Administracinė byla Nr. I-5378-244/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03264-2017-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska,
dalyvaujant pareiškėjui M. S.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas M. S. pateikė teismui skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti po 50 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną parą praleistą įstaigoje (b. 1. 1–3).
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas nuo 2013-02-14 iki 2015-04-08. Nurodo, kad buvo kalinamas sąlygomis, kurios pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Ilgą laiką jis buvo laikomas nežmoniškomis, elementarių sanitarinių ir higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, jog jis buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto normą, didžiąją dalį kameros ploto užima baldai. Kameroje buvo tik dvi kėdės, o suimtųjų keturi, todėl tekdavo laukti kol pavalgys kiti suimtieji. Sanitarinį mazgą nuo patalpos atskirianti sienelė neužtikrino privatumo naudojantis tualetu, tualetas buvo prie pat durų. Dėl ant langų esančių grotų negalima buvo pasiekti langų. Kamerose nuo lubų krenta tinkas, atsilupa dažai. Pasivaikščioti vedamas kas antrą dieną, tamsiu paros metu. Į dušą vedamas tik 15 minučių. Nebuvo leidžiama paskambinti šeimos nariams. Minėtais veiksmais Lukiškių TI-K pažeidė teises ginamas pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų teigė patyręs diskomfortą, dvasines kančias, nepatogumus, pažeminimą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, prašo skundą atmesti (b. 1. 6–17).
Atsiliepime prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, teise pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Lukiškių TI-K sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu, pro langus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nurodo, kad suimtajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats suimtasis. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žala laikytinas nepagrįstu ir traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaitą. Prašo iš pareiškėjo priteisti realiai patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, iš viso – 2,88 Eur.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.
Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK6.249 straipsnis), tačiau CK6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje M. S. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą.
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 str. 1 d. 8 p. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2013-02-14 iki 2015-04-08. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2017-09-26 (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2017-09-26. Taigi laikotarpis už kurį pareiškėjas galėjo prašyti atlyginti žalą yra nuo 2014-09-26.
Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju taikytina ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų. CK 1.131 str. 2 d. nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjas skunde neprašo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą už laikotarpį nuo 2013-02-14 iki 2014-09-25, todėl teismas šio laikotarpio nevertins. Teismas toliau pasisakys dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, už laikotarpį nuo 2014-09-26 iki 2015-04-08.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad nuo 2014-09-26 iki 2014-10-01 (6 paros), nuo 2014-10-03 iki 2014-10-23 (21 para), nuo 2014-10-25 iki 2014-10-29 (5 paros), nuo 2014-10-31 iki 2014-11-03 (4 paros), 2014-11-05 iki 2014-11-11 (7 paros), nuo 2014-11-18 iki 2014-12-03 (16 parų), nuo 2014-12-05 iki 2014-12-08 (4 paros), nuo 2014-12-10 iki 2014-12-15 (6 paros), nuo 2014-12-19 iki 2015-01-04 (17 parų), nuo 2015-01-06 iki 2015-01-07 (2 paros), nuo 2015-01-09 iki 2015-01-13 (5 paros), nuo 2015-01-17 iki 2015-01-21 (5 paros), nuo 2015-01-23 iki 2015-02-03 (12 parų), nuo 2015-02-06 iki 2015-02-18 (13 parų), nuo 2015-02-20 iki 2015-02-23 (4 paros) pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Taigi, iš viso pareiškėjas 127 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakyme Nr. V-124 1.3.1 p. nurodytą minimalų gyvenamąjį plotą. Kitais laikotarpiais minimalus gyvenamasis plotas atitiko nustatytus reikalavimus.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo bei lovų užimamas plotas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisėjų kolegija 2017 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1021-525/2017 pažymėjo, kad Įsakymo 1.3.1 p. nenumatyta, kad į turintį tekti minimalų 3,6 kv. m plotą turi būti neįskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo bei baldų užimamas plotas. Teisėjų kolegijos nuomone, šis nacionalinėje Lietuvos teisėje nustatytas minimalaus 3,6 kv. m ploto standartas neprieštarauja naujausiai Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai (EŽTT 2016-10-20 sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas prilygo kankinimui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo bei lovų užimamas plotas, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K kameroje buvo įrengtos tik dvi kėdės, nors kameroje buvo laikoma daugiau asmenų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad kameroje turi būti taburečių tiek, kiek joje yra asmenų. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms susidėti, tačiau dėl kamerų ploto nėra galimybės jų įrengti papildomai. Kitaip tariant, Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtas visas pagal teisės aktus privalomas kietasis inventorius ir tik dėl mažo kamerų ploto nėra galimybės įrengti papildomo kietojo inventoriaus. Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikosi ir LVAT, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas (žr., pvz., LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo aprūpinimo baldais atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad tualetas buvo neatitvertas ir pažeidė jo privatumą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 14.5 p. nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal EŽTT praktiką privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 str. pažeidimą (EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt. (pareiškimo Nr. 871/02)). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą teigia, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 m. aukščio pertvara. LVAT praktikoje (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taigi toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovės pareigos užtikrinti teisę į privatumą pažeidimu.
Pareiškėjo teigimu, dėl ant langų esančių grotų negalima buvo pasiekti langų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.1 punktas nurodo, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taigi grotų ant langų įrengimą numato teisės aktai, todėl pareiškėjo teisės šiuo aspektu pažeistos nebuvo.
Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose nuo lubų krenta tinkas, atsilupa dažai. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 140, Nr. 179, Nr. 186, Nr. 302, Nr. 305 ir Nr. 388 nuo lubų ir sienų tinkas nebyra (b. 1. 41). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 157, Nr. 194, Nr. 398, sienų, lubų paviršiai buvo nelygūs, atšokę dažai ir tinkas, kameroje Nr. 398 grindų danga nelygi (susidėvėjęs, suplyšęs linoleumas), kamerose Nr. 177 ir Nr. 279 sienų paviršiai vietomis buvo nelygūs, nepritaikyti valymui/dezinfekcijai (b. 1. 53). Taigi, kaip matyti iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų, kai kuriuose kamerose buvo nustatyti tam tikri pažeidimai.
Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščioti buvo vedamas kas antrą dieną, tamsiuoju paros metu. Remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, tačiau skundžiasi, kad pasivaikščiojimas organizuojamas tamsiuoju paros metu. Pažymėtina, kad teisės aktai nenumato, kokiu paros metu turėtų būti vykdomi pasivaikščiojimai, todėl pareiškėjo teisės šiuo aspektu pažeistos nebuvo.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad į dušą buvo vedamas tik 15 minučių. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte bei Suėmimo vykdymo įstatyme. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Tai reiškia, kad nurodytų teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo aspektu nekyla. Pareiškėjo asmeniniai poreikiai negali nulemti valstybės neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo leidžiama paskambinti šeimos nariams. Pareiškėjas teigia, kad jam ne visada suteikiama galimybė paskambinti, trumpinamas pokalbio laikas. Teisė paskambinti telefonu reglamentuojama Suėmimo vykdymo įstatymo 23 str., kuriame nustatyta, kad telefoninį pokalbį tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio paskambinti telefonu suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Taigi Lukiškių TI-K administracija užtikrina šios teisės įgyvendinimą, bet tik tuo atveju, jeigu ji suimtajam yra suteikta nustatyta tvarka; atsakovės atstovas nesprendžia dėl teisės skambinti telefonu suteikimo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl teisės paskambinti suteikimo ir jam buvo atsisakyta šiomis teisėmis pasinaudoti, todėl atmestini pareiškėjo teiginiai, kad tokios jo teisės buvo ribojamos.
Neturtinės žalos priteisimas
Įvertinus nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą kalėjo 127 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kai kurios kameros neatitiko nustatytų reikalavimų, todėl teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.
Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1300 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą, atsakovės atstovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos. LVAT, spręsdamas klausimus, susijusius su bylinėjimosi išlaidomis, ne kartą pažymėjo, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje.
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Atlyginimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 2,88 Eur sumą.
Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, LVAT 2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1-2 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo M. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1300 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Atsakovės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Liudmila Zaborovska