Civilinė byla Nr. e2-440-1120/2022

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00309-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.1.5.4; 3.4.3.7.1; 3.3.2.4

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus A. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 8 d. nutarties, kuria išspręstas nurodyto kreditoriaus prašymas patvirtinti jo finansinį reikalavimą bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Carbolita ir Ko“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Kauno apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 6 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Carbolita ir Ko“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė L. L.. Nutartis įsiteisėjo 2021 m. rugsėjo 16 d. 2022 m. vasario 21 d. įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2.       A. B. nemokumo administratorei 2021 m. lapkričio 11 d. bei 2021 m. lapkričio 19 d. pateikė prašymus patvirtinti jo 24 346,26 Eur ir 4 828,18 Eur dydžio finansinius reikalavimus BUAB „Carbolita ir Ko“ bankroto byloje.

3.       Kreditorius paaiškino, kad jis nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. kovo 30 d. bendrovėje dirbo vadybininku. BUAB „Carbolita ir Ko“ su atleidžiamu darbuotoju neatskaitė ir liko skolinga 24 346,26 Eur darbo užmokesčio. Be to, bendrovės direktoriaus prašymu, kreditorius, laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 5 d. buvo paskolinęs UAB „Carbolita ir Ko“ 4 828,18 Eur sumą, apmokėdamas bendrovės sąskaitas už jai suteiktas paslaugas bei nupirktas prekes, t. y. įvykdė prievoles už bendrovę. Bendrovė turėjo pareigą grąžinti A. B. pinigus, tačiau to nepadarė, todėl prašoma patvirtinti ir 4 828,18 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Carbolita ir Ko“ bankroto byloje.

4.       BUAB „Carbolita ir Ko“ nemokumo administratorė nesutiko su kreditoriaus A. B. prašymu. Nurodė, kad neturi bendrovės dokumentų, reikalingų apskaičiuoti / įvertinti galimą įsiskolinimo buvimą buvusiems darbuotojams (darbo laiko apskaitos žiniaraščių, darbo užmokesčio žiniaraščių, kasos dokumentų, banko išrašų). Neturėdama kasos ir banko dokumentų, nemokumo administratorė teigė negali patvirtinti A. B. nurodytos skolos egzistavimą.

5.       Nemokumo administratorė taip pat pažymėjo, kad A. B., netgi susikaupus (kaip nurodyta) tokiai žymiai sumai, iki bankroto bylos iškėlimo nesiėmė jokių veiksmų dėl šios skolos priverstinio išieškojimo, kas kelia pagrįstų abejonių dėl skolos egzistavimo.

6.       Kauno apygardos teismas 2021 m. lapkričio 26 d. nutartimi išskyrė nemokumo administratorės ginčijamą kreditoriaus A. B. finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą į atskirą bylą (civilinės bylos Nr. eB2-654-657/2022). 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7.       Kauno apygardos teismas 2022 m. kovo 8 d. nutartimi atnaujino terminą A. B. kreditoriniams reikalavimams pateikti ir patvirtino A. B. pirmos eilės 4 669,19 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą, kurį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius, suma, bei nurodė, kad socialinio draudimo įmokų (pensijų ir socialinio draudimo) suma yra 448,10 Eur, privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma – 353,55 Eur, gyventojų pajamų mokesčio suma – 163,35 Eur. Teismas taip pat patvirtino A. B. 4 700,44 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą BUAB „Carbolita ir Ko“ bankroto byloje. Kitoje dalyje A. B. reikalavimus atmetė.

8.       Spręsdamas dėl prašymo patvirtinti 24 346,26 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kurį, kreditoriaus teigimu, sudaro per laikotarpį nuo 2013 iki 2019 metų neišmokėtas darbo užmokestis, teismas visų pirma nustatė, kad terminas reikalavimui dėl neišmokėto darbo užmokesčio, už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 30 d., pareikšti yra praėjęs. Teismas nusprendė, jog esant nemokumo administratorės nesutikimui dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo, taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas, ir prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą už aptariamą laikotarpį (nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 30 d.), netenkintinas.

9.       Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas konstatavo, kad 2013 m. sausio mėn. – 2019 m. kovo mėn. laikotarpiu A. B., kaip UAB „Carbolita ir Ko“ darbuotojui, buvo mokamas darbo užmokestis, bei kitos išmokos. Nustatęs nuo 2016 m. sausio mėnesio iki 2019 m. kovo mėnesio darbuotojui priskaičiuoto darbo užmokesčio sumą bei šiuo laikotarpiu kreditoriui išmokėtą darbo užmokestį, teismas nusprendė, kad A. B. neišmokėta darbo užmokesčio suma sudaro 5 634,19 Eur. Atskaitęs privalomus mokesčius teismas konstatavo, kad BUAB „Carbolita ir Ko“ bankroto byloje tvirtintinas A. B. pirmos eilės 4 669,19 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas, kurį sudaro neišmokėtas darbo užmokestis, atskaičius mokesčius.

10.       Vertindamas prašymą patvirtinti 4 828,18 Eur kreditorinį reikalavimą teismas nustatė, kad A. B. jį grindė tuo, jog jis yra apmokėjęs AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, AB „Telia Lietuva“, UAB „Scapa Baltic“ už bendrovei suteiktas paslaugas.

11.       Pažymėjęs, kad prievolės įvykdymas už trečiąjį asmenį, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra teisėtas prievolės įvykdymo būdas, bei nustatęs, kad A. B. sąskaitų išrašai patvirtina mokėjimus pagal UAB „Carbolita ir Ko“ išrašytas sąskaitas 4 700,44 Eur sumai, teismas nusprendė šiai sumai patvirtinti kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje. 

12.       Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog mokėjimai AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ 83,14 Eur sumai iš A. B. sąskaitos atlikti už UAB „Carbolita ir Ko“, todėl nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog A. B. šiais mokėjimais įvykdė UAB „Carbolita ir Ko“ prievolę.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.       A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 8 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta patenkinti jo prašymą pilna apimtimi ir patvirtinti finansinį reikalavimą, kurį sudaro 24 346,26 Eur dydžio neišmokėtas darbo užmokestis ir 4 828,18 Eur A. B. asmeninėmis lėšomis apmokėtos BUAB „Carbolita ir Ko“ prievolės.  

14.       Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.       Atsakovė nei procesiniuose dokumentuose, nei posėdžių metu neprašė taikyti ieškinio senaties, nenurodė ir neanalizavo, kokie A. B. reikalavimai yra pareikšti praleidus ieškinio senaties terminus. Teismas ieškinio senatį reglamentuojančias normas pritaikė savo iniciatyva.

14.2.       Teismas spręsdamas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio sumos neįvertino to, kad išmokėtomis sumomis buvo dengiama jau esanti atsakovo skola A. B., o ne mokamas darbo užmokestis už praėjusį darbo mėnesį, kaip teigiama skundžiamoje nutartyje.

14.3.       Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai patvirtina, kad bendrovė atsiskaitymus su AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ vykdė dar nuo 2014 m. vasario 27 d. Mokėjimai iš A. B. sąskaitos AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ buvo atliekami už UAB „Carbolita ir Ko“ taip pat kaip ir mokėjimai AB „Telia Lietuva“ , UAB „Scapa Baltic“, UAB „Knortas“ ir kitoms įmonėms, kuriuos teismas patvirtino, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo atsisakyti tvirtinti kreditoriaus mokėjimų AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ už UAB „Carbolita ir Ko“ suteiktas paslaugas.

15.       Atsiliepimu į atskirąjį skundą BUAB „Carbolita ir Ko“ nemokumo administratorė prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.

16.       Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

16.1. Apeliantas pateikdamas atskirąjį skundą privalėjo sumokėti žyminį mokestį, tačiau to nepadarė.

16.2. Skundžiama nutartis priimta visapusiškai išnagrinėjus byloje esančius dokumentus ir šalių paaiškinimus, todėl nėra pagrindo jos naikinti ar keisti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas kreditoriaus A. B. prašymas patvirtinti jo finansinį reikalavimą UAB „Carbolita ir Ko“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.

Dėl pagrindų taikyti ieškinio senatį

18.       Nagrinėjamu atveju kreditorius A. B. prašydamas BUAB „Carbolita ir Ko“ bankroto byloje patvirtinti 24 346,26 Eur finansinį reikalavimą, jį grindė laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2019 m. neišmokėtu darbo užmokesčiu. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs laikotarpį, per kurį, kreditoriaus teigimu, jam nebuvo mokėtas darbo užmokestis, bei atsižvelgęs į tai, kad A. B. reikalavimą pareiškė tik 2021 m. lapkričio 11 d. (nemokumo administratorei pateiktas prašymas patvirtinti 24 346,26 Eur finansinį reikalavimą ir įtraukti į kreditorių sąrašą) konstatavo, kad ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 30 d. yra praleistas, todėl negali būti tenkinamas.

19.       Apeliantas su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Teigia, kad teismas ieškinio senatį taikė nesant priešingos šalies prašymo, dėl ko toks teismo sprendimas naikintinas.

20.       DK ieškinio senatį apibūdina kaip įstatymų nustatytą laiko tarpą (terminą), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ar pateikdamas prašymą išnagrinėti darbo ginčą (DK 15 straipsnio 1 dalis). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 15 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senačiai skaičiuoti ir taikyti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir CPK nuostatos, jeigu šis kodeksas ar kiti įstatymai nenustato specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 15 straipsnio 4 dalis).

21.       Kadangi reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio įstatymai sutrumpintų ieškinio senaties terminų nenustato, nagrinėjamu atveju taikytinas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas (DK 15 straipsnio 2 dalis).

22.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad terminas reikšti reikalavimą dėl laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 30 d. neišmokėto darbo užmokesčio yra praleistas, o nemokumo administratorė ginčijo A. B. prašymą patvirtinti BUAB „Carbolita ir Ko“ bankroto byloje 24 346,26 Eur finansinį reikalavimą visa apimtimi, nusprendė, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą savo iniciatyva. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi jis priimtas pažeidžiant CK ir DK normas ir kasacinio teismo praktiką dėl ieškinio senaties taikymo.

23.       DK įtvirtinti šių rūšių terminai: ieškinio senaties (DK 15 straipsnis), procesiniai, procedūriniai ir naikinamieji (DK 16 straipsnis). DK įtvirtintus procesinius terminus teismas taiko ex officio (pagal pareigas), nepriklausomai nuo šalių valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020), tačiau reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra subjektinė bylos šalių teisė, todėl ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

24.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2016). Reikalavimas taikyti ieškinio senatį teisines pasekmes sukelia tik tada, jei to reikalauja ginčo materialiojo teisinio santykio šalis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018).

25.       Aptariama CK 1.126 straipsnio 2 dalis iš esmės numato materialiąją ginčo šalies teisę reikalauti taikyti praleisto ieškinio senaties termino teisines pasekmes, numatytas CK 1.131 straipsnyje. Kadangi šiuo atveju nemokumo administratorė prašymo taikyti ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu kreditoriaus reikalavimo (jo dalies) netenkinti, nepareiškė (nesutikdama su kreditoriaus prašymu patvirtinti jo finansinį reikalavimą nemokumo administratorė teigė, kad nėra duomenų pagrindžiančių esant kreditoriaus nurodyto dydžio įmonės įsiskolinimą buvusiam darbuotojui), todėl sutiktina su apeliantu, kad teismas aptariamoje dalyje atmetęs reikalavimą patvirtinti finansinį reikalavimą, grindžiamą laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 30 d. neišmokėtu darbo užmokesčiu, neteisėtai taikė ieškinio senatį savo iniciatyva.

Dėl 24 346,26 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo

26.       Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio senatį pritaikė neteisėtai, teisėjų kolegija sprendžia dėl apelianto prašymo, patvirtinti 24 346,26 Eur finansinį reikalavimą BUAB „Carbolita ir Ko“ bankroto byloje, pagrįstumo.

27.       Nustatyta, kad A. B. UAB „Carbolita ir Ko“ dirbo nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. kovo 30 d. A. B. nuo 2005 m. spalio 1 d. buvo sutarta mokėti 376,51 Eur dydžio per mėnesį darbo užmokestį (2 t., b. l. 88–89).

28.       A. B. nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. buvo priskaičiuota 31 166,54 Eur darbo užmokesčio (per 2013 m. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) duomenimis priskaičiuota 4 487,05 Eur darbo užmokesčio; per 2014 m. – 5 349,59 Eur darbo užmokesčio; per 2015 m. – 7 048,07 Eur darbo užmokesčio; per 2016 m. – 5 799,46 Eur darbo užmokesčio; per 2017 m. – 4 324,83 Eur darbo užmokesčio; per 2018 m. – 4 562,47 Eur darbo užmokesčio; per 2019 m. – 595,07 Eur darbo užmokesčio) (4 t. b. l. 1–27).

29.       Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) pateikė duomenis, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo mėnesio, UAB „Carbolita ir Ko“ išmokėjo A. B. 18 562,15 Eur A klasės, t. y. su darbo užmokesčiu susijusių pajamų: 2013 metais – 3 799,88 Eur, 2014 m. – 1 880,06 Eur, 2015 m. – 2 858,54 Eur; 2016 m. – 1 074,04 Eur; 2017 m. - 2 431,22 Eur, 2018 m. – 6 518,41 Eur (7 t., b. l. 79–105).

30.       Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas darbo užmokesčio mokėjimais taip pat pripažino bendrovės pervedimus A. B. už automobilio nuomą bei asmeninius apelianto tėvo A. B. mokėjimus sūnui A. B., tačiau teisėjų kolegija su tokiu bylą išnagrinėjusio teismo sprendimu nesutinka. Pažymėtina, kad byloje buvo sprendžiama dėl finansinio reikalavimo, kildinamo iš darbo teisinių santykių bei apelianto atliktų mokėjimų už bendrovę, pagrįstumo, todėl tik aplinkybės, kad teismui nėra pateikta tarp apelianto ir bendrovės sudaryta automobilio nuomos sutartis ir kad nuomos mokestis buvo pervedamas tomis dienomis, kaip ir darbo užmokestis kitiems bendrovės darbuotojams, neleidžia šių mokėjimų pripažinti mokėjimais pagal darbo sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esant neginčijamiems VMI ir VSDFV duomenims dėl darbo užmokesčio, teismas turėjo jais vadovautis spręsdamas byloje kilusį ginčą. 

31.       Šių institucijų pateiktų duomenų pagrindu laikytina, kad apeliantui už laikotarpį nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2019 m. kovo mėnesio neišmokėta darbo užmokesčio suma, neatskaičius mokesčių, sudaro 12 604,39 Eur (priskaičiuota darbo užmokesčio suma 31 166,54 Eur – išmokėta darbo užmokesčio suma 18 562,15 Eur).

32.       Atskirajame skunde taip pat teigiama, kad teismas, spręsdamas dėl darbo užmokesčio, laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2019 m. kovo mėnesio priteisimo, neatsižvelgė ir į tai, kad išmokėtomis sumomis buvo dengiama jau esanti skola A. B., o ne mokamas darbo užmokestis už praėjusį mėnesį. Apelianto teigimu, bendrovės buhalterio pateiktos pažymos patvirtina, kad 2016 m. sausio 1 d. bendrovės skola A. B. sudarė 15 706,15 Eur ir toliau augo. Kadangi teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti ieškinio senatį 2013 – 2016 m. laikotarpiui ir įvertino prašymo, grindžiamo neišmokėtu darbo užmokesčiu 2013 – 2019 metais, pagrįstumą iš esmės, dėl šių atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės ginčo sprendimui, teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Dėl 4 828,18 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo

33.       2021 m. lapkričio 19 d. A. B. pateikė prašymą įtraukti jį į BUAB „Carbolita ir Ko“ kreditorių sąrašą ir patvirtinti 4 828,18 Eur finansinį reikalavimą. Paaiškino, kad jis, laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 31 d. iki 2020 m. gruodžio 5 d., bendrovės direktoriaus prašymu, apmokėjo UAB „Carbolita ir Ko“ sąskaitas, t. y. įvykdė prievoles už bendrovę, tačiau bendrovė šio įsiskolinimo nepadengė, todėl bankroto byloje prašoma patvirtinti ir 4 828,18 Eur finansinį reikalavimą.

34.       Pirmosios instancijos teismas įvertinęs A. B. sąskaitų išrašų duomenis, bei remdamasis CK 6.50 straipsnio, reglamentuojančio trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę už skolininką, nuostatomis, kreditoriaus prašymą tenkino ir patvirtino A. B. 4 700,44 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Carbolita ir Ko“ bankroto byloje. Pažymėtina, kad 127,74 Eur dydžio sumą teismas atsisakė įtraukti į tvirtintino finansinio reikalavimo sumą, nes, jo vertinimu, kreditorius neįrodė, jog minėta suma AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ pervesta vykdant UAB „Carbolita ir Ko“ prievoles. Apeliantas ginčija teismo atsisakymą patvirtinti aptariamą finansinį reikalavimą pilna apimtimi.

35.       Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir skundo argumentais, mano, kad nesutikimo su skundžiama teismo nutarties dalimi motyvai nesudaro pagrindo jos keisti ar naikinti. 

36.       Remiantis teismų praktika, teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 16 d. nutarties, civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-690/2018 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).

37.       Šiuo atveju apeliantas, kuriam ir kilo pareiga pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius 4 828,18 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumą (CPK 178 straipsnis), pateikė teismui išrašus iš asmeninių sąskaitų (2 t., b. l. 106–109).

38.       Jų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. B. atliko 4 700,44 Eur mokėjimus AB „Telia Lietuva“, MB „Optimali svetainė“, UAB „Scapa Baltic“, UAB „Visi super eko“, UAB „Knortas“ už bendrovę UAB „Carbolita ir Ko“ (2 t., b. l. 108–109). Pažymėtina, kad nurodytuose mokėjimuose, priešingai nei išrašuose, kuriais apeliantas siekė pagrįsti už bendrovę atliktus mokėjimus AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ (2 t., b. l. 106–107), aiškiai nurodoma, kad mokama už bendrovei UAB „Carbolita ir Ko“ suteiktas paslaugas. Kadangi iš apelianto pateiktų sąskaitų išrašų nėra galimybės nustatyti, už kokias ir kam suteiktas paslaugas buvo mokama AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, nesant neabejotinų įrodymų, kad apeliantas AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ mokėjimus vykdė už UAB „Carbolita ir Ko“, pagrįstai patvirtino tik 4 700,44 Eur dydžio finansinį reikalavimą. Apeliantas taip pat nurodė, kad mokėjimus AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ nuo 2014 m. vykdė ir pati UAB „Carbolita ir Ko“, todėl teismas neturėjo pagrindo nepripažinti apelianto vykdytų mokėjimų AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, tačiau teisėjų kolegija nemano, kad tik ši aplinkybė įrodo skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumą. Apeliantui išaiškintina, kad jis, siekdamas įrodyti savo reikalavimus, turėjo teisę kilus ginčui dėl mokėjimų AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ pateikti UAB „Carbolita ir Ko“ su AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ sudarytas sutartis, už suteiktas paslaugas išrašytas sąskaitas ar kitus įrodymus, kurie leistų teismui įsitikinti, kad ginčo mokėjimai AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ buvo atlikti už UAB „Carbolita ir Ko“ suteiktas paslaugas. Kadangi tokių duomenų apeliantas nepateikė nei bylą išnagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui, teisėjų kolegija neturi pagrindo atskirajame skunde išdėstytų argumentų pagrindu naikinti ar keisti aptariamą skundžiamos nutarties dalį.

Dėl procesinės bylos baigties

39.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria išspręstas klausimas dėl 24 346,26 Eur finansinio reikalavimo tvirtinimo keistina: A. B. prašymas įtraukti jį į BUAB „Carbolita ir Ko“ kreditorių sąrašą ir patvirtinti 24 346,26 Eur pirmos eilės finansinį reikalavimą tenkintinas iš dalies – BUAB „Carbolita ir Ko“ bankroto byloje tvirtintinas 12 604,39 Eur A. B. finansinis reikalavimas, kurį sudaro 6 942,80 Eur pirma eile tvirtintina neišmokėto darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius suma, gyventojų pajamų mokesčio suma – 2 183,38 Eur bei valstybinio socialinio draudimo įmokų suma – 3 478,21 Eur (2 t., b. l. 91–97).

Dėl žyminio mokesčio už atskirąjį skundą, pateiktą bankroto byloje, mokėjimo

1.       Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „Carbolita ir Ko“ nemokumo administratorė pažymėjo, kad apeliantas pateikdamas atskirąjį skundą nesumokėjo žyminio mokesčio, nors tokia prievolė jam nustatyta įstatymu bei išaiškinta teismų praktikoje. Nemokumo administratorė nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-794-407/2020 yra išaiškinęs, jog remiantis CPK 83 straipsnio 2 dalimi bei 1 dalies 8 ir 9 punktais žyminis mokestis nemokamas tik už nuodytose teisės normose įvardintų asmenų pateiktus ieškinius priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo. Be to, CPK 80 straipsnio 2 dalis tiesiogiai įtvirtinta pareiga mokėti žyminį mokestį paduodant atskiruosius skundus bankroto ir restruktūrizavimo bylose. Nemokumo administratorės teigimu, nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje taip pat išaiškintina, kad įstatymų leidėjas nustatęs pareigą mokėti žyminį mokestį už bankroto ir restruktūrizavimo bylose paduodamus atskiruosius skundus, nesieja to su jį paduodančio asmens statusu.

2.       Teisėjų kolegija, siekdama visapusiškai atsakyti į nagrinėjamoje byloje keliamus klausimus, pasisako ir dėl atsiliepime į atskirąjį skundą išsakytą nuomonę dėl žyminio mokesčio mokėjimo.

3.       CPK 80 straipsnio 2 dalis bei 83 straipsnio 2 dalis, dėl kurių taikymo nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, nustato, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose (CPK 80 straipsnio 2 dalis). CPK 83 straipsnio (nustatančio, kas yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo) 2 dalis įtvirtina, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio už ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo.

4.       Teisėjų kolegija išaiškina, kad kilus klausimui dėl žyminio mokesčio mokėjimo, už kitų, nei CK 83 straipsnio 2 dalyje konkrečiai įvardintų procesinių dokumentų, pateikimą, bei įvertinus Lietuvos apeliacinio teismo praktikos nevienodumą šiuo klausimu, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2020 m. lapkričio 3 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020, kuria išaiškino, kad esant CPK ir kituose įstatymuose nustatytiems atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindams, asmenys neturi mokėti žyminio mokesčio tiek už CPK 83 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nurodytus dokumentus (ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo), tiek už CPK 83 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nenurodytus procesinio pobūdžio dokumentus (prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020 19 punktas).

5.       Nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi taip pat pažymėta, kad pirmiau pateiktu aiškinimu nėra paneigiama CPK 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo esmė. Teisėjų kolegija minėtoje nutartyje nurodė, kad atskirieji skundai bankroto ar restruktūrizavimo bylose žyminiu mokesčiu neapmokestinami tik esant CPK ar kituose įstatymuose nustatytiems atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindams, pavyzdžiui, kai atskiruosius skundus paduoda bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens darbuotojai (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), valstybės ir savivaldybės institucijos, siekdamos apginti valstybės ar savivaldybės interesus (pvz., Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir pan.) (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 8 dalis), Lietuvos bankas, akcinė bendrovė Turto bankas, valstybės įmonė Valstybės turto fondas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 11 punktas), asmenys, kuriems iškeltos bankroto ar restruktūrizavimo bylos (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), kreditoriai, pareiškę finansinius reikalavimus bankroto ar restruktūrizavimo bylose, kai pirmosios instancijos teismas jų reikalavimų netenkina visiškai arba iš dalies – dėl teismo nutarties netenkinti jų reikalavimo ar jo dalies (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas), asmenys, kurių atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindai įtvirtinti kituose įstatymuose (pvz., asmenys, turintys teisę į antrinę teisinę pagalbą) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020 20 punktas).

6.       Šiuo atveju prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą BUAB „Carbolita ir Ko“ bankroto byloje pateikė buvęs bendrovės darbuotojas, didžioji dalis jo finansinio reikalavimo kildinama iš darbo teisinių santykių, atskiruoju skundu jis ginčija teismo atsisakymą patvirtinti jo paties finansinį reikalavimą bankroto byloje pilna apimtimi. Todėl, remiantis nurodytomis aplinkybėmis, teisiniu reglamentavimu bei aptarta teismų praktika, laikytina, kad apeliantas yra atleistas nuo žyminio mokesčio už atskirąjį skundą, mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 straipsnio 2 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

pakeisti Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 8 d. nutarties dalį, kuria buvo sprendžiamas klausimas dėl 24 346,26 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo.

Įtraukti į bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Carbolita ir Ko“ pirmos eilės kreditorių sąrašą A. B. su 12 604,39 Eur (dvylikos tūkstančių šešių šimtų keturių eurų ir 39 centų) finansiniu reikalavimu, kurį sudaro neišmokėtas darbo užmokestis, atskaičius mokesčius –   6 942,80 Eur (šeši tūkstančiai devyni šimtai keturiasdešimt du eurai ir 80 centų), gyventojų pajamų mokestis – 2 183,38 Eur (du tūkstančiai vienas šimtas aštuoniasdešimt trys eurai ir 38 centai) bei valstybinio socialinio draudimo įmokos – 3 478,21 Eur (trys tūkstančiai keturi šimtai septyniasdešimt aštuoni eurai ir 21 centas) 

Likusioje dalyje Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą

Teisėjai                                                               Marius Bajoras

                Rasa Gudžiūnienė

                                                       Agnė Tikniūtė