Civilinė byla Nr. e2A-526-863/2025

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.2.6; 1.2.2.3.9; 1.2.3.1; 1.2.3.7; 1.2.3.10; 1.2.4.6; 3.1.7.6; 3.3.1.19.2

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Renatos Volodko, veikianti Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Localus“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. G. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Localus“ dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija 

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė G. G. (toliau – ieškovė) pareiškė ieškinį, kuriame prašė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Localus“ (toliau – ir atsakovė) priteisti 987,55 Eur darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d., netesybas už 6 mėnesių laikotarpį; neturtinę 2 000 Eur žalą; turtinę 1 287,04 Eur žalą (nuostolius negautų pajamų forma) ir 50,99 Eur (vaistų įsigijimo išlaidas); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad šalių sudarytoje darbo sutartyje numatyta, jog dirbama 40 val. per savaitę, pagal darbo grafiką. Taip pat numatyta, kad darbuotojos darbo laikas prasideda 10 val. ir baigiasi 21 val., taigi ieškovei nustatyta dirbti 11 val. per dieną, laikas pietų pertraukai ar fiziologinių poreikių pertraukėlėms nenustatytas. Pagal prekybos centro (toliau – PC) (duomenys neskelbtini) (kuriame yra atsakovės parduotuvė) taisykles nustatyta, jog darbuotoja negali palikti prekybos vietos ilgiau kaip 15 minučių. Toks laikas skirtas tik fiziologinių poreikių patenkinimui, be to, per tą laiką ieškovė atlikdavo papildomus darbus: nunešdavo siuntas į paštomatą, įnešdavo pinigus į bankomatą, supirkdavo ūkines prekes, kt. Ieškovei laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. darbo laiko apskaitos dokumentuose buvo fiksuojama ne 11 val., o 10 darbo valandų. Ieškovei už vieną darbo laiko valandą nebuvo apmokama. Atsakovė vėliau pripažino faktą, jog yra neteisi ir apmokėdavo už 11 val. darbo valandų. Ieškovei faktiškai dirbant po 11 val. per darbo dieną laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. neišmokėta darbo užmokesčio dalis sudarė 987,55 Eur, kuri darbo teisinių santykių pabaigoje nebuvo išmokėta, todėl iš atsakovės priteistinos ir netesybos už ne mažesnį kaip 6 mėnesių laikotarpį.

3.       Pažymėjo, kad ieškovė dėl jos atžvilgiu taikyto mobingo, psichologinio smurto patyrė ypač didelius dvasinius, psichologinius sukrėtimus, dėl kurių kreipėsi į medikus, todėl iš atsakovės priteistina 2 000 Eur neturtinė žala. Ypatingai pablogėjus sveikatos būklei, ieškovė negalėjo dirbti, todėl darbo santykius buvo priversta nutraukti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (kai darbuotojas negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijos dėl ligos). Taip pat ieškovė patyrė 50,99 Eur turtinę žalą, kurią sudaro vaistų įsigijimo išlaidos. Be to, ieškovė negalėjo dirbti dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, todėl ieškovės pajamos sumažėjo 1287,04 Eur suma (3109,68 Eur – 1822,64 Eur) ne dėl nuo jos priklausančių priežasčių ar veiksmų, todėl negautos pajamos priteistinos iš atsakovės.

4.       Atsakovė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5.       Atsakovė nurodė, kad ieškovės reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio ginčijamu laikotarpiu yra nepagrįstas, nes su ieškove yra atsiskaityta tinkamai. Ieškovė per darbo dieną turėjo 1 valandą laiko pertraukoms (4 kartus po 15 min.), kurios nebuvo įtraukiamos į darbo laiką. Atitinkamai, darbo laiku nuo 10 val. iki 21 val., ieškovė išskaidytai nedirbo 1 valandą, todėl darbo grafike buvo žymima pagal faktą – 10 darbo valandų.

6.       Akcentavo, jog ieškovės atžvilgiu niekuomet nebuvo taikomas psichologinis smurtas. Ieškovės apibūdintos situacijos yra elementarūs darbiniai procesai ir darbinės konfliktinės situacijos, o ne psichologinis smurtas.

7.       Atsakovės teigimu, byloje nėra objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus ieškovės atžvilgiu, neegzistuoja visos atsakovės atsakomybei kilti būtinos sąlygos, todėl ieškovės reikalavimai atlyginti neturtinę žalą, 50,99 Eur už pirktus vaistus bei sumažėjusių pajamų skirtumą 1 287,04 Eur dėl nedarbingumo laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. iki 2023 m. lapkričio 13 d. yra nepagrįsti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Kauno miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimu (toliau – Sprendimas) ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 912,29 Eur darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d., 5 473,74 Eur netesybas, 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė atsakovei iš ieškovės 1 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės valstybei 144,00 žyminį mokestį. Nurodė, kad:

8.1.       Darbuotojų darbo grafiko sudarymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 8 punktas numato, jog prekybos patalpų uždarymas galimas keturis kartus per darbo dieną, išskyrus laiką nuo 11.30 val. iki 14.00 val. ir nuo 17.30 val. iki 19.30 val. Aprašo 7 punktas numato reikalavimą darbo grafikus sudaryti numatant ne ilgesnę kaip dviejų valandų ir ne trumpesnę kaip trisdešimties minučių pietų pertrauką, išdirbus 4 valandas. Atsakovės pateikti darbo grafikai nepatvirtina šio reikalavimo laikymosi.

8.2.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, ieškovės reikalavimas dėl susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos atsakovei neįtraukiant į darbo laiką pertraukų laiko ieškovės nurodomu laikotarpiu vertinamas pagrįstu ir įrodytu.  

8.3.       Remiantis skaičiavimais iš atsakovės priteistinas 912,29 Eur nesumokėtas darbo užmokestis.

8.4.       Byloje nenustatyta darbuotojo kaltės, todėl yra pagrindas taikyti DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytas netesybas. Atsakovės uždelsta ieškovei sumokėti darbo užmokesčio suma yra mažesnė negu ieškovės vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, todėl netesybų dydį sudaro 5 473,74 Eur. Šiuo atveju, teismas nematė pagrindo pagal atsakovės prašymą mažinti netesybų.

8.5.       Nėra pagrindo daryti išvadai, kad ieškovės vadovai bendraudami su ieškove, reikšdami pastabas, teikdami reikalavimus pasiaiškinti atliko neteisėtus veiksmus, t. y. kad tokiu būdu naudojo psichologinį smurtą ar mobingą. Ieškinyje nurodyti atvejai, ieškovės pateikti kaip psichologinio smurto pavyzdžiai yra darbiniai procesai, tame tarpe ir darbinės konfliktinės situacijos, kurių vien atsitikimo faktas nereiškia psichologinio smurto.

II.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Atsakovė UAB „Localus“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovės reikalavimas priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 912,29 Eur darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. bei priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 5 473,74 Eur netesybas, ir priimti naują sprendimą – ieškovės reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus bei atmesti reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Likusią Sprendimo dalį palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

9.1.       Ieškovei buvo sudarytos sąlygos pailsėti ir pavalgyti darbo vietoje ir/ar palikti darbo vietą užsidarant parduotuvę remiantis PC (duomenys neskelbtini) nustatytomis taisyklėmis, t. y. ieškovė per dieną turėjo 1 valandą laiko pertraukoms (4 kartus po 15 min.), kurios nebuvo įtraukiamos į darbo laiką. Atitinkamai, darbo laiku nuo 10 val. iki 21 val. ieškovė išskaidytai nedirbo 1 valandą, todėl darbo grafike buvo žymima pagal faktą – 10 darbo valandų. Ieškovės reikalavimas apmokėti už susidariusias valandas ginčijamu laikotarpiu, kai ji faktiškai nedirbo, yra nepagrįstas.

9.2.       Teismas netinkamai vertino atsakovės pateiktus įrodymus ir paaiškinimus byloje. Atsakovė pateikė įrodymus, kad ieškovės suruoštos elektroninės siuntos per metus sudarė tik 97 siuntas, tai yra apytiksliai 2 siuntas per savaitę, o taip pat ir grynųjų pinigų įnešimai į bankomatą buvo reti. Nepaisant to, teismas nepagrįstai suteikė pranašumą ieškovės pakviestos liudytojos paaiškinimams ir padarė nepagrįstą išvadą, kad neva liudytojos paaiškinimai patvirtina, jog visas pertraukų laikas (4*15 min.) buvo skirtas darbo funkcijų atlikimui, o ne poilsiui. Ieškovės teiginiai, kad jai nuolat buvo daromos kliūtys pertraukų metu palikti darbo vietą, yra vertintini kritiškai. Ieškovė savo teiginiuose akivaizdžiai suabsoliutina atskiras situacijas, o byloje pateikti rašytiniai įrodymai (pvz., siuntų registras) aiškiai patvirtina, kad tokių kliūčių nebuvo.

9.3.       Teismas neįvertino, kad ieškovė ėjo parduotuvės vadovės pareigas, todėl vykdydama savo darbo funkcijas pagal pareigybės aprašymą, sudarinėjo sau ir kitiems atsakovės darbuotojams darbo grafikus. Atitinkamai, pati ieškovė skirstė savo darbo laiką ir sudarinėjo darbo grafiką žymėdama 10 darbo valandų.

9.4.       Teismas neteisingai įvertino aplinkybę, kad nuo 2023 m. gegužės mėnesio ieškovė darbo grafike ėmė žymėti 11 val., t. y. pertraukų laiką įskaičiuoti į darbo valandas, kaip įrodančią, kad iki tol su ieškove buvo netinkamai atsiskaitoma. Bendrovė tokį susitarimą su ieškove sudarė tik siekdama bendros darbdavio ir darbuotojos gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi, bendradarbiaudama su ieškove.

9.5.       Teismas nepagrįstai įvertino, kad ieškovei priteistina darbo užmokesčio nepriemoka už laikotarpį nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d., todėl atitinkamai priėmė ir nepagrįstą sprendimą dėl netesybų priteisimo.

9.6.       Teismas neteisingai įvertino, dėl kurios iš šalių kaltės susidarė situacija. Teismas neatsižvelgė į faktines aplinkybes, apeliantės paaiškinimus, todėl neanalizavo ir nevertino darbuotojos kaltės, t. y. nesąžiningo elgesio atsakovės atžvilgiu. Ieškovė nekėlė jokių reikalavimų dėl neva neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nei pokalbio metu (kai bendru šalių susitarimu buvo sutariama dėl 11 val. žymėjimo darbo grafike), nei po jo.

9.7.       Teismas, priteisdamas netesybas, jų dydžio nemažindamas, visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į svarbias faktines aplinkybes, t. y. į tai, kad i) ieškovė bendrovėje dirbo neilgai (vos metus); ii) bendrovė geranoriškai tenkino ieškovės prašymą nutraukti darbo santykius dėl ligos išmokant 2 darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją; iii) ieškovė specialiai delsė ir nesąžiningai pareiškė reikalavimus dėl neva mokėtinos darbo užmokesčio sumos, ne darbo santykių metu, o tik nutrūkus darbo santykiams, siekdama kuo labiau praturtėti apeliantės sąskaita. Visiškas netesybų priteisimas ieškovei, sumažintų bendrovės veiklos efektyvumą, keltų grėsmę bendrovės finansiniams ištekliams ir įsipareigojimams kitų darbuotojų atžvilgiu.

10.       Ieškovė atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

10.1.       Ieškovė dėl nustatytų apeliantės reikalavimų, taip pat darbo pobūdžio, negalėjo pasinaudoti jai būtina pietų pertrauka, kadangi privalėjo visą darbo dienos laiką, t. y. 11 valandų, veikti darbdavio naudai ir interesais, bei būti jo žinioje. Iš to kyla paaiškinimas, kad ieškovė net gi negalėjo palikti savo darbo vietos, išskyrus fiziologines pertraukėles, kadangi darbo vietoje dirbdavo viena. Ieškovei nebuvo suteikta nepertraukiama trisdešimties minučių pertrauka, kadangi darbuotojai galiojo nustatytos taisyklės, t. y. suskaidytas pertraukų laikas. Neturint galimybės susitarti dėl nepertraukiamos pertraukos, ieškovei turi būti suteikta galimybė pavalgyti darbo laiku ir šis laikas įskaitomas į darbo laiko trukmę.

10.2.       Per fiziologines pertraukėles ieškovė vis tiek turėjo išimtinai dirbti apeliantės naudai, ką patvirtino ir kviestinė liudytoja: ieškovė turėjo nešti išsiųsti pašto siuntas, paimti iš sandėlio prekes, nešti grynuosius pinigus į bankomatą, ir t.t.

10.3.       Byloje nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad su ieškove tinkamai neatsiskaityta dėl jos kaltės. Šiuo atveju darbdaviui yra taikomi aukštesni standartai ir darbo užmokesčio apmokėjimo klausimu, nes būtent šiuo atveju tai buvo akivaizdus darbdavio kaštų mažinimas darbuotojo darbo užmokesčio sąskaita.

10.4.       Atsakovės elgesys buvo sąmoningas, siekiant apgauti darbuotoją, kuri neišmano tam tikrų darbo teisės subtilybių, nes ieškovė nėra nei teisininkė, nei buhalterė, kuriai pagal darbo funkcijas tenka skaičiuoti sau darbo užmokestį.

10.5.       Dėl netesybų mažinimo. Vienerių metų terminas nėra laikomas trumpu darbo santykių laikotarpiu. Taip pat apeliantės kaip darbdavio finansinė padėtis nėra sunki, atsižvelgus į viešai prieinamą informaciją, įskaitant ir pardavimo pajamas, bei į tai, kokios sumos yra mokamos už teisinę pagalbą teikiantiems atstovams. Be kita ko, apeliantė turi prisiimti atsakomybę už darbo teisės pažeidimus, kurie yra proporcingi ieškovės atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

12.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

13.       Nagrinėjamu atveju atsakovė sutinka ir neskundžia Sprendimo dalies, kuria buvo atmesti ieškovės reikalavimai dėl neturtinės žalos; 1 287,04 Eur turtinės žalos atlyginimo, 50,99 Eur vaistų įsigijimo išlaidų priteisimo. Todėl apeliacijos objektą sudaro Kauno miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimo dalis, kuria pirmosios instancijos teismas ieškovei iš atsakovės priteisė darbo užmokesčio nepriemoką bei netesybas.

14.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 22 d. darbo sutartimi Nr. 158 (toliau – Darbo sutartis) ieškovė nuo 2022 m. rugsėjo 29 d. priimta dirbti UAB „Localus“ parduotuvės, esančios PC (duomenys neskelbtini), vadovės pareigose. Mėnesinis darbo užmokestis – 1 290,00 Eur, nuo 2023 m. balandžio 1 d. mėnesinis darbo užmokestis – 1 545,00 Eur. Šalys susitarė dėl pilno darbo laiko (vidutiniškai 40 val. per savaitę) pagal suminę darbo laiko apskaitą, pagal grafiką (apskaitinis laikotarpis – 3 mėnesiai); 2022 m. rugsėjo 30 d. šalys susitarė dėl papildomo darbo. Darbo sutartis nutraukta nuo 2024 m. lapkričio 14 d. DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

15.       2024 m. sausio 21 d. prašymu ieškovė kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinio darbo inspekcijos Kauno darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija) prašydama priteisti 981 Eur neišmokėtą darbo užmokestį už perdirbtas valandas laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d; 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 208,26 Eur už gydymą. Darbo ginčų komisijos 2024 m. kovo 19 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-1640/2024 dėl praleisto termino atsisakyta nagrinėti ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės darbo užmokestį už perdirbtas valandas laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d., kitoje dalyje ieškovės prašymas atmestas.

16.       Ieškovė su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti 987,55 Eur darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d., netesybas už 6 mėnesių laikotarpį; neturtinę 2 000 Eur žalą; turtinę žalą – 1 287,04 Eur (nuostolius negautų pajamų forma) ir 50,99 Eur (vaistų įsigijimo išlaidos). Pirmosios instancijos teismas Sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 912,29 Eur darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d., 5 473,74 Eur netesybas, 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė atsakovei iš ieškovės G. G. 1 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės valstybei 144,00 žyminį mokestį.

17.       Nagrinėjamu atveju atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio ginčijamu laikotarpiu yra pagrįstas, be kita ko pažymi, jog ieškovė per dieną turėjo 1 valandą laiko pertraukoms (4 kartus po 15 min.), kurios nebuvo įtraukiamos į darbo laiką; ieškovė išskaidytai nedirbo 1 valandą, todėl darbo grafike buvo žymima pagal faktą – 10 darbo valandų.

18.       Nagrinėjamo ginčo kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo proceso reikšmę tokio pobūdžio bylose. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Kartu pažymėtina, kad darbo bylose įrodinėjimo procesui būdingi tam tikri ypatumai. DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nurodytos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtis, pagal kurią, jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Taigi, vadovaujantis šia DK 214 straipsnio 3 dalies nuostata, kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, tai aplinkybių, atitinkančių joje nurodytus požymius, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. Kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, reikšdamas reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, tai, vadovaujantis nurodyta DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisykle, tam tikrų ginčui išspręsti svarbių aplinkybių, be kita ko, aplinkybių, kokio dydžio buvo šiam darbuotojui priklausantis darbo užmokestis ir ar šis darbo užmokestis jam buvo iki galo išmokėtas, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui, nes šis organizuoja jam pavaldžių darbuotojų darbą, veda darbo laiko ir buhalterinę apskaitą, turi ar gali lengviau nei darbuotojas gauti atitinkamus įrodymus. Tačiau tai nereiškia, kad tokioje byloje darbuotojas apskritai atleidžiamas nuo įrodinėjimo. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus, be kita ko, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes, bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024).

19.       DK 122 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad ne vėliau kaip po penkių valandų darbo darbuotojams turi būti suteikta pietų pertrauka, skirta pailsėti ir pavalgyti. Šios pertraukos trukmė negali būti trumpesnė negu trisdešimt minučių ir ne ilgesnė kaip dvi valandos, nebent šalys susitaria dėl suskaidytos darbo dienos laiko režimo. Per pietų pertrauką darbuotojas gali palikti darbovietę. Pagal DK 122 straipsnio 3 dalį, pertraukų trukmę, jų pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato darbo teisės normos ir darbo dienos (pamainų) grafikai.

20.       Remiantis byloje pateiktu UAB „Localus“ darbuotojų darbo sutarčių, darbo grafiko sudarymo bei darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašu matyti, kad 6 punktu patvirtinta, jog sudarytus darbo grafikus tvirtina bendrovės direktorės įsakymu paskirtas asmuo. Aprašo 7 punktu nustatyta, kad darbo grafikuose turi būti nustatyta ne ilgesnė kaip dviejų valandų ir ne trumpesnė kaip trisdešimt minučių pietų pertraukos pavalgyti ir pailsėti, išdirbus 4 valandas (nuostata perkelta iš DK). Aprašo sekantis punktas (8 punktas) numato, kad jeigu patalpose dirba vienas darbuotojas pardavėjas turi teisę laikinai, ne ilgiau nei kaip 15 min laikotarpiui, uždaryti parduotuvės patalpas lankytojams prekybos centro darbo metu, apie tai turi būti pateikta aiški informacija vitrinoje prie įėjimo, nurodant konkretų patalpų atidarymo laiką. Laikinas patalpų uždarymas galimas keturis kartus per prekybos centro (ar patalpų) darbo dieną, išskyrus laiką nuo 11.30 val. iki 14.00 val. bei nuo 17.30 val iki 19.30 val.

21.       Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju atsakovė nesilaikė Apraše ir DK 122 straipsnyje nurodytų reikalavimų poilsio laikui nustatyti. Tokias išvadas patvirtina ir byloje pateiktas 2024 m. vasario 19 d. Nr. 2VD Darbo ginčų komisijos Patikrinimo aktas, kuriuo nustatyta, kad atsakovė (kaip darbdavė) pažeidė ne vieną DK nustatytą reikalavimą, t. y. 155 straipsnio 2 dalies reikalavimą dėl darbo grafiko tinkamo pranešimo, 122 straipsnio 6 dalies reikalavimą dėl darbo laiko trumpinimo prieš šventes, DK 122 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą reikalavimą dėl poilsio laiko. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tai, kad atsakovė nesilaikė DK nustatyto reikalavimo dėl tinkamo poilsio laiko nustatymo, nedaro pagrindo spęsti, jog buvo pažeisti ieškovės teisėti interesai netinkamai jai išmokant darbo užmokestį.

22.       Atkreiptinas dėmesys, jog DK 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridinio asmens vadovas yra atsakingas už savo darbo laiko apskaitą. DK 103 straipsnis taip pat suteikia vadovaujamas pareigas einančiam darbuotojui teisę pasirinkti, kaip jis vykdys maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko trukmės reikalavimus, kurie yra apibrėžti DK 114 ir 122 straipsniuose. Nagrinėjamu atveju ieškovė parduotuvėje užėmė vadovės pareigas. Pagal atsakovės parduotuvių vadovų pareigas ir atsakomybes ieškovei priklausė sudarinėti grafikus laikantis įmonės grafikų sudarymo taisyklių, užtikrinti, kad darbuotojai nedirbtų viršvalandžių. Pagal grafikų sudarymo taisykles (toliau – Taisyklės) matyti, kad darbo grafikas sudaromas mėnesiui į priekį. Iki mėnesio pradžios likus bent 10 dienų parduotuvės vadovė turi gauti informaciją iš darbuotojų dėl pageidaujamų laisvų dienų. Gavus informaciją, parduotuvės vadovė sudaro darbo grafiką. Likus bent 5 dienoms iki mėnesio pradžios, parduotuvės vadovė išsiunčia darbo grafiką visiems darbuotojams patvirtinimui. Taisyklėse taip pat numatyta, jog darbuotojams dirbant daugiau nei 6 val. per dieną, priklauso 1 val. pertrauka. Dirbantiems mažiau nei 6 val., priklauso 30 min pertrauka. Dirbantiems 4 val. per dieną – pertrauka nepriklauso. Remiantis Taisyklėmis, pertraukos laikas nėra įtraukiamas į darbo valandas. Pažymėtina ir tai, kad grafike nėra žymimas pertraukų laikas, tai – susitarimas tarp darbuotojų, atsižvelgiant į klientų srautą, darbus ir t. t. Darbo sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovės patvirtina, kad ieškovė buvo supažindinta su minima darbo laiko, darbo sutarčių sudarymo bei darbo užmokesčio taikymo tvarka, darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcija. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, eidama vadovės pareigas, buvo tiesiogiai atsakinga už darbo grafikų sudarymą, pati fiksavo savo darbo laiką (valandas) ir sudarinėjo darbo grafiką žymėdama 10 darbo valandų, darytina išvada, jog jai buvo žinoma tiek pertraukų suteikimo tvarka, tiek ir tai, kad pertraukos laikas nėra įtraukiamas į darbo laiką, t. y., kad pertraukų laikas nėra apmokestintas. Be to, pasirašydama pirmiau minėtus dokumentus, ieškovė buvo supažindinta su šia informacija, tačiau jokių klausimų ar prieštaravimų dėl pertraukų neapmokėjimo nekėlė. Tai leidžia spręsti, kad ji sutiko su nustatyta tvarka, ir šie darbo organizavimo principai buvo vykdomi abipusiu sutarimu. Todėl atsakovės pozicija, kad darbo laiku nuo 10 val. iki 21 val. ieškovė išskaidytai nedirbo 1 valandą, todėl darbo grafike buvo žymima pagal faktą – 10 darbo valandų, laikytina pagrįsta.

23.       Ieškovė nagrinėjamu atveju nurodo, kad poilsio laikas turėjo būti įskaitytas į darbo laiką, nes pertraukų metu buvo atliekami darbai, susiję su darbo funkcijomis, t. y. siunčiamos siuntos; įnešami pinigai į bankomatus. Su tokiais ieškovės argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.

24.       Šiuo atveju akcentuotina tai, kad ieškovė byloje nepateikė jokių įrodymų, kad visos skirtos pertraukos (4 kartai po 15 min.) buvo praleidžiamos atliekant veiksmus, susijusius su darbo funkcijomis. Liudytojos V. M. paaiškinimais nustatyta, kad su darbo funkcijomis susijusios užduotys pertraukų metu buvo atliekamos retai, tik epizodiškai. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos teiginius, jog per dieną pašto siuntos buvo siunčiamos reguliariai, t. y. bent kartą per dieną, ar kad pinigai į banką buvo įnešami 4–5 kartus per savaitę, todėl tokio pobūdžio teiginiai šiuo atveju vertinami kaip deklaratyvūs. Be to, ieškovė nedetalizavo, kokias kitas užduotis ji atlikdavo pertraukų metu, todėl nėra pagrindo teigti, kad visos jai skirtos pertraukos buvo panaudotos su darbo funkcijomis susijusioms veikloms vykdyti. Primintina, kad ieškovei buvo suteikta galimybė 4 kartus per dieną po 15 minučių palikti darbo vietą, prieš tai nurodant informaciją apie sugrįžimo laiką, todėl ji turėjo teisę savo nuožiūra naudoti šias pertraukas poilsiui ar pietų pertraukai. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė turėjo realią galimybę pailsėti atsakovės nustatyto poilsio metu, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog nurodytos aplinkybės dėl darbo funkcijų atlikimo pertraukų metu eliminavo jos teisę į poilsį.

25.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pati ieškovė reikalavimą dėl pietų pertraukos įskaitymo į darbo laiką pateikė tik 2023 m. gegužės mėn. Atsakovė sutiko patenkinti ieškovės reikalavimą (tai patvirtina ir atsakovės pateikti ieškovės darbo grafikai, kuriuose nuo 2023 m. gegužės mėn. ieškovė darbo grafike ėmė žymėti 11 val.), tačiau byloje nėra duomenų, kad iki tol ieškovė būtų kėlusi klausimą dėl pietų pertraukos, t. y. jos panaudojimo pobūdžio, atliekamų darbo funkcijų pertraukos metu, pertraukos įskaitymo į darbo laiką ir apmokėjimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų kreipusis į atsakovę dėl poilsio pertraukų iki 2023 m. gegužės mėn. atlyginimo. Todėl darytina išvada, kad atsakovė turėjo pagrindą vertinti, kad susitarimas galioja nuo jo sudarymo momento. Taigi įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai, kad nuo 2023 m. gegužės mėn. pertraukų laikas buvo pradėtas skaičiuoti įskaitant jį į darbo laiką, suponuoja išvadą, jog atsakovė pripažino neatsiskaitymą su ieškove.

26.       Pažymėtina ir tai, kad ieškovė 2022 m. rugsėjo 30 d. sudarė susitarimą su atsakove prie Darbo sutarties dėl papildomo darbo, kuriuo susitarta, kad ieškovė atliks administracinį darbą (prekių perkėlimai, inventorizacija, prekių padalinimas ir kiti) iki 20 val. per savaitę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių kontekste matyti, kad darbo ir poilsio laiko organizavimas bei susitarimų sudarymas vyko abipusiu šalių susitarimu, atitiko abiejų šalių valią. Tiek papildomą, tiek pagrindinį darbą, ieškovė organizavosi pati, pagal įmonėje galiojančias tvarkas. Aplinkybė, jog laikas skirtas pailsėti buvo suskaidytas į 15 minučių pertraukas, tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti neturi esminės reikšmės, nes ieškovė savo teisių pažeidimą kildina ne iš poilsiui skirto laiko neužtikrinimo pagal DK 122 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus, o iš darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo, t. y. pagrindinis ginčo aspektas šiuo atveju yra ne poilsio užtikrinimas, bet tinkamas apmokėjimas už realiai dirbtą laiką. Kaip jau nurodyta apeliacinės instancijos teismo, ieškovė dirbo vadovės pareigose, pati organizavo savo darbo laiką, sudarydavo ir derindavo darbo grafikus kitiems darbuotojams, todėl jai buvo žinoma atsakovės taikoma tvarka, pagal kurią poilsio laikas nebuvo įskaitomas į darbo laiką ir ši jai tiko. Vėliau ši darbo sąlyga buvo pakeista šalių susitarimu, kas rodo, jog darbo krūvio, poilsio pertraukų ir apmokėjimo klausimai buvo derinami su darbuotoja, todėl nėra pagrindo konstatuoti ieškovės teisių pažeidimo, jai neišmokant atlyginimo už poilsiui skirtą laiką iki 2023 m. gegužės mėnesio.

27.       DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Atsižvelgus į nurodytą, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovė darbo santykiams pasibaigus tinkamai atsiskaitė su ieškove, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti atsakovei netesybas.

Dėl procesinės bylos baigties

28.       Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatytas reikšmingas aplinkybes ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo ir jį aiškinančios teismų praktikos kontekste, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, netesybų ir atitinkamai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo naikintinas, priimant naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmetant (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

29.       Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme ir apeliacinėje instancijoje

30.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

31.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

32.       Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą (ieškovės ieškinį atmetus) atsirado pagrindas perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1–2 dalys).

33.       Ieškovė nuo žyminio mokesčio sumokėjimo atleista pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Ieškovės ieškinį atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, taip pat atsakovei nekyla pareiga atlyginti valstybei byloje nesumokėtą žyminį mokestį, todėl pirmosios instancijos sprendimas dalyje dėl 144 Eur žyminio mokesčio priteisimo į valstybės biudžetą iš atsakovės, naikintina. Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą priteisti jai iš ieškovės 4 673,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, pateikdama patirtų išlaidų detalizaciją.

34.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 8.1– 8.20 punktuose nurodyti konkrečių teisinių paslaugų maksimalaus rekomenduojamo priteisti užmokesčio apskaičiavimo koeficientai.

35.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą dydis neviršija rekomenduotino, bet vien tai nesuteikia teisės priteisti faktiškai turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Kiekvienos šalies turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas yra sprendžiamas individualiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2014). Kasacinio teismo pažymėta, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų atlyginimo nepriteisia.

36.       Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, dalyvaujančio byloje asmens patirtos išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga, už teisės aktų, teismų praktikos analizes, už pasirengimus teismo posėdžiams, susitikimus su klientais ir pan. atskirai neatlyginamos, o jos paprastai padengiamos priteisiant iš bylą pralaimėjusios šalies atitinkamas sumas už procesinių dokumentų rengimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1030/2012; 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-480-157/2015; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-397-450/2022).

37.       Atsižvelgiant į byloje priimtą procesinį sprendimą, byloje atstovės atliktus procesinius veiksmus, galimas laiko ir darbo sąnaudas, rengiant procesinius dokumentus, ruošiantis teismo posėdžiams ir dalyvaujant juose, spręstina, kad atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal atsakovės patirtų 4 673,63 Eur išlaidų detalizaciją, šią sumą sudaro: 1) bylos strategijos rengimo ir komunikacijos su klientu, atsiliepimo į ieškinį parengimo ir pateikimo teismui kaina – 1815,00 Eur (el. b. 2 t., l. 2-6); 2) prašymo dėl nuotolinio posėdžio paskyrimo parengimo bei kontaktavimo su ieškovės atstovu dėl taikos sudarymo kaina – 272,25 Eur (el. b. 2 t., l. 38); 3) prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimo, ruošimosi ir pasirengimo bylos nagrinėjimui, dalyvavimo parengiamajame posėdyje (1 val.), pokalbių telefonu su ieškovės atstovu kaina – 1 134,38 Eur (el. b. 2 t., l. 40); 4) analizės ir peržiūrėjimo bylos dokumentų, rengimo ir pateikimo papildomų klausimų klientui, lydraščio dėl papildomų dokumentų pateikimo rengimo ir jų priedų tvarkymo (2 kartai), pasirengimo dalyvauti teismo posėdyje, dalyvavimo teismo posėdyje (3 val.) kaina – 1 452,00 Eur (el. b. 2 t., l. 42).

38.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės pateiktą detalizaciją, sprendė sumažinti išlaidų dydį, kadangi bendra teismo posėdžių trukmė 3 val., tie patys darbai įvardinti kelis kartus (pvz., peržiūrėjo, analizavo, rengėsi ir pasirengė posėdžiams); darbo ginčas nesudėtingas, nebuvo analizuojami sudėtingi teisės ir fakto klausimai, reikalaujantys daug laiko sąnaudų. Siekiant nepaneigti teismo prieinamumo, išlaikyti sąžiningai dėl savo teisių teisme besiginčijančių asmenų interesų pusiausvyrą, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, pirmosios instancijos teismas sprendė atsakovės bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 3 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į atsakovės pateiktą bylinėjimosi išlaidų detalizaciją bei formuojamą teismų praktiką šiuo klausimu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, todėl ieškovės ieškinį atmestus visa apimtimi, atsakovei iš ieškovės priteisiama 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.  

39.       Atsakovės apeliacinį skundą patenkinus, ieškovės apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

40.       Atsakovė prašė priteisti iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas 1 270,50 Eur bylinėjimosi išlaidas (pridėta PVM sąskaita faktūra Nr. TGSLT2404127; 2025 m. sausio 2 d. patvirtinimas apie lėšų įskaitymą) bei 144 Eur žyminio mokesčio (2024 m. gruodžio 11 d. lėšų pervedimo nurodymas Nr. 2173), todėl apeliacinį skundą patenkinus, atsakovei iš ieškovės priteistina minėta 1 414,50 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Localus“ apeliacinė skundą tenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimą dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, netesybų ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, ir visą sprendimą išdėstyti taip:

Ieškovės G. G. ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Localus“, juridinio asmens kodas 304220986, iš ieškovės G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Localus“, juridinio asmens kodas 304220986, iš ieškovės G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 414,50 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiolika eurų ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Šis teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                     Donata Kravčenkienė

             Kristina Lysionok

             Renata Volodko