Civilinės bylos Nr. e2-771-854/2025
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00345-2025-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.6.3;
3.4.4.1; 3.4.5.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugpjūčio 14 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Idealiste“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Restos investicijos“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 7 d. nutarties, kuria atsisakyta atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Restos investicijos“ iškelti restruktūrizavimo bylą ir jai iškelta bankroto byla.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė mažoji bendrija (toliau – MB) „Ametra“ 2025 m. kovo 25 d. kreipėsi į teismą, prašydama iškelti bankroto bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Restos investicijos“ (toliau – ir bendrovė).
2. Nurodė, kad ji yra UAB „Restos investicijos“ kreditorė, bendrovė yra jai skolinga 60 379,73 Eur. Kreditorė kreipėsi antstolį, prašydama pradėti vykdomąsias bylas dėl priteistų sumų išieškojimo iš skolininkės pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 31 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1179-1099/2024 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-24409-1089/2024 ir šių sprendimų pagrindu išduotus vykdomuosius raštus. Buvo pradėtos vykdomosios bylos Nr. 0035/24/01223 ir Nr. 0035/24/02259. Atlikęs vykdymo veiksmus, antstolis grąžino kreditorei vykdomuosius dokumentus, nes bendrovė neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškotos priteistos lėšos, pridėjo išieškojimo negalimumo aktus. Įsiskolinimas nebuvo padengtas net iš dalies, o tai reiškia, kad bendrovė neturi turto ir pajamų. Taigi skolininkė yra nemoki, kadangi laiku negali vykdyti turtinių prievolių. Kreditorė, įgyvendindama Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus, 2025 m. kovo 13 d. registruotu laišku išsiuntė atsakovei pranešimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
3. Vilniaus apygardos teisme 2025 m. gegužės 28 d. gautas ieškovės MB „Idealiste“ pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, kuriuo ieškovė prašė iškelti atsakovei UAB „Restos investicijos“ restruktūrizavimo bylą.
4. Pareiškime dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovė nurodė, kad UAB „Restos investicijos“ skola jai sudaro 18 631,70 Eur. Atsakovė neįvykdė piniginės prievolės ieškovei nei per 2025 m. balandžio 2 d. pranešime dėl nemokumo bylos iškėlimo suteiktą terminą, nei per laikotarpį iki pareiškimo pateikimo teismui dienos, todėl yra pagrindas teigti, kad atsakovė turi finansinių sunkumų. Remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, atsakovė yra gyvybingas juridinis asmuo: pagal 2023 metų finansinės atskaitomybės duomenis atsakovės veikė pelningai (2023 metais jos grynasis pelnas siekė 22 500 Eur), jos turimas turtas viršijo įsipareigojimus, o pardavimo pajamos sudarė 142 300 Eur. Atsakovė nėra likviduojama dėl bankroto.
5. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2025 m. birželio 10 d. nutartimi civilinė byla Nr. eB2-2385-432/2025 (dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo) prijungta prie civilinės bylos Nr. eB2-1932-432/2025 (dėl bankroto bylos iškėlimo).
6. Atsakovė UAB „Restos investicijos“ 2025 m. liepos 7 d. pateikė atsiliepimą, kuriame prašė atmesti pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo. Nurodė, kad ji yra gyvybingas juridinis asmuo, jos 2019–2025 m. veikla yra pelninga, o turtas viršija mokėtinas sumas; pagal vykdomas sutartis bendrovės pajamų suma sudarys apie 876 000 Eur, nes ji pardavinėja 3 privačius gyvenamuosius namus ir vykdo kitą bendrovės įstatuose numatytą veiklą, kuri leis vykdyti prievoles ateityje.
7. Atsakovė pažymėjo, kad nuo 2021 m. sausio 15 d. ji pagal jungtinės veiklos sutartį vysto privačių gyvenamųjų namų statybą (duomenys neskelbtini). Pagal šią sutartį žemės sklypo savininkas suteikė žemės sklypą, kuriame bendrovė pastatė 4 privačius gyvenamuosius namus, vienas namas yra parduotas, gautos lėšos panaudotos banko paskolai gražinti. Dabar bendrovė pardavinėja likusius 3 namus. Bendrovės pastatyti parduodami 3 namai su daline apdaila, vieno namo plotas 120 kv. m, vieno namo pardavimo kaina – 269 000 Eur. Pagal jungtinės veiklos sutartį pardavus namus, žemės sklypo savininkui priklauso 200 000 Eur, likusios lėšos skiriamos atsakovei. Šiame projekte, pardavus namus, bendrovės pajamų suma sudarys apie 876 000 Eur.
8. Atsakovė taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) privačių gyvenamųjų namų projekte bendrovė dalį statybos darbų buvo patikėjusi ieškovei MB „Ametra“. Nepriklausomas, atestuotas statybos techninis prižiūrėtojas nustatė, kad ieškovė statybos darbus atliko nekokybiškai. Bendrovė su ieškove vedė derybas dėl nustatytų neatitikimų pašalinimo, ieškovė žadėjo pašalinti trūkumus. 2024 m. gegužės 25 d. atestuotas statybos techninės priežiūros vadovas surašė statybos darbų defektų aktą. 2024 m. birželio 5 d. bendrovė išsiuntė ieškovei pretenziją dėl minėtų statybos darbų defektų. Ieškovė statybos darbų defektų nepašalino ir už nekokybiškai atliktus darbus bendrovei išrašė darbų pardavimo sąskaitas faktūras. Dėl šių aplinkybių bendrovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (ieškinio suma – 46 754,07 Eur) dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, nustačius statybos darbų defektus. Bendrovė, vadovaudamasi statybos darbų nustatytų defektų aktu, išrašė ir ieškovei pateikė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, kurios suma – 45 229 Eur. Darytina išvada, kad ieškovės deklaruojama reikalavimo teisė bendrovei yra nepagrįsta. Be to, bendrovė sėkmingai vykdo statybos darbus (duomenys neskelbtini). Bendrovės pajamos šiame projekte sieks 73 000 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 7 d. nutartimi atmetė ieškovės MB „Idealiste“ pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovei UAB „Restos investicijos“ ir, patenkinęs ieškovės MB „Ametra“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovei UAB „Restos investicijos“ iškėlė bankroto bylą.
10. Teismas nurodė, kad pagal JANĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas atsisako iškelti restruktūrizavimo bylą, jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių: 1) juridinis asmuo neatitinka bent vienos iš šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų; 2) restruktūrizavimo plano projektas, jeigu jis turėjo būti pateiktas, neatitinka JANĮ 104 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimų; 3) restruktūrizavimo plano projekte, jeigu jis turėjo būti pateiktas, numatytos priemonės akivaizdžiai nepadės juridiniam asmeniui įveikti finansinių sunkumų, išsaugoti gyvybingumo ir išvengti bankroto. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad restruktūrizavimo byla keliama, jeigu yra visuma šių sąlygų: 1) juridinis asmuo turi finansinių sunkumų; 2) juridinis asmuo yra gyvybingas; 3) juridinis asmuo nėra likviduojamas dėl bankroto (JANĮ 21 straipsnio 1 dalis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, restruktūrizavimo byla negali būti iškelta (JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-387-934/2024, 16 punktas).
11. Teismas pažymėjo, kad JANĮ 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas priima nutartį atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą ir iškelia bankroto bylą, jeigu padaro pagrįstą išvadą, kad juridinis asmuo yra nemokus ir yra bent viena iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-139-854/2025 išaiškinta, kad JANĮ 22 straipsnio 2 dalis reiškia, jog teismas, nagrinėdamas pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nustatęs, jog bendrovė yra nemoki bei esant bent vienai JANĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, turi iškelti bankroto bylą.
12. Pagal JANĮ 21 straipsnio 2 dalies nuostatas bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Įmonės nemokumo sąvoka apibrėžta JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje, kur nurodyta, kad įmonės nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Nemokumui nustatyti reikalingas bent vienas iš nurodytų elementų (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1876-381/2020).
13. Teismas nurodė, kad atliekant juridinio asmens mokumo analizę, svarbi ir finansinių rodiklių dinamika, t. y. kaip kinta juridinio asmens finansinė būklė, ar ji gerėja, ar blogėja (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-959-330/2016).
14. Teismas iš atsakovės UAB „Restos investicijos“ 2025 m. kovo 28 d. balanso nustatė, kad bendrovė turėjo 301 406 Eur vertės turto, kurį visą sudarė trumpalaikis turtas. Teismas pažymėjo, kad pagal teismų praktiką, nesant priešingų duomenų, trumpalaikis turtas nelaikytinas realiai egzistuojantis ir galintis būti panaudotas turtinėms prievolėms vykdyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-101-553/2022). Mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 109 520 Eur. Taigi, teismo vertinimu, realiai egzistuojančio turto, kuris galėtų būti panaudotas nurodytoms prievolėms įvykdyti, atsakovė neturi. Teismas nurodė, kad duomenų apie tai, kad atsakovės finansinė būklė galėtų pagerėti, t. y. jog atsakovės negalėjimas įvykdyti pinigines prievoles (sumokėti skolas) nėra laikinas, kad atsakovės įsipareigojimai kreditoriams galėtų būti įvykdyti ateityje, nėra.
15. Teismas konstatavo, kad atsakovė UAB „Restos investicijos“ yra nemoki ir yra pagrindas jai iškelti bankroto bylą (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis, 21 straipsnio 2 dalis).
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
16. Ieškovė MB „Idealiste“ ir atsakovė UAB „Restos investicijos“ (toliau – ir apeliantės) pateikė iš esmės analogiškus atskiruosius skundus, kuriuose prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti bankroto bylą atsakovei UAB „Restos investicijos“ ir tenkinti ieškovės MB „Idealiste“ pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos atsakovei iškėlimo. Atskirieji skundai grindžiami šiais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovės pateiktų duomenų ir argumentų, pagrindžiančių, kad atsakovė verčiasi statybos ir nekilnojamojo turto vystymo veikla, t. y. veikia toje srityje, kurioje ilgalaikis turtas (nekilnojamasis turtas) gali būti teisėtai ir pagrįstai priskiriamas trumpalaikiam turtui, jei jis skirtas parduoti kaip nebaigta produkcija. 2-ojo verslo apskaitos standarto metodinėse rekomendacijose, patvirtintose Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos (toliau – AVNT) direktoriaus įsakymu (VAS10), aiškiai nurodoma, kad „trumpalaikis turtas – turtas, kurį įmonė sunaudoja ekonominei naudai gauti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą“. Tačiau teismas nesiaiškino, koks yra atsakovės veiklos ciklas, kokia tai veikla ir jos pobūdis, nors tokią teismo pareigą lemia nemokumo bylose vyraujantis viešasis interesas. Be to, VAS metodinėse rekomendacijose nurodoma ir tai, kad „tas pats turtas vienu atveju gali būti ilgalaikis, o kitu – trumpalaikis“. Tai reiškia, kad statybos metu pastatyti namai, kuriuos bendrovė pardavinėja, gali ir turi būti priskiriami trumpalaikiam turtui, nepriklausomai nuo jų fizinės formos (nekilnojamasis turtas), jei jų paskirtis – parduoti.
16.2. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl trumpalaikio turto nelaikymo realiai egzistuojančiu turtu. Ši praktika netaikytina, kadangi šioje byloje faktinės aplinkybės skiriasi. Atsakovė veikia nekilnojamojo turto plėtros srityje ir statomus nekilnojamojo turto objektus, kurie yra skirti parduoti per vieną veiklos ciklą, ji priskiria prie trumpalaikio turto, nes to reikalauja AVNT parengtos rekomendacijos. Antroji klasė – nebaigta produkcija, yra būtent statomi nekilnojamieji turto objektai. Tačiau šių aplinkybių skundžiamoje nutartyje teismas neanalizavo ir taip pažeidė pareigą išsamiai ištirti visus byloje esančius įrodymus.
16.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad trumpalaikis turtas nelaikytinas realiai egzistuojantis ir galintis būti panaudotas turtinėms prievolėms vykdyti. Šis vertinimas prieštarauja faktiniams duomenims, kad atsakovė valdo 3 parduodamus namus, kurių kiekvieno pardavimo kaina yra 269 000 Eur, taip pat teismas nepasisakė dėl pateiktų statybinių medžiagų (atsargų) vertės – 214 388 Eur, kuri pagrįsta pateiktais įrodymais (prekių likučiais sandėlyje ir statybos prekių pirkimo sąskaitomis). Teismas nevertino, kad turtas yra komerciškai realizuojamas, jog atsakovė teikia duomenis apie vykdomus projektus, pardavimai yra aktyvūs (pateikti skelbimai, brokerių įtraukimas).
16.4. Bylos duomenys rodo, kad atsakovės restruktūrizavimas, jai toliau leidžiant vykdyti veiklą, t. y. statyti nekilnojamojo turto objektus ir juos parduoti, būtent ir yra tas būdas, leidžiantis efektyviai atsiskaityti su kreditoriais, nes pardavus nekilnojamąjį turtą, kuris bus pastatytas ir likvidus, bus pasiektas didesnis efektas nei bankroto proceso metu parduodant smulkų trumpalaikį turtą, t. y. statybines medžiagas ir komplektavimo detales.
16.5. Teismas pažeidė veiksmingo nemokumo proceso principą, nes nesvarstė, ar bankroto byla šiuo atveju nėra perteklinė ir bendrovės mokumas negalėtų būti atkurtas mažiau žalingomis priemonėmis – restruktūrizavimu. Tai yra ne tik nacionalinės teisės (JANĮ), bet ir 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1023 dėl prevencinio restruktūrizavimo sistemų, skolų panaikinimo ir draudimo verstis veikla ir priemonių restruktūrizavimo, nemokumo ir skolų panaikinimo procedūrų veiksmingumui didinti, kuria iš dalies keičiama Direktyva (ES)2017/1132 OJ L 172, pažeidimas.
16.6. Nagrinėjamu atveju yra visos JANĮ 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos atsakovės restruktūrizavimo bylai iškelti – bendrovė turi finansinių sunkumų, yra gyvybinga ir nėra likviduojama dėl bankroto. Restruktūrizavimo pareiškimo priėmimas sustabdė turto realizavimą ir išieškojimą, o tai reiškia, kad teismas ne tik vertino bendrovę kaip gyvybingą, bet ir realizavo apsaugos mechanizmus tam, kad bendrovė galėtų pasinaudoti restruktūrizavimo teikiamomis galimybėmis.
16.7. Teismas, atsisakydamas iškelti restruktūrizavimo bylą, rėmėsi tik viena ir dviejų JANĮ 22 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų – nemokumo konstatavimu. Tačiau aptariamas straipsnis reikalauja kumuliatyvaus sąlygų egzistavimo, t. y. ne tik bendrovės nemokumo, bet turi egzistuoti ir bent viena iš JANĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų. Teismas nutartyje nepasisakė nei dėl to, kokia konkreti JANĮ 22 straipsnio 1 dalies sąlyga taikytina, nei vertino, ar bent viena jų egzistuoja, tarp jų ir tai, ar šioje stadijoje turėjo buvo privalomas restruktūrizavimo plano projektas, ar jis buvo pateiktas, ir jei ne, ar bendrovė buvo įpareigota jį pateikti. Kadangi teismas neįpareigojo atsakovės pateikti restruktūrizavimo plano, negalėjo konstatuoti jo neatitikimo.
16.8. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė MB „Ametra“ yra buvusi atsakovės rangovė, kurios veiksmai (padaryti defektai, dėl kurių vyksta ginčas), gali žymiai sumažinti atsakovės skolą. Taigi jos reikalavimas yra ginčytinas ir galimai mažesnis 50 proc. priklausomai nuo eksperto išvadų. Tai reiškia, kad pagrindo iškelti bankroto bylą gali nebelikti, todėl teismas privalėjo arba sustabdyti bankroto bylos nagrinėjimą iki ginčo pabaigos, arba atmesti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kol nėra aiškus skolos dydis.
16.9. Teismas nepasisakė dėl formuojamos teismų praktikos ir teisės doktrinos, pagal kurią restruktūrizavimas yra pirmenybinis procesas, kai įmonė yra gyvybinga, turi realų turtą, yra galimybė atkurti mokumą.
17. Ieškovė MB „Ametra“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apeliančių atskiruosius skundus atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino abu alternatyvius pagrindus bankroto bylai iškelti (juridinis asmuo (atsakovė) negali laiku vykdyti turtinių prievolių ir juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę), t. y. išnagrinėjo ir įsipareigojimų, ir realaus turto vertę bei padarė išvadą, kad atsakovė faktiškai yra nemoki. Atsakovė nėra pajėgi sumokėti priteistų sumų MB „Ametra“.
17.2. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė UAB „Restos investicijos“ ir ieškovė MB „Idealiste“ yra susiję juridiniai asmenys – abiejų jų direktorė ir vienintelė akcininkė yra D. S.
17.3. Atsakovė nėra gyvybingas juridinis asmuo. Tai pagrindžia šios aplinkybės: 1) MB „Idealiste“ vykdo mokėjimus už atsakovę, kadangi pastaroji nėra pajėgi pati jų vykdyti. MB „Idealiste“ skolos susiformavimo pagrindas yra mokėjimai už atsakovės prievoles, t. y. mokėjimai, atlikti siekiant dirbtinai sukurti gyvybingo juridinio asmens įspūdį; 2) ieškovei MB „Ametra“ buvo grąžinti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo negalimumo (turto nebuvimo); 3) nuo bylos nagrinėjimo pradžios atsakovės įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) tik didėja; 4) bendrovėje yra tik du darbuotojai: direktorė D. S. ir jos gyvenimo draugas I. T. (I. T.); ieškovės nuomone, atsakovė tyčia priėmė naują darbuotoją ir pradėjo didinti skolą valstybės institucijoms, žinodama, kad jai bankrutavus, dalis skolų darbuotojams bus padengta iš Garantinio fondo; 5) atsakovė į bylą pateikė padrikus finansinius dokumentus, iš kurių galima spręsti, kad ji nesugeba vesti savo buhalterijos; į dokumentus tyčia neįtraukiamos priteistos skolos, nepriskaičiuojami delspinigiai, dokumentuose kaskart kinta įsiskolinimai kreditoriams (pavyzdžiui, įsiskolinimas MB „Ametra“ iš pradžių buvo 37 000 Eur, vėliau jau nurodoma 60 000 Eur; MB „Idealiste“ įsiskolinimas buvo 20 000 Eur, vėliau – 18 000 Eur); be to, nagrinėjant bylą buvo gautas prašymas prijungti prie bylos kreditorę UAB „Profitus Crowdfunding“, kurios atsakovė nebuvo nurodžiusi kreditorių sąraše; 6) bendrovė iki šiol Juridinių asmenų registrui nepateikė finansinės atskaitomybės dokumentų už 2024 metus; 7) atsakovės teiginiai, kad jau yra parduotas vienas iš namų yra melagingi. Tikroji situacija yra tokia, kad už vieną iš namų yra gautas avansas, bet teismo procese pirkėjas bando jį atgauti. O teiginiai apie tikėtinas pajamas yra nerealūs ir negali būti laikomi turinčiais kokį nors realų pagrindą; 8) apie atsakovės namų statybos projektą ir jo pardavinėjimą bei tai, kaip nesąžiningai elgiamasi su asmenimis, siekiančiais įsigyti namą projekte, yra skelbiama ir pasakojama viešai socialiniuose tinkluose (pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini)).
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
19. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atsakovei UAB „Restos investicijos“ iškelti restruktūrizavimo bylą ir atsakovei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl pagrindo atsakovei iškelti nemokumo (restruktūrizavimo ar bankroto) bylą (ne)buvimo
20. Juridinio asmens restruktūrizavimas yra visuma JANĮ nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama įveikti juridinio asmens finansinius sunkumus, išsaugoti jo gyvybingumą ir išvengti bankroto, gaunant kreditorių pagalbą finansiniams sunkumams įveikti, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (JANĮ 2 straipsnio 10 dalis). Taigi restruktūrizavimas yra vienas kolektyvinių bendrovės finansinių sunkumų sprendimo būdų, skirtas su mokumo problemomis susidūrusiai bendrovei išsaugoti.
21. Restruktūrizavimo byla keliama, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) juridinis asmuo turi finansinių sunkumų; 2) juridinis asmuo yra gyvybingas; 3) juridinis asmuo nėra likviduojamas dėl bankroto (JANĮ 21 straipsnio 1 dalis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, restruktūrizavimo byla negali būti iškelta (JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Restruktūrizavimo bylą taip pat atsisakoma kelti, jeigu restruktūrizavimo plano projektas, kai jis turėjo būti pateiktas, neatitinka šio įstatymo 104 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimų (JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jeigu restruktūrizavimo plano projekte, kai jis turėjo būti pateiktas, numatytos priemonės akivaizdžiai nepadės juridiniam asmeniui įveikti finansinių sunkumų, išsaugoti gyvybingumo ir išvengti bankroto (JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
22. Juridinio asmens finansiniai sunkumai – tai padėtis, kai juridinis asmuo yra nemokus arba yra juridinio asmens nemokumo tikimybė (JANĮ 2 straipsnio 5 dalis). JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi įstatymų leidėjas juridinio asmens nemokumą sieja su dviem alternatyviomis sąlygomis – negalėjimu laiku vykdyti turtines prievoles ir juridinio asmens įsipareigojimų viršijimu jo turimo turto vertei. Juridinio asmens nemokumas nustatomas taikant balanso testą kartu su likvidumo testu. Pagal balanso testą nustatoma, ar turto pakaktų padengti skolininko įsipareigojimams, įskaitant ir tuos, kurių terminai dar nėra suėję, o likvidumo testas skirtas patikrinti, ar skolininkas laiku vykdo savo prievoles (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-124-407/2022).
23. JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Vadovaujantis JANĮ 22 straipsnio 3 dalimi, teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių: i) juridinis asmuo iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus; ii) juridinis asmuo nėra nemokus; iii) pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad juridinio asmens turto nepakanka bankroto proceso administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus JANĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodytą atvejį.
24. JANĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas priima nutartį atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą ir iškelti bankroto bylą, jeigu padaro pagrįstą išvadą, kad juridinis asmuo yra nemokus ir yra bent viena iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai teismas atsisako juridiniam asmeniui iškelti restruktūrizavimo bylą, klausimas dėl to paties juridinio asmens bankroto bylos iškėlimo turi būti išnagrinėtas tuo pačiu procesiniu dokumentu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-868-450/2022; 2024 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-402-910/2024; 2024 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-754-934/2024).
25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 2025 m. kovo 28 d. balanso duomenimis atsakovė UAB „Restos investicijos“ turėjo 301 406 Eur vertės turto (visą turtą sudarė trumpalaikis turtas, todėl teismas jo nelaikė realiai egzistuojančiu ir galinčiu būti panaudotu turtinėms prievolėms vykdyti turtu), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 109 520 Eur, konstatavo, kad atsakovė yra nemoki (nėra pajėgi sumokėti skolų), todėl atsisakė iškelti atsakovei restruktūrizavimo bylą ir iškėlė jai bankroto bylą.
26. Atsakovė UAB „Restos investicijos“ ir ieškovė MB „Idealiste“ atskiruosiuose skunduose nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, teigdamos, kad teismas nepagrįstai iškėlė atsakovei bankroto bylą, nors buvo pagrindas iškelti jai restruktūrizavimo bylą. Apeliančių teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl atsakovės turimo turto, trumpalaikio turto sudėtį (nebaigtus statyti statinius, statybines medžiagas), nepagrįstai jį laikydamas realiai neegzistuojančiu turtu, kuris negali būti panaudotas bendrovės prievolėms vykdyti. Apeliantės pažymi, kad teismas nepasisakė dėl jų procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, susijusių su atsakovės vykdoma veikla, nevertino to, jog atsakovė yra gyvybingas juridinis asmuo, vykdo veiklą ir generuoja pajamas (pelną), netyrė su tuo susijusių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas tokiai apeliančių pozicijai iš esmės pritaria dėl toliau nurodomų motyvų.
27. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos Respublikos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visų abejonių dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).
28. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi vertinti įrodymus, vadovaudamasis įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 52 punktas).
29. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑139/2010). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-378/2024, 40 punktas). Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016, 63 punktas; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-701/2019, 54 punktas). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑561‑378/2016, 23 punktas).
30. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo suformuluotas įrodinėjimo taisykles, įvertinęs skundžiamos nutarties turinį, atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentus, byloje nustatytus faktinius duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bendrovės nemokumo (restruktūrizavimo ar bankroto) bylos iškėlimo pažeidė anksčiau nurodytas procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos neįsigilinus ir nenustačius visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, iš esmės neatlikus savarankiško byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo, būtino teisėtam, pagrįstam ir teisingam teismo procesiniam sprendimui priimti.
31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pacitavo JANĮ nuostatas ir teismų praktikos išaiškinimus dėl sąlygų, būtinų restruktūrizavimo ar bankroto bylai iškelti, tačiau plačiau jų neanalizavo ir nesusiejo su konkrečiomis šios bylos faktinėmis aplinkybėmis bei šalių pateiktais įrodymais, taip pat teismui prieinamuose viešuose registruose – VĮ Registrų centre, AB „Regitra“, Antstolių informacinėje sistemoje, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sistemoje, VMI, Lietuvos teismų informacinės sistemoje (LITEKO) – užfiksuotais duomenimis apie bendrovę (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi teismas neatliko kompleksinio visumos bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir įrodymų teisinio vertinimo atsakovės finansinei būklei, jos (ne)mokumui tinkamai nustatyti ir įvertinti.
32. Vienintelis įrodymas, kurį pirmosios instancijos teismas šioje byloje įvertino, yra atsakovės 2025 m. kovo 28 d. balansas, kuriuo remdamasis, teismas padarė išvadą, kad bendrovės įsipareigojimai viršija jos turimo turto vertę (laikęs, jog trumpalaikis turtas nėra realiai egzistuojantis turtas) ir dėl to atsakovė laikytina nemokia. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada negali būti laikoma pagrįsta, teismui visų pirma nenustačius ir nevertinus to, kas sudaro atsakovės trumpalaikį turtą (atsargos, debitorių įsiskolinimai, pinigai, etc.), taip pat, kaip teisingai pastebi apeliantės atskiruosiuose skunduose, neatsižvelgus į atsakovės veiklos pobūdį, jos specifiką, atitinkamo trumpalaikio turto rūšį (nebaigti statyti statiniai), šio turto apskaitymo ypatumus, aplinkybę, ar šis turtas pagal šalių nurodomas aplinkybes iš tiesų negali būti laikomas realiai egzistuojančiu turtu. Šiuo atveju teismas formaliai, nevertindamas trumpalaikio turto sudėties, visą šį turtą priskyrė nelikvidžiam turtui, taip padarydamas tinkamai nemotyvuotą išvadą, kad atsakovė neturi jokio realaus turto, kuris galėtų būti panaudotas jos prievolėms vykdyti, o turi tik 109 520 Eur įsipareigojimus kreditoriams.
33. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne)mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022; 2022 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1048-933/2022; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-650-407/2024)). Taigi ir nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės realiai turimo turto ir jo vertės, turėjo įvertinti ne tik atsakovės balanso duomenis, tačiau ir kitus byloje esančius įrodymus, viešų registrų duomenis. Tačiau teismas to nepadarė ir atsakovės nemokumą pagal balanso testą nepagrįstai konstatavo išimtinai remdamasis tik balanse užfiksuotų dviejų rodiklių – susidariusių skolų sumos ir į balansą įrašyto turto – matematiniu palyginimu. Dar daugiau, nors pats teismas citavo teismų praktiką, pagal kurią atliekant juridinio asmens mokumo analizę, svarbi ir finansinių rodiklių dinamika, t. y. kaip kinta juridinio asmens finansinė būklė, ar ji gerėja, ar blogėja, vis dėlto teismas atsakovės finansinės padėties pokyčio atskirais laikotarpiais netyrė, neanalizavo, kaip ji kinta (kito) bei kokią reikšmę tai turi atsakovės mokumui.
34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad JANĮ 2 straipsnio 7 dalis, apibrėžianti juridinio asmens nemokumą, yra alternatyvi ir bendrovės nemokumą, kaip minėta, sieja su dviem sąlygomis – negalėjimu laiku vykdyti turtines prievoles ir juridinio asmens įsipareigojimų viršijimu jo turimo turto vertei. Remiantis aktualia teismų praktika, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams formaliai net ir neviršijant balansinės turto vertės, jeigu nustatoma, kad įmonė nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-958-381/2018; 2024 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-401-467/2024, 36 punktas). Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakovės nemokumo pagal likvidumo testą apskritai net nevertino, nenustatė jos turimų kreditorių ir jiems susidariusių įsiskolinimų (jų dydžio), laikotarpio, kurį šie įsipareigojimai nėra vykdomi, nors ieškovė MB „Ametra“ atsakovės negalėjimu laiku vykdyti prievoles ir grindė savo pareiškimą, prašydama atsakovei iškelti bankroto bylą.
35. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą negali būti keliama bankroto byla bendrovei, kuri yra gyvybinga (JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis).
36. Svarbu pažymėti, kad juridinio asmens gyvybingumo sąlyga yra aktuali sprendžiant ir restruktūrizavimo, ir bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui klausimą. Tai reiškia, kad net ir nustačius, jog juridinis asmuo susiduria su finansiniais sunkumais (yra nemokus), tačiau vykdo ūkinę komercinę veiklą ir netolimoje ateityje yra pajėgus išspręsti savo finansinius sunkumus, taigi yra gyvybingas, bankroto bylą tokiam juridiniam asmeniui turi būti atsisakoma kelti (jeigu byloje paduotas tik pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo ir sprendžiamas tik šis klausimas). Tuo atveju, jeigu byloje kartu yra paduotas ir pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, ir pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo (kaip yra šiuo atveju), visų pirma turi būti vertinami pagrindai ir sąlygos juridiniam asmeniui restruktūrizuotis ir tik nustačius, kad tokios galimybės nėra, sprendžiama dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo. Tokia išvada darytina dėl to, kad poreikis išsaugoti rinkoje veikiančią ir toliau pajėgią iš esmės savarankiškai funkcionuoti įmonę, kai jos finansiniai sunkumai nėra akivaizdžiai pastovaus pobūdžio, yra socialiai reikšmingesnis už siekį likviduoti tokią įmonę, nes įmonės gaivinimo atveju tiek įmonė, tiek jos darbuotojai bei kiti kreditoriai patirs didesnę naudą (įmonė funkcionuos kaip verslo subjektas toliau, bus išsaugotos darbo vietos, valstybė gaus pajamų mokesčių pavidalu, kreditoriai, ypač paskutiniosios eilės, restruktūrizavimo proceso metu turės didesnes galimybes gauti reikalavimų patenkinimą), nei likvidavimo atveju, kuomet įmonės turtas parduodamas už likvidacines vertes ir paskutinės eilės kreditorių galimybės atgauti skolas neretai yra labai minimalios (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-822-910/2022; 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-235-553/2022).
37. Teismų praktikoje pažymėta, kad, vertindamas gyvybingumo sąlygą, teismas turi vertinti reikšmingų faktinių aplinkybių visumą: kokios priežastys lėmė įmonės nemokumo problemas, kokią ūkinę komercinę veiklą vykdo juridinis asmuo ir kokios yra šios veiklos perspektyvos, numatomos gauti pajamos (pelnas), ar jos leis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams, kiek darbuotojų dirba įmonėje (darbuotojų skaičiaus kaita) ir pan. Jei įmonė ūkinės komercinės veiklos nevykdo ar numatoma vykdyti ūkinės komercinė veikla akivaizdžiai neleis juridiniams asmeniui ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus, tai kelia abejonių dėl įmonės gyvybingumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020). Kadangi restruktūrizavimo ar bankroto byla yra keliama konkrečiam juridiniam asmeniui, turi būti atsižvelgiama į to juridinio asmens finansinę padėtį ir jo veiklos perspektyvas. Todėl vertinant bendrovės gyvybingumą ir jos ateities perspektyvas, reikalinga nustatyti, kokią faktiškai veiklą vykdo bendrovė ir kokiu būdu generuoja pajamas, kokią veiklą ir kaip ji ketina vykdyti ateityje bei kokios yra šios planuojamos veiklos perspektyvos.
38. Nors gyvybingumo įrodinėjimo pareiga tenka pareiškėjui, tačiau teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, turi būti aktyvus, nes tinkamu restruktūrizavimo procesą nustatančių teisės normų aiškinimu ir taikymu iš esmės grindžiamas būtinumas apginti viešąjį interesą – garantuoti restruktūrizavimo teisinių santykių stabilumą ir užtikrinti pažeistų subjektinių teisių apsaugą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1723-241/2020; 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-295-407/2023).
39. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovė yra nemoki, nepagrįstai nusprendė, jog vien ši aplinkybė yra pakankama atsisakyti iškelti atsakovei restruktūrizavimo bylą ir iškelti jai bankroto bylą. Tokią išvadą teismas padarė nepaisydamas paties skundžiamoje nutartyje nurodytų teismų praktikos išaiškinimų, pagal kuriuos teismas, nagrinėdamas pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, bendrovei turi iškelti bankroto bylą, tik tuo atveju, jeigu ji yra nemoki ir yra bent viena JANĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta aplinkybė. Pažymėtina, kad JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas atsisako iškelti restruktūrizavimo bylą, jeigu juridinis asmuo neatitinka bent vienos iš šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų. JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad siekiant, iškelti restruktūrizavimo bylą, juridinis asmuo turi būti gyvybingas. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškelti restruktūrizavimo bylą ir nuspręsdamas atsakovei iškelti bankroto bylą, turėjo, be kita ko, nustatyti ne tik tai, kad atsakovė yra nemoki, tačiau ir tai, jog ji nėra gyvybingas juridinis asmuo. Tačiau teismas to nepadarė.
40. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nevertino atsakovės gyvybingumo – atsakovės (ne)vykdomos ūkinės komercinės veiklos (darbuotojų (ne)turėjimą, sutarčių su klientais (ne)sudarymą, etc.), jos galimybių generuoti pajamas (pelną) ir atsiskaityti su kreditoriais (ne)buvimą. Teismas, išskyrus anksčiau minėtą 2025 m. kovo 28 d. balansą, taip pat nevertino jokių kitų į bylą pateiktų įrodymų, kuriais buvo grindžiamos bylai reikšmingos aplinkybės, susijusios su atsakovės finansine padėtimi, jos gyvybingumu. Taigi pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir neišsiaiškino visų svarbių aplinkybių, spręsdamas, ar yra pagrindas bendrovei iškelti restruktūrizavimo bylą, o jei ne – bankroto bylą, taip pat, manydamas, kad nepakanka turimų duomenų, nepasiūlė šalims pateikti papildomus duomenis, pagrindžiančius atsakovės gyvybingumą, jos galimybes vykdyti ūkinę komercinę veiklą ir netolimoje ateityje atsiskaityti su kreditoriais (JANĮ 20 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai).
41. Minėta, kad civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas (CPK 176, 185 straipsniai), reiškiantis, kad teisėjas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-684/2024). O nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nenustačius nurodytų aplinkybių ir neištyrus bei neįvertinus įrodymų visumos, darytina išvada, kad jam negalėjo susiformuoti pagrįstas įsitikinimas dėl byloje įrodinėjamų reikšmingų faktų buvimo (CPK 176, 185 straipsniai) ir ginčui tinkamai bei visapusiškai išspręsti reikšmingos aplinkybės byloje liko nenustatytos bei neįvertintos.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
42. Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, neišnagrinėjo byloje kilusio ginčo iš esmės – nenustatė ir neįvertino visų reikšmingų aplinkybių ir įrodymų, susijusių su atsakovės UAB „Restos investicijos“ mokumu, jos gyvybingumu, o tai sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl nemokumo (restruktūrizavimo ar bankroto) bylos atsakovei iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad byla apeliaciniame teisme nurodytais aspektais iš esmės turėtų būti nagrinėjama iš naujo visa apimtimi, o tai ne tik neatitiktų apeliacinio proceso paskirties, tačiau ir nepagrįstai užkirstų šalių teisę į apeliaciją.
44. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021). Todėl pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinus, bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose paskirstymo klausimas šioje nutartyje nesprendžiamas. Patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą ir priėmus joje galutinį teismo procesinį sprendimą.
45. Panaikinus skundžiamą nutartį ir klausimą dėl nemokumo bylos iškėlimo perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliantėms, kaip mokesčio mokėtojoms, turėjusioms pareigą sumokėti žyminį mokestį, grąžinamas už atskiruosius skundus sumokėtas žyminis mokestis – kiekvienai po 57 Eur, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 3, 5 dalys; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-361-585/2021; 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-7-450/2023; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-928-912/2023; 2025 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-108-567/2025).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl nemokumo (restruktūrizavimo ar bankroto) bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Restos investicijos“ iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Grąžinti ieškovei mažajai bendrijai „Idealiste“, juridinio asmens kodas 306112226, 57 Eur (penkiasdešimt septynių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2025 m. rugpjūčio 13 d. mokėjimo nurodymu Nr. 0813132308859, akcinė bendrovė Artea bankas, žyminio mokesčio mokėjimo užduoties kodas (ID) ZO60238.
Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Restos investicijos“, juridinio asmens kodas 304686546, 57 Eur (penkiasdešimt septynių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą atsakovės vadovės D. S. 2025 m. rugpjūčio 13 d. mokėjimo nurodymu Nr. 299, Swedbank, akcinė bendrovė, žyminio mokesčio mokėjimo užduoties kodas (ID) ZO60239.
Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi.
Teisėja Giedrė Čėsnienė