Civilinė byla Nr. 2A-302-186/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01029-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.4.1.4; 35.6.1; 41; 42.8; 121.21; 129.19.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų bankrutuojančios akcinės bendrovės „Vievio paukštynas“, Vichiunai Nordic AS ir uždarosios akcinės bendrovės „Vičiūnų grupė“, atsakovų AB „Kauno grūdai“ ir Ž. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovų bankrutuojančios akcinės bendrovės „Vievio paukštynas“, Vichiunai Nordic AS ir uždarosios akcinės bendrovės „Vičiūnų grupė“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Kauno grūdai“, Ž. P., uždarajai akcinei bendrovei „Turto valdymo fondas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilkyčių mėsa“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečias asmuo antstolis K. K.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarties turinio aiškinimą, taip pat dėl teisės normų, reglamentuojančių apsimestinį sandorio bei sandorio negaliojimo padarinius, iškinimo ir taikymo.

Ieškovai B AB „Vievio paukštynas“, Vichiunai Nordic AS ir UAB „Vičiūnų grupė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami:

1. pripažinti, kad 2011 m. gegužės 25 d. tarp ieškovo B AB „Vievio paukštynas“ ir atsakovo Ž. P. sudaryta Sutartis Nr. 30 (Dėl skolos perkėlimo) yra apsimestinis sandoris, bei pripažinti, kad ši sutartis buvo sudaryta tarp ieškovo B AB „Vievio paukštynas“ ir atsakovo AB „Kauno grūdai“;
2. pripažinti, kad 2011 m. gegužės 25 d. išduotais trimis indosamentais ieškovas B AB „Vievio paukštynas“ perdavė trečiojo asmens UAB „Vilkyčių mėsa“ 2011 m. sausio 4 d. išduotus tris paprastuosius neprotestuotinus vekselius 271 951 Lt sumai, 380 708 Lt sumai ir 1 762 089 Lt sumai atsakovui AB „Kauno grūdai“, o ne atsakovui Ž. P.;
3. pripažinti 2011 m. gegužės 25 d. tarp ieškovo B AB „Vievio paukštynas“ ir atsakovo AB „Kauno grūdai“ per statytinį atsakovą Ž. P. sudarytą Sutartį Nr. 30 (Dėl skolos perkėlimo) niekine bei negaliojančia;
4. pripažinti negaliojančiais 2011 m. gegužės 25 d. išduotus tris indosamentus, kuriais ieškovas B AB „Vievio paukštynas“ atsakovui AB „Kauno grūdai“ per statytinį atsakovą Ž. P. perdavė trečiojo asmens UAB „Vilkyčių mėsa“ 2011 m. sausio 4 d. išduotus tris paprastuosius neprotestuotinus vekselius 271 951 Lt sumai, 380 708 Lt sumai ir 1 762 089 Lt sumai;
5. pripažinti 2011 m. rugpjūčio 9 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0118/11/00707 niekiniu bei negaliojančiu;
6. taikyti restituciją:
1. iš atsakovo UAB „Turto valdymo fondas“ priteisti atsakovui UAB „Vilkyčių mėsa“ turtą natūra, kurį sudaro kiti statiniai (inžineriniai) - mėšlidė, esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiti statiniai (inžineriniai) - mėšlidė, esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiti statiniai (inžineriniai) - artezinis gręžinys, esantis (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiti statiniai (inžineriniai) - artezinis gręžinys, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiti statiniai (inžineriniai) - artezinis gręžinys, esantis (duomenys neskelbtini). unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas - koncentratų sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas vištidė, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas viščiukidė, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas - viščiukidė, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas - viščiukidė, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas - viščiukidė, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas - viščiukidė, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas - vištidė, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas - administracinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiti statiniai (inžineriniai) - kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini). unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas- siurblinė, esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas- katilinė, esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiti statiniai (inžineriniai) - kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);
2. iš atsakovo UAB „Vilkyčių mėsa“ priteisti atsakovui UAB „Turto valdymo fondas“ 2 353 000 Lt;
3. iš atsakovo AB „Kauno grūdai“ priteisti atsakovui UAB „Vilkyčių mėsa“ 2 353 000 Lt;
4. iš atsakovo AB „Kauno grūdai“ priteisti ieškovui B AB Vievio paukštynas“ 673 224,64 Lt.

Ieškovai nurodė, kad tarp B AB „Vievio paukštynas“ bei Ž. P. 2011 m. gegužės 25 d. buvo sudaryta Sutartis Nr. 30 dėl skolos perkėlimo, kuria šalys susitarė, kad AB „Vievio paukštynas“ perkelia, o Ž. P. perima dalį AB „Vievio paukštynas“ įsiskolinimo AB „Kauno grūdai“ (3 292 725,20 Lt sumai) (Sutarties 7 ?.); nuo sutarties pasirašymo momento AB „Vievio paukštynas“ pripažįsta 3 292 725,20 Lt įsiskolinimą Ž. P. ir padengia jį perleisdamas Ž. P. reikalavimo teises į šiuos trečiuosius asmenis, kurie yra skolingi tam tikras sumas AB „Vievio paukštynas“ (Sutarties 10 p.) - teisę reikalauti 100 407,71 Lt skolos iš kompanijos „Eipro-Vermarktung GmbH & C“ (Sutarties 10.1 ?.), teisę reikalauti 97 990,46 Lt skolos iš kompanijos „Maxima Eesti OU“ (Sutarties 10.2 ?.), teisę reikalauti 132 999,27 Lt skolos iš kompanijos „AS Eesti Munatooted“ (Sutarties 10.3 ?.), visas kreditoriaus teises pagal 2011 m. vasario 4 d. Žemės ūkio produkcijos pardavimo - pirkimo sutartį su visais sutarties priedais ir šios sutarties pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras į ūkininką R. A. ir teisę reikalauti 267 393,63 Lt (Sutarties 10.4 ?.), teisę reikalauti 147 917,95 Lt skolos iš kompanijos „Klein Geflugelfeinkost GmbH & ??“ (Sutarties 10.5 ?.), visas kreditoriaus teises pagal 2011 m. sausio 4 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 271 951 Lt sumai, kurį išdavė UAB „Vilkyčių mėsa“, įsiskolinimas pagal šį vekselį sudarė 250 815 Lt (Sutarties 10.6 ?.), visas kreditoriaus teises pagal 2011 m. sausio 4 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 380 708,68 Lt sumai, kurį išdavė UAB „Vilkyčių mėsa“, įsiskolinimas pagal šį vekselį sudarė 372 055,68 Lt (Sutarties 10.7 ?.), visas kreditoriaus teises pagal 2011 m. sausio 4 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1 762 089,71 Lt sumai, kurį išdavė UAB „Vilkyčių mėsa“, įsiskolinimas pagal šį vekselį sudarė 1 729 098,14 Lt (Sutarties 10.8 ?.), teisę reikalauti 194 047,36 Lt skolos iš kompanijos „Fleisch - und Wurstawarten GmbH“ (Sutarties 10.9 ?.). Bendra perleistų reikalavimų suma buvo lygi Ž. P. perkeliamos skolos AB „Kauno grūdai“ sumai (3 292 725,20 Lt). AB „Kauno grūdai“ 2011 m. gegužės 25 d. raštu sutiko su skolos perkėlimu (Sutarties 6 ?.). Atsakovas Ž. P. pateikė duomenis apie trečiųjų asmenų atsiskaitymą su juo, iš kurių matyti, kad vienintelis neatsiskaitęs su Ž. P. yra ūkininkas R. A. (skola sudaro 267 393,63 Lt), tuo tarpu visi kiti buvę AB „Vievio paukštynas“ skolininkai savo skolas (673 224,64 Lt) sumokėjo. Dėl paminėtų sandorių bei veiksmų 3 292 725,20 Lt sumai buvo sumažintas AB „Vievio paukštynas“ 2011 m. gegužės 25 d. egzistavęs įsiskolinimas AB „Kauno grūdai“, tačiau buvo perleistos turėtos realios turtinės teisės, tarp jų ir atsiradusios vekselių pagrindu. 2011 m. gegužės 25 d. Sutartis Nr. 30 dėl skolos perkėlimo buvo formaliai sudaryta tarp AB „Vievio paukštynas“ ir Ž. P., tačiau iš sutarties sudarymo aplinkybių bei jos vykdymo praktikos matyti, kad tikrosiomis sutarties šalimis buvo AB „Vievio paukštynas“ ir AB „Kauno grūdai“, o Ž. P. veikė kaip AB „Kauno grūdai“ statytinis, nes: 1) Ž. P. bei AB „Kauno grūdai“ niekaip nepaaiškino, dėl kokių priežasčių buvo sudaryta sutartis, o sutarties sudarymas nepaaiškinamas verslo logika; 2) sutartį Ž. P. sudarė sau nenaudingomis sąlygomis - jis tapo skolingas didelę sumą AB „Kauno grūdai“ nuo pat sutarties sudarymo, tačiau Ž. P. galimybės atgauti pinigus iš trečiųjų asmenų priklausė nuo šių asmenų geros valios (kalbant apie skolų mokėjimo terminus) bei jų mokumo; 3) Ž. P. jokios naudos iš sutarties negavo; 4) Ž. P. iš karto po pinigų iš trečiųjų asmenų gavimo juos pervesdavo AB „Kauno grūdai“, tačiau savo lėšomis nė vienos dalies skolos nėra sumokėjęs; 5) AB „Kauno grūdai“ nereikalavo iš Ž. P. skolos sumokėjimo, o skolos grąžinimą siejo su trečiųjų asmenų įsipareigojimų vykdymu; 6) AB „Kauno grūdai“ ir Ž. P. yra susiję verslo santykiais, o tai, tikėtina, ir paskatino Ž. P. AB „Kauno grūdai“ prašymu dalyvauti sudarant niekinę sutartį. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1461-823/2013 konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. AB „Vievio paukštynas“ buvo nemoki, nustatytas AB „Vievio paukštynas“ ir AB „Kauno grūdai“ nesąžiningumas sudarant sandorius, o būtent tai, kad AB „Kauno grūdai“ buvo žinomos AB „Vievio paukštynas“ finansinės problemos. Ginčijami sandoriai pažeidė visų B AB „Vievio paukštynas“ kreditorių teises, nes reikšmingai sumažino B AB „Vievio paukštynas“ turimo turto apimtį. Prieš pat bankrotą B AB „Vievio paukštynas“ atsiskaitinėjo tik su keliais kreditoriais, kitus ignoravo. Ginčijami sandoriai irgi buvo sudaryti tam, kad B AB „Vievio paukštynas“ skola vienam iš B AB „Vievio paukštynas“ akcininkų AB „Kauno grūdai“ sumažėtų, o AB „Kauno grūdai“ gautų savo reikalavimo patenkinimą iš B AB „Vievio paukštynas“ skolininkų. Ž. P. buvo tik AB „Kauno grūdai“ statytinis, todėl jo sąžiningumas sudarant ginčo sandorį yra neaktualus (nes jis nebuvo tikrąja sandorio šalimi). Tuo atveju, jei Ž. P. būtų laikomas ginčo sandorio šalimi, jis, prieš sudarydamas sutartį, turėjo pareigą pasidomėti, ar ginčijamas sandoris nepažeis B AB „Vievio paukštynas“ kreditorių interesų. Ž. P. arba neįvykdė šios pareigos, arba pasidomėjo B AB „Vievio paukštynas“ turtine padėtimi ir vis tiek nusprendė sudaryti B AB „Vievio paukštynas“ kreditorių interesus pažeidžiantį sandorį.

B AB „Vievio paukštynas“ AB „Kauno grūdai“, veikiančiam per statytinį Ž. P., perleido reikalavimo teises reikšmingai 2 351 968,82 Lt sumai savo dukterinės įmonės UAB „Vilkyčių mėsa“ atžvilgiu. Prieš tai B AB „Vievio paukštynas“ kaip vienintelis akcininkas buvo suteikęs paskolas UAB „Vilkyčių mėsa“, o sudarius ginčijamus sandorius, susidarė situacija, kai UAB „Vilkyčių mėsa“ kreditoriumi tapo AB „Kauno grūdai“ (per statytinį Ž. P.), kurio pradėto priverstinio išieškojimo procese UAB „Vilkyčių mėsa“ veiklai būtinas turtas tapo kitos įmonės nuosavybe, ir UAB „Vilkyčių mėsa“ buvo bei yra priversta šį turtą nuomotis. Taip buvo iš esmės pakenkta tiek dukterinės įmonės, tiek paties B AB „Vievio paukštynas“, kaip vienintelio UAB „Vilkyčių mėsa“ akcijų savininko, interesams (sumažinant UAB „Vilkyčių mėsa“ akcijų vertę bei galimybę uždirbti pajamas). UAB „Turto valdymo fondas“ 2011 m. rugpjūčio 9 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. 0118/11/00707 įsigijo didelę dalį B AB „Vievio paukštynas“ dukterinės bendrovės UAB „Vilkyčių mėsa“ nekilnojamojo turto: koncentratų sandėlį, katilinę, dvi vištides, penkias viščiukides, siurblinę, administracinį pastatą, kiemo statinius. Vykdomoji byla, kurioje buvo sudarytas Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, buvo pradėta neteisėtai, nesąžiningo išieškotojo Ž. P., todėl negali sukurti teisėtų pasekmių. UAB „Vilkyčių mėsa“ nekilnojamąjį turtą įsigijusi UAB „Turto valdymo fondas“ yra susijusi su AB „Kauno grūdai“ - UAB „Gusarovas ir partneriai“ (vienintelio UAB „Turto fondas“ akcininko) vadovas ir akcininkas L. G. yra paskirtas AB „Kauno grūdai“ priklausančio Vilniaus paukštyno vadovu. Ginčijamas aktas akivaizdžiai prieštaravo atsakovo UAB „Vilkyčių mėsa“ tikslams, nes UAB „Vilkyčių mėsa“ kaip juridinis asmuo, kurio pagrindinis veiklos tikslas - pelno siekimas, ginčijamu sandoriu perleido turtą, kuris buvo jo veiklos pagrindas. Aktas buvo neteisėtos AB „Kauno grūdai“ kontroliuojamos kreditorių teisių pažeidimo schemos dalis. Akto tikslas buvo ne vykdymo procesas, o turto perėmimas pažeidžiant suinteresuotų asmenų teises. Iki AB „Vievio paukštynas“ bankroto administratoriaus pakeitimo UAB „Kauno grūdai“, UAB „Vilkyčių mėsa“ ir AB „Vievio paukštynas“ veikė kaip vienas ekonominis vienetas, kontroliuojamas AB „Kauno grūdai“. Galimai dėl to po ginčijamo Turto pardavimo akto sudarymo dalis parduoto turto buvo išnuomota AB „Kauno grūdai“, dalis - UAB „Vilkyčių mėsa“. Aktu parduotame turte yra UAB „Vilkyčių mėsa“ priklausantys ir/ar valdomi įrenginiai. Nei UAB „Turto valdymo fondas“, nei AB „Kauno grūdai“ ginčijamu aktu perleistame turte jokios veiklos nevykdo ir jo neprižiūri. Akto sudarymu UAB „Vilkyčių mėsa“ ne tik neteisėtai neteko akte nurodytų statinių, bet buvo pažeistos UAB „Vilkyčių mėsa“ kaip savininko teisės į statiniuose esantį turtą (įrangą), bei reikšmingai suvaržytos galimybės veiklą vykdyti neperleistoje gamybinės bazės dalyje. Kadangi ginčijamas aktas buvo neteisėtos UAB „Vilkyčių mėsa“ turto perėmimo schemos dalis (pirminis turto perėmimo etapas), analizuojant kainos, už kurią buvo perleistas turtas, pagrįstumą, turi būti įvertinta ne tik statinių vertė, bet ir statiniuose esančių įrenginių vertė, perleisto turto santykis su visa UAB „Vilkyčių mėsa“ gamybine baze.

Atsakovas Ž. P. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su juo nesutinka. Teigė, kad apie AB „Vievio paukštynas“ įsiskolinimą AB „Kauno grūdai“ sužinojo iš T. B., su kuriuo draugauja šeimomis. Dėl ginčijamos sutarties sudarymo pats kreipėsi į AB „Vievio paukštynas“, kuri ir rengė ginčo sutartį. Būtent Ž. P., veikdamas savarankiškai, faktiškai įgyvendino sutarties sąlygas, ką ir patvirtina iš dalies išieškoti reikalavimai iš trečiųjų asmenų. Ekonominės naudos gavimas iš sudaryto sandorio atsakovui Ž. P. pasireiškia papildomų pajamų gavimu investuojant gautus pinigus (palūkanas pagal vekselius), todėl ieškovų teiginiai dėl Ž. P. veikimo išimtinai AB „Kauno grūdai“ interesais sudarant neatlygintiną sandorį laikytini deklaratyviais. Ginčo sandoriu nebuvo pažeistas viešasis interesas, jo sudarymas neprieštaravo nei imperatyvioms teisės normoms, nei viešajai tvarkai arba gerai moralei. Sandoris dėl reikalavimo teisių perleidimo buvo sudarytas iki bankroto bylos AB „Vievio paukštynas“ iškėlimo; jis nepablogino AB „Vievio paukštynas“ mokumo sąlygų, o tuo pačiu ir neprieštaravo AB „Vievio paukštynas“ kreditorių interesams - atvirkščiai, sudarė realias prielaidas įmonės mokumo būklei pagerinti - tą patvirtina 2011 m. birželio 13 d. AB „Vievio paukštynas“ neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo Nr. 4 nutarimai dėl bendrovės suteiktų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių tretiesiems asmenims taikymo bei šios bendrovės restruktūrizavimo galimybių realizavimo. Atsakovo Ž. P., kaip teisėto vekselių turėtojo, teisės, o tuo pačiu ir indosamentai galėtų būti ginčijami tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad jis savo teises pagal šiuo vekselius įgijo nesąžiningai, tačiau ieškovas jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Be to, vekseliai yra akceptuoti ir pagal juos vykdomas išieškojimas įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovo Ž. P. teigimu, ieškovai yra praleidę ieškinio senaties terminą, kadangi B AB „Vievio paukštynas“ bankroto byla iškelta 2011 m. birželio 30 d. Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus sandorius įgijo teisę ginčyti nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos, todėl teigtina, kad apie ginčijamą sandorį bankroto administratorius turėjo sužinoti, kai UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ buvo perduoti įmonės dokumentai, tačiau administratorius šio sandorio neginčijo. Pasikeitus bankroto administratoriui ir 2012 m. gegužės 8 d. UAB „Valeksa“ perėmus įmonės dokumentus, administratorius taip pat šio sandorio neginčijo per Įmonių bankroto įstatyme nustatytą 6 mėnesių terminą.

Atsakovai AB „Kauno grūdai“ ir UAB „Turto valdymo fondas“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su juo nesutinka. Teigė, kad dėl 2011 m. gegužės 25 d. Sutarties Nr. 30 (Dėl skolos perkėlimo) sudarymo ieškovo B AB „Vievio paukštynas“ turtinė padėtis nepablogėjo. Atsakovas AB „Kauno grūdai“ nebuvo nė vieno iš ieškovų ginčijamų sandorių šalimi ir neįtakojo jų sudarymo, todėl nėra aišku, kodėl ieškovai įrodinėja AB „Kauno grūdai“ ir AB „Vievio paukštynas“ nesąžiningumą. Po to, kai UAB „Turto valdymo fondas“ įgijo UAB „Vilkyčių mėsa“ gamybinę bazę 2011 m. rugpjūčio 19 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. 0118/11/00707 pagrindu, atitinkamas šios bazės dalis nuomojosi UAB „Vilkyčių mėsa“ bei AB „Kauno grūdai“ ir mokėjo tokio paties dydžio nuomos mokestį, todėl teigti, kad AB „Kauno grūdai“ kažkaip tiesiogiai ar netiesiogiai užvaldė UAB „Vilkyčių mėsa“ gamybinę bazę nėra jokio pagrindo. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas nenumato galimybės ginčyti indosamento ieškinio teisenos tvarka - besąlyginis indosamentas arba galioja, arba ne. Vekselio, o kartu ir indosamento galiojimą patvirtina notaro vykdomasis įrašas. Dėl ginčo vekselių visi notaro vykdomieji įrašai galioja, iki šiol pagal juos buvo vykdomas išieškojimas. Ieškovai neįrodė egzistuojant CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto sąlygos, kuriai esant turto pardavimo be varžytinių aktas galėtų būti teismo pripažintas negaliojančiu, tai yra ieškovai neįrodė, kad ginčo turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta (CPK 713 str. 4 d., 718 str. ir 722 str. 1 d.). Ginčo turto pardavimas už ženkliai didesnę kainą nei jo rinkos vertė, eliminuoja bet kokias prielaidas dėl ginčo akto prieštaravimo atsakovo UAB „Vilkyčių mėsa“ tikslams (CPK 602 str. 1 d. 7 p., CK 1.82 str.). UAB „Turto valdymo fondas“ veiksmų nesąžiningumas sudarant ginčo aktą apskritai negali būti nagrinėjamas, nes ne UAB „Turto valdymo fondas“ sudarė ar tvirtino ginčo aktą, o atitinkamai antstolis ir teismas. UAB „Turto valdymo fondas“ sumokėjo antstolio nurodytą turto kainą, kuri buvo ženkliai didesnė nei turto rinkos vertė. Be to, ieškovai taip ir nepagrindė, kokiu teisiniu pagrindu jie reiškia reikalavimą, kuriuo siekiama apginti atsakovo UAB „Vilkyčių mėsa“ teises, kuomet atsakovas UAB „Vilkyčių mėsa“ tokio reikalavimo pats nereiškia.

Atsakovas UAB „Vilkyčių mėsa“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su juo nesutinka.

Trečiasis asmuo antstolis K. K. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jam nebuvo žinomos aplinkybės, susijusios su B AB „Vievio paukštynas“ atsiskaitymais ir kreditorių finansinių reikalavimų mažinimu prieš B AB „Vievio paukštynas“ bankrotą; antstolis nebuvo šių sandorių šalimi, todėl prašė šią ieškinio dalį spręsti teismo nuožiūra. 2011 m. birželio 28 d. Ž. P. pateikė antstoliui prašymą priimti vykdyti 2011 m. birželio 27 d. Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarės išduotus vykdomuosius įrašus Nr. 6229, 6230, 6231 dėl skolos išieškojimo iš skolininko UAB „Vilkyčių mėsa“. Antstolis, vadovaudamasis CPK 681 straipsniu, įkainojo areštuotą skolininko turtą rinkos kainomis, o skolininkui įgyvendinus CPK 704 straipsnyje įtvirtintą teisę ir pasiūlius turto pirkėją iki varžytynių pradžios, 2011 m. rugpjūčio 19 d. surašė ginčijamą Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0118/11/00707, kuriuo UAB „Vilkyčių mėsa“ priklausęs nekilnojamasis turtas buvo parduotas UAB „Turto valdymo fondas“. Atsižvelgiant į tai, kad turtas buvo parduotas priverstinai vykdymo procese antstolio priimto sprendimo pagrindu, CK nuostatos dėl sandorių prieštaravimo privataus juridinio asmens tikslams šioje byloje netaikytinos. Ieškovų nurodomi argumentai, kad antstolio sudarytas aktas buvo UAB „Vilkyčių mėsa“ ekonomiškai nenaudingas, nepagrįsti, nes antstolis nurodytų įrenginių nepardavė, šie įrenginiai priklauso UAB „Vilkyčių mėsa“. Prieš UAB „Vilkyčių mėsa“ iki šiol yra pateikti vykdyti vykdomieji dokumentai, pagal kuriuos skolos nėra išieškotos, todėl šis turtas galės būti realizuojamas papildomai ir juo bus galima dengti kitus skolinius įsipareigojimus. Antstolio areštuoti ir realizuoti nekilnojamojo turto objektai yra nekilnojamasis turtas, kuris yra savarankiškas civilinės apyvartos objektas, realizuojamas nepriklausomai nuo to, kokia veikla šiuose objektuose buvo vykdoma iki jo pardavimo, bei nepriklausomai nuo kito skolininko turimo turto, kuris yra šiame nekilnojamame turte. Ieškovų minimi realizuotose pastatuose esantys įrenginiai nėra laikomi esminėmis parduoto pagrindinio daikto dalimis ar parduoto daikto priklausiniais; atsižvelgiant į tai, realizuoto nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymui gamybinė bazė nedarė jokios įtakos. Teismas, siekdamas patikrinti, ar turto vertė vykdymo procese buvo nustatyta tinkamai, paskyrė nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizę, kuria buvo vertinamas ginčijamu aktu parduotas turtas. Ekspertas, atlikęs nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, padarė išvadą, kad parduoto turto rinkos vertė yra 2 020 000 Lt, o tai patvirtina, kad antstolis turtą pardavė net už didesnę nei nustatyta rinkos vertė kainą. Teismui panaikinus vykdomuosius dokumentus, kurių pagrindu buvo pradėta vykdomoji byla ir buvo išieškota skola iš atsakovo UAB „Vilkyčių mėsa“, kurie jau yra įvykdyti, teismas, remdamasis įstatymo analogijos principu, turėtų taikyti įvykdytų sprendimų atgręžimo institutą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškovų B AB „Vievio paukštynas“, Vichiunai Nordic AS ir UAB „Vičiūnų grupė“ ieškinį tenkino iš dalies:

1. atmetė ieškinio reikalavimą dėl 2011 m. rugpjūčio 9 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. 0118/11/00707 panaikinimo;
2. pripažino negaliojančia 2011 m. gegužės 25 d. Sutartį Nr. 30 (dėl skolos perkėlimo) ir taikė restituciją: atnaujino ieškovo B AB „Vievio paukštynas“ 3 292 725,20 Lt prievolę AB „Kauno grūdai“ bei priteisė iš atsakovo AB „Kauno grūdai“ ieškovui B AB „Vievio paukštynas“ 2 935 171,04 Lt;
3. pripažino negaliojančiu ieškovo B AB „Vievio paukštynas“ reikalavimo teisės į R. A. 267 393,63 Lt sumai perleidimą Ž. P. 2011 m. gegužės 25 d. sutartimi Nr. 30 (dėl skolos perkėlimo);
4. pripažino ieškovui B AB „Vievio paukštynas“ reikalavimo teises pagal 2011 m. sausio 4 d. UAB „Vilkyčių mėsa“ išduotus paprastuosius neprotestuotinus vekselius ir jų pagrindu 2011 m. birželio 27 d. Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarės išduotus vykdomuosius įrašus Nr. 6229, 6230, 6231.

Teismas nustatė, kad ginčijama 2011 m. gegužės 25 d. tarp AB „Vievio paukštynas“ ir Ž. P. sudaryta Sutartis Nr. 30 (dėl skolos perkėlimo) buvo inicijuota Ž. P. po pokalbio su T. B., kuris nurodė turintis problemų išieškant skolą iš AB „Vievio paukštynas“; dėl Sutarties sudarymo Ž. P. kreipėsi į AB „Vievio paukštynas“, kuris ir rengė Sutartį (atsakovo Ž. P. paaiškinimai teismo posėdžio metu). Asmenys, reikalavimo teisės į kuriuos buvo perleistos ginčijama 2011 m. gegužės 25 d. sutartimi, išskyrus R. A., yra atsiskaitę su Ž. P.; gautas sumas Ž. P. nedelsiant pervedė AB „Kauno grūdai“. 2013 m. birželio 7 d. Ž. P. skola AB „Kauno grūdai“ pagal Sutartį sudarė 357 692,60 Lt. Iš byloje surinktų įrodymų teismas nustatė, kad nurodyta įsiskolinimo dalis susijusi su R. A. nesumokėta skola (267 393,63 Lt), ir dalimi skolos pagal vekselius. 2011 m. birželio 28 d. Ž. P. pateikė antstoliui K. K. prašymą priimti vykdyti 2011 m. birželio 27 d. Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarės išduotus vykdomuosius įrašus Nr. 6229, 6230, 6231 dėl 1 737 744,93 Lt, 252 071,10 Lt, 373 917,30 Lt ir 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko UAB „Vilkyčių mėsa“. Vykdymo procese šioje byloje ginčijamu 2011 m. rugpjūčio 9 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu UAB „Turto valdymo fondas“ parduotas UAB „Vilkyčių mėsa“ nekilnojamasis turtas už 2 353 000 Lt. 2013 m. birželio 11 d. neišieškota suma pagal vekselius sudarė 126 422,04 Lt skolos ir 6 proc. metinių palūkanų (iki 2013 m. birželio 10 d. – 29 271,59 Lt). Išieškotą skolos dalį pagal vekselius – 2 261 808,29 Lt, Ž. P. pervedė AB „Kauno grūdai“. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-4181-340/2013) vykdomosios bylos Nr. 0118/11/00705, 0118/11/00706 ir 0118/11/00707 sustabdytos. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartimi AB „Vievio paukštynas“ iškelta bankroto byla; Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismo paskirtas B AB „Vievio paukštynas“ bankroto administratorius UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartimi (palinkta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartimi) atstatydintas iš pareigų. Naujai paskirtas B AB „Vievio paukštynas“ bankroto administratorius UAB „Valeksa“ perėmė bendrovės dokumentus 2012 m. gegužės 8 d. aktu.

Dėl ieškinio reikalavimo ginčijamą 2011 m. gegužės 25 d. sutartį laikyti niekiniu sandoriu, sudarytu tarp AB „Vievio paukštynas“ ir AB „Kauno grūdai“, veikiančio per statytinį Ž. P., teismas nustatė, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta ir vykdoma tokiu būdu: Ž. P. buvo perleistos reikalavimo teisės į mokius AB „Vievio paukštynas“ skolininkus; tuo pačiu Ž. P. perėmė perleistų reikalavimų dydį atitinkančią skolą AB „Kauno grūdai“; skola AB „Kauno grūdai Ž. P. buvo dengiama tik gavus atitinkamas pinigų sumas iš buvusių AB „Vievio paukštynas“ skolininkų. Iš atsakovo Ž. P. teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų ir kitų byloje surinktų įrodymų teismas nustatė, kad ginčijama sutartis Ž. P. taip pat buvo ekonomiškai naudinga, kadangi šia sutartimi be kita ko jam buvo perleistos reikalavimo teisės pagal vekselius, nurodant bendrą 2 351 968,82 Lt reikalavimo sumą (kuri atitinka AB „Kauno grūdai“ mokėtinos skolos dalį), tuo tarpu išieškojimas pagal vekselius pradėtas 2 363 733,33 Lt skolos ir 6 proc. metinių palūkanų sumai, t.y. grąžinus 2 351 968,82 Lt skolą AB „Kauno grūdai“ atsakovui liktų dalies skolos (11 764,51 Lt) ir palūkanų (iki 2013 m. birželio 10 d. – 29 271,59 Lt) suma. Teismo posėdžio metu atsakovas Ž. P. paaiškino, kad pats inicijavo ginčijamo sandorio sudarymą po pokalbio su AB „Kauno grūdai“ vadovu, siekdamas savarankiškų turtinių padarinių ir kartu padėdamas AB „Kauno grūdai“ atgauti skolą iš AB „Vievio paukštynas“. Atsakovo neneigti artimi draugiški ryšiai su AB „Kauno grūdai“ vadovu, buvusių AB „Vievio paukštynas“ skolininkų turtinė padėtis, išieškojimo pagal vekselius procedūrų santykinis paprastumas leidžia teigti, kad, priešingai nei nurodo ieškovai, ginčo sandoris Ž. P. buvo mažai rizikingas. Nurodytų aplinkybių visetas, ir konkrečiai tai, kad atsakovas Ž. P. realiai vykdė ginčijamą sutartį ir turėjo savarankišką turtinį interesą ginčo sandorio sudarymu, nepatvirtina ieškovų argumentų, kad Ž. P. nebuvo ginčijamo sandorio šalimi, o jį sudarydamas veikė tik AB „Kauno grūdai“ interesais kaip statytinis. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nenustatė pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimą dėl 2011 m. gegužės 25 d. sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu. Teismas, atsižvelgęs į ginčijamos 2011 m. gegužės 25 d. sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybes bei tikslus, kurių šalys siekė šį sandorį sudarydamos (konkrečiai tai, kad Ž. P. inicijavo ginčo sandorį po pokalbio su AB „Kauno grūdai“ vadovu apie AB „Vievio paukštynas“ skolą AB „Kauno grūdai“, tuo pačiu sandoriu įformintas reikalavimo perleidimas ir skolos perkėlimas tokiai pat sumai, AB „Kauno grūdai“ davė sutikimą skolos perkėlimui, atsiskaitoma su AB „Kauno grūdai“ pagal ginčijamu sandoriu perkeltą skolą būdavo tik po to, kai Ž. P. sumokėdavo buvę AB „Vievio paukštynas“ skolininkai, reikalavimai į kuriuos buvo perleisti ginčijama sutartimi), nusprendė ginčijamą 2011 m. gegužės 25 d. sutartį laikyti trišaliu sandoriu tarp AB „Vievio paukštynas“, AB „Kauno grūdai“ ir Ž. P., kurio pagrindu Ž. P. veikė kaip tarpininkas, padėdamas AB „Kauno grūdai“ atgauti skolą ir tuo pačiu siekdamas iš sandorio savarankiškos turtinės naudos (CK 6.193 str.).

Dėl ieškinio reikalavimo ginčijamą 2011 m. gegužės 25 d. sutartį pripažinti negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje iš naujo neįrodinėtina aplinkybė, jog ieškovai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę B AB „Vievio paukštynas“ atžvilgiu, nes ši aplinkybė nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1461-823/2013. Teismas taip pat nustatė, kad pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1461-823/2013 konstatuota, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu (2011 m. gegužės mėn.) B AB „Vievio paukštynas“ buvo faktiškai nemoki ir apie tai buvo žinoma AB „Kauno grūdai“. Sudarius ginčijamą sandorį, žymi AB „Vievio paukštynas“ turto (reikalavimo teisių) dalis buvo nukreipta skolai AB „Kauno grūdai“ dengti. Tokiu būdu ginčijamu trišaliu sandoriu AB „Kauno grūdai“ įgijo pranašumą prieš kitus AB „Vievio paukštynas“ kreditorius, kadangi jam dėl perkeltos skolos dalies nebeteko varžytis su kitais AB „Vievio paukštynas“ kreditoriais bankroto procese (pažymėtina, kad bankroto byla B AB „Vievio paukštynas iškelta praėjus vos mėnesiui nuo ginčijamo sandorio sudarymo), jo reikalavimas buvo tenkinamas iš piniginių sumų, gautų realizavus ta pačia 2011 m. gegužės 25 d. sutartimi perleistus B AB „Vievio paukštynas“ reikalavimus. Taigi, ginčijama sutartis pažeidė kitų AB „Vievio paukštynas“ kreditorių teises.

Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1461-823/2013 konstatuota, jog laikotarpiu, kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris, AB „Vievio paukštynas“ vykdė atsiskaitymus tik su dalimi kreditorių, priklausančių tai pačiai įmonių grupei kaip AB „Kauno grūdai“. Ginčijamas sandoris sudarytas tuo pačiu metu ir siekiant iš esmės to paties tikslo, kaip ir kiti sandoriai tarp AB „Vievio paukštynas“ ir AB „Kauno grūdai“, pripažinti negaliojančiais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-1461-823/2013. Byloje nebuvo įrodinėjama, kad skolininkas AB „Vievio paukštynas“ privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį ir teismas tokių aplinkybių nenustatė. Teismų praktikoje trečiojo asmens sąžiningumas siejamas su jo pareiga pasidomėti, ar sudaromas sandoris nepažeis kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. AB „Vievio paukštynas“ ir AB „Kauno grudai“ nesąžiningumas vykdant atsiskaitymus tik su dalimi kreditorių, AB „Vievio paukštynas“ esant faktiškai nemokiai ir AB „Kauno grūdai“ turint informaciją apie tikrąją AB „Vievio paukštynas“ turtinę padėtį, nustatytas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-1461-823/2013, todėl teismas šioje byloje iš naujo minėtų aplinkybių neįrodinėjo. Teismas, įvertinęs ginčo sandorio sudarymo ir vykdymo aplinkybes, nusprendė, kad atsakovas Ž. P. taip pat negali būti laikomas sąžininga sandorio šalimi. Teismo posėdžio metu atsakovas Ž. P. paaiškino, kad ginčo sandorį inicijavo po to, kai AB „Kauno grūdai“ vadovas jam nurodė, jog turi problemą atgaudamas skolas iš AB „Vievio paukštynas“. Tuo pačiu atsakovas neneigė, kad ginčijamu sandoriu buvo perleisti reikalavimai į mokias bendroves, taip pat reikalavimai pagal vekselius, tai yra reikalavimai, kurių realizavimo galimybės iš esmės nekėlė jokių abejonių. Teismas sprendė, kad atsakovui Ž. P. patvirtinus, jog jis yra draugiškais ryšiais susijęs su AB „Kauno grūdai“ vadovu, atsakovui galėjo ir turėjo būti žinoma apie tai, kad AB „Vievio paukštynas“ turi mokumo problemų. Ž. P. būdamas verslininku suvokė sudaromo sandorio aplinkybes ir tikslus – atsiskaityti su vienu iš mokumo problemų turinčios bendrovės kreditorių, ir turėjo numatyti, kad toks sandoris gali pažeisti kitų AB „Vievio paukštynas“ kreditorių interesus (CK 6.66 str. 2 d.).

Dėl atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senatį, teismas pažymėjo, kad Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte numatytas 6 mėnesių terminas nėra ieškinio senaties terminas bankrutuojančios bendrovės sandoriams ginčyti; bankroto administratorius, per nurodytą terminą patikrinęs bendrovės sandorius, juos gali ginčyti laikydamasis CK įtvirtintų ieškinio senaties terminų - nagrinėjamu atveju – per vienerius metus nuo dokumentų apie ginčijamo sandorio sudarymą gavimo dienos (CK 6.66 str.). Ieškinį reiškiantis B AB „Vievio paukštynas“ bankroto administratorius perėmė bendrovės administravimą po to, kai pirmasis AB „Vievio paukštynas“ bankroto administratorius teismo buvo atstatydintas iš pareigų. Bendrovės dokumentus iš pirmojo administratoriaus ieškinį reiškiantis ieškovo bankroto administratorius perėmė 2012 m. gegužės 8 d. Teismas, atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus vaidmenį įmonės bankroto procese (nepriklausomas asmuo, veikiantis tiek bankrutuojančios bendrovės, tiek jos kreditorių interesais), bankroto procedūrų tikslus (užtikrinti maksimalų kreditorių reikalavimų patenkinimą) ir ribotą trukmę, sprendė, kad Įmonių bankroto 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas turėtų būti aiškinamas taip, jog ieškinio senaties termino eiga prasideda atitinkamus dokumentus gavus bankroto administratoriui, reiškiančiam ieškinį, dėl ko padarė išvadą, kad ieškovai vienerių metų ieškinio senaties termino 2011 m. gegužės 25 d. sutarčiai ginčyti CK 6.66 straipsnio pagrindu nėra praleidę. Teismas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei (remiantis atsakovų argumentais) turėtų būti taikoma analogija su įmonės valdymo organų pasikeitimo įtaka ieškinio senaties termino eigai, teismų praktikoje pažymima, kad įmonės valdymo organų sudėties pasikeitimai yra reikšmingi sprendžiant dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad ankstesnis juridinį asmenį atstovavęs asmuo buvo nepakankamai aktyvus gindamas juridinio asmens interesus. Ginčyti įmonės sudarytus sandorius, priešingus įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusius turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, yra viena iš ĮBĮ įtvirtintų bankroto administratoriaus pareigų, o šios pareigos nevykdantis bankroto administratorius negali būti laikomas pakankamai aktyviai ginančiu bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teises. Tiek Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartimi, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartimi, kuriomis spręsta dėl buvusio B AB „Vievio paukštynas“ bankroto administratoriaus atstatydinimo, konstatuota, kad UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ veikla ginant BAB „Vievio paukštynas‘ ir jo kreditorių interesus nebuvo pakankamai aktyvi.

Teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, sprendė, kad byloje įrodytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl ginčijamą 2011 m. gegužės 25 d. sutartį pripažino negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2011 m. rugpjūčio 9 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0118/11/00707 teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką turto pardavimo iš varžytynių (turto perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių) aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-90/2009 ir kt.). Dėl šios priežasties teismas detaliai neanalizavo ir atmetė kaip nepagrįstus ieškovų argumentus pripažinti negaliojančiu minėtą turto pardavimo aktą CK 1.82 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė ginčijamo akto negaliojimo ir CPK 602 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, nes ginčijamu aktu parduoto turto rinkos vertė (pagal byloje paskirto ekspertizės pateiktą eksperto išvadą) turto pardavimo dieną buvo 2 020 000 Lt, tai yra 333 000 Lt mažesnė nei kaina, už kurią turtas buvo parduotas ginčijamu aktu. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo nesivadovauti eksperto išvada, nes byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad ieškovų minimi įrenginiai (buvę pastatuose) ginčijamu aktu nėra perleisti; byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nurodyti įrenginiai yra parduoto nekilnojamojo turto sudėtinės dalys ar priklausiniai. Dėl šios priežasties teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovų argumentus, kad parduodamo turto rinkos vertei nurodytų įrenginių vertė galėjo turėti įtakos. Teismas padarė išvadą, kad CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas ginčijamo akto pripažinimo negaliojančiu pagrindas byloje neįrodytas.

Teismas pažymėjo, kad vykdymo procese suinteresuotais laikomi asmenys, kuriems vykdymo veiksmai sukelia ar gali sukelti teisines pasekmes (CPK 633 str. 2 d.). Nei vienas iš nagrinėjamos bylos ieškovų nėra suinteresuotu asmeniu CPK 633 straipsnio 2 dalies prasme. Patys ieškovai bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, kad suinteresuotu asmeniu nagrinėjamu atveju laikytina UAB „Vilkyčių mėsa“; pradinis ieškinys dėl ginčijamo akto pripažinimo negaliojančiu ieškovų buvo reiškiamas kaip netiesioginis ieškinys CK 1.82 straipsnio ir CK 6.68 straipsnių pagrindais, patikslintame ieškinyje buvo remtasi principu ex injuria jus non oritur, teigiant, kad ginčijamo akto panaikinimas yra būtina ir neišvengiama 2011 m. gegužės 25 d. sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmė. Teismas sutiko su atsakovų argumentu, kad ieškovai nepagrindė savo teisės reikšti reikalavimą ginant UAB „Vilkyčių mėsa“ kaip suinteresuoto asmens interesus CPK 602 straipsnio 7 punkto pagrindu, o teisinės pasekmės, kurių siekiama ginčijamo akto panaikinimu - ginčo turto sugrąžinimas UAB „Vilkyčių mėsa“, niekaip neįtakoja B AB „Vievio paukštynas“ ir jo kreditorių interesų, kuriuos nagrinėjamoje byloje gina ieškovai, taigi vien dėl šios priežasties ieškovų reikalavimas dėl ginčo akto panaikinimo teismo negalėjo būti tenkinamas. Teismas nurodė, kad net ir pripažinus tokią ieškovų teisę, byloje surinkti įrodymai CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyto ginčijamo akto pripažinimo negaliojančiu pagrindo nepatvirtino, nes UAB „Vilkyčių mėsa“ turtas buvo parduotas ne savanoriško sandorio pagrindu, o priverstinio vykdymo metu, išieškant skolą pagal akceptuotus vekselius. Turtas vykdymo proceso metu parduotas už didesnę nei rinkos kainą. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovų argumentus, kad B AB „Vievio paukštynas“, jei būtų išlikęs ginčo vekselių savininku, nebūtų nukreipęs išieškojimo į savo dukterinę bendrovę, nes ieškovas B AB „Vievio paukštynas“ yra bankrutuojanti bendrovė, o turto pardavimo vykdymo procese faktas liudija, kad kitų galimybių atsiskaityti pagal vekselius, išvengiant priverstinio vykdymo, UAB „Vilkyčių mėsa“ neturėjo.

Teismas nematė pagrindo sutikti su ieškovų argumentu, kad panaikinus 2011 m. gegužės 25 d. sandorį, kurio pagrindu vekselių turėtoju tapo Ž. P., vykdymo procesas laikytinas pradėtu neteisėtai, ir dėl šios priežasties neteisėtais laikytini visi šiame procese atlikti veiksmai. Vadovaujantis Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, vekselio turėtojas yra teisėtas jo savininkas, jeigu jis įrodo šią teisę nenutrūkstama indosamentų eile. Nei patys vekseliai, nei jų pagrindu padaryti vykdomieji įrašai ieškovų nebuvo ginčijami (Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 82 str.). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į vekselio kaip vertybinio popieriaus viešo patikimumo savybę, jo perleidimas indosamentu negali būti pripažintas negaliojančiu ab initio (CK 1.95 str. 2 d.) ir tuo pačiu vykdymo procesas negali būti pripažintas neteisėtu vien dėl tos priežasties, kad vekselio perleidimas vėliau pripažįstamas neteisėtu teismo sprendimu. Teismas sprendė, kad pripažinus negaliojančia 2011 m. gegužės 25 d. sutartį, kuri buvo pagrindu perleisti ginčo vekselius, ir atsižvelgiant į tai, kad reikalavimo teisės pagal perleistus vekselius bylos nagrinėjimo metu yra iš dalies realizuotos, taikant restituciją ieškovui turi būti grąžinta išieškota skolos dalis ir pripažįstamos likusios, dar nerealizuotos, teisės pagal perleistus vekselius.

Teismas, pripažinęs negaliojančia 2011 m. gegužės 25 d. sutartį, taikė restituciją. Teismas pažymėjo, kad jis nėra saistomas ieškovų siūlomo restitucijos būdo ir visais atvejais dėl restitucijos sprendžia pagal CK 6.145, 6.146 straipsniuose nustatytas taisykles. Teismas nurodė, kad ginčijamu sandoriu: 1) B AB „Vievio paukštynas“ 3 292 725,20 Lt skola AB „Kauno grūdai“ perkelta Ž. P., dėl ko taikant restituciją, skolos perkėlimas panaikinamas ir atnaujinama B AB „Vievio paukštynas“ 3 292 725,20 Lt prievolė AB „Kauno grūdai“ (CK 6.121 str. 1 d.); 2) Ž. P. perleistos B AB „Vievio paukštynas“ reikalavimo teisės į sutartyje nurodytus asmenis (išskyrus R. A.) bendrai 673 362,75 Lt sumai; pagal perleistus reikalavimus su Ž. P. yra atsiskaityta, galutinius mokėjimus yra gavusi AB „Kauno grūdai“, dėl ko taikant restituciją, nurodyta suma priteisiama iš AB „Kauno grūdai“ BAB „Vievio paukštynas“; 3) Ž. P. perleista reikalavimo teisė į R. A. 267 393,63 Lt sumai; pagal nurodytą reikalavimą su Ž. P. nėra atsiskaityta; taikant restituciją, panaikinamas reikalavimo perleidimas ir B AB „Vievio paukštynas“ grąžinama reikalavimo teisė į R. A.; 4) Ž. P. perleistos reikalavimo teisės pagal tris 2011 m. sausio 4 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius, išduotus UAB „Vilkyčių mėsa“; pagal nurodytus vekselius ir jų pagrindu išduotus vykdomuosius įrašus pradėtas ir nebaigtas išieškojimas, išieškota skolos dalis - 2 261 808,29 Lt, pervesta AB „Kauno grūdai“, dėl ko taikant restituciją, iš AB „Kauno grūdai“ B AB „Vievio paukštynas“ priteisiama gauta skolos suma - 2 261 808,29 Lt bei B AB „Vievio paukštynas“ pripažįstamos likusios neįgyvendintos reikalavimo teisės pagal perleistus vekselius ir jų pagrindu padarytus vykdomuosius įrašus. Teismas ieškovui išaiškino, kad šis teismo sprendimas yra pagrindas kreiptis dėl išieškotojo pakeitimo vykdomosiose bylose Nr. 0118/11/00705, Nr. 0118/11/00706 ir Nr. 0118/11/00707 iš Ž. P. į B AB „Vievio paukštynas“ (CPK 596 str.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Ieškovai B AB „Vievio paukštynas“, Vichiunai Nordic AS ir UAB „Vičiūnų grupė“ pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą toje dalyje, kuria ieškinys iš dalies buvo atmestas, ir tenkinti ieškinį visiškai. Ieškovas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

1. teismas nepagrįstai atsisakė ginčijamą 2011 m. gegužės 25 d. sutartį dėl skolos perkėlimo pripažinti apsimestiniu sandoriu, sudarytu tarp B AB „Vievio paukštynas“ ir AB „Kauno grūdai“. Apsimestinio sandorio sudarymą patvirtina tai, kad pagal ginčijamą sutartį Ž. P. kaip verslininkas turėjo įstatymo nustatytą pareigą mokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas už negrąžintas sumas, kurios per dieną sudarė 541,27 Lt, tačiau AB „Kauno grūdai“ niekada jų nereikalavo. Ši aplinkybė paneigia teismo išvadą, kad ginčijama sutartis buvo naudinga Ž. P. dėl 41 036,10 Lt gauto pelno, nes tokio paties dydžio palūkanas turėjo sumokėti Ž. P. AB „Kauno grūdai“ už 75 dienas. Be to, Ž. P. jau daugiau kaip 3 metai neišsiieško 267 393,63 Lt dydžio sumos iš ūkininko R. A.. Pagal žodinius tarpusavio susitarimus AB „Kauno grūdai“ iš Ž. P. reikalavo tik tų sumų, kurios atitiko AB „Vievio paukštynas“ perimtus ir įgyvendintus finansinius reikalavimus. Tokiu būdu AB „Kauno grūdai“ veikė priešingai savo ekonominiams interesams ir sukūrė galimybę Ž. P. nesąžiningai praturtėti, kas patvirtina nesąžiningus šalių susitarimus. Šios aplinkybės įrodo, kad Ž. P. neveikė savarankiškai ir buvo AB „Kauno grūdai“ statytinis. Aplinkybę, kad AB „Kauno grūdai“ veikimas per statytinius yra įprasta jo praktika, patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1295/2014, kurioje nustatyta, kad AB „Kauno grūdai“ apsimestinių sandorių pagrindu įsigijo AB „Vievio paukštynas“ akcijas;
2. teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra pasisakyta dėl ieškinio reikalavimo pripažinti indosamentus negaliojančiais. Pripažinus negaliojančia ginčijamą 2011 m. gegužės 25 d. sutartį dėl skolos perkėlimo, turi būti pripažįstami negaliojančiais ir indosamentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-221/2013). Teismas, pripažinęs negaliojančia ginčijamą sutartį, bei palikęs galioti indosamentus pažeidė teisinio aiškumo ir asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principus bei bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur;
3. vykdomoji byla buvo neteisėtai pradėta nesąžiningo išieškotojo, todėl vadovaujantis ex injuria jus non oritur principu ir ginčijamas 2011 m. rugpjūčio 9 d. Turto pardavimo aktas skolininko pasiūlytam pirkėjui turėjo būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu. Be to, aktu parduotą turtą įsigijo per susijusias įmones UAB „Kauno grūdai“. Turto pardavimas prieštaravo UAB „Vilkyčių mėsa“ veiklos tikslams, nes ji nebegalėjo efektyviai užsiimti komercine veikla, jos teisės į kilnojamąjį turtą, esantį perleistuose statiniuose, iš esmės yra suvaržytos (CK 1.82 str.). Be to, UAB „Turto valdymo fondas“, įsigijęs pastatus, įgijo ir pranašumą reikalauti perleisti jam pastatuose likusį turtą. Iki AB „Vievio paukštynas“ bankroto administratoriaus pakeitimo, AB „Vievio paukštynas“, AB „Kauno grūdai“ ir UAB „Vilkyčių mėsa“ veikė kaip vienas ekonominis vienetas. AB „Kauno grūdai“ neteisėtą įtaką AB „Vievio paukštynas“ ir UAB „Vilkyčių mėsa“ patvirtina prie apeliacinio skundo pridedami nauji įrodymai - Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1295/2014, bei atsiliepimas į ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-1788-273/2014. Šiame atsiliepime nurodyta, jog tuometis UAB „Vilkyčių mėsa“ direktorius buvo iškviestas AB „Vievio paukštynas“ direktoriaus, pas kurį tuo metu buvo AB „Kauno grūdai“ atstovai; jam buvo pranešta, kad UAB „Vilkyčių mėsa“ ir AB „Vievio paukštynas“ akcijų didžiąją dalį įsigijo AB „Kauno grūdai“;

Atsakovas AB „Kauno grūdai“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir ieškovų B AB „Vievio paukštynas“, Vichiunai Nordic AS ir UAB „Vičiūnų grupė“ ieškinį atmesti. Atsakovas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

1. teismas nepagrįstai ginčijamą 2011 m. gegužės 25 d. sutartį dėl skolos perkėlimo kvalifikavo kaip trišalį tarpininkavimo sandorį;
2. ieškovai neįrodė, kad ginčijama 2011 m. gegužės 25 d. sutartis dėl skolos perkėlimo pažeidė kreditorių teises. Ši sutartis nenulėmė atsakovo AB „Kauno grūdai“ reikalavimo patenkinimo. Jos sudarymo metu negaliojo bendrasis kreditorių lygybės principas ir neegzistavo draudimas susitarti dėl skolos perkėlimo ir reikalavimo teisių perleidimo. Tiek iki, tiek po šios sutarties sudarymo AB „Vievio paukštynas“ turto buvo pakankamai visiems įsipareigojimams padengti. Šios sutarties sudarymas neturėjo įtakos AB „Vievio paukštynas“ mokumui; po sutarties sudarymo AB „Vievio paukštynas“ finansinė būklė pagerėjo, nes pasikeitė bendrojo mokumo bei įsiskolinimo koeficientai. Dėl ginčijamos sutarties sudarymo sumažėjo AB „Vievio paukštynas“ įsiskolinimas 3 292 725,20 Lt suma, taip pat sumažėjo nelikvidus turtas (gautinos sumos) ir galimos išlaidos, susijusius su šių sumų (skolų) išieškojimu, o materialus turtas liko nepakitęs. Ieškovo AB „Vievio paukštynas“ turtinė padėtis buvo pagerinta mažiausiai 267 393,63 Lt suma, nes šios sumos nesumoka ūkininkas R. A. atsakovui Ž. P.;
3. teismas nenustatė Ž. P. nesąžiningumo (CK 6.66 str. 2 d.). Sutarties sudarymo metu nebuvo duomenų apie tai, kad ji pažeis kreditorių interesus ar sukels AB „Vievio paukštynas“ nemokumą. Priešingai, sutarties turinys patvirtino jos naudingumą;
4. ieškinys actio Pauliana pagrindu buvo pareikštas savitiksliai, turint tikslą 2011 m. gegužės 25 d. sutartį dėl skolos perkėlimo pripažinti negaliojančia, o ne pašalinti realų kreditorių teisių pažeidimą ar pagerinti kreditorių padėtį;
5. teismas parinko nesąžiningą restitucijos taikymo būdą, akivaizdžiai pažeidžiantį atsakovo AB „Kauno grūdai“ teisėtus interesus, nes atsakovas AB „Kauno grūdai“ grąžintas į ieškovo B AB „Vievio paukštynas“ kreditorių sąrašą skirtingomis sąlygomis nei jos egzistavo ginčijamos sutarties sudarymo metu. Atsakovas nebeturės galimybės pasinaudoti tomis gynybos priemonėmis, kuriomis būtų galėjęs pasinaudoti iki bankroto bylos iškėlimo bei bankroto bylos nagrinėjimo metu;
6. ieškinio pateikimo metu (2013 m. balandžio 24 d.) buvo pasibaigę įstatymo nustatyti terminai ieškiniui pareikšti (CK 6.66 str. 3 d., Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p.), ieškovai neprašė jų atnaujinti. Byloje nebuvo nustatyta svarbių ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybių. Bankroto administratoriaus pasikeitimas nesudaro pagrindo ieškinio senaties atnaujinimui.

Atsakovas Ž. P. kreipėsi į teismą su apeliaciniu skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir ieškovų B AB „Vievio paukštynas“, Vichiunai Nordic AS ir UAB „Vičiūnų grupė“ ieškinį atmesti. Atsakovas teigia, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovui AB „Vievio paukštynas“ nebuvo iškelta bankroto byla, dėl ko ieškovui nebuvo ir pareigos tenkinti kreditorių reikalavimus tam tikra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-47/2013). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartimi, priimtoje AB „Vievio paukštynas“ bankroto byloje nustatyta, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu AB „Vievio paukštynas“ turtas buvo vertinamas daugiau nei 76 000 000 Lt, o įsipareigojimai sudarė daugiau nei 58 000 000 Lt. Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčijamos sutarties sudarymas negalėjo pažeisti kreditorių teisių. Atsakovas ginčijama sutartimi jam perleistas sunkiai įgyvendinamas reikalavimo teises (į užsienio subjektus) įgyvendino tik dėl savo asmeninių gebėjimų, o dalis perleistų reikalavimo teisių taip ir liko neįgyvendinta, kas patvirtina ginčijamos sutarties naudingumą AB „Vievio paukštynas“ kreditoriams. Dėl ginčijamos sutarties sudarymo kreditorių skolos buvo padengtos AB „Vievio paukštynas“ materialaus turto dalimi. Kiti kreditoriai irgi turėjo galimybę sudaryti tokius pačius rizikingus sandorius, tačiau to nepageidavo. Atsakovui netaikomos CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos, todėl ieškovai turėjo įrodyti atsakovo nesąžiningumą vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 2 dalimi, įvardindami konkretų ieškovo AB „Vievio paukštynas“ kreditorių teisių pažeidimą. Ieškovai bei teismas įrodinėjo AB „Kauno grūdai“ nesąžiningumą bei iš jo nepagrįstai išvedė atsakovo  Ž. P. nesąžiningumą, nors AB „Kauno grūdai“ net nebuvo ginčijamos sutarties šalimi, neišreiškė valios dėl jos sąlygų bei nedalyvavo ją ruošiant ir įgyvendinant.  Teismas nepagrįstai ginčijamą sutartį laikė trišale, nes AB „Kauno grūdai“ tik davė sutikimą dėl skolos perleidimo, kas vertintina kaip juridinis faktas, kuriam esant įsigalioja sutartis (CK 6.116 str. 1 d.). Ginčijamą sutartį pageidavo sudaryti tik Ž. P. ir AB „Vievio paukštynas“, dėl ko teismo aiškinimas, kad ši sutartis yra trišalė, pažeidžia atsakovo interesus ir iškreipia tikrąją jo valią (CK 6.156 str.). Aplinkybės, kad vykdydamas ginčijamą sutartį Ž. P. atliko pervedimus į atsakovo AB „Kauno grūdai“ sąskaitą, nesudaro pagrindo ginčijamą sutartį vertinti kaip trišalę. Ginčijamoje sutartyje nebuvo kalbama apie tarpininkavimą. Šios sutarties pripažinimas negaliojančia atėmė iš atsakovo galimybę užsidirbti 100 000 Lt. Atsakovo teigimu, ieškovo B AB „Vievio paukštynas“ bankroto administratorius praleido terminą ieškiniui paduoti, skaičiuojamą nuo bankroto bylos iškėlimo AB „Vievio paukštynas“ dienos (2011 m. rugsėjo 1 d.) (CK 6.66 str. 3 d., Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 1 d. 8 p.). Bankroto administratorių pasikeitimas neturi įtakos ieškinio senaties termino skaičiavimui.

Ieškovas B AB „Vievio paukštynas“ atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Nurodo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1461-823/2013, buvo konstatuota, jog ginčijamos sutarties sudarymo metu AB „Vievio paukštynas“ buvo nemoki. Ginčijama sutartis pažeidė AB „Vievio paukštynas“ kreditorių interesus, nes tokiu būdu buvo patenkinti tik AB „Kauno grūdai“ finansiniai reikalavimai. Ž. P., įvertindamas ginčijama sutartimi perleidžiamo reikalavimo dydį, turėjo žinoti, kad AB „Vievio paukštynas“ turi įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams. AB „Kauno grūdai“ turėjo žinoti apie AB „Vievio paukštynas“ finansines problemas, nes vykdė jo kontrolę. Ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo tada, kai naujai paskirtas bankroto administratorius gavo B AB „Vievio paukštynas“ dokumentus, dėl ko ieškinio senatis nepraleista (CK 6.66 str. 3 d., Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p.). Net ir nustačius, kad ieškinio senatis praleista, ji turėtų būti atnaujinta, nes buvo praleistą dėl nušalinto bankroto administratoriaus netinkamo pareigų vykdymo.

Ieškovai Vichiunai Nordic AS ir UAB „Vičiūnų grupė“ atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Nurodo iš esmės tokius pačius argumentus kaip ir ieškovas B AB „Vievio paukštynas“ atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus, tačiau šiuos argumentus pateikia detaliau; atsakovas taip pat kaip naujus įrodymus prideda kitose civilinėse bylose priimtų teismo sprendimų kopijas, kuriose byloje dalyvaujančiu asmeniu buvo AB „Kauno grūdai“ bei šiose bylose kitos AB „Kauno grūdai“ sudarytos sutartys buvo pripažintos negaliojančiomis.

Atsakovas Ž. P. atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad ginčijama sutartis nebuvo apsimestinis sandoris, nes ji buvo realiai vykdoma, atsakovas siekė pelno iš šios sutarties bei buvo sąžiningas. Aplinkybė, kad dalis AB „Kauno grūdai“ sutarčių buvo pripažintos negaliojančiomis, neįrodo AB „Vievio paukštynas“ valios trūkumų sudarant ginčijamą sutartį. Vilniaus apygardos teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-1295/2014, negali turėti prejudicinės galios, nes minėtoje byloje atsakovas nebuvo byloje dalyvaujantis asmuo. Ieškovų minimoje teismų praktikoje buvo keliamas klausimas dėl hipotekos sandorių, o ne indosamentų, pripažinimo negaliojančiais, todėl ieškovų nurodoma teismų praktika netaikytina.

Atsakovas AB „Kauno grūdai“ atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo iš esmės tokius pačius argumentus kaip ir savo apeliaciniame skunde dėl ginčijamos sutarties nelaikymo apsimestiniu sandoriu bei dėl ginčijamos sutarties naudingumo AB „Vievio paukštynas“ finansinei būklei bei kreditoriams. Ieškovai neįrodė kaip indosamentai ir turto pardavimas skolininko pasirinktam pirkėjui pažeidė ieškovų teises. Vien asmenų pasikeitimas pagal indosamentus galiojančioje prievolėje nėra neteisėtas. Turto pardavimo aktas buvo naudingas, nes turtas parduotas už didesnę nei rinkos kainą. Ieškovo pateikti nauji įrodymai – teismų procesiniai sprendimai yra viešai prieinami, o į kitas bylas teikti tose bylose dalyvavusių asmenų procesiniai dokumentai nėra reikšmingi šiai bylai.

Atsakovas UAB „Turto valdymo fondas“ atsiliepime į ieškovų ir atsakovų apeliacinius skundus prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, o dėl atsakovų apeliacinių skundų tenkinimo spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad palaiko atsakovų apeliacinių skundų argumentus. Papildomai pažymi, kad ieškovai neįrodė turto pardavimo akto pripažinimo negaliojančiu įstatyminio pagrindo (CPK 602 str.). Be to, turi būti taikoma CPK 602 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta ieškinio senatis. Teigia, kad ieškovai neturi teisinio suinteresuotumo reikšti ieškinio reikalavimą dėl turto pardavimo akto pripažinimo negaliojančiu. Turto pardavimo akto sudarymo metu tik turto pardavimas buvo vienintelė galimybė grąžinti UAB „Vilkyčių mėsa“ skolą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str., 329 str. 2, 3 d.).

Ieškovas prašo išreikalauti naują įrodymą – UAB „Turto valdymo fondas“ paskolos sutartį 2 533 240 Lt sumai, kurią pareikalauti atsisakė pirmosios instancijos teismas. Atsakovai su šiuo prašymu nesutinka. Prašymas netenkinamas. Ir apeliaciniame skunde, ir patikslintame ieškinyje ieškovai prašymą grindė aplinkybe, kad prašoma išreikalauti sutartis padės nustatyti UAB „Vilkyčių mėsa“ turto įsigijimo finansavimo šaltinius. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Byloje sprendžiamas ginčas dėl skolos perkėlimo sutarties teisėtumo. Tuo tarpu ieškovų prašoma išreikalauti paskolos sutartis liestų skolininko  UAB „Vilkyčių mėsa“ turtą įsigijusio juridinio asmens finansinę veiklą, kas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Be šio prašymo ieškovai prie apeliacinio skundo pridėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-1295/2014, bei atsiliepimą į ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-1788-273/2014. Kadangi paminėta nutartis priimta po skundžiamo sprendimo priėmimo, o atsiliepimas į ieškinį susijęs su ieškovų palaikoma pozicija bei siejamas su minėta LApT nutartimi, CPK 314 straipsnis leidžia šiuos procesinius dokumentus aptarti sprendžiant dėl apeliacinių skundų.

Šioje nutartyje jau minėta, kad ieškovai B AB „Vievio paukštynas“, Vichiunai Nordic AS ir UAB „Vičiūnų grupė“ pareikštu ieškiniu prašė pripažinti, kad 2011 m. gegužės 25 d. tarp ieškovo B AB „Vievio paukštynas“ ir atsakovo Ž. P. sudaryta Sutartis Nr. 30 (Dėl skolos perkėlimo) yra apsimestinis sandoris t.y. pripažinti, kad iš tikro sutartis buvo sudaryta ne su Ž. P., o tiesiogiai tarp AB „Vievio paukštynas“ ir AB „Kauno grūdai“, ir atitinkamai pripažinti, kad visi pagal šią sutartį teisiniai veiksmai buvo atlikti AB „Kauno grūdai“ naudai, pripažinti visus vykdant sutartį atliktus teisinius veiksmus niekiniais bei negaliojančiais ir taikyti restituciją - iš atsakovo AB „Kauno grūdai“ ieškovui B AB Vievio paukštynas“ priteisti atsakovo Ž. P. iš skolininkų išieškotas lėšas, o iš atsakovo UAB „Turto valdymo fondas“ atsakovui UAB „Vilkyčių mėsa“ natūra priteisti nekilnojamąjį turtą, kuris buvo realizuotas vykdant išieškojimą pagal UAB „Vilkyčių mėsa“ vekselius išduotus bendrovei „Vievio paukštynas“.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas netenkino prašymo pripažinti ginčijamą sutartį apsimestiniu sandoriu ir sprendime nurodė, kad sutartis laikytina trišaliu sandoriu tarp B AB „Vievio paukštynas“, AB „Kauno grūdai“ ir Ž. P., kurio pagrindu Ž. P. veikė kaip tarpininkas, padėdamas AB „Kauno grūdai“ atgauti skolą, tuo pačiu siekdamas savarankiškos turtinės naudos. Tačiau teismas sprendime konstatavo, jog šia sutartimi AB „Kauno grūdai“ įgijo nesąžiningą pranašumą prieš kitus bendrovės „Vievio paukštynas“ kreditorius ir sutartį pripažino negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. Teismas taikė restituciją:  atnaujino BAB „Vievio paukštynas“ 3 292 725,20 Lt  prievolę bendrovei „Kauno grūdai“, iš B AB „Vievio paukštynas“ skolininkų Ž. P. naudai išieškotas ir AB „Kauno grūdai“ pervestas pinigų sumas iš bendrovės AB „Kauno grūdai“ priteisė bendrovei „Vievio paukštynas“, neišieškotų sumų ribose reikalavimo teisę grąžino bendrovei „Vievio paukštynas“, o ieškinio reikalavimą dėl 2011 m. rugpjūčio 9 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. 0118/11/00707, kuriuo UAB „Vilkyčių mėsa“ nekilnojamasis turtas parduotas bendrovei „Turto valdymo fondas“ panaikinimo, atmetė.

Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė ieškovai B AB „Vievio paukštynas“, Vichiunai Nordic AS ir UAB „Vičiūnų grupė“, atsakovas AB „Kauno grūdai“ ir atsakovas Ž. P.. Ieškovai skunde prašo panaikinti skundžiamą sprendimą toje dalyje, kuria ieškinys iš dalies buvo atmestas, ir tenkinti ieškinį visiškai, o atsakovai savo skunduose prašo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

Skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl ieškovų apeliacinio skundo.

Ieškovai skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas reikalavimas ginčijamą sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu. Teiginį, kad 2011 m. gegužės 25 d. sutartis dėl skolos perkėlimo yra apsimestinis sandoris, ieškovai grindžia argumentu, kad pagal ginčijamą sutartį Ž. P. kaip verslininkas turėjo įstatymo nustatytą pareigą mokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas už negrąžintas sumas, tačiau AB „Kauno grūdai“ niekada jų nereikalavo, kaip ir iš ūkininko R. A. neišsiieškotos 267 393,63 Lt dydžio sumos. Tokie bendrovės „Kauno grūdai“ jai pačiai ekonomiškai nenaudingi veiksmai, apeliantų (ieškovų) teigimu, patvirtina nesąžiningus šalių veiksmus ir aplinkybę, kad Ž. P. buvo ne savarankiškas sutarties dalyvis, o AB „Kauno grūdai“ statytinis. Teigia, kad tokia AB „Kauno grūdai“ veiklos praktika yra konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1295/2014.

Argumentai nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamą sutartį kvalifikavo kaip trišalį sandorį įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad aptariamo sandorio iniciatorius buvo Ž. P., kad bendrovei „Kauno grūdai“ skolos buvo grąžinamos tik po jų išieškojimo iš paminėtų skolininkų, taip pat atsižvelgęs į sutarties nuostatas, pagal kurias sandoris Ž. P. buvo ekonomiškai naudingas. Ieškovų apeliacinio skundo argumentai šių aplinkybių nepaneigia. Skundas grindžiamas argumentais, kad realiai Ž. P. materialios naudos iš sandorio neturėjo, ir kad AB „Kauno grūdai“ iš jo nereikalavo nei įstatyminių palūkanų už prisiimtus bet nesumokėtus įsiskolinimus, nei iš ūkininko R. A. neišsiieškotos 267 393,63 Lt dydžio sumos. Tačiau paminėti argumentai tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą dėl nesąžiningo trišalio sandorio sudaryto AB „Kauno grūdai“ naudai, kadangi tokiu būdu paaiškėja atlyginimo Ž. P. būdas už bendrovei „Kauno grūdai“ sudarytą pirmenybę prieš kitus B AB „Vievio paukštynas“ kreditorius. Tai kas jau pasakyta, o taip pat aplinkybė, kad vykdant ginčijamą sutartį Ž. P. pats atliko konkrečius veiksmus išieškodamas skolas iš buvusių B AB „Vievio paukštynas“ skolininkų ir šiuos pinigus sumokėdamas bendrovei „Kauno grūdai“, o taip pat jo siekis iš sandorio gauti naudos, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą dėl trišalio sandorio, kuriame Ž. P. teko tarpininko vaidmuo. Apeliantų (ieškovų) skunde nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1295/2014, kurioje konstatuoti AB „Kauno grūdai“ sutartiniai veiksmai per statytinius, nepatvirtina analogiškų veiksmų buvimo nagrinėjamoje situacijoje. Be to pažymėtina, kad 2011 m. gegužės 25 d. sutarties Nr. 30 kvalifikavimas trišale sutartimi o ne apsimestiniu sandoriu, iš esmės neįtakoja bylos išsprendimo pasekmių, nes apsimestinio sandorio atveju negalioja (pripažįstamas niekiniu) pridengiantis sandoris, o pridengiamasis (tikrasis) sandoris lieka galioti ir yra taikomos šiam sandoriui taikytinos taisyklės (CK 1.87 str. 1 d.). Ieškovų reikalavimo pripažinti sutartį apsimestiniu sandoriu tenkinimo atveju tektų spręsti dėl ieškovų nurodomo pridengto sandorio tarp AB „Vievio paukštynas“ ir AB „Kauno grūdai“ actio Pauliana (CK 6.66 str.) aspektu. Esant aptartoms aplinkybėms šioje dalyje skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Ieškovai skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas reikalavimas pripažinti negaliojančiais 2011 m. gegužės 25 išduotus tris indosamentus, kuriais atsakovui Ž. P. perduoti UAB „Vilkyčių mėsa“ 2011 m. sausio 4 d. išduoti trys paprastieji neprotestuotini vekseliai. Skunde nurodo, jog teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra pasisakyta dėl šio reikalavimo ir pabrėžia, kad pripažinus negaliojančia 2011 m. gegužės 25 d. sutartį dėl skolos perkėlimo, turi būti pripažįstami negaliojančiais ir indosamentai, nes priešingu atveju pažeidžiamas teisinio aiškumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai bei bendrasis teisės principas ex injuria jus non oritur. Šią savo poziciją ieškovai paremia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013.

Argumentai nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas atmesdamas šį reikalavimą nurodė, kad atsižvelgiant į vekselio kaip vertybinio popieriaus viešo patikimumo savybę, jo perleidimas indosamentu negali būti pripažintas negaliojančiu ab initio (CK 1.95 str. 2 d.) ir tuo pačiu vykdymo procesas negali būti pripažintas neteisėtu vien dėl tos priežasties, kad vekselio perleidimas vėliau pripažįstamas neteisėtu teismo sprendimu. Apeliaciniame skunde nepateikiami argumentai dėl šio skundžiamame sprendime išdėstyto teiginio. Apeliantai (ieškovai) iš esmės remiasi tuo, kad pripažinus negaliojančia 2011 m. gegužės 25 d. sutartį dėl skolos perkėlimo, turi būti pripažįstami negaliojančiais ir visi po šios sutarties atlikti teisniai veiksmai, nes priešingu atveju pažeidžiamas teisinio aiškumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai bei bendrasis teisės principas ex injuria jus non oritur. Apeliaciniame skunde išsamiau nepasisakoma dėl pažeisto teisinio aiškumo ir neįvardinami konkretūs pažeisti teisiniai lūkesčiai. O bendrasis teisės principas „iš neteisės teisė neatsiranda“ skundžiamu sprendimu nėra pažeistas, nes pripažinęs negaliojančia ginčijamą 2011 m. gegužės 25 d. sutartį apygardos teismas tinkamai taikė restituciją ir grąžino šalis į iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Iki ginčijamos sutarties sudarymo skolininkas UAB „Vilkyčių mėsa“ kreditoriui AB „Vievio paukštynas“ buvo skolingas 271 951 Lt, 380 708 Lt ir 1 762 089 Lt pagal  tris paprastuosius neprotestuotinus vekselius. Ginčas nei dėl vekselių, nei dėl skolos nebuvo ir nėra keliamas. Teismas, pripažinęs negaliojančia 2011 m. gegužės 25 d. sutartį, pagal vekselius išieškotas sumas iš AB „Kauno grūdai“ priteisė pirminiam kreditoriui B AB „Vievio paukštynas“ ir taip pat šiam kreditoriui pripažino reikalavimo teisę neišieškotų sumų apimtyje. Tokiu būdu pripažintas dalinai įvykusiu neginčijamos skolos iš neginčijamo skolininko išieškojimas neginčijamo kreditoriaus naudai. Apeliantai (ieškovai) skunde nepateikė argumentų patvirtinančių tokio veiksmo neteisėtumą arba ieškovo B AB „Vievio paukštynas“ ar jo kreditorių teisių pažeidimą. Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013, tačiau toje byloje  tiriama teisinė situacija nesutampa su nagrinėjama šioje civilinėje byloje, todėl skunde paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje priimtas sprendimas netaikytinas nagrinėjamoje byloje. Skunde taip pat pažymima, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucijoje nepasisakyta dėl reikalavimo pripažinti indosamentus negaliojančiais. Tačiau toks teismo apsirikimas negali būti pripažintas pagrindu sprendimo panaikinimo pagrindu, nes motyvuojamoje sprendimo dalyje labai aiškiai išdėstyti šio reikalavimo netenkinimo motyvai. Esant aptartoms aplinkybėms šioje dalyje skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Ieškovai skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas reikalavimas pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2011 m. rugpjūčio 9 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. Apeliantai (ieškovai) teigia, kad vykdomoji byla buvo neteisėtai pradėta nesąžiningo išieškotojo, todėl vadovaujantis ex injuria jus non oritur principu ir ginčijamas 2011 m. rugpjūčio 9 d. Turto pardavimo aktas skolininko pasiūlytam pirkėjui turėjo būti pripažintas niekiniu bei negaliojančiu. Pažymi, kad ginčijamu aktu turtą per susijusias įmones įsigijo UAB „Kauno grūdai“, o UAB „Turto valdymo fondas“, įsigijęs pastatus, įgijo ir pranašumą reikalauti perleisti jam pastatuose esantį turtą. Apeliaciniame skunde pažymi, kad AB „Vievio paukštynas“, AB „Kauno grūdai“ ir UAB „Vilkyčių mėsa“ anksčiau veikė kaip vienas ekonominis vienetas, ką patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1295/2014, bei atsiliepimas į ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-1788-273/2014.

Argumentai nepagrįsti.

Apeliantai (ieškovai) šį apeliacinio skundo reikalavimą, kaip ir pirmiau šioje nutartyje aptartą reikalavimą dėl indosamentų, iš esmės grindžia tuo pačiu bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė neatsiranda“, pažeidimu. Tačiau jau yra pasisakyta, kad tokiam teisės pažeidimo konstatavimui reikia nurodyti ir konkretų konkretaus asmens teisių pažeidimą. Tokio pažeidimo nenurodoma, nes aptariamose varžytynėse pagal galiojančius vekselius buvo atliekamas neginčijamos skolos išieškojimas iš neginčijamo skolininko, o teismo sprendimu pritaikius restituciją išieškotos sumos priteistos pradiniam teisėtam išieškotojui. Argumentų dėl B AB „Vievio paukštynas“ ar jo kreditorių teisių pažeidimo nepateikta. Apeliantai (ieškovai) teigia, kad į parduoto turto kainą turėjo būti įskaičiuota ir pastatuose esančių įrengimų vertė, kad ginčijamu aktu turtą per susijusias įmones įsigijo UAB „Kauno grūdai“, o UAB „Turto valdymo fondas“, įsigijęs pastatus, įgijo ir pranašumą reikalauti perleisti jam pastatuose likusį turtą. Tačiau apeliantai (ieškovai) nepateikė atitinkamų įrodymų (CPK 178 str.). Byloje nustatyta, kad parduoto turto rinkos vertė pardavimo dieną buvo mažesnė, nei kaina, už kurią jis buvo parduotas. Priešingų įrodymų į bylą nepateikta. Nepaneigta taip pat pirmosios instancijos teismo išvada, kad statiniuose esantys įrenginiai ginčijamu aktu nėra perleisti ir kad neįrodyta, jog jie yra statinių priklausiniai (CK 4.19 str.). UAB „Turto valdymo fondas“ nepatenka į CPK 709 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sąrašą asmenų, negalinčių dalyvauti varžytynėse, tačiau ieškovų apeliaciniame skunde teigiama, kad aplinkybė, jog būtent ši įmonė įsigijo UAB „Vilkyčių mėsa“ priklausiusius statinius, daro Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą teisiškai ydingu. Tačiau apeliaciniame skunde  nenurodoma, kaip ši ir kitos skunde minimos aplinkybės gali įtakoti B AB „Vievio paukštynas“ ir jos kreditorių teises. Skunde taip pat nėra argumentų, kuriais remiantis galima būtų pripažinti neteisinga apygardos teismo išvadą, kad šiame bylos epizode nei vienas iš ieškovų (apeliantų) nėra suinteresuotas asmuo CPK 633 straipsnio 2 dalies prasme, ir nepagrįsta ieškovų teisė reikšti reikalavimą ginant UAB „Vilkyčių mėsa“ kaip suinteresuoto asmens CPK 602 straipsnio 7 punkto pagrindu, interesus. Minėta, kad aptariamas reikalavimas niekaip negali įtakoti B AB „Vievio paukštynas“ ir jo kreditorių interesų.

Skunde minimi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1295/2014, bei atsiliepimas į ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-1788-273/2014 nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamos bylos dalyku ir negali įtakoti skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Esant aptartoms aplinkybėms šioje dalyje ir nenustačius CPK 602 straipsnyje įtvirtintų turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais pagrindų, skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl atsakovų apeliacinių skundų.

              Atsakovų apeliacinių skundų sutampantys reikalavimai bei argumentai nutartyje aptariami jų neatskiriant.

Atsakovai skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria 2011 m. gegužės 25 d. sutartis dėl skolos perkėlimo kvalifikuota kaip trišalis tarpininkavimo sandoris, kuria ši sutartis pripažinta negaliojančia actio Pauliana (CK 6.66 str. 2 d.) pagrindu ir kuria taikyta restitucija.

Atsakovai apeliaciniuose skunduose nurodo, kad ieškinio pateikimo metu buvo pasibaigę įstatyme nustatyti terminai ieškiniui pareikšti (CK 6.66 str. 3 d., Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p.), ieškovai neprašė jų atnaujinti.

Argumentai nepagrįsti.

Kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte (redakcija iki 2015 m. sausio 1 d.) įtvirtintas terminas yra procedūrinis, neįtakojantis procesinės galimybės pateikti ieškinį laikantis Civiliniame kodekse įtvirtintų senaties terminų. Apeliantų (atsakovų) skundai šioje dalyje grindžiami ir tuo, kad yra praleistas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, nes bankroto administratoriaus pasikeitimas neturi įtakos šio termino skaičiavimui. Laikoma, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos (Įmonių bankroto įstatymo (redakcija iki 2015 m. sausio 1 d.) 11 str. 3 d. 8 p.). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad dabartinis B AB „Vievio paukštynas“ bankroto administratorius bendrovės dokumentus iš pirmojo administratoriaus parėmė 2012 m. gegužės 8 d., o ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu teisme pareikštas 2013 m. balandžio 24 d. Vadinasi reikia spręsti, ar įmonės bankroto administratoriaus pakeitimas atnaujina ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bankroto administratoriaus vaidmenį įmonės bankroto procese (nepriklausomas asmuo, veikiantis tiek bankrutuojančios bendrovės, tiek jos kreditorių interesais), bankroto procedūrų tikslus (užtikrinti maksimalų kreditorių reikalavimų patenkinimą) ir ribotą trukmę, sutiko su ieškovų argumentu, jog ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda atitinkamus dokumentus gavus bankroto administratoriui, reiškiančiam ieškinį. Tačiau CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, o CK 1.128 straipsnyje nustatyta, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte (redakcija iki 2015 m. sausio 1 d.) nėra tiesioginės nuorodos dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pasikeitus bankroto administratoriui, todėl teismo išvada, kad ieškinys pareikštas nepraleidus ieškinio senaties, yra klaidinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).

Tačiau apygardos teismas neapsiribojo išvada, kad senatis nepasibaigusi ir skundžiamame sprendime, kaip analogiją su įmonės valdymo organų pasikeitimu, išsamiai apsvarstė B AB „Vievio paukštynas“ bankroto administratoriaus pasikeitimo įtaką ieškinio senaties termino eigai. Remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartimis teismas konstatavo, kad pirmesniojo bankroto administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ veikla ginant B AB „Vievio paukštynas‘ ir jo kreditorių interesus nebuvo pakankamai aktyvi. Galima teigti, jog padaręs tokią išvadą ir netaikęs ieškinio senaties termino bei išnagrinėjęs pareikštą ieškinį teismas, nors tiesiogiai to neįvardino, nusprendė dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Tai atitinka formuojamą teismų praktiką, ypač bylose, susijusiose su viešojo intereso gynimu, kokiomis yra pripažįstamos civilinės bylos dėl įmonių bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013). Tokį ieškinio senaties termino atnaujinimą teisėjų kolegija pripažįsta teisėtu ir pagrįstu, juolab kad CK 1.131 straipsnio 2 dalis, priešingai nei teigia atsakovai, imperatyviai nereikalauja dalyvaujančio byloje asmens prašymo, o suteikia teisę teismui ieškinio senaties atnaujinimo klausimą svarstyti savo iniciatyva. Tokia kryptimi yra formuojama ir teismų praktika nurodant, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010 kt.). Esant aptartoms aplinkybėms šioje dalyje skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl sutarties kvalifikavimo apeliantai (atsakovai) nurodo, kad AB „Kauno grūdai“ nėra sutarties dalyvis, o tik davė sutikimą dėl skolos perleidimo, kas yra privaloma pagal CK 6.116 straipsnio nuostatas. Sutarties pripažinimas trišaliu sandoriu pažeidžia atsakovo Ž. P. interesus ir iškreipia tikrąją jo valią (CK 6.156 str.). Ginčijamoje sutartyje nebuvo kalbama apie tarpininkavimą, todėl  vien tik aplinkybė, kad vykdydamas sutartį jis atliko pervedimus į atsakovo AB „Kauno grūdai“ sąskaitą, nesudaro pagrindo ginčijamą sutartį vertinti kaip trišalę, kadangi minima sutartimi Ž. P. prisiėmė ir įsipareigojimus bendrovei „Kauno grūdai“.

Argumentai nepagrįsti.

Tokiais argumentais apeliantai (atsakovai) siekia, kad ginčijama sutartis būtų aiškinama remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, neatsižvelgiant į jos sudarymo bei vykdymo aplinkybes. Tokia pozicija prieštarauja žinomoms CK 6.193 straipsnyje įtvirtintoms sutarčių aiškinimo taisyklėms. Sutarties sudarymo aplinkybės bei tikslai, kurie jau aptarti svarstant ieškovų apeliacinio skundo argumentus dėl apsimestinio sandorio, leidžia daryti išvadą ir dėl ginčijamos sutarties kaip dėl trišalio sandorio. O būtent tai, kad sumanymas dėl sutarties atsirado po Ž. P. pokalbio su AB „Kauno grūdai“ vadovu apie jo sunkumus dėl bendrovės „Vievio paukštynas“ skolų, tai, kad tuo pačiu sandoriu įformintas reikalavimo perleidimas ir skolos perkėlimas tokiai pat sumai, tai, kad su AB „Kauno grūdai“ Ž. P. atsikaitydavo tik po skolų išieškojimo iš B AB „Vievio paukštynas“ skolininkų, pagaliau tai, kad vos praėjus mėnesiui po ginčijamos sutarties sudarymo – 2011 m. birželio 30 d. bendrovei „Vievio paukštynas“ buvo iškelta bankroto byla, leidžia teigti, jog buvo sudarytas trišalis sandoris, kurio vienas iš tikslų buvo AB „Kauno grūdai“ skolos iš bendrovės „Vievio paukštynas“ atgavimas. Esant aptartoms aplinkybėms šioje dalyje skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia apeliantai (atsakovai) teigia, jog neįrodytas atsakovo Ž. P. nesąžiningumas, nes sutarties sudarymo metu nebuvo duomenų apie tai, kad ji pažeis kreditorių interesus ar sukels AB „Vievio paukštynas“ nemokumą. Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat pabrėžia, jog neįrodyta, kad teismo negaliojančia pripažinta 2011 m. gegužės 25 d. sutartis pažeidė bendrovės „Vievio paukštynas“ kreditorių teises, turėjo įtakos AB „Vievio paukštynas“ mokumui arba nulėmė atsakovo AB „Kauno grūdai“ reikalavimo patenkinimą. Teigia, jog net priešingai, sudarius ginčijamą sutartį bendrovės „Vievio paukštynas“ finansinė padėtis net pagerėjo, nes sumažėjo nelikvidus turtas (gautinos sumos) ir galimos išlaidos, susijusius su šių sumų (skolų) išieškojimu, o materialus turtas liko nepakitęs. Atsakovo AB „Kauno grūdai“ skunde papildomai nurodoma, kad ieškinys actio Pauliana pagrindu buvo pareikštas savitiksliai, vien tik turint tikslą nuginčyti 2011 m. gegužės 25 d. sutartį, o ne pašalinti realų kreditorių teisių pažeidimą ar pagerinti kreditorių padėtį.

Argumentai nepagrįsti.

Skundas šioje dalyje grindžiamas formaliais aritmetiniais skaičiavimais teigiant, kad sudarius ginčijamą sutartį AB „Vievio paukštynas” finansinė padėtis nepablogėjo. Tačiau kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime, įsiteisėjusiame 2013 m. kovo 25 d. sprendime Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-72-823/2013 (apygardos sprendime klaidingai įrašytas bylos Nr. 1461) yra konstatuota, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu (2011 m. gegužės mėn.) BAB „Vievio paukštynas“ buvo faktiškai nemoki ir apie tai buvo žinoma AB „Kauno grūdai“. Ši aplinkybė pakartotinai neįrodinėtina, nes paminėtoje civilinėje byloje dalyvavo tos pačios šalys (CPK 182 str. 2 p.). Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, kad praėjus tik penkioms savaitėms po ginčijamos sutarties sudarymo (2011 m. birželio 30 d. nutartimi) bendrovei „Vievio paukštynas“ buvo iškelta bankroto byla. Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatas skolininko sudarytas sandoris gali būti ginčijamas ne tik tuomet, kai dėl sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir tuo atveju, kai yra suteikiama pirmenybė kitam kreditoriui. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, jog actio Pauliana taikymui nėra būtina, kad ginčijamas sandoris sukeltų įmonės nemokumą, pakanka, kad dėl tokio sandorio vienas iš kreditorių įgytų pirmenybę prieš kitus kreditorius tenkinant savo reikalavimus iš to paties skolininko, t.y. kad įrodytas bent vienas iš atvejis CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateikto pavyzdinio atvejų sąrašo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 23 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2013). Nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės yra nustatytos. Sudarius 2011 m. gegužės 25 d. sutartį Ž. P. buvo perleista reikalavimo teisė į mokius (išskyrus ūkininką R. A.) bendrovės „Vievio paukštynas“ skolininkus. O kadangi Ž. P. buvo taip pat perkelta ir AB „Vievio paukštynas“ skola bendrovei „Kauno grūdai“, tai pastaroji didelę dalį savo skolos iš bendrovės „Vievio paukštynas“ per tarpininką Ž. P. atgavo išvengdama įmonės bankroto procedūrų t.y. pirmiau kitų kreditorių ir nepaisant Įmonių bankroto įstatyme nustatytos reikalavimų tenkinimo tvarkos bei eiliškumo. Tokios byloje nustatytos aplinkybės yra pakankamas  pagrindas taikyti actio Pauliana institutą ir ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia.

Nepagrįstas teiginys, kad ieškinys pareikštas tik dėl sutarties panaikinimo, nesiekiant bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių teisų gynimo, nes pritaikius restituciją iš bendrovės „Kauno grūdai“ priteistos pinigų sumos bus panaudotos bendrovės „Vievio paukštynas“ ir jos kreditorių labui.

Apeliantai (atsakovai) taip pat teigia, kad sutartis neteisėtai pripažinta negaliojančia, nes neįrodytas atsakovo Ž. P. nesąžiningumas, kuris nėra preziumuojamas. CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad Ž. P., sudarydamas ginčijamą sutartį, turėjo žinoti, jog ji pažeis AB „Vievio paukštynas“ kreditorių teises. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė atsižvelgęs į tai, kad ginčijamą sutartį Ž. P. sudarė po to, kai iš AB „Kauno grūdai“ vadovo sužinojo apie sunkumus atsiimant skolas iš bendrovės „Vievio paukštynas“, kad jam buvo perleidžiami įgyvendinami reikalavimai, ir į tai, kad būdamas patyręs verslininkas ir turintis gebėjimų finansų srityje asmuo, galėjo ir turėjo domėtis, o pasidomėję suvokti sudaromos sutarties nesąžiningą pobūdį ir jos tikslus. Argumentų, paneigiančių tokias skundžiamo sprendimo išvadas, atsakovų apeliaciniuose skunduose nėra. Esant aptartoms aplinkybėms šioje dalyje skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Be paminėtų pozicijų atsakovas AB „Kauno grūdai“ apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas parinko nesąžiningą restitucijos taikymo būdą, akivaizdžiai pažeidžiantį atsakovo AB „Kauno grūdai“ teisėtus interesus, nes atsakovas AB „Kauno grūdai“ grąžintas į ieškovo B AB „Vievio paukštynas“ kreditorių sąrašą skirtingomis sąlygomis nei jos egzistavo ginčijamos sutarties sudarymo metu.

Argumentas nepagrįstas.

Restitucija suprantama kaip teisių gynimo būdas grąžinant šalis į iki teisės pažeidimo buvusią teisinę padėtį (CK 1.138 str. 2 p.). CK 6.145 straipsnio 2 dalis leidžia teismui tik išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Apeliantas nenurodė pakankamų aplinkybių, pagrindžiančių būtent nesąžiningą jo padėties pablogėjimą restitucijos taikymo atveju. Galima prielaida, kad po šioje byloje priimto sprendimo pakitus bendrovės  „Kauno grūdai“ kreditiniam reikalavimui B AB „Vievio paukštynas“ bankroto byloje, tokių reikalavimų patenkinimo galimybės taps sudėtingesnės, nei jos būtų, jei tokio pat dydžio reikalavimą AB „Kauno grūdai“ būtų turėjusi nuo pat bankroto bylos iškėlimo momento. Tačiau B AB „Vievio paukštynas“ pagerės iš AB „Kauno grūdai“ priteistų lėšų suma. Be to, kaip teisingai nurodoma atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, tokia teisinė situacija susidarė būtent dėl AB „Kauno grūdai“ nesąžiningais pripažintų veiksmų, todėl restitucijos pasekmės šios bendrovės atžvilgiu negali būti pripažintos nesąžiningomis. Kita vertus, CK 6.146 straipsnyje nustatyta, jog restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į aptariamo teisinio santykio specifiką, restitucija taikyta priteisiant pinigus ar teisę į juos. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo kitokio, labiau sąžiningo ir jam palankaus restitucijos būdo, o jos visiškas netaikymas negalimas, nes tuomet netektų prasmės sutarties pripažinimas negaliojančia.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Teisėjai                                                         Rasa Gudžiūnienė

                                                                                    Konstantinas Gurinas

                                                                                    Egidijus Žironas