Baudžiamoji byla Nr. 2K-475/2013

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00044-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.1;

2.1.7.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. gynėjo advokato Kęstučio Stasiulio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį 30 parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.

Nukentėjusiosios J. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, priteisiant jai iš V. A. 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiojo K. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, priteisiant jam iš V. A. 6129,50 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; kitos nukentėjusiųjų civilinių ieškinių dalys atmestos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 25 d. nutartimi pakeista Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. nuosprendžio dalis dėl V. A. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį: nukentėjusiajam K. J. priteista suma turtinei žalai atlyginti padidinta iki 8232,50 Lt; kita nuosprendžio dalis nepakeista; nuteistojo V. A. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. A. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m. sausio 22 d., laikotarpiu tarp 12.16 ir 12.30 val., bute Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), kerštaudamas už tai, kad D. J. nutraukė su juo artimus santykius, užpuolė ją ir du kartus jai dūrė peiliu, padarydamas kairės rankos alkūnės sąnario ir dilbio žaizdas. Rankomis užspaudęs burną pargriovė nukentėjusiąją, tiksliai nenustatytu būdu (suduodamas smūgius bukais daiktais ar trankydamas į kietą paviršių) daužė jai galvą, rankomis spaudė ir laikė jos rankas bei kojas, padarydamas daugybines poodines kraujosruvas galvos skliauto kairės pusės minkštuose audiniuose smilkinio, viršugalvio ir pakaušio srityse, paviršinį odos nubrozdinimą kairės akiduobės išoriniame krašte, smulkius gleivinės nubrozdinimus ir nedideles kraujosruvas lūpų vidiniame paviršiuje, poodines kraujosruvas klubuose, abiejų kelių sąnarių priekiniuose paviršiuose, dešinio riešo sąnario ir abiejų plaštakų srityse. Po to nenustatytu pusminkščiu 5-7 mm pločio izoliuoto laido (kabelio) tipo objektu kelis kartus apsuko nukentėjusiajai apie kaklą, ją smaugdamas; dėl sukeltos mechaninės stranguliacinės asfiksijos nukentėjusioji per kelias minutes nusikaltimo vietoje mirė, taip tyčia nužudė D. J..

V. A. taip pat nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl to kasacine tvarka nesiskundžiama.

Nuteistojo V. A. gynėjas advokatas K. Stasiulis kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 25 d. nutarties dalį, kuria V. A. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3,4 dalis, 129 straipsnio 1 dalį) ir padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 48 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 89–94 straipsnių, 158 straipsnio, 305 straipsnio l dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio pažeidimų, nesilaikė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 5, 6 straipsnių nuostatų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.2, 3.1.8 punktų, 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 3.7, 3.8.1 punktų reikalavimų.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai V. A. kaltę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nustatė vadovaudamiesi įvykio vietos apžiūros protokolu, teismo medicinos tyrimo specialisto išvadomis, trasologinio tyrimo specialisto išvada Nr. 63 bei papildomomis trasologinio tyrimo išvadomis Nr. 978, 983, 984, kompleksinio dirvožemio, pluoštų ir trasologinio tyrimo išvadomis Nr. 11-658, 11-938, 11-957, 11-066 (specialistų išvadoms patikslinti apklausti ekspertai D.Vasiliauskienė, Ž. Ramanauskienė, D. Vitkus, specialistai V. Saldžiūnas, T. Padrėza, P. Šlyžius, R. Mickus, A. Vilčinskas), policijos darbuotojų, tiesiogiai dalyvavusių nužudymo tyrime, – S. M., J. D. ir A. S. parodymais. Kasatoriaus manymu, teismai, vertindami specialistų išvadas, rėmėsi tik atskirais nekategoriškais jų teiginiais, kurie leido patvirtinti kaltinimo nustatytas aplinkybes, o teisinantys duomenys liko neaptarti arba išdėstyti deklaratyviai.

Apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad teismas neobjektyviai ištyrė policijos darbuotojų, tiesiogiai dalyvavusių nužudymo tyrime, – J. D., A. S., S. M. parodymus, nes vertino juos atskirai nuo specialistų išvadų, kitų bylos duomenų. Remiantis šių liudytojų parodymais tikėtina, kad buvo klastojami V. A. avalynės ir D. J. rūbų poėmiai, jų apžiūra bei ištyrimo tvarka. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad rasta juodos spalvos kumštinė pirštinė su avalynės pėdsaku, paimama ir įdedama į plastikinę permatomą dėžutę, kuri užantspauduojama. Byloje nustatyta, kad pirmiausia šis objektas (kartu su V. A. batais) buvo perduotas tirti ekspertui trasologui, kuris neužfiksavo, kad plastikinė dėžutė su pirštine būtų užantspauduota, o V. A. batai būtų supakuoti kaip reikalauja daiktinių įrodymų ištyrimo tvarka. Kasatorius daro išvadą, kad dėžutė su pirštine ir maišelis su V. A. batais specialistui buvo pateikti neužantspauduoti, o tai neatitinka įvykio vietos apžiūros protokole bei 2010 m. sausio 22 d. daiktų pateikimo protokole užfiksuotų faktų, ir patvirtina, jog liudytojai J. D., A. S., S. M. davė parodymus, prieštaraujančius objektyvioms aplinkybėms. Be to, tyrėja S. M. neturėjo galimybės surašyti įvykio vietos apžiūros protokolą iki jame nurodyto šio tyrimo veiksmo pabaigos (21.00 val.). Teismų išvados dėl daiktinių įrodymų poėmio, apžiūros neaptartos išsamia ir nešališka bylos duomenų analize, dėl to negali būti laikomos pagrįstomis.

Kasatorius pažymi, kad Klaipėdos policijos tyrėjai šiuos tinkamai nesupakuotus objektus laikė iki 2010 m. sausio 28 d. (5 paras) ir jau kitokioje pakuotėje kartu su kitais tyrimo objektais pateikė Valstybinei teismo medicinos tarnybai. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad visi drabužiai, kuriais vilkėjo D. J., po įvykio vietos apžiūros buvo specialisto žinioje ir policijos tyrėjams perduoti 2010 m. sausio 27 d. (raštas Nr. 52-M). Nei specialisto išvadoje, nei rašte nenurodyta, kad drabužiai buvo supakuoti (nuosprendyje nurodyta priešingai). 2010 m. kovo 8 d. specialisto išvadoje Nr. S 50/10(01) (T. 1, b. l. 106–108) nurodyta, kad D. J. drabužiai gauti juodos spalvos polietileno maiše, užklijuotame lipnia juosta su etikete, ant kurios nurodytas bylos Nr. ir tyrėjos S. M. duomenys. Kasatoriaus manymu, šie duomenys leidžia spręsti, kad eksperto D. Vitkaus perduotus nesupakuotus drabužius supakavo tyrėja S. M.. Teismai, laikydami J. D., S. M., A. S. parodymus teisingais, pažeidė BPK 90–91 straipsnių, Konvencijos 6 straipsnio nuostatas; apeliacinės instancijos teismas neaptardamas, kokią reikšmę šių pareigūnų padaryti pažeidimai turi jų parodymų patikimumui, buvo šališkas. Valstybės institucijoms tenka pareiga įtikinamai paaiškinti, kodėl pareigūnai nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų (Ipek v. Turkey, no. 25760/94, judgment of 17 February 2004). Europos Ž. T. Teismas (toliau – EŽTT) taip pat yra išaiškinęs, jog, kai valstybė pažeidžia kokius nors dokumentavimo ar įrodymų teikimo vidaus teisės aktus, pripažįstama, kad įrodymai yra nepatikimi (Osmanoglu v. Turkey, no. 48804/99, judgment of 24 January 2008).

Kasaciniame skunde teigiama, kad 2010 m. kovo 8 d. specialisto išvadoje Nr. S 50/10(01) nurodyta, jog V. A. batai gauti supakuoti kartono dėžutėje, kuri užklijuota lipnia juosta ir užantspauduota, t. y. tyrėja S. M. juos iš naujo supakavo, nes specialistas R. Mickus paaiškino, kad po tyrimo grąžino tyrėjai batus maišelyje. Kasatorius mano, kad tai pačiai tyrėjai pakuojant daiktus, nukentėjusiosios drabužių mikrodalelės galėjo užteršti V. A. batus, o tai paneigia teismų išvadas, jog objektyviai nebuvo atsitiktinio objektų užteršimo galimybės.

Specialisto išvadoje Nr. 11-1346(10) nurodyta, jog po kontakto pluoštai lieka ant drabužių, pirštinių, batų paviršiaus, jeigu šie objektai iš karto po įvykio paimami tyrimui, laikantis specialiųjų metodinių nurodymų. Kasatorius remiasi Lietuvos teismo ekspertizės centro 2006 m. patvirtintomis Pluoštinių medžiagų ekspertizės rekomendacijomis, kuriose nurodyta, kad, rengiant medžiagą ekspertizei ir siekiant išvengti mikropluoštų praradimo, jų užteršimo papildomomis mikrodalelėmis bei objektų papildomo tiesioginio ir netiesioginio kontakto, rekomenduojama laikytis šių pagrindinių taisyklių: 1) tyrimo objektus paimti iš karto po įvykio; 2) lyginamuosius objektus turi paimti skirtingi asmenys ir juos supakuoti skirtingose vietose; 3) visi objektai pakuojami tik į švarų, nenaudotą popierių; 4) pakuoti reikia ant lygaus paviršiaus, geriausia ant kruopščiai nuvalyto stalo. Kiekvienas daiktas pakuojamas atskirai; 5) drėgni objektai (dažniausiai drabužiai) išdžiovinami patiesus ant popieriaus, į kurį ir supakuojami. Kasatoriaus manymu, šių rekomendacijų nesilaikyta: J. D. ir A. S., kurie buvo įvykio vietoje, po to vakare atvyko pas V. A. į butą, paėmė jo batus (tai prieštarauja minėtų taisyklių 2 punktui), taip batai galėjo būti užteršti nužudytosios drabužių mikrodalelėmis. Taigi teismai rėmėsi liudytojų J. D., A. S. ir S. M. parodymais, kurie neatitiko objektyvių bylos duomenų, o V. A. aiškinimą ir kaltinimo pozicijos nepatvirtinančius duomenis (liudytojų I. V., D. B., A. B., D. Ž., J. G., E. P., R. J. parodymai), vertino atskirai nuo kitos bylos medžiagos, taip iš esmės buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, reikalaujančios išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Be to, nors liudytoja S. M. davė prieštaringus parodymus dėl daiktinių įrodymų poėmio, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė papildomai apklausti liudytojus J. D. ir A. S., siekiant pašalinti prieštaravimus jų parodymuose, atmetė gynėjo prašymą dėl S. M. darbo kompiuterio ištyrimo (dėl bylos dokumentų surašymo), liudytojo T. Ž. apklausos.

Kasatorius pažymi, kad netinkamais teismų motyvais atmesti V. A. ir jo gynėjo argumentuoti nesutikimai su specialistų ir ekspertų išvadomis, taip iš esmės suvaržytos V. A. teisės, pažeistas rungimosi principas (BPK 7 straipsnis). EŽTT byloje Balsytė–Lideikienė prieš Lietuvą (Balsytė–Lideikienė v. Lithuania, no. 72596/01, judgment of 4 November 2008) išaiškino, kad jei netenkinamas traukiamo atsakomybėn asmens prašymas viešame teismo posėdyje apklausti ekspertus, kurių išvados turi lemiamą reikšmę išsprendžiant bylą, pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata įtvirtinanti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Pagal teismų praktiką teismai turi imtis priemonių prieštaravimams specialisto išvadose ar ekspertizės akte pašalinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2005, 2K-436/2010, 2K-202/2009). Kasatoriaus manymu, nagrinėjamoje byloje specialistų ir ekspertų išvados turėjo itin svarbią reikšmę grindžiant nuosprendį, gynėjas reiškė argumentuotas abejones šių išvadų pagrįstumu, tačiau pirmosios instancijos teismas neskyrė naujų ekspertizių specialistų išvadų prieštaravimams pašalinti (BPK 286 straipsnis), o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, netyrė teisingam bylos išsprendimui svarbių duomenų (BPK 324 straipsnio 6 dalis).

Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai nepagrįstai atmetė duomenis, patvirtinančius, jog V. A. nustatytu nusikaltimo metu (2010 m. sausio 22 d., nuo 12.16 iki 12.30 val.) negalėjo būti įvykio vietoje – iki įvykio jis bendravo su R. J. SMS ir, susitaręs su ja susitikti, iš savo namų Gargžduose išėjo apie 13.30 val., apie 14 val. mikroautobusu išvyko į Klaipėdą, kur apie 14.20 val. su ja susitiko, o į namus sugrįžo apie 21.30 val. 2010 m. sausio 24 d. apžiūrėjus V. A. kompiuterį nustatyta, kad „Skype“ bendravimo programoje 2010 m. sausio 22 d užfiksuoti pokalbiai ir žinučių siuntimai nuo 10.49 iki 11.33 val., 12.57 val. išsiųsta žinutė Erikutei; tinklalapyje „one.lt“ siųstos žinutės nuo 10.09 iki 11.33 val. bei nuo 12.58 val.; tinklalapyje „ieškok.lt“ siųstos žinutės 10.59 ir 12.33 val. Iš 2011 m. spalio 19 d. informacinių technologijų specialisto išvados Nr. 140-(04461)-ISI-5963 priedo matyti, kad 2010 m. sausio 22 d. V. A. kompiuteris buvo įjungtas 9.53 val., išjungtas 13.27 val., vėl įjungtas 21.23 val. ir išjungtas 21.44 val. Šios bei informacinių technologijų specialisto išvados Nr. 11K-33 duomenimis nustatyta, kad V. A. kompiuterio standžiajame diske liko įrašai apie tai, kad 2010 m. sausio 22 d., nuo 9.56 iki 13.27 val., beveik nenutrūkstamai buvo naršoma internete (liko įrašai apie lankytus tinklalapius, atverstas nuotraukas). Tinklalapiai ilgesnį laiką nebuvo naršyti nuo 11.47 iki 12.05 val. (18 min.) ir nuo 12.22 iki 12.46 val. (24 min.). Informacinių technologijų specialisto išvada ir specialisto apklausa teisme patvirtina, kad 2010 m. sausio 22 d. V. A. kompiuteryje užfiksuoti įvykiai internete vyko tuo laikotarpiu, kai kompiuteris buvo įjungtas. Iš „one.lt“ administratoriaus pateiktų duomenų matyti, kad tą dieną vartotojas „A.“ prisijungė 9.56 ir 21.30 val. (kompiuterio veikimo laiku). Specialistas paaiškino, kad šių administratoriaus serverio laiko atributų vartotojas keisti negalėjo. Šie duomenys prieštarauja teismų išvadoms apie galimybę V. A. įvykio metu būti nusikaltimo vietoje.

Be to, V. A. telefoninių pokalbių išklotinių duomenys patvirtina, kad 2010 m sausio 22d., iki 10.43 val., bendravimas telefonu vyko per ryšio bokštelį, esantį Gargžduose (512E). Atlikus eksperimentą nustatyta, kad nuo nusikaltimo vietos iki V. A. gyvenamosios vietos vykstant automobiliu leistinu greičiu užtrunkama 18 min. Tai reiškia, kad iš nusikaltimo vietos reikėjo išvykti anksčiausiai 12.30 val. Taigi eksperimentas patvirtino, kad V. A. po nusikaltimo negalėjo būti bokštelio (512E) veikimo zonoje. Teismai bylos duomenų dėl nusikaltimo motyvo, laiko, būdo, V. A. kaltės ir nekaltumo, informacijos, perduodamos per telekomunikacines priemones, specialistų išvadų ir liudytojų parodymų iki galo neištyrė, nutylėjo kai kurių jų esmę.

Kasatoriaus manymu, nors apeliacinės instancijos teismas ir nustatė nuosprendžio neatitikimą BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams (nes jame padarytos prieštaringos išvados dėl aplinkybių, kaip nuteistasis ruošėsi nusikaltimui), bet jį paliko galioti nepakeistą, taip pažeidė BPK nuostatas bei LAT senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 18 2 punkto nuostatas (dėl nužudymo motyvo ir tikslo). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė V. A. tvirtinimą, kad įvykio išvakarėse negalėjo matyti D. J. automobilio ir sužinoti jos gyvenamosios vietos ir pateikia pasiūlymą jo ir D. J. veiksmus 2010 m. sausio 21 d. vakare vertinti susiejant juos su atskirų asmenų telefoninių pokalbių registracijos, skambučių jungimosi prie celių duomenimis bei liudytojos S. K. parodymais, kad ji su V. A. būtent 21 val. (kai D. J. dar buvo pas D. Ž.) automobiliu nuvyko į (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje.

V. A. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti D. J. sausio 22 d. dienotvarkės, kuri buvo kitokia nei įprasta, t. y. kad dėl motinos atvykimo ji iš darbo išeis dviem valandom anksčiau (11.55 val.), namo grįš viena, o ne užvažiuos į pakeliui esančią autobusų stotį pasitikti motinos ir kartu su ja grįš į butą. Apeliacinės instancijos teismas šį argumentą atmetė prielaida, t. y. jog galbūt V. A. neatskleidė nužudymo išvakarėse viso su D. J. pokalbių telefonu, kurių metu sužinojo jos sausio 22 d. dienotvarkę, turinio. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nužudymo motyvo, padarė iš esmės priešingas išvadas: konstatavęs, kad D. J. bijojo V. A., kuris ją aktyviai persekiojo, o ji norėjo to išvengti, padarė prielaidą, jog ji pati nužudymo išvakarėse nežinia dėl kokių priežasčių pasipasakojo V. A. apie savo dienotvarkę.

Kasatorius taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo pažeista V. A. teisė į gynybą (BPK 10 straipsnio 1 dalis, 44 straipsnio 7 dalis, 48 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies b, c punktai, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14straipsnio 3 dalies b punktas). V. A. gynėjas R. Paulauskas rašė skundus Klaipėdos apygardos vyriausiajam prokurorui, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos diektoriui, kuriuose nurodė jo teisių ginti kaltinamąjį ir nuteistojo teisės į gynybą pažeidimus. Vyr. tyrėjas G. V. tyčia pažeidinėjo BPK 48 straipsnį, nes trukdė gynėjui ir V. A. pasimatyti be pašaliečių. 2010 m. rugpjūčio 18 d. apklausos protokolas patvirtina, kad V. A. atsisakė duoti parodymus, kol neiškviestas į apklausą jo gynėjas. G. V., atlikęs operatyvinius veiksmus, parodė, kad Klaipėdoje, Vilniuje, Šalčininkuose bendravo su suimtuoju V. A. ir į apklausas jo advokatas nebuvo kviečiamas, įtikinėjo jį prisipažinti nužudžius D. J.; kartu su juo pas V. A. vykdavo ir tyrėjai J. D., M. M.; vežė V. A. iš areštinės kartu su M. M. ir J. D. pas advokatą R. Paulauską. Apeliaciniame teisme apklaustas liudytojas M. M. pripažino, kad jis darė įtaką V. A. duoti parodymus prieš save; po to, kai V. A. „prisipažino“, važiavo tartis su juo norėdami tai įforminti. Apeliacinis teismas nurodė, kad nesivadovauja šio liudytojo parodymais dėl V. A. prisipažinimo nužudžius D. J., nes nebuvo tinkamai įforminta kaltinamojo apklausa. Tačiau iš M. M. parodymų matyti, kad V. A. buvo daromas spaudimas prisipažinti, iš esmės pažeista jo teisė į gynybą, bylos duomenų rinkimo ir pateikimo tvarka. Pagal EŽTT praktiką byloje Venskutė prieš Lietuvą (Venskutė v. Lithuania, no. 10645/08, judgment of 11 December 2012) nustatytas Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies pažeidimas dėl savavališko sulaikymo: kai sulaikytas asmuo apklausinėjamas dėl ikiteisminiam tyrimui reikšmingų aplinkybių, o šio pokalbio ikiteisminio tyrimo pareigūnas nefiksuoja protokole, teismai turėtų vertinti tokius pareigūno veiksmus, nes pagal atitinkamas BPK normas ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalo surašyti įtariamojo ar suimtojo asmens apklausos protokolus jos metu ar iš karto po jos.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į nuteistojo V. A. gynėjo advokato K. Stasiulio kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad nors kasatorius nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu, tačiau įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Spręsdamas V. A. baudžiamosios atsakomybės klausimą pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė bylos įrodymus, jų turinį ir motyvuotai juos įvertino, išsamiai pasisakydamas dėl turinčių reikšmės bylai aplinkybių. Šis teismas faktines bylos aplinkybes nustatė remdamasis iš dalies paties kaltinamojo parodymais (tiek, kiek jie neprieštaravo faktinėms aplinkybėms), liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialistų išvadomis, eksperimento protokolu, turinčiais reikšmės bylai nagrinėti daiktais ir kitais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Šis teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, pasisakė dėl visų esminių nuteistojo skundo argumentų – tiek dėl įrodymų leistinumo, pakankamumo, jų vertinimo, tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, todėl nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Prokuroras nurodo, kad nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, jog nagrinėjant bylą buvo suvaržytos V. A. teisės, pažeistas rungimosi principas, nes nepagrįstai atmesti jo ir gynėjo pareikšti prašymai atlikti papildomus tyrimo veiksmus (skirti naujas ekspertizes ir apklausti liudytojus). Teismų posėdžių protokolai rodo, kad visi V. A. ir jo gynėjo prašymai buvo svarstomi ir iš dalies patenkinti. Kaltinamasis ir jo gynėjas teisminio proceso metu aktyviai naudojosi teisėmis, numatytomis BPK 275 straipsnio 1 dalyje. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjas apeliacinio proceso metu neprašė skirti naujų ekspertizių dėl daiktų ištyrimo (išskyrus dėl S. M. kompiuterio), to nebuvo prašoma ir skunde, taip pat nebuvo prašoma apklausti liudytoją T. Ž., todėl nesuprantamas kasacinio skundo argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 286 straipsnio nuostatomis, pats privalėjo atlikti tokius veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo nuteistojo skunde išdėstytas ginčijamas aplinkybes dėl: 2010 m. sausio 22 d. įvykio vietos apžiūros protokolo surašymo; iš įvykio vietos daiktų paėmimo ir jų supakavimo; tos pačios dienos daiktų pateikimo protokolo (dėl V. A. batų paėmimo) surašymo; žuvusiosios D. J. rūbų pateikimo specialistams; specialistų išvadų ir ekspertizių aktų vertinimo ir kt., tačiau nenustatė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų apelianto teiginius ir leistų abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis minėtais klausimais. Be to, proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo atmetimas teismuose savaime nėra laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, jeigu nuosprendis (nutartis) pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai paaiškino, dėl ko nuteistojo kaltė nužudžius D. J. pagrįstai grindžiama specialistų išvadomis: pirmosios instancijos teismas, vertindamas specialistų išvadas, atidžiai ir išsamiai jas ištyrė, joms patikslinti apklausė tyrimus atlikusius specialistus, kurių kompetencija ir nešališkumas nekėlė abejonių. Taigi šios išvados įvertintos laikantis BPK reikalavimų, dėl to nebuvo teisinio pagrindo jų nelaikyti įrodymais.

Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog nuosprendyje nurodytos aplinkybės apie tai, kaip buvo ruoštasi nusikaltimui, pagrįstos prieštaringomis išvadomis (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas), tačiau palikdamas jį galioti nepakeistą pats pažeidė BPK nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje plačiai atskleidė įrodymų esmę, pateikė išsamią jų visumos analizę, siedamas juos ir nustatytas aplinkybes į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui dėl V. A. kaltumo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nepagrįstos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, jog V. A. galėjo sužinoti D. J. gyvenamąją vietą ją sekdamas ir panaudodamas technines priemones arba iš liudytojos D. Ž. ir kad V. A. bendravimas su kitomis merginomis buvo sudėtinė nužudymo plano dalis (siekiant sukurti alibi), dėl to teismas vertindamas nuosprendžio teisėtumą jomis nesirėmė, tačiau sprendė, kad jos neturi jokios esminės įtakos teismo išvadų dėl V. A. pareikšto kaltinimo apimties ir kaltės įrodymų pakankamumo pagrįstumui. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus ginčijamos aplinkybės nebuvo konstatuotos nuosprendžio nustatomojoje dalyje, todėl keisti nuosprendį apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo ir baudžiamojo proceso įstatymo šiuo atveju nepažeidė.

Atsiliepime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas tyrė ir analizavo argumentus, jog ikiteisminio tyrimo metu dėl policijos pareigūnų G. V. ir M. M. veiksmų buvo suvaržytos V. A. teisės į gynybą, tačiau nenustatė, kad su V. A. buvo atliekami neteisėti veiksmai. Bylos dokumentai rodo, kad V. A. gynėjas R. Paulauskas ikiteisminio tyrimo metu dėl, jo manymu, neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų teikė skundus kompetentingoms institucijoms, kurie teisės aktų nustatyta tvarka buvo išnagrinėti. 2010 m. rugpjūčio 18 d. apklausos metu V. A. atsisakė duoti parodymus nedalyvaujant jo gynėjui, tačiau tokią teisę įtariamajam laiduoja BPK 21 straipsnio 4 dalies nuostatos. Taigi, tiek V. A., tiek jo gynėjo BPK įtvirtintos teisės buvo realizuotos ir užtikrintos. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis visą laiką neigė nužudęs D. J., dėl to nėra pagrindo teigti, kad jis save buvo apkalbėjęs. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad liudytojo M. M. parodymų apie tai, jog V. A. jam buvo prisipažinęs dėl D. J. nužudymo, nelaiko tinkamais įrodymais, nes jų nėra galimybės patikrinti baudžiamojo proceso tvarka. Net ir konstatavus, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų G. V. ir M. M. veiksmais buvo suvaržytos V. A. teisės į gynybą, tie pažeidimai neturėjo jokios įtakos teismų baigiamiesiems aktams, nes nuteistojo kaltė pagrįsta kitais byloje surinktais ir įvertintais įrodymais.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Pagal teismų praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-84/2013).

Iš gynėjo kasacinio skundo turinio matyti, kad dalis jame keliamų klausimų susiję su įrodymų vertinimu bei faktinių bylos aplinkybių nustatymu, bylos tyrėjų veiksmų interpretavimu ir yra analogiški nuteistojo apeliacinio skundo argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė, kartu pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių.

Pagal kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Tačiau kasacinio skundo teiginiai dėl siūlymo iš naujo vertinti atskirus įrodymus patikimumo ir pakankamumo aspektais, jų pagrindu nustatyti kitokias aplinkybes, nagrinėti kitus klausimus, susijusius su nuosprendžio ir nutarties pagrįstumo tikrinimu, nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko, todėl tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais tiriant ir pripažįstant įrodymais daiktus

Kolegija neturi pagrindo patvirtinti nuteistojo gynėjo kasacinio skundo teiginius, kad teismai nagrinėjamoje byloje pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias BPK normas bei nesilaikė BPK 7, 20, 286 straipsnių, 305 straipsnio l dalies 1, 2 punktų reikalavimų ir išsamiai neištyrė bylos aplinkybių apie daiktų pripažinimo įrodymais, kitų bylos aplinkybių, galėjusių iš esmės paveikti teismo išvadas nuteistojo naudai, o pripažindami V. A. kaltu dėl tyčinio D. J. nužudymo rėmėsi prielaidomis, pažeidė nuteistojo teisę į gynybą, teisingą ir sąžiningą procesą. Nėra pagrindo ir teiginiams, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose remiamasi daiktais, kurie ištirti BPK 91-92 bei 205 straipsnių numatyta tvarka ir atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais sąlygas.

Bylos nagrinėjimo teisme duomenys patvirtina, kad abiejų instancijų teismai tyrė nuteistojo gynėjo nurodytas aplinkybes dėl galimų BPK pažeidimų surandant, paimant daiktinius įrodymus, juos pakuojant, perduodant specialistams bei ekspertams tirti, surašant procesinius dokumentus (įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimo protokolus). Pirmosios instancijos teisme apklausus bylos tyrėjus S. M., J. D., A. S. aiškintasi dėl tyrimo objektų – daiktų (įvykio vietoje rastos D. J. pirštinės, kitų drabužių, V. A. batų) paėmimo aplinkybių; apklausus specialistus R. Mickų, D. Vasiliauskienę, Ž. Ramanauskienę, ištyrus rašytinę specialistų išvadų medžiagą, aiškintasi, kokioje pakuotėje specialistai gavo tyrimo objektus, kaip nuo jų buvo paimta reikiama tyrimams medžiaga, kokia tvarka atliktas šių objektų tyrimas, kokie šio tyrimo rezultatai. Teismas nurodė, kad visi daiktai buvo paimti ir supakuoti skirtingu metu, skirtingose vietose, atliekant skirtingus veiksmus, juos supakavo ne tie patys asmenys ir įvertino V. A. batų, D. J. drabužių ir pirštinių tyrimo metu gautų rezultatų patikimumą.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai išnagrinėjo nuteistojo skunde ginčijamas aplinkybes: dėl įvykio vietos apžiūros protokolo surašymo; įvykio vietoje rastų daiktų paėmimo ir jų supakavimo; dėl daiktų pateikimo protokolo, pagal kurį buvo paimti V. A. batai, surašymo; dėl D. J. rūbų ir V. A. batų pateikimo specialistams aplinkybių, tačiau nenustatė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų apeliaciniame skunde keltus ir kasaciniame skunde pakartotus teiginius apie tai, kad pėdsakas ant nukentėjusiosios pirštinės „padarytas“ policijoje, o jos rūbų mikrodalelės galėjo patekti ant V. A. batų dėl netinkamo šių daiktų paėmimo ar supakavimo.

Šio teismo nutartyje pakartotinai apklausus tyrėją S. M., teisės medicinos ekspertą D. Vitkų, išreikalavus rašytinę medžiagą dėl nukentėjusiosios rūbų atsiėmimo po lavono teisės medicinos tyrimo atlikimo aplinkybių, pateikta išsami įrodymų analizė, papildanti pirmosios instancijos teismo argumentaciją ir patvirtinanti, kad esminių BPK pažeidimų pripažįstant įrodymais įvykio vietoje ir iš V. A. paimtus daiktus bei specialistų išvadas, paremtas batų, pirštinės, nukentėjusiosios drabužių trasologiniais, dirvožemio, pluoštų tyrimais, nepadaryta.

Kasacinio skundo argumentai kritikuojant teismų išvadas dėl daiktinių įrodymų tyrimo organizavimo grindžiami ir Konvencijos 6 straipsnio pažeidimais, taip pat EŽTT sprendimais bylose Ipek prieš Turkiją (Ipek v. Turkey, no. 25760/94, judgment of 17 February 2004) ir Osmanoglu prieš Turkiją (Osmanoglu v. Turkey, no.48804/99, judgment of 24 January 2008). Kolegija atkreipia dėmesį, kad šiose bylose EŽTT nagrinėjo skundus pagal Konvencijos 2 (teisė į gyvybę), 3 (kankinimo draudimas), 5 (teisė į laisvę) ir kitas Konvencijos nuostatas (tačiau ne Konvencijos 6 straipsnį) dėl pareiškėjų artimųjų dingimo, prie kurio galimai prisidėjo valstybės pareigūnai ir kuris įvyko pietryčių Turkijoje, esant specifinei saugumo situacijai – valstybės pajėgų kovai su teroristine organizacija Kurdistano darbo partija. Kasatoriaus nurodytų bylų kontekstas ir jose sprendžiami klausimai yra iš esmės nutolę nuo kasacinės bylos aplinkybių.

Dėl specialiųjų žinių panaudojimo įrodinėjimo procese

Kaltinantys V. A. įrodymai – turintys reikšmės nusikalstamai veikai nustatyti daiktai –D. J. pirštinė, drabužiai, V. A. batai – teismuose ištirti panaudojant specialiąsias žinias, t. y. gaunant specialistų ir ekspertų išvadas, jų paaiškinimus, patvirtinančius kaltinime nurodytas aplinkybes būtent dėl nuteistojo V. A. buvimo įvykio bute nužudymo metu, jo batų kontakto su nukentėjusiosios pirštine ir atskirais drabužiais. Panaudojant specialiąsias žinias, gauti duomenys teismų sprendimuose išsamiai ir sistemiškai išanalizuoti. Teismai aiškiai argumentavo, kokiomis specialistų išvadomis ir ekspertų paaiškinimais rėmėsi ir kodėl. Taigi nėra pagrindo teigti, kad įrodinėjimo procesas nagrinėjamoje byloje vyko netinkamai išnaudojant įrodinėjimo priemones, remiantis atskirais išvadų teiginiais ir nesilaikant BPK numatytos įrodymų vertinimo tvarkos.

Kasatorius pažymi, kad netinkamais teismų motyvais atmesti V. A. ir jo gynėjo argumentuoti nesutikimai su specialistų ir ekspertų išvadomis, taip iš esmės suvaržytos V. A. teisės, pažeistas rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) ir nurodo EŽTT bylą Balsytė–Lideikienė prieš Lietuvą (Balsytė–Lideikienė v. Lithuania, no. 72596/01, judgment of 4 November 2008).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus nurodomoje byloje Balsytė–Lideikienė prieš Lietuvą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas nustatytas dėl to, kad pareiškėja nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo stadijoje neturėjo galimybės apklausti ekspertų, pateikusių byloje išvadas, kuriomis buvo grindžiamas jos nubaudimas už administracinį teisės pažeidimą ir kuriose buvo tam tikrų prieštaravimų. Nagrinėjamoje byloje tokios situacijos nėra. Priešingai, teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pateikę išvadas ekspertai D. Vasiliauskienė, Ž. Ramanauskienė, D. Vitkus, specialistai V. Saldžiūnas, T. Padrėza, P. Šlyžius, A. Vilčinskas. Pirmosios instancijos teisme būtent pagal nuteistojo gynėjo prašymą buvo apklaustas specialistas trasologas R. Mickus. V. A. ir jo gynėjas turėjo galimybę užduoti klausimus visiems liudytojams, ekspertams bei specialistams ir aktyviai šia teise naudojosi.

Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu buvo padaryti BPK 286 straipsnio pažeidimai, nes pirmosios instancijos teismas neskyrė naujų ekspertizių specialistų išvadų prieštaravimams pašalinti, o apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, šios klaidos neištaisė.

Iš bylos nagrinėjimo teisme posėdžių protokolų ir apeliacinio skundo turinio nematyti, kad V. A. ir jo gynėjas prašytų teismų skirti naujas ekspertizes. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies patenkino nuteistojo gynėjo prašymus apklausti liudytojus S. M., G. V., M. M. ir ekspertą D. Vitkų, išreikalauti iš teismo medicinos tarnybos informaciją dėl nukentėjusiosios rūbų grąžinimo tyrėjai, taip pat motyvuotai atmetė prašymą papildomai apklausti policijos pareigūnus J. D. ir A. S., ištirti tyrėjos S. M. darbo kompiuterį, išreikalauti duomenis dėl policijos pareigūnų G. V., M. M. komandiruočių, dėl V. A. buvimo laiko areštinėse.

Pagal teismų praktiką tirti įrodymus, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, yra būtina, jei kitaip negali būti nustatytas apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas ar nepagrįstumas. Įrodymų tyrimo atlikimas yra apeliacinės instancijos teismo teisė, o tokio tyrimo apimties nustatymas taip pat priklauso šio teismo kompetencijai.

Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų ir nutarties turinio matyti, kad šis teismas pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies taisykles nustatė įrodymų tyrimo apimtį ir laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma abiejuose apeliaciniuose skunduose. Teismas nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas, kuriose paaiškino, kurie nuteistojo V. A. argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, taip pat nurodė, kuo pasireiškė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo trūkumai, kokios pripažintos įrodytomis aplinkybės paremtos prielaidomis ir laikytinos neįrodytomis, kokią reikšmę tokios išvados turėjo V. A. kaltės nustatymui.

Dėl kasatoriaus nurodomų BPK pažeidimų paneigiant nuteistojo parodymus

Teisėjai teismo posėdyje išnagrinėtus duomenis vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Kasatoriaus nurodomi BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio pažeidimai iš esmės siejami su tuo, jog liko nepaneigtas nuteistojo alibi, kad V. A. nužudymo metu (2010 m. sausio 22 d., laikotarpiu tarp 12.16 ir 12.30 val. nebuvo išėjęs iš namų Gargžduose, tai patvirtina jo mobiliųjų telefonų pokalbių, susirašinėjimo telefonu SMS žinutėmis bei jo kompiuterio apžiūros, su kompiuterio tyrimu susiję informacinių technologijų tyrimo rezultatai, kiti bylos duomenys.

Atsakydama į tokius argumentus kolegija sprendžia, kad teismai, paneigdami V. A. alibi, kasatoriaus nurodytų BPK nuostatų iš esmės nepažeidė. Kasacine tvarka skundžiamame nuosprendyje ir nutartyje nurodyti įrodymai ir juos paaiškinantys argumentai, kodėl teismai atmetė nuteistojo parodymus ir kitus bylos duomenis apie tai, kad 2010 m. sausio 22 d. nuo ryto iki 13.30 val. V. A. praleido laiką savo namuose.

Duomenys apie V. A. alibi, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, įvertinti ne atskirai, o susieti su kitais, kaltinančiais V. A. bylos duomenimis (ant nukentėjusiosios pirštinės paliktu jo bato pado pėdsaku, ant nuteistojo batų rastais kraujo pėdsakais, ant šių batų rastais nukentėjusiosios keturių drabužių mikropluoštais, jos odinės pirštinės dalelėmis), patvirtinančiais apie nuteistojo buvimą įvykio vietoje.

Teismai taip pat įvertino reikšmingas byloje nustatytas aplinkybes apie ankstesnį nukentėjusiosios persekiojimą, aiškų nuteistojo motyvą kerštauti nukentėjusiajai, V. A. asmenybę, jo fizinę jėgą, nustatytą V. A. galimybę nužudymo metu atsidurti įvykio vietoje ir iš jos pasišalinti, jo bendravimo 2010 m. sausio 22 d. mobiliaisiais telefonais aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriamos ne tik su V. A. susijusios aplinkybės, tačiau tikrinami ir kiti asmenys, jų galimybės būti įvykio vietoje nukentėjusiosios nužudymo metu, kitos galimos D. J. nužudymo versijos, kurios nepasitvirtino.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su įtariamojo teisė į gynybą

Kasatorius nurodydamas atskirus tyrėjų veiksmus V. A. esant suimtam, teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo pažeista V. A. teisė į gynybą (BPK 10 straipsnio 1 dalis, 44 straipsnio 7 dalis, 48 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies b, c punktai, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 3 dalies b punktas).

Kolegija, atsakydama į šią kasacinio skundo dalį, atkreipia dėmesį, kad siekiant garantuoti įtariamojo teises ir sąžiningą procesą, baudžiamojo proceso įstatyme yra įtvirtintos procesinių veiksmų su tokį procesinį statusą turinčiu asmeniu atlikimo taisyklės, be kita ko, reglamentuojančios atliekant tokius veiksmus jam suteikiamas teisių apsaugos garantijas. Baudžiamojo proceso taisyklės iš teisėsaugos institucijų pareigūnų reikalauja veikti tik pagal jiems suteiktą kompetenciją ir provokuojantis, viršijantis įgaliojimus elgesys tiriant nusikalstamas veikas gali būti vertintinas ne tik kaip veiklos teisėtumo principo, bet ir tokiais veiksmais surinktų duomenų atitikties įrodymų leistinumo reikalavimui pažeidimas.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas laikosi pozicijos, jog pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys apie nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, renkami tik BPK nustatyta tvarka, o kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius, atliekami proceso veiksmai (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-624/2006). Procesiniai veiksmai ir įtariamojo apsisprendimas procesui svarbiais klausimais, įskaitant gynėjo pagalbos atsisakymą bendraujant su pareigūnais, turėtų būti tinkamai dokumentuojami, kad būtų išvengta bet kokių abejonių dėl netinkamo spaudimo (Titarenko v. Ukraine, no. 31720/02, judgment of 20 September 2012; Pavlenko v. Russia, no. 42371/02, judgment of 1 April 2010; Martin v. Estonia, no. 35985/09, judgment of 30 May 2013). Šiame kontekste gali būti reikšminga ir tai, kad įtariamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save, skirta apsaugoti asmenį nuo netinkamos institucijų (pareigūnų) prievartos (vertimo) ir įrodymų gavimo naudojant prievartos ar spaudimo metodus, nepaisant jo valios, iš esmės gina įtariamojo teisę pasirinkti, ar, apklausiant policijos pareigūnams, kalbėti ar tylėti. Tokia pasirinkimo laisvė realiai pažeidžiama tuo atveju, kai įtariamajam apklausos metu pasirinkus tylėti, institucijos imasi gudrybių siekdamos išgauti prisipažinimą ar kitus kaltinamojo pobūdžio parodymus, kurių negali gauti apklausos metu, ir tokie išgauti parodymai pateikiami kaip įrodymai teisme (Allan v. the United Kingdom, no. 48539/99, judgment of 5 November 2002).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas bendrąsias nuostatas ir įvertinusi tam tikrų tiriant šią baudžiamąją bylą naudotų „neformalių“ priemonių visumą: draudimas susitikti su pasirinktu advokatu be pašaliečių, suimto V. A. vežimas rodyti nukentėjusiajam, tyrėjų priemonių nesiėmimas fiksuoti atskirus nuteistojo pareiškimus BPK nustatyta tvarka ir panašiai – daro išvadą, kad tokie tyrimo metodai pradėtame ikiteisminiame tyrime yra netinkami ir jų naudojimas baudžiamojo proceso normų kontekste nepriimtinas.

Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokio pobūdžio tyrėjų veiksmai šiuo atveju negali būti pripažinti esminiu V. A. teisės į gynybą pažeidimu, nes ikiteisminio tyrimo metu jų pagalba nebuvo išgautas V. A. kaltės prisipažinimas, nebuvo surinkta jo kaltės įrodymų. Nuteistasis V. A. niekada neprisipažino nužudęs D. J., jo parodymai apie įvykio aplinkybes nesikeitė, bylą atidavus į teismą jis iš suėmimo buvo paleistas, jokios kaltinamojo procesinės teisės abiejų grandžių teismuose tiriant įrodymus nebuvo varžomos. Bylos tyrėjo liudytojo M. M. parodymų dėl to, kad V. A. pokalbio metu jam buvo prisipažinęs dėl D. J. nužudymo, teismas nelaikė jokiu įrodymu.

Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniame skunde netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas V. A. iš esmės siejamas su kasaciniame skunde nurodytais BPK pažeidimais ir manymu, kad neįrodyta šio nuteistojo kaltė. Kolegijai konstatavus, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai iš esmės nebuvo pažeisti, o šių teismų išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių yra pagrįstos bylos įrodymų analize, darytina išvada, kad atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, V. A. kaltės ir atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį klausimas išspręstas teisingai, nepažeidžiant BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatų.

Nukentėjusiosios D. J. nužudymo motyvas – kaltininko kerštavimas už artimų santykių su juo nutraukimą – abiejų teismų sprendimuose labai plačiai motyvuojamas, nurodant, kokios konkrečios bylos aplinkybės tokį nužudymo motyvą patvirtina. Iš apeliacinės instancijos nutarties argumentų visumos analizės negalima daryti išvados, kad šis teismas dėl nužudymo motyvo padarė iš esmės priešingas išvadas, nei pirmosios instancijos teismas.

Taigi darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių šiuos skundžiamus teismų sprendimus reikėtų naikinti ir baudžiamąją bylą V. A. nutraukti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. A. gynėjo advokato Kęstučio Stasiulio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                            Olegas Fedosiukas

Viktoras Aidukas

Tomas Šeškauskas