Administracinė byla Nr. A-1923-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04555-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.13.1.2; 11.13.3.1

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų P. K. (P. K.) ir O. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. K. ir O. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėja P. K. ir O. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. S-217 (7-195/2018); 2) MGK 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. S-216 (7-196/2018) dalį dėl nurodymo sumokėti 15 689,87 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) ir su šia suma susijusių 30 proc. baudų ir delspinigių; 3) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-321; 4) VMI 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-320.

2.       Pareiškėjai skunde nurodė, kad Inspekcija atliko P. K. 2011–2015 metų laikotarpio GPM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2018 m. liepos 5 d. patikrinimo akte Nr. (21.60-32) FR0680-284 nustatė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Alma LT“ pagal 2011 m. lapkričio 30 d. paskolos sutartį Nr. 02-11 į individualios įmonės (toliau – IĮ) (duomenys neskelbtini) sąskaitas pervedė 366 066 Eur arba 1 263 952 Lt (366 066 Eur x 3,4528). Inspekcija gautą 366 066 Eur sumą pripažino kitomis, P. K. su darbo santykiais ir individualia veikla nesusijusiomis, B klasės pajamomis bei, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsniu, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 6 straipsnio 3 dalimi, P. K. apskaičiavo 54 909,93 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM).

3.       Inspekcija taip pat atliko O. K. 2011–2015 metų laikotarpio GPM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2018 m. liepos 5 d. patikrinimo aktu Nr. (21.60-32) FR0680-283 nustatė, kad O. K. 2011 m. gavo 111 171 Lt, 2012 m. – 111 204 Lt, 2013 m. – 37 204 Lt, 2014 m. – 100 820 Lt kitų, su darbo santykiais ir individualia veikla nesusijusių, pajamų bei vadovaudamasi MAĮ 69 straipsniu, GPMĮ 6 straipsnio 3 dalimi, 9 straipsnio 4 dalimi, 25 straipsniu, 27 straipsniu, O. K. iš viso apskaičiavo 15 689,87 Eur (54 174 Lt) mokėtino GPM.

4.       Pareiškėjai nurodė, kad MGK jų skundų faktiškai nenagrinėjo, o Inspekcijos sprendimų nuostatas perkėlė į savo sprendimus, vadovavosi prielaidomis, pateikė tik teorinius samprotavimus, tačiau nenurodė, kokios faktinės aplinkybės pagrindžia tokius teiginius, kokie pareiškėjų atlikti veiksmai laikytini piktnaudžiavimu pagal mokesčių teisės aktus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotų principų, tokių kaip įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp mokesčių mokėtojo ir Inspekcijos, mokesčių mokėtojo pasirinkimo laisvės nesirinkti naudingiausio valstybės biudžetui elgesio varianto, MGK netaikė. MGK visas aplinkybes vertino kaip nagrinėjamo atvejo išskirtinumą ir ypatingumą, tačiau nenurodė, kodėl nagrinėjamas atvejis yra tiek išskirtinis ir ypatingas. Neįvertino pareiškėjų pažymų apie pajamų negavimą, paskolų grąžinimą, o būtent IĮ (duomenys neskelbtini) 2013 m. balandžio 21 d. pažymos Nr. 6, UAB „Alma LT“ 2013 m. balandžio 26 d. pažymos Nr. 03, 2015 m. gegužės 20 d. pažymos Nr. 01 ir UAB „Alma LT“ 2013 m. balandžio 26 d. pažymos Nr. 04. Inspekcija neįrodė pareiškėjų siekio gauti mokestinę naudą.

5.       Pareiškėjai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme papildomai paaiškino, kad pateikė oficialių įmonių atstovų pasirašytus dokumentus, jog pareiškėjai yra pilnai atsiskaitę, todėl inspekcija nepagrįstai teigia apie neva apmokestinamų pajamų gavimą. Inspekcija pareiškėjų pateiktų dokumentų neginčijo. UAB „Alma LT“ apskaitą tvarką kita įmonė. Nurodė, jog paskolos teisinių santykių pagrindu gautos lėšos nėra apmokestinamos pajamų mokesčiu. Pareiškėjų sudaryti sandoriai nėra draudžiami įstatymais. Byloje yra pakankamai duomenų, kad pareiškėjai grąžino gautas pinigines lėšas. Be to, šiuo atveju nebuvo išskirtinės situacijos, kad pajamų mokestį turėtų mokėti pareiškėjas, o ne išskaičiuojantis mokestį subjektas.

6.       Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

7.       VMI atsiliepime nurodė, kad pareiškėjų skundų nagrinėjimo MGK metu dalyvavo P. K., kuris paaiškino visas reikšmingas mokestinių ginčų aplinkybes, o MGK jas visapusiškai įvertino, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus. Inspekcijos nuomone, yra išsamiai ir detaliai įvertintos aplinkybės, susijusios su UAB „Alma LT“ formaliu paskolos sutarties sudarymu, piniginių lėšų judėjimu, lėšų UAB „Alma LT“ negrąžinimu, kurių visuma leido vienareikšmiai konstatuoti, jog pagal per tarpines grandis sudarytus sandorius IĮ (duomenys neskelbtini) iš AB DnB banko gauto kredito suma, skirta atsiskaitymui už prekes (įrangą), sugrįžo į IĮ (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą su nurodyta kita paskirtimi, t. y., kaip UAB „Alma Lt“ suteikta paskola P. K.. Formaliai sudaryta 2011 m. lapkričio 30 d. Finansinės paramos (paskolos) sutartimi Nr. 02-11 tarp UAB „Alma LT“ ir P. K. nebuvo siekiama ekonomiškai arba kitaip pagrįstų tikslų, o siekiama vienintelio tikslo – mokestinės naudos, išsimokant pareiškėjams pinigų sumas kaip kitas, su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos, pajamas ir nemokant už šias pajamas mokesčių.

8.       Inspekcija, atsižvelgdama į LVAT praktiką, teigė, kad patikrinimo metu nustatytos aplinkybės pagrindžia, jog nagrinėjamas atvejis yra išskirtinis ir ypatingas, tai sudaro pagrindą nukrypti nuo bendros taisyklės, įtvirtintos GPMĮ 23 straipsnyje, ir ginčo pajamas pripažinti B klasės pajamomis apmokestinimo GPM tikslais (GPM įstatymo 22 str. 3 d.). Būtent mokesčių mokėtojui, šiuo atveju pareiškėjams, tenka pareiga paneigti mokesčių administratoriaus nurodytus argumentus bei įrodymus, tačiau analizuojamu atveju pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų bei įrodymų, paneigiančių Inspekcijos nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su minėtų sutarčių sudarymu bei vykdymu. Pareiškėjai iš esmės neįrodė esant aplinkybių, patvirtinančių, kad sudarytas paskolos sandoris turėjo teisėtus tikslus, nesusijusius vien tik su mokestinės naudos gavimu. Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių sandorius kvalifikuoti kaip pateisinamus kitais teisėtais tikslais, nesusijusiais išimtinai vien tik su mokestinio pranašumo įgijimu bei mokestinės naudos siekimu. Pareiškėjų pateiktos pažymos neįrodo gautos paskolos grąžinimo UAB „Alma LT“ fakto, kadangi, Inspekcija nustatė tam tikrų faktų buvimą, remdamasi dokumentų ir surinktų įrodymų visuma, o ne pavieniais įrodymais, neatspindinčiais UAB „Alma LT“ buhalterinės apskaitos duomenyse. Tai, kad pareiškėjai turi kitokią nuomonę dėl pateiktų UAB „Alma LT“ pažymų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad VMI sprendimai šioje dalyje yra nepagrįsti.

II.

 

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

10.       Teismas nustatė, kad Inspekcija 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5)FR0682-320 „Dėl Patikrinimo akto tvirtinimo“ papildomai apskaičiavo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 54 909,93 Eur GPM, 37 143,30 Eur GPM delspinigių, skyrė 16 472,98 GPM baudą. MGK 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. S-217 (7-195/2018) patvirtino Inspekcijos 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-320.

11.       Mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju nurodo, kad pagal 2011 m. lapkričio 30 d. finansinės paramos (paskolos) sutartį Nr. 02-11 UAB „Alma LT“, atstovaujama V. I., įsipareigojo suteikti pareiškėjui 500 000 Eur paskolą, pervesdama ją dalimis į IĮ (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą. 2011 m. lapkričio 30 d. pervesta 260 000 Eur, 2011 m. gruodžio 6 d. – 80 000 Eur, 2012 m. kovo 1 d. – 30 000 Lt, 2012 m. kovo 23 d. – 40 000 Lt, 2012 m. balandžio 11 d. – 10 000 Lt, 2012 m. gegužės 2 d. – 10 000 Lt, iš viso 366 066 Eur (arba 1 263 952 Lt (366 066 Eur x 3,4528). Pareiškėjas iki 2014 m. birželio 9 d. buvo IĮ (duomenys neskelbtini) vadovas ir savininkas. Pareiškėjas, kaip IĮ (duomenys neskelbtini) vadovas, nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 2 d. iš IĮ (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išsiėmė 381 000 Lt grynaisiais pinigais, 200 000 Eur iš UAB „Almos LT“ gautų pinigų IĮ (duomenys neskelbtini) sumokėjo Latvijos bendrovei „Nanopolimers“.

12.       Teismas taip pat nurodė, kad Inspekcijos duomenimis, laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio19 d. iki 2013 m. balandžio 24 d. UAB „Alma LT“ akcijas po 50 proc. valdė Latvijos Respublikos pilietė A. S. ir Baltarusijos Respublikos pil. S. K. (S. K.). Nuo 2013 m. balandžio 24 d. akcijas valdo V. I. (V. I.). Nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2013 m. balandžio 29 d. įmonės vadovė buvo O. K..

13.       Teismas nustatė, kad UAB „Alma LT“, atstovaujama V. I., 2013 m. birželio 4 d. išdavė generalinį įgaliojimą P. K. atstovauti bendrovę visose valstybinėse, savivaldybėse ar visuomeninėse institucijose, taip pat santykiuose su komerciniais bankais, muitinėmis, kitomis įmonėmis, įstaigomis, organizacijomis, bendrovėmis, juridiniais ar fiziniais asmenimis ir kitiems teisiniams veiksmams atlikti.

14.       Latvijos Respublikos mokesčių administratoriui buvo siųsti paklausimai prašant ištirti, ar Latvijos įmonės SIA „Nanopolimers“ ir SIA „Composite constructions“ realiai vykdė sandorius su IĮ (duomenys neskelbtini) ir UAB „Alma Lt“. Nustačius, kad UAB „Alma Lt“ pagal 2011 m. spalio 3, 5, 10 d. pagal SIA „Composite constructions“ išrašytas sąskaitas faktūras įformino prekių (kompozicinės medžiagos masės dalys ir lietos dalys) įsigijimą už 651 840 Eur ir 2011 m. spalio mėn. 26, 28 d. PVM sąskaitas faktūras šių prekių įsigijimą įformino SIA „Nanopolimers“ už 768 350 Eur, kuri pagal 2011 m. lapkričio 9 d. išrašytas sąskaitas faktūras įformino granulių gamybos cecho įrangos pardavimą IĮ (duomenys neskelbtini) už 771 600 Eur ir pagal 2011 m. lapkričio 29 d. ir 2011 m. gruodžio 30 d. SIA „Composite constructions“ išrašytas sąskaitas prekių (granulių) už 50 000 Eur įsigijimą. IĮ (duomenys neskelbtini) pagal 2012 m. gruodžio 20 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 01-12 šias prekes (granules) pardavė SIA „Nanopolimers“ už 52 260 Eur. Latvijos mokesčių administratorius 2014 m. balandžio 3 d. informavo, kad SIA „Nanopolimers“ vienintelis tiekėjas UAB „Alma LT“, o vienintelis pirkėjas IĮ (duomenys neskelbtini), 2011-2013 m. SIA „Nanopolimers“ deklaruotas vienas darbuotojas. UAB „Alma LT“ akcininkė A. S. taip pat yra ir SIA „Nanopolimers“ įgaliotas asmuo. Apie SIA „Composite constructions“ pateikė bendrą informaciją.

15.       Teismas nurodė, kad faktą, jog įmonės glaudžiai susijusios, patvirtina faktinės aplinkybės, kad 2011 m. lapkričio 29 d. AB DnB banko įrangos įsigijimui IĮ (duomenys neskelbtini) suteiktą 300 000 Eur kreditą, šis tą pačią dieną banko pavedimu buvo pervesta SIA „Nanopolimers, kuri kitą dieną 270 000 Eur pervedė UAB „Alma LT“, kuriuos pastaroji tą pačią dieną pervedė (260 000 Eur) pareiškėjui kaip paskolą. IĮ (duomenys neskelbtini) 2011 m. lapkričio 30 d. mokėjimo pavedimu SIA „Nanopolimers“ pervedė dar 200 000 Eur. SIA „Nanopolimers“ laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. UAB „Alma LT“ pervedė papildomai 190 000 Eur. UAB „Alma LT“ iš šių pinigų suteikė likusią paskolos dalį. Taigi pareiškėjui buvo pervesta 133 934 Eur mažiau nei buvo sutarta „paskolos“ sutartimi.

16.       Inspekcija, išanalizavusi nurodytas aplinkybes, vertino, kad paskolos sutartis sudaryta formaliai, nesiekiant tarp šalių sukurti realių paskolinių santykių, kas iš esmės patvirtina aplinkybes, kad piniginės lėšos buvo skirtos būtent pareiškėjo, kaip fizinio asmens, poreikių tenkinimui ir jis jomis disponavo. Konstatavusi MAĮ 69 straipsnio 1 dalį numatytas sąlygas (sudarius sandorį, kurio vienintelis tikslas – mokestinės naudos gavimas), VMI sprendė, kad GPMĮ 23 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, jog GPM nuo A klasei priskirtų pajamų sumoka mokestį išskaičiuojantis asmuo, šiuo atveju netaikytina ir nesumokėtas GPM gali būti tiesiogiai išieškotas iš asmens, gavusio mokestinę naudą. Pareiškėjo mokesčių bazę nustačius taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalį bei atsižvelgus į minėtų teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, konstatuota, kad nuo papildomai gautų kitų pajamų pareiškėjui atsiranda prievolė apskaičiuoti ir sumokėti GPM.

17.       Teismas nurodė, kad Inspekcija 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5) FR0682-321 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ papildomai apskaičiavo pareiškėjai sumokėti į biudžetą 15 796,87 Eur GPM, 8 295,99 Eur GPM delspinigių, skyrė 4 739,06 Eur GPM baudą. MGK 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. S-216 (7-196/2018) pakeitė Inspekcijos 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-321 ir vietoje nurodomo sumokėti 15 796,87 Eur GPM nurodė pareiškėjai sumokėti 15 689,87 Eur GPM, kitą VMI sprendimo dalį paliko nepakeistą.

18.       Teismas nurodė, kad UAB „Alma LT“ kontrolės veiksmų metu nustatyta, jog per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 8 d. iš bendrovės sąskaitų pareiškėjai išmokėta 149 847 Lt, iš jų grynaisiais pinigais - 72 100 Lt, į asmeninę pareiškėjos banko sąskaitą – 77 747 Lt, nurodant mokėjimo paskirtyje „avansas“. Nuo 2013 m. liepos 18 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. bankiniu pavedimu į asmeninę pareiškėjos sąskaitą pervesta 10 230 Lt, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta taip pat „avansas“. Nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. sausio 9 d. mokėjimo pavedimais pervesta dar 90 900 Lt, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta „pagal 02-13 sutartį“. Inspekcija nurodė, kad UAB „Alma“ nepateikė sutarčių, užsakymų, darbų (paslaugų) atlikimo aktų, ilgalaikio turto, atsargų, medžiagų nurašymo aktų ir buhalterinės apskaitos registrų, todėl patikrinimo metu nebuvo galimybės nustatyti pareiškėjai pervestų 250 677 Lt (101 797 Lt už 2011 + 47 800 Lt už 2012 m. + 34 680 Lt už 2013 m. + 66 400 Lt už 2014 m.) lėšų tikslinės paskirties. Pagal 2013 m. balandžio 30 d. finansinės paramos (paskolos) sutartį Nr. 02-13 UAB „Alma LT“, atstovaujama direktoriaus V. I., įsipareigojo pareiškėjai suteikti paskolą iki 100 000 Lt, pervedant ją dalimis į pareiškėjos banko sąskaitą. Pareiškėja įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2018 m. gruodžio 31 d. UAB „Alma LT“ faktiškai suteikė 90 900 Lt dydžio paskolą. Bendrovės (duomenys neskelbtini) V. I. pasirašė sutartį jo nedraudiminiu laikotarpiu.

19.       Nurodė, kad IĮ (duomenys neskelbtini) pareiškėjai 2011–2012 m. mokėjimo pavedimais pervedė 2 650 Lt, kurių paskirtyje nurodoma „avansas“. Pareiškėja 2011–2013 m. mokėjimo pavedimais IĮ (duomenys neskelbtini) pervedė 16 230 Lt, nurodydama mokėjimo paskirtyje „avanso grąžinimas“. IĮ (duomenys neskelbtini) 2011 m. gruodžio 18 d. pareiškėjai į jos asmeninę sąskaitą mokėjimo pavedimu pervedė 48 000 Lt mokėjimo paskirtyje nurodydama „mokėjimas pagal sutartį Nr. 12-11“. Pareiškėjai, vykdydami mokesčių administratoriaus nurodymą, 2017 m. vasario 17 d. pateikė 2011 m. gruodžio 14 d. finansinės paramos (paskolos) sutartį Nr. 12-11, pagal kurią IĮ (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktorės O. K., suteikia O. K. 160 000 Lt dydžio paskolą. Paskolą pareiškėja įsipareigojo įmonei grąžinti iki 2015 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja niekada IĮ (duomenys neskelbtini) nedirbo ir įgaliojimų atstovauti įmonę neturėjo. Pareiškėjos su IĮ (duomenys neskelbtini) nesiejo jokie finansiniai įsipareigojimai, todėl inspekcija 34 420 Lt (2 650 Lt -16 230 Lt + 48 000 Lt) priskyrė kitoms, su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos, pareiškėjos apmokestinamoms pajamoms.

20.       Teismas nurodė, kad Inspekcija išanalizavusi aukščiau minimas aplinkybes padarė išvadą, jog paskolos sutartys Nr. 02-13 ir Nr. 02-11 sudarytos formaliai, nesiekiant tarp šalių sukurti realių paskolinių santykių, kas iš esmės patvirtina aplinkybes, kad piniginės lėšos buvo skirtos būtent pareiškėjos, kaip fizinio asmens, poreikių tenkinimui ir ji jomis disponavo. Konstatavus MAĮ 69 straipsnio 1 dalį numatytas sąlygas (sudarius sandorį, kurio vienintelis tikslas – mokestinės naudos gavimas), GPMĮ 23 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad GPM nuo A klasei priskirtų pajamų sumoka mokestį išskaičiuojantis asmuo, nėra taikoma ir nesumokėtas mokestis gali būti tiesiogiai išieškotas iš asmens, gavusio mokestinę naudą. Pareiškėjos mokesčių bazę nustačius taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalį bei atsižvelgus į minėtų teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, VMI konstatavo, kad nuo papildomai gautų kitų pajamų pareiškėjai atsiranda prievolė apskaičiuoti ir sumokėti GPM.

21.       Teismas taip pat nurodė, kad nustatyta, jog IĮ (duomenys neskelbtini) pareiškėjos nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų įrengimui (remontui) įsigijo statybinių medžiagų, prekių iš viso už 75 302 Lt su PVM, iš jų: 2011 m. už 9 374 Lt sumą, 2012 m. už 36 404 Lt sumą, 2013 m. už 2 524 Lt sumą. Įmonė nepateikė jokių faktinių aplinkybių (dokumentų), kad gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, adresu: (duomenys neskelbtini) Vilniaus raj., buvo naudojami IĮ (duomenys neskelbtini) veikloje. Pagal GPMĮ 2 straipsnio 15 dalį pajamos natūra – neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms. Pagal Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1K-162, nuostatas, pajamų natūra patirtomis išlaidomis laikoma pajamų natūra davėjo gyventojo naudai išleista pinigų suma, sumokėta už perduotą turtą ar suteiktą paslaugą. Inspekcija, vadovaudamasi GMPĮ 2 straipsnio 15 dalimi, 8 straipsniu ir 9 straipsnio nuostatomis, pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų įrengimui (remontui) IĮ (duomenys neskelbtini) įsigytų prekių sumas (2011 m. – 9 374 Lt, 2012 m. – 63 404 Lt, 2013 m. – 2 524 Lt) priskyrė pareiškėjos gautomis pajamomis natūra, nesusijusiomis su darbo santykiais, ir konstatavo, kad naudos atsiradimas sąlygotas turto natūra davėjo ir natūra gavėjo tam tikrais ekonominiais interesais, nuo kurių išskaičiuoti ir sumokėti GPM privalo pati pareiškėja (naudos gavėja).

22.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai skunde teigia, jog nagrinėjamu atveju nebuvo MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų (sąlygų) pareiškėjų mokestines prievoles apskaičiuoti pagal šioje nuostatoje įtvirtintas taisykles. Pareiškėjų teigimu, gauti pinigai buvo grąžinti, o Inspekcija ir MGK nepagrįstai nepripažino jų pateiktų pažymų kaip įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai tiek UAB „Alma LT“, tiek IĮ (duomenys neskelbtini) grąžino iš įmonių gautus pinigus, jos pretenzijų pareiškėjams neturi.

23.       Teismas, remdamasis MAĮ ginčui aktualiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, sprendė, jog pareiškėjas nepaneigė atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių ir jo surinktų įrodymų, kad UAB „Alma LT“ pervesti ir per pareiškėjo įmonę IĮ (duomenys neskelbtini) išgryninti pinigai, formaliai įforminti kaip suteikta pareiškėjui paskola pagal 2011 m. lapkričio 30 d. finansinės paramos (paskolos) sutartį Nr. 12-11, buvo realiai paskolos sutartiniai santykiai ir ši sutartis tinkamai įvykdyta, pareiškėjui sugrąžinant pasiskolintas pinigines lėšas. Taip pat nepaneigta, kad pareiškėjas nesiekė ekonominių arba kitaip pagrįstų tikslų gaudamas nurodyto dydžio pinigines lėšas ir jų negrąžindamas, tai pagrįstai leidžia spręsti, jog buvo siekiama vienintelio tikslo – mokestinės naudos, pasireiškiančios išsimokėtomis kitomis, su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos, pajamomis. Pareiškėjo nurodomi rašytiniai įrodymai – kasos pajamų orderiai, kurie neįtraukti į kasos knygas, apskaitos registrus ir įmonės apskaitą (tokių duomenų nepateikta), o juo labiau pažymos, surašytos jo paties ar susijusių įmonių ir asmenų, – niekaip negali patvirtinti pareiškėjo teiginių apie realių paskolinių santykių buvimą ir juo labiau nurodyto dydžio paskolos grąžinimą. Tos pačios nuostatos taikytinos ir dėl pareiškėjo sutuoktinei išmokėtų pinigų sumų, kadangi tiek UAB „Alma LT“, tiek ir IĮ (duomenys neskelbtini) savininkas ir vadovas, pareiškėjos sutuoktinis, negalėjo nežinoti, kad pareiškėjai suteiktos paskolos, atlikti avansiniai mokėjimai yra formalūs ir pareiškėja neturės jų grąžinti. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 5 d. IĮ (duomenys neskelbtini) iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 24 d. Įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. Įmonė likviduota 2017 m. lapkričio 20 d., todėl neliko pareiškėjams pinigus išmokėjusios įmonės kaip teisinių santykių subjekto. Todėl pareiškėjų iš UAB „Alma LT“ ir IĮ (duomenys neskelbtini) gautos pajamos laikytinos kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis ir pagrįstai priskirtos B klasės pajamoms apmokestinimo GPM tikslais.

24.       Teismas nesutiko su u pareiškėjo teiginiais, kad Inspekcija ir MGK visiškai neanalizavo ir ignoravo pareiškėjo pateiktas pažymas, kadangi skundžiamų sprendimų turinys paneigia šiuos teiginius ir pažymėjo, kad pateiktų duomenų vertinimas nebūtinai duoda pareiškėjo laukiamą rezultatą, jog bus patvirtinti jo argumentai. Pareiškėjas pateikė IĮ (duomenys neskelbtini) 2013 m. balandžio 21 d. pažymą Nr. 6, pasirašytą paties pareiškėjo apie tai, kad jo sutuoktinė neskolinga įmonei, UAB „Alma LT“ 2013 m. balandžio 26 pažymą Nr. 03, pasirašytą V. I., jog pareiškėja neskolinga įmonei ir visi kasos dokumentai įtraukti į įmonės apskaitą (nepridedant įtraukimo į apskaitą duomenų), 2015 m. gegužės 20 d. pažymą Nr. 01, pasirašytą V. I., kad pareiškėja neskolinga, ir UAB „Alma LT“ 2013 m. balandžio 26 d. pažymą Nr. 04, pasirašytą V. I., kad pareiškėjas įmonei neskolingas ir visi kasos dokumentai įtraukti į įmonės apskaitą (nepateikiant įtraukimo į įmonės apskaitą duomenų). Šiose pažymose, kurias kaip UAB „Alma LT“ atstovas pasirašė V. I., IĮ (duomenys neskelbtini) atstovas P. K., pažymėta, kad skolos grąžintos grynaisiais į įmonės sąskaitą, o šį faktą patvirtina buhalterinės apskaitos dokumentai. Inspekcija konstatavo, kad UAB „Alma LT“ kontrolės veiksmų metu kasos knygos, kasos pajamų orderių apie pareiškėjų piniginių lėšų įnešimą į kasą nebuvo pateikusi, vėliau visi bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai ir registrai buvo prarasti, todėl patikrinimo metu nebuvo galimybės nustatyti tolimesnio pareiškėjos 177 103 Lt grynųjų pinigų panaudojimo bendrovės veikloje, pareiškėjas tuo tarpu įrodinėjo įnešęs 385 000 Lt. Be to, tik pareiškėjų mokestinio tyrimo metu pateikti atskiri kasos pajamų orderių kvitai, pasirašyti pačių pareiškėjų suinteresuotų asmenų apie neva paskolų grąžinimą, be užpildytų buhalterinės apskaitos registrų, nepagrindžia įvykusių ūkinių – finansinių operacijų. Tai, kad pinigų grynaisiais įnešimą į UAB „Alma LT“ kasą bandoma pagrįsti kasos pajamų orderių kvitais, kuriuos pasirašė pareiškėja, būdama UAB „Alma LT“ vadove, neįrodo grąžinimo bendrovei fakto. Be to pateikti tik šie kasos pajamų orderių kvitai, o visi kiti UAB „Alma LT“ buhalterinės apskaitos dokumentai neišsaugoti. Pagal bankų pateiktą informaciją nenustatyta, kad pareiškėja mokėjimo pavedimais būtų grąžinusi paskolą IĮ (duomenys neskelbtini). IĮ (duomenys neskelbtini) 2017 m. lapkričio 20 d. likviduota dėl bankroto. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjų pateiktos pažymos nepatvirtina pinigų grąžinimo tiek UAB „Alma LT“, tiek IĮ (duomenys neskelbtini) faktų. Be to, mokestinio ginčo dokumentuose yra pareiškėjų išlaidų ir pajamų tyrimas, pagal kurį pareiškėjų 2011–2012 išlaidos ir taip viršijo pajamas, todėl ir dėl to nepagrįsti teiginiai apie paskolų ar išmokėtų jiems pinigų grąžinimą.

25.       Teismas sprendė, kad Inspekcija surinko pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjams mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

26.       Teismas konstatavo, kad tiek mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose, tiek MGK savo sprendime išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo ginčo faktines aplinkybes, detaliai atsakė į visus pareiškėjo iškeltus klausimus, savo išvadas tinkamai pagrindė aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir teismų suformuotomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis. Pareiškėjų teismui pateiktas skundas yra tapatus MGK pateiktam skundui, į kurį pareiškėjams buvo atsakyta pagrįstais MGK sprendimais. Nesutikdami su MGK sprendimais ir teikdami skundą teismui pareiškėjai nepateikė nei vieno argumento, kodėl nesutinka su MGK padarytomis išvadomis, kaip ir kodėl tos pačios aplinkybės turėtų būti vertinamos kitaip. Taip pat nepateikti jokie papildomi įrodymai, galintys patvirtinti pareiškėjų nurodomas faktines aplinkybes ir paneigti pagrįstas atsakovo išvadas.

 

III

 

27.       Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo 2020 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti, o skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

28.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad pagal Lietuvos teisės doktriną bei teismų suformuotą praktiką baigiamasis teismo aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Jis turi būti kartu ir teisingumo vykdymo aktu; teisingumą vykdo tik teismas. Skundžiamame sprendime akcentuojama, kad skunde teismui nurodyti tie patys argumentai, kurie buvo nurodyti skunduose ginčą nagrinėjant ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje. Tuos pačius (ar panašius) argumentus teikia ir apeliaciniame skunde, t. y. ginčą nagrinėjusios institucijos (įskaitant ir pirmosios instancijos teismą) netaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotų principų: esant galimybei rinktis, mokesčių mokėtojas neprivalo rinktis tokio modelio, kuris būtų naudingiausias valstybės biudžetui; mokestinės naudos siekimą turi įrodyti mokesčių administratorius; mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos turinys vertinamas taikant turinio viršenybės prieš formą principą.

29.       Pareiškėjai pažymi, kad ir ginčą nagrinėjusios institucijos jų skundą atmetė tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė mokesčių administratorius.

30.       Teigia, kad jų pateiktos pažymos patvirtina paskolos sutarties pagrindu gautų lėšų grąžinimą paskolos davėjui, o paskolos sutarties pagrindu gautos lėšos negali būti apmokestinamos; teismo posėdžio metu atsakovo atstovas pretenzijų dėl pažymų nepareiškė, jų nelaikė nepagrįstomis. Teismas analizuodamas pateiktas pažymas pagrindinį dėmesį skyrė ne paskolos grąžinimo faktui konstatuoti, o paskolos grąžinimo fakto įforminimui ir tokiu būdu pažeidė turinio viršenybės prieš formą principą. Pareiškėjų nuomone, teismas nevykdė teisingumo, todėl sprendimo negalima laikyti teisingumo vykdymo aktu, jis pažeidžia pareiškėjų, kaip asmenų, teises į teisingą teismą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, o pareiškėjų skundas tenkintas.

31.       Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

32.       Atsakovas atsiliepime nurodo, kad iš pareiškėjų skundo matyti, jog jie skundą iš esmės grindžia vienu argumentu, t. y. Komisija jų skundų faktiškai nenagrinėjo, o VMI sprendimų nuostatas perkėlė į savo sprendimus, sprendimuose minėtų principų netaikė, vadovavosi prielaidomis, tikimybėmis. Taip pat Komisija nevertino pareiškėjų pateiktų pažymų apie pajamų negavimą, o vertino tai kaip nagrinėjamo atvejo išskirtinumą ir ypatingumą. VMI su šiais pareiškėjų argumentais nesutinka.

33.       Pažymi, kad skundų nagrinėjimo Komisijoje metu posėdyje dalyvavęs pareiškėjas P. K. paaiškino visas reikšmingas mokestinių ginčų aplinkybes, o Komisija jas visapusiškai įvertino ir priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.

34.       VMI nurodo, kad sutinka su Komisijos vertinimu, jog Inspekcija išsamiai ir detaliai įvertino aplinkybes, susijusias su UAB „Alma LT“ formaliu paskolos sutarties sudarymu, piniginių lėšų judėjimu, lėšų UAB „Alma LT“ negrąžinimu, kurių visuma leido vienareikšmiškai konstatuoti, kad pagal per tarpines grandis sudarytus sandorius IĮ (duomenys neskelbtini) iš AB DnB banko gauto kredito suma, skirta atsiskaitymui už prekes (įrangą), sugrįžo į IĮ (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą su nurodyta kita paskirtimi, t. y. kaip UAB „Alma Lt“ suteikta paskola P. K.. Formaliai sudaryta 2011 m. lapkričio 30 d. finansinės paramos (paskolos) sutartimi Nr. 02-11 tarp UAB „Alma LT“ ir P. K. nebuvo siekiama ekonomiškai arba kitaip pagrįstų tikslų, o siekiama vienintelio tikslo – mokestinės naudos, pasireiškiančios išmokėtomis kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis. VMI ginčijamų sprendimų motyvuojamoje dalyje aptarė faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus ir atliko ginčo teisinius santykius reglamentuojančių materialiosios teisės normų analizę, teisingai įvertino pateiktus dokumentus ir nurodė, kurie įrodymai leido priimti skundžiamas išvadas. Todėl Komisija konstatavo, kad šiuo atveju pagrįstai buvo taikytas turinio viršenybės prieš formą principas nurodyto sandorio atžvilgiu. Inspekcija, atsižvelgdama į LVAT praktiką, pagrįstai konstatavo, kad bylos medžiaga, patikrinimo metu nustatytos aplinkybės pagrindžia, jog nagrinėjamas atvejis yra išskirtinis ir ypatingas, tai sudaro pagrindą nukrypti nuo bendros taisyklės, įtvirtintos GPMĮ 23 straipsnyje ir ginčo pajamas pripažinti B klasės pajamomis apmokestinimo GPM tikslais (GPMĮ 22 str. 3 d.).

35.       Atsakovas pažymi, kad mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus. Taigi šiuo atveju būtent mokesčių mokėtojams tenka pareiga paneigti mokesčių administratoriaus nurodytus argumentus bei įrodymus. Nagrinėjamu atveju P. K. nepateikė jokių objektyvių duomenų bei įrodymų, paneigiančių VMI nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su minėtų sutarčių sudarymu bei vykdymu. Pareiškėjas iš esmės neįrodė esant aplinkybių, patvirtinančių, kad sudarytas paskolos sandoris turėjo teisėtus tikslus, nesusijusius vien tik su mokestinės naudos gavimu. Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių šį sandorį kvalifikuoti kaip pateisinamą kitais teisėtais tikslais, nesusijusiais išimtinai vien tik su mokestinio pranašumo įgijimu bei mokestinės naudos siekimu.

36.       Atsakovas nurodo, kad P. K. mokestinio ginčo metu akcentavo, jog nepanaudotą paskolos dalį grynaisiais pinigais grąžino UAB „Alma LT“. Tačiau VMI išvadą, kad faktinio piniginių lėšų grąžinimo nebuvo, pagrindžia byloje nustatytos aplinkybės. IĮ (duomenys neskelbtini) pateiktuose UAB „Alma Lt“ vardu išrašytuose kasos pajamų orderių kvituose 2011 m. gruodžio 10 d. ALM Nr. 015, 2011 m. gruodžio 30 d. ALM Nr. 017, 2012 m. gruodžio 27 d. ALM Nr. 014 dėl 385 000 Lt nurodytas juos išrašęs ir pasirašęs asmuo – O. K. tokių teisių ir pareigų neturėjo. IĮ (duomenys neskelbtini) Inspekcijai nepateikė buhalterinės apskaitos registrų bei pirminių dokumentų apie gautas ir grąžintas paskolas, atsiskaitymų su tiekėjais ir pirkėjais, savininko į įmonę įneštų ir išsiimtų lėšų apskaitos registrų 2011–2014 m., kasos knygų ir kasos dokumentų 2011–2012 m., bendrųjų žurnalų 2012–2014 m. Vilniaus apygardos teisme 2017 m. spalio 6 d. bankroto administratorius UAB „Bankroto lyderiai“ nurodė, kad nepaisant atliktų veiksmų, IĮ (duomenys neskelbtini) savininkas ir vadovas P. K. viso turto ir dokumentų bankroto administratoriui neperdavė. Pateikti atskiri kasos pajamų orderių kvitai, be užpildytų buhalterinės apskaitos registrų, neįrodo įvykusios ūkinės – finansinės operacijos.

37.       VMI dėl pareiškėjų skundo teiginių, kad Komisija sprendimą priėmė neatsižvelgusi į papildomus dokumentus, nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojas, pasirinkdamas atlikti finansines operacijas grynaisiais pinigais, prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos, jog finansinės operacijos grynaisiais pinigais įvyko konkrečiai jo nurodytu būdu. Komisija vertino, kad P. K. pateikta pažyma neįrodo jo gautos paskolos grąžinimo UAB „Alma LT“ fakto, kadangi VMI nustatė tam tikrų faktų buvimą, remdamasi dokumentų ir surinktų įrodymų visuma, o ne pavieniais įrodymais, neatspindinčiais UAB „Alma LT“ buhalterinės apskaitos duomenų. Tai, kad pareiškėjai turi kitokią nuomonę dėl pateiktų UAB „Alma LT“ pažymų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad VMI sprendimai šioje dalyje yra nepagrįsti.

38.       Atsakovas sutinka tiek su Komisijos, tiek su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad jie yra teisingi ir pagrįsti. Komisija ir pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes ir įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjų skundą jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.

 

39.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40.       Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacija administracinių bylų teisenoje yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo     2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

41.       Vilniaus apygardos administracinis teismas skundo reikalavimų (žr. nutarties 1 p.) netenkino (nutarties 9 p), dėl ko pareiškėjai padavė apeliacinį skundą (nutarties 27 p.), kuriame akcentavo, kad pateiktos pažymos patvirtina paskolos sutarties pagrindu gautų lėšų grąžinimą paskolos davėjui, o paskolos sutarties pagrindu gautos lėšos negali būti apmokestintos (nutarties 30 p.), todėl ginčo GPM bei su juo susijusios sumos negalėjo būti apskaičiuotos.

42.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad pareiškėjų (apeliantų) tvirtinimas dėl piniginių lėšų grąžinimo, neva gautų kaip paskola, nėra pagrįstas. Mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių sutikti su jo suformuluota pozicija.

43.       Baigiamojo teisės akto 11–15 punktuose, taip 18–21 punktuose išdėstytos ir čia dar kartą nebekartotinos faktinės aplinkybės tai aiškiai atskleidžia. Mokesčių mokėtojai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų susidaryti kitokią nuomonę, nei išdėstė mokesčių administratorius, patvirtino MGK bei pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame skunde esantys argumentai yra samprotavimai, bet ne įrodymai. Būtina pabrėžti, kad esminis teisiškai reikšmingas momentas – pareiga pagrįsti realų pinigų grąžinimo faktą mokesčių mokėtojų liko neįrodytas. Atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus surinktus faktinius duomenis ir vertinant jų visumą, pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo neapibrėžtumo šiuo aspektu.

44.       MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Todėl mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius, kas šiuo atveju nebuvo padaryta.

45.       ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

46.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patikrinęs, kaip Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kad mokesčių administratorius neturėjo pagrindo pripažinti, jog ginčo pinigai pareiškėjų buvo gauti kaip paskola bei vėliau grąžinti paskolos davėjui. Mokesčių administratoriui pagrįstai atkūrus tikrąsias sandorių sudarymo aplinkybes, tapo aišku, kad pareiškėjai siekė asmeninės naudos – pinigų gautų neva kaip paskola panaudojimo asmeninių poreikių tenkinimui, jų nebegrąžinant paskolos davėjams.

47.       Tokiu atveju pareiškėjų gauti ginčo pinigai, kurie buvo apmokestinti GPM, pritaikius MAĮ 69 straipsnį (Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis nustato, kad „tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. <...> sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo <...>, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas“), atsižvelgiant į šios administracinės bylos konkrečias aplinkybes, kaip teisingai ir nurodė mokesčių administratorius bei patvirtino pirmosios instancijos teismas, pateko į kitų su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų sąvoką. Mokesčių mokėtojai per sandorių daugetą siekė išvengti teisės aktais įtvirtintos mokestinės prievolės (ABTĮ 56 str.).

48.       Siekiant tinkamai atskleisti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies turinį pirmiausia primintina, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose yra labai svarbus bendrasis sąžiningumo principas, be kita ko, reikalaujantis mokesčio mokėtojo atidumo, rūpestingumo bei draudžiantis piktnaudžiauti teise (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-715/2013). Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis pirmiausia ir apima piktnaudžiavimo teise atvejus bei yra skirtas mokestiniuose teisiniuose santykiuose užtikrinti draudimo piktnaudžiauti teise laikymąsi, šiuo tikslu eliminuojant mokesčių mokėtojų galimybę įgyti nepagrįstą mokestinę naudą.

49.       Netoleruotina ir viešąjį interesą pažeidžiančia turėtų būti pripažįstama situacija, kai dėl atitinkamame mokestiniame santykyje dalyvavusių asmenų piktnaudžiavimo teise mokesčių mokėtojai išvengtų jiems tenkančių mokestinių prievolių, atitinkamos sumos nebūtų sumokėtos į biudžetą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-715/2013). Toleruojant tokią situaciją, be kita ko, būtų pažeisti mokesčių mokėtojų lygybės ir visuotinio privalomumo principai, nebūtų užtikrinti iš atsakingo valdymo principo kylantys reikalavimai, susiję su biudžeto pajamų surinkimu.

50.       Kaip jau ne kartą yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, siekiant įrodyti aptariamą piktnaudžiavimą teise, be kita ko, tikslu taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį, būtina (1) nustatyti įgyjamo mokestinio pranašumo prieštaravimą mokesčių įstatymų nuostatomis siekiamam tikslui, ir (2) objektyvių požymių visumą, kuri patvirtintų, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-715/2013; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-145-602/2016).

51.       Konstatavus aptariamą piktnaudžiavimą teise (tariami paskoliniai santykiai), kaip minėta, turi būti atkuriamos iškreipiamos ar slepiamos aplinkybės, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokesčiai apskaičiuojami pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (Mokesčių administravimo įstatymo 69 str. 1 d. antras sakinys), o tai ir buvo atlikta. Mokesčių mokėtojai nepaneigė, jog nebuvo piktnaudžiaujama teise.

52.       Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi visą administracinę bylą, sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu padarė pagrįstas išvadas, visuomeniniams santykiams taikė tinkamą teisinį reguliavimą bei nenukrypo nuo formuojamos administracinės jurisprudencijos šios kategorijos bylose, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliktinas galioti.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,148 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Pareiškėjų P. K. (P. K.) ir O. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Ramūnas Gadliauskas

 

        Ričardas Piličiauskas

 

        Arūnas Sutkevičius