2013 m. lapkričio 26 d.

Šiauliai

(S)

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininko ir pranešėjo teisėjo Žano Kubecko,

              kolegijos teisėjų Virginijaus Stankevičiaus ir Laisvutės Kartanaitės,

              sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,

dalyvaujant pareiškėjui L. K.,

dalyvaujant atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus atstovui Vladui Barodicai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriui dėl 2013 m. liepos 23 d. sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas L. K. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti 2013 m. liepos 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus sprendimą atsisakyti atkurti L. K. nuosavybės teises į dalį D. P. iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdyto 2,945 ha žemės sklypo Tryškių g. 10 Telšiuose.

Pareiškėjas L. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad skundą palaiko. D. P. yra (buvo) jo mamos sesuo. Ji savo turtą paliko testamentu dviem asmenims – L. K. ir R. K.. R. K. yra pareiškėjo brolis, o L. K. yra pareiškėjo pusseserė. D. P. (mirusi) buvo K. giminaitė – brolio sesuo. Šitiems dviem asmenims paliktas visas turtas. Laidotuvėms paliko 3000 rublių, o pareiškėjui paliko 1000 rublių taupomoje kasoje. Dar buvo laidojimo išlaidos, o apie žemę nebuvo jokios kalbos. Vienas iš pretendentų yra nurodytas K. L.. K. sesers sūnui paliko sieninį kilimą, spintą, 1000 rublių, esančius taupomojoje kasoje, kad prižiūrėtų kapines. Kitų dokumentų nėra, kad būtų priėmęs palikimą. Žemė buvo valstybinė. Pagal dokumentus pareiškėjas buvo nurodytas L. K., po to pakeista L. K. – per karą buvo sumaišyta. Pareiškėjas yra K. ir pareiškėjo tėvas buvo K., iš tikro pareiškėjas yra L.. Nurodo, kad į teismą nesikreipė, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas. L. ir L. yra tas pats asmuo. Teismo sprendimo nėra, nesikreipė į teismą.  Prašo skundą tenkinti.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus atstovas Vladas Barodica teismo posėdžio metu nurodė, jog nesutinka su skundu ir palaiko atsiliepime išdėstytą poziciją. Teismas pastebėjo skirtumą tarp vardo, pavardės, bet didžiąją sumaištį kėlė vardas. L. K. į Nacionalinės žemės tarnybos Telšių skyrių nesikreipė, kreipėsi L. K.. Dokumentuose, apie kuriuos kalbama D. P. testamente (jis buvo ne vieną kartą peržiūrėtas, ne kartą atsakinėta), L. K. nerado. Rado L. K., V. K., K. K., tačiau L. nebuvo ir buvo rengiami atsakymai, aiškinant, kad pagal atkūrimo įstatymą buvęs žemės savininkas, jei jis paliko testamentu turtą kitiems asmenims, nors testamente nebuvo duomenų apie žemę, toks paveldėjęs turto įpėdinis turėjo teisę teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jei testamentas buvo paliktas – parengtas, nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir notaro nepatvirtintas, tokiais atvejais pilietis turėjo kreiptis į teismą dėl fakto nustatymo, kad buvęs savininkas iš tikrųjų išreiškė valią naminiu testamentu ir paliko turtą. Du asmenys kreipėsi 2010 m. į buvusį Telšių žemėtvarkos skyrių, po 2010 m. į Nacionalinės žemės tarnybos teritorinį padalinį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į mirusios D. P. valdytą žemę iki jos nacionalizacijos. Pirmas buvo pareiškėjo brolis R. J., kuris skyriui pateikė testamentą ir paveldėjimo liudijimą. Iš jo matosi, kad buvusi žemės savininkė dviem asmenims paliko nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą Telšiuose Tryškių g. Tie asmenys buvo nurodyti kaip K. L. ir K. R. J.  Yra nustatytos paveldėto turto dalys, t. y. gyvenamojo namo dalys ir informacija yra perkelta iš testamento, nes D. P. smulkiai, detaliai išdėstė, kokius kambarius, kuriame aukšte ir kam palieka. Pirmas kreipėsi R. J. K., kuriam buvo atkurta teisė į žemę, proporcingai pagal paveldėtą turto dalį. Vėliau pagal tą patį paveldėjimo liudijimą kreipėsi paveldėjęs dalį pastato L. K. sūnus K.. K. kreipėsi po 2001 m., buvo praleistas terminas prašymui pateikti, jam buvo duotas neigiamas atsakymas su nuoroda apie tai, kad jis, jei pageidauja atkurti nuosavybės teises, privalo kreiptis dėl termino atnaujinimo. Šiame teisme buvo nagrinėjama byla, buvo atnaujinti terminai ir jam buvo atkurtos nuosavybės teisės po jo motinos mirties į jo motinai atitekusią nekilnojamo turto dalį, t. y. proporcingai į žemę. 2012 m. liepos mėn. į žemėtvarkos skyrių kreipėsi L. K., tai buvo pirmasis kreipimasis. Jis nurodė, kad dalį namo gavo ir brolis R. K., prašymo pabaigoje pareiškėjas rašė, kad: „ jei yra galimybė, prašau grąžinti turėtą P. žemę, nes aš visą laiką su ja bendravau ir rūpinausi ja“. Pirmame prašyme pareiškėjas smulkiai aprašė savo šeimos istoriją, santykius su broliu ir kt. giminaičiais. Dėl vardo skirtumo – testamente neaptikus L. K., kaip asmens, kuriam buvusi turto savininkė paliko turtą, buvo duotas neigiamas atsakymas, nurodant, kad į tų asmenų, kuriems savininkas testamentu paliko turtą, ratą L. K. nepatenka, nes jis nepaminėtas. Sekančiais metais 2013 m. vasario mėn. į žemėtvarkos skyrių prašymą parašė pareiškėjo žmona E. K.. Prieš tai ne kartą bendravo telefonu, ji smulkiai pasakojo, kaip dirbo ligoninėje, kaip slaugė D. P., kaip šeimos nariai prisidėjo prie jos sveikatos gerinimo ir prisidėjo prie jos laidotuvių ir t.t. 2013 m. liepos mėn. gavo pareiškėjo prašymą, tai buvo pirmasis iš trijų rašytų, t. y. vienas jos žmonos E. K., pirmasis jo paties L. K. ir trečiasis prašymas, kurį pasirašo L. K.. Tai prašymas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Prašo atkurti L. K. nuosavybės teises į D. P. iki žemės nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, kurio bendras plotas buvo 2,945 ha, esantį Tryškių g. 10 Telšiuose. Pirmą kartą pareiškėjas nurodo, kad jis yra D. P. įpėdinis, priėmęs palikimą pagal testamentą. Toliau nurodytas žemės įsigijimo dokumentas, t. y. Nr. 46, kuris buvo anksčiau kitų pretendentų pateiktas skyriui, pridedama asmens tapatybės kortelės kopija, testamento kopija, paveldėjimo pagal testamentą kopija. Asmens tapatybės kortelės kopijoje parašytas L. K., testamentas buvo gautas ir buvo žinomas. Paveldėjimo teisės liudijime įrašyta, kad įpėdinis yra K. L., jis paveldėjo 1000 rublių, kurie buvo laikomi taupomojoje kasoje. Šitas liudijimas buvo pateiktas pirmą kartą, apie jį skyriuje nebuvo žinoma. L. K. ir pareiškėjas L. K. buvo vertinami kaip du absoliučiai skirtingi žmonės, skirtingos asmenybės. Pačiame prašyme apie tai, kad yra tas pats asmuo, kad testamente nurodytas L. yra vienas ir tas pats L., tokios informacijos nebuvo. Remiantis tuo, buvo parengtas neigiamas atsakymas. Gavus iš teismo skundą dėl atsakovo 2013 m. liepos mėn. parengto neigiamo atsakymo, dėl šio atsakymo panaikinimo, matyti skirtumas į bylą pateiktų prašymų ir skunde išdėstytų visų aplinkybių, padarė išvadą, kad L. K. vertintinas kaip L. K., kuris buvo nurodytas testamente, tačiau iki šios visos medžiagos gavimo, tokios išvados negalėjo padaryti. Kad L. ir testamente nurodytas L. yra tas pats, atsakovui tokios minties nekilo ir buvo vertinama, kad tai yra du skirtingi asmenys, o kitokios išsamesnės informacijos nebuvo gavę.  L. K. paveldėjimo liudijimas, kuris buvo išduotas L. K., atsakovui buvo atsiųstas 2013 m. liepos 19 d. Apie paskutinę aplinkybę, dėl kurios atsakovas pasisakė atsiliepime, t.  y. dėl tų pasekmių, kurios atsiranda pretendentui laiku nepateikus prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Gal ne visai tinka terminas laiku, kalbama apie momentą, kada kreipėsi pretendentai ir jiems yra atkuriamos nuosavybės teisės. Kalbama apie 2005 m. LVAT aprobuotą apibendrinimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo proceso ir jo reglamentavimo teisės aktais ir apibendrinime pasakyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso momentu, t. y. priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisės yra atkuriamos tiems pretendentams, kurių prašymai yra nagrinėjami. Kiti asmenys turi kreiptis po sprendimo priėmimo, jų prašymai nebetenkinami, nes nesukelia pasekmių. Paskutinis terminas buvo 2001-12-31. Vienas iš testamentinių įpėdinių R. J. K. kreipėsi nustatytu terminu, jam termino atstatyti teisme nebuvo jokio būtinumo, o K. K. sūnus kreipėsi 2011 m., praleidus terminą paduoti prašymą, tai atnaujino Šiaulių apygardos administracinis teismas. Iki 2013 m. liepos mėn., kada pirmą kartą buvo gautas pareiškėjo prašymas atkurti nuosavybės teises, tai pirmųjų dviejų asmenų – R. J. K. ir K. atžvilgiu jau buvo priimti Nacionalinės žemės tarnybos Telšių skyriaus vedėjo sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu teismas įžvelgtų pagrindus naikinti atsakovo priimtą sprendimą – atsisakymą tenkinti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kaip neteisėtą ir nepagrįstą, toks teismo sprendimas nesukeltų jokių pasekmių. Pats procesas dėl atkūrimo yra įvykęs. Pirmuosiuose prašymuose L. K. nepateikė išsamių reikalingų dokumentų, nors ir tokiu atveju, jei liepos mėn. atsakovas būtų gavęs pilną informaciją ir būtų rengę atsakymą, jau įsitikinę, kad iš tikrųjų L. yra L. vienas ir tas pats asmuo, būtų nurodę kitą pagrindą, kad nustatytu laiku, nepateikus prašymo atkurti nuosavybės teises, jos yra atkurtos kitiems asmenims, kurie pateikė nustatytu laiku. Procesas yra įvykęs ir jokių naudingų pareiškėjui pasekmių nebeatsiranda. Atsakovas ne vieną kartą nagrinėjo dokumentus ir tą patį testamentą ir įsitikino, kad kalbama apie du skirtingus asmenis – L. K. yra vienas asmuo, o L. K. – kitas asmuo. Nemano, kad šiuo atveju buvo suklysta, vertino tai, ką turėjo. Atkurtos nuosavybės teisės į visą P. valdytą žemę ir yra praleistas terminas prašymui paduoti. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo L. K. skundas tenkintinas.

Pareiškėjas L. K. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2013 m. liepos 23 d. sprendimą (toliau ir – Sprendimas) Nr. 37SD-(14.37.104.)-1317, kuriuo atsisakyta atkurti L. K. nuosavybės teises į dalį D. P. iki žemės nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdyto 2,945 ha žemės sklypo Tryškių g. 10 Telšiuose. Sprendimu buvo konstatuota, kad pareiškėjas nepatenka į ratą asmenų, kuriems nurodytu pagrindu yra atkuriamos nuosavybės teisės į D. P. valdytą žemę.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas L. K. su  2012 m. liepos 26 d. prašymu (b. l. 69-70) pirmą kartą kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyrių (toliau –Telšių skyrius) prašydamas grąžinti P., su kuria jis visą laiką bendravo ir rūpinosi ja, žemę. Atsakovas atsiliepime nurodo, jog 2012 m. liepos 26 d. prašyme pareiškėjas nenurodė ir neužsiminė apie tai, kad jis po D. P. mirties paveldėjo kokį nors turtą, prie prašymo nepridėjo jokių dokumentų apie turto paveldėjimą po D. P. mirties. Kadangi nuosavybės teisių į D. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo byloje buvo 1970 m. liepos 17 d. D. P. surašytas testamentas ir jame buvo paminėti visi testamentiniai įpėdiniai (K. R., K. L., N. M., D. S., K. L., K. V., Č. J., K. K.), tačiau L. K. nebuvo paminėtas, todėl Telšių skyriaus vedėjas 2012 m. rugpjūčio 10 d. parengė pareiškėjui atsakymą, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo nurodant, kad pareiškėjas pagal testamentą nepatenka į asmenų ratą, kuriems gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į D. P. valdytą žemę.

2013 m. sausio 12 d. pareiškimu (b. l. 82-85) į Telšių skyrių kreipėsi E. K., L. K. žmona. Prašyme pareiškėja nurodė, kad „Prašau peržiūrėti mano prašymą į žemės atgavimą P. D. <...>.  Ši žemė niekam pagal testamentą nepriklausė ir ja gauti nei K. R. nei K. H. neturėjo gauti“. Be to, pareiškime E. K. nurodė D. P. sirgimo, slaugymo ir gydymo bei testamento surašymo aplinkybes, tačiau nenurodė, kad jos vyrui L. K. testatorė testamentu paliko turto. 2013 m. vasario 19 d. Telšių skyriaus vedėjo atsakyme Nr. 37SD-(14.37.104.)-190 buvo nurodytos faktinės D. P. iki nacionalizacijos valdytos žemės paveldėjimo aplinkybės ir nuosavybės teisių į žemę R. J. K. ir H. K. atkūrimo teisinės aplinkybės. Pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jai į D. P. valdytą iki nacionalizacijos žemę nebuvo patenkintas.

2013 m. liepos 9 d. Telšių skyriuje buvo gautas L. K. 2013 m. birželio 19 d. prašymas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Prašyme L. K. nurodė, kad jis yra D. P. įpėdinis, priėmęs palikimą. Prie prašymo L. K. pridėjo L. K. asmens tapatybės kortelės Nr. 13285795 kopiją, 1970 m. liepos 17 d. testamento kopiją ir 1971 m. sausio 22 d. Telšių valstybinės notarinės kontoros išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą. Liudijime notarė Petraitienė V. J. patvirtino, kad „pil. P. D., J., mirusios 1970 m. liepos 18 d., įpėdinis yra K. L., K., gyvenantis Telšių m. Taikos gt. -16“. Notarė liudijime nurodė, kad jai, išduodant liudijimą, buvo žinomas toks palikimas: piniginis indėlis vienas tūkstantis rublių, laikomas taupomojoje kasoje Nr. 6769, sąskaitos Nr. 14754, su priskaitomais procentais.

Atsakovas atsiliepime (b. l. 51) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas prie prašymo nepridėjo informacijos (kitų dokumentų) apie tai, kad L. K., paveldėjęs pagal 1971 m. sausio 22 d. Paveldėjimo teisės liudijimą D. P. turtą, ir pareiškėjas L. K. yra vienas ir tas pats asmuo. Dėl šios priežasties pareiškėjo prašymas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo nebuvo patenkintas.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 punkte (toliau ir – Atkūrimo įstatymas) numatyta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;  4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;  5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašas yra baigtinis, todėl negali būti aiškinamas plečiamai.

Byloje esantis 1970 m. liepos 17 d. testamentas (b. l. 7-8) patvirtina, kad D. P. notariškai patvirtintu testamentu K. R. paliko dalį savo gyvenamojo namo Telšiuose Tryškių g. 10, kitą dalį paliko L. K., M. N., S. D., kitą dalį (kilnojamojo) turto testamentu paliko K. L., K. V., Č. J., K. K.. D. P. testamentu smulkiai, detaliai išdėstė, kokius kambarius, kuriame aukšte ir kam palieka, nustatytos paveldėto turto dalys, t. y. gyvenamojo namo dalys.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 11 punkto 1 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Nagrinėjamu atveju matyti, jog pareiškėjas L. K. kartu su prašymu Telšių skyriui pateikė L. K. asmens tapatybės kortelės Nr. 13285795 kopiją, 1970 m. liepos 17 d. testamento kopiją ir 1971 m. sausio 22 d. Telšių valstybinės notarinės kontoros išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą. Tvarkos 12 punktas numato, kokie dokumentai patvirtina nuosavybės teises, t. y. išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjas Telšių skyriui pateikė įrodantį dokumentą – testamentą, tačiau kartu su minėtais dokumentais pareiškėjas nepateikė patvirtinančių dokumentų, kad pareiškėjas L. K. ir L. K. yra vienas ir tas pats asmuo, todėl Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Telšių skyrius priėmė neigiamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu.

Pareiškėjas L. K. teismo posėdžio metu pateikė Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus 2013 m. spalio 17 d. pažymą Nr. 89-53-1-S-1061, kurioje nurodyta, kad L. K., g. 1928-03-26, pateikus Skuodo rajono Civilinės metrikacijos skyriuje išduotą gimimo liudijimą AI Nr.008564, išd. 1992-03-14, Akto įrašo Nr.65, 1993-03-24 Anykščių PP(53) išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas Nr. LA539955 su pakeistu vardu ir pavarde iš L. K. į L. K.. Pasibaigus LR piliečio paso galiojimo laikui 2013-04-25 išduota asmens tapatybės kortelė Nr. 13049024.

Įvertinusi bylos medžiagą ir, tai, kad pareiškėjas teismui pateikė naujų rašytinių įrodymų, kurių nebuvo pateikęs atsakovui, kad L. K. ir L. K. yra vienas ir tas pats asmuo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas L. K. patenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos taikymo sferą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo priimtas sprendimas neteisėtas, todėl naikintinas.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra realizuojamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas. Tai stiprina teisės subjektų pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais (žr. pvz. Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas). Teismas – ypatingas procesinių teisinių santykių subjektas. Kaip valstybės valdžios institucijai, jam vieninteliam yra pavesta vykdyti teisingumą (žr. pvz. Konstitucinio Teismo 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas).

Šiuo nagrinėjamu atveju matyti, kad atsakovui priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į D. P. valdytą žemę Telšiuose Tryškių g. 10 atsakovui nebuvo žinomos aplinkybės, kad L. K. ir L. K. yra vienas ir tas pats asmuo, todėl Telšių skyrius priimdamas neigiamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu motyvavo tuo, kad pareiškėjas nepatenka į asmenų ratą, kuriems nurodytu pagrindu yra atkuriamos nuosavybės teisės į D. P. valdytą žemę. Tačiau iš teismo posėdžio metu pateiktos pažymos matyti, kad L. K. ir L. K. yra vienas ir tas pats asmuo, todėl jis patenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos taikymo nuostatas, todėl atsakovo sprendimas naikintinas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka, nustato pareigą individualų administracinį aktą priimančiam viešojo administravimo subjektui sprendime nurodyti tokius duomenis, iš kurių be papildomų informacijos šaltinių (įstatymų, poįstatyminių teisės aktų) ir laiko sąnaudų pareiškėjui, nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, amžiaus, būtų visiškai aišku, kokiai institucijai (institucijos pavadinimas, adresas) ir per kokį terminą (nurodant ar terminas skaičiuojamas nuo sprendimo priėmimo, ar nuo individualaus akto gavimo dienos) gali būti paduotas skundas. Administracinio akto apskundimo tvarkos neišaiškinimas tinkamai nesiderina su geru viešuoju administravimu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją ar teismą (2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008, 2010 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-161/2010, 2010 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-178/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas (I dalis), publikuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 19, 2010 sausis-birželis, p. 490–491).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad įstatymo reikalavimų neatitinkantis individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos išaiškinimas, kaip yra nagrinėjamu atveju, nėra kliūtis asmeniui imtis aktyvių veiksmų aiškinantis skundo padavimo tvarką (kreiptis į aktą priėmusį viešojo administravimo subjektą, ieškoti atitinkamų teisės aktų, kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo į advokatą, kt.). Šiuo nagrinėjamu atveju skundžiamame Telšių skyriaus sprendime nebuvo tiesiogiai nurodyta ir išaiškinta jo apskundimo galimybė, tačiau ši aplinkybė pareiškėjui nesutrukdė laiku kreiptis į teismą.

Kolegija remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo  85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p.,

n u s p r e n d ė :

Pareiškėjo L. K. skundą tenkinti.

Panaikinti 2013 m. liepos 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus sprendimą atsisakyti atkurti L. K. nuosavybės teises į dalį D. P. iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdyto 2,945 ha žemės sklypo Tryškių g. 10 Telšiuose.

              Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjai                                                                       Žanas Kubeckas             

Virginijus Stankevičius

Laisvutė Kartanaitė