Administracinė byla Nr. A-807-624/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00760-2021-1
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. U. prašymą dėl administracinės bylos pagal pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas J. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos; toliau – ir NŽT) ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI)), ir Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 130 358,34 Eur tiesioginiams nuostoliams atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad:
2.1. pareiškėjas nuo 2004 m. rugpjūčio 19 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdė žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Dėl Administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) priimtų sprendimų nuo 2006 m. liepos mėn. iki 2013 m. lapkričio mėn., kai servitutas nustatytas teismo sprendimu ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Gabijos investicijos“ (bankrutavusi ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro pagal 2016 m. kovo 2 d. užregistruotą prašymą) buvo sudarytos sąlygos neteisėtai valdyti dalį Žemės sklypo, tuo suvaržant pareiškėjo nuosavybės teisę;
2.2. kilus abejonių dėl termino skundui paduoti praleidimo, skundo padavimo terminas turėtų būti atnaujintas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuo 2006 metų aktyviais veiksmais kreipėsi į valstybės institucijas ir teismus dėl nuosavybės teisių pažeidimų pašalinimo. Pašalinus nuosavybės teisės pažeidimus, pareiškėjas būtų turėjęs teisę kreiptis į teismą dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Nors dėl įvairių procesinių kliūčių (pvz., nesumokėto žyminio mokesčio) teismai anksčiau nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimo atlyginti nuostolius, patirtus dėl neteisėtų valstybės, savivaldybės institucijų ar privačių asmenų veiksmų, tačiau, atsižvelgiant į teismų sprendimuose nurodytus motyvus, laikytina, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo, inicijuodamas naują bylą įstatymų nustatyta tvarka;
2.3. turtinė žala pareiškėjui kilo nuo 2006 metų dėl Administracijos ir VAVA aktų, kurie tiesiogiai suvaržė pareiškėjo teisę laisvai naudotis, valdyti ir disponuoti Žemės sklypu bei ūkinės veiklos laisvę, sudarė sąlygas kelerius metus vykdyti neteisėtas statybas, suvaržiusias pareiškėjo teisę laisvai naudotis Žemės sklypu (pvz., vykdyti jame veiklą ir gauti iš jos naudą) ir tokiu būdu tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriui – akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Citadele“ bankas (išregistruota iš Juridinių asmenų registro, 2019 m. sausio 7 d. užregistravus pranešimą apie vienos valstybės ribas peržengiančio juridinių asmenų jungimosi užbaigimą);
2.4. Vilniaus apskrities viršininkas, remdamasis Administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 30-509 „Dėl sklypų (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“, priėmė 2006 m. liepos 25 d. įsakymą Nr. 2.3-7310-01 „Dėl privačių žemės sklypų (duomenys neskelbtini) padalijimo“. Tokiu būdu buvo pažeistos Žemės sklypo savininkų (įskaitant pareiškėją) teisės, minėti įsakymai buvo priimti prieš Žemės sklypo savininkų valią ir jiems net nežinant. Šiais administraciniais aktais Žemės sklypas buvo sujungtas su kitu (bankui įkeistu) žemės sklypu ir suformuotas naujas žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), o Nekilnojamojo turto registre nebuvo įrašų apie nuosavybės teises į pastarąjį žemės sklypą. Be to, žemės sklypų sujungimo procedūra buvo atlikta pažeidžiant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnį (tuo metu galiojusi redakcija), nes nebuvo rengiamas / tikslinamas detalusis planas. Naujasis žemės sklypas buvo suformuotas privataus juridinio asmens naudai, atimant nuosavybės teises iš Žemės sklypo bendraturčių (įskaitant pareiškėją), nes Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 2.3-7310-01 1.5 punkte aiškiai nurodyta, jog suformuojamas žemės sklypas nuosavybės teise priklausys UAB „Rūmas“ (bankrutavusi ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro pagal 2017 m. sausio 31 d. užregistruotą prašymą). Ginčui aktualaus Žemės sklypo kadastriniai duomenys ir pareiškėjo nuosavybės teisės į jį buvo atstatytos tik 2007 m. vasario mėnesį, kai Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 2.3-1044-01 ankstesnįjį savo įsakymą pripažino netekusiu galios. Susidariusioje situacijoje dėl Administracijos ir VAVA neteisėtų veiksmų Žemės sklypas neegzistavo daugiau nei pusę metų, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnio bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 17 straipsnio 1 dalies nuostatos;
2.5. Administracijos direktorius priėmė 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. 30-2496
„Dėl susitarimo su UAB „Gabijos investicijos“ tvirtinimo“; susitarime, be kita ko, nurodyta, kad UAB „Gabijos investicijos“ pradėjo teismo procesą dėl servituto nustatymo Žemės sklype, o Vilniaus miesto savivaldybė įsipareigojo inicijuoti Žemės sklypo dalies, skirtos infrastruktūrai (magistraliniams inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms tiesti bei gatvei įrengti) paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Vilniaus miesto savivaldybei inicijavus paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, Vilniaus apskrities viršininkas priėmė 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. 2.3-3944-(01) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Perkūnkiemio ir Girulių gatvių statybai ir inžinerinių tinklų tiesimui) procedūros pradžios“, kuriuo, be kita ko, pradėjo viso Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, ir dėl to pareiškėjui atsirado Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 46 straipsnio 4 dalyje nurodyti ribojimai perleisti, įkeisti žemės sklypą ir t. t. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1119/2009 panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. 2.3-3944-(01), nustatęs, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 1-313 buvo nusprendusi iniciuoti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą tik Žemės sklypo daliai, kuri numatyta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 patvirtintame teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės gatvės detaliajame plane. Be teisinio pagrindo pradėjus žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą visam Žemės sklypui, buvo pažeistos pareiškėjo teisės, teritorijų planavimo dokumentas ir Teritorijų planavimo įstatymas;
2.6. Administracijos Miesto plėtros departamentas, valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Valstybinis žemėtvarkos institutas (po reorganizacijos nuo 2010 m. spalio 21 d. – VĮ Valstybės žemės fondas) ir UAB „Gabijos investicijos“ 2009 m. balandžio 30 d. pasirašė trišalę žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimo sutartį Nr. A70-23(3.9-MPD-6), pagal kurios 4.15 punktą UAB „Gabijos investicijos“ įsipareigojo sumokėti VĮ Valstybiniam žemėtvarkos institutui už atliktą ir suderintą projektą 33 000 Lt (9 557,46 Eur). Pažymėtina, kad Žemės įstatymas nenumatė galimybės projektų rengimą ir įgyvendinimą organizuoti privataus juridinio asmens lėšomis, kai šią žemę reikia naudoti visuomenės poreikiams. Administracijos ir UAB „Gabijos investicijos“ susitarimų turinys, šios bendrovės įsipareigojimai kompensuoti išlaidas, atsirasiančias vykdant žemės sklypų dalių paėmimą visuomenės poreikiams, ir sumokėti 33 000 Lt už paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimą įrodo, kad Žemės sklypo paėmimu buvo suinteresuota UAB „Gabijos investicijos“, o ne valstybės ar savivaldybių institucijos;
2.7. Administracijos direktorius nepagrįstai patvirtino statytojo UAB „Gabijos investicijos“ pateiktą statiniui nustatytų projektavimo sąlygų sąvadą, nes, pavyzdžiui, minėta bendrovė nepateikė nei Žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimą teisę patvirtinančių dokumentų, nei pareiškėjo sutikimo dėl statybų jo sklype, ir ji net nesikreipė į Žemės sklypo bendraturčius (įskaitant pareiškėją) dėl šio sklypo servitutų, naudojant pastatytą statinį, ir kompensacijų už naudojimąsi Žemės sklypu bei žalą (jeigu ji padaroma). UAB „Gabijos investicijos“ kelerius metus laikėsi pozicijos, kad statybas vykdė pagal 2006 m. gegužės 16 d. išduotą statybos leidimą
Nr. (101)-11.3-23 NS-5 (toliau – ir Statybos leidimas);
2.8. Administracija, neveikdama taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, savo veiksmais ir neveikimu sudariusi sąlygas neteisėtoms statyboms, suvaržiusioms pareiškėjo teises, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai. Administracija, nepaisydama 2010 m. vasario 1 d. surašyto savavališkos statybos akto dėl savavališkos statinių statybos Žemės sklype ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS143-454/2010, kurioje konstatuotos užfiksuotos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, toliau elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, palaikydama įstatymų pažeidėją (UAB „Gabijos investicijos“) ir jo poziciją, kad darbai ginčo Žemės sklypo dalyje buvo vykdomi pagal statybos leidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1441/2011);
2.9. VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. gruodžio 28 d. rašte Nr. (101) 11.56-673 pripažįstama, kad pareiškėjas nedavė jokių sutikimų dėl statybos darbų vykdymo Žemės sklype, todėl 2006 m. lapkričio 29 d. reikalavimu
Nr. (101) 11.12-322 UAB „Gabijos investicijos“ buvo įpareigota atlikti projekto korektūrą ir demontuoti sumontuotas komunikacijas bei sutvarkyti Žemės sklypą. Tačiau tolesni VAVA veiksmai įrodo, jog nei Vilniaus apskrities viršininkas, nei VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas nevykdė pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, jie kelerius metu toleravo pažeidėjo UAB „Gabijos investicijos“ veiksmus, nedelsiant nesurašė savavališkos statybos akto ir nepareikalavo iš statytojo tuojau pat sustabdyti statybos darbus, nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo (Statybos įstatymo 28 str. 1 d. 1 p.);
2.10. Administracijos ir VAVA veiksmai ir išreikšta pozicija patvirtina, kad Statybos leidimas sudarė sąlygas UAB „Gabijos investicijos“ neteisėtomis statybomis suvaržyti pareiškėjo teises laisvai naudotis Žemės sklypu. Statybos leidimas buvo išduotas daugiabučių gyvenamųjų namų kompleksui su magistraliniais inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijomis statyti. Vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 5 dalimi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 6 punktu, VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas neturėjo įgaliojimų išduoti Statybos leidimą. VTPSI, būdama atidi ir rūpestinga, atsižvelgdama į daugybę pareiškėjo raštų dėl aptariamos statybos neteisėtumo, turėjo nustatyti nurodytus pažeidimus ir sustabdyti Statybos leidimo galiojimą. Pareiškėjo prie skundo (patikslinto skundo) pridėti dokumentai (teismų procesiniai sprendimai ir kt.) patvirtina, kad valstybės ir savivaldybės tarnautojai, išduodant Statybos leidimą ir patvirtinant jo pagrindu pastatytų statinių tinkamumą naudoti, pažeidė teisės aktų reikalavimus;
2.11. valstybės ir savivaldybės institucijos savo neteisėtais veiksmais ir neveikimu pažeidė pareiškėjo teises, siekdami, kad privatus juridinis asmuo (UAB „Gabijos investicijos“), kuris taip pat atliko neteisėtus veiksmu, gautų didelę naudą, nes gyvenamosios paskirties pastatų statybai Vilniaus Pašilaičių mikrorajone, Perkūnkiemio kvartale suteikta paskola UAB „Gabijos investicijos“ buvo žymiai mažesnė nei ta suma, kurią šį bendrovė gavo pardavusi pastatytuose daugiabučiuose namuose esančius 944 butus. Pareiškėjo paimtų kreditų ir UAB „Gabijos investicijos“ paimtų kreditų grąžinimo terminai beveik sutapo (2011 m. II pusė), bet valstybės valdžios institucijos savo aktais, pažeidžiant įstatymų reikalavimus, sudarė palankias sąlygas UAB „Gabijos investicijos“ vykdyti veiklą, gauti naudą iš neteisėtų veiksmų ir grąžinti kreditą, o pareiškėjo galimybės vykdyti veiklą, gauti naudą ir vykdyti įsipareigojimus bankui buvo apribotos valstybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais. Valstybės ir savivaldybės institucijos taip pat nesiėmė veiksmų, kad šie kelerius metus trukę pažeidimai būtų pašalinti, taip pat kad būtų vykdomos teismo paskirtos laikinosios pasaugos priemonės. Šios institucijos ir jų darbuotojai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, ir tai yra pagrindas valdžios institucijų civilinei atsakomybei atsirasti;
2.12. visiems žinoma aplinkybė, kad prieš pat ekonominę krizę (2006–2008 m.) vyko spartus nekilnojamojo turto kainų kilimas, todėl ir Žemės sklypo bendraturčiai (įskaitant pareiškėją), ir nekilnojamojo turto projektų vystytojai buvo labai suinteresuoti gyvenamųjų namų projektų vystymu Žemės sklype. Pagal 2006 m. kovo 21 d. susitarimą, atsižvelgiant į detaliojo plano sprendinius ir pateiktus projektinius pasiūlymus bei 10 000 kv. m bendrojo ploto statinių (įskaitant pareiškėjui priklausančioje 2 201/10 000 sklypo dalyje) pastatymo galimybes, kaip atlygį už suteiktą užstatymo teisę, užstatymo teisės turėtojas susitarė perleisti Žemės sklypo dalių savininkams nuosavybės teises į 30 proc. šio sklypo dalyse pastatytuose pastatuose nuosavybės teise valdomų butų ir / ar kitų patalpų. Taip pat sutarta, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta Žemės sklypo savininkams sudarius sąlygas sutarčiai pasirašyti, bet pareiškėjas negalėjo pasirašyti šios sutarties, nes bijo, jog dėl neteisėtais veiksmais sudarytų apribojimų jo Žemės sklypo daliai jis negalės įvykdyti sutartinių įsipareigojimų ir dėl to jam kils sutartinė atsakomybė;
2.13. jei nebūtų buvę anksčiau aptartų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiškėjas būtų galėjęs įgyti nuosavybės teisę į kelis butus ir / ar kitas (komercines) patalpas, sudarančias apie
1 700 kv. m ploto, o šio turto vertė galėjo būti nuo 1 600 000 Eur iki 2 500 000 Eur. Piniginės lėšos, kurias pareiškėjas tikėjosi gauti, per daugiau nei 10 metų galėjo sugeneruoti ir papildomų pajamų;
2.14. AB „Citadele“ bankas pagal kreditavimo sutartį Nr. KS/415 nuo 2004 metų teikė pareiškėjui kreditus, skirtus, be kita ko, paskoloms, kuriomis pasinaudodamas pareiškėjas įsigijo dalį Žemės sklypo, refinansuoti. AB „Citadele“ bankas buvo suteikęs pareiškėjui kreditus nuo 2004 m. spalio 12 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. t. y. 2 542 dienas. Pareiškėjas iki kredito grąžinimo termino sumokėjo bankui 163 888,10 Eur palūkanų, kitaip tariant, jis mokėjo 64,47 Eur per dieną. Nuo
2006 m. kovo 16 d., kai Administracijos direktorius priėmė pirmąjį aktą, kuriuo buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės, iki 2011 m. rugsėjo 30 d., kai pasibaigė kreditavimo sutartis Nr. KS/415 praėjo
2 022 dienos. Vadinasi, pareiškėjas, dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais suvaržytų teisių negalėdamas vykdyti veiklos ir iš tos veiklos gauti naują, vien tik vykdydamas sutartinę prievolę
AB „Citadele“ bankui sumokėjo 130 358,34 Eur (2 022 d. x 64,47 Eur) palūkanų, kurios sudaro pareiškėjo patirtus tiesioginius nuostolius;
2.15. dėl to, kad pareiškėjo nuosavybės teisės buvo suvaržytos, jis negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų AB „Citadele“ bankui. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. kovo 20 d. nutartimi Nr. 6008,6009V/2011 nusprendė išieškoti iš pareiškėjo skolą AB „Citadele“ bankas naudai, priverstinai parduoti iš varžytinių nekilnojamuosius daiktus, kurių įkeitimu buvo užtikrinti kreditai, už kuriuos pareiškėjas pirko Žemės sklypo dalį, taip pat kreditoriui kelerius metus mokėjo vien tik palūkanas bei delspinigius, bei priteisė 5 proc. metinių palūkanų nuo negražintos kredito dalies nuo 2012 m. kovo 16 d. iki visiško skolos išieškojimo dienos.
3. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą prašo atmesti pareiškėjo reikalavimus, skirti pareiškėjui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
4. Savivaldybė atsiliepimuose nurodė, kad:
4.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas analogiškus reikalavimus dėl tiesioginių nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kėlė civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020, kurioje Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 20 d. pareiškėjo ir kitų Žemės sklypo savininkų naudai iš Administracijos priteisė kompensaciją už servitutą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad „Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų teisėjų kolegija 2020 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020 pažymėjo, kad ginčai dėl servituto nustatymo, inžinierinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų ginčo sklype tiesimo ilgą laiką tęsėsi ne tik dėl institucijų ar kitų asmenų, bet ir dėl pačių atsakovų [t. y. ir pareiškėjo] veiksmų; J. U. [pareiškėjui] dar žemės sklypo įsigijimo metu turėjo būti žinoma apie galimus apribojimus, numatytus Detaliajame plane servitutus ir atsakovas [pareiškėjas] turėjo tinkamai įvertinti statybų vystymo įsigyjamame žemės sklype galimybes, t. y. ar lūkesčiai turi realų pagrindą.“ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau sprendė iš esmės analogiškus pareiškėjo reikalavimus ir juos atmetė, konstatavęs, kad dėl nurodytų reikalavimų iš dalies jau buvo sprendžiama civilinėje byloje, kurioje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, o dėl kitos dalies taikytina ieškinio senatis. Šioje byloje turėtų būti priimtas analogiškas sprendimas;
4.2. turėtų būti konstatuojamas pareiškėjo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškiant reikalavimus, dėl kurių jau iš esmės buvo pasisakyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Pareiškėjas kitoje administracinėje byloje taip pat reikalauja tiesioginių nuostolių – sumokėtų palūkanų ir delspinigių priteisimo, kilusių iš tos pačios su AB „Citadele“ banku sudarytos sutarties Nr. KS-415, atlyginimo;
4.3. pareiškėjas negalėjo nežinoti apie savo nuostolius vėliau nei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nutarė išieškoti iš jo skolą banko naudai. Kita vertus, galima teigti, kad pareiškėjas puikiai suvokė savo patiriamus nuostolius ir anksčiau; tai matyti iš jo paties pateiktų įrodymų. Šioje byloje neturėtų būti ginčo, kad pareikštiems reikalavimams taikytina ieškinio senatis – 3 metai. Pareiškėjas pateikė įrodymus, jog jis dar iki Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties priėmimo puikiai suvokė savo situaciją (2009 m. gruodžio 30 d. raštas AB Parex bankui, kuriame nurodoma, kad ginčo žemės sklype jis numatė vykdyti savo veiklą su kitais sklypo bendraturčiais, tačiau vieni iš sklypo bendraturčių pasirašė preliminarią žemės sklypo dalies pirkimo sutartį su
UAB „Rūmas“). Pareiškėjas jau 2009 metais puikiai suprato, kad patiria finansinius nuostolius, negali vykdyti savo „suplanuotos veiklos“, įsipareigojimų bankui. Pareiškėjas negalėjo nežinoti įsipareigojimų neįvykdymo pasekmių, jis puikiai suprato savo situaciją ir apie ją informavo banką, kaltindamas ne Administraciją, o kitus sklypo bendrasavininkus, UAB „Gabijos investicijos“, VAVA. Pareiškėjas skundą teismui pateikė praėjus 12 metų nuo momento, kai laikė, kad jo teisės yra pažeidžiamos, ir kada suprato, kad patiria nuostolių;
4.4. šiuo atveju yra suėjęs ir naikinamasis terminas skundui paduoti, todėl jis negali būti atnaujinamas. Be to, pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, kurios būtų svarbios ir išskirtinės terminui atnaujinti. Jei pareiškėjas būtų elgęsis sąžiningai, rūpestingai ir atidžiai, jis nebūtų laukęs daugiau nei 10 metų, kad savo teises gintų teisme;
4.5. pareiškėjas niekaip neįrodė Savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygų – skundas yra grindžiamas tendencingai pateikiamomis aplinkybėmis, nutylint reikšmingas aplinkybes (įvykusius teisminius procesus, kuriuose buvo sprendžiami klausimai dėl žalos atlyginimo pareiškėjui), neįrodant ir niekaip nepagrindžiant nei Savivaldybės neteisėtų veiksmų, nei žalos fakto, jo dydžio, nei priežastinio ryšio tarp Savivaldybės veiksmų ir pareiškėjui tariamai kilusios žalos;
4.6. pareiškėjas žalą kildina ne iš Savivaldybės, o iš kitų subjektų veiksmų (būtent
UAB „Gabijos investicijos“, kuri faktiškai suvaržė jo galimybes naudotis Žemės sklypu, taip pat VAVA, kuri priėmė sprendimus 2006–2008 m.). Pareiškėjo nurodomas Administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 30-509 teisinių pasekmių jam nesukėlė ir gali būti vertinamas tik kaip tarpinis dokumentas visoje administracinėje procedūroje. Be to, paaiškėjus, kad Žemės sklypo savininkų sutikimas nebuvo gautas, nurodytas įsakymas buvo pakeistas, Administracijos direktoriaus 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 30-2188 pašalinant šį sklypą iš performuojamų žemės sklypų sąrašo;
4.7. klausimai dėl servituto galiojimo teritorijoje vykdytų statybos darbų sukeltų padarinių pareiškėjui bei pareiškėjo patirtų nuostolių buvo išspręsti teismui nustatant kompensacijos už servituto nustatymą Žemės sklypui dydį minėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020. Pareiškėjas dalyvavo nurodytoje civilinėje byloje ir turėjo visas įstatymų nustatytas šalies procesines teises, įskaitant teisę teikti įrodymus dėl servituto nustatymu jam sukeltų nuostolių dydžio. Pareiškėjas nurodytoje byloje pasinaudojo šia teise, ką pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020;
4.8. pareiškėjas patirtų nuostolių dydį grindžia tik prielaidomis, ką jis idealiomis sąlygomis būtų galėjęs Žemės sklype pastatyti bei kokią veiklą vykdyti. Pareiškėjas neįvykdė savo pareigos įrodyti, kad jis iš tiesų patyrė žalą ir kad būtent tokio dydžio, kaip nurodo pareiškėjas. Pareiškėjas taip pat nepateikė su AB „Citadele“ banku ar kitais bankais sudarytų sutarčių, apsiribojo tik bendro pobūdžio susirašinėjimo su šiuo banku pateikimu, iš kurio negalima aiškiai ir konkrečiai identifikuoti, kokiomis sąlygomis ir kokiai konkrečiai veiklai buvo imami kreditai. Priteisus pareiškėjui jo reikalaujamą žalos atlyginimą, jis akivaizdžiai nesąžiningai praturtėtų – ne tik gautų teismo iš valstybės ir savivaldybės biudžetų priteistas didžiules sumas, tačiau ir toliau per savo sutuoktinę išlaikytų ginčo sklypo nuosavybės teises ir galimybę iš to sklypo užsidirbti jį parduodant, nuomojant, vykdant statybas ar kitais būdais. Pareiškėjas neįrodė būtinųjų savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl jo reikalavimas priteisti turtinės žalos atlyginimą atmestinas;
4.9. Savivaldybė neturėjo prievolės atlyginti pareiškėjui žalą, jos įvykdymo terminų, todėl reikalavimas priteisti palūkanas dėl neegzistuojančios prievolės neįvykdymo visiškai nepagrįstas ir negalėtų būti tenkinamas.
5. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą prašė atmesti pareiškėjo reikalavimus, pritaikius ieškinio senatį.
6. VTPSI atsiliepimuose nurodė, kad:
6.1. VTPSI nėra atsakinga dėl Žemės sklypo formavimo, paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų organizavimo, kadangi funkcijas minėtoje srityje po apskričių viršininkų administracijų likvidavimo perėmė NŽT. Pareiškėjas savo ūkinės veiklos laisvės apribojimą skunde bando susieti su VAVA 2006–2008 metais priimtais įsakymais, susijusiais su jam priklausiusio Žemės sklypo padalijimu ir paėmimu visuomenės poreikiams, tačiau pati VAVA įsakymą dėl pareiškėjui priklausiusio Žemės sklypo padalijimo pripažino netekusiu galios, o įsakymas dėl Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams buvo panaikintas teismo. Pareiškėjas nepaaiškino, kaip konkrečiai jam priklausiusio Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, kuri nebuvo įgyvendinta iki galo, galėjo suvaržyti jo ūkinės veiklos laisvę;
6.2. aptariama laisvė priklausė nuo pareiškėjo Žemės sklypo paskirties. Pareiškėjas nurodė, kad jis nesiėmė veiksmų dėl Žemės sklypo paskirties pakeitimo. Tokia jo pozicija rodo, jog jis galbūt suvokė, kad lūkesčiai dėl gyvenamosios / komercinės paskirties statinių statybos žemės ūkio paskirties sklype neturėjo realaus pagrindo. Tai, kad pareiškėjas nesiėmė veiksmų dėl Žemės sklypo paskirties pakeitimo, dar kartą įrodo, kad galimybės gauti vienas ar kitas pajamas yra tik teorinės. Teiginiai dėl Žemės sklypo naudojimo perspektyvų siejami tik su abstrakčiais samprotavimais ir teorinėmis galimybėmis;
6.3. nė viename iš pareiškėjo minimų statybos leidimų (nei VAVA išduotame 2006 m. gegužės 16 d., nei Administracijos išduotame 2006 m. rugsėjo 26 d.) pareiškėjui priklausiusio Žemės sklypo kadastro numeris nenurodytas. Teiginiai dėl VAVA 2006 metais išduoto statybos leidimo kvestionavimo nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku (neatitinka sąsajumo reikalavimo). Pareiškėjo minimas leidimas nėra šio ginčo objektas. Be to, praėjus daugiau nei 10 metų nuo sprendimo priėmimo, jo kvestionavimas negalimas;
6.4. pareiškėjas, teigdamas, kad ūkinės veiklos laisvė Žemės sklype buvo suvaržyta dėl VAVA 2006 metais išduoto statybos leidimo, klaidina teismą, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendime administracinėje byloje
Nr. eI-1211-535/2018 nurodyta, kad VAVA išduotu 2006 m. gegužės 16 d. statybos leidimu nebuvo suteikta teisė UAB „Gabijos investicijos“ vykdyti statybos darbus Žemės sklype.
6.5. tiek VAVA ėmėsi veiksmų dėl statytojo įpareigojimo gauti Žemės sklypo savininkų sutikimą statybai šiame sklype, tiek pats pareiškėjas teisme iškėlė bylą dėl daiktinių teisių pažeidimo, be to, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas dar 2007 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje
Nr. 2-4409-171/2007 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė UAB „Gabijos investicijoms“ atlikti / tęsti bet kokius statybų, žemės kasimo, inžinerinių tinklų įrengimo ir komunikacijų tęsimo darbus Žemės sklype. Akivaizdu, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su VAVA išduotu statybos leidimu, prieštarauja faktinėms aplinkybėms, taip pat suformuotai teismų praktikai;
6.6. pareiškėjas neįrodo būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (be kita ko, nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas iš tikrųjų sumokėjo palūkanas ir delspinigius bei patyrė žalą, ir paaiškinimų, dėl kokių konkrečių priežasčių pareiškėjas, nevykdydamas Žemės sklype veiklos, negrąžino bankui gauto kredito (lėšų)), jis tyčia nekreipia dėmesio į jam nepalankias teismų išvadas, dalis jo argumentų nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku (pvz., dėl statinių pripažinimo tinkamais naudoti), todėl skundas ir patikslintas skundas yra nepagrįsti;
6.7. pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų senaties terminą reikalavimui dėl patirtos žalos atlyginimo pareikšti, ir tai yra pagrindas atmesti šį jo reikalavimą. Kadangi pareiškėjo reikalavimas dėl palūkanų ir delspinigių (tiesioginių nuostolių) priteisimo nepagrįstas, atitinkamai netenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.
7. Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą prašė atmesti pareiškėjo reikalavimus, pritaikius ieškinio senatį.
8. NŽT atsiliepimuose nurodė, kad:
8.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje
Nr. 3K-3-339/2014 paliko galioti žemesnių instancijų teismų sprendimus, kuriais buvo konstatuotas būtinumas Žemės sklype nustatyti servitutą inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms tiesti, atsižvelgta į inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų reikšmę gyvenamųjų namų kvartalo gyventojams ir patvirtinta, kad nuosavybės teisės apsauga šiuo atveju neturi būti keliama aukščiau nei teisėtas interesas – (duomenys neskelbtini) gyvenamojo kvartalo inžinerinis aprūpinimas. Teisminiuose procesuose konstatuota, kad Žemės sklype buvo būtina ir objektyviai pagrįsta statyti susisiekimo ir inžinerines komunikacijas ir vėliau suvaržyti pareiškėjo galimybes naudotis jų užimama Žemės sklypo dalimi. Be to, kompensacijos klausimas už nuosavybės teisės suvaržymus dėl inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų pastatymo Žemės sklypo dalyje buvo išspręstas teismine tvarka, taikant atlyginimo už servituto nustatymą institutą. Servitutas nustatytas ne administraciniu aktu, o teismo sprendimu. NŽT, VAVA teisių perėmėja, nedarė įtakos pareiškėjui kilusios žalos atsiradimui;
8.2. pareiškėjo nemokumas nesusijęs su VAVA priimtais aktais, atliktais veiksmais ar neveikimu, todėl šiuo pagrindu žalos atlyginimas jam negali būti priteistas. Pažymėtina, kad dėl statinių statybos nustatytas 375 kv. m dydžio servitutas sudaro 1/44 viso Žemės sklypo ploto, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad dėl to jis negalėjo įgyvendinti statytojo teisės gyvenamosios ir komercinės paskirties pastatams statyti visoje jam priklausiusioje Žemės sklypo dalyje. Pagrindinė Žemės sklypo naudojimo paskirtis – žemės ūkio ir šiuo atveju nėra parengtas statybos projektas, gautas statybą leidžiantis dokumentas, nėra atlikti jokie statybos darbai, sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys. Tai reiškia, kad pareiškėjas neplanavo pastatų statybos, disponavimo jais (pastatais) ir pajamų iš jų gavimo;
8.3. iš skundo argumentų neįmanoma nustatyti, kaip VAVA veiksmai žemės tvarkymo srityje ir pareiškėjo nurodomi patirti tiesioginiai nuostoliai yra susiję. Tai, kad pareiškėjas pateikė duomenis apie tam tikrus nuostolius (palūkanų mokėjimas), nereiškia, kad jie (nuostoliai) gali būti kildinami iš 2006–2008 metais priimtų administracinių aktų. Pareiškėjas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų;
8.4. pareiškėjas skundą su reikalavimu atlyginti žalą teismui pateikė tik 2021 m. kovo mėn., tačiau administraciniai aktai, iš kurių kildinama žala, buvo priimti 2006–2008 metais ir pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jam apie jų priėmimą nebuvo žinoma. Pareiškėjas, būdamas vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo, pagal numanomo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Apie patirtus turtinius nuostolius, kurių atlyginimo reikalaujama šioje byloje, turėjo būti žinoma nuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties išieškoti iš pareiškėjo AB „Citadele“ banko naudai skolą, nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo J. U. skundą.
10. Teismas, apžvelgęs skundo argumentus, CK nuostatas dėl žalos atlyginimo ir ieškinio senaties termino taikymo bei jas aiškinančią teismų praktiką, pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti turtinės žalos atlyginimą (130 358,34 Eur tiesioginių nuostolių), kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl atsakovų neteisėtų veiksmų (viešojo administravimo aktų), kai nuo 2006 m. liepos 25 d. iki 2007 m. vasario mėn., taip pat nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. rugsėjo 21 d. buvo apribota jo nuosavybė, tuo pačiu ir ūkinės veiklos laisvė. Pareiškėjas teigė, kad Savivaldybė ir VAVA (VTPSI), turėdamos pareigą ginti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, nevykdė tos pareigos, toleravo privataus juridinio asmens daromus pažeidimus.
11. Teismas nurodė, kad šios aplinkybės buvo nagrinėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. el-1211-535/2018, kurioje 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo 2017 m. liepos 31 d. patikslintas skundas buvo atmestas. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2020 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikus nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartyje jau išsprendė pareiškėjo reikalavimus priteisti iš Savivaldybės ir Lietuvos valstybės solidariai
441 213,85 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimą ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 26 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-1559-821/2021. Nurodytose administracinėse bylose, kaip ir šioje nagrinėjamoje byloje, pareiškėjas teigė, jog jo nuostolius sukėlė 2006 metais priimti teisės aktai, leidę neteisėtai nutiesti inžinierinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas ginčo sklypo dalyje. Teismo vertinimu, šioje byloje iš esmės keliami tapatūs reikalavimai (tik dėl mažesnių sumų), juos grindžiant identiškais teiginiais.
12. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 nurodė, kad „nagrinėjamoje byloje tie pareiškėjo nurodomi atsakovų neteisėti veiksmai /ar neveikimas (žr. nutarties 39, 40, 42 p.), kuriais buvo suvaržytos pareiškėjo teisės disponuoti Žemės sklypo dalimi, vyko 2006–2008 metais; dėl šių administracinių aktų priėmimo, veiksmų/ar neveikimo pareiškėjo nurodomos patirtos neigiamos pasekmės – negalėjimas atsiskaityti su kreditoriumi, turto pardavimas iš varžytynių 2013 m. balandžio 4 d., 2014 m. sausio 31 d., laiko prasme yra nutolę nuo kvestionuojamų administracinių sprendimų priėmimo, veiksmų ar neveikimo momento. Atsižvelgiant į byloje reikalaujamos atlyginti turtinės žalos pobūdį, turėtų būti įvertinta, kad pareiškėjas, būdamas vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą; teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamu atveju apie patirtus turtinius nuostolius, kurių atlyginimo reikalaujama šioje byloje, pareiškėjui turėjo būti žinoma nuo Vilniaus miesto
1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties išieškoti iš J. U. AB „Citadele“ bankas naudai skolą <...>“ (nutarties 57 p.). Pasak teismo, „pareiškėjo nurodomi galbūt neteisėti viešojo administravimo subjektų priimti administraciniai sprendimai (žr. nutarties 38, 40, 42 p.) yra individualūs administraciniai aktai, vienkartinio taikymo, kurie sukelia teisinio santykio subjektams teises ir pareigas nuo jų priėmimo. Tokių aktų apskundimo teismui terminai skaičiuojami nuo jų priėmimo momento arba apie suinteresuotų asmenų sužinojimo apie tokius aktus momento. Paprastai taip pat skaičiuotini ir terminai reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, jeigu nėra aplinkybių, kaip kad nagrinėjamu atveju, patvirtinančių, kad žalos atsiradimo faktas dėl objektyvių priežasčių yra nutolęs laike nuo kvestionuojamų administracinių aktų priėmimo; tik žinodamas apie patiriamus turtinius nuostolius pareiškėjas gali pareikalauti jų atlyginimo. Tokios senaties termino eigos pradžios nustatymo aplinkybės kiekvienu atveju vertintinos individualiai, siekiant teisinių vertybių – realios pažeistų subjektinių teisių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyros
(žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020 ir joje pateikiamus kitus išaiškinimus dėl senaties taikymo)“ (nutarties 58 p.). Taip pat LVAT konstatavo, jog „kreipdamasis su skundu į teismą 2017 m. liepos 7 d., pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, ir tai sudaro savarankišką pagrindą juos atmesti, kai atsakovai reikalauja taikyti senatį (CK 1.131 str. 1 d.)“ (nutarties 59 p.).
13. Teismas pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą su reikalavimu atlyginti žalą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2021 m. kovo mėn. Akivaizdu, kad administraciniai aktai, iš kurių kildinama žala, buvo priimti 2006–2008 metais. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jam apie šių aktų priėmimą nebuvo žinoma. Priešingai, pareiškėjas, aprašydamas ginčo aplinkybes, pripažino faktą, kad apie šiuos administracinius aktus tikrai žinojo. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartyje aiškiai nurodė, nuo kada skaičiuotinas senaties terminas, o būtent, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties išieškoti iš jo
AB „Citadele“ banko naudai skolą. Aplinkybė, jog pareiškėjas dalį palūkanų ir delspinigių sumokėjo 2020 metais, nekeičia ieškinio senaties skaičiavimo, nes ji prasideda nuo sužinojimo apie pažeidimą momento. Nagrinėjamu atveju yra teismo nutartis išieškoti skolą. Pareiškėjui apie patirtus turtinius nuostolius, kurių atlyginimo reikalaujama šioje byloje, turėjo būti žinoma nuo Vilniaus miesto
1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties „išieškoti iš J. U. AB „Citadele“ bankas naudai skolą, nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą“, todėl akivaizdu, jog terminas tokiam reikalavimui pareikšti yra praleistas.
14. Teismas, spręsdamas dėl galimybės atnaujinti praleistą terminą, konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, dėl kurių negalėjo anksčiau pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, o iš bylos duomenų nėra pagrindo manyti, kad tokios svarbios priežastys egzistavo.
15. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, pasirinkdamas tokį elgesio modelį ginant savo teises, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Byloje nesant svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ir esant atsakovų prašymui taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundas atmestas.
III.
16. Pareiškėjas J. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.
17. Pareiškėja apeliaciniame nurodo, kad:
17.1. teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą ištirti visus byloje esančius įrodymus, ABTĮ
80 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, taip pat ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies
3 punktą, nes skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepateikė argumentų;
17.2. teismas neatsižvelgė į pareiškėjo 2023 m. rugpjūčio 9 d. rašytiniuose paaiškinimuose ir teismo posėdyje akcentuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl ieškinio senaties termino nutraukimo taisyklių, pateiktus įrodymus dėl ieškinio senaties termino nutraukimo (pvz., 2012 m. gruodžio 17 d. prašymą Lietuvos Respublikos Prezidentei, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2013 m. sausio 21 d. raštą Nr. 1.10.-(2086)-4540 „Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo“). Teismas neįvertino svarbių aplinkybių, kad pareiškėjo pasikreipimai į valdžios institucijas 2012 metais, nurodant valstybės tarnautojų neteisėtus veiksmus ir patirtą didelę materialinę ir moralinę žalą, savo padariniais yra prilyginami ieškinio pareiškimui CK
1.130 straipsnio 3 dalies prasme ir todėl nutraukia ieškinio senaties terminą;
17.3. teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas teisminiuose ginčuose dėl servitutų nustatymo ir atlyginimo už servitutus, kurie vyko nuo 2010 metų iki 2020 metų, teikė prašymus atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą (įskaitant šioje byloje prašomą atlyginti 130 358,34 Eur sumokėtų palūkanų sumą), tačiau teismai nepriėmė šių jo reikalavimų, nurodydami, kad tai neužkerta kelio, esant pagrindui, kreiptis į teismą dėl valstybės, savivaldybės institucijų ar privačių asmenų tariamai neteisėtais veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo. Teismo išvados šiuo aspektu yra prieštaringos;
17.4. teismas, apibrėždamas pareiškėjo reikalavimus, neįvertino to, kad pareiškėjas patikslinto skundo 33 punkte aiškiai nurodė, kad šiuo skundu kreipiasi į teismą dėl turtinės žalos priteisimo, kurią sukėlė nuo 2006 metų Administracijos ir VAVA aktai, tiesiogiai suvaržę pareiškėjo teisę laisvai naudotis, valdyti ir disponuoti Žemės sklypu, vykdyti jame veiklą ir iš jos gauti naudą ir kt., dėl ko buvo suvaržyta pareiškėjo teisė tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriui
AB „Citadele“ bankas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, grįsdamas patirtą žalą, neapsiribojo tik administraciniais aktais, kurie 2006–2009 metais buvo apriboję jo nuosavybę, tuo pačiu ir ūkinės veiklos laisvę. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisė laisvai naudotis Žemės sklypu dėl statinių (inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų) statymo jo sklypo dalyje buvo kelerius metus suvaržyta, konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014. Teismas taip pat neįvertino, kad institucijų neveikimas pareiškė ir tuo, jog jos nuo 2006 metų iki servituto nustatymo 2013 metais nė karto nepareikalavo pažeidėjo UAB „Gabijos investicijos“, įgyvendinant statytojo teisę, laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, taip pat nepažeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių;
17.5. teismas nepagrįstai nevertino, kad pareiškėjo nurodyti neteisėti administraciniai aktai, veiksmai ir neveikimas pažeidė, be kita ko, Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje įtvirtintas teises, sukūrė pareiškėjui tęstines pasekmes, dėl kurių jis iki šiol patiria žalą;
17.6. teismas nepagrįstai nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 aiškiai nurodyta, nuo kada skaičiuotinas pareiškėjo reikalavimams taikytinas terminas. Be to, teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas anksčiau prašė teismo priteisti dėl Administracijos ir VAVA neteisėtais veiksmais ir neveikimu suvaržytos ūkinės veiklos laisvės negautos naudos iš planuotos veiklos bei AB „Citadele“ bankui sumokėtų 130 358,34 Eur palūkanų atlyginimą, nes administracinėje byloje
Nr. eA-3110-492/2020 buvo sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Savivaldybės ir Lietuvos valstybės solidariai 441 23,85 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimą ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tiesioginius nuostolius sudarė antstolės įvykdyto priverstinio turto pardavimo kainos ir turto rinkos kainos skirtumas, priskaičiuotos palūkanos, vykdymo išlaidos ir delspinigiai, o administracinėje byloje Nr. I2-1559-821/2021 buvo sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 430 000 Eur negautų pajamų dėl neteisėtais veiksmais suvaržytų pareiškėjo nuosavybės teisių ir tiesioginius nuostolius, kuriuos sudarė 2020 m. rugpjūčio 31 d. Žemės sklypo dalimi sumokėtos palūkanos ir delspinigiai, antstolio išieškotos vykdymo išlaidos bei netiesioginiai nuostoliai.
18. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
19. Atsakovas Savivaldybė sutinka su teismo išvadomis ir motyvais, atkreipia dėmesį į anksčiau pareiškėjo inicijuotus ginčus, kuriuose priimtais įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais pagrįstai rėmėsi teismas šioje byloje, bei tvirtina, kad pareiškėjas nepagrįstai siekia pakartotinio bylos nagrinėjimo, nes senaties termino praleidimo faktas yra pakankamas pagrindas skundui atmesti.
20. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
21. VTPSI sutinka su teismo išvadomis ir motyvais bei tvirtina, jog pareiškėjo teiginiai, kad jo 2012 m. gruodžio 17 d. prašymas Prezidentei ir su šiuo prašymu susijęs prokuratūros 2013 m. sausio 21 d. raštas dėl ikiteisminio tyrimo yra prilygintini ieškiniui dėl žalos (bankui sumokėtų palūkanų) atlyginimo, taip pat kad teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nepagrįsti.
22. Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
23. NŽT sutinka su teismo išvadomis ir motyvais, iš esmės pakartoja savo atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą išdėstytus argumentus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
24. Byloje nagrinėjimas ginčas dėl turtinės žalos, kurią sudaro tiesioginiai nuostoliai, atlyginimo ir procesinių palūkanų priteisimo.
25. Byloje pateiktu skundu, kuris patikslintas, reikalaujama žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su Savivaldybės ir valstybės institucijų, kaip teigiama, neteisėtomis veikomis, atliktomis 2006–2008 metais, dėl kurių buvo apribota veikla jam bendrosios dalinės nuosavybės teise nuo 2004 m. rugpjūčio 19 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. priklausiusiame Žemės sklype, atlyginimo; pagal, be kita ko, paskolų, už kurias pareiškėjas pirko jam priklausančią Žemės sklypo dalį, refinansavimui su AB „Citadele“ banku sudarytą 2004 m. spalio 12 d. kreditavimo sutartį Nr. KS/415, nuo 2006 m. kovo 16 d., kada Administracijos direktorius priėmė įsakymą, kuris buvo pirmas aktas, pažeidžiantis jo teises, iki 2011 m. rugsėjo 30 d., kada pasibaigė kredito sutartis su AB „Citadele“ banku, dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais suvaržytų teisių negalėdamas vykdyti veiklos ir iš tos veiklos gauti naudą, o tik vykdydamas sutartinę prievolę AB „Citadele“ bankui, pareiškėjas sumokėjo 130 358,34 Eur palūkanų (2 022 d. x 64,47 Eur), kurios ir sudaro skunde nurodytus tiesioginius nuostolius.
26. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, tenkinęs atsakovų reikalavimą taikyti ieškinio senatį; teismas, be kita ko, konstatavo, kad apie patirtus turtinius nuostolius, kurių atlyginimo reikalaujama šioje byloje, pareiškėjui turėjo būti žinoma nuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties „išieškoti iš J. U. AB „Citadele“ bankas naudai skolą, nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą“, todėl 3 metų ieškinio senaties terminas tokiam reikalavimui pareikšti yra praleistas, jį (terminą) atnaujinti, nesant svarbių priežasčių, nėra pagrindo.
27. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame teismo sprendimo taikyti ieškinio senatį nepagrįstumą grindžia argumentais, kad liko neįvertintos jo nurodytos aplinkybės dėl ieškinio senaties termino nutraukimo bei teismo sprendimo motyvacijos prieštaringumo.
28. Teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, t. y. reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms – neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008), o nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
29. Pagal CK XXII skyriaus, reglamentuojančio civilinę atsakomybę, nuostatas, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, t. y. netiesioginiai nuostoliai (CK 6.249 str. 1 d.), o neturtinė žala – asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.249 str. 1 d.).
30. Dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.) (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-257/2012).
31. Nagrinėjamoje byloje pateiktu skundu pareiškėjas, atsižvelgiant į skunde prašomos atlyginti žalos apskaičiavimo pagrindimą, prašo atlyginti dėl Savivaldybės ir valstybės institucijų, kaip teigiama, neteisėtų veikų, atliktų 2006–2008 metais, patirtus tiesioginius nuostolius, kuriuos sudaro jo, vykdant sutartinę prievolę AB „Citadele“ bankui, sumokėta 130 358,34 Eur palūkanų suma. Taigi, kitos pareikėjo skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su, kaip teigiama, kita patirta turtine ir neturtine žala, iš jų – ir kurios atlyginimo klausimai yra išspręsti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, dėl ko, siekdamas atriboti nagrinėjamoje byloje priimto skundo netapatumą kitose bylose priimtiems procesiniams dokumentams, iš jų – ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020, kurioje priimta 2020 m. birželio 17 d. nutartis, skundžiamame sprendime aptarė pirmosios instancijos teismo sprendime, nėra svarbios.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek, kiek tai susiję su reikalavimo priteisti tiesioginius nuostolius ieškinio senaties terminu, apeliacinio skundo argumentai, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas pareiškėjui 2012 m. gruodžio 17 d. prašymu pasikreipus į Prezidentą ir prokurorui pradėjus ikiteisminį tyrimą, kuris nutrauktas 2015 m. gruodžio 31 d. prokuroro nutarimu, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi paliktu galioti, nėra nei pagrįsti, nei galintys keisti išvadą dėl termino praleidimo: reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas 3 metų terminas (CK 1.125 str. 9 d.). Pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados dėl tokio termino pradžios (2012 m. kovo 20 d., kada Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas priėmė nutartį išieškoti iš pareiškėjo AB „Citadele“ bankas naudai skolą), todėl įvertinus, kad pareiškėjas į teismą su skundu dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo kreipėsi 2021 metais (skundas gautas 2021 m. kovo 12 d.), išvada dėl tokio termino praleidimo, netgi sutinkant su, kolegijos vertinimu, nepagrįstais pareiškėjo argumentais dėl termino nutraukimo, yra pagrįsta: netgi vertinant, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas dėl ikiteisminio tyrimo, jis (tyrimas) nutrauktas 2015 m. gruodžio 31 d. prokuroro nutarimu, kuris Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi paliktas galioti, todėl, atsižvelgiant į CK 1.130 straipsnio nuostatas, skaičiuojant terminą nuo 2016 m. balandžio 5 d., jis vis tiek yra praleistas; kartu pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės – 2012 m. gruodžio 17 d. prašymas Prezidentui ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas – nepatvirtina išvados dėl ieškinio senaties termino nutraukimo: nors pareiškėjo argumentai, kad CK 1.130 straipsnio 1 dalies nuostata („Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka“) neaiškintina gramatiškai, nėra nepagrįsti, prašymas Prezidentui, vykdomosios valdžios institucijai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas), nevertintinas kaip faktas, su kuriuo CK 1.130 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas sieja ieškinio senaties termino nutraukimą; nėra duomenų, kad ikiteisminiame tyrime buvo pareikšti reikalavimai dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo, juo labiau – nuostolių, reikalaujamų atlyginti nagrinėjamoje byloje, todėl, priešingai nei teigia pareiškėjas, šis faktas nėra reikšmingas
CK 1.130 straipsnio taikymo prasme.
33. Taip pat nėra pagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas jam pateikus prašymą dėl patirtų nuostolių atlyginimo civilinėje byloje dėl atlyginimo už teismo sprendimu nustatytą servitutą: viena vertus, nėra duomenų, kad šioje civilinėje byloje pareiškėjas „įstatymų nustatyta tvarka“ buvo pareiškęs ieškinį (priešieškinį) dėl tiesioginių nuostolių, kuriuos sudaro AB „Citadele“ bankui sumokėtos palūkanos, atlyginimo, joks tokio pobūdžio procesinis dokumentas nebuvo šioje byloje paliktas nenagrinėtu. Pažymėtina, kad argumentai, kodėl toks pareiškėjo reikalavimas nenagrinėtinas civilinėje byloje dėl atlyginimo už teismo sprendimu nustatytą servitutą ir nevertintinas kaip priešieškinys, aptarti šioje byloje Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. priimtoje nutartyje (civilinės bylos Nr. 2A-10-934/2020), kurioje, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, atsisakyta priimti pareiškėjo kasacinį skundą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 2020 m. birželio 17 d. priimtoje nutartyje (minėtos nutarties 49–52 p.); kita vertus, CK 1.130 straipsnio 4 dalis nustato, kad ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Ieškinio senaties terminas taip pat nenutraukiamas, jeigu buvo atsisakyta priimti ieškinio pareiškimą arba ieškovas ieškinio atsisakė. Taigi, netgi vertinant, kad civilinėje byloje
2018 m. sausio 15 d. pateiktas prašymas, kuriuo, be kita ko, buvo prašoma pareiškėjui priteisti
130 358 Eur tiesioginių nuostolių, yra reikalavimo pareiškimas „įstatymų nustatyta tvarka“
(CK 1.130 str. 1 d.), konstatuotina, kad toks reikalavimas, visų pirma, civilinėje byloje buvo pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, o aplinkybė, kad jis (reikalavimas) šioje byloje nebuvo nagrinėjamas, suponuoja išvadą dėl pasekmių, nustatytų CK 1.130 straipsnio 4 dalyje.
34. Pareiškėjo argumentai dėl skundžiamo teismo sprendimo motyvacijos prieštaringumo nėra pagrįsti: teismo sprendime, be kita ko, nurodytos nustatytos aplinkybės, kuriomis grindžiama teismo išvada dėl pagrindo atmesti pareiškėjo skundą, atsakovų prašymu pritaikius jo reikalavimui ieškinio senatį, taip pat pagrindų atnaujinti ieškinio senaties terminą nebuvimo, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias teisės normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d.). Pareiškėjo argumentai dėl teismo sprendimo motyvuojamosios dalies prieštaringumo yra iš esmės deklaratyvūs, jais niekaip nepagrindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.
35. Teisėjų kolegija, sutikdama su kitais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatęs visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikęs materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ričardas Piličiauskas