Administracinė byla Nr. eA-1239-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01098-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Nefteka“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. B. (A. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 24S211587 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760288275 panaikinimo (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

2.1.                      Pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas, išnagrinėjęs jo prašymą bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė 2023 m. birželio 12 d. sprendimą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Nr. 760288275 (toliau – ir Leidimas). Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 18 d., vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino jam išduotą Leidimą laikinai gyventi.

2.2.                      Migracijos departamentas padarė nepagrįstą išvadą, jog uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nefteka“ (toliau – ir Bendrovė) nemokėjo darbuotojams 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio bendro darbo užmokesčio (toliau – ir BDU) dydžio atlyginimo, t. y. 3 578 Eur, taigi neva neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Bendrovės darbuotojai ilgą laiko tarpą gavo ir gauna darbo užmokestį už darbą Bendrovėje, kuris viršija 2 BDU dydžius bei papildomai jiems buvo sumokėti priedai prie darbo užmokesčio už 2024 m. I pusmečio rezultatus. Priedai prie darbo užmokesčio turi būti laikomi darbo užmokesčio dalimi.

2.3.                      Trumpalaikis neatitikimas atsirado ne dėl to, kad pareiškėjo verslas neatitinka imperatyvių Įstatymo nuostatų, o dėl to, kad vienas iš Bendrovės darbuotojų patyrė traumą buityje. Darbuotojui buvo reikalingas ilgas gydymas ligoninėje ir namuose, vėliau darbuotojas buvo reabilitacijoje, tuo laikotarpiu darbuotojui pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus mokėjo ne Bendrovė, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – ir VSDFV). Aplinkybė, kad Bendrovė trumpą laiką 2024 metais neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų, savaime nėra pakankamas pagrindas formaliai naikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.

2.4.                      Sprendime nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Migracijos departamentas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo spręsti dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto pagrindo. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 22 d. kreipdamasis dėl leidimo pratęsimo, negalėjo žinoti ir / ar numatyti aplinkybių, kurios įvyks po metų, t. y. kad Bendrovės darbuotojas patirs traumą buityje ir bus priverstas laikinai nedirbti. Sprendime nėra motyvų, jog jo pateikti duomenys neatitinka tikrovės bei nenurodyta, kokie jo pateikti duomenys yra netinkami.

2.5.                      Migracijos departamentas Sprendime padarė grubių darbo užmokesčio fondo skaičiavimo klaidų. Sprendime nurodyta, kad Bendrovė sumokėjo darbuotojams už 2024 m. kovo mėn. 2 860,60 Eur BDU, o už 2024 m. liepos mėn. sumokėta 2 824 Eur BDU, tačiau už 2024 m. kovo mėn. Bendrovė sumokėjo net 4 133,85 Eur, o už 2024 m. liepos mėn. – 2 948,48 Eur.

2.6.                      Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta motyvų, pagrindžiančių pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Be kita ko, Bendrovės nuosavas kapitalas viršija 28 000 Eur, kiti Bendrovės veiklos vykdymo dokumentai ir pareiškėjo turimų akcijų paketas nėra ginčo dalykas.

2.7.                      Ginčijamu Sprendimu pažeidžiami pareiškėjo interesai ir teisės. Sprendimas priimtas pareiškėjui nepadarius jokių pažeidimų Lietuvoje, todėl jo teisių apribojimai yra neproporcingi siekiamam tikslui. Migracijos departamentas neįvertino visumos reikšmingų aplinkybių. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų. Pareiškėjas sąžiningai ilgą laiką (beveik 14 metų) gyvena ir dirba Lietuvoje. Pareiškėją su Lietuva sieja socialiniai ir ekonominiai ryšiai, turi savo verslą – sėkmingai veikiančią bendrovę UAB „Nefteka“, iš kurios gauna pajamų, nėra duomenų, kad pareiškėjas keltų grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui. Pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas chemiku – technologu. Lietuvoje gyvena pareiškėjo šeima. Pareiškėjo žmona ir sūnus yra nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Pareiškėjo sūnus lanko mokyklą, kur dalykai jam dėstomi lietuvių kalba. Pareiškėjo sūnus vykdo socialinę veiklą. Pareiškėjo šeima pilnai integravosi Lietuvoje. Nei pareiškėjas, nei jo šeima neturi jokių ryšių su Rusija. Pareiškėjas remia Ukrainą, todėl išsiuntus jį į Rusiją ar Baltarusiją jam grėstų reali laisvės atėmimo bausmė. Pareiškėjas turi teisę gauti leidimą gyventi Lietuvoje šeimos sujungimo pagrindu, tačiau santuokos liudijimas yra pamestas, todėl leidimas gyventi Lietuvoje verslo pagrindu yra vienintelis galimas variantas pareiškėjui likti kartu su šeima.

2.8.                      Migracijos departamentas neatliko jokio vertinimo, neindividualizavo jo situacijos: neaišku, kodėl nebuvo įvertinta, kad VSDFV mokėjo nedarbingumo pašalpą traumą patyrusiam darbuotojui, skaičiavimuose padaryta grubių skaičiavimo klaidų, neatsižvelgta į darbuotojams mokėtus priedus. Migracijos departamentas nevertino skundžiamo Sprendimo sukeliamų pasekmių jam ir jo šeimai.

2.9.                      Migracijos departamento skundžiamas Sprendimas pažeidžia proporcingumo ir gero administravimo principus, kadangi atsakovas priimdamas Sprendimą, rėmėsi tik VSDFV informacinės sistemos duomenis, o kitų duomenų ar informacijos nevertino, nesikreipė į pareiškėją dėl duomenų ir paaiškinimų, tokiu būdu pažeisdamas gero administravimo principą.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4.       Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

4.1.                      Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 17 d. VSDFV informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo valdomą Bendrovę bei jos darbuotojus. Patikrinus duomenis nustatyta, kad Bendrovėje prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo metu dirbo 6 darbuotojai. Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis buvo: 2023 m. birželio – rugsėjo mėn. – 4 000 Eur, 2023 m. spalio – lapkričio mėn. – 5 080 Eur, 2023 m. gruodžio mėn. – 4 464,21 Eur, 2024 m. sausio mėn. – 4 180 Eur, 2024 m. vasario mėn. – 3 100 Eur, 2024 m. kovo mėn. – 2 860,6 Eur, 2024 m. balandžio – gegužės mėn. – 2 824 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 3 870,78 Eur, 2024 m. liepos – rugpjūčio mėn. – 2 824 Eur. 2023 m. paskutinio paskelbto šalies ūkio 2 BDU dydis buvo 3 578 Eur.

4.2.                       Taigi VSDFV informacinės sistemos duomenys patvirtina, jog pareiškėjo valdoma Bendrovė nuo 2024 m. sausio mėn. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes Bendrovėje nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių.

4.3.                      Pareiškėjui išduoto Leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas laikinai gyventi negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant ginčijamo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes ginčijamas Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.

4.4.                      Pareiškėjo teiginiai, kad už 2024 m. kovo mėn. darbuotojams buvo išmokėta 4 133,85 Eur, o 2024 m. liepos mėn. 2 948,48 Eur (kuri vis tiek mažesnė už 2 BDU) suma, yra nepagrįsti. Vadovaujantis VSDFV išrašais, kovo ir liepos mėnesiais bendras darbo užmokestis buvo mažesnis negu 2 BDU. Skunde nurodomos aplinkybės, kad daliai darbuotojų 2024 m. rugsėjo 30 d., t. y. jau po ginčijamo Sprendimo, buvo išmokėtos premijos, nepaneigia VSDFV išrašo ir ginčijamo Sprendimo ar jame nurodytų aplinkybių.

4.5.                      Pareiškėjas niekaip nepagrindė, kaip jo teisės yra pažeidžiamos. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti. Ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais ir Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Nefteka“ atsiliepime į skundą prašė skundą tenkinti. UAB „Nefteka“ atsiliepime iš esmės nurodė tapačius argumentus kaip ir pareiškėjas.

II.

6.       Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atmetė.

7.       Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad: 

7.1.                      Pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui 2023 m. gegužės 15 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 2305-LLGK-1679 (toliau – ir Prašymas), tuo pagrindu, kad jis yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės dalyvis ir vadovas ar akcininkas (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais); Prašymas Migracijos departamente registruotas 2023 m. gegužės 22 d. Prašyme, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas dirba Bendrovėje chemiku – technologu.

7.2.                      Migracijos departamentas 2023 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą Nr. 23S86221 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760288275 dvejiems metams.

7.3.                      Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečio kontrolę, 2024 m. rugsėjo 17 d. VSDFV informacinėje sistemoje patikrino duomenys apie pareiškėjo valdomą Bendrovę ir šios Bendrovės darbuotojus bei nustatė Įstatymo pažeidimus.

7.4.                      Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2024 m. rugsėjo 18 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760288275, galiojantį iki 2025 m. birželio 15 d., nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; Bendrovė, kurios dalyvis yra asmuo, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad patikrinus VSDFV informacinėje sistemoje nustatyta, jog Bendrovėje prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo metu dirbo 6 darbuotojai: Lietuvos Respublikos piliečiai E. K., R. G. ir D. G. bei Baltarusijos Respublikos piliečiai J. G. ir E. B., turintys išduotus leidimus nuolat gyventi ir užsienietis, turintis išduotą leidimą laikinai gyventi. E. K. buvo atleista 2023 m. rugsėjo 1 d., o J. G. – 2024 m. vasario 19 d. Nuo 2023 m. spalio 4 d. Bendrovėje įdarbintas Lietuvos Respublikos pilietis V. P. Sprendime nurodyta ir tai, jog Bendrovėje įdarbintų darbuotojų darbo užmokestis, po leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo (2023 m. birželio mėn.) buvo: E. K.: 2023 m. birželio – rugpjūčio mėn. – 0 Eur (buvo vaiko priežiūros atostogose); R. G.: 2023 m. birželio mėn. – 2024 m. vasario mėn. – 1 200 Eur, 2024 m. kovo mėn. – 360 Eur, 2024 m. balandžio – gegužės mėn. – 0 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 1 140 Eur, 2024 m. liepos – rugpjūčio mėn. – 0 Eur; D. G.: 2023 m. birželio – lapkričio mėn. – 900 Eur, 2023 m. gruodžio mėn. – 284,21 Eur, 2024 m. sausio – vasario mėn. – 0 Eur, 2024 m. kovo mėn. – 600,6 Eur, 2024 m. balandžio – gegužės mėn. – 924 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 830,78 Eur, 2024 m. liepos – rugpjūčio mėn. – 924 Eur; J. G.: 2023 m. birželio mėn. – 113,08 Eur, 2023 m. liepos mėn. – 102,8 Eur, 2023 m. rugpjūčio mėn. – 113,08 Eur, 2023 m. rugsėjo – spalio mėn. – 107,94 Eur, 2023 m. lapkričio mėn. – 102,8 Eur, 2023 m. gruodžio mėn. – 97,66 Eur, 2024 m. sausio mėn. – 124,3 Eur, 2024 m. vasario mėn. – 62,15 Eur (atleidimo įmoka). O Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis buvo: 2023 m. birželio – rugsėjo mėn. – 4 000 Eur, 2023 m. spalio – lapkričio mėn. – 5 080 Eur, 2023 m. gruodžio mėn. – 4 464,21 Eur, 2024 m. sausio mėn. – 4 180 Eur, 2024 m. vasario mėn. – 3 100 Eur, 2024 m. kovo mėn. – 2 860,6 Eur, 2024 m. balandžio – gegužės mėn. – 2 824 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 3 870,78 Eur, 2024 m. liepos – rugpjūčio mėn. – 2 824 Eur. Sprendime Migracijos departamentas, įvertinęs VSDFV informacinės sistemos duomenis, padarė išvadą, kad užsienietis bei jo valdoma Bendrovė nuo 2024 m. sausio mėn. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis BDU sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas Sprendime nurodė, jog yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Sprendime konstatuota, kad užsienietis Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jo tikslas buvo formaliai atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, bet ne vykdyti teisėtą veiklą, laikantis Įstatyme nustatytų reikalavimų.

7.5.                      Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.

8.       Teismas įvertino ginčo teisiniams santykiams aktualias Įstatymo nuostatas bei teismų praktiką.

9.       Teismas iš byloje pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjo valdomoje Bendrovėje laikotarpyje nuo 2023 m. gegužės 22 d. (Prašymo pateikimo) iki 2024 m. rugsėjo 18 d. (Sprendimo priėmimo) dirbo 6 darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus: E. B.; R. G.; D. G.; J. G. (atleista iš Bendrovės 2024 m. vasario 19 d.); E. K. (atleista iš Bendrovės 2023 m. rugsėjo 1 d.); V. P. Taip pat teismas nustatė, kad iš VSDFV informacinės sistemos duomenų matyti, jog Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, laikotarpyje nuo 2023 m. gegužės 22 d. (Prašymo pateikimo) iki 2024 m. rugsėjo 18 d. (Sprendimo priėmimo) mokamas darbo užmokestis buvo: E. B. – 2023 m. birželio mėn. – 2024 m. rugpjūčio mėn. – 1 900 Eur; R. G. – 2023 m. birželio mėn. – 2024 m. vasario mėn. – 1 200 Eur; 2024 m. kovo mėn. – 360 Eur; 2024 m. balandžio mėn. – gegužės mėn. – 0 Eur; 2024 m. birželio mėn. – 1 140 Eur; 2024 m. liepos mėn. – rugpjūčio mėn. – 0 Eur; D. G. – 2023 m. birželio mėn. – lapkričio mėn. – 900 Eur; 2023 m. gruodžio mėn. – 284,21 Eur; 2024 m. sausio mėn. – vasario mėn. – 0 Eur; 2024 m. kovo mėn. – 600,6 Eur; 2024 m. balandžio mėn. – gegužės mėn. – 924 Eur; 2024 m. birželio mėn. – 830,78 Eur; 2024 m. liepos mėn. – rugpjūčio mėn. – 924 Eur; J. G. – 2023 m. birželio mėn. – 113,08 Eur; 2023 m. liepos mėn. – 102,8 Eur; 2023 m. rugpjūčio mėn. 113,08 Eur; 2023 m. rugsėjo mėn. – spalio mėn. – 107,94 Eur; 2023 m. lapkričio mėn. – 102,8 Eur; 2023 m. gruodžio mėn. – 97,66 Eur; 2024 m. sausio mėn. – 124,3 Eur; 2024 m. vasario 19 d. atleista iš Bendrovės; išmokėta 62,15 Eur atleidimo iš darbo išmoka; E. K. – 2023 m. birželio mėn. – 2023 m. rugsėjo mėn. – 0 Eur; nuo 2021 m. spalio 3 d. iki 2024 m. liepos 2 d. vaiko priežiūros atostogose; 2023 m. rugsėjo 1 d. atleista iš Bendrovės; V. P. – 2023 m. spalio mėn. – 2024 m. sausio mėn. – 1 080 Eur; 2024 m. vasario mėn. – 2024 m. rugpjūčio mėn. – 0 Eur. Be to, pareiškėjas kartu su skundu pateikė trijų darbuotojų darbo sutartis, kuriose nurodyta, kad: E. B. nuo 2023 m. kovo 1 d. nustatytas darbo užmokestis – 1 900 Eur, darbo trukmė – 40 valandų per savaitę; R. G. nuo 2023 m. balandžio 17 d. nustatytas darbo užmokestis – 1 200 Eur, darbo trukmė – 40 valandų per savaitę; D. G. nuo 2023 m. balandžio 17 d. nustatytas darbo užmokestis – 900 Eur, nuo 2024 m. sausio 9 d. – 924 Eur; darbo trukmė – 40 valandų per savaitę.

10.       Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas ir jo valdoma Bendrovė nuo 2024 m. sauso mėn. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes Bendrovės darbuotojams bendrai mokamas darbo užmokestis buvo mažesnis nei 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžiai. Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagoje pateiktų VSDFV informacinės sistemos duomenų Bendrovės darbuotojams ginčo laikotarpiu mokamas BDU buvo: 2023 m. birželio – rugsėjo mėn. – 4 000 Eur, 2023 m. spalio – lapkričio mėn. – 5 080 Eur, 2023 m. gruodžio mėn. – 4 464,21 Eur, 2024 m. sausio mėn. – 4 180 Eur, 2024 m. vasario mėn. – 3 100 Eur, 2024 m. kovo mėn. – 2 860,6 Eur, 2024 m. balandžio – gegužės mėn. – 2 824 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 3 870,78 Eur, 2024 m. liepos – rugpjūčio mėn. – 2 824 Eur, o Prašymo pateikimo metu galiojęs Lietuvos statistikos departamento 2023 m. paskutinio paskelbto šalies ūkio 2 BDU dydis buvo 3 578 Eur. Taigi, nuo 2024 m. vasario mėn. Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą konstatuoti, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 str. 1 d. 7 p., 35 str. 1 d. 2 p.).

11.       Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog iš pareiškėjo pateiktų darbo sutarčių matyti, kad R. G. darbo užmokestis nuo 2023 m. balandžio 17 d. nustatytas 1 200 Eur, o D. G. – 2023 m. balandžio 17 d. nustatytas darbo užmokestis 900 Eur, nuo 2024 m. sausio 9 d. – 924 Eur. Teismo vertinimu, šie duomenys iš esmės nepaneigia byloje nustatytų svarbių aplinkybių ir padarytų išvadų.

12.       Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas iš esmės neneigė, kad jo valdomos Bendrovės darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu reikalavimus, bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis ginčo laikotarpiu sudarė mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog neatitikimas truko trumpą laiko tarpą ir nutiko dėl objektyvių aplinkybių – darbuotojo R. G. nedarbingumo ir tuo tarpu šiam darbuotojui mokamos ligos socialinio draudimo išmokos, yra teisiškai nereikšmingi, kadangi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą teismų praktiką, Migracijos departamentas, nustatęs, kad įmonė, teisėtos veiklos vykdymo, kurios pagrindu užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pabrėžė, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui (taigi, ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui) neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Be to, teismas pastebėjo, kad ir 2024 m. vasario mėn. Bendrovės darbuotojų bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudarė mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, tačiau pareiškėjas to niekaip nepagrindė, t. y. nepaaiškino, kodėl 2024 m. vasario mėn. atsirado neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktui.

13.       Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sutiko su Migracijos departamentu, jog pastarasis, nustatęs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyvent Lietuvos Respublikoje, netgi ir nevertinant atitinkamų priežasčių (darbuotojo nedarbingumo ir kt.), dėl kurių pareiškėjo valdoma Bendrovė neatitinka Įstatymo keliamų reikalavimų, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

14.       Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl galbūt Migracijos departamento skundžiamame Sprendime padarytų grubių darbo užmokesčio fondo skaičiavimo klaidų (apie 2024 m. kovo mėn. ir 2024 m. liepos mėn. Bendrovės darbuotojams sumokėtą BDU), atsižvelgęs į VSDFV informacinės sistemos duomenis, kad pareiškėjas jo valdomos Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, už 2024 m. kovo mėn. sumokėjo – E. B. – 1 900 Eur; R. G. – 360 Eur; D. G. – 600,6 Eur; V. P. – 0 Eur; už 2024 m. liepos mėn. sumokėjo – E. B. – 1 900 Eur; R. G. – 0 Eur; D. G. – 924 Eur; V. P. – 0 Eur, teismas konstatavo, kad už 2024 m. kovo mėn. Bendrovės darbuotojų BDU yra 2 860,6 Eur, o 2024 m. liepos mėn. – 2 824 Eur. Atsižvelgdamas į tai, teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Teismas akcentavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas niekaip nepaneigė VSDFV informacinės sistemos duomenų, tad neturi pagrindo nesivadovauti VSDFV kaupiamais oficialiais duomenimis, kurie sudaryti remiantis ir Bendrovės teikiama informacija.

15.       Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Bendrovės darbuotojams išmokėjo premijas, teismas pažymėjo, kad premijos buvo išmokėtos 2024 m. rugsėjo 30 d., t. y. jau po 2024 m. rugsėjo 18 d. priimto Migracijos departamento Sprendimo, todėl atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo atsižvelgti į tokius duomenis, ypač kai jie nėra pateikti VSDFV informacinėje sistemoje.

16.       Teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir jo interesai, kadangi leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas šiuo atveju yra proporcinga priemonė. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas yra imperatyvus ir šio reikalavimo pareiškėjo valdoma Bendrovė neatitiko. Teismas taip pat nepritarė pareiškėjo skundo argumentams, kad skundžiamas Sprendimas riboja pareiškėjo bendravimą su šeima. Teismas pažymėjo, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, todėl jis gali bendrauti bei būti su savo šeima. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra deklaratyvūs.

17.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kokias papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas ir galbūt galėjusias lemti kitokio sprendimo priėmimą, aplinkybes jis būtų nurodęs bei kokius šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus būtų pateikęs. Teismo vertinimu, Migracijos departamento Sprendimui priimti užteko iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, neturėjo papildomai apklausti pareiškėjo ar kreiptis į jį dėl informacijos pateikimo.

18.       Teismas vertino, kad Migracijos departamentas atliko išsamų pareiškėjo individualios situacijos tyrimą, įvertino VSDFV duomenis, pareiškėjo ekonominius bei šeimyninius ryšius. Teismas pabrėžė, kad VSDFV duomenys yra sudaryti remiantis pačios Bendrovės teikiama informacija, todėl atsakovas jais pagrįstai rėmėsi. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju niekaip nepaneigė šių duomenų.

19.       Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas pritarė Migracijos departamentui, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, tačiau jų neatitiko.

20.       Teismas taip pat konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ nuostatas: Sprendime yra aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija, Sprendime įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, t. y. jo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai.

21.       Apibendrindamas teismas konstatavo, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jį panaikinti nėra jokio pagrindo.

III.

22.       Pareiškėjas A. B. (A. B.) apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

23.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

23.1.                      Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, mokamas darbo užmokestis ne tik nebuvo mažesnis negu 3 578 Eur per mėnesį, bet ir visada buvo / yra didesnis. Trumpalaikis neatitikimas atsirado ne dėl to, kad pareiškėjas (Bendrovė) tyčia nesumokėjo atlyginimo, o dėl to, kad vienas iš Bendrovės darbuotojų, Lietuvos Respublikos pilietis R. G., netikėtai, ne darbo metu (ko nei pareiškėjas, nei Bendrovė negalėjo iš anksto žinoti ar numatyti) 2024 m. kovo 9 d. patyrė traumą buityje. Darbuotojui R. G. buvo reikalingas ilgas gydymas ligoninėje ir namuose, už ką jam pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus mokėjo ne Bendrovė, o VSDFV. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymu (14 str. 2 d. 2 p.) darbdavys moka tik už 2 (dvi) pirmąsias ligos dienas, už visą kitą nedarbingumo laikotarpį moka VSDFV. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių ne tik kad nevertino, bet ir nurodė, kad „<...> šie pareiškėjo argumentai iš esmės yra teisiškai nereikšmingi <...>“.

23.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su Migracijos departamento argumentais bei nurodė, jog „Migracijos departamentas turėjo pagrindą konstatuoti, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi“. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokie tiksliai duomenys, kuriuos pareiškėjas 2023 m. gegužės 22 d. pateikė Migracijos departamentui, norėdamas pratęsti turimą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neatitinka tikrovės. Aplinkybė, kad Bendrovė trumpą laiką 2024 metais neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų savaime nėra pakankamas pagrindas sutikti su Migracijos departamento priimtu sprendimu ir formaliai naikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog duomenys dėl mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

23.3.                      Pirmosios instancijos teismas išimtinai rėmėsi tik Migracijos departamento argumentais ir neįvertino, jog pusmetinės premijos darbuotojams už rezultatus yra laikomos darbo užmokesčio dalimi. Teismas, priimdamas sprendimą, visiškai nesiaiškino aplinkybių dėl Bendrovės darbuotojams mokamo darbo užmokesčio, neatliko tinkamo, išsamaus ir pagrįsto vertinimo. Vien tai, kad Bendrovės darbuotojas buvo nedarbingas ginčo laikotarpiu, negali būti laikoma pagrįsta, proporcinga ir teisinga priežastimi panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

23.4.                      Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo faktinės situacijos bei visų į bylą pateiktų duomenų, jog jis sąžiningai ilgą laiką (beveik 14 metų) gyvena ir dirba Lietuvoje, yra susijęs socialiniais ir ekonominiais ryšiais su Lietuva, nėra duomenų, kad pareiškėjas keltų grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui. Visi pareiškėjo šeimos nariai yra nuolatiniai Lietuvos gyventojai (tiek sutuoktinė, tiek nepilnametis sūnus turi leidimus nuolat gyventi Lietuvoje). Jokių ryšių tiek pareiškėjas, tiek jo šeima su Rusija neturi ir nepalaiko. Be to, pareiškėjas nuolat remia Ukrainą, tą patvirtina ir byloje esantys įrodymai.

23.5.                      Migracijos departamento direktorės pasisakymai viešojoje erdvėje yra priešingi institucijos veiksmams bei klaidina visuomenę. Į viešumą iškilus situacijai, kuomet Šiauliuose įsikūrusioms verslininkėms iš Vietnamo gresia deportacija, Migracijos departamentas viešai pasisakė, kad tuo atveju, kai asmuo, kuriam gresia deportacija, parodo įrodymus, kad deda pastangas atkurti įstatymais keliamus reikalavimus, Migracijos departamentas su tuo asmeniu bendradarbiauja. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas, prieš priimdamas pareiškėjui nepalankų sprendimą, jo neinformavo, papildomai neapklausė prieš surašant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo esminius skundo argumentus, jog tuo atveju, jei Migracijos departamentas būtų kreipęsis į pareiškėją prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, kaip to reikalauja gero administravimo principas, o pareiškėjas būtų paaiškinęs susidariusią situaciją ir pateikęs dokumentus, tikėtina, kad šis ginčas net nebūtų kilęs.

24.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą.

25.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

25.1.                      Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi teisės aktų nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualia praktika, vertino pareiškėjo pateiktus įrodymus (darbo sutartį, VSDFV duomenis, medicininį pažymėjimą ir kt.), be to, vertino ir pareiškėjo skundo argumentus.

25.2.                      Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčijama aplinkybė, jog nuo 2024 m. vasario mėn. Bendrovėje dirbantiems darbuotojams bendrai buvo mokamas mėnesinis darbo užmokestis, kuris sudarė mažiau kaip 2 BDU, dėl ko Bendrovė, kurios vadovu yra pareiškėjas, neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto. Pats pareiškėjas pripažįsta, kad egzistavo faktinės aplinkybės, kurios sudaro Įstatyme nustatytą pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

25.3.                      Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pasisakė ir dėl skundo argumentų, kad byloje nagrinėjama situacija susiklostė ne dėl pareiškėjo kaltės. Šie argumentai atmesti kaip teisiškai nereikšmingi. Pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas laikinai gyventi negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant ginčijamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes ginčijamas sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.

25.4.                      Taip pat, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime yra aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jo tikslas buvo formaliai atitikti Įstatymo nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, bet ne vykdyti teisėtą veiklą, laikantis Įstatymo nustatytų reikalavimų. Bendrovė jau po 6 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi pakeitimo neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų turėti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, todėl tai sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis (prašyme deklaruojamas tikslas).

25.5.                      Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės (šeimos padėtis ir veikla, darbas, pareigos, straipsniai apie pareiškėjo sūnų ir jo pasiekimai, Ukrainos finansinis rėmimas ir kt.) nėra reikšmingi nagrinėjamu atveju. Pirma, ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo ar grąžinimo į kilmės valstybę klausimas, todėl atmestini skundo teiginiai dėl grįžimo į Rusiją, pasekmės sūnui ir bendravimo su sūnumi apribojimas ir kt., kaip nepagrįsti ir hipotetiniai. Antra, pareiškėjas nėra nuolatinis Lietuvos gyventojas, nes jis turi leidimą laikinai gyventi, kuris buvo panaikintas. Galiausiai, pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

25.6.                      Pareiškėjas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, iš esmės nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos priimant ginčijamą Sprendimą. Taip pat pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs, ar kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus ginčijamame Sprendime, kurių pats pareiškėjas neginčija, o tik siekia jas pateisinti.

25.7.                      Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekė, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

k o n s t a t u o j a:

IV.

26.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

27.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas ir jo valdoma Bendrovė nuo 2024 m. sausio mėn. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes Bendrovės darbuotojams bendrai mokamas darbo užmokestis buvo mažesnis nei 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžiai. Teismas taip pat priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą konstatuoti, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas atliko išsamų pareiškėjo individualios situacijos tyrimą, įvertino VSDFV duomenis, kurių pareiškėjas nepaneigė, pareiškėjo ekonominius bei šeimyninius ryšius, ginčijamame Sprendime yra aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija. Teismas teigė, kad pareiškėjo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą.

28.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, nemotyvuotai pritarė Migracijos departamento argumentams, neatsižvelgė, kad buvo pažeisti proporcingumo ir gero administravimo principai. Pareiškėjas negalėjo numatyti, kad vienas iš darbuotojų patirs traumą, dėl kurios bus ilgą laiką nedarbingas, tokia aplinkybė negali būti vertinama kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas norint gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

29.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui 2023 m. gegužės 15 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 2305-LLGK-1679 tuo pagrindu, kad jis yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės dalyvis ir vadovas ar akcininkas (Įstatymo 40 str. 1 d. 5 p., 45 st. 1 d. 1 p.). Migracijos departamentas 2023 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą Nr. 23S86221 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760288275 dvejiems metams. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečio kontrolę, 2024 m. rugsėjo 17 d. VSDFV informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo valdomą Bendrovę ir šios Bendrovės darbuotojus bei nustatė Įstatymo pažeidimus. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2024 m. rugsėjo 18 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; įmonė, kurios dalyvis yra asmuo, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų.

30.       Ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ar ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU [bruto darbo užmokesčio] dydžius. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimas, jeigu, be kita ko, nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų.

31.       Pažymėtina, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017; kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; kt.).

32.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenustato (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018; kt.). Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu tai, kiek laiko bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020; kt.).

33.       Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, paprastai priežastys, dėl kurių užsienietis ar įmonė nebeatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., minėtą LVAT 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017; 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018; 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5189-602/2019). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas vertina administracinio sprendimo teisėtumą šio sprendimo priėmimo metu, todėl šiam vertinimui yra reikšmingos faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas buvę ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., 2020 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-22-602/2020). Bendrovėje dirbančių darbuotojų darbo užmokesčio padidinimas po Migracijos departamento sprendimo priėmimo, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, paprastai nėra pagrindas Migracijos departamento sprendimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5255-1062/2018; kt.). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentas, kad po ginčijamo sprendimo priėmimo įmonės darbuotojams buvo išmokėtos premijos teismo pagrįstai buvo įvertintos kaip neturintis teisinės reikšmės.  

34.       Byloje remiantis VSDFV pateiktais informacinės sistemos duomenimis nustatytos aplinkybės, kad Bendrovės darbuotojams ginčo laikotarpiu mokamas BDU buvo: 2023 m. birželio – rugsėjo mėn. – 4 000 Eur, 2023 m. spalio – lapkričio mėn. – 5 080 Eur, 2023 m. gruodžio mėn. – 4 464,21 Eur, 2024 m. sausio mėn. – 4 180 Eur, 2024 m. vasario mėn. – 3 100 Eur, 2024 m. kovo mėn. – 2 860,6 Eur, 2024 m. balandžio – gegužės mėn. – 2 824 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 3 870,78 Eur, 2024 m. liepos – rugpjūčio mėn. – 2 824 Eur, o Prašymo pateikimo metu galiojęs Lietuvos statistikos departamento 2023 m. paskutinio paskelbto šalies ūkio 2 BDU dydis buvo 3 578 Eur. Taigi, nuo 2024 m. vasario mėn. pareiškėjas iš esmės neneigė, kad jo valdomos Bendrovės darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu reikalavimus, bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis ginčo laikotarpiu (2024 m. vasario – rugpjūčio mėn.) sudarė mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, tačiau teigė, jog neatitikimas truko trumpą laiko tarpą ir nutiko dėl objektyvių aplinkybių – darbuotojo R. G. nedarbingumo ir tuo tarpu šiam darbuotojui mokamos ligos socialinio draudimo išmokos; tokios aplinkybės jis negalėjo numatyti teikdamas Prašymą, akcentavo, kad kitais laikotarpiais bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis paprastai viršijo BDU.

35.       Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme neatitinkančiais tikrovės duomenimis, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti Leidimą, nagrinėjamu atveju buvo laikoma ta nustatyta faktinė aplinkybė, kad Bendrovės darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis ginčo laikotarpiu sudarė mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius. Teisėjų kolegija pažymi, kad tikrovę atitinkančių duomenų teikimas Prašymo pateikimo metu vertintinas kaip pozityvus pareiškėjo įsipareigojimas viso Leidimo galiojimo metu atitikti tuos imperatyvius įstatymo reikalavimus, kurių pagrindu yra išduodamas leidimas laikinai gyventi. Taigi jam tenka pareiga veikti aktyviai ir imtis visų priemonių tiek įdarbinant įstatyme nustatytą darbuotojų skaičių, laiku sprendžiant atleistų darbuotojų pakeitimą naujais, nesančių pavadavimą, ir pan., tiek užtikrinant, kad įmonėje bendrai būtų mokamas įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestis, nes tokie savo esme kumuliatyvūs reikalavimai yra nulemti tų įstatymo leidėjo tikslų, kurie reikšmingi suteikiant asmenims leidimus laikinai gyventi, siekiant, be kita ko, ir teigiamo ekonominio efekto. Visgi negali būti kiekvienu atveju nustatyta formali neatitiktis besąlygiškai, neatsižvelgiant į individualias aplinkybes, vertinama kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas Prašymo pateikimo metu, tai prieštarautų teisingumo ir protingumo reikalavimams, nes ne visos aplinkybės objektyviai yra priklausančios nuo asmens valinių sprendimų.

36.       Vertindama pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei byloje pateikiamus įrodymus, patvirtinančius, kad vienas iš Bendrovės darbuotojų R. G. 2024 m. kovo 9 d. buityje patyrė traumą ir dėl to ilgą laiką – iki 2024 m. rugsėjo 13 d. nebuvo darbingas (VšĮ Respublikinė Klaipėdos ligoninės išrašas iš medicininių dokumentų Nr. 24/2906, VšĮ Jūrininkų sveikatos priežiūros centro medicininis pažymėjimas 2024 m. rugsėjo 20 d. Nr. S3-827), teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta pareiškėjo argumentus, kad atsakovo Sprendime jos buvo netinkamai įvertintos kaip tikrovės neatitinkantys duomenys, kurie buvo pateikiami norint gauti Leidimą, taigi ir Leidimas panaikintas remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu nepagrįstai. Pažymėtina, kad aplinkybių, kurios pagrįstų faktą, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti Leidimą, neatitinka tikrovės, teismas konkrečiu atveju neįvertino individualiai, neatsižvelgė į platesnį pareiškėjo Prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo kontekstą – ilgą jo gyvenimo ir įsteigtos įmonės veiklos Lietuvoje laikotarpį (14 metų), į nurodomo įvykio nenuspėjamumą. Nekvestionuojant paties reikalavimo dėl įmonės atitikties imperatyviems Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms, atkreiptinas dėmesys, kad formalus tokios neatitikties konstatavimas negali būti kiekvienu atveju, neišnagrinėjus aplinkybių individualiai, vertinamas kaip tikrovės neatitinkančių duomenų, kurie buvo nurodyti norint gauti leidimą laikinai gyventi, pateikimas.

37.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog Leidimo panaikinimas yra proporcinga priemonė nustačius, kad įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto reikalavimo, tokią išvadą padarė formaliai vertindamas aplinkybes byloje. Teismas iš esmės nenurodė motyvų, kodėl byloje nustatytas faktas, kad Bendrovės darbuotojas buvo nedarbingas ginčo laikotarpiu, konkrečiu atveju yra rimtas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi, ar tokia priemonė būtina Įstatymo tikslams pasiekti. Atsakovo Sprendime pareiškėjo nurodomos aplinkybės apskritai nebuvo vertinamos.

38.       VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintas proporcingumo principas imperatyviai reikalauja, jog viešojo administravimo subjektai vadovautųsi proporcingumo principu, pagal kurį administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės atitiktų būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Proporcingumo principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų mastas ir jų įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (VAĮ 3 str. 5 ir 10 p.).

39.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nėra nurodyta, kad asmuo, kuriam pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas yra suteiktos tikslinės atostogos, ar asmuo, kuriam tam tikrą laiko tarpą mokamos išmokos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (pavyzdžiui, nedarbingumo atveju), nėra dirbantis asmuo. Vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, tokiu atveju darbo santykiai su darbuotoju nenutrūksta, o darbo užmokestis jam nėra mokamas ne darbdavio iniciatyva, o teisės aktų nustatyta tvarka, dėl ko nėra pagrindo darbuotojo buvimo tikslinėse atostogose prilyginti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų nesilaikymui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4498-520/2018).

40.       Pareiškėjui byloje tenka pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog įdarbintiems Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiams ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudarė ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, kad darbuotojai negavo dalies darbo užmokesčio dėl objektyvių, nuo darbdavio nepriklausančių priežasčių, pavyzdžiui, nedarbingumo arba tikslinių atostogų, kurių suteikimas ir apmokėjimas reglamentuotas Darbo kodekse, kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3762-624/2018; 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4498-520/2018; 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; kt.). Aktyvūs paties pareiškėjo veiksmai, siekiant bendradarbiauti su atsakovu ir pateikiant jam objektyvius duomenis apie ekstraordinarinę situaciją, tam tikrais atvejais galėtų būti pagrindu prievolių nevykdymo tolerancijai, taikant proporcingumo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352-415/2024).

41.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų taikymo, pareiškėjo į bylą pateiktus įrodymus apie priežastis, kodėl iš esmės visą ginčo laikotarpį (2024 m. kovo – rugsėjo mėn.) įmonės darbuotojams mokėtas mėnesinis darbo užmokestis sudarė mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo Sprendimu pritaikyta priemonė – leidimo laikinai gyventi panaikinimas – buvo proporcinga, yra formali ir nepagrįsta, padaryta neįvertinus pareiškėjo individualios situacijos bei tokios priemonės taikymo būtinumo Įstatymu siekiamiems tikslams užtikrinti. Darbuotojo nedarbingumo laikotarpiu, vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, darbo santykiai nenutrūksta, o darbo užmokestis jam nėra mokamas ne darbdavio iniciatyva, o teisės aktų nustatyta tvarka, dėl ko nėra pagrindo teisės aktų nustatyta tvarka darbuotojo nedarbingumo prilyginti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų nesilaikymui.

42.       Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis bei nurodytais motyvais, daro išvadą, kad atsakovo Sprendimu nebuvo įvertintos aplinkybės, kurios lėmė, jog ginčo laikotarpiu (2024 m. kovo – rugsėjo mėn.) nebuvo mokėtas įmonės darbuotojams mėnesinis darbo užmokestis, sudarantis ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, todėl jis laikytinas neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte įtvirtintų reikalavimų nurodyti administracinio sprendimo teisinius ir faktinius pagrindus ar kitas jo priėmimui įtakos turėjusias aplinkybes, todėl pritaikyta priemonė panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje negali būti laikoma pagrįsta, proporcinga ir teisinga. 

43.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, ginčijamas Sprendimas negali būti laikomas motyvuotu ir teisėtu, o pritaikyta priemonė – pagrįsta ir proporcinga, todėl jis neatitinka Įstatymo, VAĮ 10 straipsnio nuostatų. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (ABTĮ 147 str.) ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 144 str. 1 d. 2 p.).

44.       Likusieji ginčo šalių ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam ginčo dėl Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų nėra papildomai pasisakoma.

45.       Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad pirmosios instancijos teisme patyrė išlaidų: 22,52 Eur žyminio mokesčio, 6,26 Eur už išrašo iš Juridinių asmenų registro gavimą, advokato pagalbos 3 630 Eur už skundo parengimą, 1 597,20 Eur už atskirojo skundo parengimą, viso 5 225 Eur; apeliacinės instancijos teisme patyrė 11,25 Eur žyminio mokesčio išlaidų, advokato pagalbos už apeliacinio skundo parengimą 1 857,30 Eur, viso 1 862,55 Eur. Sprendžiant dėl teismo išlaidų priteisimo iš pralaimėjusios šalies, esminės įtakos neturi pats susitarimas tarp atstovaujamojo ir atstovo dėl atstovavimo išlaidų dydžio, – sutarties šalys gali neribojamos susitarti dėl išlaidų sumos bei jų atlyginimo tvarkos, tačiau teismas iš pralaimėjusios šalies priteisia tik būtinas, realias ir pagrįstas išlaidas.???

46.       Teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, turi būti atsižvelgiama į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, taip pat į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis <...> ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Teisėjų kolegija, spręsdama į pareiškėjui atlygintinų advokato pagalbos išlaidų dydžio pagrįstumą, atsižvelgia, kad byloje sprendžiamas klausimas nepasižymi naujumu, teismų praktika yra suformuota, byla nėra sudėtinga ir didelės apimties, apeliacinės instancijos teisme sprendžiami klausimai buvo grindžiami pirmosios instancijos teisme surinktais duomenimis, jas sumažina ir pripažįsta pagrįstomis bendrai pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų dydį 2 700 Eur, apeliacinės instancijos teisme – 800 Eur; pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisia viso 2 500 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. lapkričio 27 d. sprendim

Pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą patenkinti, panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 24S211587 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760288275 panaikinimo.

Priteisti pareiškėjui A. B. (A. B.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2 500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

           Teisėjai                                                                             Artūras Drigotas

                                                                                                          Dalia Višinskienė

                                                                                              Virginija Volskienė