Administracinės byla Nr. A822-1967/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02210-2011-2
Procesinio sprendimo kategorija 1.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Algirdui Goštautui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos ambasadai Baltarusijos Respublikoje bei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas - Baltarusijos pilietis A. D. (toliau - ir pareiškėjas) su skundu (b. 1. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2011 m. rugsėjo 26 d. raštą Nr. (15/5-3-8K-JUR22)10K-26607 (toliau - ir raštas Nr. (15/5-3-8K- JUR22)10K-26607); 2) patenkinti pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 12 d. prašymą išbraukti jo duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas raštu Nr. (15/5-3-8K-JUR22)10K-26607 atsisakė patenkinti jo 2011 m. rugsėjo 12 d. prašymą dėl jo duomenų išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo.
Nurodė, kad 2010 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje Baltarusijos Respublikoje (toliau - ir Ambasada) pareiškėjui buvo išduota daugkartinė Šengeno valstybių viza, kurios išdavimo pagrindas: nuosavybės teise turėtas nekilnojamas turtas – butas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymėjo, kad 2010 m. gruodžio 16 d. jis minėtą butą pardavė. Nurodė, kad 2011 m. vasario 7 d. Ambasadoje jis buvo informuotas, kad Migracijos departamentas panaikino jam išduotą daugkartinę Šengeno valstybių vizą, nes informacija, kuri buvo pateikta su tikslu patvirtinti planuojamo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima. Pareiškėjo teigimu, jokia informacija apie vizos panaikinimo sąlygas ir jo įtraukimą į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinį sąrašą nebuvo suteikta, todėl jis šio sprendimo neapskundė.
Pasak pareiškėjo, 2011 m. rugpjūčio 8 d. Lenkijos Respublikos ambasada Minske jam išdavė Šengeno šalių vizą, su kuria jam atvykus į Varšuvos oro uostą ši viza buvo panaikinta dėl to, kad Lietuvos Respublika yra įtraukusi pareiškėją į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Pažymėjo, kad išduodant Šengeno šalių vizą Lenkijos Respublikos ambasadoje Minske jam taip pat nebuvo pateikta jokios informacijos apie galimus nesklandumus Šengeno šalių pasienio tarnybose.
Anot pareiškėjo, 2011 m. rugsėjo 12 d. jis pateikė prašymą Migracijos departamentui išbraukti duomenis apie jį iš minėto sąrašo, tačiau Migracijos departamentas šio prašymo netenkino, remdamasis Ambasados nuomone, kad išbraukti duomenis apie pareiškėją iš šio sąrašo netikslinga. Pasak pareiškėjo, tokia Ambasados nuomonė yra visiškai nemotyvuota, be to, pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau - ir Taisyklės) 16 ir 17 p. galutinį sprendimą priima Migracijos departamentas.
Pareiškėjas nesutinka ir su Migracijos departamento argumentu, kad pateikdamas dokumentus dėl vizos išdavimo Ambasadai, jis nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. kad Lietuvos Respublikoje yra įsigijęs turtą tinkamą gyventi, tačiau atlikus patikrinimą nustatyta, jog nurodytu adresu esantis butas netinkamas gyventi. Anot pareiškėjo, Nekilnojamojo turto registro išraše nurodoma, jog buto naudojimo paskirtis - gyvenamoji, taigi, pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikoje turėtas nekilnojamasis turtas laikytinas tinkamu gyventi, o tai, jog nebuvo laiku sumokami mokesčiai, ir tai, jog iki pareiškėjui įsigyjant butą jis buvo kelis kartus parduotas, šiuo atveju neturi reikšmės.
Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamento teiginiai dėl duomenų apie nekilnojamąjį turtą rašte Nr. (15/5-3-8K-JUR22)10K-26607 įvardinami kaip priežastys, dėl kurių buvo atšaukta viza, tačiau pareiškėjas pabrėžia, jog 2011 m. rugsėjo 12 d. jis pateikė prašymą ne dėl sprendimo atšaukti vizą panaikinimo, bet dėl jo duomenų išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo. Paaiškino, kad pripažįsta, jog nežinojo apie prievolę pranešti apie nekilnojamojo turto, įgyto nuosavybės teise, perleidimą, todėl sutinka, jog viza buvo panaikinta teisėtai ir šio sprendimo neginčija.
Anot pareiškėjo, Migracijos departamento raštas Nr. (15/5-3-8K-JUR22)10K-26607 yra nepagrįstas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - ir VAĮ) 8 str. individualiam administraciniam aktui nustatytų reikalavimų, todėl laikytinas neteisėtu.
Pareiškėjo manymu, sprendimas įtraukti jį į minėtą sąrašą taip pat prieštarauja proporcingumo principui. Atkreipė dėmesį, jog nėra jokių duomenų, jog jo buvimas Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pažymėjo, kad jo prievolės pranešti apie nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje pokyčius pažeidimas, buvęs pagrindu panaikinti Šengeno valstybių vizą, negali būti laikomas pakankamu pagrindu uždrausti jam trejus metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau - ir Įstatymas) 133 str. 1 d. ir teigia, jog teisės aktai nenustato įpareigojimo panaikinus vizą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, tai turėtų būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo iki pat 2014 m. vasario 15 d. uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.
Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, jog nepranešus apie sprendimą įtraukti jį į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, buvo pažeista jo teisė į gynybą ir Įstatymas.
Pareiškėjo atstovas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose (b. 1. 42-44) pabrėžė, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie sprendimą, todėl neturėjo galimybės jo ginčyti. Pažymėjo, kad Įstatymo 136 str. užtikrina pareiškėjui teisę žinoti apie jo atžvilgiu pagal Įstatymą priimtus sprendimus, tuo pačiu pasinaudoti teise į gynybą. Nurodė, kad tokį požiūrį palaikė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A63-1745-10. Pareiškėjo atstovo įsitikinimu, Ambasados nuomonė nėra privaloma Migracijos departamentui. Pažymėjo, jog Migracijos departamentas visais atvejais turėtų vertinti teikimo įrašyti asmenį į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą pagrįstumą.
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime (b. 1. 23-25) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog Ambasada buvo išdavusi pareiškėjui Šengeno C tipo vizą, galiojusią nuo 2010 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d. (buvimo laikas - 90 dienų). Pažymėjo, jog pareiškėjas deklaravo, kad yra buto, esančio (duomenys neskelbtini) savininkas. Paaiškino, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - VSAT) pareigūnams Ambasados prašymu patikrinus minėto buto tinkamumą gyventi buvo nustatyta, kad butas visiškai netinkamas gyventi, kaimynai nėra matę pareiškėjo. Taip pat nustatyta, kad minėtas butas 2010 metais buvo perparduotas penkis kartus, ir kad šio buto savininkai tik įsigiję šį butą, kreipdavosi į Ambasadą dėl Šengeno vizos gavimo, o ją gavę, butą parduodavo. Atsakovas paaiškino, kad visi buvę minėto buto savininkai naudodavosi išduotomis Šengeno vizomis, nors pagrindo, dėl kurio šios vizos buvo išduotos - nekilnojamojo turto - jau nebebūdavo. Pažymėjo, jog paaiškėjus minėtoms aplinkybėms, Ambasada 2011 m. vasario 4 d. atšaukė pareiškėjui išduotą vizą. Atsakovė taip pat nurodė, kad 2011 m. vasario 14 d. gavo Ambasados teikimą Nr. 5.1.9-159 dėl pareiškėjo įtraukimo į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, kuris buvo grindžiamas aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis.
Atsakovo teigimu, įvertinęs Ambasados pateiktą informaciją ir atsižvelgdamas į Įstatymo 133 str. 1 d., pagal kurią, užsieniečiui, kuriam buvo panaikinta viza, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtą arba neapibrėžtą laiką, 2011 m. vasario 15 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/5-3)4U-20 „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Baltarusijos Respublikos piliečiui A. D." (toliau - ir sprendimas Nr. (15/5-3)4U- 20), kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2014 m. vasario 15 d., taip pat buvo nuspręsta įtraukti į centrinę Šengeno informacinę sistemą įspėjimą dėl pareiškėjo neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 str. iki 2014 m. vasario 15 d.
Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, jog sprendimas Nr. (15/5-3)4U-20 šiuo atveju nėra ginčo dalykas, nes pareiškėjas ginčija rašto Nr. (15/5-3-8K-JUR22)10K-26607, kuriuo buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą išbraukti jo duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, pagrįstumą. Pažymėjo, kad sprendimo Nr. (15/5- 3)4U-20 pareiškėjas nėra nuginčijęs ir anksčiau, todėl atsakovo teigimu, šis sprendimas priimtas pagrįstai.
Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai remiasi Įstatymo 133 str. 1 d., nes šio straipsnio nuostatos yra taikomos sprendžiant galimo draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką taikymo klausimą, o ne jau esamo draudimo panaikinimo klausimą.
Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo teiginiais, kad jam taikomi apribojimai yra neproporcingai griežti, nes kaip jau minėta, šie apribojimai, t. y. draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įspėjimo dėl pareiškėjo neįsileidimo į Šengeno erdvę įtraukimas į centrinę Šengeno informacinę sistemą, yra nustatyti sprendimu Nr. (15/5-3)4U-20, kuris nebuvo nuginčytas.
Migracijos departamentas taip pat paaiškino, jog sprendimo Nr. (15/5-3)4U-20 priėmimo metu galiojusiuose teisės aktuose, bei Taisyklėse nebuvo įtvirtinta pareiga Migracijos departamentui supažindinti asmenis su jų atžvilgiu priimtais sprendimais dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Atkreipė dėmesį, jog VAĮ 1 str. 4 d. nuostata, pagal kurią kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip, įsigaliojo tik 2011 m. gegužės 1 d.
Migracijos departamentas paaiškino, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išbraukti duomenis apie jį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo vadovavosi Taisyklių nuostatomis. Pažymėjo, kad pagal Taisyklių 17 p. Migracijos departamentas, norėdamas išbraukti asmens duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, turi suderinti/gauti sutikimą tos institucijos ar įstaigos, kurios siūlymu asmeniui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Kadangi pareiškėjo duomenys į minėtą sąrašą buvo įtraukti gavus Ambasados teikimą, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Taisyklių 16 ir 17 p., raštu kreipėsi į Ambasadą, kad ji pareikštų savo nuomonę dėl duomenų apie pareiškėją išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo. Gavus atsakymą, kad Ambasada prieštarauja, jog pareiškėjo duomenys būtų išbraukti iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, atsakovo nuomone, išbraukti pareiškėjo duomenis iš minėto sąrašo Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime (b. 1. 48-49) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad vadovaujantis Taisyklių 5, 11 ir 13 p. nuostatomis, į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą duomenys įrašomi Migracijos departamento priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką įsigaliojimo dieną, o sprendimas įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 str. įtraukti į Šengeno informacinę sistemą priimamas kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas nepasinaudojo savo teise apskųsti šiuos sprendimus, tuo iš esmės pripažindamas, kad neturi pretenzijų dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija nustatė, kad šio ginčo esmė - Migracijos departamento 2011 m. rugsėjo 26 d. rašto Nr. (15/5-3-8K-JUR22)10K-26607, kuriuo atsisakyta patenkinti pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 12 d. prašymą išbraukti jo duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, teisėtumas ir pagrįstumas.
Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje 2011 m. vasario 14 d. teikimu Nr. 5.1.9-159 „Dėl užsieniečio įrašymo į nepageidaujamų asmenų sąrašą”, remdamasi Įstatymo 133 str. 1 d., paprašė Migracijos departamento į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą, be kita ko, įrašyti ir pareiškėją A. D. (b. 1. 34-35). Minėtu teikimu informavo, jog visi teikime nurodyti užsieniečiai (tarp jų ir pareiškėjas) deklaravo esą (duomenys neskelbtini) buto savininkai, tačiau VSAT pareigūnams patikrinus minėtą butą buvo nustatyta, kad jis visiškai netinkamas gyventi, kaimynai naujųjų šeimininkų niekada nėra matę. Visi savininkai tik įsigiję butą kreipdavosi į Ambasadą dėl metinių vizų gavimo, o jas gavę - butą parduodavo. VSAT pareigūnai taip pat nustatė, kad 2010 m. butas buvo perparduotas 5 kartus. Visi buvę buto savininkai gavo vizas dėl nekilnojamojo turto turėjimo, jomis aktyviai naudojosi, nors pagrindo vizų gavimui jau nebebuvo, todėl Ambasada šiems asmenims išduotas Šengeno vizas atšaukė.
Duomenis apie minėto buto perpardavinėjimą patvirtina ir 2011 m. rugsėjo 12 d. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašas (b. 1. 13-15, 57-60). 2011 m. vasario 15 d. Migracijos departamentas, remdamasis Ambasados 2011 m. vasario 14 d. teikimu Nr. 5.1.9-159, priėmė sprendimą Nr. (15/5-3)4U-20 „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Baltarusijos Respublikos piliečiui A. D.” (b. 1. 36-37). Šiame sprendime pažymėjo, kad atsižvelgdamas į tai, kad Ambasada priėmė sprendimą atšaukti išduotą A. D. vizą, bei vadovaudamasis Įstatymo 133 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo panaikinta viza, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtą arba neapibrėžtą laiką, bei to paties straipsnio 3 ir 4 d., Taisyklių, 4, 5, 6, ll1, ll3 ir 12 p., Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2005 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 3K-16, 7.6 ir 11.5 p. nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2014 m. vasario 15 d. bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą įspėjimą dėl pareiškėjo neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 str. iki minėtos datos.
2011 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas pateikė prašymą Migracijos departamentui persvarstyti sprendimą įtraukti jį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (b. 1. 7-8, 27-28). 2011 m. rugsėjo 15 d. Migracijos departamentas raštu Nr. (15/5-3)10K-25661 kreipėsi į Ambasadą ir remdamasis Taisyklių 16 ir 17 p. paprašė pranešti nuomonę dėl sprendimo uždrausti A. D. atvykti į Lietuvos Respubliką peržiūrėjimo ir duomenų apie jį išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos respubliką, nacionalinio sąrašo (b. 1. 30). Ambasada 2011 m. rugsėjo 21 d. raštu informavo Migracijos departamentą, jog Ambasados nuomonė dėl sprendimo pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nepasikeitė (b. 1. 31).
2011 m. rugsėjo 26 d. Migracijos departamentas raštu Nr. (15/5-3-8K-JUR22)10K-26607 (b. 1. 5-6, 32-33) nurodė pareiškėjui, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Taisyklių 16 ir 17 p., raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Baltarusijos Respublikoje (jos siūlymu uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką), kad ji pareikštų savo nuomonę dėl sprendimo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo ir duomenų apie jį išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo. Pažymėjo, kad, Ambasados nuomone, keisti sprendimą ir išbraukti duomenis apie pareiškėją iš šio sąrašo netikslinga. Pažymėjo, kad pateikdamas dokumentus dėl vizos išdavimo Ambasadai pareiškėjas nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, ir dėl šių priežasčių jam buvo atšaukta viza, todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo prašymas negali būti patenkintas.
Asmenims taikomų draudimų atvykti į Šengeno erdvę (Lietuvos Respubliką) teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamentas (EB) Nr. 562/2006, nustatantis taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (toliau - ir Šengeno sienų kodeksas), kurio 13 str. 1 d. nustatyta, kad trečiosios šalies piliečiui, kuris neatitinka visų 5 str. 1 d. nustatytų atvykimo sąlygų ir nepriklauso 5 str. 4 d. nurodytoms asmenų kategorijoms, neleidžiama atvykti į valstybių narių teritorijas. Šengeno sienų kodekso 13 str. 2 d. nustatyta, kad atsisakyti leisti atvykti galima tik motyvuotu sprendimu, kuriame nurodomos aiškios atsisakymo priežastys. Sprendimą priima pagal nacionalinę teisę įgaliota institucija. Jis įsigalioja nedelsiant. Motyvuotas sprendimas, kuriame nurodomos tikslios atsisakymo priežastys, pateikiamas V priedo B dalyje nustatytame standartiniame blanke, kurį užpildo institucija, pagal nacionalinę teisę įgaliota priimti sprendimą atsisakyti leisti atvykti. Užpildytas standartinis blankas perduodamas atitinkamam trečiosios šalies piliečiui, kuris tame blanke patvirtina sprendimo neleisti atvykti gavimo faktą. Šengeno sienų kodekse 13 str. 3 d. nustatyta, kad asmenys, kuriems buvo atsisakyta leisti atvykti, turi teisę sprendimą apskųsti.
Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 133 str. 1 d. nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos arba grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, kuris bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, kurio atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje grėstų valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtą arba neapibrėžtą laiką.
Įstatymo 133 str. 2 d. nustatyta, kad šio straipsnio 1 d. nuostatos gali būti netaikomos užsieniečiui, jeigu jis savanoriškai sutiko ir buvo grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, į kurią jis turėjo teisę vykti.
Įstatymo 133 str. 3 d. nustatyta, kad Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 5 p. nustatyta, kad į sąrašą duomenys įrašomi Migracijos departamento priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu. Taisyklių 111 p. nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami Šengeno informacinei sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (Šengeno konvencija) 96 str. nustatytus pagrindus.
Pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2014 m. vasario 15 d. buvo uždrausta Migracijos departamento 2011 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. (15/5-3)4U-20, priimtu remiantis inter alia Įstatymo 133 str. 1 d., taip pat nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą įspėjimą dėl pareiškėjo neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 str. iki 2014 m. vasario 15 d. Šis atsakovo sprendimas nebuvo ir nėra apskųstas, yra įsiteisėjęs, todėl skundo argumentai dėl draudimų neproporcingumo yra pavėluoti, laikytina, jog minėtu Migracijos departamento sprendimu pareiškėjui buvo teisėtai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2014 m. vasario 15 d., taip pat pagrįstai į Šengeno informacinę sistemą buvo įtrauktas įspėjimas dėl pareiškėjo neįsileidimo iki minėtos datos.
Pažymėjo, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra raštas Nr. (15/5-3-8K-JUR22)10K- 26607, todėl teismas Migracijos departamento 2011 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (15/5-3)4U-20, kuriuo pareiškėjas buvo įtrauktas į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, teisėtumo ir pagrįstumo nevertino.
Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, jog sprendžiant pareiškėjo prašymą netaikyti draudimų ir išbraukti jį iš Šengeno informacinės sistemos sąrašo, būtina vadovautis ne Įstatymo 133 str. 2 d., o Taisyklių 16 p., kuriuo nustatyta, kad duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš sąrašo Migracijos departamento sprendimu, jeigu Migracijos departamentui pateikiamas: 16.1. motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš sąrašo; 16.2. motyvuotas rašytinis valstybės institucijos arba įstaigos siūlymas išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo. Taisyklių 17 p. nustatyta, kad, gavęs šių Taisyklių 16 p. nurodytą prašymą (siūlymą) išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo, Migracijos departamentas raštu tai suderina su valstybės institucija ar įstaiga, pateikusia siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu užsieniečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką valstybės institucijos ar įstaigos siūlymu. Teismo vertinimu, šios Taisyklių nuostatos reiškia, kad Migracijos departamentas privalo vadovautis institucijos ar įstaigos, pateikusios siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nuomone. Minėta, jog pareiškėjui draudimas atvykti į Šengeno erdvę bei jo duomenys įtraukti į Šengeno informacinės sistemos sąrašą Ambasados teikimu ir ši institucija prieštarauja pareiškėjo prašymo tenkinimui. Taisyklių 172 p. nustatyta, kad duomenys iš sąrašo, pateikti Šengeno informacinei sistemai, šioje sistemoje Migracijos departamento sprendimu atšaukti įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 str. panaikinami: 172.1. Įstatymo 26 str. 7 d. nurodytu atveju (<...> Jeigu kita Šengeno valstybė po konsultacijų su Lietuvos Respublika užsieniečiui išduoda leidimą gyventi arba jeigu šis jau turi vienos iš susitariančiųjų šalių išduotą galiojantį leidimą gyventi, įspėjimas dėl neįsileidimo centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje atšaukiamas, tačiau duomenys apie tokį užsienietį turi būti perkelti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą); 172.2. jeigu duomenys apie užsienietį, kurio duomenys iš sąrašo pateikti Šengeno informacinei jįistemai, išbraukiami iš sąrašo; 17 .3. jeigu Migracijos departamentas raštu informuojamas arba atlikdamas savo funkcijas gauna informaciją, kad užsienietis, kurio duomenys iš sąrašo pateikti Šengeno informacinei sistemai: 172.3.1. turi arba įgijo Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietybę; 172.3.2. yra arba tapo Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečio šeimos narys. Jeigu sprendimas uždrausti tokiam užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priimtas Įstatymo 133 str. 1 d. nurodytu pagrindu - užsieniečio atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje grėstų valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, sprendimas atšaukti įspėjimą dėl tokio užsieniečio neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 str. priimamas, jeigu nustatoma, kad tokio pagrindo nebėra.
Teismas nenustatė, o pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog egzistuoja bent viena iš aplinkybių, nurodytų Taisyklių 172 p., todėl pareiškėjo prašymas išbraukti jo duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, teismo vertinimu, yra nepagrįstas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 str. nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Kaip matyti iš skundžiamo rašto Nr. (15/5-3-8K-JUR22)10K-26607 turinio, jame nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą.
Atsižvelgiant į išdėstytą, padaryta išvada, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. rugsėjo 26 d. raštas Nr. (15/5-3-8K-JUR22)10K- 26607 yra teisėtas ir pagrįstas, taip pat atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl skundas atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su 2011 m. gruodžio 19 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde rėmėsi iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo prievolės pranešti apie nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje pokyčius pažeidimas, buvęs pagrindu panaikinti Šengeno valstybių vizą, negali būti laikomas pakankamu pagrindu uždrausti pareiškėjui trejus metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju nėra aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo atžvilgiu taikomas teisių apribojimas galėtų būti pripažintas proporcingu siekiamam tikslui. Taigi Migracijos departamentas priimdamas sprendimą turėjo atsižvelgti į tai, jog Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje teikime nebuvo išdėstyta aplinkybių, kurios pagrįstų pareiškėjo teisių ribojimą.
Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Savo poziciją grindžia argumentais, analogiškais atsakovo pateiktame atsiliepime Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atsakovas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje pareikštas prieštaravimas, jog apelianto duomenys būtų išbraukti iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, yra pagrįstas. Juo labiau, kad apeliantas nepateikė nė vieno pagrįsto argumento, dėl kurio jo duomenys galėtų būti išbraukti iš minėto sąrašo, o tiesiog pakomentavo vizos panaikinimo aplinkybes. Taigi išbraukti apelianto duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo. Atsakovas pažymėjo, kad nei atsakovas, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas nenustatė, o apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad jis atitiktų nors vieną iš pagrindų, kai panaikinami duomenys iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, pateikti centrinei Šengeno informacinei sistemai. Atitinkamai panaikinti jo duomenis centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje taip pat nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilęs dėl Migracijos departamentas rašto Nr. (15/5-3-8K-JUR22)10K-26607, kuriuo atsakovas atsisakė patenkinti pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 12 d. prašymą dėl jo duomenų išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, teisėtumo.
Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos arba grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, kuris bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, kurio atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje grėstų valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtą arba neapibrėžtą laiką.
2011 m. vasario 15 d. Migracijos departamentas, remdamasis Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje 2011 m. vasario 14 d. teikimu Nr. 5.1.9-159, priėmė sprendimą Nr. (15/5-3)4U-20 „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Baltarusijos Respublikos piliečiui A. D.” (b. 1. 36-37). Šiame sprendime pažymėta, kad Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje priėmė sprendimą atšaukti išduotą A. D. vizą, bei vadovaudamasis Įstatymo 133 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo panaikinta viza, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtą arba neapibrėžtą laiką, bei to paties straipsnio 3 ir 4 d., Taisyklių, 4, 5, 6, ll1, ll3 ir 12 p., Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2005 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 3K-16, 7.6 ir 11.5 p. nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2014 m. vasario 15 d. bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą įspėjimą dėl pareiškėjo neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 str. iki minėtos datos.
2011 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas pateikė prašymą Migracijos departamentui persvarstyti sprendimą įtraukti jį į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (b. 1. 7-8, 27-28).
Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 16 p. nustato, kad duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš sąrašo Migracijos departamento sprendimu, jeigu Migracijos departamentui pateikiamas: 16.1. motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš sąrašo; 16.2. motyvuotas rašytinis valstybės institucijos arba įstaigos siūlymas išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo. Taisyklių 17 p. nustatyta, kad, gavęs šių Taisyklių 16 p. nurodytą prašymą (siūlymą) išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo, Migracijos departamentas raštu tai suderina su valstybės institucija ar įstaiga, pateikusia siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu užsieniečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką valstybės institucijos ar įstaigos siūlymu. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad minėtos Taisyklių nuostatos reiškia, kad Migracijos departamentas privalo vadovautis institucijos ar įstaigos, pateikusios siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nuomone. Šis argumentas buvo vienas iš pagrindinių, kuriais atsakovas grindžia skundžiamą sprendimą. Tačiau teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad Taisyklių 17 p. numatyta Migracijos departamento pareiga duomenų apie užsienietį išbraukimą iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo suderinti su valstybės institucija ar įstaiga, pateikusia siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, negali būti aiškinama taip, kad Migracijos departamentas nėra atsakingas už sprendimo dėl duomenų išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo priėmimą ir kad Migracijos departamentas, priimdamas minėtą sprendimą, yra atleidžiamas nuo pareigos pagrįsti minėtą sprendimą. Iš Taisyklių 16 p. akivaizdu, kad Migracijos departamentas laikytinas kompetentinga institucija, kuri priima sprendimą dėl duomenų apie užsienietį išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63–1745/2010, 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502–1037/2010, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–422/2009, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–700/2008).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, skundžiamame 2011 m. rugsėjo 26 d. rašte Nr. (15/5-3-8K-JUR22)10K-26607 prašymo išbraukti duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo netenkinimo pagrindu laikyta tik Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje nuomonė dėl sprendimo keitimo ir duomenų išbraukimo netikslingumo, taip pat paminėtos aplinkybės, kurioms esant pareiškėjui buvo panaikinta viza. Apibendrinant galima teigti, kad atsakovo skundžiamas raštas yra pagrįstas tomis aplinkybėmis, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje nuomonė buvo privaloma Migracijos departamentui bei šios nuomonės pakanka sprendimui dėl duomenų neišbraukimo iš minėto nacionalinio sąrašo pagrįsti ir kad 2011 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. (15/5-3)4U-20 „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Baltarusijos Respublikos piliečiui A. D.“ nėra nuginčytas. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytu, pastebi, kad nei vienos iš šių aplinkybių nustatymas negali būti laikomas pakankamu pagrindu atsisakant išbraukti duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prašyme išbraukti duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo pareiškėjas pats sutinka su tuo, kad Šengeno šalių viza pareiškėjo atžvilgiu buvo panaikinta pagrįstai, tačiau tuo pačiu šiame prašyme nurodo kitus pagrindus, kurie galėtų turėti įtakos Migracijos sprendimui dėl duomenų išbraukimo iš minėto nacionalinio sąrašo, t. y. pareiškėjas nurodo, kad nėra jokių duomenų, kad jis piktnaudžiavo teise, teikdamas prašymą ir gaudamas Šengeno šalių vizą, šią vizą gavo teisėtai, tik dėl nepatyrimo ir nežinojimo apie prievolę pranešti apie nekilnojamojo turto perleidimą kilo nesusipratimas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, minėtų argumentų nevertino, nes jų neaptarė.
Be to, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 16 p. ir 17 p. kaip tik reglamentuoja tvarką, pagal kurią duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš sąrašo Migracijos departamento sprendimu, prieš tai nepanaikinus sprendimo dėl draudimo atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką, dėl to argumentai, susiję su tuo, kad nebuvo nuginčytas 2011 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. (15/5-3)4U-20 „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Baltarusijos Respublikos piliečiui A. D.“, nagrinėjamoje byloje nesudaro esminės reikšmės.
Iš pateiktos analizės darytina išvada, kad atsakovas tinkamai nepagrindė skundžiamo sprendimo.
Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad skundžiamas Migracijos departamento raštas Nr. (15/5-3-8K-JUR22)10K-26607, kuriuo atsakovas atsisakė patenkinti pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 12 d. prašymą dėl jo duomenų išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, nėra pakankamai pagrįstas ir motyvuotas, jį priimant nebuvo objektyviai įvertintos visos aplinkybės. Individualus pareiškėjo situacijos tyrimas ir vertinimas, kurio reikalauja teisės aktai, buvo atliktas paviršutiniškai, neišsamiai ir nevisapusiškai. Ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir pritaikė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 16 p. ir 17 p. nuostatas. Visa tai šiuo konkrečiu atveju sudaro pakankamą pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir skundžiamą atsakovo sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
s p r e n d ž i a:
pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tenkinti iš dalies, panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. rugsėjo 26 d. raštą Nr. (15/5-3-8K-JUR22)10K-26607 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti iš naujo A. D. 2011 m. rugsėjo 12 d. prašymą dėl jo duomenų išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Ričardas Piličiauskas
Skirgailė Žalimienė