Administracinė byla Nr. A-2245-502/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00334-2019-6
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, jog buvo kalinamas Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose netinkamomis, teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis nuo 2018 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. vasario 3 d. Paaiškino, kad kamerose trūko gyvenamojo ploto, nebuvo užtikrinamas nuteistųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, trūko ventiliacijos, apšvietimo, žiemą buvo šalta, vasarą – per karšta, kamerose buvo drėgna, veisėsi kenkėjai, pelėsiai. Pasivaikščioti buvo leidžiama tik vieną valandą per dieną, kiemeliai purvini, pilni šiukšlių. Taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo unitazų, o tik skylės grindyse. Praustis duše pareiškėjas galėjo tik kartą per savaitę, tačiau dažnai nebūdavo šilto vandens. Maistas neskanus, nekaloringas, dažniausiai atšalęs. Kamerose neįrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Dėl tokių atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, fiziniais negalavimais.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 14 ir Nr. 26, kuriose jam buvo užtikrinama minimalaus ploto norma pagal teisės aktų reikalavimus. Švarą gyvenamosiose patalpose turi palaikyti patys nuteistieji, tam jiems išduodamos valymo priemonės. Kameros gali būti vėdinamos per atvirus langus. Jei nuteistieji tinkamai valytų ir vėdintų patalpas, jose nesikauptų blogas kvapas, drėgmė, nesiveistų pelėsis. Kamerose taip pat įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Pataisos namų šildymas yra centralizuotas. Esant poreikiui, nuteistiesiems išduodami šildytuvai arba ventiliatoriai. Pareiškėjas dėl ventiliatoriaus ar šildytuvo išdavimo į Turto valdymo skyrių nesikreipė. Uždarosios zonos patalpų patikra atliekama kasdien, techninės apžiūros metu patikrinama kamerų būklė, nustatyti pažeidimai nedelsiant šalinami. Sanitariniuose mazguose įrengta po vieną tupiamą klozetą ir praustuvę. Jų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Nuteistiesiems išduota patalynė, esant poreikiui, gali būti dezinfekuojama, tačiau nuteistasis pats turi kreiptis į pataisos namų administraciją. Pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, kuri nuolat atlieka buitinių parazitų naikinimą gyvenamosiose patalpose. Nuteistieji maitinami pagal patvirtintus valgiaraščius, maistas išduodamas tik po Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų atliekamo maisto patikrinimo ir direktoriaus budinčiam padėjėjui davus leidimą tiekti maistą. Aliarmo mygtukų įrengimas nėra numatytas paprastosios ir lengvosios grupės patalpoms. Pasivaikščiojimo kiemeliai tvarkingi, juose įrengtos šiukšlinės. Pareiškėjas nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl kalinimo sąlygų sukeltų sveikatos sutrikimų, taip pat nesikreipė į Psichologinę tarnybą. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas pažymėjo, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 111.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas vienam žmogui turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias gyvenamąsias patalpas: nuo 2018 m. gegužės 22 d. iki 2018 m. rugsėjo 22 d. ir nuo 2018 m. spalio 3 d. iki 2019 m. vasario 3 d. į kamerą Nr. 26, kurios plotas – 27,42 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,57 kv. m ploto; nuo 2018 m. rugsėjo 22 d. iki 2018 m. spalio 2 d. į kamerą Nr. 14, kurios plotas – 6,03 kv. m, joje pareiškėjas gyveno vienas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizuoja, kokiose kamerose ir su kiek tiksliai asmenų kiekvienu laikotarpiu buvo laikomas, todėl neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kad kameroje Nr. 14 pareiškėjas buvo laikomas vienas. Teismas padarė išvadą, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus dėl minimalios ploto normos pareiškėjui neužtikrinimo. Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, nurodė, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus, todėl, atsižvelgdamas į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, nevertino pareikėjo argumentų dėl sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamosiose patalpose.
7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjas atitinka sąlygas, kurioms esant skiriamas dviejų valandų pasivaikščiojimas, o skunde pareiškėjas neneigia, kad vienos valandos pasivaikščiojimas jam buvo suteikiamas, neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų nekonstatavo. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovo pateiktoje Turto valdymo skyriaus pažymoje užfiksuota, jog Pravieniškių PN-AK pasivaikščiojimo kiemuose įrengtos šiukšlinės. Dėl pareiškėjo argumentų apie nešvarą kiemuose teismas nurodė, kad nešvara ir netvarka tiek gyvenamosiose patalpose, tiek kiemuose dažniausiai atsiranda dėl juose esančių asmenų atsainaus požiūrio į bendrąsias higienos normas ir tvarkos palaikymą. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus apie pelėsio veisimąsi gyvenamosiose patalpose tais pačiais motyvais. Pažymėjo, kad pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas ar patys teršia bei neprižiūri savo gyvenamosios aplinkos.
8. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, jog Pravieniškių PN-AK aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Teismas pažymėjo, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo metu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji.
9. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad patalpose buvo tamsu, drėgna, žiemą šalta, o vasarą per karšta, trūko ventiliacijos, čiužiniai nedezinfekuojami, pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistiesiems išduota patalynė, jų prašymu, gali būti dezinfekuojama, taip pat gali būti išduodami ventiliatoriai ar elektriniai šildytuvai, o gavus informaciją apie sulūžusį inventorių ar perdegusias lemputes, šie trūkumai nedelsiant šalinami, tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl prasto inventoriaus, blogo apšvietimo, patalynės dezinfekavimo, šildytuvo ar ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Teismas taip pat pažymėjo, kad teisės aktuose nėra reglamentuojamas natūralaus apšvietimo koeficientas pataisos įstaigose. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpą per atidarytą langą, pats pareiškėjas to neteigia. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad patalpose įrengta mechaninė ventiliacija.
10. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui realiai kilo subjektyvios neigiamos pasekmės dėl skunde nurodomų aplinkybių. Pareiškėjo medicininiame pažymėjime neužfiksuoti jokie sveikatos sutrikimai, kuriuos galėjo sukelti kalinimo sąlygos. Nors pareiškėjas yra skundęsis gydytojui dėl galvos skausmo, iš byloje esančių duomenų negalima daryti vienareikšmės išvados, jog šį sveikatos sutrikimą neabejotinai sukėlė kalinimo sąlygos. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamų buities ir higienos sąlygų pataisos namuose atmetė kaip nepagrįstus.
11. Teismas padarė išadą, kad pareiškėjo argumentai dėl neskanaus ir nekaloringo maitinimo nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, pareiškėjas juos dėsto deklaratyviai, išsamiau jų nepaaiškina. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo maitinamas pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos patvirtintą valgiaraštį nedirbantiems vyrams, o maistas yra tiekiamas tik po atsakingų darbuotojų atliktos patikros. Pareiškėjas teigė, kad išduodamo maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal, tačiau nenurodė, kokiais duomenimis šis teiginys grindžiamas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs pretenzijas pataisos namų administracijai dėl per prasto maitinimo. Teismas vertino, kad pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai.
12. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjui būtų kilę esminių nepatogumų dėl naudojimosi dušu tvarkos, galėjusių sąlygoti neturtinės žalos atsiradimą.
13. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad tualetas tebuvo skylė grindyse, nebuvo įrengto unitazo, nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10.4 punkte aiškiai nurodyta, jog laisvės atėmimo įstaigose įrengti tualetai gali būti ir tupiami. Teisės aktuose nėra imperatyviai nustatyta, kad tualetas turi būti įrengtas kaip sėdimas, todėl teismas šį pareiškėjo argumentą atmetė kaip nepagrįstą.
14. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose neįrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, todėl pareigūnus prisišaukti būdavo labai sunku, pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė, kokie pareigūnai, kuriuo metu ir kokiomis aplinkybėmis nereagavo į kvietimą. Šias aplinkybes išdėstė abstrakčiai, grindė jas į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog galbūt kilus grėsmei dėl fizinio smurto pareiškėjas negalėtų pasikviesti pareigūnų, tačiau duomenų apie realiai pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes byloje nėra. Teismas padarė išvadą, kad tokie deklaratyvūs pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamais neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui.
15. Teismas šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatė. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei, kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK psichologinės tarnybos pažymoje nurodoma, kad pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė.
16. Teismas sprendė, kad kiti tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau neanalizavo.
III.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą ir tenkinti skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
18. Pareiškėjas nurodo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimams konstatuoti. Dar daugiau, negalėjo kreiptis anksčiau, nes EŽTT nutarimai, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo su jais susipažinti. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino aplinkybes, dėl kurių patyrė neturtinę žalą. Teismas taikė Lietuvos ploto standartą – 3,6 kv. m plotą su baldais, o ne 4 kv. m. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu jam būnant kamerų tipo patalpose iš nuteistųjų rytais būdavo paimami čiužiniai su visa patalyne, buvo atimta galimybė sėdėti ar gulėti savo lovose. Be to, nebuvo sudaryta jokia galimybė esant būtinumui išsikviesti pareigūnus, nes nebuvo signalizacijos mygtukų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad HN 76:2010 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo patalpose sanitariniuose mazguose turi būti unitazai, kurių nebuvo. Teismas nenurodė, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl žalos dydžio.
19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
20. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas faktines byloje reikšmingas aplinkybes, taip pat išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose, analizę, konstatuodamas, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, kad būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nenurodė, kad teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
21. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. vasario 3 d., atlyginimo.
22. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, pareiškėjo skundą atmetė.
23. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimams konstatuoti. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Lietuvos ploto standartą – 3,6 kv. m kameros plotą su baldais, o ne 4 kv. m. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu jam būnant kamerų tipo patalpose iš nuteistųjų rytais būdavo paimami čiužiniai su visa patalyne, be to, nebuvo sudaryta jokia galimybė esant būtinumui išsikviesti pareigūnus, nes nebuvo signalizacijos mygtukų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerų tipo patalpose sanitariniuose mazguose turi būti unitazai.
24. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
25. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimams konstatuoti. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nekonstatavo ieškinio senaties termino praleidimo, netaikė ieškinio senaties termino ir apskritai dėl senaties nieko nepasisakė, todėl šie pareiškėjo argumentai nevertinami.
27. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto normos, pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, reikšmingas vertinant, ar pareiškėjui buvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, o vienam asmeniui tenkantis kameros patalpos plotas atitiko Taisyklių 111.2 punkte nurodytus minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu.
28. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto skaičiavimo metodikos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teiginiai, jog teismas turėjo iš gyvenamosios patalpos ploto išskaičiuoti baldų užimtą plotą nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)).
29. Kadangi nei Konvencija, nei kiti tarptautinių institucijų priimti teisės aktai, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, jokių konkrečių kalinamiems asmenims gyvenamojo ploto normų nenustato, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Taisyklėse įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio pataisos įstaigų kamerų tipo patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių objektyviais įrodymais pagrįstų argumentų, konkrečių skaičiavimų, paneigiančių teismo išvadas šiuo klausimu. Taigi apeliacinio skundo teiginys, kad pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto (neužstatyto baldais ir kitais įrenginiais), nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvenciją, EŽTT išaiškinimus ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (pareiškėjui Pravieniškių PN-AK kamerose ginčo laikotarpiu teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto).
30. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su tupimo tualeto buvimu kamerų sanitariniuose mazguose, pažymėtina, kad teisinis reguliavimas neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo kamerų tipo patalpose įrengti sėdimą unitazą. Be to, nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojančiose Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose tiesiogiai įtvirtinta, jog drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge įrengti klozetai gali būti ir tupiami (10.4 p.). LVAT naujausioje ir dominuojančioje praktikoje sėdimų tualetų neįrengimas nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020). Taigi vien tik asmens pageidavimas, kad kameroje būtų įrengtas sėdimas unitazas (ar pageidavimas apgyvendinti kameroje, kurioje įrengtas tokios konstrukcijos unitazas), nesant medicininių duomenų, kad dėl sveikatos būklės tupiama tualeto konstrukcija asmeniui sudarytų nepatogumus juo naudotis, nesuponuoja pareigos užtikrinti, kad kamerų tipo patalpoje būtų įrengtas sėdimas unitazas (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1281-624/2020).
31. Pasisakant dėl pareiškėjo teiginių, kad gyvenamosiose kamerose nagrinėjamu ginčo laikotarpiu nebuvo sudaryta jokia galimybė esant būtinumui išsikviesti pareigūnus, nes nebuvo signalizacijos mygtukų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog LVAT praktikoje pažymima, jog vien aplinkybė, jog nebuvo įrengti signalizacijos mygtukai ar jie neveikė, savaime nereiškia, kad tai yra pažeidimas ir būtent dėl to pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde išdėstė tik abstrakčias aplinkybes, kad nebuvo užtikrintas jo saugumas, tačiau neįvardijo jokių konkrečių atvejų, kai jam nepavyko išsikviesti pareigūno, neteigė, kad dėl neįrengto pareigūnų iškvietimo mygtuko jam buvo kilęs konkretus pavojus, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko neįrengimo pripažįstami nepagrįstais.
32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, t. y. kad ginčo laikotarpiu jam būnant kamerų tipo patalpose iš nuteistųjų rytais būdavo paimami čiužiniai su visa patalyne. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2020 m. gruodžio 2 d. administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; kt.). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą. Vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta LVAT praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nenagrinėja.
33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Dalia Višinskienė