Administracinė byla Nr. eA-860-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02919-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.5; 17.6

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. T. prašymą trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja V. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2018 m. vasario 26 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (23.29)PN-168 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymo terminą iki 2020 m. rugpjūčio 8 d.; 2) atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo pateikti.

2.       Pareiškėja paaiškino, kad Privalomuoju nurodymu jai buvo nustatytas terminas iki 2018 m. rugpjūčio 26 d. išardyti savavališkai pastatytą priestatą prie garažo, esantį žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. (toliau – ir priestatas). Teigė, kad terminą pateikti prašymą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo praleido dėl svarbių priežasčių. Siekiant įteisinti priestato savavališką statybą reikėjo gauti žemės sklypo bendraturčių ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) sutikimus, kadangi priestatas yra pastatytas bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame žemės sklype ir arčiau nei trys metrai iki ribos su atskiru žemės sklypu nesuformuotu valstybinės žemės plotu. Pareiškėja, siekdama įteisinti savavališkų statybų rezultatą, kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismą su ieškiniu dėl teisių į statybą gynimo. Su sutikimo nedavusiais žemės sklypo bendraturčiais buvo sudaryta taikos sutartis civilinėje byloje Nr. e2-9007-860/2018, kuri patvirtinta 2018 m. spalio 24 d. teismo nutartimi. Pareiškėjos teigimu, galutiniam priestato įteisinimui trūksta tik NŽT sutikimo statyti pastatą arčiau nei 3 m iki ribos su atskiru žemės sklypu nesuformuotu valstybinės žemės plotu. Pareiškėja teigė, kad ji tikėjosi šį sutikimą gauti, tačiau 2019 m. rugpjūčio 8 d. gavo NŽT raštą Nr. 48SD-10824-(14.48.104.) „Dėl atsisakymo išduoti sutikimą statyti ūkinį pastatą ant žemės sklypo, besiribojančio su valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, ribos“ informavo, kad nepritaria statyboms, kadangi yra viršijamas sklypo užstatymo tankumas. Pareiškėjos manymu, šios priežasties – užstatymo tankumo viršijimo, neliks, kai bus pabaigtas jau pradėtas pareiškėjai priklausančios žemės sklypo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės į atskirą turtinį vienetą procesas. Užstatymo tankumas atidalijimo būdu formuojamame žemės sklype nebebus viršijamas.

3.       Pareiškėja nurodė, kad sužinojus apie NŽT atsisakymą duoti sutikimą, atsirado būtinumas kreiptis į teismą dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo, kadangi bendraturčių sutikimas jau buvo gautas ir buvo manyta, jog NŽT sutikimas taip pat bus gautas. Tik paaiškėjus, kad yra nenumatytas trukdis NŽT suteikti sutikimą, kuris bus pašalintas, kilo poreikis pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, atnaujinus tokio prašymo pateikimo terminą.

4.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Inspekcijos darbuotojas, vykdydamas valstybinę statybų priežiūrą 2017 m. spalio 11 d. užfiksavo, jog atlikta nesudėtingo statinio garažo rekonstrukcija, t. y. prie garažo pastatytas priestatas. Inspekcija 2018 m. vasario 26 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriame nurodė, kad priestatas prie garažo pastatytas arčiau negu trys metrai nuo žemės sklypo ir nesuformuotos valstybinės žemės ribos <...>, statytoja neturėdama gretimo žemės sklypo valdytojo (NŽT) sutikimo (susitarimo) neteisėtai įvykdė priestato statybos darbus, ir įpareigojo pareiškėją iki 2018 m. rugpjūčio 26 d. išardyti (nugriauti) neteisėtai pastatytą priestatą, sutvarkyti statybvietę ir aplinką arba gauti žemės sklypo valdytojo (NŽT) sutikimą (susitarimą), leidžiantį statyti priestatą arčiau negu trys metrai nuo žemės sklypo ribos. Inspekcija, gavusi pareiškėjos 2018 m. rugpjūčio 17 d. prašymą Nr. PRE-199, 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. RE-332 pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2018 m. lapkričio 26 d. Inspekcijos teigimu, pareiškėja nustatyta tvarka ir terminais neskundė minėto Privalomojo nurodymo. Privalomuoju nurodymu nustatytas terminas baigėsi 2018 m. lapkričio 26 d., o pareiškėjos prašymas dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo teismui pateiktas tik 2019 m. rugpjūčio 9 d. (teisme gautas 2019 m. rugpjūčio 12 d.), t. y. jau po nustatyto Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos.

II.

6.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

7.       Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką galima pratęsti tik nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016, ir kt.).

8.        Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai terminas reikalavimui įvykdyti Inspekcijos buvo nustatytas iki 2018 m. vasario 26 d. ir Inspekcijos pratęstas iki 2018 m. lapkričio 26 d., o prašymą pratęsti nustatytą ir pratęstą reikalavimo įvykdymo terminą pareiškėja teismui pateikė tik 2019 m. rugpjūčio 9 d., teismas sprendė, kad reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminas iki pareiškėjai kreipiantis į teismą dėl jo pratęsimo buvo jau pasibaigęs, todėl šiuo atveju, nesant teisės aktuose nustatytos tokio termino atnaujinimo galimybės, jo atnaujinimas negalimas. Kadangi reikalavimo įvykdymo terminas negali būti atnaujintas, teismas nenagrinėjo pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl termino pratęsimo priežasčių.

III.

9.       Pareiškėja V. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos prašymą. 

10.       Pareiškėja apeliaciniame skunde, be jos prašyme, teiktame pirmosios instancijos teismui, išdėstytų motyvų, atkreipia dėmesį, kad vykdydama Privalomąjį nurodymą ji ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama įteisinti savavališkų statybų rezultatą, ir nurodo, kad:

10.1.                      Parengus ginčo pastato kadastrinių matavimo bylą ir užpildžius statybos užbaigimo dokumentus, pareiškėja kreipėsi į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją, kuris 2017 m. liepos 17 d. Nekilnojamojo turto registre įregistravo ginčo pastatą su priestatu. Kadangi statybos rezultatas buvo įregistruotas viešajame registre, o nuo statybos pradžios praėjo daugiau kaip 10 metų, teisminių ginčų eigoje pareiškėja gavo sutikimus statybos darbams atlikti bei sutikimą atidalinti jos žemės sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, pareiškėja pagrįstai manė, kad per Privalomojo nurodymo terminą ji pašalino savavališkų statybų padarinius.

10.2.                      Tik sužinojus apie NŽT nesutikimą atsirado būtinumas kreiptis į teismą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, kadangi bendraturčių sutikimas jau buvo gautas ir buvo manoma, jog paskutinis trūkstamas dokumentas – NŽT sutikimas – bus gautas.

10.3.                      Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnyje numatyta galimybė atnaujinti praleistą terminą. Statybos procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose nesant numatytos galimybės terminą atnaujinti, priežastis pripažinus svarbiomis, taikytina bendroji norma.

10.4.                      Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką statybos padariniai turi būti šalinami laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių; savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė (ultima ratio) ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2013 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 3-148/2013, kt.).

10.5.                      Ginčo teritorijoje statyba yra galima, yra pašalinti visi savavališkų statybų požymiai, išskyrus viršyto užstatymo tankumo. Šis požymis bus pašalintas užbaigus žemės sklypo atidalijimo procedūrą. Pateikti įrodymai, pagrindžiantys savavališkų statybų įteisinimo galimybę, be to, pareiškėja aktyviai veikia, siekdama statybų padarinių įteisinimo. Pareiškėja negali daryti įtakos žemės sklypo atidalinimo procedūrų trukmei. Pateikdama skundą, ji tikėjosi šią procedūrą užbaigti, tačiau NŽT pareikalavo papildomų bendraturčių sutikimų, procesas papildomai užtruko. Sužinojusi apie tokį netikėtą trukdį galutinai įteisinti savavališkų statybų rezultatą, pareiškėja nedelsdama kreipėsi į teismą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

11.       Pareiškėja su apeliaciniu skundu taip pat pateikė papildomus dokumentus: NŽT žemės valdos projekto patikrinimo aktą, matininko J. B. 2020 m. sausio 13 d. el. laišką, J. K. ir M. J. derinimo raštus (be datų ir parašų).

12.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

13.       Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be Inspekcijos atsiliepime į skundą nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.                      Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimą reglamentuoja materialinės teisės normos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas), nenumato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl apeliantės nurodytos ABTĮ 30 straipsnio normos, reglamentuojančios procesinių terminų atnaujinimą, nagrinėjamoje byloje netaikytinos.

13.2.                      Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į taikytiną teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo negalimumo, neturėjo teisinio pagrindo vertinti apeliantės nurodytų Privalomojo nurodymo įvykdymo termino praleidimo priežasčių. Pareiškėjos nurodytos priežastys, dėl kurių ji nespėjo laiku kreiptis į teismą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, nėra ekstraordinarios ir nesudaro pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, pagal kurią gali būti pratęsiamas tik nepasibaigęs privalomojo nurodymo įvykdymo terminas. Be to, pareiškėjos nurodytos priežastys niekaip neribojo apeliantės kreipimosi į teismą dėl termino įvykdyti Privalomąjį nurodymą pratęsimo iki Inspekcijos nustatyto Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos.

13.3.                      Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nurodyti terminai nėra skirti statytojo (užsakovo) interesų gynybai, todėl nustatytų terminų nesilaikymas nešalina statytojo (užsakovo) pareigos atlikti atitinkamus veiksmus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14.       Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

15.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su aptartų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nuostatų taikymu, aiškinama, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016 ir kt.).

16.       Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

17.       Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose.

18.       Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai dėl administracinio proceso normų taikymo neturi teisinio pagrindimo, nes reglamentuoja procesinius terminus.

19.       Konstatavus, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra pasibaigęs ir negali būti atnaujintas, likusieji apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

20.       Taip pat, atsižvelgiant į Nutarties 15–17 punktuose nurodytus teisės taikymo argumentus, teisėjų kolegija atsisako priimti pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus pripažindama, kad jie nekeičia teisinio situacijos vertinimo.

21.       Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Romanas Klišauskas

        Gintaras Kryževičius

        Dainius Raižys