Baudžiamoji byla Nr. 1A-92-923/2026

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04535-2025-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; 2.4.7.

 (S)

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVos respublikos vardu

2026 m. kovo 2 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aurelijaus Rauckio ir Laimos Šeputienės,

sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei,

dalyvaujant prokurorei Jūratei Plauskienei,

nuteistojo K. G. gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. gynėjo advokato Aido Mažeikos ir nukentėjusiosios D. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2025 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2025 m. vasario 5 d. nusikalstama veika), ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant jį pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu;

vadovaujantis BK 641 straipsnio 1, 2 dalimis, K. G. paskirta bausmė sumažinta trečdaliu ir paskirta

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė; 

vadovaujantis BK 641 straipsnio 1, 2 dalimis, K. G. paskirta bausmė sumažinta trečdaliu ir paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė; 

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2025 m. gegužės 11 d. nusikalstama veika) ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė; 

K. G. paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, tris laisvės apribojimo bausmės dienas keičiant viena laisvės atėmimo bausmės diena, t. y. prie griežčiausiosios 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį, t. y. 3 (tris) mėnesius laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (2025 m. gegužės 11 d. nusikalstama veika), padarymą, ir pridedant 30 (trisdešimt) dienų laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (2025 m. vasario 5 d. nusikalstama veika), padarymą, laisvės apribojimo bausmę pakeitus laisvės atėmimo bausme, ir paskirta K. G. galutinė subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas kaltinamojo sulaikyme išbūtas laikas nuo 2025 m. vasario 5 d. 07.45 val. iki 2025 m. vasario 6 d. 16.06 val. bei nuo 2025 m. gegužės 13 d., 19.20 val. iki 2025 m. gegužės 15 d. (trys paros).

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 6 dalies 5, 7, 8, 10 punktais, K. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant šiuos draudimus ir įpareigojimus viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: dirbti, tęsti darbą; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 722 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią priemonę įvykdyti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Procesas dėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (Kauno teritorinės ligonių kasos teisių perėmėja) pareikšto civilinio ieškinio nutrauktas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 107 straipsnis).

K. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinamas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       K. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2 veikos) ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, o būtent:

1.1.                      K. G. 2025 m. vasario 5 d., apie 01.30 val., gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žodinio konflikto metu tyčia ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu sudavė savo sugyventinei D. M. į veidą, padarydamas jai apatinės lūpos kairės pusės gleivinės nubrozdinimus ir kraujosruvą, sukėlusius nukentėjusiajai D. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip mušdamas nežymiai sužalojo savo šeimos narį;

1.2.                      Be to, jis 2025 m. vasario 5 d., apie 07.10 val., gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žodinio konflikto metu tyčia kumščiais sudavė savo sugyventinei D. M. smūgius į veidą, krūtinę, nugarą, rankas bei kitas kūno vietas, padarydamas jai trisdešimt tris sužalojimus: poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje, kairės akies vokuose, kairiame skruoste, kairiame žaste, abiejuose dilbiuose, abejose krūtyse, pilve abipus, krūtinės ląstos kairėje, nugaroje abipus, nosies kaulų lūžį, kaktos dešinės pusės sumušimą, sukėlusius nukentėjusiajai D. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo veiksmais nesunkiai sužalojo savo šeimos narį;

1.3.                      Be to, jis 2025 m. gegužės 11 d., apie 22.00 val., gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, žodinio konflikto metu tyčia ranka sudavė vieną smūgį savo sugyventinei D. M. į kairį skruostą, padarydamas poodinę kraujosruvą, tęsdamas nusikalstamą veiką, peiliu įbrėžė D. M. kaklo viršutinės dalies kairės pusės priekinį paviršių bei du kartus įdūrė D. M. į kairės kojos šlaunies sritį, padarydamas paviršines žaizdas su kraujosruvomis, tokiais savo veiksmais padarė sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą, ir sukėlė savo šeimos nariui – nukentėjusiajai D. M. – fizinį skausmą.

2.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad K. G. veikos kvalifikuotos tinkamai, jo kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos) ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais įrodymais. Nuosprendyje teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti šalių prašymą dėl bylos nutraukimo, nes šiuo atveju teismas nenustatė BK 38 straipsnio nuostatų taikymo visumos. Skirdamas bausmes, teismas įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė, kad K. G. teisiamas pirmą kartą, dėl dviejų nusikalstamų veikų kaltę pripažino, nuoširdžiai gailisi, atlygino civiliniam ieškovui padarytą turtinę žalą, byloje nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, todėl teismas vertino, kad yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti jam ne realiai atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę, o atidedant jos vykdymą bei paskiriant draudimus ir įpareigojimus, kurie padėtų šalinti nusikalstamo elgesio priežastis ir koreguotų K. G. elgesį teigiama linkme. Atsižvelgiant į tai, jog civilinė ieškovė atsisakė savo pareikšto civilinio ieškinio, procesas dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nutrauktas.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3.       Nuteistojo K. G. gynėjas advokatas Aidas Mažeika apeliaciniu skundu prašo skundžiamą Kauno apylinkės teismo nuosprendį pakeisti ir dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos 2025 m. gegužės 11 d. (pagal BK 140 straipsnio 2 dalį) išteisinti, o dėl likusių veikų K. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius.

3.1.                      Skunde nurodoma, kad nuosprendyje K. G. kaltė dėl 2025 m. gegužės 11 d. įvykio grindžiama prielaidomis ir abejotinais jo kaltės įrodymais, todėl jis nuteistas nepagrįstai ir turėtų būti išteisintas. Šiuos argumentus grindžia tuo, kad iš K. G. ir nukentėjusiosios duotų parodymų matyti, jog jie iš esmės sutampa, o iš nukentėjusios parodymų galima daryti išvadą, kad konflikto metu ji galėjo susižaloti pati, jos pačios laikomu peiliu. Apylinkės teismas nuosprendyje sąmoningai praleidžia gynybai labai svarbų momentą – ji paaiškino, kad „Ji nežino, kuriuo metu, kuriuo peiliu – jos laikomu, ar K. G. laikomu, jai buvo įbrėžta į smakrą ir įdurta į šlaunį...“. Pagrįstai manytina, kad tuo siekiama eliminuoti aplinkybę, kad nukentėjusioji laikydama rankoje peilį ir juo gestikuliuodama, būdama neblaivi, galėjo susižaloti pati. Tokį vertinimą patvirtina faktas, kad teismas nuosprendyje nebandė aptarti ir paneigti tokią galimybę nepaisydamas net to, kad specialistas J. V. nurodė, kad padaryti sužalojimai yra vietoje, kurią gali pasiekti ir pati nukentėjusioji.

3.2.                      Teismas konstatavo, kad K. G. kaltė 2025 m. gegužės 11 d. padarius aptariamą nusikalstamą veiką yra visiškai ir neginčytinai įrodyta surinktų įrodymų visuma, juos išvardijo, tačiau skaitant nuosprendį tampa akivaizdu, kad tokiu būdu buvo siekiama sukurti K. G. kaltę pagrindžiančių įrodymų gausos įspūdį – teigia, kad yra ir vaizdo įrašas, ir pareigūno parodymai apie tai, ir pareigūno tuo metu surašyti procesiniai dokumentai apie tą patį ir t.t. ir pan., kai tuo tarpu yra vienintelis abejotinos įrodomosios reikšmės duomuo – akivaizdžiai neblaivios, neįspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nukentėjusiosios išlietos nuoskaudos policijos pareigūnams.

3.3.                      Apeliantas nesutinka su teismo teiginiu, kad specialisto paaiškinimai įrodo K. G. kaltę dėl šio epizodo. Iš specialisto paaiškinimų galima daryti išvadą, kad yra labai didelė tikimybė, jog sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti kaltinime nurodytu metu, tačiau specialistas abejoja ar tai galėjo būti padaryta kaltinime nurodytu būdu, nes nurodė, jog konstatuoti sužalojimai kojoje greičiau buvo padaryti sugriebiant nagais, o ne suduodant smūgius peiliu, kaklo sužalojimas taip pat galėjo būti padarytas įdreskiant nagu. Akcentuotina ir tai, kad 2025 m. gegužės 13 d. skambučio BPC metu nukentėjusioji nė žodžiu neužsimena apie 2025 m. gegužės 11 d. įvykius, tad teismas nepagrįstai šį skambutį paminėjo kaip K. G. kaltės įrodymą.

3.4.                      Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad D. M. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu neneigė, kad ji buvo sužalota 2025 m. gegužės 11 d. konflikto su kaltinamuoju metu, neneigė, kad ji galėjo būti sužalota peiliu, tačiau nepatvirtino, kad tai buvo atlikta tyčiniais K. G. veiksmais, negalėjo paaiškinti kaip atsirado paraudimas kairės akies kampe. Pažymi, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, todėl turi būti neginčytinai įrodyta ir tai, kad K. G. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Šiuo atveju, K. G. paaiškino, jog kuomet norėjo atimti peilį iš nukentėjusiosios – tam tikras kontaktas buvo, taip pat pastumtas, krisdamas, gal galėjo netyčia užkabinti nukentėjusios skruostą, t. y. kad jis inkriminuojamą nusikaltimą galėjo padaryti dėl neatsargumo ar be kaltės, kas baudžiamosios atsakomybės neužtraukia ir tai paneigiančių duomenų byloje nesurinkta. Teigia, kad remianti nekaltumo prezumpcija bei in dubio pro reo principu, K. G. dėl šio epizodo turi būti išteisintas.

3.5.                      Pasak skundo autoriaus, patenkinus skundo dalį dėl K. G. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2025 m. gegužės 11 d. nusikalstama veika), būtų visos sąlygos ir pagrindai atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį dėl 2025 m. vasario 5 d. epizodų. Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad teismas nenustatė BK 38 straipsnio nuostatų taikymo visumos. Tad jei apeliacinės instancijos teismas patenkintų pirmą šio skundo dalį, nebeliktų kliūčių taikyti BK 38 straipsnį 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. konstatuoti, kad K. G. nepripažino kaltės dėl dalies kaltinimo. Tuo pačiu būtų eliminuotas ir vienas iš motyvų, susijusių su minėto straipsnio 4 punktu, kad „Šioje baudžiamojoje byloje jis kaltinamas net 3 nusikalstamų veikų padarymu“.

3.6.                      Dėl kitų pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su abejonėmis, kad K. G. nedarys naujų nusikalstamų veikų, apeliantas akcentuoja, jog bylą išnagrinėjęs teismas grubiai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą įtraukdamas į motyvus tai, kad teismui yra perduota dar viena byla. K. G. toje byloje nėra nuteistas, nuosprendžiai būna tiek apkaltinamieji, tiek išteisinamieji, taip pat teismas bylą gali nutraukti, tad šioje dalyje motyvacija yra visiškai netinkama. O dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalyje nutraukimo pasakytina tai, kad tai buvo byla dėl narkotinių medžiagų (kokaino) įgijimo savo reikmėm, byloje nėra duomenų, kad po šio procesinio sprendimo priėmimo K. G. būtų įgijęs ar vartojęs narkotines medžiagas, t. y. ši situacija neapibūdina jo, kaip linkusio nuolat nusikalsti asmens.

3.7.                      Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas atkreipia aukštesniojo teismo dėmesį į tai K. G. pirmasis sulaikymas tęsėsi ilgiau nei vieną parą, todėl jam į bausmės laiką įskaitytinos ne 3, o 4 paros.

4.       Nukentėjusioji D. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apkaltinamąjį pirmosios instancijos nuosprendį ir atleisti K. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį nukentėjusiajai ir kaltinamajam susitaikius.

4.1.                      Skunde nukentėjusioji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas be pagrindo iš anksto neigiamai vertino nuteistojo asmenybę remiantis 2023 m. gegužės 5 d. prokuratūros nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje bylą ir esant Klaipėdos apylinkes teismui perduotai nagrinėti baudžiamajai bylai, kurioje K. G. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas savaime nereiškia, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką - priešingai, tai reiškia, jog procesas nepasibaigė asmens nuteisimu. Bylos nagrinėjimas Klaipėdos apylinkės teisme taip pat nėra kaltės įrodymas ir negali būti traktuojamas kaip tokios veikos padarymo faktas. Priešingu atveju teismas iš anksto pripažintų nuteistąjį kaltu dėl veikų, dėl kurių dar nepriimtas joks teismo sprendimas. Taigi, apylinkės teismas, atsisakydamas taikyti BK 38 straipsnį rėmėsi argumentais, nesuderinamais su konstituciniu nekaltumo principu.

4.2.                      Skunde pažymima, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad net ir neišnykęs ar įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas teistumas savaime nėra kliūtis atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu. Tvirtina, kad K. G. padaryta veika nėra tokio sunkumo, o nuteistasis nėra tiek pavojingas, kad būtų sprendžiama, jog šiuo atveju asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius negalimas. Pažymi, kad nusikalstama veika padaryta jiems abiem būnant neblaiviems kilus konfliktui, nebuvo siekiama specialiai sutrikdyti jos sveikatos. BK 38 straipsnio taikymo sąlygos šiuo atveju yra įvykdytos: kaltę dėl dviejų nusikalstamų veikų K. G. pripažino, ji, nukentėjusioji, ir nuteistasis yra susitaikę, žala civiliniam ieškovui atlyginta, nuteistasis nuoširdžiai gailisi.

5.       Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

6.       Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas palaikė savo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, prašė juos tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo K. G. gynėjo advokato Aido Mažeikos ir nukentėjusiosios D. M. apeliaciniai skundai atmestini.

7.       Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų (proceso dalyvių), kurie padavė apeliacinius skundus arba dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju, nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį išteisinti nuo kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl veikos, padarytos 2025 m. gegužės 11 d., nes jo kaltė grindžiama abejotinais įrodymais ir prielaidomis. Taip pat nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiosios apeliaciniais skundais prašoma nutraukti baudžiamąją bylą kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius. Nenustačius kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

8.       Vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nusikalstamų veikų padarymu kaltinamų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimą, savo išvadas dėl nusikalstamų veikų objektyviųjų ir subjektyvių požymių egzistavimo privalo pagrįsti įrodymais, juos įvertinti vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame BPK straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

9.       Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022).

10.       Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog įrodinėjimo procese svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje būtų sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesnis ir reikalaujantis daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo, įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados, kaip nagrinėjamos bylos atveju, iš esmės grindžiamos netiesioginiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-571-976/2015, 2K-103-976/2016, 2K-275-976/2017, 2K-264-976/2019, 2K-15-976/2021).

11.       Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, apeliacinių skundų motyvus, neturi pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl atlikto netinkamo įrodymų tyrimo ir nepagrįsto K. G. pripažinimo kaltu dėl veikos, įvykdytos 2025 m. gegužės 11 d.. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aprašė visus teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, juos įvertino laikydamas BPK reikalavimų, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, pateikė įrodymų vertinimo motyvus, teismo išvadas dėl nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo bei kaltės, kurios yra pagrįstos, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Be to pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo kodėl K. G. nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas pagal BK 38 straipsnį, su nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka, todėl apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl 2025 m. gegužės 11 d. veikos

12.       Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia artimojo giminaičio ar šeimos nario mušimu ar kitokiu smurtavimu prieš jį. Veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata.

13.       K. G. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2025 m. gegužės 11 d., apie 22.00 val., gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, žodinio konflikto metu tyčia ranka sudavė vieną smūgį savo sugyventinei D. M. į kairį skruostą, padarydamas poodinę kraujosruvą, tęsdamas nusikalstamą veiką, peiliu įbrėžė D. M. kaklo viršutinės dalies kairės pusės priekinį paviršių bei du kartus įdūrė D. M. į kairės kojos šlaunies sritį, padarydamas paviršines žaizdas su kraujosruvomis, tokiais savo veiksmais padarė sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą, ir sukėlė savo šeimos nariui – nukentėjusiajai D. M. – fizinį skausmą.

14.       Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad K. G. kaltė nuosprendyje grindžiama prielaidomis ir abejotinais jo kaltės įrodymais ir prašo dėl šios veikos ginamąjį išteisinti. Kaip matyti iš teisiamajame posėdyje K. G. duotų parodymų, pasibaigus kardomajai priemonei – įpareigojimui gyventi skyriumi, nukentėjusioji atvyko pas jį, vartojo alkoholį kartu gal dvi dienos iki įvykio ir 2025 m. gegužės 11 d. vartojant alkoholį ji užmatė jo telefone susirašinėjimus su kita moterimi. Jie sėdėjo virtuvėje, po ranka ant stalviršio buvo du peiliai, ji griebė vieną, o jis – kitą. Visas konfliktas truko 1-2 minutes, mosikavosi peiliais be kontakto, kontaktas buvo tik tas, kad buvo suinteresuoti peilius atimti, nebuvo peiliai nukreipti vienas į kitą, jis peilį laikė šone, ašmenimis į priekį. Dešinėje rankoje laikė peilį, kaire ranka bandė atimti peilį iš D. M.. Kitas kontaktas buvo kai nukentėjusioji pastūmė jį ir jis nukrito, peiliai iškrito ir tuo viskas baigėsi, nukentėjusioji nuėjo į vieną kambarį, o jis į kitą. Neįsivaizduoja kaip kaltinime nurodyti sužalojimai galėjo pas nukentėjusiąją atsirasti, nes net ir po dviejų sulaikytas jis bandė suprasti apie ką kalbama, kadangi per tas dienas nukentėjusioji jam nieko neminėjo ir jis pats jokių sužalojimų ant jos kūno nepastebėjo. Po dviejų parų, kai bandė pas nukentėjusiąją įeiti į kambarį, nes jame buvo televizorius ir jis norėjo žiūrėti varžybas, ji iškvietė policiją. Negali būti, kad nepamena, kad dūrė nukentėjusiajai. Nuo gegužės 9 d., kai ji atvyko iki 13 d., kuomet iškviesti pareigūnai, daugiau jokių konfliktų tarp jų nebuvo, tik tas vienas (3 t., b. l. 172-173).

15.       Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji pasinaudojo savo teise neduoti parodymų prieš kaltinamąjį (K. G. jos sužadėtinis), todėl buvo pagarsinti jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose užfiksuota kad ji 2025 m. gegužės 9 d., atvažiavo iš Vilniaus pas sužadėtinį K. G., kadangi dėl ankstesnių 2025 m. vasario 5 d. įvykių jie jau buvo susitaikę. Nebuvo jokių nesutarimų, konfliktų iki pat sekmadienio. Nuo pat sekmadienio ryto, t. y. 2025 m. gegužės 11 d., abu pradėjo vartoti alkoholį. Vakare, apie 22 val., jie buvo virtuvėje ir kilo žodinis konfliktas. Konflikto metu, jai pasakius, kad ketina skirtis, K. G. pasakė, kad tada jis negyvens. Jo rankose pamatė peilį, kada ir iš kur jį paėmė – neprisimena. Ji instinktyviai pasiėmė kitą peilį, labiausiai tikėtina, kad jie gulėjo ant spintelės stalviršio. Ji dešinėje rankoje turėjo virtuvinį peilį juoda rankena, o K. G. dešinėje rankoje laikė virtuvinį peilį raudona rankena. Jie abu pradėjo gestikuliuoti rankomis, stumdytis rankose laikydami peilius ir siekdami vienas kito peilio, kad atimti. Tų grumtynių metu jai peiliu buvo įbrėžta į smakro apatinės dalies kairę pusę ir du kartu įdurta į kairės šlaunies vidinę dalį. Įdūrimai buvo visai nežymūs, iš karto net nepastebėjo. Ji nežino, kuriuo metu, kuriuo peiliu jai buvo įbrėžta į smakrą ir įdurta į šlaunį, to momento neprisimena. Dar matė kairės akies kampe paraudimą, tačiau kuriuo momentu ir kokiu būdu tai buvo padaryta - nežino. Po to prisimena, kad ji nustūmė K. G. į lango pusę ir nubėgo į kambarį ir užsirakino. Užsirakinusi miegojo. 2025 m. gegužės 12 d. jie atsikėlę gražiai tarpusavyje bendravo, lyg niekur nieko nebuvo. Tą dieną jie vartojo alkoholio labai minimaliai, nebuvo apsvaigę. Konfliktų nebuvo. 2025 m. gegužės 13 d. ryte K. G. sužinojo, kad negavo norimo darbo, kurio pokalbyje nuotoliniu būdu dalyvavo 12 d. ir ji pakomentavo, kad jis tą darbą „pragėrė“, nes bendravo būdamas „pagiriotas“. K. G. susinervino ir išėjo į parduotuvę, suprato, kad nusipirkti alkoholio. Matė, kad parsinešė degtinės ir matė, kad gėrė. Norėdama išvengti konfliktų, apie 13 val. ji užsirakino kitame kambaryje ir atsinešė virtuvinį peilį. K. G. pagerdavo degtinės, tada prieidavo prie durų, belsdavo, liepdavo atidaryti, o po to nueidavo pamiegoti. Tikėjosi išlaukti momento, kol jis prablaivės ir viskas baigsis. Apie 16.45 val. K. G. vėl beldė į duris, jas stūmė, šaukė, kad įleistų. Pamatė, kad tarpas tarp durų ir staktos didėja, jis jas gali bet kuriuo momentu išlaužti, pabijojo jo agresijos, todėl paskambino į policiją bendruoju pagalbos telefonu 112 ir išsikvietė pagalbą. Ji laukė kambaryje, kol atvyko policija. Atvykusiems pareigūnams pasakė, kad 2025 m. gegužės 11 d. K. G. jai du kartus įdūrė į koją, perrėžė peiliu smakrą bei parodė paraudimą prie akies, tačiau ji tikrai negali nurodyti konkrečių veiksmų, kuriais buvo padaryti šie nežymūs sužalojimai, tačiau jie visi buvo padaryti 2025 m. gegužės 11 d., grumtynių metu su Karoliu, nes visą kitą laikotarpį jie nekonfliktavo arba ji buvo užsirakinusi. Nepranešė apie 11 d. įvykius anksčiau, kadangi minėti sužalojimai buvo visiškai nežymūs, konfliktas nesiplėtojo. Dėl minėtų sužalojimų pas teismo medicinos ekspertus nesikreipė ir nesikreips, gydymas nebuvo reikalingas. 2025 m. gegužės 13 d. policijos pareigūnus kvietėsi tik norėdama išvengti galimų pasekmių, konflikto, norėjo, kad pareigūnai jį išvežtų, jis išblaivėtų ir nutrauktų susidariusią konfliktinę situaciją, nes girto ir agresyvaus K. G. ji bijo (1 t., b. l. 115–118).

16.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas šiuos nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu, praėjus savaitei po įvykio duotus parodymus vertino kritiškai ir lygino juos su byloje esančiuose vaizdo įrašuose iš pareigūnų uniformų esančių vaizdo registratorių užfiksuotų akimirkų atvykus pagal nukentėjusiosios iškvietimą į įvykio vietą. Kaip matyti iš pareigūnės A. M. vaizdo registratoriumi užfiksuotų duomenų, ji asmeniškai bendravo su nukentėjusiąja, kuri tuo metu išsamiai papasakojo tiek apie jų su nuteistuoju tarpusavio santykius, vykusius konfliktus iki to, parodė dėl nuteistojo veiksmų sukeltus padarinius – žaizdas ir mėlynes, nurodė, kad jos atsirado nuteistajam smurtaujant prieš ją. Įrašuose taip pat atsispindi nukentėjusiosios baimė, nesaugumo jausmas. Nukentėjusioji atvykusiai pareigūnei nurodė, kad gėrė kelias dienas. Atkreipė dėmesį į jos akį, pareigūnės paklausus kada – nukentėjusioji pasakė, kad užvakar. Į akį smūgiavo vieną kartą su daiktu, tačiau nepamena kokiomis aplinkybėmis. Ji pabėgo užsirakino tualete, išgirdus kada nuteistasis nuėjo miegoti – atėjo į kambarį ir užsirakino, išeidavo kai jo nebūdavo. Teigė „jo mama prokurorė ir aš tiesiog bijau“, nurodė, kad K. G. ją mušė prieš dvi dienas, šiandieną ji išsigando ir iškvietė policiją dėl to, kad jis rėkė „kale aš tave užmušiu“. Nukentėjusioji parodė pareigūnei koją ir nurodė, jog nuteistasis jai su peiliu dūrė du kartus, policijos nekvietė, nes jo bijo. Dabar išsikvietė dėl to, kad šaukė „kale aš tave užmušiu, užmušiu“. Nurodė, kad ji kambaryje užsirakinus antrą parą. Nukentėjusioji emocingai reaguoja išgirdusi nuteistojo sakomus žodžius, kad jis jos nemušė. Nurodė, kad kartu jie 2,5 metų. Nurodė, kad bijo kreiptis pagalbos, nes šeima gan įtakinga, pareigūnei „aš tiesiog noriu, kad man kažkas padėtų“. Nukentėjusioji vis tvirtino, kad K. G. mama prokurorė, dėdė irgi dalyvauja byloje, yra įtakingi. Teigė, kad K. G. mama jam viską surašo, tada jai paduoda, ką ji turi parašyti ir pasakyti, ji yra niekas, todėl turi paklusti. Dėl K. G. veiksmų oficialiai yra kreipusis keturis kartus, tačiau jis ją priversdavo apskųsti, kad atsiimti pareiškimus (2 t., b. l. 53).

17.       Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog apylinkės teismas sąmoningai nuosprendyje praleido aplinkybę, jog nukentėjusioji nurodė nežinanti kuriuo metu ir kuriuo peiliu, ar jos, ar K. G. laikomu, jai buvo atlikti sužalojimai, dėl ko nuteistojo gynėjas mano, jog taip siekiama pašalinti aplinkybę, jog pati nukentėjusioji būdama neblaivi galėjo susižaloti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo klausimu apylinkės teismas pasisakė nuosprendžio 16 lapo apačioje, kur nurodė, jog atsižvelgiant tai, kad nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai toje dalyje, kad ji nepamena, kokiu būdu ir aplinkybėmis ji buvo sužalota į šlaunį bei kaklą, prieštarauja jos paaiškinimams, kuriuos ji davė į įvykį sureagavusiems pareigūnams ir net keturiems pareigūnams pasakojo iš esmės tas pačias sužalojimų atsiradimo aplinkybes, parodė abu peilius, kuriais ji buvo sužalota, o iš apžiūros protokolo matyti, kad jie savo dydžiu bei savybėmis labai panašūs – vieno geležtės smaigalys nulūžęs, kito smaigalys suapvalintas, kas iš esmės atitinka specialisto apibūdintą įrankį, kuriuo galėjo būti padaryti sužalojimai vidinėje šlaunies dalyje, apylinkės teismas dėl būtent tyčinio nukentėjusiosios sužalojimo pagrįstai vadovavosi netiesioginių įrodymų visuma, t. y. vaizdo įrašuose užfiksuotomis aplinkybėmis ir nukentėjusiosios pareigūnams nurodytomis įvykio aplinkybėmis, kad ji buvo sužalota tyčiniais K. G. veiksmais, t. y. smūgiu rankos plaštaka į veido sritį ir dviem dūriais skirtingais peiliais į šlaunies sritį, tarnybiniame parnešime iš nukentėjusiosios paaiškinimų užfiksuotomis aplinkybėmis, kurias teisiamojo posėdžio metu patvirtino tarnybinį pranešimą supildęs ir pasirašęs policijos pareigūnas liudytojas D. R., asmens apžiūros protokole užfiksuotais nukentėjusiosios sužalojimais, specialisto paaiškinimais, o nukentėjusiosios parodymus, kad ji nepamena kokiomis aplinkybėmis atsirado jai sužalojimai, vertina kaip akivaizdžiai prieštaraujančius faktinėms bylos aplinkybėms bei kaip siekį padėti savo sužadėtiniui K. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

18.       Pažymėtina, kad nuteistojo gynėjas tvirtina, jog apylinkės teismas nebandė paneigti galimybės, kad nukentėjusioji galėjo pati susižaloti, nors net specialistas nurodė, kad sužalojimai padaryti vietoje, kurią nukentėjusioji pati gali pasiekti. Teisėjų kolegija šį argumentą laiko nepagrįstą, paneigtą 2025 m. spalio 10 d. teisiamojo posėdžio protokole (3 t., b. l. 186) ir jo garso įraše užfiksuotais duomenimis. Kaip matyti, posėdyje apklaustas specialistas J. V. nurodė, jog esantis sąmoningas, neturintis fizinio apribojimo rankomis judėti asmuo, visada gali padaryti tokius sužalojimus sau, nes ką pasiekia rankom – ten gali, bet tai nėra tipiška ir būdinga, nebent tai būtų liguistas savižalos atvejis. Taigi specialistas, priešingai nei nurodoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, nepaneigė, jog nukentėjusiosios sužalojimai padaryti kaltinime nurodytu būdu. Bylos duomenys nerodo, kad nukentėjusioji būtų linkusi į savęs žalojimą.

19.       Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad apylinkės teismas nepagrįstai nurodė kaip K. G. kaltės įrodymą nukentėjusiosios 2025 m. gegužės 13 d. skambutį į BPC. Sutiktina, kad šio skambučio metu nukentėjusioji nenurodė, jog prieš ją K. G. smurtavo būtent 2025 m. gegužės 11 d., tačiau pokalbio su Pagalbos centro darbuotoja turinys ir jame užfiksuoti duomenys vertinti kitų byloje tirtų ir analizuotų duomenų visumoje, tame tarpe ir lyginti su informacija, kuria nukentėjusioji pateikė pareigūnams, jog smurtauja vyras, jis žiauriai agresyvus, ji užsirakinusi kambaryje, smurtautojas neišleidžia.

20.       Pritartina skundo argumentui, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, todėl turi būti neginčytinai įrodyta ir tai, kad K. G. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Pažymėtina, kad K. G., būdamas suaugęs, pakaltinamas, pakankamai gyvenimiškos patirties turintis asmuo neabejotinai suvokė, kad stumdymasis su peiliais yra pavojingas, gali sukelti ne tik fizinį sužalojimą, skausmą, bet ir sukelti itin skaudžias pasekmes, tačiau vis tiek pasirinko tokį elgesį, jis veikė tiesiogine nekonkretizuota, neapibrėžta tyčia, ir jo neteisėti tyčiniai veiksmai sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą.

21.       Teisėjų kolegijos vertinimu, K. G. kaltė padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką (2025 m. gegužės 11 d. epizodas), įrodyta, todėl apkaltinamasis nuosprendis paliekamas galioti, o apeliacinis nuteistojo gynėjo skundas atmestinas.

Dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo

22.       Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, jog patenkinus skundo dalį dėl K. G. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2025 m. gegužės 11 d. nusikalstama veika), būtų visos sąlygos ir pagrindai atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį dėl 2025 m. vasario 5 d. epizodų. Nutraukti baudžiamąją bylą ir nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį, prašo ir nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad netenkinus nuteistojo gynėjo skundo dalyje dėl K. G. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2025 m. gegužės 11 d. įvykdytos nusikalstamos veikos, skundai dėl baudžiamosios bylos nutraukimo atmestini.

23.       BK 38 straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

24.       Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad tokia įstatymo konstrukcija įtvirtina, jog, net ir nustačius nurodytų sąlygų visumą, teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Esant neprivalomai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai, teismas ad hoc (konkrečiu atveju) sprendžia, ar tikslinga atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo sprendimą atleisti ar ne nuo baudžiamosios atsakomybės, remiantis BK 38 straipsnio nuostatomis, gali lemti realus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė ir kitos aplinkybės. Tai, kad nukentėjusieji atleido nuteistajam, taip pat nustatytos kitos BK 38 straipsnyje nurodytos sąlygos, kaip jau minėta, nereiškia imperatyvo teismui taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltimą padariusį asmenį. Baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose nukentėjusiojo privataus intereso kompensuoti nusikaltimu padarytą žalą patenkinimo negalima laikyti lemiančia aplinkybe taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, nes nusikaltimu yra padaroma žala ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, teisės saugomam interesui, todėl teismai turi atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį. Nustatant šio intereso pažeidimo mastą, įvertinamas realus veikos pavojingumas, kaltininko asmenybė, jo atgaila ir tikimybė pasitaisyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206-697/2015, 2K-52-942/2020).

25.       Nagrinėjamu atveji K. G. nuteistas dėl trijų nusikalstamų padarymo, kurios priskiriamos nesunkių (BK 140 straipsnio 2 dalis) ir apysunkių (BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas) nusikaltimų kategorijoms, tačiau kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, K. G. neatitinka atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį sąlygų, numatytų BK 38 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose.

26.       Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad K. G. savo kaltę pripažino tik dėl veikų, įvykdytų 2025 m. vasario 5 d., tuo tarpu dėl veikos, įvykdytos 2025 m. gegužės 11 d. jis kaltės nepripažino ir apeliaciniu skundu prašė jį dėl šio kaltinimo išteisinti. Šia nutartimi apeliacinis skundas dalyje dėl K. G. išteisinimo atmestinas, kas neabejotinai pašalina ir galimybę jo atžvilgiu taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir baudžiamąją bylą nutraukti kaltininkui su nukentėjusiuoju susitaikius.

27.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria ir apylinkės teismo išvadai, kad šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad K. G. daugiau nedarys naujų nusikalstamų veikų, t. y. nenustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlyga. Pažymėtina, kad BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, liudijančiais asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103-489/2023).

28.       Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, apylinkės teismas, vertindamas K. G. kriminalinę praeitį ir jį charakterizuojančius duomenis, pagrįstai atsižvelgė ir į jo atžvilgiu buvusį pradėtą ikiteisminį tyrimą pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, kuris vėliau Vilniaus apygardos prokuratūra 2023 m. gegužės 5 d. nutarimu nutrauktas atleidus K. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nepagrįstai skunduose nurodoma, jog apylinkės teismas grubiai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą įtraukdamas į motyvus tai, kad teismui yra perduota dar viena byla. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai kaip charakterizuojantys duomenys buvo vertinama tai, jog šiuo metu K. G. atžvilgiu nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla, kurioje nukentėjusiąja pripažinta D. M.. Minėtoje byloje K. G. kaltinamas tuo, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2025 m. liepos 6 d., t. y. nepraėjus nė dviem mėnesiams po paskutinių įvykių, kurie nagrinėjami šioje byloje, sukėlė konfliktą, kaltindamas sugyventinę D. M., kad ši nori pasodinti jį į kalėjimą – mušdamas ir kitaip smurtaudamas grasino nužudyti D. M. ir sužalojo ją taip, kad dėl šio sužalojimo ji ilgai sirgo, t. y. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 145 straipsnio 1 dalį. Akivaizdu, kad Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje K. G. pareikšti kaltinimai smurtiniais veiksmais nukentėjusiajai sukėlus dar sunkesnes pasekmes, nei šioje nagrinėjamoje byloje. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad minėtoje baudžiamojoje byloje šiuo metu K. G. taikoma kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra, kurios viena iš taikymo sąlygų yra numatyta nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja.

29.       Visi šie duomenys neabejotinai turi būti vertinami nagrinėjamoje byloje sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą kaltininkui su nukentėjusiuoju susitaikius, tačiau ne kaip jo kaltės minėtoje byloje įrodymas, o kaip asmenį charakterizuojanti medžiaga, kuri vertinama visumoje su šioje byloje esančiais duomenimis. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus duomenis konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos įstatyme įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, dėl ko K. G. BK 38 straipsnio nuostatos netaikytinos.

Dėl sulaikymo laiko įskaitymo į bausmę

30.       Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas atkreipia aukštesniojo teismo dėmesį į tai K. G. pirmasis sulaikymas tęsėsi ilgiau nei vieną parą, todėl jam į bausmės laiką įskaitytinos ne 3, o 4 paros.

31.       Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, vadovaujantis BK 66 straipsniu, nuspręsta į bausmės laiką įskaityti K. G. sulaikyme išbūtą laiką nuo 2025 m. vasario 5 d., 07.45 val. iki 2025 m. vasario 6 d., 16.06 val. bei nuo 2025 m. gegužės 13 d., 19.20 val. iki 2025 m. gegužės 15 d. (3 (trys) paros). 

32.       Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad K. G. BPK 140 straipsnio pagrindu laikinai sulaikytas buvo 2025 m. vasario 5 d. 7:45, paleistas 2025 m. vasario 6 d. 16:06 val., t. y. dvi paras. Įvykdžius kitą nusikalstamą veiką, jis buvo laikinai sulaikytas 2025 m. gegužės 13 d. 19.20 val., prokuratūrai kreipusi į ikiteisminio tyrimo teisėją su pareiškimu K. G. skirti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, šis pareiškimas ikiteisminio tyrimo teisėjos 2025 m. gegužės 15 d. nutartimi atmestas paskyrus švelnesnes kardomąsias priemones. Atsižvelgiant į tai, K. G. buvo paleistas iš suėmimo, t. y. sulaikyme jis išbuvo dvi paras. Šie duomenys patvirtina skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytus įskaitytinus terminus, tačiau akivaizdu, kad teismas padarė rašymo apsirikimo klaidą nurodydamas, kad K. G. laikinajame sulaikyme išbuvo viso 3, o ne 4 paras, kurios turi būti įskaitytos į jam skitą bausmę. Šis netikslumas, kaip nekeičiantis skundžiamo nuosprendžio esmės, ištaisytinas apeliacinės instancijos teismo.

Dėl bausmės

33.       K. G. gynėjas apeliaciniu skundu prašo ginamąjį dėl vienos iš veikų išteisinti, o dėl kitų priimti sprendimą ir baudžiamąją bylą nutraukti, kas apima pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas, dėl ko apeliacinės instancijos teismas pasisakys ir dėl nuteistajam skirtos bausmės. Teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, privalo atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai). Taip pat atsižvelgtina į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, 2K-87-976/2020, 2K-122-976/2021, 2K-266-648/2022). Teismas privalo nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu nuteistajam skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

34.       Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte padarymą, straipsnio sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki 5 metų. Už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymą numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 2 metų.

35.       Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, skirdamas bausmes už K. G. padarytas nusikalstamas veikas, įvertino tai, kad jis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, psichiatrinio ir priklausomybės ligų gydymo įstaigose nesigydė, nesilankė. Taip pat atsižvelgė į tai, kad K. G., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė tris baigtas nusikalstamas veikas, dvi iš jų priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, o viena priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Be to, nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės – tai, jog prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 140 straipsnio 2 dalyje (2025 m. vasario 5 d. nusikalstamos veikos), nuoširdžiai gailėjosi bei savo noru atlygino civiliniam ieškovui žalą. Taip pat nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Apylinkės teismas taip pat įvertino, kad K. G. smurtinius veiksmus atliko savo šeimos nario – sugyventinės, sužadėtinės – atžvilgiu, sudavė jai daugybinius smūgius, sužalojo peiliu, kas tik sustiprino smurtinių veiksmų mastą ir poveikį.

36.       Taigi, įvertinęs K. G. asmenybę, jo veikų pobūdį ir pavojingumą, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančią aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus už BK 140 straipsnio 2 dalyje (2025 m. vasario 5 d. veika) numatytos nusikalstamos veikos padarymą laisvės apribojimo 6 mėnesiams bausmę, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant K. G. pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, būti namuose nuo 23:00 val. iki 06:00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu; už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą paskiriant 1 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri artima sankcijos minimumui, o už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (2025 m. gegužės 11 d. veika), padarymą paskiriant 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu šios skirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas yra teisingos ir pagrįstos.

37.       Be to, apylinkės teismas pagrįstai bausmes bendrino vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, taikant dalinį bausmių sudėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad K. G. teisiamas pirmą kartą bei atitinka visas BK 75 straipsnio 2 dalies sąlygas, apylinkės teismas pagrįstai atidėjo nuteistajam bausmės vykdymą dvejiems metams ir paskyrė individualizuotus įpareigojimus. Be to, įvertinus tai, kad įvykdytos smurtinės nusikalstamos veikos, apylinkės teismas pagrįstai K. G. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 722 straipsnis). 

38.       Vis tik teisėjų kolegija nepritaria apylinkės teismo sprendimui skirtas bausmes už 2025 m. vasario 5 d. K. G. įvykdytus nusikaltimus, vadovaujantis BK 641 straipsnio nuostatomis, mažinti trečdaliu.

39.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė šioje byloje dėl dalies kaltinimo atlikti sutrumpinti įrodymų tyrimą BPK 273 straipsnio tvarka, ko pagrindu K. G. buvo ir pritaikytas bausmę švelninantis įstatymas. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai įtvirtinta, kad tais atvejais, kuomet kaltinamasis nors dėl vienos nusikalstamos veikos savo kaltės nepripažįsta – teismas nebeturi teisės taikyti BPK 273 straipsnio nuostatų, o turi bylą nagrinėti iš esmės ir atlikti pilną įrodymų tyrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243-788/2021, Nr. 2K-7-29-594/2025 (44-45 punktai)).

40.       Šiuo atveju baudžiamoji byla apygardos teisme nagrinėjama pagal nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, kuriais prašoma sušvelninti nuteistojo teisinę padėtį. BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatos įtvirtina, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškinio skundai ir negali būti padėtis pabloginta daugiau, nei to prašoma apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija, atsižvelgus į paminėtą, nagrinėjamu atveju šios pirmosios instancijos teismo teisės taikymo klaidos ištaisyti nebloginant nuteistojo K. G. teisinės padėties neturi galimybių, todėl nuosprendis paliekamas galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo K. G. gynėjo advokato Aido Mažeikos ir nukentėjusiosios D. M. apeliacinius skundus atmesti.

Patikslinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį nurodant, kad vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti K. G. sulaikyme išbūtą laiką nuo 2025 m. vasario 5 d. 07.45 val. iki 2025 m. vasario 6 d. 16.06 val. bei nuo 2025 m. gegužės 13 d. 19.20 val. iki 2025 m. gegužės 15 d. – iš viso 4 (keturias) paras.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai                                                Lina Lesinskienė

                                                Aurelijus Rauckis

                                                Laima Šeputienė