Administracinė byla Nr. ATP-706-290/2014
Teisminio proceso Nr. 4-69-3-02111-2014-4 Procesinio sprendimo kategorija: 48.1.; 79.1
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 11 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Kiškis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutarimo jo administracinio teisės pažeidimo byloje ir
n u s t a t ė :
kad administracinio teisės pažeidimo protokolas V. Č. surašytas už tai, jog jis 2014-02-10, apie 11.00 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), necenzūriniais žodžiais išplūdo V. B., prie jo įžeidžiamai kibo, tokiais veiksmais pažeisdamas viešąją tvarką ir žmonių rimtį, tuo padarė teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 str.
Kauno apylinkės teismas 2014-05-02 nutarimu pripažino V. Č. padarius pažeidimą, numatytą ATPK 174 str., ir nubaudė jį 200 (dviejų šimtų) litų bauda.
Apeliaciniu skundu V. Č. prašo šį Kauno apylinkės teismo 2014-05-02 nutarimą panaikinti, kadangi, jo nuomone, byla buvo išnagrinėta neteisingai. Teisėjas A. R. jį supažindino su kaltinimu, tačiau nesupažindino su bylos aplinkybėmis, kurias surašė V. B.. Prieštaraudamas V. B. parodymams nurodė, kad „gąsdinimas žiniasklaida“ negali būti siejamas su gąsdinimu ar grasinimu. Jo žmona negalėjo dėvėti kailinių visą žiemą, kadangi juos siuvo (persiuvinėjo) pusantro mėnesio, o nuo 2014-02-10 jų išvis nematė, todėl nėra pagrindo sakyti, jog kailiniai buvo nešioti visą žiemą. Jis negali sau leisti naujus kailinius pirkti kas metai. „Konfliktas“ (kurio nebuvo) įvyko 2014-02-10 diena, o į Dainavos PK jis buvo pakviestas 2014-03-19, todėl neaišku, ar pareigūnai blogai dirba, ar V. B. ilgai sprendė – yra įžeistas ar ne. Pareiškimas policijai galėjo būti parašytas ir po jo laiško VMI.
Teisme viena liudytoja atvirai pasakė, kad nieko negirdėjo, o kita (duomenys neskelbtini) – žino apie konfliktą iš vyro žodžių. O dėl (duomenys neskelbtini) taip pat niekuo nepagrįstas teiginys.
Apeliantas nurodė, kad jis ne vieną dešimtmetį dirba apsaugos struktūroje, yra profesionalas, puikiai žino, kur, kada ir kaip kalbėtis su žmonėmis. Jausdamas provokaciją, jis daro įrašus, ir tą dieną darė įrašą telefonu, nes laukė provokacijos iš V. B., tačiau nieko neįvyko, todėl įrašą jis ištrynė. Jis nejaučia V. B. jokios neapykantos, tik nori susigražinti savo pinigus.
V. Č. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.
Apeliaciniame skunde V. Č. neigia padaręs jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.
ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai tarp jų, logiškumas, įrodymų šaltinių patikimumas.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtą normą, patikrinęs visus byloje esančius įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje surinktų įrodymų visuma įrodyta, jog V. Č. padarė ATPK 174 str. numatytą pažeidimą.
ATPK 174 str. dispozicijoje nedidelis chuliganizmas apibūdinamas kaip necenzūriniai žodžiai ar gestai viešose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Iš ATPK 174 str. įtvirtintos teisės normos turinio matyti, jog esminis joje apibrėžto pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad šis pažeidimas privalo būti atliktas viešoje vietoje ir juo turi būti pažeidžiama viešoji tvarka bei žmonių rimtis. Be to, iš ATPK 174 str. įtvirtintos teisės normos turinio taip pat matyti, kad joje apibrėžto pažeidimo motyvas ir tikslas nėra pagrindiniai šio pažeidimo sudėties požymiai (jie nėra minimi bei atskirai aprašyti ATPK 174 str. dispozicijoje). (LVAT nutartis byloje Nr. N438-59/2011).
Byloje nekyla ginčo, kad veika buvo padaryta viešoje vietoje, su tuo sutinka ir aukštesnysis teismas. Byloje neginčijamai įrodyta, kad V. Č. veikė viešoje vietoje – bylos medžiaga patvirtino, kad konfliktas įvyko (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Ši veikos vieta absoliučiai atitinka teismų praktikos suformuotos viešosios vietos sąvoką – vieta, kurioje neteisėtos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Ši vieta yra gausiai lankoma žmonių, dirba nemažai pardavėjų, todėl bet kuriuo momentu į konflikto vietą galėjo patekti kiti asmenys, kurie būtų priversti stebėti konfliktą ir dėl to patirti nepatogumų. Nors veika laikoma padaryta viešoje vietoje, nepriklausomai nuo to, ar pažeidimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. N9-352/2004, N62-2800/2010).
Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be leidimo ir kurioje būnant, asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, tai yra gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nagrinėjamu atveju V. Č. nubaustas už tai, kad 2014-02-10, apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), necenzūriniais žodžiais išplūdo V. B., prie jo įžeidžiamai kibo, tokiais veiksmais pažeisdamas viešąją tvarką ir žmonių rimtį.
Apeliantas neneigia, kad 2014-02-10 buvo atvykęs pas V. B. dėl žmonos kailinių, tačiau nurodo, kad jis jokio konflikto nekėlė, kad V. B. negąsdino ir jam negrasino, dėl savo darbinės patirties jis moka tinkamai ir mandagiai bendrauti su žmonėmis, o liudytojai nepatvirtino, kad konfliktas buvo. Tačiau tokius apelianto teiginius paneigia ne tik V. B. parodymai, bet ir R. B., o iš dalies ir D. L. parodymai, kita bylos medžiaga.
Apeliantas teisus, kad liudytoja D. L. nepatvirtino girdėjusi, tarp V. Č. ir V. B. įvykusio konflikto, tačiau ne dėl to, kad jo nebuvo, o tik dėl to, jog tuo momentu dėl sveikatos būsenos, ji buvo išėjusi. Taigi, tai nepaneigia, kad konfliktas vis dėlto įvyko ir jį sukėlė V. Č.. Beje, liudytoja patvirtino, kad siuvykloje tuo metu buvo siuvėja, kuri sakė, jog įvyko konfliktas. Kad konfliktinė situacija brendo, patvirtino liudytojos D. L. paaiškinimas (b. l. 6), kuriame ji nurodė, kad pas ją atvykęs V. Č. atnešė moteriškus kailinius, kuriuos norėjo grąžinti ir pareikalavo už juos atiduoti pinigus. Ji atsisakė tai padaryti ir nukreipė jį į siuvyklą. Po kelių dienų V. Č. jai paskambino, klausdamas kur yra jo palikti kailiniai, tačiau ji jam nurodė kreipti į direktorių. Nors ji ir negirdėjo vėliau įvykusio konflikto detalių, tačiau V. Č. pagąsdino ją, kad jis „kreipsis“ ir pareikalavo direktoriaus inicialų. Taigi, liudytoja D. L. patvirtino, kad V. Č. buvo atėjęs į parduotuvę su pretenzijomis, kurios nebuvo išspręstos jo naudai, dėl ko jis buvo labai nepatenkintas. O tai nepaneigė, kad konfliktas vis dėlto galėjo kilti ir tik atsitiktinumo dėka į jį nebuvo įtraukta ir pati liudytoja.
Kad tarp V. Č. ir V. B. susiklostę dalykiniai santykiai išsirutuliavo į konfliktą, patvirtina ir pakankamai nuoseklūs bei neprieštaringi V. B. paaiškinimas ir parodymai teismo posėdžio metu. V. B. 2014-02-17 pareiškimu kreipėsi į Kauno policijos komisariatą, prašydamas nubausti V. Č. dėl sukelto incidento. Pareiškime jis nurodė, kad V. Č. dėl to, kad iš jo buvo atsisakyta priimti jo žmonos kailinius, V. B. išvadino įvairiais necenzūriniais žodžiais, jį išplūdo, grasino pakenkti jo verslui, paskelbti apie išgalvotus įvykius spaudoje. Šias aplinkybes jis patvirtino ir savo paaiškinime (b. l. 5) bei teismo posėdžio metu. Liudytoja R. B. patvirtino V. B. nurodytas aplinkybes bei nurodė, kad ji buvo tiesioginė konflikto stebėtoja ir dalyvė, ir taip pat buvo išplūsta apelianto. Šias aplinkybes ji patvirtino ir teismo posėdžio metu. Taigi, priešingai nei teigiama skunde, liudytoja apie konfliktą žino ne iš savo vyro žodžių, tačiau pati betarpiškai jį stebėdama.
Šios aplinkybės leidžia apeliacinės instancijos teismui apelianto iškeltą versiją, kad jis neįžeidinėjo V. B., nevartojo jo atžvilgiu užgaulių frazių ir savo veiksmais viešosios tvarkos bei žmonių rimties nepažeidė, vertinti kaip prieštaraujančiu bylos medžiagai mėginimu išvengti administracinės atsakomybės. V. Č. veiksmai buvo šokiruojantys, elgesys žeminantis, įžeidžiantis V. B., o kartu ir šalia buvusią R. B., trikdantys jų darbą, pažeidžiantys rimtį, ir tik atsitiktinumo dėka tokiu elgesiu nebuvo pažeista dar daugiau žmonių interesų.
Nėra jokio pagrindo pritarti apeliantui, kad V. B. pareiškimas policijai buvo surašytas kaip atsakas į jo skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl V. B. veiklos. Šiuo klausimu pažymėtina, kad bylos medžiaga leidžia daryti priešingą išvadą – kad būtent V. Č. kreipėsi į VMI po to, kai V. B. parašė prašymą policijai. V. B. į teisėtvarkos institucijas kreipėsi 2014-02-17 prašymu, kuris Kauno apskrities VPK kanceliarijoje buvo užregistruotas 2014-02-19, o V. Č. nurodė, kad VMI skundą parašė taip pat 2014-02-19. Tačiau tai, kas pirmas ir kam pateikė skundą šioje situacijoje veikos kvalifikavimui neturi jokios esmės, nes tiek viena, tiek kita pusė turi teise ginti savo interesus teisės aktais nustatyta tvarka ir ja netrukdomai naudotis, nepriklausomai nuo to, ar ja jau buvo pasinaudojusi kita šalis. Svarbu, kad kilę ginčai būtų sprendžiami teisiškai korektiškai, o ne pažeidžiant nustatytas elgesio taisykles, geros moralės normas, įstatymų reikalavimus, kaip šiuo atveju pasielgė V. Č. – tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius bandydamas išspręsti ne teisės aktais nustatyta tvarka (pvz. kreipdamasis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą), o įvykdydamas teisės pažeidimą.
ATPK 174 str. objektas yra visuomeninio pobūdžio santykiai, kurių visuma sudaro viešąją tvarką, todėl V. Č. pasirinktas gerų moralės principų neatitinkantis elgesys, sprendžiant kilusį ginčą, pažeidė ne tik nukentėjusiojo interesus, bet, pirmiausia, viešąjį interesą užtikrinti visos visuomenės saugumą, ramią ir patikimą aplinką, todėl apeliantas savo elgesiu įžeidė ne tik V. B., bet sutrikdė bei kėlė grėsmę sutrikdyti ir kitų visuomenės narių rimtį ir orumą. Dėl šių priežasčių apelianto veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 174 straipsnį.
Apeliantas nepagrįsta tvirtina, kad jis prieš teismo posėdį nebuvo supažindintas su bylos medžiaga, konkrečiai su V. B. nurodytomis aplinkybėmis, kadangi tai paneigia 2014-04-24 teismo posėdžio protokolas. Šiame posėdyje V. Č. patvirtino, kad yra susipažinęs su bylos medžiaga, todėl joje esančių dokumentų pats prašė negarsinti.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, tai yra pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257, 284 straipsniai) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais bei motyvais nėra jokio pagrindo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas
n u t a r ė:
palikti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutarimą nepakeistą ir V. Č. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.
Teisėjas Jurgis Kiškis