Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-1/2014

                                                                                                             Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                1.1.5.3;

                                                                                                                1.2.19.4;

                                                                                                                1.2.19.6;

                                                                                                                2.1.2.2;

                                                                                                                2.1.2.12;

                                                                                                                2.1.4.4.2.1;

                                                                                                                2.3.2.2.11;

                                                                                                                3.1.1;

                                                                                                                3.1.5.2;

                                                                                                                3.1.5.9. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko pranešėjo Jono Prapiesčio, Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo, Olego Fedosiuko, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Aurelijaus Gutausko, Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Albino Sirvydžio, Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

nuteistajam R. M.,

nuteistojo gynėjui Vytautui Sirvydžiui,

civilinio atsakovo atstovui Večislavui Burneikai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. bei jo gynėjo Vytauto Sirvydžio ir civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kasacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį teisės dirbti teisėsaugos struktūrose atėmimu dvejiems metams, 137 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė R. M. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams įpareigojant R. M. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. K. priteista 1510 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta. Iš civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Valstybinei ligonių kasai priteista 4027 Lt turėtų T. K. gydymo išlaidų.

Taip pat skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nuosprendis, kuriuo Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendis pakeistas. Nuteistojo R. M. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 228 straipsnio 1 dalies į 229 straipsnį, pagal BK 229 straipsnį jis nuteistas teisės dirbti teisėsaugos struktūrose atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu R. M. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant R. M. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. K. priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas iki 20 000 Lt, o likusi civilinio ieškinio dalis atmesta. Likusi pirmosios instancijos nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.

Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus tenkinti iš dalies – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nuteistojo, jo gynėjo ir civilinio atsakovo atstovo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti,

              n u s t a t ė :

1. R. M. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugsėjo 14 d., apie 23.40 val., vykdydamas Tauragės rajono policijos komisariato Viešosios policijos patrulių būrio magistralinių kelių priežiūros grandies patrulio pareigas, patruliuodamas nustatytu maršrutu, Tauragėje, S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, stabdė automobilį „Renault Espace“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įtardamas, kad jį vairuoja neblaivus asmuo. Automobiliui „Renault Espace“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesustojus, R. M., pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje nustatytas šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygas bei tvarką, Tauragės r., Skirgailų k., norėdamas sustabdyti automobilį, iš savo tarnybinio ginklo – pistoleto ČZ-75 C, Nr. A9960 – iššovė keturis perspėjamuosius šūvius į viršų. Automobiliui „Renault Espace“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesustojus, R. M., nesilaikydamas atsargumo taisyklių, iš maždaug 10 metrų atstumo iššovė penkis šūvius, taikydamas į šio dideliu greičiu važiavusio automobilio galinius ratus, tačiau šūviu pataikė į automobilio galą ir taip dėl neatsargumo sunkiai sutrikdė automobilyje važiavusio T. K. sveikatą. Sunkus sveikatos sutrikdymas sukėlė realų pavojų T. K. gyvybei ir dėl to jam buvo padaryta didelė neturtinė žala.

2. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadas, kad kaltinamasis R. M., būdamas policijos pareigūnas ir viršydamas įstatymo jam suteiktus įgaliojimus, susidariusioje situacijoje, nesant būtinumui, pažeisdamas Policijos veiklos įstatymo 23 ir 25 straipsnius, kaip išimtinę priemonę, neadekvačiai panaudojo šaunamąjį ginklą, dėl ko buvo sužalotas automobiliu važiavęs keleivis. Jo nusikalstama veika kvalifikuotina tinkamai, pagal BK 228 straipsnio 1 dalį piktnaudžiavimas, pareiginių įgaliojimų viršijimas, dėl ko nukentėjusiajam, padarant sužalojimus, buvo padaryta didelė žala. Kadangi, panaudojant šaunamąjį ginklą, buvo sunkiai sužalotas nukentėjusysis, tai kaltinamojo nusikalstama veika, dėl sunkaus kūno sužalojimo, teisingai kvalifikuotina pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, nes sunkus kūno sužalojimas buvo padarytas dėl neatsargumo. Kaltinamasis R. M., panaudodamas šaunamąjį ginklą, numatė , kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti padariniai, tačiau dėl nusikalstamo pasitikėjimo lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti.

3. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodęs, kad „pirmosios instancijos teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog R. M. tyčia viršijo savo įgaliojimus ir veikė priešingai tarnybos interesams, ir nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 228 straipsnį“, nes jis veikė neperžengdamas teisės aktais nustatytos kompetencijos ribų ir šaunamąjį ginklą panaudojo vykdydamas tarnybines pareigas, taip pat tai, kad R. M., šaudamas į automobilį, kurio vairuotojas darė administracinių teisės pažeidimų, „pasielgė neatsargiai, netinkamai įvertindamas susiklosčiusią situaciją, kuriai esant nebuvo neišvengiamo būtinumo panaudoti šaunamąjį ginklą“, pažeidė Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies (neišnaudojo visų įmanomų priverstinio stabdymo priemonių), 25 straipsnio 4 dalies (neįsitikino, ar automobilyje nėra pašalinių asmenų) nuostatas, konstatavo, kad R. M., siekdamas sustabdyti pažeidėją, veikė tarnybos interesais, tačiau šovė į automobilį „Renault Espace“ šiam „važiuojant dideliu greičiu, nesant tam neišvengiamo būtinumo, tamsiu paros metu, taikydamas į galinius ratus, be to, panaudodamas šaunamąjį ginklą, kaip išimtinę prievartos priemonę, neįsitikino, ar automobilyje nėra daugiau keleivių, todėl, nenumatydamas pavojingų padarinių, nepakankamai apdairiai vykdė tarnybines ir profesines pareigas, nesilaikė įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų, nors, būdamas policijos pareigūnas bei žinodamas teisės aktų reikalavimus, turėjo ir privalėjo juos numatyti, t. y. veikė nusikalstamai nerūpestingai“.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad nukentėjusiajam buvo padaryta didelė neturtinė žala, nes padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas sukėlė realų pavojų jo gyvybei. Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, neįvertino visų šio klausimo sprendimui reikšmingų bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad dėl įvykio iš dalies kaltas ir pats nukentėjusysis, ir teisėtiems pareigūnų reikalavimams sustoti nepaklusęs automobilio „Renault Espace“ vairuotojas V. D., todėl proporcingai jų kaltei turi būti sumažinamas iš Policijos departamento priteistas neturtinės žalos dydis. Be to, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant neturtinės žalos klausimą, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad „R. M. tyčinė nusikalstama veika, tiesiogiai susijusi su nukentėjusiojo patirta žala, yra perkvalifikuota į neatsargią“.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, nuteistojo R. M. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 228 straipsnio 1 dalies į 229 straipsnį, o iš civilinio atsakovo Policijos departamento nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. K. priteistos neturtinės žalos dydį sumažino iki 20 000 Lt.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. ir jo gynėjas V. Sirvydis prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

4.1. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, priimdami nuosprendžius šioje baudžiamojoje byloje, nepagrįstai iš nuteistojo „reikalavo neblaivaus ir nepaklususio sustoti automobilio vairuotojo veiką kvalifikuoti kaip administracinį teisės pažeidimą ar kelis, nors ir šiurkščius, kaip motyvavo apeliacinės instancijos teismas, administracinius teisės pažeidimus“. Kasatorių nuomone, nuteistojo veika turėjo būti analizuojama tik šaunamojo ginklo panaudojimo teisėtumo aspektu ir, nustačius, kad egzistuoja Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 1, 2 dalyse nurodyti pagrindai, turėjo būti taikomos šio įstatymo 27 straipsnio 3 dalies nuostatos, taip pat 23 straipsnio 7 dalis, šalinanti policijos pareigūno baudžiamąją atsakomybę. Be to, sprendžiant, ar patrulis ginklą panaudojo teisėtai, turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 123 punktu, kuriame nustatyta, kad patrulio pareigūnai, sulaikydami ir pristatydami į policijos įstaigą asmenis, įtariamus teisės pažeidimo padarymu, šaunamąjį ginklą, fizinę ir kitą prievartą, naudoja Policijos veiklos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgdami į pažeidimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją. Pasak kasatorių, toks teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad tai, jog „ateityje pažeidėjo padarytas teisės pažeidimas bus kvalifikuotas ne kaip nusikaltimas, o kaip administracinis teisės pažeidimas, neeliminuoja galimybės ir policijos patrulio profesinės pareigos panaudoti šaunamąjį ginklą“. Kartu kasatoriai pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismo motyvas, jog „teisės aktais nustatyta R. M. kompetencija yra pakankamai plati, o tiek Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, tiek Policijos patrulių veiklos instrukcija bei Viešosios policijos patrulių būrio patrulio pareigybėje nustatytos pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijos įpareigojo R. M. imtis priemonių sustabdyti pažeidėją, nes priešingu atveju jam grėstų atsakomybė už tarnybinių pareigų nevykdymą“, tik patvirtina, kad, nuteistajam nepanaudojus šaunamojo ginklo, jam kiltų baudžiamoji arba tarnybinė atsakomybė.

4.2. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos išvadomis, kad „toliau V. D. vairuojamas automobilis, dideliu greičiu lėkdamas Tauragės, Lietuvos mastu nedidelio miesto, gatvėmis, o po to užmiestyje, kur ir buvo panaudotas šaunamasis ginklas, vidurnaktį, nekėlė tokio pavojaus, kuris duotų pakankamai pamatuotą pagrindą nedelsiant panaudoti šaunamąjį ginklą“, kad „toks pavojus sveikatai ir netgi gyvybei gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jeigu šaunamasis ginklas buvo panaudotas kaip kraštutinė priemonė siekiant išvengti labai aiškaus ir neišvengiamo pavojaus, kurį keltų automobilio vairuotojas, jeigu jam būtų leista pabėgti, bet šiuo atveju sprunkantis vairuotojas tokio pavojaus nekėlė“. Kasatorių nuomone, vien tik neblaivaus ir atsisakiusio sustoti automobilio vairuotojo veika yra labai pavojinga, todėl turi būti nedelsiant sustabdyta, o jos objektyviai keliamas pavojus sudaro pagrindą panaudoti šaunamąjį ginklą (Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnis, 25 straipsnio 1, 2 dalys). Priešingai, prievartos (šaunamojo ginklo) nepanaudojimas, esant įstatyme nurodytiems pagrindams, kasatorių tvirtinimu, užkirstų kelią Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytiems policijos uždaviniams įvykdyti ir sudarytų pagrindą traukti policijos pareigūną baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį. Dėl to, pasak kasatorių, teismai šioje baudžiamojoje byloje nepagrįstai netaikė BK 29 straipsnio 1 dalies ir (ar) 30 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kartu kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad neblaivaus automobilio vairuotojo atsisakymas sustoti, bandymas išvengti stabdymo tyčia važiuojant ant policijos pareigūno R. Z., aktyvus priešinimasis, policijos patruliui leidžia manyti, jog taip siekiama pabėgti nuo policijos padarius kitus nusikaltimus, gabenant uždraustus ir išimtus iš civilinės apyvartos daiktus (ginklus) ar medžiagas (narkotikus), rengiamasi ar kėsinamasi daryti kitus nusikaltimus, kuriems kelią gali užkirsti būtent šaunamojo ginklo panaudojimas prieš transporto priemonę.

4.3. Kasatoriai, nesutikdami su nuteistojo nusikalstamos veikos perkvalifikavimu apeliacinės instancijos teisme, teigia, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 256 straipsnyje numatyta galimybė pakeisti kaltinimą teisme, ir pabrėžia, jog tai galima padaryti tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo sprendimas perkvalifikuoti nuteistojo nusikalstamą veiką suvaržė jo teises, nes jis neturėjo galimybės gintis nuo skirtingo, nors ir nepakeisto, kaltinimo, teikti įrodymus. Dėl to, kasatorių tvirtinimu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teisme, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, rungimosi principai, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta nusikalstamos veikos esminių aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarka. Kartu kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamą veiką, suvaržė jo teisę į tinkamą apeliacinio skundo išnagrinėjimą, nes „pasielgė kaip pirmosios instancijos teismas“, ir taip pažeidė Konvencijos protokolo Nr. 7 2 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos (pvz., Kamasinski v. Austria, no. 168, judgment of 19 December 1989). Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. nusikalstamas veikas, kurių padarymu jis įtariamas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą (Pélissier and Sassi v. France [GC], no. 25444/94, judgment of 25 March 1999).

4.4. Kasatoriai skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas nuteistojo kaltę, turėjo kaip įrodymus tirti dokumentus, patvirtinančius nuteistojo, kaip policijos pareigūno, kompetenciją, taktines žinias ir šaudymo įgūdžius. Kasatoriai pabrėžia, kad nuteistasis, kaip policijos pareigūnas, šaunamąjį ginklą panaudojo esant visiems įstatyme bei kituose teisės aktuose įtvirtintiems pagrindams ir kad „toks šaunamojo ginklo panaudojimas tomis sąlygomis buvo būtinas“.

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog nuteistasis veikė neperžengdamas savo kompetencijos ribų ir tarnybos interesais, todėl, jų nuomone, tam prieštarauja apeliacinės instancijos teismo išvada, kad „nuteistasis R. M., siekdamas sustabdyti pažeidėją, veikė tarnybos interesais, tačiau šovė į automobilį „Renault Espace“, važiuojantį dideliu greičiu, nesant tam neišvengiamo būtinumo, tamsiu paros metu, taikydamas į galinius ratus, be to, panaudodamas šaunamąjį ginklą, kaip išimtinę prievartos priemonę, neįsitikino, ar automobilyje nėra daugiau keleivių, todėl, nenumatydamas pavojingų padarinių, nepakankamai apdairiai vykdė tarnybines ir profesines pareigas, nesilaikė įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų, nors, būdamas policijos pareigūnas bei žinodamas teisės aktų reikalavimus, turėjo ir privalėjo juos numatyti, t. y. veikė nusikalstamai nerūpestingai“.

Be to, kasatoriai, sutikdami su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad objektyvieji veikos požymiai turi reikšmės nustatant subjektyviuosius veikos požymius, atkreipia dėmesį į tai, jog apeliacinės instancijos teismas apie kaltę sprendė išimtinai tik pagal objektyviuosius veikos požymius, taip suvaržydamas nuteistojo teisę gintis nuo kaltinimo. Kasatorių tvirtinimu, tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija prieštarauja teismų praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, 2K-10/2008).

4.5. Kasatoriai skunde taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ir EŽTT sprendimu byloje Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą, nes šis sprendimas priimtas po nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas R. M., padarymo – 2008 m. balandžio 24 d. Kasatorių nuomone, taip šioje byloje buvo pažeistas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principas, nes bet koks atsakomybės griežtinimas remiantis vėlesniais, jau po veikos padarymo priimtais teismų sprendimais, neleistinas. Be to, pasak kasatorių, valstybės atsakomybė pagal Konvenciją negali būti tapatinama ir juolab perkeliama konkrečiam valstybės pareigūnui. Tais atvejais, kai EŽTT nustato, kad konkreti valstybė pažeidė žmogaus teises, garantuotas Konvencijoje, valstybė privalo teisingai kompensuoti nukentėjusiajam ar jo teisių perėmėjams žalą bei atskirais atvejais priimti tokius teisės aktų pakeitimus, kurie užkirstų galimybę ateityje daryti žmogaus teisių pažeidimus. Tai nepatenka į konkrečių valstybės pareigūnų kompetencijai priskirtų pareigų sąrašą, todėl, pasak kasatorių, būtent Lietuvos Respublika, matydama tokius teisės išaiškinimus, kokie yra išdėstyti EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendime, turėtų atitinkamai koreguoti Policijos veiklos įstatymą ir (ar) kitus teisės aktus, reglamentuojančius šaunamojo ginklo panaudojimo pagrindus bei tvarką. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje EŽTT sprendimu byloje Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą negalėjo vadovautis ir dėl to, kad šioje byloje yra kitos šaunamojo ginklo panaudojimo būdo aplinkybės bei padariniai.

Kasatoriai teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo nutarimuose yra ne kartą pasisakęs dėl teismų sprendimų, kaip teismų praktiką saistančių precedentų, teisinės reikšmės, ir nurodo, jog dėl šaunamojo ginklo panaudojimo prieš transporto priemonę buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 85-1-00137-07, kurioje policijos patruliui buvo pareikštas įtarimas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi ši byla nutraukta. Kasatorių tvirtinimu, šiuo atveju svarbu tai, kad iš Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 21 d. nutarties, kurią priėmė tas pats teisėjas, kuris buvo ir teisėjų kolegijos, priėmusios skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, pirmininkas bei pranešėjas, matyti, jog esminiu kriterijumi nustatant kaltę laikytinas veikos teisėtumas, tačiau „šis teisės klausimas visiškai skirtingai buvo išspręstas priimant skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nuosprendį“. Kasatorių nuomone, šioje byloje pasirinktas kitoks teisės aiškinimas bei taikymas negali būti pateisinamas nauja po veikos padarymo priimta EŽTT praktika ar iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis ir kelia abejonių dėl asmenų lygybės įstatymui bei teismui principo laikymosi.

4.6. Be to, kasatoriai nurodo, kad, nors nuteistasis šioje byloje nėra pripažintas civiliniu atsakovu, jie sutinka su civilinio atsakovo argumentais dėl netinkamo civilinio ieškinio klausimo išsprendimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, todėl civilinio atsakovo kasacinį skundą palaiko.

5. Civilinis atsakovas – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus nuteistojo R. M. baudžiamojoje byloje ir bylą jam nutraukti.

Civilinis atsakovas, nesutikdamas su teismų sprendimais dėl priteistos žalos atlyginimo, kasaciniame skunde pirmiausiai dėsto bylos faktines aplinkybes ir teismų sprendimų turinį, taip pat iš esmės pakartoja nuteistojo R. M. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentus dėl kaltinimo apeliacinės instancijos teisme pakeitimo, nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikacijos.

Kasatorius skunde nurodo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), BK straipsnių, reglamentuojančių valstybės civilinę bei baudžiamąją atsakomybę, nuostatas ir teigia, kad pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatyta tvarka bus konstatuota, kad „valdžios institucijos darbuotojai pažeidė įstatymu nustatytus draudžiamus nuostatus arba bendrojo pobūdžio pareigą, nustatytą įstatymu elgtis atidžiai ir rūpestingai“. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.253 straipsnio 1 dalyje, BK 30, 31 straipsniuose nurodyti atvejai, kai asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon ir civilinėn atsakomybėn.

Kasatoriaus nuomone, nenustačius ir neįvertinus visų reikšmingų žalai nustatyti aplinkybių, negalima spręsti klausimo dėl veikos kvalifikavimo pagal Baudžiamojo kodekso normas ir žalos atlyginimo nustatyta tvarka. Kasatoriaus tvirtinimu, „nuosprendyje nurodytas žalos dydis nėra atitinkamai pagrįstas ir įrodymais patvirtintas“.

Kasatorius nurodo, kad BK 229 straipsnyje nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl veika laikoma baigta tik kilus baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Pasak kasatoriaus, T. K. „sužalojimas buvo atsitiktinis veiksmas, turintis išorinius nusikaltimo požymius, tačiau neturintis kaltės elemento (lot. casus)“, todėl valstybei nėra teisinio pagrindo išmokėti jam neturtinę žalą.

Be to, civilinis atsakovas skunde teigia, kad išsamios informacijos apie kaltinamajam pateikiamus kaltinimus, taip pat apie tai, kaip teismas gali juos konkrečiu atveju teisiškai vertinti, pateikimas byloje yra būtina sąlyga proceso teisingumui užtikrinti ir teisėtam bei pagrįstam sprendimui dėl civilinio ieškinio priimti.

Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl kaltinamojo teisių užtikrinimo keičiant inkriminuojamos veikos kvalifikavimą

1. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas perkvalifikuoti nuteistojo nusikalstamą veiką suvaržė jo teises, nes jis neturėjo galimybės gintis nuo skirtingo, nors ir nepakeisto, kaltinimo, teikti įrodymus. Dėl to, kasatorių tvirtinimu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teisme, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, rungimosi principai, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta nusikalstamos veikos esminių (faktinių) aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarka. Be to, kasatoriai laikosi nuostatos, kad kaltinimo keitimas galimas tik pirmosios instancijos teisme.

2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. M. buvo nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodęs, kad „pirmosios instancijos teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog R. M. tyčia viršijo savo įgaliojimus ir veikė priešingai tarnybos interesams, ir nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 228 straipsnį“, nes jis veikė neperžengdamas teisės aktais nustatytos kompetencijos ribų ir šaunamąjį ginklą panaudojo vykdydamas tarnybines pareigas, taip pat tai, kad R. M., šaudamas į automobilį, kurio vairuotojas darė administracinių teisės pažeidimų, „pasielgė neatsargiai, netinkamai įvertindamas susiklosčiusią situaciją, kuriai esant nebuvo neišvengiamo būtinumo panaudoti šaunamąjį ginklą“, pažeidė Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies (neišnaudojo visų įmanomų priverstinio stabdymo priemonių), 25 straipsnio 4 dalies (neįsitikino, ar automobilyje nėra pašalinių asmenų) nuostatas, konstatavo, kad R. M., siekdamas sustabdyti pažeidėją, veikė tarnybos interesais, tačiau šovė į automobilį „Renault Espace“ šiam „važiuojant dideliu greičiu, nesant tam neišvengiamo būtinumo, tamsiu paros metu, taikydamas į galinius ratus, be to, panaudodamas šaunamąjį ginklą, kaip išimtinę prievartos priemonę, neįsitikino, ar automobilyje nėra daugiau keleivių, todėl, nenumatydamas pavojingų padarinių, nepakankamai apdairiai vykdė tarnybines ir profesines pareigas, nesilaikė įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų, nors, būdamas policijos pareigūnas bei žinodamas teisės aktų reikalavimus, turėjo ir privalėjo juos numatyti, t. y. veikė nusikalstamai nerūpestingai“, inkriminuojamos veikos kvalifikavimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį pakeitė ir jį nuteisė pagal BK 229 straipsnį. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo sprendimu R. M. nusikalstama veika perkvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą (t. y. kitą BK specialiosios dalies straipsnį), numatantį lengvesnį nusikaltimą, jam inkriminuota kita kaltės forma – nusikalstamas neatsargumas. Tai atlikta iš anksto nepranešus kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo dalyviams apie tokią galimybę.

3. Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose, išdėstytuose šio kodekso XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas. Šios nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgiant į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (Plenarinės sesijos 2010 m. kovo 5 d. nutartis dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą šioje byloje Nr. 2K-P-36/2010, Teismų praktika, 33 (toliau – Plenarinės sesijos 2010 m. kovo 5 d. nutartis), Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

4. Pagal BPK 255 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme galiojusi BPK 256 straipsnio redakcija (2007 m. birželio 28 d. redakcija) išdėstyta taip:

„256 straipsnis. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme

1. Prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, apie tai nedelsdamas praneša kaltinamajam. Šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams.

2. Prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat kitais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, apie tokią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Minėto prašymo nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką.

4. Šio straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės.“

5. BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) ir 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kaltinamasis gali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, iš anksto kaltinamajam apie tai nepranešus (Plenarinės sesijos 2010 m. kovo 5 d. nutartis, Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Kitas baudžiamasis įstatymas, numatantis lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pagal kurį kvalifikuojama kaltinamojo veika, kai iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, nuo nurodytojo kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje gali skirtis įvairiai, kaip antai: jame gali nebūti atskirų BK straipsnių, jų dalių, punktų, atskirų nusikalstamos veikos požymių (pvz., baudžiamosios teisės doktrinoje vadinamų kvalifikuojančiais); jame gali būti nustatyti kitokie nusikalstamos veikos požymiai, lengvinantys kaltinamojo teisinę padėtį (pvz., kad nusikalstama veika padaryta ne tyčia, o dėl neatsargumo); jame gali būti nustatyti nauji nusikalstamos veikos požymiai, lengvinantys kaltinamojo teisinę padėtį (pvz., baudžiamosios teisės doktrinoje vadinami privilegijuojančiais), ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, Plenarinės sesijos 2010 m. kovo 5 d. nutartis).

Tai sudaro pagrindą manyti, kad, taikant pirmiau nurodytą BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) ir 256 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) įtvirtintą nuostatą, kaltinamasis galėjo būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytas kitoks nusikalstamos veikos požymis, lengvinantis kaltinamojo teisinę padėtį, tačiau būtinas pripažinti veiką nusikalstama (pvz., kad nusikalstama veika padaryta ne tyčia, o dėl neatsargumo), jeigu nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, iš anksto kaltinamajam apie tai nepranešus.

6. Tačiau sprendžiant dėl BPK nuostatų taikymo turi būti atsižvelgiama ir į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus. Pagal BPK 4 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles negu šis Kodeksas, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės.

6.1. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta asmens teisė į teisingą procesą baudžiamojoje byloje; šio straipsnio 3 dalies a punkte garantuojama kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, o b punkte – teisė turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose bylose dėl gynybos teisių pažeidimo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo kontekste nurodoma, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos rodo, jog reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikalstamą veiką baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra oficialiai pranešta apie pateikiamo jam kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą. EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. apie veikas, kurias jis įtariamas padaręs ir kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą. Ši informacija turi būti išsami. Analizuojamos Konvencijos nuostatos apimtis konkrečiu atveju turi būti įvertinta atsižvelgiant į Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojamą bendresnę teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad baudžiamosiose bylose visiškos, išsamios informacijos apie kaltinamajam pateikiamus kaltinimus, taigi ir apie tai, kaip teismas gali juos tuo konkrečiu atveju teisiškai vertinti, pateikimas yra būtina sąlyga proceso teisingumui užtikrinti. Be to, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktai yra tarpusavyje susiję, ir teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą turi būti svarstoma atsižvelgiant į kaltinamojo teisę pasirengti savo gynybai. Taikydamas nurodytus principus konkrečiose jam pateiktose situacijose, EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad tuo atveju, kai kaltinimas iš esmės pakeičiamas, kaltinamajam turi būti suteikiama tinkama galimybė įgyvendinti savo gynybos teises dėl pakeisto kaltinimo. Šiuo atveju lemiamą reikšmę vertinant gynybos teisių užtikrinimo atitiktį Konvencijai turi būtent kaltinimo pakeitimo poveikis galimybėms gintis – t. y., bendriausia prasme, gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia (žr. Plenarinės sesijos 2010 m. kovo 5 d. nutartį, Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimą, kuriuose šis klausimas aptariamas išsamiau, pateikiamos EŽTT jurisprudencijos nuorodos).

Kita vertus, EŽTT praktika nesuteikia pagrindo manyti, kad būtinybė suteikti asmeniui galimybę pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo ir pateikti atitinkamus argumentus priklauso nuo pradinio ir vėlesnio veikos kvalifikavimo sunkumo. Iš tiesų, turi būti tinkamai garantuojama asmens teisė gintis nuo bet kokio jam pareikšto kaltinimo nepriklausomai nuo šio kaltinimo sunkumo. EŽTT suformuota jurisprudencija atskleidžia, kad kaltinamojo teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį, teisė į gynybą ir teisingą teismą pažeidžiama ir tada, kai inkriminuojama veika perkvalifikuojama pagal lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, tačiau pritaikant kitokį teisinį požymį (sudėties požymį, įtvirtintą BK specialiojoje dalyje), būtiną šią veiką pripažinti nusikalstama, bet neįspėjus kaltinamojo apie tokią galimybę ir nesudarius galimybių atitinkamai gintis (Plenarinės sesijos 2010 m. kovo 5 d. nutartis). Ši Konvencijos nuostata taikoma nepriklausomai nuo to, ar perkvalifikuojant inkriminuojamą veiką iš esmės keičiamos veikos faktinės aplinkybės.

6.2. Panaši į nagrinėjamą šioje byloje situacija EŽTT įvertinta byloje Sipavičius prieš Lietuvą (Sipavičius v. Lithuania, no. 49093/99, judgment of 21 February 2002). EŽTT, nustatęs, kad pareiškėjas nežinojo, jog pirmosios instancijos teismas gali perkvalifikuoti jam inkriminuojamą nusikaltimą (piktnaudžiavimą tarnyba) į tarnybos pareigų neatlikimą dėl nerūpestingumo, konstatavo, kad ši aplinkybė neabejotinai pakenkė jo galimybėms gintis nuo pastarojo kaltinimo. Konvencijos pažeidimo šioje byloje nenustatyta tik dėl to, kad pareiškėjas turėjo galimybę faktų ir teisės aspektu išdėstyti savo gynybos argumentus dėl pakeisto kaltinimo apeliaciniame teisme, kurio sprendimą kasacine tvarka peržiūrėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris taip pat išnagrinėjo materialiuosius ir procesinius perkvalifikavimo aspektus ir buvo kompetentingas užtikrinti pareiškėjo teisių gynimą, kurio šis siekė. Pagal EŽTT jurisprudenciją, kai žemesnės instancijos teismo nuosprendžiu keičiamas inkriminuojamos veikos kvalifikavimas ir apie tokį pakeitimą būtina pranešti kaltinamajam ir užtikrinti gynybos teises, tačiau to nepadaroma, o aukštesnės instancijos teismas bylą nagrinėja tik teisės aspektu, t. y. nuteistasis neturi visavertės galimybės šiame teisme patik­rinti ir nustatyti faktų, reikšmingų kitaip kvalifikuojant veiką, Konvencijoje įtvirtintos gynybos teisės yra pažeidžiamos. Kita vertus, kai tokiais atvejais gynyba turi galimybę ginčyti naują kvalifikavimą fakto ir teisės aspektu, minėtos teisės laikomos užtikrintomis (Plenarinės sesijos 2010 m. kovo 5 d. nutartis, Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

7. Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu konstatavo, kad situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: tiek ginčyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, jog pagal Konstituciją įstatyme turi būti nustatyta, kad apie tokio veikos perkvalifikavimo galimybę kaltinamajam teisiamajame posėdyje turi būti iš anksto pranešta. Kitaip vertintina situacija, kai kaltinamasis nuteisiamas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme. Nors tokiu atveju kaltinamasis žino, kuo yra kaltinamas, turi galimybę gintis nuo kaltinimo (ginčyti tiek nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus teisinius požymius, tiek jų visumą), tačiau jis neprivalo numatyti, kad atskiri baudžiamajame įstatyme nustatyti nusikalstamos veikos požymiai gali būti pakeisti kitokiais arba kad gali būti nustatyti nauji požymiai. Žinodamas tokią galimybę, kaltinamasis galėtų kitaip organizuoti savo gynybą. Vadinasi, apie tai, kad kaltinamasis gali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, teisiamajame posėdyje jam turi būti iš anksto pranešta.

Remdamasis šiais argumentais Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nedraudžiama nuteisti kaltinamojo pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nepranešama, sudaromos prielaidos neužtikrinti kaltinamojo teisės žinoti, kuo yra kaltinamas, negarantuoti pakankamų procesinių priemonių gintis nuo pareikšto kaltinimo, neužtikrinti galimybės jomis pasinaudoti, varžyti kaltinamojo teisę į gynybą, pažeisti konstitucinį teisinės valstybės principą. Dėl to Konstitucinis Teismas pripažino, kad BPK 255 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalis, tiek, kiek joje nenustatytas minėtas draudimas, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Remdamasis tais pačiais argumentais Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad BPK 256 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, prieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis šioms Konstitucijos nuostatoms ir tokias pačias BPK 256 straipsnio nuostatas, įtvirtintas paskutinėje (2011 m. gruodžio 22 d.) šio straipsnio redakcijoje (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į tinkamą teismo procesą, kuri yra teisės į teisingą teismą dalis. Antra vertus, teisė į tinkamą teismo procesą apima teisę žinoti kaltinimą ir teisę į gynybą (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). 

Taigi šis Konstitucinio Teismo nutarimas patvirtina, kad kaltinamojo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, teisė į gynybą ir teisingą teismą yra pažeidžiamos ir tada, kai inkriminuojama veika perkvalifikuojama pagal lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, tačiau pritaikant kitokį teisinį požymį (sudėties požymį, įtvirtintą BK specialiojoje dalyje), būtiną šią veiką pripažinti nusikalstama (pavyzdžiui, kad nusikalstama veika padaryta ne tyčia, o dėl neatsargumo), bet neįspėjus kaltinamojo apie tokią galimybę ir nesudarius galimybių atitinkamai gintis.

8. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo sprendimu R. M. inkriminuojama nusikalstama veika (BK 228 straipsnis) perkvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą (BK 229 straipsnis), taip jam inkriminuota kita kaltės forma – nusikalstamas neatsargumas. Tai atlikta iš anksto nepranešus kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo dalyviams apie tokią galimybę. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neužtikrino (BPK 4 straipsnio 3 dalis, 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 320 straipsnio 6 dalis) kaltinamojo teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą ir teisingą teismą, įtvirtintų Konvencijos 6 straipsnyje, Konstitucijos 31 straipsnyje ir taip padarė esminį BPK pažeidimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Plenarinė sesija, atsižvelgdama į tai, kad nustatyti pažeidimai pakankami šiai išvadai padaryti, toliau netirs kasatorių nurodomų kitų pažeidimų, susijusių su inkriminuojamos veikos perkvalifikavimu.

9. Pirmiau nurodytas esminis BPK pažeidimas gali ir turi būti ištaisytas nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka.

Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui turi būti sudarytos galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą. Minėta, kad pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį šio Kodekso 255, 256 straipsnių nuostatos dėl inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme  taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgiant į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Šioje dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju šio straipsnio 6 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos) baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nesuteikiami įgaliojimai pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai paduotuose apeliaciniuose skunduose to nėra prašoma (Plenarinės sesijos 2010 m. kovo 5 d. nutartis, Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Tačiau Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu pripažino ir tai, kad BPK 256 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad tokiomis aplinkybėmis BPK 320 straipsnio 3 dalis įgyja kitą turinį (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad tuo atveju, kai, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, BPK nustatyta tvarka yra pakeičiamos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės, nėra teisinio pagrindo teigti, kad nuteistasis praranda teisę kreiptis į teismą. Pagal BPK 369 straipsnį toks asmuo turi teisę kreiptis į kasacinės instancijos teismą dėl baudžiamojo įstatymo netinkamo pritaikymo, taip pat dėl esminių BPK pažeidimų, kurie buvo padaryti apeliacinės instancijos teisme nustatant nusikalstamos veikos aplinkybes. Konstitucinis Teismas pripažino, kad BPK 256 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje neribojamas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, 111 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Tokių nuostatų turi būti laikomasi ir dėl apeliacinės instancijos teismo įgaliojimų perkvalifikuoti inkriminuojamą veiką. Pažymėtina, kad veikos kvalifikavimo pakeitimas apeliacinės instancijos teisme nepažeidžia Konvencijos protokolo Nr. 7  2 straipsnio, kuriame įtvirtinta asmens, teismo nuteisto už nusikaltimą, teisė į tai, jog aukštesnė teisminė instancija peržiūrėtų jo kaltinamąjį nuosprendį ar bausmę. Šios teisės įgyvendinimą ir jos įgyvendinimo pagrindus nustato įstatymas, taigi valstybė iš esmės turi tam tikrą diskreciją nurodytu aspektu. Pagal EŽTT praktiką apkaltinamojo nuosprendžio peržiūrėjimas aukštesnės instancijos teisme gali apimti ir fakto, ir teisės klausimus, arba apsiriboti tik teisės klausimais (pvz., Panou c. Gr?ce, no 44058/05, arr?t du 8 janvier 2009; Krombach v. France, no. 29731/96, judgment of 13 February 2001).

Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi po minėto nutarimo oficialaus paskelbimo (2013 m. lapkričio 20 d.) iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka BPK 256 straipsnio nuostatos turi būti taikomos tik ta apimtimi, kuria nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas spręsdamas inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo klausimą turi įgaliojimus, esant pagrindui, ir savo iniciatyva nustatyti iš esmės skirtingas inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą.

10. Esminis BPK pažeidimas nagrinėjamoje byloje padarytas pripažįstant nuteistąjį kaltu pagal BK 229 straipsnį. Nuteistasis šioje byloje taip pat pripažintas kaltu pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Tačiau šios nusikalstamos veikos inkriminuotos kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Šių veikų inkriminavimas glaudžiai susijęs, todėl byla grąžintina nagrinėti apeliacine tvarka visa apimtimi.

Dėl BK 30 straipsnio taikymo

11. Kasatorių nuomone, nuteistojo veika turėjo būti analizuojama tik šaunamojo ginklo panaudojimo teisėtumo aspektu ir, nustačius, kad egzistuoja Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 1, 2 dalyse nurodyti pagrindai, turėjo būti taikomos šio įstatymo 27 straipsnio 3 dalies nuostatos, taip pat 23 straipsnio 7 dalis, šalinanti policijos pareigūno baudžiamąją atsakomybę. Teismai šioje baudžiamojoje byloje nepagrįstai netaikė BK 29 straipsnio 1 dalies ir (ar) 30 straipsnio 1 dalies nuostatų.

12. Kaltinamojo ginklo panaudojimo teisėtumo (atsakomybės už tai) klausimai turės būti sprendžiami iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Taigi kasacinis teismas neturi įgaliojimų šioje nutartyje pateikti galutinių išvadų šiais klausimais. Tačiau Plenarinė sesija, atsižvelgdama į jų reikšmę šioje byloje ir vienodai teismų praktikai, pateikia išaiškinimus dėl kriterijų, kuriais remiantis turi būti sprendžiama apie šaunamojo ginklo panaudojimo vykdant profesines pareigas teisėtumą.

13. BK V skyriuje įtvirtintos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės. Vienos iš jų yra asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas (BK 29 straipsnis), profesinių pareigų vykdymas (BK 30 straipsnis) ir būtinasis reikalingumas (BK 31 straipsnis). Pagal BK 29 straipsnio 1 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti.

13.1. Pagal BK 31 straipsnio 1 dalį asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Veikti BK 29, 31 straipsniuose nurodytomis baudžiamąją atsakomybę šalinančiomis aplinkybėmis yra kiekvieno asmens teisė. Tačiau įstatymai nustato asmenis, kuriems veikimas ir tokiomis aplinkybėmis yra profesinė pareiga (pavyzdžiui, policijos pareigūnai). Sprendžiant tokių asmenų, kurie padaro žalą, vykdydami profesines pareigas, baudžiamosios atsakomybės klausimą vadovaujamasi BK 30 straipsniu, kuriame nustatyta, kad asmuo pagal šį kodeksą neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2008, Teismų praktika, 29, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153/2009). Tokia šio įstatymo nuostata reiškia, kad profesinių pareigų vykdymas yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tuo atveju, jei tokios pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte nustatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. Taigi BK 30 straipsnyje nurodytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės vienas esminių požymių yra veiksmų, atliekamų vykdant profesines pareigas, teisėtumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-123/2007). Kita vertus, aiškinant pirmiau nurodytus teisės aktus (ribas) turi būti įvertinamos ir BK 29, 31 straipsnių nuostatos.

13.2. Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos nutartyje konstatuota, kad BK 30 straipsnis nenustato žalos, padaromos vykdant profesines pareigas, pobūdžio ir dydžio. Įstatymas daro nuorodas į įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų neviršijimą, bet nedaro nuorodos į žalos dydį, kaip tai daroma kitais BK V skyriuje numatytais atvejais, šalinančiais baudžiamąją atsakomybę. Jokiuose kituose teisės aktuose nenustatyta, kokius sužalojimus gali padaryti pareigūnas vykdydamas profesines pareigas. Dėl to gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad atliekant profesines funkcijas lyg ir pateisinama bet kokia žmogui padaryta žala, svarbu, kad tik asmuo nepažeistų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. Tačiau sisteminis šio įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad esamoje teisinėje situacijoje klausimas, ar padaryta veika šalina baudžiamąją atsakomybę remiantis BK 30 straipsnio nuostatomis, galėtų būti sprendžiamas tik padarius turtinę žalą ar nežymius, o išimtiniais atvejais –nesunkius sveikatos sutrikdymus. Tokia išvada išplaukia iš šios normos aiškinimo ir santykio su kitomis BK V skyriaus normomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2008, Teismų praktika, 29).

Plenarinė sesija, nukrypdama nuo šio išaiškinimo, laikosi nuostatos, kad asmenų, kurie padaro žalą, vykdydami profesines pareigas, tačiau neviršydami įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų, baudžiamoji atsakomybė šalinama visais atvejais taikant BK 30 straipsnį. Jame nėra nustatytų jo taikymo išimčių. Dėl to remiantis šiuo straipsniu pareigūnas neturi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir padaręs didesnę žalą (pavyzdžiui, sunkų sveikatos sutrikdymą), jeigu vykdydamas profesines pareigas neperžengia teisės aktuose nustatytų ribų. Kita vertus, minėta, kad aiškinant šiuos teisės aktus turi būti įvertinamos ir BK 29, 31 straipsnių nuostatos. Šie straipsniai gali būti taikomi pareigūnui nesant BK 30 straipsnyje nurodytų sąlygų. Tačiau aiškinant sistemiškai tokia situacija turi būti išimtinė. Reglamentuojant profesinių pareigų vykdymą turi būti atsižvelgiama į BK 29, 31 straipsnių ir kitas šios Kodekso nuostatas.

14. Sprendžiant apie policijos pareigūnų veiklos teisėtumą, visų pirma vadovaujamasi Policijos veiklos įstatymo nuostatomis. Pagal Policijos veiklos įstatymą pagrindiniai policijos uždaviniai yra: 1) žmogaus teisių ir laisvių apsauga; 2) viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; 3) neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių; 4) nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; 5) nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas; 6) saugaus eismo priežiūra (5 straipsnio 1 dalis). Policijos veiklos įstatymas suteikia policijos pareigūnui įgaliojimus, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą (16 straipsnio 1 dalis).

Policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę 1) pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti; 2) įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti; 3) persekiodamas asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, sustabdyti bei patekti į transporto priemones; 4) šio įstatymo ketvirtajame skirsnyje numatytais atvejais panaudoti šaunamuosius ginklus, fizinę bei kitokią prievartą (Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies atitinkami punktai). Policijos pareigūnas taip pat turi teisę tikrinti transporto priemonę vairuojantį asmenį, įtardamas, jog jis yra apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų ar paveiktas vaistų, neleisti tokiam asmeniui, taip pat asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti arba dėl sveikatos būklės keliančiam pavojų saugiam eismui, transporto priemonės vairuoti (Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Policijos pareigūnas privalo: 1) gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves; 2) gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai (Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnyje, apibrėžiančiame prievartos rūšis ir bendrąsias jų panaudojimo sąlygas, šio straipsnio 1–5 dalyse, nustatyta:

“1. Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių.

2. Policijos pareigūnas įstatymų numatytais atvejais ir tvarka gali panaudoti psichinę ar fizinę prievartą, šaunamąjį ginklą bei sprogstamąsias medžiagas.

3. Psichinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip įspėjimas apie ketinimą panaudoti fizinę prievartą, šaunamąjį ginklą ar sprogstamąsias medžiagas. Psichinei prievartai prilyginamas šaunamojo ginklo demonstravimas bei įspėjamieji šūviai, tačiau šias psichinės prievartos priemones galima naudoti tik šio įstatymo 25 straipsnio 2 ir 4 dalyse išvardytomis sąlygomis.

4. Fizinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip:

1) bet kokio pobūdžio fizinės jėgos bei kovinių imtynių veiksmų naudojimas;

2) specialiųjų priemonių, t. y. policijos ginkluotėje esamų lazdų, antrankių bei surišimo priemonių, dujų, tarnybinių šunų, transporto priverstinio sustabdymo bei kitų įstatymais leidžiamų ir vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintų, policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių naudojimas.

5. Prieš naudodamas fizinę prievartą arba šaunamąjį ginklą, policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas yra neįmanomas.“

Pagal Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 7 dalį policijos pareigūnas, panaudojęs prievartą nepažeisdamas šio įstatymo reikalavimų ir padaręs žalą įstatymų saugomoms vertybėms, atsakomybėn netraukiamas.

Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnis, kuriame apibrėžiamos pagrindinės būtent šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygos ir tvarka, išdėstytas taip:

„1. Policijos pareigūnas, kai kitos prievartos priemonės yra neveiksmingos, kaip išimtinę priemonę turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą.

2. Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį tokiais atvejais:

1) gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo gyvybei ar sveikatai nusikalstamo kėsinimosi;

2) sulaikydamas nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo, jeigu kitaip jo neįmanoma sulaikyti, taip pat tais atvejais, kai asmuo atsisako įvykdyti teisėtą reikalavimą padėti ginklą ar kitą daiktą, kuriuo galima sužaloti žmogų, jeigu kyla pavojus policijos pareigūno ar kito žmogaus gyvybei ar sveikatai ir kitaip jo neįmanoma nuginkluoti;

3) atremdamas saugomų objektų užpuolimą;

4) kai būtina išlaisvinti įkaitus arba užkirsti kelią teroro aktui;

5) pabėgimo iš įkalinimo vietų ar riaušių jose atvejais.

3. Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę ir gyvūnus.

4. Draudžiama panaudoti šaunamąjį ginklą žmonių susibūrimo vietose, jeigu nuo to gali nukentėti pašaliniai asmenys, prieš moteris, kai akivaizdu, kad jos nėščios, taip pat prieš asmenis, jei akivaizdu, kad jie invalidai, prieš nepilnamečius, jei jų amžius žinomas pareigūnui arba išvaizda atitinka amžių, išskyrus atvejus, kai jie priešinasi pavojingu žmogaus gyvybei ar sveikatai būdu arba jei užpuola tokių asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę gyvybei ar sveikatai.“

Taigi pagal Policijos veiklos įstatymą policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį ir transporto priemonę, tačiau kai tai gali sukelti asmens kūno sužalojimą ar mirtį – tik tiek, kiek tai būtina vykdant profesines pareigas, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo priemonės ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Šaunamasis ginklas naudojamas, jei tai būtina atsižvelgiant į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudojant ginklą turi būti stengiamasi išvengti dėl to galinčių kilti sunkių padarinių.

Pagal Policijos veiklos įstatymą šaunamasis ginklas negali būti naudojamas stabdyti automobilį vykdant profesines pareigas, kai tai padaryti įmanoma ir veiksminga pasitelkiant policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemones, pavyzdžiui, automobilių priverstinio stabdymo priemones (specialūs gerai matomi įrenginiai su įmontuotais tuščiaviduriais dygliais, pasiliekančiais automobilio padangoje, pažymėti raudonais ir baltais dryžiais, su įspėjamuoju užrašu „STOP“), sulaikymo tinklus (specialūs ištempiami ir iššaunami tinklai bei jų sistemos, skirti automobiliui priverstinai sustabdyti), specialiai pažymėtas transporto priemones, skirtas stabdyti nestojantiems automobiliams (Policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių sąrašo, patvirtinto vidaus reikalų ministro 2005 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1V-67, 5, 15, 17 punktai). Tačiau šios priemonės taip pat turi būti pasirenkamos ir naudojamos tik atsižvelgiant į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Minėtos priemonės gali būti naudojamos tik jeigu tai įmanoma ir jų panaudojimas būtų veiksmingas.

Byloje nagrinėjamo įvykio metu galiojusios Policijos patrulių veiklos instrukcijos (patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660) nustatyta, kad patrulio pareigūnai, sulaikydami ir pristatydami į policijos įstaigą asmenis, įtariamus teisės pažeidimo padarymu, šaunamąjį ginklą, fizinę ir kitą prievartą naudoja Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgdami į pažeidimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją (123 punktas). Ši nuostata ne paneigia, bet patvirtina policijos pareigūno pareigą naudoti šaunamąjį ginklą tik laikantis Policijos veiklos įstatymo. Policijos pareigūnų veiklą reglamentuojantys poįstatyminiai teisės aktai turi būti aiškinami suderinamai su šio įstatymo ir kitų aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis.

15. Policijos veiklos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad policija savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis bei kitais teisės aktais. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį policijos veikla grindžiama, be kita ko, pagarbos žmogaus teisėms, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais. Dėl to pirmiau nurodytos Policijos veiklos įstatymo nuostatos dėl prievartos, įskaitant šaunamojo ginklo, naudojimo teisėtumo turi būti aiškinamos atsižvelgiant į šių principų turinį, įtvirtintą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

15.1. Konvencijos 2 straipsnyje („Teisė į gyvybę“) nustatyta:

„1. Kiekvieno asmens teisė į gyvybę saugoma įstatymu. Negalima tyčia atimti niekieno gyvybės, nebent yra vykdomas teismo nuosprendis dėl nusikaltimo, už kurį tokią bausmę nustato įstatymas.

2. Gyvybės atėmimas nėra laikomas šio straipsnio pažeidimu, jeigu tai padaroma panaudojant ne daugiau jėgos negu neišvengiamai būtina:

a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto;

b) siekiant teisėtai sulaikyti arba sutrukdyti teisėtai kalinamam asmeniui pabėgti;

c) imantis teisėtų veiksmų siekiant numalšinti riaušes ar sukilimą.“

Plenarinė sesija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamu atveju prieš nukentėjusįjį panaudota prievarta nesukėlė jo mirties. Tačiau vadovaujantis EŽTT praktika tai nepaneigia galimybės vertinti tokią situaciją pagal Konvencijos 2 straipsnį, kurio tekstas, kaip visuma, rodo, kad ši nuostata apima ne tik tyčinį nužudymą, bet ir situacijas, kai yra leidžiama naudoti jėgą, kurios panaudojimo netyčinis rezultatas gali būti gyvybės atėmimas (pvz., Makaratzis v. Greece [GC], no. 50385/99, judgment of 20 December 2004; Trévalec c. Belgique, no 30812/07, arr?t du 14 juin 2011). Valstybės pareigūnų fizinis smurtas, nesukeliantis mirties, gali nulemti Konvencijos 2 straipsnio pažeidimą tik išimtinėmis aplinkybėmis. Vertinant, ar konkrečioje byloje valstybės pareigūnų veiksmai padarant sveikatos sutrikdymą, nesukėlusį mirties, yra tokie, dėl kurių bylos faktai patenka į pagal Konvencijos 2 straipsnį suteikiamų garantijų taikymo sritį atsižvelgiant į šio straipsnio objektą ir tikslą, be kitų veiksnių, gali būti reikšmingi panaudotos jėgos laipsnis ir rūšis bei jos panaudojimo ketinimas ar tikslas (ibid.). Tai, kad, teisėsaugos pareigūnams sutrikdžius asmens sveikatą (pavyzdžiui, sužeidus), kyla pavojus jo gyvybei, turi esminę reikšmę sprendžiant, ar panaudota jėga buvo potencialiai mirtina Konvencijos 2 straipsnio prasme, nors tai nėra būtina šios nuostatos taikymo sąlyga (Trévalec c. Belgique). Šiame kontekste ketinimo nužudyti nebuvimas neturi reikšmės Konvencijos 2 straipsnio taikymui. Sprendžiant dėl šios nuostatos taikymo, reikia nustatyti pareigūnų elgesio poveikį ne tik pareiškėjo kūno neliečiamumui, bet ir interesams, kuriuos siekiama apginti teise į gyvybę (Makaratzis v. Greece).

Šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjama situacija, kai policijos pareigūnas panaudojo šaunamąjį ginklą siekdamas sulaikyti automobilį vairuojantį galbūt neblaivų asmenį (Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies b punktas). Plenarinė sesija, atsižvelgdama į teismų nustatytas aplinkybes dėl nukentėjusiojo sveikatai padarytos žalos (į sveikatos sutrikdymo pobūdį, į tai, kad sveikatos sutrikdymas sukėlė realų pavojų gyvybei) ir prieš jį panaudotos jėgos rūšį, laipsnį, panaudojimo aplinkybes (panaudotas šaunamasis ginklas; šauta penkis kartus, esant sudėtingoms sąlygoms, t. y. tamsiu paros metu, į dideliu greičiu važiuojantį automobilį, nežinant juo važiuojančių keleivių skaičiaus ir kt.), sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl Konvencijos 2 straipsnio taikymo baudžiamojoje byloje nagrinėjamai situacijai.

15.2. Plenarinė sesija konstatuoja, kad Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta viena pagrindinių šiuolaikinės demokratinės visuomenės vertybių – žmogaus teisės į gyvybę apsaugos principas; 21 straipsnyje garantuojamas žmogaus asmens neliečiamumas. Šios fundamentalios vertybės Lietuvos teisinėje sistemoje ginamos, be kita ko, baudžiamosios teisės priemonėmis, t. y. BK nustatant baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas žmogaus gyvybei ir sveikatai bei ją įgyvendinant. Šių vertybių gynimas susijęs ir su Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų pagal Konvenciją įgyvendinimu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pagal Konvencijos 2 straipsnį (pvz., Giuliani and Gaggio v. Italy, no. 23458/02, judgment of 24 March 2011) nustatyta, kad pagal šią nuostatą valstybėms kyla tiek negatyvioji, tiek pozityvioji pareiga. Negatyvioji pareiga draudžia valstybės pareigūnams neteisėtai atimti gyvybę. Pozityvioji pareiga pagal Konvencijos 2 straipsnį reikalauja, kad valstybės ne tik susilaikytų nuo neteisėto gyvybės atėmimo, bet ir imtųsi reikiamų priemonių apsaugoti jų jurisdikcijoje esančių asmenų gyvybes, būtent: nustatytų tinkamą teisinę ir administracinę bazę apibrėžiant ribotas aplinkybes, kuriomis teisėsaugos pareigūnai gali panaudoti jėgą ir šaunamąjį ginklą, taip pat tinkamų ir veiksmingų garantijų nuo savivalės bei piktnaudžiavimo jėga ir net nuo išvengiamų atsitiktinumų sistemą.

Pareiga saugoti teisę į gyvybę pagal Konvencijos 2 straipsnį taip pat reikalauja, kad dėl, be kita ko, valstybės pareigūnų jėgos panaudojimo žuvus asmenims būtų atliktas veiksmingas oficialus tyrimas, kuriam keliami reikalavimai plėtojami EŽTT praktikoje. Valstybė turi visomis jos turimomis priemonėmis užtikrinti tinkamą teisminę ar kitokią reakciją, taip kad teisinė ir administracinė bazė, įtvirtinta siekiant apsaugoti teisę į gyvybę, būtų veiksmingai įgyvendinama bei kad dėl bet kokių šios teisės pažeidimų būtų persekiojama ir baudžiama. Be kita ko, tyrimas turi būti veiksmingas, kad leistų nustatyti, ar panaudota jėga buvo pateisinama atitinkamomis aplinkybėmis, taip pat nustatyti ir, esant pagrindui, nubausti už tai atsakingus asmenis. Tai ne rezultato, bet priemonių pareiga. Valstybės institucijos turi imtis visų turimų racionalių priemonių, kad surinktų su tiriamu įvykiu susijusius įrodymus. Bet koks tyrimo trūkumas, sumažinantis galimybes nustatyti mirties priežastį ar atsakingą asmenį, kelia pavojų, kad šio standarto nebus laikomasi. Tyrimo išvados turi būti grindžiamos išsamia, objektyvia ir nešališka visos reikšmingos informacijos analize. Tyrimo pobūdis ir laipsnis, kurie atitinka minimalų veiksmingumo kriterijų, priklauso nuo kiekvienos bylos aplinkybių. Tai turi būti vertinama vadovaujantis visais reikšmingais faktais ir atsižvelgiant į tyrimo darbo realijas. Pažymėtina, kad procesas kaip visuma, taip pat ir teisminio nagrinėjimo stadija, turi atitikti pozityviosios pareigos įstatymu saugoti gyvybes reikalavimus (Leparskienė v. Lithuania, no. 4860/02, judgment of 7 July 2009). Konvencijos 2 straipsnis nesuteikia nukentėjusiajam teisės į kitų asmenų baudžiamąjį persekiojimą arba nuteisimą už nusikaltimo padarymą ir nenustato rezultato pareigos, suponuojant, jog visi baudžiamieji persekiojimai turi baigtis apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu arba konkrečios bausmės paskyrimu. Kita vertus, EŽTT praktikoje nuosekliai konstatuojama, kad nacionaliniai teismai jokiomis aplinkybėmis neturėtų leisti, kad nusikaltimai, keliantys pavojų gyvybei, liktų nenubausti. Teismai turi bylas nagrinėti išsamiai,  kad nebūtų sumenkintas teisminės sistemos atgrasomasis poveikis ir reikšmingas vaidmuo, kurį ji turi atlikti užkirsdama kelią teisės į gyvybę pažeidimams. Skiriamos bausmės už atitinkamas veikas turi būti proporcingos padarytiems pažeidimams. Sprendžiant apie sankcijos, pritaikytos asmeniui, padariusiam pažeidimą vykdant profesines pareigas, proporcingumą, atsižvelgiama ir į tai, ar pažeidėjui po pažeidimo padarymo suteikta (neatimta) teisė eiti tokias pareigas (Leparskienė v. Lithuania).

15.3. Plenarinė sesija konstatuoja, kad, sistemiškai aiškinant Policijos veiklos įstatymo nuostatas ir užtikrinant veiksmingą Lietuvos įsipareigojimų pagal Konvencijos 2 straipsnį įgyvendinimą, taikant ir aiškinant Lietuvos teisės nuostatas, reglamentuojančias pareigūnų atsakomybę už jėgos panaudojimą, turi būti atsižvelgiama į EŽTT praktikoje pagal Konvencijos 2 straipsnį suformuluotus reikalavimus.

EŽTT sprendimuose (kaip naujesnį šaltinį, žr., pvz., Giuliani and Gaggio v. Italy, no. 23458/02, judgment of 24 March 2011) nustatyta, kad Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies nuostatos rodo, jog tam tikromis aplinkybėmis pareigūnų mirtiną grėsmę keliančios jėgos panaudojimas gali būti pateisinamas, tačiau turi būti panaudota ne daugiau jėgos, negu neišvengiamai būtina siekiant vieno iš a, b ar c punktuose nustatytų tikslų. Jėgos panaudojimas turi būti griežtai proporcingas šiems tikslams. Be to, pripažįstant šios nuostatos svarbą demokratinėje visuomenėje, būtina kruopščiausiai nagrinėti gyvybės atėmimo atvejus, ypač kai tyčia naudojama mirtiną grėsmę sukelianti jėga, atsižvelgiant ne tik į valstybės pareigūnų, kurie realiai naudojo jėgą, veiksmus, bet ir į visas bylos aplinkybes, įskaitant tokius klausimus, kaip nagrinėjamų veiksmų planavimas bei kontrolė. Aplinkybės, kuriomis gyvybės atėmimas gali būti pateisinamas, turi būti aiškinamos griežtai (siaurai). Teismas taip pat yra nusprendęs, kad, prieš pradedant šaudyti į žmogų, kai tik įmanoma, turi būti paleidžiami įspėjamieji šūviai (šiuo aspektu žr. taip pat Jungtinių Tautų pagrindinių teisėsaugos pareigūnų jėgos ir šaunamojo ginklo panaudojimo principų 10 punktą). Valstybės pareigūnų jėgos panaudojimas siekiant vieno Konvencijos 2 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų gali būti pateisinamas tuo atveju, kai remiasi sąžiningu įsitikinimu, kuris, esant svarių priežasčių, laikomas priimtinu įvykių metu, bet vėliau pasirodo buvęs klaidingas. Priešingu atveju kiltų nereali našta valstybei ir jos teisėsaugos pareigūnams, vykdantiems pareigas, galbūt pakenkiant jų ar kitų asmenų gyvybėms.  

Potencialiai mirtinų ginklų panaudojimas neišvengiamai sukelia pavojų žmogaus gyvybei, net kai yra taisyklės šiam pavojui sumažinti. Dėl to aiškindamas principą, kad policijos pareigūnų mirtiną grėsmę keliančios jėgos panaudojimas galimas tik tuo atveju, kai tai yra „neišvengiamai būtina“, EŽTT laikosi pozicijos, kad iš esmės tokios būtinybės negali būti, jeigu yra žinoma, jog sulaikomas asmuo nekelia pavojaus gyvybei arba sveikatai ir nėra įtariamas padaręs smurtinį nusikaltimą, netgi jeigu nepanaudojus mirtiną grėsmę keliančios jėgos bus prarasta galimybė jį sulaikyti (be kita ko, McCann and Others, no. 18984/91, judgment of 27 September 1995; Makaratzis v. Greece; Nachova and Others v. Bulgaria [GC], nos. 43577/98 and 43579/98, judgment of 6 July 2005; Tzekov c. Bulgarie, no 45500/99, arr?t du 23 février 2006; Juozaitienė ir Bikulčius v. Lithuania, nos. 70659/01 ir 74371/01, 24 April 2008; Wasilewska and Kałucka v. Poland, nos. 28975/04 and 33406/04, judgment of 23 February 2010; Vlaevi c. Bulgarie, nos 272/05 et 890/05, arr?t du 2 septembre 2010; Heikkinen v. Finland, no. 22102/09, decision of 22 March 2011). Teismo nuomone, teisėto sulaikymo tikslas, įvertintas imperatyviosios būtinybės išsaugoti gyvybę kaip pagrindinę vertybę, kontekste, negali pateisinti pavojaus žmogaus gyvybei sukėlimo tuo atveju, kai sulaikomas asmuo padarė nesmurtinę veiką ir nekelia niekam grėsmės. Bet koks kitas požiūris būtų nesuderinamas su visuotinai pripažįstamais pagrindiniais demokratinės visuomenės principais (Nachova and Others v. Bulgaria, nos. 43577/98 and 43579/98, judgment of 26 February 2004). Nors smurtas tiesiogiai nurodomas kaip potencialiai mirtinos jėgos panaudojimo sąlyga tik Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies a ir c punktuose (juose numatytas jėgos panaudojimas atitinkamai ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto ir siekiant numalšinti riaušes ar sukilimą), griežto proporcingumo principas, įtvirtintas Konvencijos 2 straipsnyje, negali būti aiškinamas atsietai nuo šios nuostatos tikslo – gyvybės apsaugos. Tai suponuoja, kad analogiška sąlyga taikoma ir Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies b punkte išvardytiems atvejams (ibid.).

15.4. Nurodytų principų taikymą konkrečiose situacijose atskleidžia EŽTT praktika.

Pavyzdžiui, pirmiau nurodytoje byloje Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą EŽTT pripažino, kad policijos pareigūnai šaudė siekdami sulaikyti automobilio vairuotoją (Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies b punktas). 1998 m. liepos 24 d. po 22.30 val. į policiją paskambinęs privatus asmuo pranešė apie Kauno gatvėmis pažeidžiant įvairias eismo taisykles vairuojamą automobilį. Patruliuojantys policijos pareigūnai (dalyvavo keli ekipažai) pradėjo šio automobilio persekiojimą, mėgindami jį sustabdyti. Nepavykstant to padaryti, pareigūnas R.Z. į orą iššovė du perspėjamuosius šūvius, tačiau automobilis tik padidino greitį. Po akimirkos vairuotojas, nesuvaldęs automobilio, trenkėsi į pastato tvorą. Automobilis sustojo. Policijos automobilis Nr. 427 sustojo keletą metrų už automobilio, o policijos automobilis Nr. 424 pavažiavo į kairę, stengdamasis užblokuoti kelią. Staiga pažeidėjo automobilis pradėjo riedėti atbulomis ir apgadino policijos automobilį Nr. 427. Policininkai iššoko iš automobilių ir ėmė bėgti automobilio link, šaukdami ir rodydami ženklus vairuotojui pasiduoti. Pažeidėjo automobilis pasuko į dešinę, partrenkė pareigūną R. Z. ir pradėjo tolti. Vėliau medicinos ekspertizė patvirtino, kad R. Z. patyrė lengvą kūno sužalojimą, įskaitant keletą įbrėžimų ir kairiosios blauzdos nubrozdinimą. Automobiliui į jį atsitrenkus, pareigūnas R. Z. vieną kartą iššovė ir matyt apgadino radiatorių, nes pastebėjo, kad iš jo pradėjo bėgti aušinimo skystis. Be to, iš karto po to, kai buvo partrenktas R. Z., iš policijos automobilio Nr. 424 išlipęs N. B. vieną kartą šovė į automobilio ratus. Po to R. Z. kelis kartus šovė į pabėgti bandantį automobilį. Pareigūnas S. G. taip pat kelis kartus šovė į tolstantį automobilį. Kiti policijos pareigūnai ginklų nepanaudojo. Netrukus automobilis buvo priverstas sustoti kitoje Kauno dalyje, nes iš radiatoriaus, kurį peršovė R. Z., tekėjo aušinimo skystis. Policijos pareigūnai A. R. ir A. M., važiavę automobiliu Nr. 548, suėmė vairuotoją R. M., kuris bandė pabėgti. Automobilyje policininkai rado pareiškėjų sūnų kūnus. Buvo nustatyta, kad R. M. buvo girtas ir neturėjo jokių dokumentų, suteikiančių teisę vairuoti automobilį.

Vertindamas šią situaciją, EŽTT nurodė, kad pareigūnai R. Z. ir S. G. pradėjo šaudyti į automobilį tada, kai jis (prieš tai priverstas sustoti) ėmė tolti didindamas greitį ir neprognozuojamai keisdamas trajektoriją. Tikslus automobilio keleivių skaičius nebuvo žinomas, tačiau S. G. žinojo, kad, be vairuotojo, buvo dar bent vienas asmuo. Iš apie 11,4–27,5 m atstumo paleista 11 šūvių; kulkos pataikė į automobilio padangas, ratlankius, sėdynes ir langus, taip pat į nukentėjusiųjų kūnus; kai kurios kulkos langus kliudė maždaug 45 laipsnių kampu, nors šaudydami pareigūnai neva stovėjo dideliu atstumu nuo automobilio. EŽTT konstatavo, kad tokiomis aplinkybėmis, nukreipę nepertraukiamą ir kiek padriką ugnį į automobilį, pareigūnai labai rizikavo nušauti keleivius ir pagrįstai turėjo numatyti tokį pavojų. Iš tiesų, dvi pareigūno S. G. paleistos kulkos buvo mirtinos. Toks didelis pavojus gyvybei gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jeigu šaunamasis ginklas buvo panaudotas kaip kraštutinė priemonė siekiant išvengti labai aiškaus ir neišvengiamo pavojaus, kurį keltų automobilio vairuotojas, jeigu jam būtų leista pabėgti, tačiau Teismui neatrodė, kad pavojus kitiems žmonėms arba eismo saugumui šiuo atveju buvo akivaizdus ir realus. Iki tol, kol persekiojimas suintensyvėjo ir buvo partrenktas policininkas, automobilis važiavo taip, lyg jį vairuotų neblaivus ar neapdairus asmuo; vėliau tai pasitvirtino (vairuotojas buvo girtas ir neturėjo jokių dokumentų, suteikiančių teisę vairuoti automobilį). Tačiau nebuvo neginčijamai įrodyta, kad vidutinio dydžio miesto (Kauno) gatvėse apie vidurnaktį iš tiesų buvo daugybė žmonių, kuriems dėl tokio vairavimo galėjo kilti pavojus. EŽTT abejones šiuo aspektu sustiprino tai, kad tyrimo metu nebuvo nustatytas nė vienas persekiojimą matęs liudytojas. Nenustatęs jokių akivaizdžių pavojaus, kurį kėlė sprunkantis vairuotojas po to, kai jis bandė pabėgti iš akistatos su policininkais vietos, požymių, Teismas atskyrė šią bylą nuo ankstesnių bylų, kuriose nustatyta, kad rizikingą šaudymą pateisino būtinumas išvengti grėsmės, kurią bendroje vyraujančio nesaugumo aplinkoje kėlė įtariami teroristai (McCann and Others § 200; Makaratzis, § 65). Netgi atsižvelgdamas į tai, kad vairuotojo veiksmai buvo galbūt pavojingi, Teismas nemanė, kad dėl kilusios grėsmės buvo būtina jį nedelsiant sustabdyti panaudojant šaunamąjį ginklą. Teismas pripažino, kad policijos pareigūnai automobilį bandė sustabdyti pasinaudodami kitais būdais, tačiau būtinumas toliau šaudyti į automobilį buvo sumažėjęs, nes dėl peršauto radiatoriaus gedimo šis galų gale būtų sustojęs (tai žinojo bent jau į radiatorių pataikęs pareigūnas R. Z.). Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjų sūnūs žuvo per neplanuotą operaciją, paskatinusią įvykius, į kuriuos policijai teko reaguoti be išankstinio pasirengimo. Tačiau automobilio keleivių gyvybei kilusi grėsmė, vertinama atsižvelgiant į tai, kad vairuotojas nekėlė tiesioginio pavojaus ir nebuvo būtina nedelsiant sustabdyti automobilio, rodė, kad policijos pareigūnai susidariusioje situacijoje reagavo gana impulsyviai. EŽTT nuomone, jų veiksmai, ypač padrikas šaudymas į iš įvykio vietos vis didesniu greičiu sprunkantį ir manevruojantį automobilį, rodo, kad šaunamieji ginklai buvo panaudoti neapdairiai, nors teisėsaugos profesionalai taip elgtis neturėtų. Esant tokioms aplinkybėms, Teismas nusprendė, kad pareiškėjų sūnūs žuvo dėl to, kad buvo panaudota jėga, kuri nebuvo neišvengiamai būtina, siekiant teisėtai sulaikyti asmenį pagal Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies b punktą.

Byloje Wasilewska ir Kałucka prieš Lenkiją Teismas nusprendė, kad Konvencijos 2 straipsnis buvo pažeistas dėl ginkluoto asmens, įtariamo priklausymu nusikalstamai grupei, gyvybės atėmimo policijos pareigūnams panaudojus šaunamąjį ginklą, kai sulaikymo metu įtariamieji bandė pabėgti automobiliu. Teismas nurodė, kad šaunamųjų ginklų panaudojimas galėjo būti laikomas neišvengiamai būtinu tol, kol įtariamųjų automobilis pravažiavo pro policijos pareigūną, kurį kliudė, tačiau dauguma šūvių buvo iššauta jau po to, į nuvažiuojantį automobilį. Tuo momentu nebuvo tiesioginio pavojaus pareigūnui ir šaudant siekta tik užkirsti kelią įtariamųjų pabėgimui. Vertindamas mirtinos jėgos panaudojimą, Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad per labai trumpą laiką penki pareigūnai paleido daug šūvių arba šūvių serijas iš automatinių ginklų, taikydami į ne didesniu kaip 20 km per valandą greičiu važiavusį automobilį, kuriuo bandė pasprukti du vyrai ir kuris judėjo aklavietės link; daugiausia šaudyta į automobilio šoną arba nuo galinės dalies priekinės link; nors tariamai taikytasi į padangas, jos liko nepaliestos, o įtariamasis sužeistas kelis kartus; smarkiai apgadintas automobilis. Apibendrinant pažymėtina, kad policijos reagavimo būdas ir panaudotos jėgos laipsnis nebuvo griežtai proporcingi tikslui neleisti įtariamajam pabėgti bei jį sulaikyti arba užkirsti kelią pavojui, kurį, pareigūnų supratimu, jis kėlė. Teismas taip pat nusprendė, kad sulaikymo operacija nebuvo suplanuota taip, kad mirtinos jėgos panaudojimas būtų kiek įmanoma sumažintas. Iš anksto planuotoje operacijoje panaudotos didelės policijos pajėgos, kurios veikė pagal anonimišką neapibrėžtą informaciją apie vyksiantį dviejų gaujų susidūrimą. Be to, Teismui kilo abejonių, ar operacijoje dalyvavę policijos pareigūnai, ypač tas, kurį tariamai kėsintasi partrenkti automobiliu, buvo aiškiai identifikuojami kaip esantys iš policijos. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareigūnai nesilaikė operacijos vado įsakymo dėl įtariamųjų sulaikymo tvarkos. Galiausiai, planuojant operaciją, neorganizuotas greitosios pagalbos tarnybos buvimas operacijos vietoje.

Byloje Heikkinen prieš Suomiją Teismas nenustatė Konvencijos pažeidimų dėl policijos pareigūno šaunamojo ginklo panaudojimo prieš pareiškėją, mėginusį vogtu automobiliu išvengti sulaikymo po nusikaltimo padarymo. Gruodžio mėnesį, vidurnaktį, pareiškėjas ir jo draugas pavogė automobilį bei panaudojo jį darydami vagystę įsilaužiant į patalpas. Dideliu greičiu važiuodamas iš nusikaltimo vietos pareiškėjas, kuris buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, pastūmė apsaugos darbuotojo, bandžiusio juos sustabdyti, automobilį. Vėliau atvyko du policijos automobiliai ir mėgino sustabdyti pareiškėją nustumdami jo automobilį nuo kelio, o pareiškėjas bandė pabėgti važiuodamas į policijos automobilius pirmyn–atgal. Kai pareiškėjo automobilis įstrigo krūmuose, policijos pareigūnas J. H. išlipo iš savo automobilio, kuris tuo momentu buvo priešais pareiškėjo automobilį, ir pradėjo eiti pareiškėjo automobilio priekio link. Tuo metu, kai pareigūnui liko eiti apie tris metrus, pareiškėjui pavyko išlaisvinti savo automobilį iš krūmų, ir jis staiga pradėjo važiuoti prie J. H. Šis greitai žengė į šoną, kad nebūtų partrenktas, ir iššovė į automobilį šešis šūvius, bandydamas jį sustabdyti. Pirmieji trys šūviai pataikė į viršutinį priekinio rato, esančio iš vairuotojo pusės, kraštą. Kiti trys buvo iššauti į pravažiuojančio automobilio šoną, ir vienas pataikė į pareiškėjo petį iš nugaros pusės, dėl to jis neteko automobilio kontrolės; šis įsirėžė į policijos automobilį, po to į šalia esantį pastatą. Teismas nusprendė, kad valstybės negatyviosios pareigos pagal Konvencijos 2 straipsnį nekilo, ir paskelbė skundą pagal šią nuostatą nepriimtinu. Jėgos panaudojimas nesukėlė pareiškėjo, kuris buvo palyginti nesunkiai sužeistas, mirties; be to, nebuvo jokios išimtinės aplinkybės, kuri reikalautų nagrinėti bylą pagal Konvencijos 2 straipsnį. Įvertinęs jėgos panaudojimą prieš pareiškėją pagal Konvencijos 3 straipsnį, kuriame draudžiami kankinimas ir nežmoniškas ar žeminantis elgesys, Teismas ir šį skundą pripažino aiškiai nepagrįstu, nes priemonės, kurių ėmėsi šaunamąjį ginklą panaudojęs pareigūnas, nepasiekė minimalaus žiaurumo lygio, kurio reikalaujama, kad skundžiamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį. Priimdamas tokį sprendimą,  Teismas pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas buvo sulaikytas nenumatytų įvykių metu, ir policijos pareigūnai negalėjo iš anksto planuoti sulaikymo bei neturėjo pakankamai laiko įvertinti galimų pavojų ir imtis visų būtinų priemonių sulaikyti. Kadangi pareiškėjo elgesys buvo agresyvus ir neatsargus (pavojingas) bei kėlė pavojų kitiems įvykio vietoje buvusiems asmenims, tai policija turėjo pozityviąją pareigą apsaugoti trečiųjų asmenų gyvybes. Pareiškėjo automobilis, laikinai sustojęs persekiojimo metu, staiga pradėjo greitai važiuoti netoli jo stovėjusio policijos pareigūno, kuris turėjo daugmaž vieną sekundę sureaguoti ir galėjo suprasti šią padėtį kaip būtinosios ginties situaciją, kurioje jo bei jo kolegų gyvybėms grėsė pavojus, link. Teismo nuomone, tokioje situacijoje šaunamųjų ginklų panaudojimas siekiant sustabdyti automobilį bei užkirsti kelią tolimesnės žalos padarymui buvo pateisinamas. Nors teoriškai policijos pareigūnai galėjo turėti mažiau radikalių priemonių automobiliui sustabdyti, šios bylos aplinkybėmis jie galėjo panaudoti tik šaunamuosius ginklus. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas nuolat kėlė grėsmę jį sulaikantiems pareigūnams (bandydamas pabėgti automobiliu smarkiai stumdė jų automobilius). Svarbu ir tai, kad pareigūnas žinojo, jog pareiškėjas ką tik pabėgo iš nusikaltimo vietos važiuodamas 180 km per valandą greičiu. Be to, jis buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir bėgdamas neprotingai rizikavo. Teismas taip pat pažymėjo, kad skundžiamas įvykis nedelsiant tinkamai ištirtas ir išnagrinėtas trijų pakopų teismuose. Nors pareiškėjas buvo sužeistas į petį, jis greitai atgavo gebėjimą laisvai judėti ir daugmaž po aštuonių mėnesių visiškai pasveiko.

Byloje Makaratzis prieš Graikiją, kurioje pareiškėjas buvo sunkiai sužeistas policijos pareigūnams panaudojus šaunamąjį ginklą siekiant sustabdyti pavojingai vairuojamą bei įtarimų sukėlusį jo automobilį ir sulaikyti jį patį, Teismas sutiko su tuo, kad pareiškėjas Atėnų miesto centre vairavo automobilį pernelyg dideliu greičiu nekontroliuojamu ir pavojingu būdu, taip sukeldamas pavojų civilių asmenų ir policijos pareigūnų gyvybėms. Taigi policijos pareigūnai turėjo teisę reaguoti remdamiesi tuo, kad jis viešoje vietoje valdė pavojų gyvybei sukeliantį objektą. Persekiojimo metu pareiškėjo automobilis susidūrė su keliais kitais; sužeisti du vairuotojai. Po to, kai jis prasibrovė pro penkias policijos užkardas, pareigūnai pradėjo šaudyti. Taigi alternatyvios priemonės sustabdyti pareiškėją buvo panaudotos, bet nedavė rezultatų, o jo daroma žala didėjo, ir nuskalstamas elgesys kėlė grėsmę nekaltiems žmonėms. Be to, pareigūnai, kurie buvo informuoti, kad pareiškėjas gali būti ginkluotas ir pavojingas, galėjo interpretuoti jo judesius po automobilio sustabdymo kaip šios informacijos patvirtinimą. Kitas Teismo nurodytas svarbus veiksnys – įvykio metu Graikijoje vyravusi atmosfera, susijusi su teroristine veikla prieš užsienio valstybes (pareiškėjo automobilis pastebėtas vakare, netoli JAV ambasados). Teismas konstatavo, kad bylos aplinkybėmis policijos pareigūnai galėjo pagrįstai manyti, jog reikia panaudoti ginklus siekiant sustabdyti automobilį ir neutralizuoti jo vairuotojo keliamą pavojų, o ne tik sustabdyti kelio eismo taisyklę pažeidusį automobilininką. Taigi, net nors vėliau paaiškėjo, kad pareiškėjas nebuvo ginkluotas ir ne teroristas, Teismas sutiko su tuo, kad jėga prieš jį buvo panaudota remiantis sąžiningu įsitikinimu, grindžiamu tokiais motyvais, kurie įvykių metu galėjo atrodyti teisėti. Vadinasi, tam tikros potencialiai mirtinos jėgos panaudojimas šiuo atveju savaime galėjo būti suderinamas su Konvencijos 2 straipsniu. Tačiau Teismas nusprendė, kad Graikijos institucijos įvykių metu neįvykdė pozityviosios pareigos pagal Konvencijos 2 straipsnį nustatyti tinkamą teisinę ir administracinę bazę, kuri užtikrintų reikiamą asmenų, prieš kuriuos naudojama potencialiai mirtina jėga, apsaugos lygį bei leistų išvengti realaus ir tiesioginio pavojaus gyvybei policijos persekiojimo operacijų metu. Teismą sukrėtė realaus pareigūnų šaunamųjų ginklų panaudojimo chaotiškumas (tiksliai nenustatytas skaičius pareigūnų iššovė serijas šūvių iš revolverių, pistoletų ir automatų; į automobilį pataikyta ne mažiau kaip 16 kartų, kai kurie šūviai horizontalūs ar net nukreipti į viršų sulig vairuotoju). Daug policijos pareigūnų dalyvavo nekontroliuojamai persekiojant automobilį. Dėl operacijos vykdymo ir organizavimo Teismas kritiškai vertino tai, kad kai kurie pareigūnai dalyvavo joje savo iniciatyva, negavę jokių instrukcijų. Aiškios vadovavimo grandinės nebuvimas savaime gali padidinti pavojų, kad kai kurie pareigūnai šaudys neapgalvotai. Be to, Teismas pripažino, kad policijos pareigūnai neturėjo pakankamai laiko visapusiškai įvertinti situaciją ir kruopščiai organizuoti operaciją, tačiau pabrėžė, kad chaotiškas situacijos pablogėjimas buvo daugiausia susijęs su tuo, jog pasenęs ir neišsamus valstybės pareigūnų ginklų panaudojimo reglamentavimas nesuteikė jiems aiškių gairių bei kriterijų, taigi pareigūnai turėjo didesnį veiksmų savarankiškumą ir galėjo imtis neapgalvotų iniciatyvų.

Policijos pareigūnų šaunamojo ginklo panaudojimas pripažintas pateisinamu byloje Vlaevi prieš Bulgariją, kurioje pareiškėjų šeimos narys (atitinkamai sūnus ir vyras) – taksi vairuotojas – buvo nušautas policijos pareigūnams panaudojus šaunamąjį ginklą per asmenų, paėmusių įkaitą, sulaikymo operaciją. Teismas pažymėjo, kad pareigūnai turėjo kai kurių duomenų, leidžiančių manyti, jog pareiškėjas buvo susijęs su nusikaltimu: jis apie 4 val. ryto savo vairuojamu taksi automobiliu atvyko į nuošalią vietą, kurioje pagrobėjai paskyrė susitikimą įkaito žmonai, kad paimtų iš jos išpirką; pareiškėjas pasirodė praėjus kelioms minutėms po to, kai buvo sulaikytas tariamasis pagrobėjas, atėjęs paimti pinigų pėsčiomis, taigi buvo galima daryti prielaidą, kad netoliese jo laukia automobilis ir galbūt bendrininkas. Pareigūnų įtarimus galėjo sustiprinti pareiškėjo elgesys: jis nepakluso nurodymui sustoti ir spruko, nors galėjo identifikuoti sustoti įsakiusius asmenis kaip policijos pareigūnus. Tokiomis aplinkybėmis Teismas sutiko su tuo, kad pareigūnai galėjo pagrįstai ir sąžiningai manyti, jog taksi vairuotojas susijęs su pagrobimu ir jog atsižvelgiant į skubumą bei pavojų įkaito gyvybei yra neišvengiamai būtina panaudoti šaunamuosius ginklus siekiant sustabdyti automobilį ir sulaikyti vairuotoją, nors vėliau tyrimo metu nebuvo nustatyta jo dalyvavimo darant pirmiau nurodytą nusikaltimą. Taigi Teismas nusprendė, kad potencialiai mirtinos jėgos panaudojimas gali būti laikomas pateisinamu pagal Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies a ir b punktus, atitinkamai siekiant teisėtai sulaikyti tariamąjį nusikaltėlį ir apsaugoti įkaito gyvybę. Tačiau ir šioje byloje nustatytas Konvencijos 2 straipsnio pažeidimas dėl operacijos parengimo ir kontrolės trūkumų. Pareigūnai gavo nurodymą sulaikyti pagrobėjus bet kokiomis priemonėmis, prireikus, panaudodami ginklus, tačiau jiems neduota konkrečių nurodymų dėl atvejų, kai galės panaudoti šaunamuosius ginklus, ir būtinybės kiek įmanoma sumažinti pavojų gyvybei, jeigu juos tektų panaudoti. Teismas ankstesnėse bylose prieš Bulgariją jau buvo nustatęs jos vidaus teisės, reglamentuojančios policijos pareigūnų šaunamųjų ginklų panaudojimą, trūkumus (buvo leidžiama sulaikant naudoti šaunamuosius ginklus, nereikalaujant jėgos panaudojimo proporcingumo konkrečioms aplinkybėms). Tyrimo metu nebuvo aiškiai nustatyta, kas vadovavo operacijai ir ar toks asmuo davė įsakymą šaudyti (pasak pareigūnų, jie šaudė savo iniciatyva). Be to, nors tam tikras improvizacijos elementas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, buvo neišvengiamas, planuojant operaciją, turėjo būti numatyta galimybė, kad pagrobėjų bus daugiau negu vienas, kad jis (jie) gali būti ginkluotas, atvykti automobiliu ir pan. Kiek chaotiška pareigūnų reakcija į taksi atvykimą leido manyti, kad jie nebuvo pasiruošę antrojo asmens (galimo kaltininko) pasirodymui, ir nenumatė, kad gali tekti techninėmis priemonėmis sustabdyti automobilį arba jį persekioti.   

16. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, sprendžiant dėl žalos padarymo, policijos pareigūnui panaudojant šaunamąjį ginklą stabdant transporto priemonę, teisėtumo, turi būti vadovaujamasi Policijos veiklos įstatymu, aiškinant jo nuostatas atsižvelgtina į Konvencijos reikalavimus ir įvertintina:

1. asmens ir jo elgesio, dėl kurio stabdoma transporto priemonė, pavojingumas. Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę, turi būti aiškinama kartu su kitomis šio įstatymo (pirmiausia to paties 25 straipsnio) nuostatomis. Panaudojant šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę, negalima pažeisti imperatyviųjų šaunamojo ginklo panaudojimo prieš asmenį sąlygų. Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas šaunamojo ginklo panaudojimo pagrindas nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymas turi būti taikomas tik kartu su kitomis šio įstatymo nuostatomis, apibrėžiančiomis prievartos panaudojimo sąlygas. Vadovaujantis šiame įstatyme ir Konvencijos 2 straipsnyje įtvirtintu proporcingumo principu, pareiga naudoti šaunamąjį ginklą tik būtinais atvejais, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, pažeidėjo ir pažeidimo pobūdį, individualias pažeidėjo savybes, šaunamasis ginklas, kaip pavojų žmogaus gyvybei sukelianti priemonė, gali būti panaudojamas tik ginant panašios svarbos vertybes. Nusikalstamos veikos ir ją padariusio (darančio) asmens pavojingumas pagal pareigūno turimus duomenis turi būti pakankamas, kad, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, pateisintų šaunamojo ginklo panaudojimą.

Siekiamo sulaikyti asmens keliamas pavojus turi būti vertinamas pagal visas šiuo aspektu svarbias aplinkybes (turimus duomenis apie anksčiau padarytus nusikaltimus, elgesį sulaikymo metu, galimą ginklo (ne)turėjimą, būdo bruožus, ketinimus ir kt.). Šis pavojus turi būti pakankamai realus, o dėl esamos grėsmės transporto priemonę būtina nedelsiant sustabdyti. Vertinant tai, reikšmingi duomenys apie įvykio metu nukentėjusius asmenis ir tuos, kurie galėjo nukentėti, situaciją įvykio vietoje (eismo sąlygas ir intensyvumą ir kt.). Šaunamasis ginklas gali būti panaudojamas tik tais atvejais, jeigu sulaikomas asmuo kelia pavojų gyvybei ar sveikatai arba yra pagrindas įtarti, kad šis asmuo padarė smurtinę nusikalstamą veiką. Toks ginklas negali būti naudojamas kitais atvejais, net jeigu jo nepanaudojus bus prarasta galimybė asmenį sulaikyti. Pavyzdžiui, jeigu asmuo automobilį vairuoja neblaivus, nevykdo pareigūno reikalavimo sustoti, tai savaime nereiškia, jog gali būti naudojamas šaunamasis ginklas siekiant sustabdyti tokį automobilį, net jei nepanaudojus tokio ginklo jį vairavęs asmuo nebūtų sulaikytas; 

2) alternatyvių priemonių, kurios gali būti panaudojamos vietoje šaunamojo ginklo, buvimas, veiksmingumas, panaudojimo galimybės ir pan. Tokių priemonių panaudojimo galimybės turi būti vertinamos ne abstrakčiai, o vadovaujantis konkrečiais duomenimis apie tokių priemonių veiksmingumą nagrinėjamoje situacijoje, į tai, ar jos galėjo būti panaudotos atsižvelgiant į jų prieinamumą, atremiant pavojų turimą laiką ir kt.;  

3) panaudotos prievartos rūšis ir laipsnis (pavojingumas). Tai turi būti proporcinga siekiamam tikslui ir visoms situacijos aplinkybėms. Turi būti atsižvelgiama į panaudoto ginklo rūšį, galingumą, šaudymo sąlygas (atstumą, matomumą, galimybės nusitaikyti ir kt.), šūvių skaičių; kur buvo taikomasi; tikimybės, kad dėl ginklo panaudojimo gali nukentėti pašaliniai ar itin pažeidžiami asmenys, laipsnį, taip pat ginklo panaudojimo padarinius ir kt.;

4) galimybės pasirengti asmens sulaikymui ir tokių galimybių panaudojimas, siekiant sumažinti būtinybę naudoti ginklą ar žalą dėl jo panaudojimo. Turi būti atsižvelgiama į tai, ar buvo galimybės pasiruošti sulaikymui; ar tinkamai pasiruošta; į situacijos netikėtumo elementą; į tai, kiek laiko sprendimams priimti ginklą panaudojęs pareigūnas turėjo operacijos metu; į tiesiogiai persekiojimą vykdžiusių pareigūnų galimybes kreiptis pagalbos į kitus pareigūnus ir šių galimybių panaudojimą ir kt.;

Sprendžiant dėl žalos, padarytos policijos pareigūnui panaudojant šaunamąjį ginklą stabdant transporto priemonę, teisėtumo ir BK 30 straipsnio taikymo turi būti atsižvelgiama į reikšmingų aplinkybių visumą. Šios aplinkybės turi būti tiriamos išsamiai (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Kita vertus, sprendžiant pareigūno baudžiamosios atsakomybės klausimą, pareigūno veiksmai panaudojant šaunamąjį ginklą turi būti vertinami atsižvelgiant ir į tai, kokią reikšmingą informaciją pareigūnas turėjo įvykio metu ir į jo tuo metu buvusį pagrįstą sąžiningą įsitikinimą dėl būtinybės panaudoti ginklą. Jeigu pareigūnas, siekdamas sulaikyti nusikaltimą padariusį asmenį ar vykdydamas kitas profesines pareigas, nepanaudoja šaunamojo ginklo, tais atvejais, kai ginklo panaudojimas siekiant įvykdyti šias pareigas būtų neteisėtas, tai negali sudaryti pagrindo traukti pareigūną baudžiamojon atsakomybėn už netinkamą profesinių pareigų vykdymą.

Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymo

17. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas R. M. veiksmus panaudojant šaunamąjį ginklą, vadovavosi, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsniu (teisė į gyvybę) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu byloje Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą. Kasatoriai, nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo išvadomis šiuo aspektu, nurodo, kad atsakomybės griežtinimas remiantis po veikos padarymo priimtais teismų sprendimais neleistinas, taigi pažeistas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principas; valstybės atsakomybė pagal Konvenciją negali būti tapatinama ir juolab perkeliama konkrečiam valstybės pareigūnui.

Plenarinė sesija pažymi, kad kasatoriai teisingai nurodo, jog valstybės atsakomybė dėl gyvybės atėmimo pagal Konvencijos 2 straipsnį negali būti tapatinama su jėgą panaudojusių pareigūnų baudžiamąja atsakomybe. EŽTT praktikoje konstatuota (pvz., Golubeva v. Russia, no. 1062/03, judgment of 17 December 2009), kad, nustatydamas, ar Konvencijos 2 straipsnis tam tikroje byloje pažeistas, šis Teismas nevertina tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių asmenų baudžiamosios atsakomybės. Atsakomybė pagal baudžiamąją teisę yra skirtinga, negu iš tarptautinės teisės kylanti atsakomybė pagal Konvenciją, grindžiama jos pačios nuostatomis, kurios turi būti aiškinamos ir taikomos vadovaujantis Konvencijos objektu bei tikslu ir atsižvelgiant į atitinkamus tarptautinės teisės principus. Valstybės atsakomybė pagal Konvenciją, kylanti už jos institucijų, pareigūnų ir tarnautojų veiksmus, neturi būti painiojama su vidaus teisės klausimais dėl individualios baudžiamosios atsakomybės, kuriuos nagrinėja nacionaliniai baudžiamieji teismai. EŽTT nedaro jokių išvadų dėl kaltumo ar nekaltumo šia prasme.

Be to, iš išdėstytų Konvencijos 2 straipsnio reikalavimų laikymosi vertinimo principų matyti, kad išvadą dėl šios nuostatos pažeidimo lemia aplinkybių, už kurias tam tikrais atvejais gali būti atsakingi skirtingi asmenys ir (ar) institucijos (ne tik konkretus jėgą panaudojęs pareigūnas), visuma. Kita vertus, šie principai ir jų taikymas EŽTT bylose atitinkama apimtimi neabejotinai reikšmingi vertinant konkrečių vienaip ar kitaip dėl jėgos panaudojimo atsakingų subjektų veiksmų ar neveikimo teisėtumą. Minėta, kad tai aktualu ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Tačiau šaunamojo ginklo panaudojimo neteisėtumas Konvencijos aspektu gali sudaryti tik vieną iš baudžiamosios atsakomybės sąlygų. Dėl to tokio neteisėtumo nustatymas savaime nereiškia, kad turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Šioje byloje nėra pagrindo teigti, kad teismų sprendimai dėl R. M. baudžiamosios atsakomybės priimti perkėlus jam Lietuvos atsakomybę pagal Konvenciją. Teismų išvados dėl šaunamojo ginklo panaudojimo teisėtumo, R. M. baudžiamosios atsakomybės sąlygų buvimo padarytos vadovaujantis Lietuvos teisės (BK, Policijos veiklos įstatymo, kitų policijos pareigūno tarnybinių pareigų atlikimą reglamentuojančių teisės aktų) nuostatomis. Pirmiau nurodyta, kad, reglamentuojant šaunamojo ginklo panaudojimą, įgyvendinamos ir Lietuvos pareigos pagal Konvencijos 2 straipsnį. Taigi apeliacinės instancijos teismas, siekdamas atskleisti šių Lietuvos teisės nuostatų reikalavimus konkrečioje situacijoje, pagrįstai vadovavosi, be kita ko, Konvencijos 2 straipsniu ir EŽTT praktika. Kasatoriai teigia, kad Lietuvos Respublika, vykdydama EŽTT sprendime Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą išdėstytus išaiškinimus, turėtų keisti teisės aktus, reglamentuojančius šaunamojo ginklo panaudojimą. Pažymėtina, kad byloje Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą tokių Lietuvos teisės aktų trūkumų nenustatyta (priešingus pvz. žr. Makaratzis v. Greece; Vlaevi c. Bulgarie). Kasatoriai taip pat nenurodo konkrečių argumentų dėl policijos pareigūnui privalomų Lietuvos teisės nuostatų neatitikties Konvencijos 2 straipsnio reikalavimams atsižvelgiant į šį ar kitus EŽTT sprendimus. Taigi nenustatyta ir to, kad R. M. šaunamojo ginklo panaudojimo teisėtumo vertinimas Lietuvos teisės aspektu būtų atliktas contra legem (priešingai įstatymui) ir jį tiesiogiai nulemtų tik Konvencijos 2 straipsnio reikalavimai.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą Konvencijos 2 straipsnio ir EŽTT praktikos reikšmę aiškinant ir taikant Lietuvos teisės nuostatas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nėra pagrindo sutikti ir su kasatorių argumentu dėl retrospektyvaus baudžiamosios teisės taikymo draudimo pažeidimo. Minėta, kad Konvencija ir EŽTT sprendimai savaime nenulėmė ir negalėjo nulemti R. M. baudžiamosios atsakomybės. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublika ratifikavo Konvenciją jau 1995 m. balandžio 27 d. (Įstatymo Nr. I-865, Valstybės žinios, 1995, Nr. 37-913); Konvencija Lietuvai įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d. Ratifikuota Konvencija ir EŽTT jurisprudencija tapo Lietuvos vidaus teisės sudedamąja dalimi (be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai“). Jėgos panaudojimo teisėtumas pagal Konvencijos 2 straipsnį EŽTT praktikoje buvo nagrinėjamas bei jo vertinimo principai, kuriais grindžiamas ir sprendimas Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą, suformuoti daug anksčiau, negu šioje baudžiamojoje byloje inkriminuojama veika (žr. sprendimo Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą 71–72 paragrafus ir kt.). Policijos veikla, kuri yra susijusi su žmogaus teisių ir laisvių, garantuojamų, be kita ko, Konvencijoje, apribojimais, grindžiama demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, veiklos viešumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais (Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Byloje nagrinėjamo įvykio metu esminiai Konvencijos 2 straipsnio reikalavimai dėl jėgos panaudojimo teisėtumo buvo suformuluoti ir viešai prieinami. Kad ir kaip aiškiai būtų suformuluota teisės nuostata, neišvengiamai egzistuoja teisminio aiškinimo elementas. Visada reikės išaiškinti abejonių keliančius klausimus ir prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių (su atitinkamais pakeitimais žr. pvz., Kuolelis, Bartoševičius and Burokevičius v. Lithuania, nos. 74357/01, 26764/02 and 27434/02, judgment of 19 February 2008), juolab Konvencijos, kurioje įtvirtinti gana abstrakčių nuostatų reikalavimai aiškinami EŽTT praktikoje, atveju. Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principas negali būti suprantamas kaip uždraudžiantis vertinant šaunamojo ginklo panaudojimo teisėtumą Konvencijos 2 straipsnio aspektu vadovautis sprendimu Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą.

Dėl BK 228, 229 straipsnių taikymo

18. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog nuteistasis veikė neperžengdamas savo kompetencijos ribų, todėl tam prieštarauja apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistasis R. M., siekdamas sustabdyti pažeidėją, veikė tarnybos interesais, tačiau šovė į automobilį, važiuojantį dideliu greičiu, nesant tam neišvengiamo būtinumo, veikė nusikalstamai nerūpestingai.

Plenarinė sesija, atsižvelgdama į byloje teismų padarytas išvadas ir kasacinius argumentus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, neperžengdama BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatos, taip pat pateikia išaiškinimus dėl BK 228, 229 straipsnių ir su jais susijusių kitų šio Kodekso nuostatų.

18.1. BK 228 straipsnyje („Piktnaudžiavimas“) nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, juridinis, fizinis asmuo ar kitas šiame straipsnyje numatytas subjektas. BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2007).

Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte numatytais atvejais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2007, Teismų praktika, 27, 2K-283/2013).

Taikant BK 228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, juridinio, fizinio asmens ar kito šiame straipsnyje numatyto subjekto turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį šia veika padarytoji žala turi būti pripažinta didele. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan. Toks pažeidimas, autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007,                        2K-7-335/2013).

Pagal BK 229 straipsnį („Tarnybos pareigų neatlikimas“) atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, juridinis, fizinis asmuo ar kitas šiame straipsnyje numatytas subjektas patyrė didelės žalos. Nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, sudėtis yra materialioji, todėl šios normos taikymas galimas nustačius, kad buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veika – valstybės tarnautojo savo pareigų neatlikimas arba jų atlikimas netinkamai; kad dėl to atsirado padarinių – šiame straipsnyje nurodytas subjektas patyrė didelę žalą, kad tarp veikos ir padarinių yra priežastinis ryšys. Netinkamas savo pareigų atlikimas – pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-228/2008, Teismų praktika, 29). Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas.

18.2. BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine ar netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-335/2013). Būtent kaltės forma iš esmės ir skiria piktnaudžiavimą (BK 228 straipsnis) nuo tarnybos pareigų neatlikimo (BK 229 straipsnis), kuris padaromas dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2007).

Kaltininkas tyčia piktnaudžiauja tarnybine padėtimi tuo atveju, kai supranta, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, juridiniam, fiziniam asmeniui ar kitam šiame straipsnyje numatytam subjektui, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014). Atitinkamai šios nuostatos taikytinos ir sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės už tarnybinių įgaliojimų viršijimą (BK 228 straipsnio 1 dalis). Kaltininkas tyčia viršija įgaliojimus tuomet, kai suvokia, kad jo veiksmai pavojingi ir peržengia kompetencijos ribas, numato, kad dėl tokio elgesio neišvengiamai atsiras arba realiai gali atsirasti didelė žala, nori tokių padarinių arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia arba netrukdo jiems atsirasti.

Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį turi būti nustatyta kaltės forma – neatsargumas. Veikos kvalifikavimui nepakanka vien objektyvaus padarytos žalos ir jos dydžio konstatavimo, – būtina nustatyti, kaip netinkamu pareigų atlikimu sukelti padariniai atsispindėjo kaltininko sąmonėje. BK 10 straipsnis išskiria dvi neatsargumo rūšis – nusikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstamą nerūpestingumą. Nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo supranta, kad jo pasirinktas tarnybos pareigų vykdymo būdas yra neteisėtas ir gali sukelti pavojingų padarinių, tačiau savo rizikingo elgesio nekeičia ir lengvabūdiškai tikisi, kad yra aplinkybių, kurios neleis kilti žalingiems padariniams. Tuo tarpu nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai asmuo, konkrečiai nenumatydamas pavojingų padarinių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ir profesines pareigas, nesilaiko įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų. Nusikalstamam nerūpestingumui būtinas intelektualusis kaltės elementas. Baudžiamajame įstatyme vartojama sąvoka ,,turėjo“ apibūdinama objektyviais kriterijais ir pateikia nominalų konkrečios situacijos vertinimą bei pareigą numatyti savo veikos pavojingus padarinius, o sąvoka ,,galėjo” paprastai reiškia subjektyvias asmens savybes, dėl kurių asmuo turi realią galimybę numatyti pavojingus savo veiklos padarinius. Tačiau vien galėjimas ir turėjimas numatyti padarinius nesudaro pagrindo kvalifikuoti veiką pagal BK 229 straipsnį, nes kaltininkas, be to, dar turi suvokti ir sugebėti įvertinti savo veikos padarinių dydį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-228/2008, Teismų praktika, 29).

Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimo, padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2007).

18.3. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, darytinos šios išvados. Pirma, valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pareigų vykdymas nesilaikant šių pareigų atlikimui nustatytų įstatymų reikalavimų (sąlygų, tvarkos) pripažįstamas tarnybinių įgaliojimų viršijimu (BK 228 straipsnio 1 dalis) arba netinkamu pareigų atlikimu (BK 229 straipsnis) priklausomai nuo kaltininko psichinio santykio su tokios veikos padariniais, turinčiais šiuose straipsniuose nurodytą didelės žalos požymį. Dėl to pagrindžiant kaltininko atsakomybę pagal vieną iš šių straipsnių nepakanka apibūdinti tokį santykį su atliekamais veiksmais. Jeigu kaltininkas sąmoningai pažeidžia pareigų vykdymui nustatytus įstatymų reikalavimus, tačiau minėti padariniai kyla dėl kaltininko neatsargumo, nusikalstama veika laikoma padaryta šia kaltės forma ir kvalifikuojama pagal BK 229 straipsnį.

Antra, jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo vykdo pareigas nesilaikydamas šių pareigų atlikimui nustatytų įstatymų reikalavimų, apie tai, ar jis nesilaikė savo kompetencijos (ją viršijo), negali būti sprendžiama vien pagal jo kompetenciją apskritai ir kaltės formą. Pavyzdžiui, kai kaltininkui įstatymas suteikia įgaliojimus atlikti konkrečius veiksmus įstatymo numatytais atvejais (sąlygomis), tačiau šis pareigūnas minėtus veiksmus atlieka tokiais atvejais, kai būtent šių veiksmų įstatymas nesuteikia įgaliojimų atlikti, toks pareigūno veikimas laikytinas kompetencijos nesilaikymu (įgaliojimų viršijimu), t. y. neteisėtu veikimu, ir tuomet, kai pavojingi padariniai kyla dėl neatsargumo (BK 229 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, padaryta šioje byloje pripažįstant nuteistąjį kaltu pagal BK 229 straipsnį, kad nuteistasis veikė neperžengdamas teisės aktų nustatytos kompetencijos ribų, yra teisiškai prieštaringa. Minėta, kad BK 30 straipsnyje nustatyta, jog asmuo pagal šį kodeksą neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų.

18.4. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas BK 228 straipsnyje baudžiamąją atsakomybę už tarnybos įgaliojimų viršijimą, siekia užtikrinti normalią, teisinės valstybės siekį atitinkančią, veiksmingą, autoritetingą, Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams neprieštaraujančią institucijų ar asmenų, turinčių atitinkamus administracinius įgaliojimus ar teikiančių viešąsias paslaugas, veiklą. Tokia institucija yra ir policija. Dėl to, jei policijos darbuotojas, viršydamas savo tarnybinius įgaliojimus, nukentėjusiajam padaro net ir nedidelę žalą sveikatai, tokia fizinė žala savaime vertintina kaip didelė žala BK 228 straipsnio prasme ne tik nukentėjusiajam, bet ir policijos prestižui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011, Teismų praktika, 35).

18.5. Jeigu viršijant įgaliojimus nukentėjusiajam padaromas sunkus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas arba atimama gyvybė, veikos kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis, pavyzdžiui, pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas) ir BK 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus sveikatos sutrikdymas) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37/2010). Kai dėl tarnybos pareigų neatlikimo kitas asmuo netenka gyvybės, sunkiai ar nesunkiai sutrikdoma jo sveikata, o kaltininkas numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti tokių padarinių, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba, nors ir nenumatė, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, veikos kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis (pagal BK 229 straipsnį ir 132, 137 arba 139 straipsnio atitinkamas dalis). Taigi kai inkriminuojant nusikaltimą valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK 228 straipsnio 1 dalis arba 229 straipsnis) didelės žalos požymis grindžiamas gyvybės atėmimu ar sveikatos sutrikdymu ir dėl to taikoma nusikalstamų veikų sutaptis, šių nusikalstamų veikų kaltės forma ir rūšis neturi skirtis. Priešingu atveju kaltės turinys būtų prieštaringas, neatitinkantis BK 15, 16 straipsnių nuostatų.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas inkriminuojamą veiką  pagal BK 137 straipsnio 1 dalį (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo) padarė išvadą, kad kaltinamasis, panaudodamas šaunamąjį ginklą, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti esamų padarinių (sunkus sveikatos sutrikdymas), tačiau dėl nusikalstamo pasitikėjimo lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Tačiau kartu pagal sutaptį teismas taikė BK 228 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia. Kaltės turinio prieštaravimo nepašalino apeliacinės instancijos teismas. Teismas perkvalifikavo veiką pagal BK 229 straipsnį, nustatydamas, kad ši padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Ši kaltės rūšis yra kitokia nei nustatyta inkriminuojant BK 137 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuris dėl šios dalies apeliacinės instancijos teismo paliktas galioti.

Dėl bylos nagrinėjimo iš naujo apeliacine tvarka

19. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo ištaisyti šioje nutartyje nustatytus esminius BPK pažeidimus ir iš naujo patikrinti apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, atsižvelgdamas į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, pašalindamas ir nurodytus prieštaravimus, susijusius su baudžiamojo įstatymo taikymu. Apeliacinės instancijos teisme turės būti iš naujo nagrinėjami ir argumentai dėl civilinės atsakomybės taikymo. Minėta, kad BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatos neleidžia kasacinės instancijos teismui iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, todėl dėl kasatorių kitų argumentų šioje byloje nepasisakoma.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai              Jonas Prapiestis

              Armanas Abramavičius

              Viktoras Aidukas

              Dalia Bajerčiūtė

Rimantas Baumilas Olegas Fedosiukas Gintaras Goda

Aurelijus Gutauskas

Vytautas Greičius Antanas Klimavičius Vytautas Masiokas Alvydas Pikelis

Aldona Rakauskienė Vladislovas Ranonis Albinas Sirvydis Tomas Šeškauskas