Civilinė byla Nr. e2A-173-657/2026

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06183-2025-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.10.2.4.1.; 2.6.9.2.; 3.3.1.14.; 3.3.1.19.2

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 3 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Simonos Dementavičienės, Editos Šliumpienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Vynarta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos ,,Vynarta“ ieškinį atsakovei E. P. dėl žalos atlyginimo.

Teismas

nustatė:

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė MB „Vynarta“ kreipėsi į teismą prašydama pareikšdama alternatyvius reikalavimus: priteisti iš atsakovės E. P. 14 518 Eur žalos atlyginimą arba priteisti iš atsakovės 14 518 Eur nepagrįstai įgytas lėšas, 5 procentus metines palūkanas už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2024 m. birželio 14 d. asmenys, veikdami organizuotoje grupėje bei skambindami iš skirtingų telefonų numerių ir prisistatydami skirtingais asmenimis („Google“, AB SEB banko darbuotojais), suklaidino ieškovės vadovę nurodydami, jog į ieškovės banko sąskaitą tariamai įsilaužė sukčiai, bei imituodami tariamą pagalbą, neteisėtai įgijo prieigą prie ieškovės banko sąskaitos. Tą pačią dieną iš ieškovės banko sąskaitos į atsakovės asmeninę sąskaitą buvo pervestos visos ieškovės banko sąskaitoje buvusios lėšos, t. y. 14 518 Eur. Ieškovės vadovė, supratusi, jog buvo apgauta, nedelsdama kreipėsi į Trakų rajono policijos komisariatą, kuriame buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, jog atsakovė iš ieškovės gautas lėšas iš karto išgrynino. To paties ikiteisminio tyrimo metu apklausta atsakovė paaiškino, jog jai 2024 m. birželio 13–14 dienomis taip pat skambino asmenys, prisistatę policijos ir AB SEB banko darbuotojais bei informavo apie tariamai vykstantį tyrimą. Šie asmenys atsakovei neva nurodė, jog į jos sąskaitą bus pervesta 14 518 Eur suma, kurią atsakovė turi išgryninti bei atiduoti prie jos namų atvykusiam asmeniui, ką atsakovė ir padarė. Atsakovei vėliau kilus įtarimams ši kreipėsi į banką.

3.       Ikiteisminis tyrimas 2024 m. gruodžio 16 d. prokurorės nutarimu buvo sustabdytas konstatavus, jog buvo atlikti visi įmanomi procesiniai veiksmai nustatyti nusikalstamą veiką padariusius asmenis, tačiau šių asmenų nustatyti nepavyko. Nepriklausomai nuo ikiteisminio tyrimo baigties ar faktinių aplinkybių, ieškovė mano, jog esamu atveju atsakovė dėl savo pačios neatsargumo (neįsitikinusi tokių pervedimų teisėtumu) be teisinio pagrindo gavo ieškovės lėšas, jas išgrynino ir perdavė nežinomiems tretiesiems asmenims, tad privalo jas grąžinti ieškovei.

4.       Atsakovė E. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5.       Atsakovė neginčijo ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių, tačiau teigė, jog ji buvo apgauta sukčių ir apgaulės įtakoje, būdama įsitikinusi, kad bendrauja su pareigūnu, iš jos buvo išviliotas prisijungimas prie jos banko sąskaitos, nors ji pati nedavė savo banko sąskaitos numerio; be to, atsakovė nežinojo jokių aplinkybių, kad pinigai yra pervesti į jos asmeninę sąskaitą, bei tai kas konkrečiai juos pervedė, ji nesijungė prie savo banko sąskaitos. Nurodė, kad atsakovei, priešingai nei ieškovės vadovei, nėra keliami tokie pat atidumo ir rūpestingumo reikalavimai ir gebėjimai įvertinti gautiną informaciją iš galimų asmenų, prisistačiusių kredito ar policijos įstaigų darbuotojais. Taip pat atsakovės veiksmuose nėra jokio priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pabrėžė, kad jeigu ieškovės vadovė būtų buvusi atidi ir rūpestinga, kaip juridinio asmens vadovė būtų veikusi apdariai su įmonės bankinių prisijungimų duomenimis ir šių duomenų neteisėtai nebūtų suteikusi tretiesiems asmenims, ieškovei nebūtų kilusi jokia turtinė žala. Atsakovės teigimu, ieškovė neįrodė, kad atsakovės elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo ir jai tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę. Be to, ieškovė nepateikė jokių konkrečių duomenų, kad atsakovė būtų turėjusi galimybę sužinoti ar žinoti, jog pinigai priklausė ieškovei, o tokios galimybės neturėjo dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė nuolatiniu bendravimu su atsakove ir jos įtikinimu, kad bendrauja su banko saugumo pareigūnu. Kita vertus, tuo atveju, jeigu ieškinys būtų tenkinamas, reikalavimo suma turi būti mažinama proporcingai ieškovės kaltei (taikant mišrios kaltės institutą), kuri šiuo konkrečiu atveju, atsakovės vertinimu, vertintina kaip itin didelė. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė ir nepagrįsto praturtėjimo sąlygų.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškovės MB „Vynarta“ ieškinį atmetė, priteisė atsakovei E. P. iš ieškovės 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7.       Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių (nei tiesioginių, nei netiesioginių) įrodymų, galinčių patvirtinti, jog atsakovė sąmoningai leido tretiesiems asmenims, iš anksto veikusiems bendrininkų grupėje darant nusikalstamą veiką (sukčiavimą), pasinaudoti savo sąskaita. Teismas, įvertinęs atsakovės paaiškinimų (tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu) nuoseklumą, atsakovės išsilavinimą (spec. vidurinis), veiklos pobūdį (pensininkė daugiau nei 15 metų), garbų amžių (virš 75 m.), kitas aktualias aplinkybes (gyvena viena, dėl to ginčui aktualiu laikotarpiu, tikėtina, neturėjo su kuo skubiai pasitarti dėl nekasdienės situacijos), sprendė, jog, labiausiai tikėtina, atsakovė (kaip ir ieškovės vadovė) buvo apgauta trečiųjų asmenų, prisistačiusių policijos, banko atstovais, ir apgaulės įtakoje, būnant sąžiningai įsitikinusiai, kad bendrauja su minėtų institucijų atstovais, iš jos buvo išviliotas prisijungimas prie jos banko sąskaitos, nors ji pati nedavė savo banko sąskaitos numerio ar prisijungimų prie jos (pažymėtina, kad ieškovės vadovė iš esmės dėstė identiškas aplinkybes, dėl kurių taip pat buvo suklaidinta, labiausia tikėtina, tų pačių asmenų).

8.       Nurodė, jog teismas taip pat neturi pagrindo abejoti atsakovės paaiškinimais, jog ji nežinojo kieno pinigai yra pervesti į jos asmeninę sąskaitą, kas juos pervedė, už ką, kada, kadangi tretieji asmenys visą laiką darė jau spaudimą, pastoviai bendravo vaizdo skambučių pagalba, taip apsunkindami atsakovės galimybes ramiai įsigilinti į nekasdienę situaciją, prisijungti prie savo banko sąskaitos per elektroninę bankininkystę, pasitarti su atsakovei artimais asmenimis ir pan. Iš esmės šios aplinkybės pateisina ir tai, kad atsakovė neišsaugojo trečiųjų asmenų, atvykusių pasiimti išgrynintų ieškovės lėšų iš atsakovės, automobilio numerio, kadangi, kaip nuosekliai aiškino atsakovė, jai buvo darytas spaudimas (netgi duotas nurodytas) sunaikinti užrašytą automobilio numerį, ką atsakovė ir padarė, veikdama sąžiningai ir tikėdama, jog, kaip minėta, bendrauja su, be kita ko, teisėsaugos pareigūnu ir vykdo jo, jos manymu tuo metu, duodamus teisėtus nurodymus.

9.       Teismo vertinimu, šiuo atveju tretieji asmenys pasinaudojo tiek ieškovės vadove, tiek atsakove vedini vieno nusikalstamo tikslo, t. y. įgyti jiems nepriklausančias lėšas, veikdami bendrininkų grupėje apgavo ieškovės vadovę ir tokiu būdu gavo prisijungimus prie ieškovės banko sąskaitos, o atsakove ir jos banko sąskaita pasinaudojo kaip įrankiu savo nusikalstamai veiklai vykdyti, siekiant išvengti jų suradimo ir atitinkamai gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Pažymėjo, kad ieškovės pozicija, jog ieškovės vadovė, kuri turi tiek aukštąjį ekonominį išsilavinimą, tiek ilgalaikės vadovavimo ir darbinės patirties finansų srityje (apie 28 metus dirbo VMI audito skyriuje), buvo paveikta sukčių ir apgauta, dėl to elgėsi rūpestingai ir atidžiai, o atsakovė, teismo vertinimu, taip pat buvusi apgauta sukčių (ko iš esmės ieškovė ir neginčijo), turėjo suprasti bendraujanti su sukčiais ir vykdydama jų neteisėtus nurodymus, elgėsi neatsargiai ir neapdairiai, vertintini kritiškai, iš esmės tik kaip ieškovės pasirinkta deklaratyvi pozicija.

10.       Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju, nėra įrodyta, kad atsakovė savo valia būtų leidusi tretiesiems asmenims naudotis jos sąskaita, taip pat nėra įrodymų, jog ji už tai gavo kažkokios finansinės ar kitos naudos. Priešingai, iš atsakovės paaiškinimų ir jos pateiktų įrodymų matyti, kad ji taip pat patyrė finansinę žalą, t. y. vien už lėšų išgryninimą bankas nuskaičiavo iš jos asmeninių lėšų virš 200 Eur mokesčių; be to, atsakovė iš savo pinigų sumokėjo 200 Eur atvažiavusiam pasiimti lėšų asmeniui (nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, galinčių šią aplinkybę patvirtinti, tačiau teismas šiuo atveju neturėjo pagrindo abejoti šiais atsakovės paaiškinimais). Taip pat visas šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad atsakovė, būdama paveikta/apgauta trečiųjų asmenų, jau buvo išgryninusi ir visas jai priklausančias lėšas (apie 2 500 Eur) bei paruošusi juos perduoti tiems patiems asmenims, tačiau tik liudytoja, atvykusi atsakovės prašymu, sustabdė atsakovę nuo šių veiksmų atlikimo.

11.       Teismas pasisakydamas dėl ieškovės nurodytos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-1075/2022; Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 10 d. ir 2024 m. lapkričio 19 d. nutartys civilinėse bylose Nr. e2A-2463-794/2024 ir Nr. e2A-2626-1012/2024), nurodė, jog ši praktika nagrinėjamu atveju netaikytina, nes minėtų bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Esminis skirtumas tarp minėtų bylų ir šios bylos yra tas, kad nurodytose bylose atsakovai iš esmės sąmoningai leido naudotis jų banko sąskaitomis tretiesiems asmenims ir už tai dar gavo atitinkamą naudą (ko nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta).

12.       Teismas pasisakydamas dėl ieškovės pareikšto alternatyvaus ieškinio reikalavimo – dėl nepagrįsto praturtėjimo, nurodė, jog teismas nenustatė atsakovės veiksmuose nei jos neatsargumo, nei tuo labiau tyčios. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovės lėšos į atsakovės sąskaitą buvo pervestos trečiųjų asmenų, siekiančių neteisėtai įgyti/užvaldyti ieškovės lėšas, atsakovė prie tokių minėtų asmenų veiksmų niekaip aktyviai neprisidėjo (bent jau sąmoningai). Be to, teismo vertinimu, atsakovė šių ginčo lėšų faktiškai neįgijo (vien tai, jog jos buvo pervestos į atsakovės sąskaitą ir vėliau pastarosios, vykdant trečiųjų asmenų nurodymus, išgrynintos ir perduotos nenustatytiems asmenims, nesuteikia pagrindo teigti, jog nurodytas lėšas įgijo būtent atsakovė), ja (ir jos banko sąskaita) buvo pasinaudota kaip nusikalstamos veikos įrankiu (prieš jos valią/atsakovei tuo metu to nesuprantant). Sprendė, jo šiuo atveju nėra visų būtinų sąlygų atsakovės atžvilgiu taikyti nepagrįsto praturtėjimo normų, t. y. ieškovė neįrodė, jog atsakovė yra praturtėjusi ieškovės sąskaita.

13.       Taip pat nurodė, jog net jeigu ir būtų laikoma, jog atsakovė įgijo ieškovės lėšas, ji minėtas lėšas iš karto perdavė tretiesiems asmenims (teismas šią aplinkybę laiko įrodyta/labiausiai tikėtina), todėl ir šiuo pagrindu atsakovė negali būti laikoma atsakinga už ginčo lėšų grąžinimą ieškovei. Teismo vertinimu, šiuo atveju, jeigu būtų laikoma, jog atsakovė visgi įgijo ieškovės lėšas, būtų pagrindas taikyti CK 6.241 straipsnio 2 dalį ir atleisti atsakovę nuo pareigos grąžinti pinigus, nes atsakovė įrodė, kad ji nežinojo/neturėjo žinoti, jog privalėjo pinigus grąžinti būtent ieškovei (tretiesiems asmenims, kuriuos atsakovė sąžiningai tuo metu laikė kompetentingų institucijų atstovais, teigiant, jog į jos sąskaitą pervestos lėšos yra sukčių), ir kad negalėjo jų perduoti kompetentingų institucijų atstovais prisistačiusiems asmenims (CPK 12 str., 178 str.).

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.       Ieškovė MB „Vynarta“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.       Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes neįvertino visų byloje esančių įrodymų visumos, jų tarpusavio ryšio ir prieštaravimų. Teismo išvados grindžiamos ne objektyviu įrodymų vertinimu, o subjektyviomis prielaidomis ir tikimybių pusiausvyra. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai rėmėsi vien atsakovės paaiškinimais, ignoruodamas ieškovės pateiktus priešingus įrodymus, įskaitant ikiteisminio tyrimo medžiagą ir teismo posėdžio metu atsakovės padarytus pripažinimus. Skundžiamame sprendime teismo motyvai iš esmės pažodžiui atkartoja atsakovės atsiliepime išdėstytus argumentus, nesant savarankiško teismo atlikto faktinių aplinkybių ir teisinių normų vertinimo. Tokie veiksmai prieštarauja CPK 263 straipsnio 2 daliai ir 270 straipsnio 4 daliai, pagal kurias teismas privalo motyvuoti savo sprendimą ir pateikti savarankiškas, įrodymais pagrįstas išvadas. Lakoniškas pritarimas vienos šalies pozicijai, neatsakant į esminius kitos šalies argumentus, reiškia proceso teisės normų pažeidimą.

14.2.       Teismas neteisingai konstatavo, kad atsakovės veiksmuose nėra kaltės ir neteisėtumo, nors byloje nustatyta, jog atsakovė aktyviais veiksmais išgrynino ieškovei priklausančias lėšas ir perdavė jas nepažįstamiems tretiesiems asmenims. Teismas nevertino, ar atsakovė konkrečioje situacijoje turėjo pareigą įtarti apgaulę ir imtis protingų veiksmų – kreiptis į banką ar policiją. Deklaratyvus konstatavimas, kad atsakovė buvo apgauta, nepagrįstai eliminuoja pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai vertinimą. Vertindamas atsakovės elgesį, teismas nepagrįstai rėmėsi jos individualiomis savybėmis (amžiumi, socialine padėtimi), neatlikdamas objektyvaus lyginamojo vertinimo, kaip analogiškoje situacijoje būtų pasielgęs vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad informacija apie sukčiavimo schemas yra plačiai viešai prieinama, bankų sutartinės sąlygos aiškiai draudžia disponuoti be pagrindo gautomis lėšomis, o atsakovė turėjo pakankamai laiko ir galimybių patikrinti lėšų kilmę. Tokiu būdu teismas nepagrįstai paneigė CK 6.248 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą kaltės prezumpciją bendrojo delikto atveju. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad atsakovė anksčiau yra dirbusi policijoje bei informacinių technologijų srityje, kas suponuoja didesnį nei vidutinį gebėjimą atpažinti sukčiavimo požymius ir suprasti pareigą nedelsiant kreiptis į kompetentingas institucijas. Šių aplinkybių ignoravimas lėmė klaidingą išvadą, jog atsakovė objektyviai negalėjo suvokti savo veiksmų neteisėtumo. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tretieji asmenys darė atsakovei nuolatinį spaudimą, kuris esą eliminavo galimybę įvertinti situaciją. Ikiteisminio tyrimo duomenys rodo, kad bendravimas buvo epizodinis ir trumpalaikis, o atsakovė turėjo ilgesnius laiko tarpus be jokio kontakto su sukčiais, per kuriuos galėjo kreiptis į banką ar policiją. Tokia teismo išvada prieštarauja elementariai logikai ir byloje nustatytoms aplinkybėms.

14.3.       Teismas klaidingai nusprendė, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas netaikytinas dėl atsakovės kaltės nebuvimo ir dėl to, jog ji neva faktiškai neįgijo lėšų. Pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą kyla nuo turto gavimo momento, nepriklausomai nuo to, ar jis vėliau perduotas tretiesiems asmenims. Atsakovės sąžiningumas ar subjektyvus suvokimas nepanaikina pareigos grąžinti be teisinio pagrindo gautas lėšas teisėtam savininkui. Teismo išvada, jog ieškovė turėtų ginti savo teises reikalaudama lėšų iš nenustatytų trečiųjų asmenų, prieštarauja nepagrįsto praturtėjimo instituto esmei ir teismų praktikai. Pareiga grąžinti lėšas tenka asmeniui, kuris jas gavo be teisinio pagrindo, nepriklausomai nuo to, ar jis vėliau jas perleido kitiems asmenims.

15.       Atsakovė E. P. su ieškovės apeliaciniu skundu nesutiko, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

15.1.       Ieškovė apeliaciniame skunde deklaratyviai kaltina teismą sprendimą grindus „nuojauta ir prielaidomis“, tačiau neįvardija, kurios konkrečios išvados esą yra spėjamos. Priešingai, pirmosios instancijos teismas buvo itin aktyvus, tiesiogiai apklausė proceso dalyvius, vertino įrodymus ir sprendime išsamiai pasisakė dėl visų ieškovės argumentų. Vien tai, kad sprendimas ieškovei nepalankus, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo pažeidimo. Ieškovė selektyviai pateikia argumentus ir teismų praktiką, sureikšmindama jai palankias aplinkybes, o nepalankias nutylėdama arba ignoruodama. Ieškovės cituojama kasacinė praktika (įskaitant bylas dėl kontrabandos ar KET pažeidimų) nėra taikytina nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms.

15.2.       Atsakovė kategoriškai nesutinka, kad ji veikė sąmoningai, savarankiškai ir tęstinai, nes neįrodė nei atsakovės neteisėtų veiksmų, nei kaltės, nors būtent jai tenka įrodinėjimo pareiga (CPK 178 str.). Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė buvo apgauta trečiųjų asmenų ir veikė esminės apgaulės įtakoje, todėl jos veiksmai neatitinka delikto sudėties. Rūpestingumo pareiga nėra absoliuti ir vienoda visiems. Jos apimtis priklauso nuo asmens amžiaus, išsilavinimo, profesinės patirties, socialinės situacijos. Pirmosios instancijos teismas teisėtai įvertino, kad atsakovė – garbaus amžiaus, pensininkė, neturinti finansinių ar teisinių žinių, gyvenanti viena, tuo tarpu ieškovės vadovė yra aukštos kvalifikacijos finansų srities specialistė. Ieškovės bandymas taikyti vienodą rūpestingumo standartą abiem aukoms yra nepagrįstas. Tiek atsakovė, tiek ieškovės vadovė buvo apgautos tų pačių ar analogiškai veikusių sukčių, naudojant esminę apgaulę, psichologinį spaudimą ir nuotolinę kontrolę. Ieškovės argumentas, jog jos vadovės elgesys buvo „normalus ir pateisinamas“, o atsakovės – ne, laikytinas nelogišku ir diskriminaciniu. Ieškovė faktiškai perkelia atsakomybę nuo nusikaltimą padariusių asmenų kitai aukai. Atsakovei buvo daromas nuolatinis psichologinis spaudimas, bendraujama vaizdo skambučiais, duodami imperatyvūs nurodymai, kas objektyviai apribojo galimybes kritiškai įvertinti situaciją, pasitarti ar imtis savarankiškų veiksmų. Tai paaiškina ir tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, automobilio numerio neišsaugojimą. Teismo išvada dėl apgaulės ir spaudimo yra pagrįsta ir logiška.

15.3.       Ieškovė nenuosekliai aiškina, kada atsirado žala: vienu metu teigia, kad žala kilo pinigų pervedimo iš įmonės sąskaitos metu, kitu – kad tik perdavus pinigus atsakovei. Net pačios ieškovės vadovės parodymai patvirtina, jog žalą padarė sukčiai, pasinaudoję jos suteiktais prisijungimo duomenimis, o ne atsakovės veiksmai.

15.4.       Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtina nustatyti faktinį praturtėjimą, kuris egzistuotų ieškinio pareiškimo metu. Nagrinėjamu atveju atsakovė ginčo lėšų neįgijo – jos buvo pervestos į sąskaitą ir, vykdant sukčių nurodymus, nedelsiant perduotos tretiesiems asmenims. Vien laikinas lėšų patekimas į sąskaitą nereiškia praturtėjimo, ypač kai asmuo veikia nesuprasdamas situacijos ir prieš savo valią. Ieškovės nurodytose bylose atsakovai sąmoningai leido naudotis savo banko sąskaitomis ir net gavo iš to naudą. Šios bylos faktinės aplinkybės kardinaliai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, kurioje atsakovė ne davė leidimą, o buvo apgauta ir panaudota kaip nusikaltimo įrankis. Nepagrįstas praturtėjimas yra subsidiarus teisių gynimo būdas ir negali būti taikomas, kai ieškovė pasirinko deliktinės atsakomybės konstrukciją arba turi galimybę ginti teises kitais būdais, įskaitant baudžiamąjį procesą. Ieškovė neįrodė, kad jos teisės negali būti ginamos kitomis priemonėmis.

15.5.       Net ir hipotetiškai pripažinus atsakomybę, taikytinos atsakomybę šalinančios aplinkybės. Jei apeliacinės instancijos teismas manytų kitaip, turėtų būti taikomos CK 6.253 straipsnio 4 dalies nuostatos (trečiųjų asmenų veiksmai), taip pat mišrios kaltės institutas, nes ieškovės vadovė pati sudarė sąlygas nusikaltimui, perduodama prisijungimo duomenis sukčiams. Ieškovės pozicija faktiškai reikštų, jog viena nusikaltimo auka civiline tvarka atsako už kitos aukos patirtą žalą, kai nusikaltimą padarę asmenys lieka nuošalyje. Toks aiškinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei iškreiptų civilinės atsakomybės esmę.

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

17.       Ieškovė šioje byloje reikalavo, kad atsakovė grąžintų pasisavintas lėšas – 14 518 Eur, reikšdama alternatyvius – atlyginti padarytą žalą arba taikyti nepagrįsto praturėjimo institutą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nurodydamas, jog nėra įrodyti neteisėti atsakovės veiksmai (žalos padaryme), taip pat nenustatyta atsakovės veiksmuose neatsargumo ar tyčios, kad būtų galima taikyti teisės normas, reglamentuojančias neteisėtą praturtėjimą. Ieškovė, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, vertino įrodymus ir nepagrįstai netaikė nepagrįsto praturtėjimo instituto.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės 

18.       Byloje nustatyta, kad ieškovė MB „Vynarta“ 2024 m. birželio 14 d. į atsakovės E. P. banko sąskaitą buvo pervesta 14 518 Eur suma. Mokėjimo pavedime nurodyta pinigų pervedimo paskirtis – draudimas. Atsakovė E. P. tą pačią dieną nurodytą pinigų sumą išgrynino bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini). Atsakovės teigimu, ji išgrynintą pinigų sumą perdavė tretiesiems asmenims.

19.       Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariate yra sustabdytas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-22662-24 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d., dėl to, kad gautas MB „Vynarta“ savininkės pareiškimas, kad 2024 m. birželio 14 d. iš įmonės sąskaitos į E. P. sąskaitą buvo pervesta 14 518 Eur suma, išviliota apgaulės būdu. Iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-asis skyriaus (Trakai) 2024 m. gruodžio 16 d. nutarimo sustabdyti ikiteisminį tyrimą matyti, jog atsakovė E. P. ikiteisminiame tyrime buvo apklausta kaip specialioji liudytoja.

Dėl ginčo esmės

20.       Ieškovė byloje pareiškė ieškinį dviem pagrindais – dėl žalos atlyginimo ir dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo. Kiekvienu iš šių civilinių teisių gynimo būdų siekiama to paties rezultato – piniginių sumų, kurias ieškovė vertina kaip jai priklausiusias, susigrąžinimo, tačiau reikalavimas priteisti pinigines lėšas nepagrįsto praturtėjimo pagrindu ir reikalavimas atlyginti patirtą žalą (nuostolius) yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai, kuriems įstatymai nustato skirtingas patenkinimo sąlygas.

21.       Ieškovė byloje rašytiniais įrodymais įrodė, kad piniginės lėšos buvo faktiškai perduotos atsakovei, o atsakovė to neginčijo, taigi, ginčo dėl pinigų perdavimo byloje nekilo, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo tinkamai kvalifikuoti šalių teisinius santykius ir vertinti ar tai gali būti pagrindas taikyti civilinė atsakomybę, ar tai yra nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas, ar kitas teisinis pagrindas.

22.       Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šalių faktiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-381/2021). Tinkamas įstatymo ginčui kvalifikuoti taikymas yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (CPK 2 str.).

23.       Priklausomai nuo materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus civilinis ginčas, skiriasi civilinių teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, todėl tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas kartu yra būtinoji ir kitų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – užtikrinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2022; 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022).

24.       Teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė dviejų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovės neteisėtų veiksmų ir kaltės, o taip pat neįrodė ir nepagrįsto instituto taikymui būtinų sąlygų / prielaidų, todėl  abu (alternatyvius) reikalavimus atmetė.

Dėl žalos atlyginimo

25.       Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo, motyvuodamas tuo, jog nėra įrodytos civilinės atsakomybės sąlygos. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas darydamas išvadas dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir kaltės) netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus iš esmės sprendime atkartodamas atsakovės argumentus.

26.       Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti kompensuoti jos patirtą žalą, o kita šalis privalo atlyginti tą žalą. Dėl to jos taikymas skolininkui sukelia neigiamų turtinių padarinių, o kreditorius pritaikius civilinę atsakomybę gauna atitinkamą turtinį ekvivalentą. Deliktinė atsakomybė atsiranda dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, pažeidus nesutartinę teisinio pobūdžio pareigą, t. y. nepadarius to, ką asmuo privalėjo padaryti, arba padarius tai, ko pagal galiojančias teisės normas daryti jis neturėjo teisės (CK 6.245 str. 4 d., 6.263 str.). Reikšdamas ieškinį dėl civilinės atsakomybės taikymo ieškovas turi įrodyti tokios atsakomybės taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, kaltę (išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytus atvejus, kai atsakomybė atsiranda be kaltės) (CK 6.246 – 6.249 str.). Visų pirma civilinė atsakomybė, būdama teisinės atsakomybės rūšimi, gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės normų ar sutarties nustatytomis elgesio taisyklėmis ir pareigomis. Veiksmų neteisėtumas gali priklausyti ir nuo konkrečių aplinkybių: tas pats veiksmas gali būti vienais atvejais teisėtas, kitais – ne.

27.       Apeliantė atsakovės civilinę atsakomybę kildina iš delikto, neteisėtais jos veiksmais nurodydama bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą, sudarius galimybę tretiesiems asmenims gauti pinigus per atsakovės sąskaitą ir išgryninus į sąskaitą patekusią sumą. Taigi, kaip neteisėtas atsakovės veiksmas turi būti vertinamas ne tik pinigų gavimas, bet ir jų naudojimas. Kitokių nei nurodyti atsakovės neteisėtų veiksmų, galinčių sudaryti pagrindą taikyti civilinę atsakomybę, ieškovė neįrodinėjo.

28.       Byloje nustatyta, jog ieškovė pati trečiųjų asmenų nurodymu, o ne atsakovės prašymu, į atsakovės sąskaitą pervedė prašomą priteisti pinigų sumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pats savaime elgesys, kai asmuo leidžia pasinaudoti savo sąskaita, ją tvarkyti kito asmens interesais nesant tam teisinio pagrindo, neatitinka atidaus ir rūpestingo elgesio standarto, tačiau įrodymų, galinčių patvirtinti, jog atsakovė sąmoningai leido tretiesiems asmenims pasinaudoti savo sąskaita byloje taip pat nėra pateikta. Teisėjų kolegijos vertinimu, leidimas naudotis banko sąskaita eliminuoja atsakovės sąžiningumo argumentus, net jei ji veikė neatsargiai ar buvo suklaidinta, bet automatiškai nesukuria deliktinės atsakomybės. Juolab, kad žala įmonei atsirado dėl trečiųjų asmenų (sukčių) veiksmų (apgaulės, melagingų nurodymų), o ne dėl atsakovės savarankiškų veiksmų.

29.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesant ieškovės nurodomų neteisėtų atsakovės veiksmų. Šios sąlygos nebuvimas civilinę atsakomybę daro negalimą, todėl ieškinys dėl žalos atlyginimo pagrįstai atmestas.

        Dėl nepagrįsto parturtėjimo ar turto gavimo

30.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė nepagrįsto praturtėjimo ar lėšų gavimo be pagrindo instituto taikymo sąlygų, todėl alternatyvaus ieškinio reikalavimo netenkino. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, teigė, kad teismas nepagrįstai netaikė nepagrįsto praturtėjimo instituto, teismo argumentai yra prieštaraujantys.

31.       CK 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą (CK 6.240 str. 1 d.).

32.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 6.242 straipsniui, reglamentuojančiam nepagrįstą praturtėjimą, taikyti turi būti nustatytos šios prielaidos: pirma, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; antra, atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); trečia, priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-313/2019). Šios įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020).

33.       Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas, taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019). Bylose dėl be pagrindo įgyto turto ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018).

34.       Taigi, esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai, koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018). Tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 str.), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, kaip jau minėta, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolių atlyginimą, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011).

35.       Byloje nustatyta, kad iš ieškovės MB „Vynarta“ banko sąskaitos 2024 m. birželio 14 d. į atsakovės E. P. banko sąskaitą buvo pervesta 14 518 Eur. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad šalis siejo kokie nors teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė turėjo prievolę pervesti nurodytą pinigų sumą į atsakovės sąskaitą. Taigi, byloje taip pat nėra ginčo dėl to, jog atsakovė nurodytą pinigų sumą gavo ir faktiškai laisvai ja disponavo išimdama pinigus bankomate. Tai reiškia, kad atsakovė turtą (nagrinėjamu atveju – pinigus) gavo be teisinio pagrindo, nepriklausomai nuo to, kad vėliau juos perdavė tretiesiems asmenims.

36.       Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pinigai iš ieškovės banko sąskaitos į atsakovės banko sąskaitą buvo pervesti apgaulės būdu, tačiau nenurodė, jokio teisinio pagrindo tokiam pervedimui.

37.       Nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas iš viso nenurodė, kokie tarp šalių buvo susiklostę teisiniai santykiai, kurie leistų spręsti, jog atsakovė teisėtai ir pagrįstai iš ieškovės gavo nurodytą pinigų sumą. Be to, mažai tikėtina, kad vykdydama visiškai nepažįstamų asmenų nurodymus, atsakovė sutiktų į savo sąskaitą gauti nemažą sumą jai nepriklausančių lėšų ir vėliau juos išimdama bankomate perduotų tretiesiems nepažįstamiems asmenims. Net ir pripažįstant faktą, jog atsakovė galimai galėjo būti apgauta trečiųjų asmenų, tačiau tam, jog į jos sąskaitą MB „Vynarta“ galėtų pervesti pinigus, ji pati turėjo tą sąskaitą nurodyti tretiesiems asmenims, o vėliau galimai ir pasididinti išgryninamų pinigų (dienos, mėnesio) limitus, arba suteikti prisijungimo duomenis tretiesiems asmenims.

38.       Atsakovė E. P., turėdama teisę ir pareigą teikti įrodymus, pagrindžiančius nesutikimą su ieškiniu, tokių įrodymų nepateikė, o vien deklaratyvūs teiginiai, jog ji buvo apgauta, dėl amžiaus, išsimokslinimo nesuprato, jog galimai bendrauja su sukčiais, užsirašiusi mašinos numerį, vėliau jį išmetusi, ištrynusi nepatvirtina teisinio pagrindo gauti pinigus iš MB „Vynarta“ egzistavimo. Be to, kaip jau minėta, atsakovė byloje nepateikė jokių įrodymų ir neįrodinėjo, kad pinigai buvo pervesti į jos sąskaitą esant ieškovės prievolei (sutartinei, įstatyminei, kt.), t. y. ieškovė turėjo prievolę perduoti pinigus bet kokiu kitu teisiniu pagrindu (CPK 178 str.), o ir pats faktas, jog ikiteisminiame tyrime atsakovė yra apklausta kaip spec. liudytoja neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog atsakovė turėjo pagrindą gauti pinigus iš MB „Vynarta“. 

39.       Byloje nenustatyta, jog atsakovės E. P. banko sąskaita naudojosi tretieji asmenys. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje neginčijamai įrodyta, jog atsakovė yra praturtėjusi ieškovės sąskaita, iš ieškovės banko sąskaitos be teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.) buvo pervesta 14 518 Eur suma į E. P. banko sąskaitą; ši situacija egzistavo pareiškiant ieškinį (pinigai nėra grąžinti ieškovei), ieškovė nėra prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos ir negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais. Pagal CK 6.237–6.240 straipsnių nuostatas pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą atsiranda nuo turto gavimo momento. Aplinkybė, jog turtas jau perduotas kitiems asmenims, nepanaikina pareigos jį grąžinti, išskyrus labai ribotas išimtis (pvz., sąžiningas vartojimas, kuris čia akivaizdžiai netaikytinas).

40.       Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį reikalavimą esminėmis aplinkybėmis laikė atsakovės amžių, išsilavinimą, gyvenimo sąlygas, tačiau šios sąlygos gali būti reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, o nepagrįsto praturtėjimo atveju jos nėra lemiamos, nes pareiga grąžinti turtą kyla objektyviai iš įstatymo. Pilnametis, veiksnus asmuo paprastai laikomas gebančiu suvokti elementarias finansines operacijas, o byloje nustatyta, jog atsakovė, nors ir yra vyresnio amžiaus, turi specialų vidurinį išsilavinimą, ilgą laiką yra dirbusi pasų poskyryje, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog negalėjo nesuprasti, jog į savo sąskaitą gauna pinigus be jokio pagrindo, kuriuos vėliau turi perduoti nepažįstamiems tretiesiems asmenims, nes asmuo, leidęs naudotis savo banko sąskaita, neatsisakęs gauti pinigų iš nežinomos įmonės, o vėliau juos išgrynina ir perduoda tretiesiems asmenims dažnu atveju už tai gaudamas tam tikrą užmokestį ir (arba) naudą kitais būdais, prisiima padidintą riziką. 

41.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė, matydama, kad pinigai į jos sąskaitą buvo pervesti be jokio pagrindo, privalėjo pinigus grąžinti ieškovui, tačiau to nepadarė. Priešingai, atsakovė nurodė, kad trečiųjų asmenų nurodymu nuvyko į bankomatą nuimti pervestų pinigų, kuriuos visus atidavė tretiesiems asmenims. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovė veikė sąmoningai, apgalvotai.

42.       Atsakovė, iš ieškovės gavusi 14 518 Eur sumą į savo sąskaitą, ne tik kad negrąžino pinigų ieškovei, bet, būdama nepažįstama ieškove ir jokių sutarčių su MB “Vynarta” nesudariusi, būdama sąžininga, nesiekė išsiaiškinti gautų lėšų kilmės, o pervestus pinigus pati išgrynino. Atsakovė, matydama į savo sąskaitą pervedamų pinigų faktą bei mokėjimo paskirtį, kurioje aiškiai įvardinta paskirtis “draudimas”, nesiėmė jokių veiksmų, siekdama išsiaiškinti savo sąskaitoje vykstančių finansinių operacijų aplinkybes. Taigi, akivaizdu, kad atsakovė nesielgė sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai, t. y. taip, kaip turėtų elgtis analogiškoje situacijoje bet kuris apdairus, rūpestingas ir atidžiai savo teisėmis ir pareigomis besirūpinantis asmuo bei imtis priemonių, kad į jos banko sąskaitas patektų tik teisėtos piniginės lėšos, o finansinės operacijos atsakovės sąskaitoje būtų teisiškai pagrįstos.

43.       Atsakovės nurodomos priežastys, neva ji buvo apgauta trečiųjų asmenų, kurie pasinaudojo jos banko sąskaita ir ji tapo nusikaltimo auka, šiuo atveju esminės reikšmės neturi, nes atsakovė pati priėmė sprendimą leisti pastariesiems galimai nepažįstamiems asmenims naudotis savo sąskaita, perduoti jiems pinigus, todėl turi atsakyti už savo veiksmų pasekmes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nėra atsakinga už tai, kaip atsakovė panaudojo gautus pinigus (ar panaudojo pati, ar leido pinigais naudotis trečiajam asmeniui), todėl atmestini kaip nepagrįsti atsakovės argumentai, jog ji neturi pareigos grąžinti ieškovei pervestų lėšų, nes jomis nedisponuoja.

44.       Nors atsakovė akcentuoja, jog ji nepraturtėjo ieškovės sąskaita, o praturtėjo tretieji asmenys, todėl iš jos ieškovė negali reikalauti pinigų grąžinimo, tačiau lėšos pateko atsakovės žinion, atsakovei, negalėjo būti nežinomi, neaiškūs ar nesuprantami naudojimosi banko sąskaita reikalavimai. Nustatytos aplinkybės leidžia atsakovės elgesį įvertinti kaip neatitinkantį sąžiningumo kriterijų,  todėl atsakovės argumentai, jog ji neturi pareigos grąžinti iš ieškovės gautų lėšų, nes jomis nedisponuoja, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

45.       Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog atsakovė galėjo būti nusikalstamos veikos auka, nepašalina atsakovės atsakomybės grąžinti be teisinio pagrindo iš ieškovo gautas lėšas. Teismui nekonstatavus jokios sutarties sudarymo fakto, atsakovei pinigus priėmus į savo banko sąskaitą be teisinio pagrindo, ji neįgijo teisės šiais pinigais disponuoti, priešingai, pinigus ji privalėjo grąžinti ieškovei, o ne leisti pinigais naudotis trečiajam asmeniui. Tuo tarpu tai, kad atsakovė gauta suma, neturėdama teisės disponuoti gautais pinigais, leido naudotis trečiajam asmeniui bei pati juos išgrynino, o ne grąžino ieškovui, nereiškia, kad šių pinigų atsakovė negavo ir neprivalo jų grąžinti. Atitinkamai nėra pagrindo pritarti atsakovės pozicijai, jog ji nepraturtėjo 14 518 Eur suma. Pažymėtina, kad vadovaujantis anksčiau pateiktomis CK 6.237 straipsnio nuostatomis, pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą asmeniui kyla nuo to momento, kai jis šį turtą įgyja, neturėdamas tam teisėto pagrindo, arba kai teisinis pagrindas išnyksta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-381/2024). Tokiu atveju atsakovei be pagrindo įgijus iš ieškovės lėšas, kuriomis atsakovei be teisėto pagrindo buvo sudaryta galimybė disponuoti, būtent šia suma laikytina, kad atsakovė praturtėjo ieškovės sąskaita. Nustačius, jog atsakovė praturtėjo ieškovės sąskaita, atsakomybė prieš ieškovę tenka būtent atsakovei, todėl nepagrįstai teigiama, jog pinigus ieškovei turi grąžinti tretieji asmenys bei kad ieškovė pati prisiėmė riziką, neveikdama atidžiai bei rūpestingai. 

46.       Kaip jau minėta, byloje taip pat nėra įrodyta, jog atsakovė gavo iš ieškovės 14 518 Eur sumą esant teisėtam pagrindui, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir ieškovei iš atsakovės priteistina be teisinio pagrindo gauta 14 518 Eur suma.

47.       Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 str. 1 d.), todėl ieškovei iš atsakovės taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (14 518 Eur) nuo bylos iškėlimo dienos (2025 m. kovo 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

        Dėl bylos baigties

48.       Į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinės ir (ar) materialinės teisės normų pažeidimus, todėl skundžiamas teismo naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

        Dėl bylinėjimosi išlaidų

49.       Apeliacinės instancijos teismui patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovė įgijo teisę į išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.).

50.       Grįsdama savo patirtas išlaidas, ieškovė pateikė įrodymus, jog ji patyrė 9 592,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš jų: pirmosios instancijos teisme – 6 071,23 Eur, kurias sudaro 327 Eur sumokėtas žyminis mokestis ir 5 744,23 Eur už teisines paslaugas (ieškinio, dubliko parengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose); apeliacinės instancijos teisme – 3 521,40 Eur, kurias sudaro 327 Eur sumokėtas žyminis už apeliacinį skundą ir 3 194,40 Eur už teisines paslaugas (apeliacinio skundo parengimą).

51.       Teisėjų kolegija pripažįsta realiomis ir pagrįstomis 654 Eur išlaidas, kurias sudaro už ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis. Ieškovės nurodytos atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu apskaičiuotų didžiausių už ieškinio, dubliko, apeliacinio skundo parengimą priteistinų išlaidų sumų, yra realiai patirtos, tačiau teisinės pagalbos išlaidos pagal Rekomendacijų 2 punktą teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 2.1. bylos sudėtingumą; 2.2. teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 2.3. ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 2.4. būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 2.5. ginčo sumos dydį; 2.6. teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 2.7. sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 2.8. šalių elgesį proceso metu; 2.9. advokato darbo laiko sąnaudas; 2.10. kitas svarbias aplinkybes. Apibendrintai galima teigti, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymas negali būti mechaniškas, o yra nulemtas šio teisės į teisminę gynybą ribojimo tikslo ir proporcingumo tarp siekiamo tikslo ir pasekmių vertinimo. Tai reiškia, kad teismai, paskirstydami šalių bylinėjimosi išlaidas, turi atsižvelgti tiek į šio ribojimo tikslą – atgrasyti potencialias ginčo šalis nuo nepagrįstų ieškinių (reikalavimų) reiškimo teismuose, tiek į konkrečioje byloje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo kylančius padarinius ginčo šalims ir kitas aplinkybes, reikšmingas vertinant ribojimo proporcingumą.

52.       Pagal kasacinio teismo praktiką, nors Rekomendacijų nuostatos neriboja šalių teisės susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009).

53.       Spręsdamas dėl patirtų išlaidų atitikties pagrįstumo kriterijui, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi, kaip išlaidavimo nuostoliai jos lieka neatlygintos patyrusiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokios paslaugos kaip atstovo susipažinimas su konkrečiu teismo procesiniu sprendimu ar byla, taip pat šalių procesiniais dokumentais, teismų praktikos paieška rengiant procesinius dokumentus, bylos medžiagos, teismo procesinio sprendimo ir byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė, pasirengimas rengti procesinį dokumentą, informacijos, reikalingos rengiant procesinį dokumentą, paieška ir susipažinimas su kliento pateikta informacija, nelaikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Įvardytos paslaugos vertinamos kaip kitų paslaugų – atitinkamų procesinių dokumentų parengimo – sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018).

54.       Ieškovė MB „Vynarta“ prašė priteisti iš viso 5 744,23 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme: 1 693,40 Eur pagal 2025 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADV41357; 106,48 Eur pagal 2025 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADV41510; 2 458,72 Eur pagal 2025 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADV41625; 159,72 Eur pagal 2025 m. gegužės 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADV41786; 1 228,15 Eur pagal 2025 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADV41970; 67,76 Eur pagal 2025 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADV42095 ir 30 Eur pagal 2025 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. Z00180 ir šias išlaidas patvirtinančius įrodymus (AB SEB bankas mokėjimo nurodymai).

55.       Iš ieškovės pateiktų paslaugų išklotinių matyti, kad į prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas įtrauktos tokios paslaugos kaip informacijos rinkimas, procesinių dokumentų nagrinėjimas, įrodymų rinkimas, jų pateikimas teismui bei komunikacija su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, pareiškimo dėl trūkumų šalinimo ir įrodymų prijungimo parengimas. Šių paslaugų bendra suma sudaro apie 3 730 Eur. Tiksliai atskirti šių išlaidų dalį nėra galimybės, nes daugeliu atvejų jos buvo apjungtos su kitomis paslaugomis, pavyzdžiui, procesinių dokumentų rengimu ar derinimu. Atsižvelgiant į teismų praktiką, šios išlaidos laikytinos sudėtine kitų teisinės pagalbos paslaugų dalimi ir atskirai iš ieškovų atsakovei nepriteistinos, todėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų suma pirmosios instancijos teisme mažinta iki 2 600 Eur.

56.       Teisėjų kolegijos vertinimu, byla nėra sudėtinga, jos apimtis nedidelė, o nagrinėjimas nebuvo ilgas. Todėl atsižvelgus į Rekomendacijose nurodytus kriterijus, ieškovės atstovo parengtų procesinių dokumentų kiekį, pobūdį ir turinį, galimas darbo ir laiko sąnaudas juos rengiant, taip pat advokato darbo ir laiko sąnaudas dalyvaujant teismo posėdžiuose, ginčo sumą, nustatyta, kad ieškovės patirtos 2 600 Eur bylinėjimosi išlaidos atitinka būtinumo ir pagrįstumo kriterijus (CPK 98 str. 2 d., Rekomendacijų 2 p.). Atsižvelgus į tai, kad apeliacinis skundas patenkintas – atlygintinos ir ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme už apeliacinio skundo parengimą, vadovaujantis aukščiau Rekomendacijų 2 punkte nurodytais kriterijais, šioje nutartyje nurodytais argumentais. Ieškovei iš atsakovės E. P. priteisiama 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Taigi, iš viso ieškovei iš atsakovės priteistina 4 754 Eur (2 600 + 1 500 + 654) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

        Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei mažajai bendrijai „Vynarta“, juridinio asmens kodas 305299926, 14 518 Eur (keturiolika tūkstančių penkis šimtus aštuoniolika eurų) be pagrindo gautų lėšų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (14 518 Eur) nuo bylos iškėlimo dienos (2025 m. kovo 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 754 Eur (keturis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt keturis eurų) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjos        Žibutė Budžienė

        Simona Dementavičienė 

        Edita Šliumpienė