LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir dešimčiai mėnesių; BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos bausmės vykdymas L. V. atidėtas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, L. V. įpareigotas per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti 10 MGL dydžio (1300 Lt) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. nuosprendis – iš nuosprendžio pašalintas sprendimas, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, įpareigoti L. V. per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti 10 MGL dydžio (1300 Lt) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą,

n u s t a t ė :

L. V. nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnyba siekdamas asmeninės naudos, suklastojo dokumentus ir juos panaudojo, t. y., būdamas (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Juridinio-personalo skyriaus vedėju, 2007 m. birželio 27 d. tarp 10.00 ir 11.05 val. savo darbo kabinete Nr. 205, esančiame (duomenys neskelbtini) savivaldybės administraciniame pastate, (duomenys neskelbtini), siekdamas padėti savo žmonai M. V. laimėti 2007 m. birželio 27 d. vykusį konkursą (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Centralizuotos vidaus audito tarnybos vyriausiojo vidaus auditoriaus pareigoms užimti, priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas testų 1-6 lapuose, atspausdintuose iš internetinio puslapio www.vrm.lt, 6-9 lapuose, atspausdintuose iš internetinio puslapio www.kapitalas.lt, bei 1-5 lapuose testų, parengtų savivaldybėje, pažymėjo teisingus atsakymus ir ant visų testų lapų, išskyrus iš www.kapitalas.lt paimtą 6 testo lapą, dešiniame viršutiniame kampe užrašė konkurse dalyvaujančios žmonos M. V. šifrą (duomenys neskelbtini). Pasinaudodamas tuo, kad Pretendentų atrankos komisijos sekretorė Z. M. N. visų pretendentų raštu išspręstus, tačiau komisijoje dar neištaisytus testus atsinešė į savo kabinetą, kuriame yra ir L. V. darbo vieta, bei palikusi juos be priežiūros išėjo iš kabineto, išėmė žmonos M. V. pretendentų atrankos komisijoje spręstus testus ir vietoje jų įdėjo kabinete paties išspręstus (suklastotus) testus, kuriuos vėliau komisijos sekretorė Z. M. N. paėmė bei pateikė komisijai taisyti. Tokiais savo veiksmais L. V. diskreditavo pagrindinius valstybės tarnybos principus, numatytus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnyje, sumenkino savivaldybės, kaip institucijos, autoritetą ir vardą bei valstybės tarnautojo vardą, padarė valstybės ir savivaldybės interesams bei kitiems konkurso dalyviams didelę moralinę žalą.

              Kasaciniu skundu nuteistojo L. V. gynėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad nei nukentėjusioji J. A. , nei liudytojos A. B. , L. T. , V. M. , E. M. , D. S. , M. Z. N. ikiteisminio tyrimo metu ar teisme nenurodė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl kokių nors nusikalstamų L. V. veiksmų. Be to, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje L. V. kaltę grindė abejones keliančia 2010 m. birželio 14 d. specialisto išvada, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo prašymą atlikti dalinį įrodymų tyrimą (paskirti rašysenos ekspertizę), neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą ir tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, sprendžiant nuteistojo L. V. kaltės klausimą, rašysenos tyrimų objektyvumas ir ekspertų išvadų pagrįstumas yra esminiai šios bylos duomenys, o minėta išvada negali būti laikoma pakankamu kaltės įrodymu, nes kyla pagrįstų abejonių dėl jos kategoriškumo. Nuteistasis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme prašė atlikti pakartotinę rašysenos ekspertizę savo prašymą grįsdamas rašysenos eksperto Alekso Balsio 2011 m. sausio 24 d. atskirąja nuomone. Pasak kasatoriaus, šiuos prašymus teismai atmetė nenurodydami jokių motyvų, remdamiesi byloje esančia ta pačia specialisto išvada (dėl kurios pagrįstumo nuteistasis kėlė abejonių). Jokių kitų objektyvių ir neginčytinų duomenų, jog L. V. padarė jam inkriminuotą dokumentų klastojimą, pasak gynėjo, byloje nėra.

Kasatoriaus nuomone, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai skundžiamuose nuosprendžiuose neteisingai aiškino baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, o tai lėmė netinkamą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalies taikymą L. V.. Netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą nuteistajam patvirtina priimtuose nuosprendžiuose esantys prieštaravimai. L. V. nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnyba ir suklastojo dokumentus bei panaudojo suklastotus dokumentus, t. y. už dvi savarankiškas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo leidžia daryti išvadą, jog dokumentų klastojimo ir suklastotų dokumentų panaudojimo teismas nesieja su jo piktnaudžiavimu tarnyba. Tačiau, sprendžiant pagal aprašomąją nuosprendžio dalį, darytina išvada, kad nuteistasis kaip tik piktnaudžiaudamas tarnyba klastojo dokumentus ir juos panaudojo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, skirtingai nei skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nuteistojo piktnaudžiavimas tarnyba tiesiogiai siejamas su sprendimuose minimu dokumentų klastojimu.

Piktnaudžiavimo tarnyba esmę sudaro einant tarnybines pareigas kaltininko atliekami veiksmai, kuriais iškreipiamas tarnybinės veiklos turinys ir tarnybinių funkcijų pagrindu veikiama priešingai tarnybos interesams. Todėl teismas turėjo pareigą skundžiamame nuosprendyje atskleisti, kokiais įgaliojimais piktnaudžiavo L. V. arba kokias turėtas tarnybos teises panaudojo priešingai tarnybos interesams. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai atskleidęs piktnaudžiavimo tarnyba sampratos turinį, skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kokie L. V., tuo metu ėjusio (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Juridinio-personalo skyriaus vedėjo pareigas, veiksmai vertintini kaip iškreipę jam paskirtų funkcijų turinį ir sukėlę Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus žalingus padarinius. Teismai apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais ir nuoroda į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnį, t. y. į bendro pobūdžio normą, kurios nuostatų nesilaikymas pats savaime nesukuria baudžiamųjų teisnių padarinių.

Kasatorius pažymi, kad nuteistasis nebuvo įtrauktas į pretendentų užimti Centralizuotos vidaus audito tarnybos vyriausiojo vidaus auditoriaus pareigas atrankos komisijos sudėtį. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad nuteistasis, tuo metu eidamas (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Juridinio-personalo skyriaus vedėjo pareigas, jokių įgaliojimų minėtos atrankos komisijos veiklai neturėjo ir jos veiklos nekontroliavo. Aplinkybė, kad atrankos komisijos sekretorės darbo vieta buvo viename kabinete su nuteistojo darbo vieta, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, negali būti siejama su jam inkriminuota veika – piktnaudžiavimu tarnyba. Pretendentų darbus komisijos sekretorė į savo darbo kabinetą atsinešė vien todėl, kad pretendentai užduotis atliko ankščiau jiems skirto laiko, t. y. atsitiktinai, nuteistajam visai nelauktai ir netikėtai. Dėl to, net jeigu ir sutinkant su teismo išvada, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomoje dalyje minimą dokumentų klastojimą padarė nuteistasis, nors tą jis neigia, tokie jo veiksmai, pasak kasatoriaus, negalėjo būti vertinami kaip padaryti piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, nes nebuvo priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir nuteistojo tarnybinių funkcijų turinio.

              Atsiliepimu į nuteistojo L. V. gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras prašo šį skundą atmesti.

              Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl specialisto išvados kaip įrodymo nepakankamumo nuteistojo L. V. kaltei pagrįsti, mano, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje aiškiai nurodė motyvus, kuriais remiantis nebuvo atnaujintas įrodymų tyrimas. Kauno apygardos teismas teisingai konstatavo, kad 2010 m. birželio 14 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistės savo išvadoje Nr. 11-1295(10) pasisakė dėl klausimų, kuriuos L. V. prašė pakartotinai ištirti. Šiomis išvadomis nėra pagrindo abejoti ir dėl to, kad joms iš esmės neprieštarauja ir nuteistojo pateikta rašysenos specialisto Alekso Balsio atskiroji nuomonė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) „Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ apžvalgoje (LAT biuletenis „Teismų praktika", Nr. 27) išaiškino, kad daiktų ar dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tyrimas, kurį įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo ar kito proceso dalyvio prašymu atliko privatus ekspertas ar kitas asmuo, turintis specialių žinių, nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, todėl šių asmenų surašytas dokumentas nėra nei ekspertizės aktas BPK 88 straipsnio prasme, nei specialisto išvada BPK 90 straipsnio prasme. Toks dokumentas yra proceso dalyviui duota privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, konsultacinė išvada (Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis).

              Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo atmestini kaip nemotyvuoti, nes nuteistojo veikoje yra visi BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Tai, kad nuteistasis L. V., tuo metu eidamas (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Juridinio-personalo skyriaus vedėjo pareigas, jokių įgaliojimų pretendentų atrankos komisijos veiklai neturėjo ir jos veiklos nekontroliavo, neturi esminės reikšmės, nes L. V. ir nėra nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atrankos komisijos narių atžvilgiu. Priešingai, L. V. nuteistas dėl to, kad, būdamas valstybės tarnautoju, panaudojo tarnybinę padėtį, t. y. savo statusą (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijoje, ir suklastojo dokumentus siekdamas asmeninės naudos. Baudžiamosios bylos medžiagoje surinkta pakankamai įrodymų apie tai, kad L. V., būdamas (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Juridinio-personalo skyriaus vedėju, 2007 m. birželio 27 d., nuo 10.00 iki 11.05 val., savo darbo kabinete Nr. 205, esančiame (duomenys neskelbtini) savivaldybės administraciniame pastate, (duomenys neskelbtini), siekdamas padėti savo žmonai M. V. laimėti konkursą (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Centralizuotos vidaus audito tarnybos vyriausiojo vidaus auditoriaus pareigoms užimti, suklastojo pretendentės M. V. testų lapus. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad L. V. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad tokie jo veiksmai, pažeidžiantys teisės aktų reikalavimus, yra nesuderinami su tarnybos interesais (taip elgdamasis jis piktnaudžiauja tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės naudos (kad jo žmona M. V. būtų priimta į darbą, gautų pajamas) ir daro valstybei neturtinę žalą – diskredituoja valstybės tarnautojo vardą, menkina valstybės institucijos, šiuo atveju savivaldybės, autoritetą jai pavaldžių bei kitų asmenų akivaizdoje), ir būtent norėjo taip veikti. Nuteistasis L. V. , nebūdamas valstybės tarnautoju, neturėdamas įgaliojimų veikti (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos patalpose, nebūtų turėjęs galimybės suklastoti minėtų testų lapų. Tai reiškia, kad priežastinis ryšys tarp L. V. piktnaudžiavimo ir kilusių padarinių byloje surinktais įrodymais yra neabejotinai pagrįstas.

Atsiliepimu į nuteistojo L. V. gynėjo kasacinį skundą nukentėjusioji J. A. prašo šį skundą atmesti.

Nukentėjusioji mano, kad teismų nuosprendžių dalys dėl L. V. paskirtos bausmės dydžio bei nukentėjusiosios reikalavimų atmetimų yra nepagrįstos ir neteisėtos, priimtos netinkamai taikant baudžiamuosius įstatymus. L. V. neatitiko jokių bausmę lengvinančių aplinkybių, t. y. neprisipažino, nesigailėjo, pirmosios instancijos teisme atsisakė suteikto žodžio, neatsiprašė. Nukentėjusiosios teigimu, byloje surinkti duomenys ir jos apeliacinis skundas išnagrinėti bei įvertinti neišsamiai, paviršutiniškai, neanalizuojant aplinkybių, pateiktų argumentų, t. y. nepatikrinus bylos tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Atsiliepime nurodoma, kad, atmesdamas nukentėjusiosios apeliacinį skundą, teismas nepagrįstai neįžvelgė priežastinio ryšio tarp įvykdytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 ir 300 straipsniuose, bei nukentėjusiajai padarytos moralinės (neturtinės) žalos. Pasak J. A. , vien tai, kad ji baudžiamojoje byloje pripažinta nukentėjusiąja ir nuo 2007 m. priversta nuolat dalyvauti apklausose bei teismo posėdžiuose, duoti skaudžius prisiminimus sukeliančius parodymus, yra pakankamas pagrindas reikalauti moralinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusioji nurodo, kad teismai nepagrįstai neatsižvelgė į jos prašymus dėl papildomų liudytojų apklausos, kurie būtų pateikę daug svarbios ir išsamios informacijos apie (duomenys neskelbtini)  savivaldybės administracijos atsakingiems darbuotojams žinomas minėto konkurso organizavimo, pretendentų registravimo, galimo bendrininkavimo bei kitas aplinkybes. Šie parodymai, J. A. nuomone, būtų turėję įtakos teisingam baudžiamosios bylos išsprendimui. Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė baudžiamajam įstatyme numatytos paskirties, neapgynė nukentėjusiosios teisių ir teisėtų interesų, teismo nuosprendis visais atžvilgiais palankus nuteistajam L. V..

              Nuteistojo L. V. gynėjo kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl L. V. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį

Kasatorius ginčija nuteisimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, teigdamas, kad dokumentų klastojimas nesusijęs su piktnaudžiavimu tarnyba, o teismas nuosprendyje turėjo atskleisti, kokiais įgaliojimais piktnaudžiavo L. V., kokias turėtas tarnybos teises panaudojo priešingai tarnybos interesams.

            Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį dėl piktnaudžiavimo atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Minėto straipsnio 2 dalis numato atsakomybę tam, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių. Taigi piktnaudžiavimas pagal BK 228 straipsnį yra tokia veika, kai: 1) valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atlieka veiksmus, kurie įeina į jo įgaliojimų ratą pagal pareigas arba 2) daro veiksmus, kurie priskirtini kito asmens kompetencijai, t. y. viršija tarnybos įgalinimus. Formaliai teisėta, įeinanti į valstybės tarnautojo pareigas veika, gali tapti neteisėta ir užtraukiančia baudžiamąją atsakomybę dėl piktnaudžiavimo, jei  konkrečioje situacijoje ji imtų prieštarauti tarnybos interesams. Prieštaraujanti  tarnybos interesams veika yra tokia veika, kuri prieštarauja Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintiems principams, įstaigos ar įmonės tikslams, valstybės tarnautojo pareiginėms instrukcijoms, neatitinka valstybės, kitų institucijų, žmonių interesų ir nukreipta ne į valstybės ir asmenų teisėtų interesų gynimą, o į jų pažeidimą. Tai reiškia, kad valstybės tarnautojas, patekęs į  prieštaringą situaciją, turėtų susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų arba, atvirkščiai, jų imtis. Piktnaudžiaujantis tarnyba valstybės tarnautojas, darydamas formaliai teisėtus veiksmus ar susilaikydamas nuo jų padarymo, iš tikrųjų iškreipia tarnybinės veiklos turinį, tarnybines funkcijas ir veikia priešingai tarnybos interesams. Todėl teismas visais atvejais turi pareigą  atskleisti, kokiais įgaliojimais piktnaudžiavo valstybės tarnautojas, kodėl laikoma, kad įgaliojimai panaudoti priešingai tarnybos interesams, ir tik po to imtis piktnaudžiavimu padarytos žalos aptarimo. Kadangi piktnaudžiavimas susijęs su valstybės tarnautojo pareiginių įgaliojimų esmės iškreipimu ar jų viršijimu, nuosprendyje turi būti nurodyta, kokius teisės aktus asmuo savo veika pažeidė. Tai gali būti bendro pobūdžio teisės aktai (kaip antai Valstybės tarnybos įstatymas) arba vidiniai įstaigos aktai, apibrėžiantys konkretaus asmens pareigines funkcijas. Neatskleidus BK 228 straipsnio dispozicijoje aprašytų nusikalstamų veiksmų pobūdžio, konkrečių kaltininko veikų, nėra prasmės kalbėti apie padarinius.

          Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai atskleidęs piktnaudžiavimo tarnyba sampratos turinį, skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kokie L. V., tuo metu ėjusio (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Juridinio-personalo skyriaus vedėjo pareigas, veiksmai vertintini kaip iškreipę jam paskirtų funkcijų turinį ir sukėlę Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus žalingus padarinius. Teismai apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais ir nuoroda į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnį, t. y. į bendro pobūdžio normą, kurios nuostatų nesilaikymas pats savaime nesukuria baudžiamųjų teisnių padarinių. Dėl šios dalies kasatorius neteisus. Teismas, pagrįsdamas asmens nuteisimą,  gali ir turi remtis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, tačiau šias nuostatas jis turi susieti su kaltininko tarnybos įgaliojimais ir jo padaryta veika.

           Byloje nustatyta, kad L. V. nebuvo įtrauktas į pretendentų užimti Centralizuotos vidaus audito tarnybos vyriausiojo vidaus auditoriaus pareigas atrankos komisijos sudėtį ir jokių tarnybos įgaliojimų atrankos komisijos atžvilgiu neturėjo. Nors jis sėdėjo viename kabinete su komisijos sekretore Z. N., byloje nenustatyta, kad pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi jis tartųsi su ja dėl dokumentų klastojimo, prašytų ją atnešti išspręstus testus į jo kabinetą ir kuriam laikui palikti jį vieną kabinete ar kitaip darytų įtaką jai, siekdamas padėti savo žmonai, dalyvaujančiai konkurse. Tuo tarpu nuteisimas pagal  BK 228 straipsnį reikalauja, kad nuosprendyje būtų ne tik remiamasi teisės aktais, kuriuos tariamai pažeidė kaltininkas, bet būtų tiksliai įvardytos kaltininko veikos, kurios laikytinos piktnaudžiavimu tarnyba. Teismai to nepadarė, nuteistojo veikos neteisėtumą nuosprendžiuose apribodami tik dokumentų klastojimu. Nors teismai laikė, kad abu nusikaltimai, dėl kurių buvo nuteistas L. V., sudaro idealią sutaptį, tačiau pagal  BPK 305 straipsnio reikalavimus tai neatpalaiduoja teismų nuo BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių aprašymo, nurodant ne tik veiką (šiuo atveju BK 300 straipsnyje numatytą dokumentų klastojimą ir panaudojimą), bet ir tai, kiek ta veika susijusi su piktnaudžiavimu tarnyba, t. y. kuo pasireiškė L. V. piktnaudžiavimas Juridinio skyriaus vedėjo ar apskritai valstybės tarnautojo, dirbančio konkrečioje įstaigoje, pareigomis. Tik nustačius šiuos požymius galima kalbėti apie piktnaudžiavimo padarinius ir priežastinį ryšį. Teismai to nepadarė.

         Teisėjų kolegija laiko, kad sėdėjimo viename kabinete faktas ir dėl to esanti galimybė prieiti prie dokumentų nėra pakankamas pagrindas inkriminuoti piktnaudžiavimą tarnyba. Pažymėtina, kad teismai neskyrė pakankamai dėmesio piktnaudžiavimo sudėties požymių įrodinėjimui šioje byloje. Tą faktą pažymėjo ir kasatorius, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo leidžia daryti išvadą, jog dokumentų klastojimo ir suklastotų dokumentų panaudojimo teismas nesieja su jo piktnaudžiavimu tarnyba. Nei apylinkės teismo, nei apygardos teismo nuosprendžiuose nėra pakankamo pagrindimo dėl L. V. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, todėl teisėjų kolegija laiko, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Dėl to ši teismų sprendimų dalis naikintina.

              Dėl nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

Kasatorius ginčija nuteisimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismo motyvai pagrįsti  abejonių keliančia 2010 m. birželio 14 d. specialisto išvada. Kolegija laiko, kad byloje pakanka įrodymų pripažinti L. V. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai išdėstė įrodymus, pagrindžiančius L. V. nuteisimą dėl dokumentų klastojimo ir jų panaudojimo. 2010 m. birželio 14 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistės išvada yra aiški ir nėra pagrindo abejoti ją. Be to, iš bylos aplinkybių matyti, kad niekas kitas kaip tik nuteistasis galėjo prieiti prie dokumentų ir juos suklastoti.

Kolegija, vadovaudamasi bylos medžiaga, daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad L. V., būdamas valstybės tarnautoju, suklastojo kaltinime nurodytus dokumentus, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė šią apeliacinio skundo dalį.

          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d.  ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžius.

Panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžių dalis, kuriomis L. V. nuteistas pagal BK  228 straipsnio 2 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti.

Panaikinti teismų nuosprendžių dalį dėl L. V. paskirtų bausmių bendrinimo vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis.

Kitas nuosprendžių dalis, tarp jų ir dėl L. V. nuteisimo pagal  BK 300 straipsnio 1 dalį ir 75 straipsnio taikymo, palikti galioti.