Administracinė byla Nr. A-2091-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00083-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. Pravieniškių PN-AK buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, jam trūko iki 2 kv. m ploto. Gyvenamosiose patalpose esantys įrenginiai, inventorius irgi mažino gyvenamąjį plotą. Pareiškėjo teigimu, gyvenamosiose patalpose taip pat buvo nepakankamas apšvietimas, nebuvo įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Pareiškėjui buvo skirta nekokybiška, sena lova.

3.       Pareiškėjas pažymėjo, kad laisvės atėmimo įstaigoje nebuvo įrengtas poilsio kambarys, patalpa maisto produktams susidėti, drabužių ir avalynės džiovykla. Nebuvo sudarytos sąlygos skalbti rūbus. Buvo įrengta nepakankamai sanitarinių mazgų. Pareiškėjas negalėjo kasdien pasinaudoti šiltu vandeniu savo asmeninei higienai palaikyti. Pareiškėjo tvirtinimu, jis buvo kandžiojamas blakių ir graužikų, kadangi Pravieniškių PN-AK netinkamai buvo atliekama dezinfekcija. Pravieniškių PN-AK veisėsi grybelis, tačiau jis nebuvo šalinamas. Laisvės atėmimo įstaigoje buvo netinkamai įrengtos rūkymo vietos. Pravieniškių PN-AK nebuvo įrengti evakuaciniai išėjimai, buvo netvarkinga elektros instaliacija, dėl to atsakovo atstovas nesilaikė priešgaisrinės saugos reikalavimų. Pravieniškių PN-AK pastato konstrukcijose buvo asbesto. Pareiškėjo teigimu, laisvės atėmimo įstaigoje buvo tiekiamas ir netinkamas maistas.

4.       Pareiškėjas teigė, kad jam buvo sudarytos kankinančios, žeminančios jo orumą sąlygos, dėl to nurodė patyręs neturtinę žalą.

5.       Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6.       Pravieniškių PN-AK nurodė, kad pareiškėjas bendrabučio tipo patalpose buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko.

7.       Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nuteistiesiems skiriamos tvarkingos ir naudojimui tinkamos lovos. Sulūžusios lovos nedelsiant remontuojamos arba keičiamos naujomis. Pareiškėjas dėl netinkamų gyvenamųjų patalpų ir lovų su prašymais ar skundais į laisvės atėmimo įstaigos administraciją nesikreipė. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad 6 ir 17 būriuose poilsio kambariai nebuvo įrengti, o 22 būryje poilsio kambarys buvo įrengtas.

8.       Pravieniškių PN-AK paaiškino, kad laisvės atėmimo įstaigoje sudarytos sąlygos pasinaudoti nuosavos patalynės, drabužių skalbimo ir dezinfekcijos paslaugomis. Pravieniškių PN-AK 2014 m. liepos 29 d. su UAB „Vilniaus skalbykla“ sudarė paslaugų teikimo sutartį dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo. Patalynė nuteistiesiems keičiama vieną kartą per savaitę, savo rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę prausimosi metu. Pravieniškių PN-AK antrame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Nuteistieji rūbus gali skalbti naudodamiesi ten esančiomis skalbimo mašinomis. 6 ir 17 būrių prausyklose sumontuoti vandens šildytuvai, todėl nuteistieji gali skalbti savo asmeninius drabužius patys. Būrių kieme įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu. 6, 17, 22 būriuose įrengtos virtuvėlės, kuriose nuteistieji gali laikyti maistą. Visuose būriuose sumontuoti vandens šildytuvai, todėl būriuose įrengtomis dušinėmis nuteistieji gali naudotis bet kurią savaitės dieną. Pravieniškių PN-AK patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacine angas, o tai atitinka teisės aktų nuostatas. Patalpose periodiškai atliekama dezinfekcija.

9.       Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jei nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Siekiant užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi, lauke, prie įėjimo į būrius yra įrengtos ir atitinkamai pažymėtos vietos, skirtos rūkyti. Nors Pravieniškių PN-AK stogai dengti asbesto danga, ji kelia pavojų tik tuomet, kai yra ardoma ar laužoma. Laisvės atėmimo įstaigoje nebuvo vykdomi jokie tokio pobūdžio darbai. Pravieniškių PN-AK yra iškabinti evakavimosi planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, atsakovo atstovas yra apsirūpinęs pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis.

10.       Pravieniškių PN-AK pabrėžė, kad laikosi teisės aktų reikalavimų. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo skundo argumentai yra nekonkretūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pravieniškių PN-AK taip pat prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

II.

11.       Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundą dalį atmetė kaip nepagrįstą.

12.       Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo įkalinimo pradžios, t. y. 2012 m. kovo 1 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. sausio 16 d. Todėl teismas Pravieniškių PN-AK prašymą tenkino ir pareiškėjo skundo reikalavimo daliai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje,, dėl to pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2014 m. sausio 15 d. nenagrinėjo.

13.       Įvertinęs bylos duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 14 d. teko 2,22 kv. m gyvenamojo ploto (364 paras trūko 0,9 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose), o laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. teko 2,48 kv. m gyvenamojo ploto (219 parų trūko 0,62 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose).

14.       Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas turėjo sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis. Teismo vertinimu, Pravieniškių PN-AK nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, todėl šis pažeidimas laikomas nustatytu.

15.       Teismas pabrėžė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8–5.10 punktuose nustatyta, kad turi būti įrengiama batų ir drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys maisto produktams laikyti. Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė, kad 6 ir 17 būryje poilsio kambariai nebuvo įrengti, tačiau 22 būryje poilsio kambarys buvo įrengtas. Taip pat nurodė, kad 6, 17 ir 22 būriuose buvo įrengtos virtuvėlės, kuriose nuteistieji galėjo laikyti maistą. Todėl, konstatavęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas sprendė, kad papildomų baldų, laisvalaikiui skirtų daiktų, laikomų maisto produktų bei džiovinamų batų ir drabužių užimamas plotas santykinai mažino pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą.

16.       Teismas pareiškėjo teiginius dėl kitų pažeidimų vertino kaip nepagrįstus.

17.       Teismas konstatavo, kad, pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose 583 paras jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (364 paras trūko 0,9 kv. m ploto, o 219 parų – trūko 0,62 kv. m ploto). Be to, buvo nustatyti ir kiti pažeidimai, todėl teismas akcentavo, jog tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, į pragyvenimo sąlygas Lietuvoje (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 250 Eur.

III.

18.       Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

19.       Pravieniškių PN-AK pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas turi būti keičiamas.

20.       Atsakovo atstovas pabrėžia, kad teismas byloje nustatė, jog nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

25.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

26.       CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

27.       Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

28.       Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018).

29.       Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

30.       Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas jų nepažeidė.

31.       Pagal Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111 punktą (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (111.1. punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2 punktas); 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų gyvenamosiose patalpose (111.3 punktas) bei 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose (111.4 punktas).

32.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Taisyklės neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m) neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

33.       Vertinant, ar kalinimo metu buvo pažeistas reikalavimas dėl nacionalinės teisės nustatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto ir (ar) Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimas, reikšminga aplinkybe administracinių teismų praktikoje laikoma tai, kokioje laisvės atėmimo įstaigoje pareiškėjas atlieka bausmę ir kokios galimybės jam suteiktos laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų. Pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Todėl nuteistųjų galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Taigi bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies gali kompensuoti suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1361-624/2018; EŽTT 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Živulinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02); 2013 m. kovo 14 d. sprendimą byloje Insanov prieš Azerbaidžaną (pareiškimo Nr. 16133/08).

34.       Atsižvelgęs į kalinimo pataisos namuose ypatumus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog ne visais atvejais padarytus pažeidimus gali kompensuoti žalos atlyginimas pinigais. Įvertinus pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, neretai taikomas teisės pažeidimo pripažinimas, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018).

35.       Ir priešingai, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taip pat matyti, kad atitinkamo asmens kalinimas pataisos namuose per se (lot. savaime) nereiškia, kad visais atvejais sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo būdo bus apsiribojama teisės pažeidimo konstatavimu kaip pakankama satisfakcija už padarytą teisių pažeidimą. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-667-602/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1163-520/2018).

36.       Asmenims, kurie bausmę atlieka pataisos namuose ir turi galimybę laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų, kas jiems iš dalies kompensuoja tenkantį mažą patalpų plotą, esant tam tikroms faktinėms aplinkybėms taip pat gali būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2434-492/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-202-552/2018, 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3390-552/2018).

37.       Nutarties 15 punkte nurodytos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės leidžia prieiti prie išvados, kad buvo pagrįstai pripažinta, jog papildomų baldų, laisvalaikiui skirtų daiktų, laikomų maisto produktų bei džiovinamų batų ir drabužių užimamas plotas santykinai mažino pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą.

38.       Dėl sanitarinių įrenginių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normomis, vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi buities kambaryje normomis (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) būtina įrengti 1 praustuvę 10 asmenų, 1 klozetą arba unitazą ir 1 pisuarą – 12 asmenų.

21.       Teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta pirmosios instancijos teismo vertinimus, kad Pravieniškių PN-AK nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, todėl šis pažeidimas laikytinas nustatytu.

22.       Šiuo atveju teisių pažeidimo trukmė suponuoja neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo konstatavimas teisėjų kolegijos pripažįstamas nepakankama satisfakcija.

39.       Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Romanas Klišauskas

        Gintaras Kryževičius

        Dainius Raižys