Administracinė byla Nr. eA-2685-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04236-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 21.3.2

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. balandžio 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas V. A. su skundais, kurie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartimi buvo sujungti į vieną administracinę bylą (toliau – abu kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. rugsėjo 26 d. įsakymą Nr. 1P-80 ,,Dėl pripažinimo V. A. padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos jam skyrimo“ (toliau – ir 2016 m. rugsėjo 26 d. įsakymas), kuriuo jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas; 2) panaikinti teisingumo ministro 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymą Nr. 1P-88 ,,Dėl pripažinimo V. A. padarius tarnybinį nusižengimą, tarnybinės nuobaudos jam skyrimo ir atleidimo iš tarnybos“ (toliau – ir 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymas), kuriuo pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos; 3) grąžinti pareiškėją į tarnybą – Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN) direktoriaus (pataisos vyriausiojo pareigūno tarnybinis rangas) pareigas; 4) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2016 m. lapkričio 3 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos).

2.       Dėl 2016 m. rugsėjo 26 d. įsakymo pareiškėjas paaiškino, kad dėl jo neteisėtų veiksmų, kurie buvo atlikti 2015 m. liepos 14 d. – 2015 m. rugpjūčio 5 d., vykdant atranką į Kybartų PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigas, yra suėjęs naikinamasis vienų metų terminas, todėl tarnybinės nuobaudos skyrimas nėra galimas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. birželio 27 d. raštą Nr. 1S-2379, tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas 2016 m. liepos 1 d., išvada Nr. 40P-465 ,,Dėl Kybartų pataisos namų direktoriaus V. A. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir 2016 m. rugsėjo 16 d. išvada) buvo surašyta 2016 m. rugsėjo 16 d. (tarnybinis patikrinimas buvo vykdomas 77 dienas, neįskaitant pareiškėjo ligos laikotarpio (nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 4 d. V. A. buvo laikinai nedarbingas dėl ligos)), o tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta 2016 m. rugsėjo 26 d.

3.       Pareiškėjas teigė, kad nebuvo atliktas objektyvus ir nešališkas tyrimas. Komisija, kuri skirta tarnybiniam patikrinimui ,,Dėl Kybartų pataisos namų direktoriaus V. A. galimo tarnybinio nusižengimo padaryti atlikti“ (toliau – ir Komisija Nr. 1) pareiškėją pripažino kaltu iš karto, kai gavo ir susipažino su Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažymos ,,Apie kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. KŽTB-002-1-2015 metu gautą informaciją“ Nr. LV-2919 (toliau – ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažyma) turiniu. Ši komisija nevertino 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažymos patikimumo ir įrodomosios vertės.

4.       Pareiškėjas nurodė, kad jo, kaip Kybartų PN direktoriaus, 2015 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1/10-185 ,,Dėl atrankos į laisvą pareigūno pareigybę skelbimo“ buvo paskelbta atranka Kybartų PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniojo inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) pareigoms eiti. Paskelbus šią atranką, buvo gauti du prašymai leisti dalyvauti atrankoje: vienas prašymas buvo gautas iš vidaus tarnyboje dirbančios E. Z., o antras – iš kitos buvusios pareigūnės, pretenduojančios į vidaus tarnybą – J. M.. Pareiškėjas E. Z. pasirašė siuntimą Nr. 1/2-3804 į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę. Siuntime buvo nurodyta, kad pretendentės sveikatos būklė turi atitikti sveikatos būklės reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-380/V-618 patvirtinto Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose švietimo įstaigose vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado (toliau – Sąvadas) II skiltį. 2015 m. birželio 19 d. prašymą leisti dalyvauti atrankoje pateikė J. M. ir pareiškėjas pasirašė siuntimą Nr. 1/2-3926 į CMEK atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę. Siuntime Nr.  1/2-3926 buvo nurodyta, kad pretendentės sveikatos būklė turi atitikti sveikatos būklės reikalavimus, nustatytus Sąvado II skiltyje, tačiau 2016 m. liepos 16 d., po pokalbio su J. M., pareiškėjas nurodė patikslinti J. M. išduotą siuntimą Nr. 1/2-3926 į CMEK, nurodant, kad J. M. turi atitikti sveikatos būklės reikalavimus, nustatytus Sąvado II–III skiltyse. Skirtingos Sąvado skiltys buvo išduotos skirtingus teisinius statusus turintiems asmenims, o pareigybė su požymiais ,,kriminalinės žvalgybos vykdymas“, į kurią pretendavo asmenys, pagal Sąvadą priskiriama tiek II, tiek III Sąvado skiltims. Pareiškėjas nurodė, kad jo telefoninių pokalbių teiginiai neturėtų būti vertinami kaip įrodymas dėl siuntimo duomenų realaus pakeitimo.

5.       Pareiškėjas nesutiko su teiginiais, kad E. Z. nurodė nedalyvauti atrankoje ir (ar) pateikti 2015 m. rugpjūčio 5 d. tarnybinį pranešimą dėl atsisakymo dalyvauti atrankoje. Kalėjimų departamento Imuniteto skyrius ir Komisija Nr. 1 nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas E. Z. liepė nedalyvauti tolesnėse atrankos procedūrose, o Komisija Nr. 1 išimtinai patikėjo direktoriaus R. Z., einančio Kybartų PN direktoriaus pareigas, ir tuo metu Kybartų PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigas ėjusio R. Č. paaiškinimais, jog pareiškėjas R. Z. ir E. R. liepė E. Z. pasakyti, kad ji atsisakytų dalyvauti atrankoje.

6.       Pareiškėjas teigė, kad jam, kaip įstaigos vadovui, teisės aktais yra pavesta organizuoti įstaigos darbą, o šiai pareigai įgyvendinti yra suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl struktūrinių padalinių ir pareigybių, be kita ko, nuspręsti, kokius reikalavimus atitinkantys asmenys galėtų geriausiai prisidėti prie įstaigai pavestų uždavinių įgyvendinimo. Socialinės reabilitacijos skyriuje buvo didelė personalo kaita, skyriaus veiklos rezultatai nebuvo geri. Ne tik pareiškėjui buvo matomi minėto skyriaus trūkumai, apie būtinybę į šio skyriaus viršininko pareigas atrinkti asmenį, turintį kelių metų vadovavimo patirtį, nes tik tokią patirtį turintis asmuo užtikrintų, jog bus tinkamai organizuojamas darbas, motyvuojami pavaldiniai, tinkamai vykdomos jam pavestos funkcijos, kalbėjo ir E. R.. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, buvo priimtas sprendimas peržiūrėti Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašymą bei pakeisti Kybartų PN Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašyme įtvirtintus reikalavimus ir vietoje reikalavimo „3 metų darbo stažą bausmių vykdymo įstaigų sistemoje“ pakeisti į reikalavimą „3 metus vadovavimo darbo patirties“. Šiam pakeitimui pritarė tiesioginis skyriaus viršininko vadovas E. R., Personalo skyriaus juriskonsultė D. M.-L., Administracijos skyriaus reikalų vedėja A. M.. Pareiškėjo nuomone, tai įrodo, jog prieš atrankos paskelbimą įvykęs aptartas pareigybės aprašymo pakeitimas buvo atliktas ne siekiant sudaryti sąlygas atrankoje dalyvauti A. K., o siekiant į skyriaus viršininko pareigas atrinkti asmenį, turintį vadovaujamo darbo patirties.

7.       Pareiškėjas nesutiko, kad jis nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos (toliau – Metodika) 11.2 punktu, nukreipiančiu į Metodikos 2 priedą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Metodikos 2 priede yra nurodyta tik rekomenduojama darbo patirtis, ir paaiškino, jog ankstesnis specialusis reikalavimas ,,turėti ne mažesnį nei 3 metų darbo stažą bausmių vykdymo įstaigų sistemoje“ neatitiko realiai egzistuojančių problemų, pareigybės paskirties ir viršininkui nustatytų funkcijų, t. y. asmuo, neturintis kelių metų vadovaujamo darbo patirties, nebūtų pajėgus vykdyti nustatytų funkcijų. Be to, pareigybės aprašymas buvo pakeistas iki atrankos paskelbimo, todėl bendrieji ir specialieji reikalavimai buvo adresuoti neapibrėžtam asmenų, pageidaujančių eiti laisvas pareigas, ratui, o vien aplinkybė, kad A. K. turėjo beveik 5 metų vadovaujamojo darbo patirties, negali būti laikoma įrodymu, jog pareiškėjas sudarė sąlygas atrankoje dalyvauti išimtinai A. K..

8.       Pareiškėjas pažymėjo, kad iš telefoninių pokalbių yra akivaizdu, jog jis A. K. skatino dalyvauti atrankoje, tačiau jis atrankos vykdymui ar jos rezultatams nedarė jokios įtakos, o įstatymas ar kitas teisės aktas vadovui skatinti asmenims dalyvauti atrankoje nedraudžia.

9.       Pareiškėjas akcentavo, kad atrankas į pataisos pareigūnų pareigas vykdo atrankos komisija (toliau – ir atrankos komisija), kuri yra sudaroma įstaigos vadovo įsakymu, vadovaujantis teisingumo ministro 2015 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1R-59 patvirtintomis Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Atranką, kurioje dalyvavo ir A. K., sudarė 7 asmenų komisija. Atrankos komisijos sudėtyje buvo net 3 asmenys, kurie buvo deleguoti iš Kalėjimų departamento. Be to, atrankoje dalyvavo 2 pretendentai, skundų dėl atrankos rezultatų nebuvo gauta. Pareiškėjas teigė, kad atranka vyko skaidriai, teisėtai ir nešališkai.

10.       Dėl 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymo pareiškėjas paaiškino, kad pagrindas jo tarnybiniam patikrinimui atlikti buvo 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažyma, kurioje konstatuota, jog Kalėjimų departamento Imuniteto skyriuje 2015 m. birželio 22 d. buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas Nr. KŽTB-002-1-2015 dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalyje, požymius. Pareiškėjas nurodė, kad galimas tarnybinio nusižengimo faktas paaiškėjo vėliausiai 2016 m. rugpjūčio 10 d., kai buvo surašyta 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažyma, o tai reiškia, kad terminas tarnybinei nuobaudai skirti suėjo 2016 m. rugsėjo 9 d. Nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas sirgo, todėl šis laikotarpis negalėjo būti įskaičiuotas į terminą nuobaudai paskirti. Pareiškėjo nuomone, terminas tarnybinei nuobaudai skirti baigėsi 2016 m. rugsėjo 28 d., todėl 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda už 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažymoje nurodytus pažeidimus buvo paskirta praleidus tarnybinės nuobaudos skyrimo terminą. Pareiškėjas teigė, kad kitoks teisės aktų aiškinimas apsunkintų jo atsakomybę.

11.       Pareiškėjas nurodė, kad prieš jį atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai truko vienus metus (nuo 2015 m. birželio 22 d. iki 2016 m. birželio 22 d.), tačiau, jo nuomone, tokie veiksmai buvo pradėti ne siekiant surinkti duomenų galbūt padarytai nusikalstamai veikai pagrįsti, bet tarnybinei atsakomybei taikyti. Tai patvirtina aplinkybės, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo taikyti maksimalų terminą, tačiau ikiteisminis tyrimas pareiškėjui nebuvo inicijuotas, iš karto po kriminalinės žvalgybos veiksmų pabaigos buvo nuspręsta medžiagą perduoti tirti dėl tarnybinių nusižengimų, o tokie veiksmai nedera su teisėtumo principu ir nėra būtini demokratinėje visuomenėje, priešingai, jie lemia piktnaudžiavimą įgaliojimais. Pareiškėjas teigė, kad nepasitvirtinus informacijai apie kriminalinės žvalgybos objektą, tyrimas turėjo būti nutrauktas, tačiau veiksmai buvo tęsiami, siekiant surinkti įrodymus pareiškėjo tarnybinei atsakomybei taikyti, o tai leidžia teigti, kad duomenys, kuriais buvo remtasi priimant 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymą, buvo gauti neteisėtai.

12.       Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. spalio 26 d. išvadoje Nr. 40P-505 ,,Dėl Kybartų pataisos namų direktoriaus V. A. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir 2016 m. spalio 26 d. išvada) visi nurodyti pažeidimai buvo pradėti tirti remiantis 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažyma, o ginčijami įsakymai buvo priimti remiantis tuo pačiu pagrindu pradėtais tarnybiniais patikrinimais. Pareiškėjo nuomone, taip išskaidžius nustatytas aplinkybes, buvo sukurtas formalus pagrindas jį atleisti iš tarnybos, vadovaujantis 2000 m. balandžio 18 d. įstatymu
Nr. VIII-1631 patvirtinto Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 30 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Pareiškėjas teigė, kad tarnybinės atsakomybės klausimas turėjo būti nagrinėjamas vieno tyrimo metu ir, esant pagrindui, taikius už juos vieną tarnybinę nuobaudą.

13.       Pareiškėjas nurodė, kad tarnybiniam patikrinimui atlikti dėl jo (pareiškėjo) galimo tarnybinio nusižengimo padarymo komisija (toliau – Komisija Nr. 2) buvo sudaryta teisingumo ministro 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 1P-64 (aktuali redakcija – teisingumo ministro 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 1P-79). Ši komisija tyrė pažeidimus, susijusius su tarp Kybartų PN ir uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Tele2“ 2014 m. gruodžio 8 d. sudarytos sutarties Nr. 6448 (toliau – ir Sutartis Nr. 6448) dėl judriojo ryšio paslaugų teikimo sudarymo ir 2012 m. lapkričio 21 d. su UAB „Tele2“ sudarytos sutarties Nr. 1430 (toliau – ir Sutartis Nr. 1430), kuria remdamasis, pareiškėjas savo artimiesiems perdavė teisę naudotis palankesnėmis judriojo ryšio paslaugomis. Pareiškėjas nurodė, kad nors Komisija Nr. 2 pagal Sutartį Nr. 6448 ir Sutartį Nr. 1430 padarytus tarnybinius nusižengimus kvalifikavo kaip du skirtingus, tačiau jie, esant tarnybinio nusižengimo sudėčiai, turėjo būti kvalifikuojami kaip vienas sudėtinis pažeidimas, kadangi yra neatsiejamai susiję (iš esmės yra tas pats sandoris).

14.       Pareiškėjas akcentavo, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. paaiškinime jis nurodė, jog Kybartų PN dar iki 2014 m. gruodžio 8 d. Sutarties Nr. 6448 sudarymo buvo praktika, jog naudojant identifikacinį duomenį (Kybartų PN) buvo sudaromos sutarys su mobiliojo ryšio paslaugų tiekėju. Kybartų PN buvo tik paslaugos tiekėjo nurodomas identifikacinis rodmuo, kurio adresu buvo siunčiamos sąskaitos, kurias darbuotojai apmokėdavo iš savo lėšų. Apie tai, kad tokia praktika egzistavo, patvirtina tai, jog pareiškėjas dar 2009 metais (iki tapdamas Kybartų PN vadovu) pasinaudojo Kybartų PN suteikta galimybe perkelti savo ir 4 savo artimųjų telefono numerius, nurodytus 2016 m. spalio 26 d. išvadoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sutartis Nr. 6448 vėliau buvo iš dalies pakeista Sutartimi Nr. 1430 (perkeliant abonentus iš „Bitės“ mobiliojo ryšio operatoriaus į „Tele2“). Pareiškėjas taip pat abejojo, ar vadovaujantis Statuto 30 straipsnio 3 dalimi, galėjo būti skirta nuobauda, kadangi nuo galimo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieni metai. Pareiškėjas nurodė, kad abonentus artimiesiems perdavė 2009 metais, o už jų perdavimą tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta tik 2016 metais.

15.       Pareiškėjas paaiškino, kad Sutartis Nr. 6448 buvo sudaryta neatliekant Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme nustatytų pirkimų procedūrų, nes ji neatitinka Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytų reikalavimų ir ja nebuvo siekiama įgyti jokių paslaugų Kybartų PN naudai ar interesams. Dėl tų pačių priežasčių minėta sutartis nebuvo registruota. Pareiškėjas teigė, kad atsižvelgus į tai, jog Komisijai Nr. 2 buvo pateikta visa informacija, susijusi su Sutartimi Nr. 6448 ir pagal ją vykdytais atsiskaitymais, šis pažeidimas turėtų būti pripažintas formaliu. Komisija Nr. 2 nepateikė jokių argumentų, kodėl konstatuoti pažeidimai, susiję su Sutarties Nr. 6448 sudarymu ir Sutarties Nr. 1430, kuria pareiškėjas savo artimiesiems perdavė teisę naudotis palankesnėmis judriojo ryšio paslaugomis, laikomas šiurkščiu, šis aspektas nebuvo tirtas ir motyvuojamas.

16.       Pareiškėjas pažymėjo, kad 2016 m. spalio 26 d. išvadoje buvo konstatuota, jog jis padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nes tarnybinį transportą naudojo asmeninėms reikmėms ir dėl to Kybartų PN patyrė 128,17 Eur žalą. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 5 d. paaiškinime dėl padaryto pažeidimo prisipažino ir nurodė, kad gailisi, taip pat pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog dalis žalos buvo atlyginta. Komisija Nr. 2 nustatė, kad likusi neatlyginta žala – 48,56 Eur. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija Nr. 2, nustačiusi, jog jis tarnybinį transportą naudojo asmeninėms reikmėms ir dėl to Kybartų PN patyrė 48,56 Eur žalą, nepagrįstai konstatavo, kad šie veiksmai buvo padaryti iš savanaudiškų paskatų. Komisija Nr. 2 nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas pripažino padaręs pažeidimą, gailėjosi ir atlygino žalos dalį. Pareiškėjas taip pat informavo Kybartų PN apie tarnybinio automobilio naudojimą. Komisija Nr. 2, vadovaudamasi Statuto 30 straipsnio 1 dalimi, turėjo pasiūlyti skirti tarnybinę nuobaudą, atsižvelgusi į keturias lengvinančias aplinkybes, tačiau to nepadarė. Be to, pareiškėjo prašymas R. K. tarnybiniu automobiliu atvykti į Marijampolėje esančius sodus nėra užfiksuotas. Pareiškėjas nurodė, kad jam nėra žinoma, kokiu automobiliu R. K. atvyko, teigė, jog šis tariamas pažeidimas įvyko 2015 m. liepos 7 d., todėl už jį yra praėjęs tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas. Pareiškėjas nurodė, kad tarnybinio automobilio naudojimo 2016 m. balandžio 26 d. ir 2016 m. gegužės 31 d. faktas jam tapo žinomas tik pradėjus tarnybinį patikrinimą, kadangi pareiškėjas tikėjosi, jog vairuotojas naudos ne tarnybinį transportą, pažymėjo, jog jo vairuotojas Kalėjimų departamento Imuniteto skyriui reikalaujamus parodymus galėjo duoti vengdamas savo tarnybinės ir galbūt baudžiamosios atsakomybės, kadangi, kaip nurodyta 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažymoje apie kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. ŽTB-002-1-2015 metu gautą informaciją, R. K. 2016 m. balandžio 26 d. benziną pylė į tarnybinio automobilio talpą.

17.       Pareiškėjas akcentavo, kad jis dar iki Komisijos Nr. 2 tyrimo, t. y. 2016 m. balandžio 28 d., Kybartų PN pateikė prašymą priimti pinigus (59,20 Eur) už 2016 m. balandžio 21 d. kelionę tarnybiniu automobiliu. Komisija Nr. 2 nustatė, kad prašymas buvo pateiktas už 2016 m. balandžio 27 d. kelionę, o ne 2016 m. balandžio 21 d. kelionę, todėl konstatavo, jog pažeidimas buvo padarytas 2016 m. balandžio 21 d., o 2016 m. balandžio 28 d. prašyme nurodyta 2016 m. balandžio 27 d. kelionė nebuvo nustatyta. Atsižvelgusi į tai, Komisija Nr. 2 konstatavo, kad pareiškėjas iš esmės nepagrįstai Kybartų PN atlygino 59,20 Eur žalą. Pareiškėjas vertino, kad tokia išvada buvo padaryta tik formaliai įvertinus susidariusią situaciją, teigė, jog tik sužinojęs, kad buvo naudojamas tarnybinis automobilis, pareiškėjas atlygino žalą. Pareiškėjo nuomone, Komisija Nr. 2 nepagrįstai savanaudiškus tikslus išskyrė kaip sunkinančią aplinkybę, kadangi ji jau ir taip patenka į pažeidimo sudėtį. Komisija Nr. 2 taip pat nemotyvavo ir neargumentavo, kodėl nurodytas pažeidimas laikytinas šiurkščiu. Pareiškėjas teigė, kad atsižvelgus į padarytus pažeidimus, darytina išvada, jog 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda yra per griežta, jis nepagrįstai atleistas iš tarnybos, todėl turi būti grąžintas į eitas pareigas ir jam už visą priverstinės pravaikštos laiką turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis.

18.       Atsakovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovė, Teisingumo ministerija) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

19.       Dėl 2016 m. rugsėjo 26 d. įsakymo atsakovė paaiškino, kad Teisingumo ministerija 2016 m. birželio 27 d. gavo Kalėjimo departamento 2016 m. birželio 27 d. raštą, kuriame nurodyta, jog 2016 m. balandžio 25 d. ir 2016 m. gegužės 16 d. buvo gauti anoniminiai skundai dėl pareiškėjo A. galbūt neteisėtų veiksmų, atliekant vidaus administravimo funkcijas. 2016 m. birželio 27 d. rašte taip pat nurodyta, kad Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pareigūnai, nuvykę į Kybartų PN, surinko visą dokumentinę medžiagą apie anoniminiuose skunduose minimas aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjas neužtikrino Kybartų PN skelbiamų ir vykdomų atrankų skaidrumo, teisėtais ar neteisėtais būdais siekė, kad atrankose dalyvautų ir laimėtų asmenys, su kuriais buvo susitarta. Gavęs šią informaciją, teisingumo ministras sudarė Komisiją Nr. 1 ir, po termino pratęsimo, įpareigojo pateikti išvadą. Teisingumo ministras skundžiamu 2016 m. rugsėjo 26 d. įsakymu pareiškėjui skyrė švelnesnę tarnybinę nuobaudą, nei buvo nurodyta 2016 m. rugsėjo 16 d. išvadoje. Atsakovė akcentavo, kad atsižvelgus į tai, jog tarnybinis patikrinimas buvo pratęstas nuo 2016 m. liepos 29 d. ir užbaigtas 2016 m. rugsėjo 16 d., o pareiškėjas sirgo nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 4 d., pratęstas 30 dienų terminas nebuvo viršytas ir 2016 m. rugsėjo 16 d. išvada buvo surašyta laiku. Nepraleidęs nustatytų terminų, teisingumo ministras minėtą išvadą patvirtino 2016 m. rugsėjo 20 d. Kadangi tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo data, skaičiuojama nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. išvados patvirtinimo datos, pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda buvo paskirta laiku, nepraleidus 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos.

20.       Atsakovės vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad tarnybinė nuobauda jam negalėjo būti pritaikyta, kadangi praėjo daugiau nei vieni metai nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos, yra nepagrįstas. Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas pagal kompetentingos institucijos – Kalėjimų departamento – pradėtą tyrimą, po kurio buvo surašyta 2016 m. birželio 23 d. pažyma Nr. LV-2268 ,,Dėl anoniminio pranešimo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2016 m. birželio 23 d. pažyma). Tarnybinė nuobauda pareiškėjui galėjo būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Tai įrodo, kad pareiškėjo tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas ne pagal 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažymą, o pagal nurodytą 2016 m. birželio 23 d. pažymą ir tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta vadovaujantis kitais duomenimis, o ne tik 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažyma.

21.       Atsakovė teigė, kad nepagrįsti skundo argumentai dėl CMEK siuntimų keitimo, kadangi buvo nustatyta, jog nors iš pradžių J. M. ir E. Z. išduotuose CMEK siuntimuose buvo nurodyti tokie patys sveikatos būklės reikalavimai, tačiau vėliau paaiškėjus, kad J. M. sveikatos būklė gali neatitikti Sąvado II skilties reikalavimų, jai CMEK siuntimas buvo pakeistas – nustatyti reikalavimai pagal Sąvado II arba III skiltis (tai patvirtina pareiškėjo telefoniniai pokalbiai). Šis patikslintas CMEK siuntimas buvo išduotas 2015 m. liepos 16 d., t. y. jau po to, kai kita pretendentė E. Z. pateikė CMEK pažymą apie tinkamumą tarnybai pagal Sąvado II skiltį, todėl yra akivaizdu, kad pareiškėjas, organizavęs specializuotosios medicininės ekspertizės pakeitimą, siekė, jog į Inspektoriaus pareigas būtų priimta J. M.. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjo argumentus dėl E. Z. atsisakymo dalyvauti atrankoje savo noru paneigė pati E. Z., R. Z. ir R. Č., o aplinkybė, kad E. Z. vėliau laimėjo kitą konkursą, fakto dėl pareiškėjo aptartų neteisėtų veiksmų nepaneigia.

22.       Atsakovė nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl atrankos į Kybartų PN Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas nėra pagrįsti. Nustatyta, kad jis dar iki atrankos į minėtas pareigas paskelbimo skambino A. K. ir siūlė eiti minėtas pareigas. Pokalbių metu pareiškėjas A. K. informavo apie vykdomą atranką, apie šiai pareigybei nustatytas funkcijas ir apie tai, kad papildomai informuos, kaip tinkamai pasirengti atrankai. Pareiškėjo ir A. K. bendravimas vyko ir dėl atrankos vykdymo eigos, o tokie veiksmai atskleidžia pareiškėjo siekį sudaryti galimybę, kad atranką laimėtų būtent A. K.. Atsakovė teigė, kad pareiškėjui buvo žinoma, jog A. K. neatitinka nustatytų specialiųjų reikalavimų, todėl juos pakeitė. Atsakovės teigimu, minėtoms pareigoms eiti vadovaujančio darbo patirtis nėra būtina, todėl buvo atliktas neproporcingas specialiųjų reikalavimų pakeitimas. Atliktu specialiųjų reikalavimų pakeitimu buvo nukrypta nuo Metodikos 2 priede nustatytų rekomendacijų.

23.       Atsakovė laikėsi pozicijos, kad pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 26 d. įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda yra teisėta ir pagrįsta, o sprendimas buvo priimta atsižvelgus į tai, jog pareiškėjui jau buvo skirtas papeikimas. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina minėtame įsakyme konstatuotus teisės aktų pažeidimus, todėl nėra pagrindo remiantis pareiškėjo skunde nurodytais argumentais 2016 m. rugsėjo 26 d. įsakymą naikinti.

24.       Dėl 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymo atsakovė paaiškino, kad Komisija Nr. 2 patikrinimui atlikti buvo sudaryta 2016 m. rugpjūčio 12 d., t. y. po 2 dienų nuo 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažymos gavimo, o pranešimas apie tarnybinį nusižengimą buvo surašytas per 5 darbo dienas, t. y. 2016 m. rugpjūčio 19 d. Bendras tarnybinio patikrinimo atlikimo terminas buvo 60 dienų, neįskaitant pareiškėjo ligos laikotarpio. Išvada buvo surašyta 2016 m. spalio 26 d., t. y. nepraleidus termino (atitinkamai po 2 dienų 2016 m. spalio 26 d. išvada buvo patvirtinta). Atsakovė teigė, kad nei vienas iš procedūrinių terminų nebuvo pažeistas. Kadangi tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena laikoma vadovo tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimo diena, nustatytas terminas tarnybinei nuobaudai paskirti yra skaičiuojamas būtent nuo šios dienos. Atitinkamai pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta 2016 m. lapkričio 3 d., t. y. nepraėjus 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Atsakovės nuomone, sprendžiant dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos, turi būti nagrinėjamas tik 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, o ne informacijos, kuria remiantis buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, gavimo teisėtumo klausimas.

25.       Atsakovė pažymėjo, kad tarnybinis patikrinimas, kuris buvo baigtas priėmus 2016 m. rugsėjo 26 d. įsakymą, buvo pradėtas ne gavus 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažymą, o Kalėjimų departamento 2016 m. birželio 27 d. raštą Nr. 1S-2379. Minėtoje pažymoje gauta informacija buvo tik patikslinta, o visos kitos aplinkybės, susijusios su telefonų ir transporto naudojimu, buvo pateiktos naujai, todėl pareiškėjo argumentai dėl tarnybinių patikrinimų išskaidymo turėtų būti atmesti. Atsakovė pažymėjo, kad 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu pareiškėjui buvo paskirta viena tarnybinė nuobauda už sudėtinį nusižengimą, o aplinkybė, kad 2016 m. spalio 26 d. išvadoje kiekvienas epizodas buvo išnagrinėtas atskirai, nesudaro pagrindo teigti, jog už sudėtinį nusižengimą buvo skirtos kelios nuobaudos. Teisingumo ministerija teigė, kad sutarties sudarymas ir abonentinių telefonų numerių perdavimas pagrįstai buvo vertinami kaip atskiri epizodai, kadangi skyrėsi ir objektas, ir objektyvioji pažeidimo pusė, ir kaltės forma. Atsakovė pažymėjo, kad vienų metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2016 m. rugpjūčio 10 d., kai informacija apie pažeidimą, susijusį su artimiesiems perduotų telefonų numerių naudojimą, buvo gauta, o ne nuo 2009 metų. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas konstatuotą pažeidimą pripažįsta, tačiau jį teisina susiklosčiusia praktika ir tuo, jog ir kiti pareigūnai taip elgėsi. Atsakovės nuomone, vis dėlto pareiškėjas turėjo užkirsti kelią tokiems veiksmais, o ne juos toleruoti. Atsakovė akcentavo, kad žalos faktas nėra būtinoji sąlyga tarnybinį nusižengimą pripažinti šiurkščiu. Iš pažeidimų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas siekė savanaudiško tikslo – palankesnių judriojo ryšio naudojimo paslaugų artimiesiems, todėl tokie jo veiksmai buvo pagrįstai pripažinti šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu.

26.       Atsakovė pažymėjo, kad Kybartų PN nuostatuose nėra numatyta judriojo ryšio paslaugų teikimo privatiems asmenims veikla. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, naudojimasis tarnybiniu automobiliu asmeniniais tikslais yra šiurkštus pažeidimas ir piktnaudžiavimas tarnyba, todėl pareiškėjo argumentai, kad pažeidimo šiurkštumo požymis nėra motyvuotas, turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Teisingumo ministerija pažymėjo, kad pradėjus tarnybinį patikrinimą kompetentingo subjekto atlikto tyrimo pagrindu, tarnybinė nuobauda galėjo būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos, akcentavo, kad 2016 m. spalio 26 d. išvadoje buvo atsižvelgta į lengvinančias aplinkybes. Be to, nors pareiškėjas teigė, kad Komisija Nr. 2 neįvertino susidariusios situacijos, tačiau buvo nustatytos ir įvertintos visos aplinkybės dėl pareiškėjo teiktų dokumentų ir jų turinio.

27.       Atsakovė nurodė, kad nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas Kybartų PN būtų pranešęs apie tarnybinio automobilio naudojimą. Pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas susideda iš trijų savarankiškų tarnybinių nusižengimų, kurie buvo padaryti tyčiniais veiksmais, du iš jų – piktnaudžiavimas tarnyba. Atsakovės vertinimu, pareiškėjo veiksmai diskreditavo bausmių vykdymo sistemą ir jos institucijas, o pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda yra proporcinga jo padarytiems pažeidimams.

 

II.

 

28.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo V. A. skundą atmetė.

29.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė: 1)  iš esmės nebuvo atliktas įrodymų, susijusių su pareiškėjo galbūt padarytais pažeidimais į pareigas skiriant A. K., už kuriuos pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 26 d. įsakymu buvo skirtas griežtas papeikimas, vertinimas; 2) teismas iš esmės nevertino pareiškėjo argumentų dėl konstatuotų pažeidimų, susijusių su Sutarties Nr. 6448 sudarymu ir vykdymu, formalumo; teismo motyvai nėra pagrįsti tinkamai ištirtais įrodymais, iš jų neaišku, kokie galbūt pareiškėjo padaryti pažeidimai yra vertinami, ar teismas nustatė, jog įstaigoje egzistavo pareiškėjo nurodyta „ilgametė praktika“, ir jeigu taip, tai kokia ji ir kokią įtaką jos egzistavimas turi (jeigu turi) nagrinėjamos bylos kontekste; 3) bylos nagrinėjimo dalyku, be kitų aspektų, turėjo būti ir kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. KŽTB-002-1-2015 metu surinktos, vėliau išslaptintos bei tarnybiniam nusižengimui tirti perduotos informacijos, kaip įrodymo, teisėtumas, patikimumas bei proporcingumas.

 

III.

 

30.       Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo V. A. skundą atmetė.

31.       Išsamiai aptaręs su atliktu pareiškėjo tarnybinio patikrinimo atlikimu susijusias aplinkybes bei atlikus jį nustatytus pareiškėjo nusižengimus ir pareiškėjui skirtas tarnybines nuobaudas, teismas pažymėjo, kad byloje susiklosčiusius teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, Statuto, teisingumo ministro 2015 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1R-59 patvirtintų Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių bei kitų teisės aktų nuostatos. Teismas vadovavosi teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis tarnybinių patikrinimų ir ginčijamų įsakymų priėmimo metu.

32.       Pacitavęs Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5 ir 8 punktų, 4 straipsnio 1 bei 2 dalių, 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų, 28 straipsnio, 29 straipsnio 2, 5, 6 dalių, Statuto 29 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio 1, 2 ir 5 punktų, Taisyklių 60, 61, 62, 70, 72 bei 74 punktų, teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 patvirtintų Kybartų pataisos namų nuostatų (toliau – ir Kybartų PN nuostatai) 17.3 punkto, Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklės) 3.1.4, 3.1.6, 3.2.3, 3.3.2, 3.4.2 ir 3.8.1 punktų, Kybartų PN direktoriaus pareigybės aprašymo 7.2 ir 7.9 punktų nuostatas bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojui tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik nustačius konkrečias valstybės tarnautojo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reguliuojantys jo pareigas; kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamoje valstybės tarnautojo veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, o konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Teismas, spręsdamas, ar tarnybinė nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, turi nustatyti, ar išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta veika (ir kokia konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, ar buvo laikytasi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

33.       Teismas akcentavo, kad šioje administracinėje byloje yra aktuali Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalis, pagal kurią, tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo ar į Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Teismas nustatė, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė buvo pritaikyta taip pat ir atsižvelgus į duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu surinkti duomenys (kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai, kuriuose išdėstytas pareiškėjo telefoninių pokalbių turinys, įrašytas protokolų prieduose optinėse laikmenose, ir kita) buvo išslaptinti ir perduoti atsakovei tarnybinės atsakomybės klausimui spręsti. Teismas akcentavo, kad remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrina dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinktų duomenų panaudojimo, tiriant tarnybinius nusižengimus, sąlygų ir tvarkos, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 2 d. nutartyje padarė išvadą, jog bylos nagrinėjimo dalyku, be kitų aspektų, turėjo būti ir kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. KŽTB-002-1-2015 metu surinktos, vėliau išslaptintos bei tarnybiniam nusižengimui tirti perduotos informacijos, kaip įrodymo, teisėtumas, patikimumas bei proporcingumas. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, ar atsakovas, spręsdamas pareiškėjo tarnybinės atsakomybės klausimą, teisėtai rėmėsi Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies pagrindu perduotais duomenimis, ar šie duomenys yra teisėti, patikimi, proporcingi.

34.       Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija dėl duomenų, gautų atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, pripažinimo įrodymais ir Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, teismas pažymėjo, kad nagrinėdamas tarnybinį ginčą, kuriame pareigūno veiksmų neteisėtumas įrodinėjamas kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinktais duomenimis, jis kiekvieną kartą privalo įvertinti, ar kriminalinės žvalgybos priemonėmis gauti duomenys buvo surinkti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų bei ar ji pagrįstai buvo panaudota, tiriant tarnybinį nusižengimą.

35.       Teismas nustatė, kad Kalėjimų departamento Imuniteto skyriuje 2015 m. birželio 22 d. buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas Nr. KŽTB-002-l-2015 dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi pagal nusikalstamos veikos, nustatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymius. Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, su 2015 m. birželio 26 d. prašymu „Dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio ir kontrolės ir jos fiksavimo“ Nr. 1-4RN-225 (RN) pareiškėjui sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmus nuo teismo nutarties dienos trims mėnesiams (elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slapta kontrolė ir kontrolės ir fiksavimo) kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoją, kuris su 2015 m. birželio 26 d. teikimu Nr. S18-02RN sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmus kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 30 d. priėmė nutartį Nr. SN-1134RN, kuria sankcionavo elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptą kontrolę ir fiksavimą nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d., vėliau pareiškėjui teismo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo kelis kartus pratęsti, iš viso iki 2016 m. birželio 22 d. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 1S-326-654/2017) ištyrė pareiškėjo skundo motyvus dėl kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmų teisėtumo: dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo trukmės, dėl taikytų kriminalinės žvalgybos priemonių proporcingumo, dėl teismo nutarčių, kuriomis buvo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai bei pratęstas šių veiksmų sankcionavimas, ir konstatavo, kad nei Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytas sankcionavimo terminas, nei sankcionavimo tvarka nebuvo pažeisti. Vilniaus apygardos teismas padarė išvadą, kad teismo nutartis, kuria buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialiąja tvarka, ir vėlesnės nutartys, kuriomis šių priemonių naudojimas buvo pratęstas, buvo teismo motyvuotos, akcentavo, kad aplinkybė, jog teismo nutartys buvo motyvuotos ne taip, kaip norėtų pareiškėjo atstovas, nereiškia, jog pareiškėjo teisės ir laisvės buvo pažeistos.

36.       Teismas akcentavo, kad bylos duomenys taip pat patvirtina, jog Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, vadovaudamasis Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, su 2016 m. birželio 15 d. raštu Nr. 1-4RN-347 (RN) kreipėsi į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoją ir prašė kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. KŽTB-002-1-2015 metu surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją leisti panaudoti tiriant Kybartų PN direktoriaus V. A. tarnybinius nusižengimus ir tai buvo leista padaryti. Vadovaujantis Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus 2016 m. birželio 23 d. tarnybiniu pranešimu dėl įslaptintų dokumentų išslaptinimo, 2016 m. birželio 27 d. išslaptintų dokumentų išslaptinimo aktu
Nr.  1-2RN-14(RN), Generalinės prokuratūros 2016 m. liepos 15 d. įslaptintų dokumentų išslaptinimo aktu Nr. 17.9.-4125, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 9 d. įslaptintų dokumentų išslaptinimo aktu Nr. TDR-32 buvo išslaptinta ir atsakovei perduota pareiškėjo galbūt padarytiems tarnybiniams nusižengimams tirti. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad bylos duomenys patvirtina, jog kriminalinės žvalgybos metu surinkti duomenys apie pareiškėjo padarytas veikas buvo išslaptinti ir šiais duomenimis atsakovui buvo leista naudotis tarnybinio patikrinimo metu.

37.       Teismas akcentavo, kad pareiškėjas šioje nagrinėjamoje byloje pakartotinai nurodo argumentus, kuriuos savo skunduose kėlė Vilniaus apygardos teismui, t. y. dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo teisėtumo, duomenų pakankamumo kriminalinės žvalgybos faktiniam pagrindui, dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo galbūt per ilgos trukmės (maksimalaus vienų metų Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatyto termino), Vilniaus apygardos teismo nutarčių turinio ydingumo (nemotyvuotumo), taip pat ir būtinybės bei proporcingumo taikyti būtent kriminalinę žvalgybą, kai visą jos vykdymo laikotarpį nepasitvirtino informacija apie nusikalstamą veiką, ir kurie buvo įvertinti ir jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmai atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, kurių pagrindu surinkti duomenys buvo panaudoti tarnybiniam nusižengimui tirti, būtų pripažinti neteisėtais. Atsižvelgęs į tai, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumas buvo patvirtintas teismo įstatymų nustatyta tvarka, o įrodymų, kurie šioje administracinėje byloje sudarytų pagrindą kitokiems tų pačių faktų vertinimams, nėra, teismas konstatavo, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo teisėti, todėl nėra pagrindo teigti, jog duomenys, naudoti tarnybinio patikrinimo metu, buvo gauti neteisėtais būdais ir negalėjo būti naudojami pareiškėjo atliktiems veiksmams tirti bei vertinti.

38.       Teismas nustatė, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo atliekamas dėl pareiškėjo galbūt atliekamos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Kriminalinės žvalgybos metu surinkti duomenys buvo panaudoti pareiškėjo galbūt padarytiems tarnybiniams nusižengimams, nustatytiems Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje – piktnaudžiavimui tarnyba – tirti, t. y. tarnybiniams nusižengimams, turintiems korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, tirti. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu surinkti duomenys apie pareiškėjo padarytas veikas buvo išslaptinti ir panaudoti tarnybinių nusižengimų procedūrose nepažeidžiant Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nuostatų. Tai, kad pareiškėjui nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, savaime atlikto kriminalinės žvalgybos tyrimo nedaro neteisėtu, o kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauti duomenys gali būti panaudojami tarnybiniams pažeidimams, turintiems korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų požymių, tirti.

39.       Teismas sprendė, kad taip pat nėra pagrindo konstatuoti tokių veiksmų neproporcingumo, kadangi nėra duomenų, kurie leistų spręsti apie padarytus sunkius asmeninių teisių ir laisvių suvaržymus pareiškėjui. Teismo nuomone, gautos informacijos turinys, atsižvelgiant į pareiškėjo užimamas atsakingas pareigas, pagrindžia tokių veiksmų atlikimo ir surinktų duomenų panaudojimo proporcingumą siekiamam tikslui – tarnybinės atsakomybės taikymui už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Teismas akcentavo, kad tokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra formuojama vertinat pagal Kriminalinės žvalgybos 19 straipsnio 3 dalį gautą kriminalinės žvalgybos informaciją ir jos taikymą sprendžiant tarnybinius ginčus. Teismas padarė išvadą, kad specialiosiomis sekimo priemonėmis buvo teisėtai gauta informacija, kuria šioje byloje galima vadovautis.

40.       Teismas akcentavo, kad tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – pareiškėjui buvo paskirta, kadangi jis neužtikrino Kybartų PN skelbiamų ir vykdomų atrankų į Inspektoriaus pareigas bei Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas skaidrumo ir siekė, kad minėtose atrankose dalyvautų ir jas laimėtų konkretūs asmenys. Tokia išvada grindžiama tuo, kad J. M. ir E. Z. į Inspektoriaus pareigas nebuvo sudarytos vienodos sąlygos, kadangi išduotame siuntime Nr. 1/2-3804 E. Z. atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę nurodoma Sąvado II skiltis, o išduotame siuntime Nr. 1/2-3925 J. M. – Sąvado II–III skiltys, o Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašymas pareiškėjo 2016 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 1/10-48 buvo pakeistas tam, kad A. K. atitiktų specialiuosius reikalavimus, nes jis bausmių vykdymo sistemoje nėra dirbęs.

41.       Pacitavęs Statuto 30 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, teismas akcentavo, kad tikslaus apibrėžimo, kas laikoma nusižengimo paaiškėjimo diena, nei Statutas, nei Taisyklės nepateikia, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą nurodė, jog tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra ta diena, kai motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui.

42.       Teismas nustatė, kad informacija Teisingumo ministerijoje iš Kalėjimų departamento buvo gauta 2016 m. birželio 27 d., Komisija Nr. 1 tarnybiniam patikrinimui atlikti buvo sudaryta 2016 m. liepos 1 d. (per 5 dienas), pranešimas buvo surašytas 2016 m. liepos 5 d. (per 5 darbo dienas). Komisijos Nr. 1 pirmininkės 2016 m. liepos 29 d. tarnybiniu pranešimu teisingumo ministras 2016 m. liepos 29 d. įsakymu tarnybinio patikrinimo atlikimą pratęsė 30 dienų, neįskaitant laiko, kurį pareiškėjas nebuvo tarnyboje dėl ligos, buvimo komandiruotėje ar atostogose. Tarnybinis patikrinimas buvo baigtas 2016 m. rugsėjo 16 d., Komisijai Nr. 1 surašius 2016 m. rugsėjo 16 d. išvadą, t. y. neviršijus pratęsto 30 dienų termino, be to, pareiškėjas nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 rugsėjo 4 d. sirgo. Teisingumo ministras minėtą išvadą patvirtino 2016 m. rugsėjo 20 d. (per 2 darbo dienas), o 2016 m. rugsėjo 26 d. priėmė ginčijamą įsakymą, kuriuo pareiškėjui paskyrė tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Taisyklėse įtvirtinti tarnybinio tyrimo procedūros ir terminai nebuvo pažeisti.

43.       Teismas nustatė, kad Kalėjimų departamente 2016 m. balandžio 25 d. gavus anoniminį skundą bei 2016 m. gegužės 16 d. iš Teisingumo ministerijos gavus analogiško turinio anoniminį skundą dėl Kybartų PN direktoriaus pareiškėjo galbūt neteisėtų veiksmų, atliekant vidaus administravimo funkcijas, Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pareigūnai nuvyko į Kybartų PN ir surinko dokumentinę medžiagą apie anoniminiame skunde minimas aplinkybes bei 2016 m. birželio 23 d. surašė pažymą Nr.LV-2268 „Dėl anoniminio pranešimo nagrinėjimo“. Kalėjimų departamentas 2016 m. birželio 27 d. pranešime Teisingumo ministerijai pateikė informaciją apie anoniminio pranešimo nagrinėjimą ir 2016 m. birželio 23 d. surašytą pažymą. Teisingumo ministerija, atsižvelgusi į pateiktą Kalėjimų departamento 2016 m. birželio 27 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“, 2016 m. liepos 1 d. įsakymu sudarė komisiją tarnybiniam patikrinimui dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo padarymo atlikti ir pradėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, šiuo atveju turi būti taikomas trejų metų naikinamasis terminas tarnybinei nuobaudai skirti nuo nusižengimo padarymo dienos, kadangi kompetentingas subjektas, t. y. Kalėjimų departamentas, atliko tarnybinį patikrinimą, nesusijusį su tarnybinės atsakomybės taikymu, o dėl gautų anoniminių skundų dėl pareiškėjo galbūt neteisėtų veiksmų, atliekant vidaus administravimo funkcijas. Teismas akcentavo, kad vien faktas, jog Teisingumo ministerijai informaciją dėl galimo tarnybinio nusižengimo pateikė tai pačiai sistemai priklausanti institucija, t. y. Kalėjimų departamentas, nėra pagrindas vertinti, jog turi būti taikomas vienų metų naikinamasis terminas tarnybinei nuobaudai skirti. Teismas sprendė, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog Statuto 30 straipsnyje įtvirtintas nuobaudos skyrimo terminas nebuvo pažeistas.

44.       Dėl atrankos į Kybartų PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigas teismas pažymėjo, kad Kybartų PN direktoriaus pareiškėjo 2015 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1/10-185 „Dėl atrankos į laisvą pareigūno pareigybę skelbimo“ buvo paskelbta atranka Inspektoriaus pareigoms eiti. 2015 m. birželio 16 d. prašymą leisti dalyvauti atrankoje pateikė E. Z.. Pareiškėjas tą pačią dieną pasirašė E. Z. siuntimą į CMEK atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę, kuriame nurodyta, kad pretendentės sveikatos būklė turi atitikti sveikatos būklės reikalavimus, nustatytus Sąvado II skiltyje. CMEK pateikė Kybartų PN specializuotosios medicininės ekspertizės pažymą Nr. 2231, pagal kurią E. Z. yra tinkama tolesnei tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų II skiltį.

45.       Teismas taip pat nustatė, kad 2015 m. birželio 19 d. prašymą leisti dalyvauti atrankoje pateikė J. M.. Tą pačią dieną pareiškėjas J. M. pasirašė siuntimą į CMEK atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę, kuriame buvo nurodyta, kad pretendentės sveikatos būklė taip pat turi atitikti sveikatos būklės reikalavimus, nustatytus Sąvado II skiltyje. Iš byloje esančio Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 10 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo Nr. LV-2920 nustatyta, kad 2015 m. liepos 9 ir 10 d. pareiškėjas su J. M. bendravo telefonu, pokalbių metu aptarinėjo sveikatos būklės patikrinimo CMEK eigą. 2015 m. liepos 14 d. pareiškėjui skambino V. A., kuris pranešė, kad sveikatos būklės patikrinimas CMEK buvo atidėtas 2016 m. liepos 20 d., ir pažymėjo, kad J. M. yra 47 metai ir kad jis sunkiai galės padėti pasitikrinti sveikatos būklę, kad J. M. sveikatos būklė atitiktų Sąvado II skiltį, nors daro viską, ką gali, ir eina visur. Šio pokalbio metu skambinusysis pasidomėjo, ar J. M. galėtų būti nustatyti reikalavimai sveikatos būklei pagal Sąvado III skiltį. Pareiškėjas pažadėjo pasidomėti dėl žemesnių sveikatos būklės reikalavimų nustatymo J. M.. Tą pačią dieną pareiškėjas paskambino D. M.-L. ir nurodė, kad J. M. siuntime į CMEK būtų nustatytas reikalavimas sveikatos būklei pagal Sąvado III skiltį, paliekant siuntimo į CMEK tuos pačius datą ir numerį. Tą pačią dieną pareiškėjas telefonu J. M. informavo, kad jai bus atvežtas kitas siuntimas į CMEK. 2015 m. liepos 16 d. pareiškėjui paskambino V. A., kuris pasakė, kad kalbėjo su gydytoju, kuris rekomendavo siuntime į CMEK įrašyti, jog pretendentės sveikatos būklė turi atitikti Sąvado II arba III skiltis; CMEK patikrintų pretendentės sveikatos būklę pagal skirtingus reikalavimus ir nustačius, kad pretendentė atitinka bent vieną iš jų, ji galėtų toliau dalyvauti atrankoje į pataisos pareigūno pareigas; V. A. pareiškėjui padiktavo gydytojo Edvardo, kuris turėtų susitikti su J. M. prieš jos sveikatos būklės patikrinimą CMEK, telefono numerį. Vėliau tą pačią dieną pareiškėjas paskambino J. M., padiktavo jai gydytojo telefono numerį, nurodė laiką, kada ji turės susitikti su gydytoju, taip pat informavo, kad perduos jai patikslintą siuntimą į CMEK. 2015 m. liepos 16 d. po pokalbio su J. M. pareiškėjas paskambino D. M.-L. ir nurodė patikslinti J. M. išduotą siuntimą CMEK, jame nurodant, kad pretendentė turi atitikti sveikatos būklės reikalavimus, nustatytus Sąvado II–III skiltyse. 2015 m. liepos 20–21 d. pareiškėjas su J. M. bendravo telefonu apie sveikatos būklės patikrinimo CMEK eigą. 2015 m. liepos 23 d. J. M. paskambino pareiškėjui ir jį informavo, kad po sveikatos būklės patikrinimo buvo nustatyta, jog jos sveikatos būklė neatitinka pretendentui keliamų sveikatos būklės reikalavimų, nustatytų Sąvado II ir III skiltyse. CMEK Kybartų PN pateikė 2015 m. liepos 23 d. specializuotosios medicininės ekspertizės pažymą Nr. 2605, kurioje nurodyta, kad J. M. netinkama tarnybai pagal Sąvado II–III skiltis. E. Z. pareiškėjui pateikė 2015 m. rugpjūčio 5 d. tarnybinį pranešimą Nr. 1/8-2653, kuriame nurodė, kad ji atsisako dalyvauti atrankoje į Inspektoriaus pareigas. E. Z. Komisijai Nr. 1 pateikė 2016 m. liepos 20 d. paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Kybartai yra nedidelis miestelis ir kad ją pasiekė kalbos, jog jeigu ji neatsiims dokumentų, atrankos metu ją vis tiek „sukirs“; tada E. Z. kreipėsi Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininką, kuris jai taip pat patvirtino, kad tokias kalbas girdėjo. Šiuose paaiškinimuose E. Z. taip pat nurodė, kad atsižvelgdama į tai, jog ji yra eilinė prižiūrėtoja, išsigando ir dėl to parašė tarnybinį pranešimą dėl atsisakymo dalyvauti atrankoje.

46.       Teismas sprendė, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, jog J. M. pirmiausia buvo išduotas siuntimas į CMEK, kuriame buvo nurodyti tokie patys sveikatos būklės reikalavimai, kaip ir E. Z., kuri taip pat ketino dalyvauti atrankoje (pretendentės sveikatos būklė turi atitikti reikalavimus, nustatytus Sąvado II skiltyje), tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo telefoninių pokalbių su J. M., V. A. ir D. M.-L. turinio, paaiškėjus, jog J. M. sveikatos būklė gali neatitikti nustatytų Sąvado II skiltyje reikalavimų, jai siuntimas į CMEK buvo pakeistas ir nustatyti reikalavimai pagal Sąvado II arba III skiltis. Įvertinęs tai, teismas pareiškėjo argumentus, jog jis telefoninių pokalbių metu tiesiog teiravosi dėl kriminalinės žvalgybos pareigūnų priskirtinumo konkrečioms Sąvado skiltims ir tai neįrodo, jog siuntimas buvo keistas, vertino kaip gynybinę poziciją. Teismas padarė išvadą, kad minėtų telefoninių pokalbių bei pareiškėjo veiksmų seka ir paaiškinimai aiškiai patvirtina, jog V. A. tikslingai siekė, kad į Inspektoriaus pareigas būtų priimta J. M.. Teismo nuomone, tokie pareiškėjo veiksmai buvo padaryti tyčia, be kita ko, jam, kaip einančiam įkalinimo įstaigos vadovo pareigas, suvokiant tokių veiksmų neteisėtumą.

47.       Teismas pažymėjo, kad konkretūs sveikatos būklės reikalavimai pretendentams turi būti nustatomi iki atrankos paskelbimo, siekiant užtikrinti, jog visiems asmenims būtų aiškios atrankos vykdymo sąlygos ir reikalavimai pareigoms eiti. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, būdamas Kybartų PN direktoriumi ir naudodamasis jam suteiktais įgaliojimais, nustatytais Kybartų PN direktoriaus pareigybės aprašymo 7.9 punkte, davė neteisėtus nurodymus dėl siuntimo į CMEK pakeitimo J. M., t. y. siuntimą koregavo konkrečiam atrankoje dalyvaujančiam asmeniui jau prasidėjus atrankos vykdymo procedūroms, taip pažeisdamas vieną iš pagrindinių atrankos vykdymo principų – lygiateisiškumo principą. Teismas sprendė, kad duodamas neteisėtus nurodymus, pareiškėjas piktnaudžiavo tarnyba ir nesilaikė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5 bei 8 punktų reikalavimų ir Etikos taisyklių 3.1.4, 3.1.6, 3.2.3, 3.4.2 bei 3.8.1 punktuose nustatytų valstybės tarnautojų ir pataisos pareigūnų etikos principų, todėl Komisija Nr. 1 pagrįstai šiuos pareiškėjo veiksmus kvalifikavo kaip šiurkštų tarnybinį nusižengimą.

48.       Dėl atrankos į Kybartų PN Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas teismas pažymėjo, kad iš Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo Nr. LV-2922 nustatyta, kad 2016 m. vasario 10 d. pareiškėjas paskambino A. K., kurį informavo, kad Kybartų PN numatoma daryti atranką Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigoms eiti, taip pat informavo apie šiai pareigybei nustatytas funkcijas bei tai, kad papildomai informuos apie tai, kaip tinkamai pasirengti atrankai.

49.       Teismas pažymėjo, kad Kybartų PN direktoriaus (pareiškėjo) 2016 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 1/10-46 „Dėl atrankos į laisvą vyresniojo pareigūno pareigybę skelbimo“ buvo paskelbta atranka laisvoms Kybartų PN Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigoms eiti (pareigybės lygis – A, kategorija – 13). Pareiškėjo 2016 m. kovo 1 d. įsakymu
Nr. 1/10-48 „Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo patvirtinimo“ buvo patvirtintas Kybartų PN Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašymas ir netekusiu galios pripažintas Kybartų PN direktoriaus 2014 m. kovo 21 d. įsakymas Nr. 7-10/58 „Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybių aprašymo patvirtinimo“. 2016 m. kovo 8 d. prašymą leisti dalyvauti atrankoje pateikė S. D.. Tą pačią dieną pareiškėjas telefonu bendravo su A. K., kurio paklausė, kada šis pateiks dokumentus atrankai, informavo, kad liko nedaug laiko ir kad dokumentus atrankai pateikė S. D., bei paskubino tai padaryti A. K.. Pastarasis prašymą dalyvauti atrankoje pateikė 2016 m. kovo 14 d. Iš minėto protokolo nustatyta, kad 2016 m. kovo 23 d. pareiškėjas skambino A. K. ir paragino jį kuo skubiau užsiregistruoti į CMEK dėl sveikatos būklės patikrinimo.

50.       Iš Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo Nr. LV-2923 nustatyta, kad 2016 m. balandžio 6 d. A. K. skambino pareiškėjui, kuris pokalbio metu A. K. teiravosi dėl sveikatos būklės patikrinimo CMEK. 2016 m. balandžio 15 d. pareiškėjas skambino A. K. ir teiravosi dėl CMEK pažymos apie sveikatos būklės patikrinimą bei nurodė kuo skubiau susitvarkyti su šiuo patikrinimu. 2016 m. balandžio 18 d. A. K. skambino pareiškėjui, kuris A. K. informavo, kada bus vykdoma atranka į Kybartų PN Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas; šio pokalbio metu A. K. pareiškėjo pasiteiravo, iš ko ruoštis atrankai, ar ruoštis nereikia ir pakaktų ateiti į atranką; pareiškėjas nurodė, kad kodeksą A. K. jau atvežė ir vėliau su juo dar susisieks. Atranka į Kybartų PN Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas įvyko 2016 m. balandžio 28 d.; atrankos komisijos sprendimu, pirmą vietą šioje atrankoje užėmė A. K.; įstaigos vadovui buvo pasiūlyta į Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas skirti A. K.. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 3 d. paskambino D. M.-L. ir liepė R. Z. (pareiškėjo kasmetinių atostogų metu laikinai ėjusiam Kybartų PN direktoriaus pareigas) perduoti, kad skiriant A. K. į pareigas, būtų palikta jo turėta pirma kvalifikacinė kategorija. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 4 d. paskambino R. Z. ir nurodė, kad A. K. buvo pažadėjęs palikti kvalifikacinę kategoriją, taip pat nurodė, kad įstatymai tai leidžia ir kad galima būtų ją palikti. A. K. Kybartų PN direktoriui 2016 m. gegužės 9 d. pateikė prašymą nuo 2016 m. gegužės 12 d. priimti į tarnybą – į Socialinės reabilitacijos viršininko pareigas. Kybartų PN direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, R. Z. 2016 m. gegužės 9 d. priėmė įsakymą Nr. 8/13-48, kuriuo nuo 2016 m. gegužės 12 d. A. K. skyrė į Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas bei paliko jo turėtą pirmą kvalifikacinę kategoriją.

51.       Teismas pažymėjo, kad Kybartų PN direktoriaus 2014 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 7-10/58 patvirtinto Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko aprašymo 6 punkte yra įtvirtinti specialieji reikalavimai šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui, t. y. šio pareigybės aprašymo 6.3 punkte įtvirtinta, kad valstybės tarnautojas turi turėti ne mažesnį nei trejų metų darbo stažą bausmių vykdymo įstaigų sistemoje, o pareiškėjo 2016 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 1/10-48 patvirtinto Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 6.4 punkte įtvirtinta, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi turėti ne mažesnę nei trejų metų vadovaujamo darbo patirtį.

52.       Teismas nustatė, kad pretendentė į Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas S. D. nuo 2004 m. spalio 15 d. dirbo Kauno apygardos probacijos tarnybos Savivaldybių probacijos skyriuje vyresniąja inspektore, o A. K. nuo 2007 m. rugsėjo 21 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. ėjo Vilkaviškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio viršininko pareigas, nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d. jis ėjo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininko pareigas, o nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. vasario 1 d. – Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininko pareigas.

53.       Teismo nuomone, pareiškėjo veiksmai (pokalbių telefonu turinys) patvirtina, kad specialusis šios pareigybės reikalavimas buvo pakeistas tikslingai, jog A. K. atitiktų šiai pareigybei keliamus specialiuosius reikalavimus, o šią išvadą sustiprina ir tai, jog Komisija Nr. 1 2016 m. rugsėjo 16 d. išvadoje pažymėjo, kad Kybartų PN Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybei specialusis reikalavimas turėti trejų metų vadovaujamo darbo patirtį buvo nustatytas neproporcingai, kadangi kitiems Kybartų PN administracinių padalinių, kurių veikla susijusi su bausmės vykdymu nuteistiesiems, vadovams toks reikalavimams nėra taikomas. Taip pat tai, kad A. K. laimėtų atranką patvirtina pareiškėjo siekis, jog A. K. būtų palikta jo turėta pirma kvalifikacinė kategorija.

54.       Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentą, jog minėtas pareigybės aprašymo pakeitimas buvo atliktas ne siekiant sudaryti sąlygas atrankoje dalyvauti A. K., o siekiant į Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas atrinkti asmenį, turintį vadovaujamo darbo patirties, vertino kaip gynybinę pareiškėjo poziciją. Šią gynybinę poziciją paneigia pareiškėjo ir A. K. telefoniniai pokalbiai ir atlikti pareiškėjo neteisėti veiksmai – Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašyme nustatytų reikalavimų pakeitimas prieš pat atranką taip, kad juos atitiktų A. K.. Atlikdama tarnybinį patikrinimą, Komisija Nr. 1 nustatė, kad pareiškėjui nepakeitus Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašyme nustatytų specialiųjų reikalavimų, į šias pareigas A. K. nebūtų galėjęs kandidatuoti, kadangi jis neturėjo patirties bausmių vykdymo sistemoje, tačiau turėjo vadovavimo patirties. Teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai, jog atranka vyko objektyviai, nekeičia Komisijos Nr. 1 tarnybinio patikrinimo metu padarytų išvadų dėl pareiškėjo veiksmų neteisėtumo.

55.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo veiksmų neteisėtumą šiuo aspektu patvirtina ir tai, jog jis kasmetinių atostogų metu 2016 m. gegužės 3 d. paskambino atrankos komisijos narei D. M.-L. ir nurodė laikinai Kybartų PN direktoriaus pareigas atliekančiam R. Z. perduoti, kad šis, skirdamas A. K. į pareigas, paliktų jo turėtą pirmą kvalifikacinę kategoriją. Iš 2016 m. gegužės 3 d. pokalbių stenogramos nustatyta, jog pareiškėjas sako „<...> gerai D., žiūrėk, supranti, aš buvau sakęs tik suprask dabar vietoj kai manęs Z., aš buvau žadėjęs supranti, kad palikti A. kategoriją, tai tu Z., nenoriu čia telefonais skleist, jis kokią turi tokią palikt“. 2016 m. gegužės 4 d. telefoninio pokalbio su R. Z. metu pareiškėjas sakė: „Žiūrėkit dabar aš, D. sakė nesakė, aš ten buvau skyriaus viršininkui žadėjęs palikti jo turimą kategoriją, tai pažiūrėkit, gerai“. R. Z. rašytiniuose paaiškinimuose Komisijai Nr. 1 neneigė buvus jo ir V. A. pokalbiui dėl kvalifikacinės kategorijos A. K. palikimo, patvirtino, kad tai buvo prieš jam pasirašant įsakymą. Pareiškėjo jam telefonu išsakytus žodžius vertino kai vadovo nuomonę, rekomendacijas.

56.       Teismas vertino, kad telefoninių pokalbių turinys, kurių neneigia R. Z., pagrįstai leidžia vertinti, jog pareiškėjas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. darė poveikį, kad A. K. būtų palikta jo turėta pirma kvalifikacinė kategorija. Nustatyta, kad R. Z., laikinai atliekančio Kybartų PN direktoriaus pareigas, 2016 m. gegužės 9 d. įsakymu, kuriuo A. K. buvo paskirtas į Socialinės reabilitacijos viršininko pareigas, pastarajam, be kita ko, buvo palikta pirma kvalifikacinė kategorija. R. Z. Komisijai N. 1 paaiškino, kad pirmą kvalifikacinę kategoriją paliko atsižvelgdamas tik į pareiškėjo nurodymą, tačiau pagal Statuto 40 straipsnio 4 dalį, turėjo būti įvertinta A. K. kvalifikacija, profesiniai įgūdžiai, darbo patirtis ir tik tada priimtas sprendimas dėl turimos kvalifikacinės kategorijos, suteiktos kitose statutinėse įstaigose, palikimo pataisos pareigūnų suteikiamoms kvalifikacinėms kategorijoms. Teismas pažymėjo, kad Komisija Nr. 1 nustatė, jog A. K. kvalifikacinę kategoriją turėjo tik iki 2015 m. gruodžio 31 d., t. y. skyrimo į pataisos pareigūno pareigas metu A. K. kvalifikacinės kategorijos neturėjo. Komisija Nr. 1 taip pat nustatė, kad kvalifikacinės kategorijos A. K. neteko 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymui. Naujos redakcijos Vidaus tarnybos statute kvalifikacinių kategorijų suteikimo vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo atsisakyta.

57.       Teismas padarė išvadą, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjo veiksmai, šiam siekiant, kad minėtose atrankose laimėtų atitinkami asmenys, buvo padaryti tyčia bei kaip vadovaujamas pareigas užimančiam asmeniui aiškiai suvokiant šių veiksmų neteisėtą pobūdį. Teismo nuomone, pareiškėjas, organizuodamas atrankas į Kybartų PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniojo inspektoriaus ir Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas, duodamas neteisėtus nurodymus, piktnaudžiavo tarnyba, nesilaikė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5 ir 8 punktuose bei Etikos taisyklių 3.1.4, 3.1.6, 3.2.3, 3.4.2 ir 3.8.1 punktuose nustatytų valstybės tarnautojų ir pataisos pareigūnų etikos principų, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktuose bei Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytų pareigų bei padarė Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 1, 4 ir 10 punktuose nustatytus šiurkščius tarnybinius nusižengimus.

58.       Teismas konstatavo, kad Komisija Nr. 1 tyrimą atliko visapusiškai, 2016 m. rugsėjo 16 d. išvada buvo surašyta išsamiai, tarnybinio nusižengimo sudėtis atskleista tinkamai, o pareiškėjo veiksmai pagrįstai buvo vertinti kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo teiginiai, jog Komisija Nr. 1 vadovavosi vien tik 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažyma ir kad 2016 m. rugsėjo 16 d. išvada yra neišsami, yra nepagrįsti. Iš šios išvados turinio nustatyta, kad Komisija Nr. 1 atsižvelgė į Kalėjimų departamento 2016 m. birželio 27 d. rašte
Nr. 1S-2379, 2016 m. liepos 8 d. rašte Nr. 1S-2528 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. rašte pateiktą dokumentinę medžiagą, pareiškėjo 2016 m. liepos 11 d. pasiaiškinimą Nr. 1/2-4616, Kalėjimų departamento darbuotojų (G. K., Ž. B., R. K.-L.) ir Kybartų PN darbuotojų (R. Z., E. R., A. M., E. Z., J. Š. ir D. M.-L.) rašytinius paaiškinimus, o taip pat Kybartų PN darbuotojų (R. Z., E. R., E. Z., A. K., R. Č., D. M.-L.) 2016 m. rugpjūčio 23 d. ir 25 d. Teisingumo ministerijoje vykusios apklausos metu pateiktą informaciją.

59.       Įvertinęs šalių paaiškinimus ir byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 26 d. įsakymu nuobauda – griežtas papeikimas – buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai.

60.       Dėl 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymo teismas pažymėjo, kad informacija Teisingumo ministerijoje iš Kalėjimų departamento buvo gauta 2016 m. rugpjūčio 10 d., 2016 m. rugpjūčio 12 d. (per 2 darbo dienas) buvo sudaryta Komisija Nr. 2, kurios sudėtis teisingumo ministro 2016 m. rugsėjo 14 d. ir 2016 m. rugsėjo 12 d. įsakymais buvo keičiama. Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą su prašymu pateikti paaiškinimą pareiškėjui buvo surašytas 2016 m. rugpjūčio 19 d. (per 5 darbo dienas). Teisingumo ministro 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1P-81 tarnybinio patikrinimo terminas buvo pratęstas 30 dienų, neįskaitant laiko, kurį pareiškėjas nebuvo tarnyboje dėl ligos, buvo komandiruotėje ar atostogose. Bendras tarnybinio patikrinimo atlikimo terminas buvo 60 dienų, neįskaitant laiko, kai pareiškėjas sirgo, t. y. nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 rugsėjo 4 d. (20 dienų). Tarnybinis patikrinimas turėjo būti atliktas iki 2016 m. spalio 31 d., jis buvo pradėtas 2016 m. rugpjūčio 12 d., baigtas – 2016 m. spalio 26 d., Komisijai Nr. 2 surašius išvadą, kurią teisingumo ministras patvirtino 2016 m. spalio 28 d. Nuobauda pareiškėjui paskirta 2016 m. lapkričio 3 d. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Taisyklėse įtvirtinti tarnybinio tyrimo procedūros ir terminai nebuvo pažeisti.

61.       Teismas akcentavo, kad priešingai, nei teigė pareiškėjas, aplinkybė, jog jis padarė tarnybinį nusižengimą, buvo nustatyta 2016 m. spalio 26 d. išvadoje, kadangi 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažymoje nebuvo tiriamas galimas pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas, t. y. būtent 2016 m. spalio 26 d. išvadoje, o minėtoje pažymoje buvo konstatuota, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo padarymo paaiškėjimo diena yra 2016 m. spalio 26 d. išvados surašymo (pateikimo) data, t. y. 2016 m. spalio 2 d. Tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta 2016 m. lapkričio 3 d., t. y. nepraėjus 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Statuto 30 straipsnyje įtvirtintas nuobaudos skyrimo terminas nebuvo pažeistas.

62.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas, atstovaudamas Kybartų PN, 2014 m. gruodžio 8 d. su UAB „Tele2“ sudarė sutartį Nr. 6448 dėl judriojo ryšio paslaugų teikimo. Komisija Nr. 2 2016 m. spalio 26 d. išvadoje pripažino, jog pareiškėjas, sudarydamas Sutartį Nr. 6448, nesilaikė Viešųjų pirkimų įstatymo ir Kybartų PN direktorius 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 7-10/14 patvirtintų Supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių nuostatų. Teismas su pareiškėjo pozicija, kad Sutartis Nr. 6448 neatitinka Viešųjų pirkimų įstatymo 2 straipsnio 32 dalies ir 34 dalies nuostatų, kadangi ja nebuvo siekiama įgyti jokių paslaugų Kybartų PN naudai ir interesams, bei kad ši sutartis savo turiniu nėra Kybartų PN sutartis, todėl ji nebuvo registruojama, nesutiko ir pažymėjo, kad atvejai, kada Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimai netaikomi, yra įtvirtinti šio įstatymo 10 straipsnyje, tačiau Sutarties Nr. 6448 sudarymas į Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio reguliavimo sritį nepatenka. Pacitavęs Viešųjų pirkimų įstatymo 85 straipsnio 2 dalies ir minėtų Supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių 3 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Sutartis Nr. 6448 turėjo būti sudaroma laikantis šių teisės aktų reikalavimų, t. y. atliekant viešųjų pirkimų procedūras, tačiau pareiškėjas jų nesilaikė.

63.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog į bylą išreikalautos UAB „Bitė Lietuva“ bei UAB „Tele2“ mobiliojo ryšio sutartys su Kybartų PN, sudarytos 2009 ir 2011 metais ankstesnių Kybartų PN vadovų, taip pat buvo sudaromos ne viešųjų pirkimų būdu, pareiškėjo pareigos laikytis įstatymų nepaneigia ir jo individualios tarnybinės atsakomybės už nustatytus pažeidimus nepanaikina. Tai, kad Kybartų PN nėra nutraukę su mobiliojo ryšio operatoriais sudarytų ankstesnių Sutarčių Nr. 1430 ir Nr. 6448, kurias Kybartų PN vardu pasirašė pareiškėjas, taip pat neturi esminės įtakos šios bylos ginčo sprendimui.

64.       Teismas akcentavo, kad nepagrįstas yra ir pareiškėjo teiginys, jog Sutartis Nr. 6448 dėl savo turinio neturėjo būti registruojama registruose. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-118 patvirtintų Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių 10 punkto nuostatos įtvirtina valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms pareigą registruoti registruose, sisteminti, sutvarkyti ir įtraukti į apskaitą visus gaunamus ir siunčiamus dokumentus. Tarp Kybartų PN ir UAB „Tele2“ sudaryta Sutartis Nr. 6448 turėjo būti registruojama Kybartų PN registruose. Be kita ko, Sutarties Nr. 6448 šalys yra Kybartų PN ir UAB „Tele2“, ši sutartis sukuria teises ir pareigas būtent sutarties šalims, todėl pareiškėjo argumentai, kad ši sutartis dėl savo turinio nėra Kybartų PN sutartis, todėl ji neturėjo būti registruota, yra visiškai nepagrįsti.

65.       Teismas sutiko su Komisijos Nr. 2 padaryta išvada, kad pareiškėjas, neatlikęs viešųjų pirkimų procedūrų, nustatytų Viešųjų pirkimų įstatyme, ir sudarydamas Sutartį Nr. 6448 su UAB „Tele2“, pažeidė minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytus lygiateisiškumo ir skaidrumo principus, nesilaikė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto viešųjų pirkimo tikslo – vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, Viešųjų pirkimų reikalavimų 7 straipsnio 3 dalies reikalavimų, minėtų Supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių 3 punkto, Dokumentų ir archyvų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje bei minėtų Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių 10 punkte įtvirtintų reikalavimų. Teismo nuomone, šis tarnybinis nusižengimas buvo padarytas tyčia, kadangi pareiškėjui, kaip Kybartų PN vadovui, yra žinomi teisės aktų reikalavimai, reguliuojantys dokumentų tvarkymą ir apskaitą bei viešuosius pirkimus, tuo labiau, kad Supaprastintų viešųjų pirkimų taisykles įsakymu tvirtino jis pats. Teismas padarė išvadą, kad 2016 m. spalio 26 d išvadoje šis tarnybinis nusižengimas buvo kvalifikuotas ir jo sudėtis buvo atskleista tinkamai.

66.       Teismas nustatė, kad Kybartų PN direktorius V. A., atstovaudamas Kybartų PN, 2012 m. lapkričio 21 d. su UAB „Tele2“ sudarė Sutartį Nr. 1430 dėl judriojo ryšio paslaugų teikimo. Šia sutartimi Kybartų PN buvo suteikti abonentiniai numeriai: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuriuos pareiškėjas perdavė naudotis savo artimiesiems giminaičiams: žmonai S. A. (abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini)); seseriai A. A. (abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini)); tėvui A. A. (abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini)); motinai I. A. (abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas abonentinių numerių perdavimo faktą artimiesiems giminaičiams pripažino, tačiau tai teisino Kybartų PN susiklosčiusia praktika ir laikė formaliu pažeidimu. Teismas šiuos pareiškėjo veiksmus vertino kaip veiksmus iš savanaudiškų paskatų, kadangi tokiais veiksmais pareiškėjas siekė naudos, t. y. palankesnių judriojo ryšio naudojimo paslaugų artimiesiems, tačiau Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 13 punkte yra įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo veika (veikimas ar neveikimas), kai tarnybinė padėtis naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus ar kitus teisės aktus, arba savanaudiškais tikslais (neteisėtai pasisavinamas ar kitiems perleidžiamas svetimas turtas, lėšos ir taip toliau) ar dėl kitokių asmeninių paskatų (keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų teikimo ir taip toliau), taip pat valstybės tarnautojo veiksmai, kuriais viršijami suteikti įgaliojimai ar savivaliaujama, apibūdinami kaip piktnaudžiavimas tarnyba. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punktą, piktnaudžiavimas tarnyba yra priskiriamas šiurkštiems pažeidimams.

67.       Vadovaudamasis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo (toliau – ir Interesų derinimo įstatymas) 22 straipsnio 3 dalimi ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nustatė, jog valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija minėto įstatymo nuostatų nevykdymo atveju ir savo iniciatyva gali atlikti pavaldaus asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, tarnybinės veiklos patikrinimą, tačiau kiekvienu atveju apie tyrimo rezultatus turi būti informuojama Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – ir VTEK), kuri turi teisę vertinti, ar atlikto tyrimo išvadoje asmens veiksmų įvertinimas atitinka Interesų derinimo įstatymo nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad kaip ir yra akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pareiga informuoti VTEK apie tyrimo rezultatus yra imperatyvi ir tik šios komisijos sprendimo pagrindu asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, gali būti skirta tarnybinė nuobauda dėl Interesų derinimo įstatymo nuostatų pažeidimo. Šioje byloje nagrinėjamu atveju Kybartų PN Administracijos direktorius, norėdamas skirti tarnybinę nuobaudą pareiškėjui už Interesų derinimo įstatymo nuostatų pažeidimą, VTEK turėjo informuoti apie pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus ir gauti šios komisijos sprendimą dėl Interesų derinimo įstatymo normų pažeidimo vertinimo.

68.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Teisingumo ministerija dėl to, jog atlikusi tyrimą ir nustačiusi, jog pareiškėjas galbūt pažeidė Interesų derinimo įstatymo nuostatas šiuo aspektu, būtų kreipusis į VTEK. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad tik ši komisija gali vertinti atlikto patikrinimo išvadą ir konstatuoti, ar asmuo pažeidė Interesų derinimo įstatymo nuostatas, padarė išvadą, kad Komisija Nr. 2, pati įvertinusi pareiškėjo veiksmų atitiktį šio įstatymo nuostatas bei be VTEK išvados nustačiusi, kad pareiškėjas pažeidė šio įstatymo nuostatas, viršijo kompetenciją. Atsižvelgus į tai, Komisijos Nr. 2 motyvai ir išvados dėl Interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 6 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų pažeidimo, pareiškėjui Sutartimi Nr. 1430 įgytus abonementinius numerius perdavus naudotis artimiems asmenims, buvo laikomi neteisėtais, todėl buvo pašalinti iš 2016 m. spalio 26 d. išvados. Teismas akcentavo, kad šių išvadų ir motyvų iš minėtos išvados pašalinimas nustatyto pažeidimo kvalifikavimui neturi įtakos.

69.       Teismas pažymėjo, kad Komisija Nr. 2, vertindama nurodytus pareiškėjo veiksmus, juos kvalifikavo ne tik kaip Interesų derinimo įstatymo pažeidimą, tačiau ir kaip pareiškėjo padarytą šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nustatytą Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 13 punkte – piktnaudžiavimas tarnyba – ir to paties įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3 bei 5 punktuose nustatytų valstybės tarnautojų svarbiausių etikos principų pažeidimą.

70.       Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, būdamas įstaigos vadovu, kuriam keliami ypač aukšti elgesio standartai, veikdamas iš savanaudiškų paskatų (sudarydamas Sutartį Nr. 1430 dėl abonentinių telefono numerių įgijimo ir juos perduodamas artimiesiems asmenims bei leisdamas naudotis ilgą laiko tarpą, siekė savanaudiško tikslo – palankesnių judriojo ryšio naudojimo paslaugų artimiesiems) šiurkščiai pažeidė tiek Valstybės tarnybos įstatyme, tiek Etikos kodekse įtvirtintą nesavanaudiškumo principą, t. y. pareiškėjas šiais veiksmais padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą.

71.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog Sutarties Nr. 1430 sudarymą lėmė nuo 2009 metų Kybartų PN susiklosčiusi praktika, kai naudojant identifikacinį numerį (Kybartų PN) buvo sudaromos sutartys su judriojo ryšio paslaugų teikėju, kurių tikslas buvo asmeninių abonentų suteikimas visiems to pageidaujantiems darbuotojams, nėra įrodyti. Atsakovė 2020 m. rugsėjo 3 d. rašte teismui nurodė, kad iš Marijampolės pataisos namų gavo informaciją, jog Kybartų PN nėra jokių oficialių dokumentų, kurie patvirtintų telekomunikacijų sutarčių sudarymą Kybartų PN vardu dėl paslaugų teikimo darbuotojams asmeninėms reikmėms, t. y. ne darbo funkcijoms atlikti. Kita vertus, net ir darant prielaidą buvus minėto pobūdžio praktikai pataisos namuose, tai nepateisina pareiškėjo veiksmų, sudarant Sutartį Nr. 1430 ir Kybartų PN suteiktus abonentinius numerius perduodant keturiems savo artimiems giminaičiams, kurie nebuvo pataisos namų darbuotojai. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad Kybartų PN nuo 2009 metų egzistavo praktika, pagal kurią Kybartų PN atstovaujantys vadovai ar kiti asmenys sudarytų sutarčių dėl judriojo ryšių paslaugų teikimo pagrindu būtų perdavę Kybartų PN suteiktus abonentinius numerius privatiems asmenims, t. y. savo artimiems giminaičiams. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad dėl Sutarties Nr. 1430 ir abonentinių numerių perdavimo artimiems giminaičiams Kybartų PN žala nebuvo padaryta, kadangi buvo apmokamos mobiliojo ryšio paslaugos grynais pinigais. Teismas pažymėjo, kad Kybartų PN nuostatuose nėra numatyta judriojo ryšio paslaugų teikimo privatiems asmenims veikla bei privačių asmenų atsiskaitymų už judriojo ryšio paslaugas administravimas, todėl sutarties su UAB „Tele2“ pagrindu įgytus abonentinius numerius perdavus tretiesiems asmenims, šios sutarties pagrindu administravimui (sąskaitų gavimas, lėšų apmokėti sąskaitas surinkimas, sąskaitų apmokėjimas ir kita) naudojamas Kybartų PN darbuotojų laikas ir kiti ištekliai turi būti vertinami kaip Kybartų PN sąnaudos, kurios yra pareiškėjo neteisėtų veiksmų pasekmė. Teismas pažymėjo, kad šis pažeidimas negali būti traktuojamas kaip mažareikšmis, kadangi jis truko apie trejus metus ir vienuolika mėnesių.

72.       Teismas akcentavo, kad Sutartis Nr. 6448 ir Sutartis Nr. 1430 yra savarankiškos sutartys. Be to, skiriasi pareiškėjo neteisėtų veiksmų pobūdis – su UAB „Tele2“ sudarius Sutartį Nr. 6448, nebuvo atliktos viešųjų pirkimų procedūros ir ši sutartis nebuvo įregistruota registruose, o Sutartimi Nr. 1430 įgytus abonentinius numerius perduodamas naudotis artimiesiems asmenims, pareiškėjas iš savanaudiškų paskatų piktnaudžiavo tarnyba. Atsižvelgus į tai, buvo padaryta išvada, kad nurodyti pažeidimai pagrįstai buvo vertinami kaip skirtingi.

73.       Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas tarnybinį automobilį naudojo asmeniniais tikslais. Pareiškėjas tai pripažino, tačiau, jo teigimu, šis pažeidimas Komisijos Nr. 2 nepagrįstai buvo pripažintas šiurkščiu, kadangi pareiškėjas pripažino, jog padarė šį pažeidimą, dėl jo gailėjosi, Komisijai Nr. 2 pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad dalis žalos buvo atlyginta dar iki Komisijos Nr. 2 tyrimo už 2016 m. balandžio 21 d. kelionę, 2016 m. balandžio 28 d. Kybartų PN pateikdamas prašymą priimti pinigus, informavo apie automobilio naudojimą asmeniniais tikslais, tačiau Komisija Nr. 2 į šias lengvinančias aplinkybes neatsižvelgė.

74.       Teismas pažymėjo, kad 2015 m. liepos 7–8 d. pareiškėjo telefoniniai pokalbiai su Kybartų PN vairuotoju R. K., R. K. rašytinis paaiškinimas Kalėjimų departamento direktorei ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 10 d. dokumentinė medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas, naudodamasis tarnybine padėtimi, davė nurodymus, nesusijusius su Kybartų PN vykdomomis funkcijomis: 2015 m. liepos 7 d. tarnybiniu automobiliu R. B. vežti į Marijampolėje esančius sodus; 2016 m. balandžio 21 d. pareiškėją vežti į Klaipėdoje esančią Lietuvos saugios laivybos administraciją; 2016 m. balandžio 26 d. jo asmeninius dokumentus vežti į Klaipėdoje esančią Lietuvos saugios laivybos administraciją; 2016 m. gegužės 31 d. jo pažįstamą Z. P. vežti į Kaune esančias Kauno klinikas. Komisija Nr. 2 taip pat nustatė, kad pareiškėjas, priimdamas sprendimą naudoti ir naudodamas tarnybinį automobilį asmeniniais tikslais, pasirašydavo ant kelionės lapų su neteisingais nurodytais duomenimis apie kelionės tikslą. 

75.       Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sutiko su Komisijos Nr. 2 padaryta išvada dėl pareiškėjo atliktų veiksmų teisinės kvalifikacijos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalį. Komisija Nr. 2 taip pat pagrįstai pripažino, kad tokie pareiškėjo veiksmai pažeidžia Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 5 punktuose įtvirtinus svarbiausius valstybės tarnautojų veiklos etikos principus (teisingumo, nesavanaudiškumo, nešališkumo) ir Etikos taisyklių 3.1.4, 3.1.6, 3.2.3 bei 3.4.2 punktuose nustatytų etikos principų (sąžiningai atlikti tarnybines pareigas; laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų ir duotos priesaikos; būti objektyvus, sąžiningas ir teisingas, priimdamas sprendimus, nagrinėdamas prašymus, skundus, pareiškimus, pasiūlymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis; laikytis duotos priesaikos ir elgtis sąžiningai) ir taip pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą pareigą laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba.

76.       Aptaręs Valstybės tarnybos įstatymo 301 straipsnio, nustatančio tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, 1 straipsnio 1 dalies 1–7 punktų bei 2 straipsnio 1–5 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad Komisija Nr. 2, vertindama pareiškėjo veiksmus, atsižvelgė į lengvinančią aplinkybę, t. y. kad V. A. padengė kuro sąnaudas, tačiau Komisija Nr. 2 pagrįstai išvadoje pažymėjo, kad žalą pareiškėjas atlygino tik pradėjus tarnybinį patikrinimą dėl galimų tarnybinių nusižengimų, o iki tarnybinio automobilio naudojimo asmeniniais tikslais paaiškėjimo V. A. šiuos faktus bandė nuslėpti, tarnybinio automobilio naudojimo lape patvirtindamas neteisingus duomenis apie tarnybinio automobilio naudojimą. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės – tarnybinio nusižengimo pripažinimo faktas, gailėjimasis bei informavimas apie tarnybinio automobilio naudojimą asmeniniais tikslais – Valstybės tarnybos įstatymo 301 straipsnyje išvardytų lengvinančių aplinkybių sąraše nėra įtvirtintos. Teismas nurodė, kad tarnybinio automobilio naudojimas asmeninėms reikmėms, t. y. valstybės turto asmeniniams poreikiams tenkinti naudojimas, yra atliekamas iš savanaudiškų paskatų, todėl Komisija Nr. 2 pagrįstai šiuos veiksmus kvalifikavo kaip savanaudiškus ir, atsižvelgdama į Valstybės tarnybos įstatymo 301 straipsnio 2 dalies 5 punktą, šią aplinkybę laikė V. A. tarnybinę atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

77.       Nors pareiškėjas teigė, kad atlikdama tarnybinį patikrinimą, Komisija Nr. 2 neteisingai perskaitė jo prašymą dėl išlaidų už 2016 m. balandžio 21 d. kelionę grąžinimo, kadangi pareiškėjo parašyti skaičiai „1“ ir „7“ yra vizualiai panašūs, tačiau iš byloje pateikto pareiškėjo prašymo teismas neturi pagrindo abejoti, kad jame nurodyta, jog prašoma priimti 59,20 Eur už 2016 m. balandžio 27 d., t. y. nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas iki Komisijos Nr. 2 tyrimo pats pripažino, jog automobilį naudojo savo interesais.

78.       Teismas akcentavo, kad pareiškėjo argumentai dėl tarnybinio automobilio naudojimo 2016 m. balandžio 26 d. ir 2016 m. gegužės 31 d. aplinkybių, t. y. kad jis tikėjosi, jog vairuotojas naudos ne tarnybinį transportą, jog V. A. vairuotojas Kalėjimų departamento Imuniteto skyriui reikalaujamus parodymus galėjo duoti vengdamas savo tarnybinės ar galbūt baudžiamosios atsakomybės, yra pagrįsti tik pareiškėjo daromomis prielaidomis ir samprotavimais, o ne objektyviais duomenimis.

79.       Teismas sutiko su Komisijos Nr. 2 padaryta išvada, kad pareiškėjo veiksmai, kai jis, eidamas įstaigos vadovo pareigas, naudojo tarnybinį transportą asmeninėms reikmėms, nors šį transportą tuo metu vairavo Kybartų PN vairuotojas R. K., pasirašė tarnybinio automobilio kelionės lape prie jam žinomai neteisingų duomenų apie tarnybinio automobilio panaudojimą, akivaizdžiai nesiderina su galiojančiomis moralės nuostatomis ir teisėtais lūkesčiais, kurių iš statutinių tarnautojų tikisi visuomenė. Pareiškėjo veiksmai nesiderina su pataisos pareigūno priesaika, jie diskredituoja bausmių vykdymo sistemą ir jos institucijas, mažina visuomenės pasitikėjimą ir sudaro įspūdį, jog pataisos pareigūnai, einantys įstaigos vadovo pareigas, turi teisę ir galimybę pažeidinėti teisės normų reikalavimus, savanaudiškai valstybės turtą naudodami asmeniniams poreikiams tenkinti.

80.       Teismas pažymėjo, kad Komisija Nr. 2 nustatė, jog pareiškėjas, priimdamas sprendimą naudoti ir naudodamas tarnybinį automobilį asmeniniais tikslais, pažeidė Interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 6 punktuose nustatytas pareigas, tačiau byloje duomenų, kad atsakovas dėl to, jog atlikęs tyrimą ir nustatęs, kad pareiškėjas savo veiksmais galbūt pažeidė Interesų derinimo įstatymo nuostatas, būtų kreipęsis į VTEK, nėra. Teismas padarė išvadą, kad Komisija Nr. 2, pati įvertinusi šių V. A. veiksmų atitiktį Interesų derinimo įstatymo nuostatoms bei be VTEK išvados nustačiusi, kad pareiškėjas pažeidė šio įstatymo nuostatas, peržengė savo įgaliojimų ribas. Atsižvelgus į tai, Komisijos Nr. 2 argumentai ir išvados dėl Interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 6 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų pažeidimo, pareiškėjui priėmus sprendimą naudoti ir naudojant tarnybinį automobilį asmeniniais tikslais, buvo padarytos viršijus savo įgaliojimus, todėl buvo pašalintos iš 2016 m. spalio 26 d. išvados, tačiau šių argumentų ir išvadų pašalinimas pareiškėjo nustatyto tarnybinio nusižengimo kvalifikavimui šiurkščiu įtakos neturi, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog valstybės tarnautojas ar pareigūnas, naudodamas tarnybinį automobilį asmeniniams tikslams, šiurkščiai nusižengia valstybės tarnautojo etikos principams ir jo veika turi piktnaudžiavimo tarnyba nusižengimo sudėtį. Nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai taip pat paneigia pareiškėjo teiginius apie tai, jog piktnaudžiavimas tarnyba, nenustačius šiurkštaus Interesų derinimo įstatymo reikalavimų pažeidimo, savaime nėra šiurkštus tarnybinis nusižengimas.

81.       Teismas su pareiškėjo teiginiu, kad pradėjus du atskirus tarnybinius patikrinimus, buvo siekiama sukurti formalų pagrindą atleisti jį iš tarnybos pagal Statuto 30 straipsnio 2 dalies 2 punktą, t. y. prieš tai skyrus tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, nesutiko. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai, reguliuojantys tarnybinių nuobaudų skyrimą, nenustato draudimo, nustačius pažeidimų daugetą, dėl jų tyrimo atlikti du atskirus patikrinimus, tuo labiau, kad pagrindas (vada) pradėti tyrimą dėl galbūt padarytų tarnybinių nusižengimų buvo skirtingas (Kalėjimų departamento 2016 m. birželio 27 d. raštas bei Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštas ir Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pažyma Nr. LV-2919). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbi byloje nustatyta aplinkybė yra ta, jog pareiškėjui atsakovė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų – pritaikė ne tik dėl to, jog per paskutinius dvylika mėnesių jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, bet ir dėl to, jog V. A. padarė du šiurkščius tarnybinius nusižengimus, už kuriuos Valstybės tarnybos įstatymas nustato tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos.

82.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tarnybinių nuobaudų skyrimo metu buvo Kybartų PN direktorius – statutinis valstybės tarnautojas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra akcentavęs, jog įstaigos vadovo tarnybinė atsakomybė pasižymi tam tikra specifika. Įstaigos vadovo statusas suponuoja aukštesnį negu paprastai kitų pareigūnų atsakomybės laipsnį už įstaigai pavestų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimą, jos darbo organizavimą, planavimą, koordinavimą ir veiklos kontrolę, teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Preziumuojama, kad įstaigos vadovas žino teisės aktų, reguliuojančių įstaigos veiklą ir jai pavestų funkcijų įgyvendinimą, reikalavimus, nes priešingu atveju toks asmuo apskritai negalėtų eiti tokių atsakingų pareigų. 

83.       Teismas nurodė, kad pareiškėjo padarytas sudėtinis tarnybinis nusižengimas susideda iš trijų savarankiškų tarnybinių nusižengimų, kurie buvo padaryti tyčiniais veiksmais. Iš trijų tarnybinių nusižengimų, du buvo pripažinti piktnaudžiavimu tarnyba, t. y. šiurkščiais tarnybiniais nusižengimais. Tuo labiau, kad net už kiekvieną šiurkštų tarnybinį nusižengimą galima skirti atleidimą iš pareigų. Teismas pažymėjo, kad vadovaujančio statutinio valstybės pareigūno elgesys pavaldiems pareigūnams ir visuomenei turi būti gero elgesio tarnyboje ir už jos ribų pavyzdžiu, tačiau pareiškėjas, eidamas vadovaujančias pareigas, ne tik pats nevykdė teisės aktų reikalavimų, tačiau davė neteisėtus nurodymus sau pavaldiems asmenims ir dėl tokio elgesio negali būti laikomas gero elgesio tarnyboje ir už jos ribų pavyzdžiu. Teismo nuomone, įvertinti pareiškėjo veiksmai diskredituoja bausmių vykdymo sistemą ir jos institucijas, mažina visuomenės pagarbą ir pasitikėjimą tiek valstybės institucijomis, tiek pačiu pareigūnu, sudaro įspūdį, jog valstybės pareigūnai, siekdami savanaudiškų tikslų, turi galimybę pažeidinėti teisės normų reikalavimus ir naudoti valstybės turtą asmeniniams ar artimųjų poreikiams tenkinti, t. y. pareiškėjo neteisėtų veiksmų pasekmės nėra mažareikšmės ir jų negalima sieti vien tik su valstybei ar Kybartų PN padaryta žala.

84.       Teismas akcentavo, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalį, nuobauda – atleidimas iš pareigų, gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jeigu prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Nagrinėjamu atveju egzistuoja abu pagrindai taikyti atleidimą iš pareigų, kadangi 2016 m. rugsėjo 26 d. įsakymu V. A. buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju vienintelė pareiškėjo padarytiems tarnybiniams nusižengimams proporcinga tarnybinė nuobauda yra jo atleidimas iš tarnybos.

85.       Įvertinęs šalių paaiškinimus, nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti ginčijamus įsakymus, šie įsakymai yra teisėti ir pagrįsti, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, teismas taip pat nenustatė kitų ginčijamų įsakymų panaikinimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalyje.

 

IV.

 

86.       Pareiškėjas V. A. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –skundą tenkinti.

87.       Pareiškėjas paaiškina, kad anksčiau bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pripažino, jog jam (pareiškėjui) 2016 m. rugsėjo 26 d. buvo nepagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda už veiksmus, kurie buvo atlikti nuo 2015 m. liepos 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d., kurie susiję su atrankos į Inspektoriaus pareigas organizavimu ir vykdymu, nesutiko su Teisingumo ministerijos pozicija, kad šis tarnybinis patikrinimas buvo inicijuotas „kito patikrinimo“ pagrindu, kadangi rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas gavus tai pačiai sistemai priklausančios institucijos informaciją. Be to, pateikus informaciją, buvo konkrečiai nurodyta, kad ji skirta pradėti galimam tarnybiniam patikrinimui, todėl 2016 m. rugsėjo 26 d. paskyrus nuobaudą, ji galėjo būti skiriama tik už veiksmus, kurie buvo atlikti nuo 2015 m. rugsėjo 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 25 d. Pirmosios instancijos teismas tą dalį, kuria taikyta tarnybinė atsakomybė už veiksmus, atliktus dėl atrankos į Inspektoriaus pareigas organizavimu ir vykdymu, panaikino remdamasis Statuto 30 straipsnio 3 dalimi.

88.       Pareiškėjas akcentuoja, kad antrą kartą bylą nagrinėjantis teismas nurodė, jog šiuo atveju turi būti taikomas trejų metų naikinamasis terminas tarnybinei nuobaudai skirti nuo nusižengimo padarymo dienos, nes šiuo atveju kompetentingas subjektas, t. y. Kalėjimų departamentas, atliko tarnybinį patikrinimą, nesusijusį su tarnybinės atsakomybės taikymu, o dėl gautų anoniminių skundų dėl pareiškėjo galbūt neteisėtų veiksmų, atliekant vidaus administravimo funkcijas, o vien faktas, kad Teisingumo ministerijai informaciją dėl galimo tarnybinio nusižengimo pateikė tai pačiai sistemai priklausanti institucija, t. y. Kalėjimų departamentas, nėra pagrindas vertinti, kad šiuo atveju turi būti taikomas vienų metų naikinamasis terminas tarnybinei nuobaudai skirti. Buvo padaryta išvada, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog Statuto 30 straipsnyje įtvirtintas nuobaudos skyrimo terminas nebuvo pažeistas.

89.       Pareiškėjo teigimu, jam tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas Kalėjimų departamento Imuniteto skyriui pateikus pažymą tarnybiniam patikrinimui atlikti. Nei vienoje iš dviejų pažymų nėra nustatyta, jog dėl pareiškėjo buvo atliktas atskiras Kalėjimų departamento patikrinimas. Priešingai, pažymose tik pateikiama informacija, kuria disponuoja Kalėjimų departamentas tarnybiniam patikrinimui atlikti. Be to, kriminalinės žvalgybos tyrimas dėl pareiškėjo buvo atliekamas dėl visai kitų faktinių aplinkybių, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, nepasitvirtino, todėl Kalėjimų departamentas duomenis apie galimus tarnybinius nusižengimus surinko atsitiktinai ir būtent dėl to, jog tikrinti ar taikyti kokių nors sankcijų pareiškėjui pats savaime Kalėjimų departamentas neturi teisės, informacija buvo surašyta ir perduota kompetentingai institucijai tarnybiniam patikrinimui atlikti.

90.       Pareiškėjas akcentuoja, kad tam tikrais atvejais kriminalinės žvalgybos tyrimas gali būti laikomas kitu patikrinimu, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra vienareikšmiško išaiškinimo, jog visi kriminalinės žvalgybos tyrimai savaime pripažįstami kitais patikrinimais. Kaip teisingai pastebėjo pirmiau šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, informaciją apie pareiškėją perdavė tai pačiai sistemai priklausantis Kalėjimų departamentas, kuris perduodamas informaciją, nurodė, jog ji teikiama tarnybiniam patikrinimui atlikti ir įvertinti, t. y. Kalėjimų departamentas pats šios informacijos nevertino, o tik perdavė ją.

91.       Pareiškėjas pažymi, kad jis paaiškino, jog E. Z. Sąvado II skiltis buvo palikta, kadangi ji jau dirbo vidaus tarnyboje, o J. M. nustatyta III skiltis, kadangi ji buvo pretendentė į vidaus tarnybą, t. y. skirtingos Sąvado skiltys buvo suteiktos dėl skirtingo kandidačių statuso. Pareiškėjas teigia, kad aplinkybę, jog J. M. Sąvado III skiltis buvo nustatyta pagrįstai patvirtina, ir tai, kad minėtai pareigybei reikalavimo tik II skilčiai nebuvo, o bet kuriuo atveju ji neperėjo CMEK patikrinimo ir pareigybė buvo laisva dar visus metus. E. Z. paaiškinimai, neva ji gavo nurodymą pasitraukti iš atrankos, yra subjektyvūs ir realiai pareiškėjas negali jų paaiškinti, kadangi juos davė ne jis. Pareiškėjas teigia, kad nei netiesiogiai, nei tiesiogiai nedavė jokių panašių nurodymų nedalyvauti atrankoje, kita vertus, ar neteisėtai jo vardu nepasinaudojo kiti asmenys, jis negali garantuoti.

92.       Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nurodė, jog neteisėtus jo veiksmus pagrindžia veiksmų seka ir telefoniniai pokalbiai, tačiau nei vieno konkretaus pokalbio, kuris neva pagrįstų neteisėtus pareiškėjo veiksmus, teismas nenurodė. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas nurodo, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos taisyklę, asmens kaltę turi įrodyti būtent nuobaudą skirianti institucija, o pagal bendrąjį in dubio pro reo principą (bet kurios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai), visi neaiškumai traktuojami asmens, kuriam yra inkriminuojami pažeidimai, naudai. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neįrodė ir nepaneigė jo argumentų, kad skirtingos Sąvado skiltys buvo nustatytos atsižvelgiant į skirtingą pretendenčių statusą, o telefoniniuose pokalbiuose nėra užfiksuotų jokių konkrečių ir neginčijamų pareiškėjo teiginių, kurie patvirtintų, jog jis neteisėtai ir sąmoningai siekė, kad būtent J. M. patektų į konkrečias pareigas. J. M. į pareigas nebuvo paskirta, o ir E. Z., net ir pasibaigus atrankai, į jas nepretendavo.

93.       Pareiškėjas pažymi, kad teismas, nurodydamas argumentus dėl atrankos į Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas, nevertino jo paaiškinimų, kuriuos patvirtino ir kiti liudytojai, paaiškinimus teikę dar tarnybinio patikrinimo metu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad R. Z. patvirtino, jog bendravo su pareiškėju, tačiau patvirtinimas, jog R. Z. atsižvelgė į pareiškėjo rekomendacijas, savaime nesudaro tarnybinio nusižengimo sudėties. R. Z. pabrėžė, kad pareiškėjas tik pateikė savo nuomonę ir nebandė daryti įtakos sprendimui priimti, teigia, jog visi be išimties liudytojai patvirtino, jog iš pareiškėjo nesulaukė jokio neteisėto spaudimo.

94.       Pareiškėjas nurodo, kad esminė aplinkybė yra tai, jog reikalavimai Socialinės reabilitacijos viršininko pareigybės apraše buvo pakeisti dar iki atrankos paskelbimo, o jis aiškiai pagrindė, kokiais motyvais vadovaujantis buvo pakeisti reikalavimai – didelė darbuotojų kaita minėtame skyriuje. Tai tarnybinio patikrinimo metu patvirtino ir E. R., tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjo paaiškinimus įvardijo kaip abstrakčius ir nieko neįrodančius, nors juos patvirtina ir visų kitų atranką organizavusių asmenų paaiškinimai. Pareiškėjas pažymi, kad pareigūnai iš minėtų pareigų į žemesnes ir mažiau apmokamas pereidavo dėl didelių krūvių, todėl skyrius turėjo daug problemų, tai buvo viena iš priežasčių keisti reikalavimus tokio skyriaus vadovui. Pareiškėjo nuomone, Komisija Nr. 1 visiškai nepagrįstai reikalavimą skyriaus vadovui turėti vadovavimo patirties laikė pertekliniu, kadangi toks reikalavimas ne tik yra pagrįstas, bet ir logiškas bei būtinas, kadangi anksčiau šias pareigas ėję asmenys akivaizdžiai su jomis nesutvarkydavo, todėl naujas reikalavimas atranką padarė tik dar atviresnę ne tik vidiniams Kybartų PN pareigūnams.

95.       Pareiškėjas pažymi, kad sprendimą dėl A. K. priėmė atrankos komisija, kurios visi nariai patvirtino, jog jokio poveikio nebuvo daroma, jie buvo objektyvūs ir įvertinę visus duomenis, pripažino, kad pareigas tinkamiausias eiti yra A. K., t. y. tokiu atveju abejoti reikėtų visų Kybartų PN darbuotojų tarnybine kompetencija, kadangi būtent jie priėmė šį sprendimą dėl A. K. ir neturėjo jokios pašalinės įtakos. Pareiškėjas teigia, kad aplinkybės, jog jis kaip nors tiesiogiai ar netiesiogiai darė įtaką atrankai, nepatvirtina jokie bylos duomenys. Atsižvelgus į tai, jog į pareigas A. K. paskyrė ir jam kvalifikaciją suteikė R. Z., atsakomybė dėl epizodo, susijusio su A. K. paskyrimu, tenka jam.

96.       Pareiškėjas akcentuoja, kad visiškai nepagrįsta yra Komisijos Nr. 1 išvada, jog jis R. Z. darė poveikį ar nurodė privalomai palikti kvalifikacijos laipsnį. R. Z. paaiškinime Komisijai patvirtino, jog pareiškėjas tik pateikė nuomonę, o sprendimą jis priėmė atsižvelgęs į visus turimus duomenis. R. Z. ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas, todėl tokį sprendimą priimti buvo pakankamai kompetentingas bei, kaip pats patvirtino, atsižvelgė ir į visus turimus duomenis, ir į teisinį reguliavimą, suteikiantį jam tokią teisę, todėl dėl šio epizodo tarnybinė atsakomybė teoriškai galėjo būti vertinama ne kaip pareiškėjo, o visiškai kito asmens. Nėra jokio pagrindo dėl vykdytos atrankos į Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas konstatuoti tarnybinį nusižengimą.

97.       Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė esminius įrodymų vertinimo pažeidimus, kadangi nevertino, jog pareiškėjo paaiškinimus patvirtina į pareigas A. K. priėmusio direktoriaus pavaduotojo R. Z. paaiškinimai, aplinkybes dėl atrankos reikalavimų pagrįstumo patvirtino E. R., o visi atranką vykdę komisijos nariai patvirtino, kad jiems nebuvo daroma jokia įtaka ir A. K. buvo geriausias kandidatas. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis tik paskatino A. K., kaip vieną patikimų ir atsakingų darbuotojų, dalyvauti atrankoje, tačiau jokiu būdu nesudarė jam sąlygų, o tokie veiksmai yra nepakankami tarnybinei atsakomybei užtraukti. Šių argumentų, kuriuos patvirtina rašytiniai atrankos komisijos narių E. R. ir R. Z. paaiškinimai, pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino, todėl neaišku, kuo vadovaujantis, ši tarnybinio patikrinimo medžiagos dalis nebuvo vertinama. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo neva padarytą tarnybinį nusižengimą išimtinai grindė 2016 m. rugsėjo 16 d. išvada, o ne tarnybinio patikrinimo medžiagoje esančiais duomenimis, kuriuos privalėjo vertinti. Pareiškėjo nuomone, dėl epizodo, susijusio su atranka į Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas, pirmosios instancijos teismas nenustatė nei vieno sudėties požymio, išskyrus fakto konstatavimą, jog pareiškėjas neužtikrino objektyvios atrankos, tačiau šias aplinkybes paneigė visi kiti atranką vykdę darbuotojai, o pareiškėjas ne tik nedalyvavo atrankos procedūroje, bet A. K. į pareigas priėmė visai kitas pareigūnas.

98.       Pareiškėjas nurodo, kad pateikdamas argumentus dėl paslaugų sutarties su UAB „Tele2“ sudarymo, padarė esminę Valstybės tarnybos įstatymo normų aiškinimo klaidą. Priešingai nei nurodoma teismo sprendime, nesikreipimas į VTEK turi esminę įtaką pažeidimo kvalifikavimui. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jos jis pagal Sutartį Nr. 1430 įgijo abonentinius numerius ir juos perdavė artimiems asmenims, leido jais naudotis jau apie trejus metus ir vienuolika mėnesių, siekdamas savanaudiško tikslo – palankesnių judriojo ryšio naudojimo paslaugų artimiesiems, todėl tokie jo veiksmai, atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, laikytini piktnaudžiavimu tarnyba. Kitų argumentų, kodėl pažeidimas laikytinas šiurkščiu, nei pirmosios instancijos teismas, nei Komisija Nr. 2 nepateikė. Piktnaudžiavimas tarnyba šiuo atveju negalėjo būti kvalifikuotas, kadangi abonentų suteikimo artimiesiems jau buvo įvykęs iki pareiškėjui tampant Kybartų PN vadovu ir jokia žala nebuvo padaryta; tokia praktika yra tęsiama ir toliau. Pripažinimas, jog pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, reikštų formalų teisingumo vykdymą.

99.       Pareiškėjas nurodo, kad aplinkybės, ar tarnybinis nusižengimas laikytinas šiurkščiu Interesų derinimo pažeidimu, Komisija Nr. 2 netyrė ir nemotyvavo, o be VTEK išvados to ir negalėjo padaryti. Tiek Komisija Nr. 1, tiek teismas nurodė, kad šis pažeidimas laikytinas šiurkščiu, kadangi buvo padarytas piktnaudžiavus tarnyba. Pareiškėjo nuomone, vien piktnaudžiavimo tarnyba konstatavimo pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies 4 punktą pripažinti pažeidimą šiurkščiu neužtenka. Teisės normos konstrukcija jungtuku „ir“ aiškiai įtvirtina, kad yra būtinas ir piktnaudžiavimas tarnyba, ir šiurkštus Interesų derinimo įstatymo pažeidimas, kurį galėjo konstatuoti tik VTEK. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodytas aplinkybes pripažino šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu, o teismo argumentai, kad šios aplinkybės neva pažeidžia kitas Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, yra neaktualūs, kadangi pareiškėjo atleidimas iš pareigų buvo paskirtas jo veiksmus kvalifikuojant ne kaip kitus Valstybės tarnybos įstatymo pažeidimus, o būtent kaip Valstybės tarnybos įstatyme 29 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatytą šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Atsakovė papildomai nemotyvavo, kad už kitus Valstybės tarnybos įstatymo pažeidimus yra pagrindas skirti būtent atleidimą, o rėmėsi tuo, jog pareiškėjo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas.

100.        Dėl pažeidimų turinio pareiškėjas pažymi, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, kurie patvirtintų jo sąmoningą naudos siekį. Pareiškėjas akcentuoja, kad eidamas Kybartų PN direktoriaus pareigas, 2012 m. lapkričio 21 d. su UAB „Tele2“ sudarė Sutartį Nr. 1430 dėl judriojo ryšio paslaugų teikimo, pagal kurią suteiktus keturis abonentinius numerius perdavė naudoti savo giminaičiams, kurie jais naudojosi ilgą laiką, t. y. apie trejus metus ir vienuolika mėnesių. Už suteiktas paslaugas atsiskaitymai buvo vykdomi grynaisiais pinigais. Dokumentai, patvirtinantys atsiskaitymą, laikomi Kybartų PN Administracijos reikalų skyriuje, atskirame aplanke. 2014 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas su UAB „Tele2“ sudarė Sutartį Nr. 6448 dėl judriojo ryšio paslaugų teikimo. Teismas 2020 m. spalio 1 d. iš mobiliojo ryšio operatorių UAB „Tele2“ ir UAB „Bitė Lietuva“ išreikalavo Kybartų PN sutartis, sudarytas nuo 2009 metų iki 2014 m. gruodžio 8 d. bei papildomai iš UAB „Tele2“ informaciją apie tai, ar pareiškėjo sudarytos sutartys, kurių sudarymas buvo inkriminuojamas kaip tarnybinis nusižengimas, buvo nutrauktos. Pareiškėjas nurodo, kad paaiškino, jog tokia naudojimosi mobiliojo ryšio operatorių paslaugomis praktika Kybartų PN buvo susiklosčiusi pakankamai ilgai, ji nebuvo taikoma tik pareiškėjo, ja naudodavosi ir kiti Kybartų PN darbuotojai. Dar nuo 2009 metų iki pareiškėjui tampant Kybartų PN vadovu, jam buvo perduoti keturi abonentai pagal ankstesnių vadovų sutartis. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovė 2020 m. rugsėjo 3 d. rašte nurodė, jog iš Marijampolės pataisos namų administracijos gavo informaciją, iš kurios matosi, kad Kybartų PN nėra jokių oficialių dokumentų, kurie patvirtintų telekomunikacijų sutarčių sudarymą Kybartų PN vardu dėl paslaugų teikimo darbuotojams asmeninėms reikmėms, t. y. ne darbo funkcijoms atlikti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad UAB „Bitė Lietuva“ bei UAB „Tele2“ pateiktos mobiliojo ryšio sutartys su Kybartų PN patvirtina, jog Teisingumo ministerija šioje byloje sąmoningai vengė pateikti įrodymus ir bandė nuslėpti bylai reikšmingas aplinkybes. Susiklosčiusi ilgametė praktika Kybartų PN, sudarant sutartis su mobiliojo ryšio operatoriais įstaigos vardu, siekiant gauti palankesnes sąlygas, buvo ir iki pareiškėjo vadovavimo laikotarpio, ir po jo atleidimo.

101.        Pareiškėjas pažymi, kad kaip matyti iš UAB „Bitė Lietuva“ pateiktų sutarčių, pirmoji sutartis 2009 m. rugsėjo 23 d. buvo sudaryta buvusio Kybartų PN vadovo E. Ž.. Vėliau, 2011 metais sutartis Kybartų PN vardu su UAB „Bitė Lietuva“ pasirašydavo L. J.. Sutartys analogiškai buvo sudaromos ne viešųjų pirkimų būdu, kadangi naudos gavėjas pagal sutartis buvo ne Kybartų PN, o darbuotojai, kuriems buvo perduodami mobiliojo ryšio kortelė ir telefonai, už paslaugas taip pat atsiskaitydavo darbuotojai per Kybartų PN; jokia turtinė ar neturtinė žala Kybartų PN nebuvo padaryta, mobiliojo ryšio sąskaitas apmokėdavo darbuotojai, o ne Kybartų PN. Be to, iš UAB „Bitė Lietuva“ pateiktų įrodymų matyti, jog darbuotojai, siekdami gauti Kybartų PN mobiliojo ryšio operatoriaus teikiamus pasiūlymus, perkeldavo savo asmeninius abonentus Kybartų PN. Taip pat paaiškėjo, jog darbuotojai, nebenorėdami naudotis mobiliojo ryšio operatoriaus paslaugomis, prašymus nutraukti paslaugas teikdavo savo vardu ir prašyme nurodydavo, jog abonentą perduoda Kybartų PN. Tai patvirtina, jog suteiktais abonentais naudodavosi būtent darbuotojai asmeniniais tikslais. Pareiškėjas teigia, kad UAB „Bitė Lietuva“ pateikti duomenys patvirtino jo poziciją, jog Kybartų PN buvo susiklosčiusi ilgametė praktika, pagal kurią mobiliojo ryšio operatoriai pateikdavo pasiūlymus įstaigoms sudaryti mobiliojo ryšio paslaugų sutartis palankesnėmis sąlygomis ir perduoti darbuotojams mobiliojo ryšio abonentus naudotis asmeniškai. Už paslaugas atsiskaitydavo patys darbuotojai per Kybartų PN. Pareiškėjas tokių sutarčių sudarė daug mažiau, nei prieš jį buvę Kybartų PN vadovai. Įstaigai apie tai buvo žinoma ir visą laikotarpį nebuvo jokių pretenzijų dėl tokio sutarčių modelio, išskyrus du atvejus, minimus pareiškėjo tarnybiniame patikrinime.

102.        Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad kaip patvirtino UAB „Tele2“, 2012 m. lapkričio 21 d. sutartis Nr. 1430 su UAB „Tele2“ dėl judriojo ryšio paslaugų teikimo ir 2014 m. gruodžio 8 d. sutartis Nr. 6448, kurių sudarymas buvo pripažintas kaip pareiškėjo tarnybinis nusižengimas, nes neva nebuvo laikytasi viešųjų pirkimų procedūrų, net nebuvo nutrauktos. Tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjui buvo pritaikyta tarnybinė atsakomybė už tai, jog jis sudarė dvi sutartis, tačiau pats darbdavys šių sutarčių po pareiškėjo atleidimo nenutraukė ir toliau naudojosi pagal sutartis teikiamomis paslaugomis. Pareiškėjo nuomone, nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog sutartys buvo sudaromos pagal susiklosčiusią praktiką. Viešųjų pirkimų procedūrų nebuvo laikomasi, kadangi naudos gavėjai buvo darbuotojai, kurie patys apmokėdavo už paslaugas per Kybartų PN.

103.        Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas prieštarauja pats sau, nes viena vertus, nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įpareigojo nustatyti, ar pareiškėjo minima praktika Kybartų PN egzistavo, šiuos įrodymus išreikalavo, kita vertus, paaiškėjus, kad įrodymai pagrindžia pareiškėjo poziciją, padarė išvadą, kad šios aplinkybės neturi įtakos jo pažeidimo kvalifikavimui. Pareiškėjo nuomone, šią išvadą paneigia tai, jog jeigu šios aplinkybės nebūtų turėjusios įtakos jo veiksmų vertinimui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nebūtų naikinęs ankstesnio teismo sprendimo ir grąžinęs bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo remdamasis, be kita ko, ir tuo, jog byloje nebuvo nustatyta, ar Kybartų PN egzistavo praktika dėl mobiliojo ryšio sutarčių sudarymo.

104.        Savo poziciją dėl tarnybinio transporto naudojimo pareiškėjas jis esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas iki Komisijos Nr. 2 tyrimo pats pripažino, jog automobilį naudojo savo interesais, yra visiškai nelogiška, kadangi byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas 2016 m. balandžio 27 d. tarnybinio transporto nenaudojo, todėl jis objektyviai nebūtų teikęs prašymo priimti pinigus už jo tos dienos kelionę, kurią jis nesinaudojo tarnybiniu transportu. Akivaizdu, kad jis teikė prašymą priimti žalos atlyginimą už tą dieną, kada naudojosi tarnybiniu transportu. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą Kybartų PN priimti pinigus (59,20 Eur) už kelionę tarnybiniu automobiliu, pirmosios instancijos teismas tik formaliai pritarė, kad 2016 m. balandžio 27 d. tarnybinio automobilio pareiškėjas nenaudojo savo reikmėms, todėl pagrindo priimti atlyginimą nebuvo. Tai reiškia, kad pareiškėjas Kybartų PN jau buvo informavęs apie tarnybinio automobilio naudojimą asmeniniais tikslais, t. y. kelios lengvinančios aplinkybės, į kurias Komisija Nr. 2, siūlydama skirti tarnybinę nuobaudą, neatsižvelgė ir taip pažeidė Statuto 30 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas akcentuoja, kad dar iki Komisijos tyrimo Nr. 2 tyrimo pats pripažino, jog 2016 m. balandžio 21 d. tarnybinį automobilį naudojo savo interesais ir padarytą žalą atlygino.

105.        Pareiškėjas nurodo, kad 2016 m. balandžio 26 d. ir 2016 m. gegužės 31 d. tarnybinio automobilio naudojimas jam tapo žinomas tik pradėjus tarnybinį patikrinimą, kadangi jis tikėjosi, jog vairuotojas naudos ne tarnybinį transportą. Jo vairuotojas Kalėjimų departamento Imuniteto skyriui reikalaujamus parodymus galėjo duoti vengdamas savo tarnybinės ir galbūt baudžiamosios atsakomybės. Sužinojęs, kad vairuotojas R. K. naudojo tarnybinį automobilį, pareiškėjas, nedelsdamas atlygino padarytą žalą ir padarytą pažeidimą pripažino, kadangi galbūt su vairuotoju nesuprato vienas kito, todėl atsakomybę prisiėmė jis. Komisija Nr. 2 nurodė, kad šis pažeidimas laikytinas šiurkščiu, kadangi buvo padarytas piktnaudžiavus tarnyba, tačiau atsižvelgus į tai, kad ši komisija minėto pažeidimo nekonstatavo kaip šiurkštaus Interesų derinimo įstatymų reikalavimų pažeidimo, pažeidimas negali būti laikomas šiurkščiu. Be to, tam, jog būtų galima konstatuoti šiurkštų Interesų derinimo įstatymo pažeidimą, yra būtinas VTEK sprendimas dėl minėto įstatymo nuostatų pažeidimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju analogiškai kaip ir dėl mobiliojo ryšio paslaugų sutarčių sudarymo, į VTEK nebuvo kreiptasi nei prieš, nei po tarnybinio patikrinimo, o vien piktnaudžiavimo tarnyba nusižengimą pripažinti šiurkščiu nepakanka, todėl toks procedūrinis pažeidimas, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, yra esminis.

106.        Pagrįsdamas savo poziciją dėl tarnybinio patikrinimo metu surinktų įrodymų vertinimo teisėtumo, pareiškėjas akcentuoja, kad jo skundo nagrinėjimas bendrosios kompetencijos teisme vyko jam nedalyvaujant ir nesuteikiant galimybės jam susipažinti su kriminalinės žvalgybos byla: kriminalinės žvalgybos subjekto prašymai, prokuroro teikimai ir teismų nutartys pareiškėjui sąmoningai buvo pateiktos tik po 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo. Visą kriminalinės žvalgybos medžiagą, t. y. keturias sankcijas (prašymus, teikimus ir nutartis) dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei dvi sankcijas (prašymus, teikimus ir nutartis) dėl slapto patekimo į patalpas ir techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka išreikalavo tik šią bylą nagrinėjantis teismas. Pareiškėjo nuomone, šią bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas įrodymus ir jo argumentus turėjo vertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, atsižvelgti į tai, jog anksčiau nei pareiškėjui, nei šiam teismui visa kriminalinės žvalgybos byla nebuvo pateikta ir vadovautis tuo pačiu modeliu, kuris taikomas ir baudžiamosiose bylose, kuriose teismai visais atvejais patys išsireikalauja ir įvertina kriminalinės žvalgybos sankcijas konkrečioje byloje. 

107.        Pareiškėjas nurodo, kad panašios pozicijos, tikėtina, laikosi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, su kuria šiuo metu vyksta ginčas Europos Žmogaus Teisių Teisme, akcentuoja, jog būtent tarnybinį ginčą nagrinėjančiam teismui Konstitucinio Teismo nutarime yra įtvirtinama pareiga vertinti kriminalinės žvalgybos teisėtumą, todėl pareiškėjo skundas, pateiktas Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka, neturi išankstinės reikšmės šioje byloje, kadangi šiose bylose pačios sankcijos nebuvo vertinamos. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo vertinti, ar duomenys buvo surinkti esant teisėtam pagrindui. Maksimalaus vienų metų Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatyto termino vykdyti kriminalinę žvalgybą taikymas yra pakankamas pagrindas įvertinti ir patikrinti, ar tokie kriminalinės veiksmai buvo teisėti, pagrįsti ir konkrečiu atveju būtini.

108.        Ginčydamas prieš jį surinktų ir tarnybinės atsakomybės klausimui perduotų kriminalinės žvalgybos duomenų būtinumą ir proporcingumą bei teisėtumą, pareiškėjas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui.

109.        Pareiškėjas nesutinka, kad tarnybiniai patikrinimai nebuvo sąmoningai išskaidyti, kadangi informacija buvo pateikta dvejomis kriminalinės žvalgybos pažymomis. Kriminalinės žvalgybos veiksmus prieš pareiškėją atliko vienas pareigūnas, kuris, užbaigęs tyrimą, surašė abi pažymas, t. y. jis galėjo visus pateikti duomenis iš karto, kadangi visi duomenys jam tapo žinomi užbaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą, tačiau sąmoningai duomenis išskyrė į du raštus, t. y. 2016 m. birželio 27 d. ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. Pareiškėjas teigia, kad atskiri teisingumo ministro įsakymai buvo priimti vadovaujantis tuo pačiu pagrindu pradėtais tarnybiniais patikrinimais. Pareiškėjo nuomone, dėl tokiu pačiu būdu nustatytų aplinkybių išskaidžius tyrimus, buvo siekiama sukurti formalų pagrindą pareiškėją atleisti iš tarnybos pagal Statuto 30 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pareiškėjas teigia, kad jo tarnybinės atsakomybės klausimai turėjo būti nagrinėjami vieno tyrimo metu ir, esant pagrindui, taikius už juos vieną tarnybinę nuobaudą. Akcentuoja, kad teismas turi pareigą patikrinti byloje surinktus duomenis, o ne formaliai perrašyti atsakovo išvadose nurodytus motyvus, kadangi priešingu atveju nėra įvykdomas teisingumas, tačiau tik sukuriama jo regimybė.

110.        Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas, skirdamas nuobaudą – griežtą papeikimą, visų pirmą, pažeidė nuobaudos skyrimo terminą dėl epizodo dėl atrankos į Inspektoriaus pareigas; nuobauda už atranką į Socialinės reabilitacijos skyriaus vadovo pareigas buvo paskirta remiantis išimtinai prielaida, jog pareiškėjas kalbėjosi su R. Z., tačiau tendencingai nebuvo neatsižvelgta, jog visi liudytojai patvirtino, kad pareiškėjas nedarė įtakos dėl atrankos vykdymo. Teisingumo ministerija nepaneigė, kad vadovavimo patirties reikalavimas, pretenduojant į vadovo pareigas, gali būti netinkamas. Institucija taip pat nepaneigė, kad šiose pareigose buvo didelė darbuotojų kaita, todėl kilo pagrindas keisti reikalavimus. Pareiškėjo nuomone, atsakovė neturėjo apsiriboti aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos kriminalinės žvalgybos pažymoje, nors joje ir nebuvo užfiksuota jokių tiesioginių jo neteisėtų veiksmų, ir turėjo įvertinti visus įrodymus.

111.        Pareiškėjas akcentuoja, kad skiriant nuobaudą, nepaisant to, jog jis neatliko neteisėtų veiksmų, buvo pažeista procedūra dėl privalomo kreipimosi į VTEK, o tai, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, yra pakankamas pagrindas panaikinti nuobaudą. Teisingumo ministerija iš karto negalėjo skirti griežčiausios nuobaudos – atleidimo iš pareigų, kadangi tarnybinis nusižengimas nebuvo šiurkštus. Kadangi Komisija Nr. 2 nekonstatavo šiurkštaus Interesų derinimo reikalavimų pažeidimo, tarnybinio transporto naudojimas negali būti laikomas šiurkščiu pažeidimu. 

112.        Pareiškėjo nuomone, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nebuvo būtinųjų sąlygų tarnybinį nusižengimą pripažinti šiurkščiu, o galiojantis griežtas papeikimas buvo paskirtas sąmoningai išskaidžius tarnybinį patikrinimą į du atskirus. Be to, griežtas papeikimas pareiškėjui buvo paskirtas nepagrįstai ir nesilaikant nustatyto termino.

113.        Pareiškėjas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju buvo neginčijamai nustatyta tik tai, jog jis naudojosi tarnybiniu transportu, tačiau visa pareiškėjo atsakomybė grindžiama tuo, kad tiek tarnybinio transporto naudojimas, tiek sutarčių su mobiliojo ryšio operatoriais sudarymas, atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatytą šiurkštų tarnybinį nusižengimą, tačiau šis pažeidimas buvo kvalifikuotas esant ir teismo nustatytam procedūriniam pažeidimui (nesikreipimui į VTEK), o vien piktnaudžiavimo tarnyba konstatavimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad šiurkščiam pažeidimui konstatuoti pakanka kitų Valstybės tarnybos įstatymo pažeidimų. Kadangi Komisija Nr. 2 parengtoje išvadoje netinkamai kvalifikavo tarnybinį nusižengimą, teismas negalėjo jos motyvų ištaisyti sprendime nurodydamas, jog pareiškėjo veiksmai atitinka ir kitus pažeidimus.

114.        Atsakovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

115.        Savo poziciją atsakovė iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai įvertino kriminalinės žvalgybos metu surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, jog kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu surinkti duomenys apie pareiškėjo padarytas veikas buvo išslaptinti ir panaudoti tarnybinių nusižengimų procedūrose, nepažeidžiant Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nuostatų. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo teisėti ir duomenys, naudoti tarnybinio patikrinimo metu, buvo gauti teisėtais būdais ir galėjo būti naudojami pareiškėjo atliktiems veiksmams tirti bei vertinti, yra pagrįsta.

116.        Atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Statuto 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuobaudos skyrimo terminas nebuvo pažeistas.

117.        Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog jie patvirtina, kad pareiškėjo veiksmai, šiam siekiant, jog minėtose atrankose laimėtų atitinkami asmenys, buvo padaryti tyčia bei vadovaujamas pareigas užimančiam asmeniui aiškiai suvokiant šių veiksmų neteisėtą pobūdį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, organizuodamas atrankas į Inspektoriaus ir Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas, duodamas neteisėtus nurodymus, piktnaudžiavo tarnyba, nesilaikė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5 ir 8 punktuose bei Etikos taisyklių 3.1.4, 3.1.6, 3.2.3, 3.4.2 ir 3.8.1 punktuose nustatytų valstybės tarnautojų ir pataisos pareigūnų etikos principų, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktuose bei Biudžetinių įstaigų 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytų pareigų ir padarė Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 1, 4 bei 10 punktuose nustatytus šiurkščius tarnybinius nusižengimus.

118.        Atsakovė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, pagrįstai konstatavo, kad pagrindo naikinti 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymą pareiškėjo skunduose nurodytais argumentais nėra, šis įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai diskredituoja bausmių vykdymo sistemą ir jos institucijas, mažina visuomenės pagarbą ir pasitikėjimą tiek valstybės institucijomis, tiek pačiu pareigūnu, sudaro įspūdį, jog valstybės pareigūnai, siekdami savanaudiškų tikslų, turi galimybę pažeidinėti teisės normų reikalavimus ir naudoti valstybės turtą asmeniniams ar artimųjų poreikiams tenkinti, t. y., pareiškėjo neteisėtų veiksmų pasekmės nėra mažareikšmės ir jų negalima sieti vien tik su valstybei ar Kybartų PN padaryta žala.

119.        Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis ABTĮ nuostatų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi ABTĮ 56 straipsniu ir priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bei objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

V.

 

120.       Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo V. A. skundo reikalavimai panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. rugsėjo 26 d. įsakymą Nr. 1P-80, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, ir 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymą Nr. 1P-88, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, pagrįstumas ir teisėtumas.

121.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjui, ėjusiam Kybartų PN direktoriaus pareigas, 2016 m. rugsėjo 26 d. įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda už tai, kad jis (pareiškėjas) padarė Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1, 4 ir 10 punktuose nustatytus šiurkščius tarnybinius nusižengimus, nes organizuodamas atrankas į Kriminalinės žvalgybos skyriaus ir Socialinės reabilitacijos skyriaus pataisos pareigūnų pareigas, duodamas neteisėtus nurodymus, piktnaudžiavo tarnyba ir nesilaikė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5 ir 8 punktuose ir Etikos taisyklių 3.1.4, 3.1.6, 3.2.3, 3.4.2 ir 3.8.1 punktuose nustatytų valstybės tarnautojų ir pataisos pareigūnų etikos principų, Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1, 4 ir 5 punktuose nustatytų pareigų, netinkamai vykdė Kybartų PN direktoriaus pareigybės aprašymo 7.9 punkte nustatytą funkciją. 2016 m. rugsėjo 16 d. išvadoje, kuri yra sudėtinė 2016 m. rugsėjo 26 d. įsakymo dalis, nurodyta, kad pareiškėjas, pasirašydamas J. M. 2015 m. birželio 19 d. siuntimą Nr. 1/2-3926 atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę, vėliau organizavęs jo pakeitimą, su pakeistais sveikatos būklės reikalavimais, siekė, kad į Inspektoriaus pareigas būtų priimta J. M.. Paaiškėjus, kad J. M. negalės dalyvauti atrankoje dėl netinkamumo tarnybai bausmių vykdymo sistemoje pagal sveikatos būklės reikalavimus, pareiškėjas davė neteisėtus nurodymus Kybartų PN pavaduotojams E. R. ir R. Z., kad pastarieji nurodytų E. Z. nebedalyvauti atrankoje; pareiškėjas, pakeisdamas Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašymą ir nustatydamas specialiuosius reikalavimus šiai pareigybei, kad į ją galėtų pretenduoti A. K., su kuriuo pareiškėjas yra anksčiau kartu dirbęs, padėdamas A. K. pasirengti atrankai, o taip pat nurodydamas Kybartų PN pavaduotojui R. Z. palikti pirmą kvalifikacinę klasę, siekė, kad į Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas būtų paskirtas būtent A. K..

122.       Taip pat byloje nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu (jo sudėtinė dalis 2016 m. spalio 26 d. išvada) pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta dėl to, jog jis (pareiškėjas), neatlikęs viešųjų pirkimų procedūrų ir sudarydamas 2014 m. gruodžio 8 d. sutartį Nr. 6448 su UAB „Tele2“ dėl judriojo ryšio paslaugų teikimo, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, 7 straipsnio 3 dalies, Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punkto, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Kybartų PN supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių 3 punkto nuostatas ir netinkamai vykdė Kybartų PN nuostatų 17.3 punkte bei Kybartų PN direktoriaus pareigybės aprašymo 7.2 punkte pavestas funkcijas; 2012 m. lapkričio 21 d. sudaryta su UAB „Tele2“ sutartimi Nr. 1430 įgytus 4 abonentinius numerius perduodamas naudotis artimiems asmenims, piktnaudžiaudamas tarnyba, šiurkščiai pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 6 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių, Biudžetinių įstaigų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas, taip pat nesilaikė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 5 punktuose, Etikos taisyklių 3.1.4, 3.1.6, 3.2.3 ir 3.3.2 punktuose nustatytų etikos principų ir tuo pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą pareigą; priimdamas sprendimą naudoti ir naudodamas tarnybinį automobilį asmeniniais tikslais, pasirašydamas ant kelionės lapų su neteisingais nurodytais duomenis apie kelionės tikslą, duodamas neteisėtus nurodymus vairuotojui R. K., piktnaudžiaudamas tarnyba šiurkščiai pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 5 punktuose, Etikos taisyklių 3.1.4, 3.1.6, 3.2.3 ir 3.3.2 punktuose nustatytus etikos principus, Valstybės tarnybos 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą pareigą, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 6 punktuose nustatytas pareigas ir sulaužė Statuto 14 straipsnyje numatytą ir duotą pataisos pareigūno priesaiką, netinkamai vykdė Kybartų PN direktoriaus pareigybės aprašymo 7.7 punkte nustatytą funkciją.

123.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo ir atsakovės išsakytus argumentus dėl pareiškėjui skirtų tarnybinių nuobaudų pagrįstumo ir teisėtumo, įvertinęs byloje surinktus įrodymus (ABTĮ 56 str.), atsižvelgęs į šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-5209-968/2019), kuria buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išdėstytus nurodymus ir teisės išaiškinimus (ABTĮ 148 str. 2 d.), padarė išvadą, kad atsakovė pagrįstai ir teisėtai paskyrė pareiškėjui tarnybines nuobaudas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė, skirdama pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, iš esmės pagrįstai nustatė pareiškėjo padarytus pažeidimus, išskyrus tai, jog Komisija Nr. 2, pati įvertinusi pareiškėjo veiksmų atitiktį Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymui ir be VTEK išvados nustačiusi, kad pareiškėjas pažeidė šio įstatymo nuostatas, viršijo kompetenciją. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Komisijos Nr. 2 motyvai ir išvados dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 6 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų pažeidimo, pareiškėjui Sutartimi Nr. 1430 įgytus abonentinius numerius perdavus naudotis artimiems asmenims, laikomi neteisėtais, todėl šalinami iš 2016 m. spalio 26 d. išvados.

124.       Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis pripažinta, kad pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai paskirtos tarnybinės nuobaudos, ir laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, susijusioms su pareiškėjo padarytais tarnybiniais nusižengimais, ir išvada, kad pareiškėjui tarnybinės nuobaudos paskirtos pagrįstai ir teisėtai.

125.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Statuto, galiojusio iki 2019 m. sausio 1 d., 30 straipsnio 1 dalis nustatė, jog pataisos pareigūnui (statutiniam valstybės tarnautojui) už tarnybinį nusižengimą skiriama tarnybinė nuobauda. Ji skiriama atsižvelgiant į nusižengusio pataisos pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pataisos pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, į tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme  ir (ar) į Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymą ar Kriminalinės žvalgybos įstatymą gauta informacija gali būti panaudota pataisos pareigūnui skiriant tarnybinę nuobaudą tik tuo atveju, kai ši informacija išslaptinama teisės aktų nustatyta tvarka.

126.       Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) įstatymų leidėjas turi pareigą valstybės tarnybos santykius reguliuoti, o valstybės tarnybos sistema turi veikti taip, kad ne tik būtų nustatyta atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus pažeidimus, bet ir kad asmenys, padarę pažeidimus valstybės tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn (žr., pvz., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimą, 2019 m. balandžio 18 d. nutarimą).  Konstitucinis Teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutarime nurodė, kad nenustačius galimybės tinkamai taikyti bet kuriam valstybės tarnautojui (pareigūnui) tarnybinės atsakomybės, inter alia (be kita ko) panaudojant įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų apie jį surinktą informaciją, būtų sukurta pagal Konstituciją netoleruotina situacija – nebūtų užtikrinta, kad tarnybinius nusižengimus padarę asmenys, inter alia minėtas kitas asmuo, būtų iš tikrųjų traukiami tarnybinėn atsakomybėn, t. y. būtų sudarytos prielaidos valstybės tarnyboje dirbti asmenims, neatitinkantiems jiems iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, kaip antai tinkamai atlikti savo pareigas vadovaujantis Konstitucija ir teise, būti lojaliems Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, priimti skaidrius ir motyvuotus sprendimus. 

127.       Tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013; kt.).

128.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo; būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-662/2015; kt.). Įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę valstybės tarnautojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2207/2011; kt.).

129.       Jeigu konstatuojama, kad iš viso nebuvo pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą, pavyzdžiui, dėl to, jog nustatyti (įrodyti) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai ar padarytas tarnybinis nusižengimas vertintinas kaip mažareikšmis, sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą panaikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-552/2015; kt.).

130.       Nustatant teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su statutinio pareigūno  padarytais tarnybiniais nusižengimais, vadovaujamasi ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.  Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, kad teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

131.       Nagrinėjamu atveju tiek atsakovė, tiek pirmosios instancijos teismas, nagrinėdami ir vertindami pareiškėjo padarytus tarnybinius nusižengimus, rėmėsi ir teisės aktų nustatyta tvarka išslaptinta kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. KŽTB-002-1-2015 metu gauta informacija (pareiškėjo telefoniniais pokalbiais). Akcentuotina, kad apie pareiškėjo padarytus tarnybinius nusižengimus buvo sprendžiama įvertinus visus surinktus įrodymus, atliekant tarnybinius patikrinimus, o ne vien tik kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. KŽTB-002-1-2015 metu gautą informaciją. 

132.       Lietuvos vyriausiasis administracinis 2019 m. spalio 2 d. nutartyje, perduodamas šią bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, remdamasis Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimo 86.3 ir 86.3.1 punktais, nurodė, kad šios bylos nagrinėjimo dalyku, be kitų aspektų, turėjo būti ir kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. KŽTB-1-2015 metu surinktos, vėliau išslaptintos bei perduotos tarnybiniam nusižengimui tirti, informacijos, kaip įrodymo, teisėtumas, patikimumas bei proporcingumas.

133.       Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ypač detaliai išnagrinėjo ir įvertino apeliacinės instancijos teismo nurodytas aplinkybes, pareiškėjui buvo sudarytos galimybės išsakyti argumentus dėl šios informacijos rinkimo teisėtumo, jos patikimumo bei proporcingumo. 

134.       Byloje nustatyta, kad Kalėjimų departamento Imuniteto skyriuje 2015 m. birželio 22 d. pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas Nr. KŽTB-002-l-2015 dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymius. Išnagrinėjęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2015 m. birželio 26 d. teikimą Nr. S18-02RN sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmus, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 30 d. nutartimi Nr. SN-1134RN sankcionavo elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptą kontrolę ir fiksavimą pareiškėjo atžvilgiu nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Išnagrinėjęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2015 m. rugsėjo 25 d. teikimą Nr. S18-06RN pratęsti sankcionuotus kriminalinės žvalgybos veiksmus, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi Nr. SN-1674RN pratęsė sankcijos terminą elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptos kontrolės ir fiksavimo pareiškėjo atžvilgiu nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. Išnagrinėjęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2015 m. gruodžio 18 d. teikimą Nr. S18-10RN pratęsti sankcionuotus kriminalinės žvalgybos veiksmus, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi Nr. SN-2285RN pratęsė sankcijos terminą elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptos kontrolės ir fiksavimo pareiškėjo atžvilgiu nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. kovo 30 d. Išnagrinėjęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2016 m. kovo 24 d. teikimą Nr. S18-06RN pratęsti sankcionuotus kriminalinės žvalgybos veiksmus, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi Nr. SN-580RN pratęsė sankcijos terminą elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptos kontrolės ir fiksavimo pareiškėjo atžvilgiu nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. birželio 22 d.

135.       Pareiškėjas skundė kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus Lietuvos Respublikos Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijai, prašydamas ištirti Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus vykdyto kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. KŽTB-002-1-2015 teisėtumą ir atitiktį Kriminalinės žvalgybos įstatymui bei galimai padarytus asmens teisių ir laisvių pažeidimus. Šis pareiškėjo skundas buvo persiųstas Generalinei prokuratūrai, kuri išnagrinėjusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė Kriminalinės žvalgybos įstatymo reikalavimų pažeidimų ir apie tai 2017 m. gegužės 16 d. raštu Nr. 17.2-4222 informavo pareiškėją. Pareiškėjas, nesutikdamas su Generalinės prokuratūros sprendimu, 2017 m. gegužės 16 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas panaikinti minėtą Generalinės prokuratūros sprendimą, pripažinti Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus vykdytą kriminalinės žvalgybos tyrimą Nr. KŽTB-002-1-2015 neteisėtu ir išreikalauti iš Teisingumo ministerijos bei Kalėjimų departamento šią kriminalinės žvalgybos tyrimo bylą. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo (jo atstovo) skundą, 2017 m. liepos 4 d. nutartimi jį tenkino iš dalies, t. y. panaikino Generalinės prokuratūros sprendimą ir perdavė pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo.

136.       Generalinė prokuratūra, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, 2017 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. 17.2-6397 (sprendimu) konstatavo, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas Nr. KŽTB-002-1-2015 buvo pradėtas ir atliekamas pagrįstai ir teisėtai. Pareiškėjo atstovas Generalinės prokuratūros sprendimą 2017 m. rugpjūčio 25 d. skundu skundė Vilniaus apygardos teismui, prašydamas jį panaikinti; pripažinti kriminalinės žvalgybos tyrimą Nr. KŽTB-002-1-2015 neteisėtu ir vykdytu pažeidžiant pareiškėjo teises ir laisves. 

137.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimi (baudžiamoji byla Nr. 1S-326-654/2017) pareiškėjo atstovo skundą dėl Generalinės prokuratūros 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo atmetė. Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo pareiškėjo atstovo skundo motyvus dėl kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmų teisėtumo, t. y. dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo trukmės, dėl taikytų kriminalinės žvalgybos priemonių proporcingumo, dėl teismo nutarčių, kuriomis buvo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai bei pratęstas šių veiksmų sankcionavimas, nustatė, kad nebuvo pažeistas Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytas sankcionavimo terminas nei nebuvo pažeista sankcionavimo tvarka.

138.       Iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartyje išdėstytų motyvų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, kurie nurodyti ir šioje byloje dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. KŽTB-002-1-2015 teisėtumo. Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai yra išnagrinėti ir įvertinti įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimi.

139.       Akcentuotina, kad pareiškėjas šioje byloje neginčija tarnybinių patikrinimų metu panaudotos informacijos patikimumo, t. y. kad buvo gauti ir panaudoti neteisingi duomenys.

140.       Konstitucinis Teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutarime išaiškino, jog Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas atskiras kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo atvejis, t. y. šios informacijos panaudojimas tik specialiu tikslu – korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčių tarnybinių nusižengimų tyrimui. Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos – kyšininkavimas, prekyba poveikiu, papirkimas, kitos nusikalstamos veikos, jeigu jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas siekiant sau ar kitiems asmenims naudos: piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais, dokumentų ar matavimo priemonių suklastojimas, sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas, tarnybos paslapties atskleidimas, komercinės paslapties atskleidimas, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas, kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą ar kitos nusikalstamos veikos, kai tokių veikų padarymu siekiama ar reikalaujama kyšio, papirkimo arba nuslėpti ar užmaskuoti kyšininkavimą ar papirkimą.

141.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauti duomenys pagrįstai buvo perduoti atsakovei, kuri atliko tarnybinius patikrinimus dėl pareiškėjo padarytų tarnybinių nusižengimų, teisingai nustatė, jog kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo atliekamas dėl pareiškėjo galimai atliekamos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje (dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi). Kriminalinės žvalgybos metu surinkti duomenys buvo panaudoti pareiškėjo galimai padarytiems tarnybiniams nusižengimams, numatytiems Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje – piktnaudžiavimui tarnyba tirti, t. y. tarnybiniams nusižengimams, turintiems korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, tirti.

142.       Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutarime nurodė, jog pagal Kriminalinės žvalgybos  įstatymo 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija galėjo (gali) būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus ne ilgiau nei per teisės aktuose nustatytą patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminą, t. y. ne ilgiau nei trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3140-556/2019; kt.).

143.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovės panaudotą išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją, į tai, kad atsakovė pareiškėjo padarytus tarnybinius nusižengimus nustatė, įvertinusi ne vien tik šią informaciją, bet ir kitus tarnybinio patikrinimo metu surinktus įrodymus, daro išvadą, jog tiek atsakovė, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija. 

144.       Atsižvelgiant į pareiškėjo eitas pareigas (įstaigos vadovas), į nustatytus jo padarytus pažeidimus, konstatuotina, kad išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas nagrinėjamu atveju buvo būtinas demokratinėje visuomenėje valstybei siekiant teisėtų tikslų, t. y. užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, užkirsti kelią piktnaudžiauti valstybės tarnyba, šios informacijos panaudojimas tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais atitinka proporcingumo principą.

145.       Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad teisės aktai nustato pareigūnams aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Taigi, pareigūnų elgesys jų tarnybos metu turi nekelti abejonių dėl jo atitikimo tiek bendrosioms etikos normos, tiek tarnybinės etikos taisyklėms, tiek ir kitiems reikalavimams, susijusiems su konkrečios tarnybos specifika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1746-552/2019; kt.). Priešingi statutinių įstaigų ir pareigūnų veiklos tikslams, teisėtumo užtikrinimo imperatyvams veiksmai negalimi, todėl kriminalinės žvalgybos priemonėmis ir būdais surinktos informacijos apie statutinio pareigūno atliekamus teisės pažeidimus panaudojimas persekiojant teisę pažeidusį pareigūną (taikant tarnybinę atsakomybę) yra proporcinga priemonė užtikrinant efektyvią šių teisėtvarkos institucijų veiklą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4180-415/2020). 

146.       Akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad perduodant kriminalinės žvalgybos informaciją atsakovei, jog būtų atlikti tarnybiniai patikrinimai ir pareiškėjui taikyta tarnybinė atsakomybė (atleidimas iš tarnybos), buvo apribota pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje.

 

Dėl 2016 m. rugsėjo 26 d. įsakymu paskirtos tarnybinės nuobaudos – griežto papeikimo

 

147.       Kaip jau minėta, 2016 m. rugsėjo 26 d. įsakymu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda (griežtas papeikimas), nustačius pareiškėjo neteisėtus veiksmus, susijusius su atrankos į Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniojo inspektoriaus ir Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas vykdymu.

148.       Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovė įrodė, jog skirtingos Sąvado skiltys J. M. ir E. Z. buvo nurodytos ne dėl to, kad buvo skirtingas pretendenčių statusas (E. Z. Sąvado II skiltis palikta, nes ji jau dirbo vidaus tarnyboje, o J. M. nustatyta Sąvado III skiltis, nes ji buvo pretendentė į vidaus tarnybą), o dėl to, jog pareiškėjas neteisėtai ir sąmoningai siekė, jog J. M. patektų į konkrečias pareigas. Pareiškėjas teigia, kad nepagrįstai įvertinus įrodymus, padaryta išvada, jog jis neužtikrino objektyvios atrankos į Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas, nes, pareiškėjo teigimu, jis tik paskatino A. K. dalyvauti atrankoje, bet nesudarė jam jokių sąlygų, pareiškėjas net nedalyvavo atrankoje, o A. K. į pareigas priėmė visai kitas pareigūnas, atrankoje dalyvavę pareigūnai patvirtino, jog pareiškėjas nedarė ir nebandė daryti įtakos, jog laimėtų būtent A. K..

149.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartus atsakovės tarnybinio patikrinimo metu surinktus įrodymus (duomenis, susijusius su paskelbta atranka į Inspektoriaus pareigas, J. M. ir E. Z. išduotus siuntimus į CMEK, kuriuose buvo nurodyti tokie patys sveikatos būklės reikalavimai (pretendento sveikatos būklė turėjo atitikti reikalavimus, nustatytus Sąvado II skiltyje), po to išrašytą kitą siuntimą J. M. į CMEK, kuriame nustatyta, kad jos sveikatos būklė turi atitikti reikalavimus, nustatytus Sąvado II arba III skiltyse, CMEK pateiktą Kybartų PN specializuotosios medicininės ekspertizės pažymą Nr. 2231, pagal kurią E. Z. tinkama tolesnei tarnybai pagal Sąvado II skiltį, E. Z. paaiškinimus dėl atsisakymo dalyvauti atrankoje, kuriuos patvirtino R. Z. ir R. Č., pareiškėjo telefoninius pokalbius su J. M., V. A., D. M.-L.), pagrįstai konstatavo, kad J. M. siuntimas į CMEK buvo pakeistas, paaiškėjus, kad J. M. sveikatos būklė gali neatitikti nustatytų Sąvado II skiltyje reikalavimų, o pareiškėjas tikslingai siekė, jog į Inspektoriaus pareigas būtų priimta J. M., atrankoje nedalyvautų E. Z..

150.       Byloje nenustatyta, kad E. Z., R. Z. ir R. Č. paaiškinimai yra neteisingi, todėl jai negalima remtis.  

151.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visų surinktų įrodymų visumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas siuntimą į CMEK koregavo konkrečiam atrankoje dalyvaujančiam asmeniui jau prasidėjus atrankos vykdymo procedūroms, tuo pažeisdamas vieną iš pagrindinių atrankos vykdymo principų – lygiateisiškumo principą, o duodamas neteisėtus nurodymus pavaldiniams pareiškėjas piktnaudžiavo tarnyba ir nesilaikė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5 ir 8 punktų reikalavimų ir Pareigūnų etikos taisyklių 3.1.4, 3.1.6, 3.2.3, 3.4.2 ir 3.8.1 punktuose įtvirtintų pataisos pareigūnų etikos principų.

152.       Įvertinus pirmosios instancijos teismo aptartus rašytinius įrodymus, susijusius su pareiškėjo 2016 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 1/10-46 paskelbta atranka laisvai Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybei užimti, t. y. pareiškėjo 2016 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. 1/10-48 „Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo patvirtinimo“, kuriuo patvirtinta Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašymas ir netekusiu galios pripažintas Kybartų PN direktoriaus 2014 m. kovo 21 d. įsakymas Nr. 7-10/58 „Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybių aprašymo patvirtinimo“; pareiškėjo telefoninius pokalbius su A. K. iki paskelbtos atrankos ir po atrankos paskelbimo, pareiškėjo telefoninius pokalbius su jam pavaldžiais pareigūnais D. M.-L. ir R. Z. pareiškėjo atostogų metu, R. Z. paaiškinimus Komisijai Nr. 1, jog pirmą kvalifikacinę kategoriją paliko atsižvelgdamas tik į pareiškėjo nurodymą, Komisijos Nr. 1 nustatymą, jog A. K. kvalifikacinę kategoriją turėjo tik iki 2015 m. gruodžio 31 d., t. y. skyrimo į pataisos pareigūno pareigas metu A. K. neturėjo kvalifikacinės kategorijos, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo kvalifikacija.

153.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda nepagrįstai paskirta už veiksmus, atliktus nuo 2015 m. liepos 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d., kurie susiję su atrankos į Inspektoriaus pareigas organizavimu ir vykdymu, nes šiuo atveju netaikytinas trejų metų naikinamasis terminas. Pareiškėjo teigimu, tarnybinis patikrinimas pradėtas Kalėjimų departamento Imuniteto skyriui pateikus pažymą tarnybiniam patikrinimui atlikti, o nei vienoje iš dviejų pažymų nėra nustatyta, jog buvo atliktas atskiras institucijos – šiuo atveju Kalėjimų departamento patikrinimas.

154.       Vertinant šių pareiškėjo argumentų pagrįstumą, pažymėtina, kad Statuto 30 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, o kai kompetentinga institucija atlieka tyrimą, tarnybinį patikrinimą šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytu atveju, – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo kompetentingos institucijos atlikto tyrimo pabaigos dienos ar motyvuotos tarnybinio patikrinimo išvados šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytu atveju surašymo dienos. Sprendimas šio straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatytu atveju priimamas ne vėliau kaip per du mėnesius nuo motyvuotos tarnybinio patikrinimo išvados surašymo dienos. Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jeigu nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieni metai, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nustatytus atvejus, kai tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas šio straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais arba kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių inventorizaciją arba kompetentingai institucijai atliekant tarnybinį ar kitą patikrinimą. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos.

155.       Minėtoje teisės normoje nėra įtvirtintos „kompetentingos institucijos“ ir šios institucijos atlikto „kito patikrinimo“ sąvokos. Analogiška Statuto 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai nuostatai: „arba kompetentingai institucijai atliekant tarnybinį ar kitą patikrinimą“ nuostata buvo įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis, aiškindamas šią Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatą, yra nurodęs, kad kompetentingos institucijos patikrinimo atlikimo faktas jau yra pakankamas pagrindas taikyti specialų – trejų metų nuo nusižengimo padarymo dienos – terminą nuobaudai paskirti (žr., pvz., 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2802/2012; 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-602/2015; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-483-520/2020).

156.       Kompetentingo subjekto tarnybinis patikrinimas gali būti atliekamas turint tikslą įvertinti institucijos, skyriaus ar pareigūno veiklą ir būti apskritai nesusijęs su tarnybinės atsakomybės taikymu, tai savo paskirtimi yra viena iš tarnybinės veiklos vidaus ar išorinės kontrolės formų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1159/2014; kt.). Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nebaigtinis „kompetentingų institucijų“, galinčių atlikti patikrinimą, kurio metu gali būti nustatomas tarnybinis nusižengimas, sąrašas; sąvoka „kitą patikrinimą“ reiškia, kad Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nebuvo įtvirtintas baigtinis tokių „patikrinimų“ sąrašas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-968/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-483-520/2020). 

157.       Tokios pat nuostatos išdėstytos ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3814-575/2020).

158.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė Teisingumo ministerija 2016 m. birželio 27 d. gavo Kalėjimų departamento 2016 m. birželio 27 d. raštą Nr. 1S-2379 „Dėl informacijos pateikimo“, su kuriuo pateikta 2016 m. birželio 23 d. pažyma Nr. LV-2268 „Dėl anoniminio pranešimo nagrinėjimo“ sprendimo dėl galimo tarnybinio nusižengimo priėmimui.

159.       Teisėjų kolegija, įvertinusi Kalėjimų departamento pateiktus dokumentus, pripažįsta pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl trejų metų termino taikymo, sprendžiant dėl tarnybinės atsakomybės pareiškėjui taikymo už veiksmus, atliktus nuo 2015 m. liepos 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d.

160.       Pareiškėjas, teigdamas, kad jam nepagrįstai taikytas trejų metų terminas Kalėjimų departamento pateikto akto pagrindu, referuoja į šioje byloje pirmiau priimto Vilniaus apygardos teismo sprendimo motyvus, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šis sprendimas apeliacinės instancijos teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartimi buvo panaikintas visa apimtimi. Dėl to nėra faktinio ir teisinio pagrindo remtis panaikinto pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais.

161.       Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas už atsakovės nustatytus pareiškėjo padarytus tarnybinius nusižengimus.

 

Dėl 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu paskirtos tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos

 

162.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo nesutikimo su šia jam paskirta tarnybine nuobauda argumentus (praleistas tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas;  tarnybiniai patikrinimai buvo sąmoningai išskaidyti; konstatuoti pažeidimai dėl paslaugų sutarties su UAB „Tele2“ sudarymo ir dėl perdavimo naudotis judriojo ryšio paslaugomis privatiems asmenims, tarnybinio transporto naudojimo turi būti konstatuoti kaip vienas sudėtinis ir pripažinti formaliais;  paskirta neproporcinga tarnybinė nuobauda padarytų pažeidimų atžvilgiu; neatsižvelgta į lengvinančią aplinkybę – pareiškėjas atlygino žalą už padarytą nusižengimą), įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta pagrįstai ir teisėtai.

163.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovės nustatyti pareiškėjo padaryti nusižengimai, susiję su Sutartimi Nr. 1430 įgytų abonentinių numerių perdavimu naudotis pareiškėjo artimiems asmenims, su sudaryta Sutartimi Nr. 6448, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, šios sutarties neregistruojant, ir tarnybinio transporto naudojimu asmeninėms reikmėms, nepagrįstai įvertinti kaip šiurkštūs tarnybiniai nusižengimai.

164.       Teisėjų kolegija, vertindama šiuos argumentus, pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas, atstovaudamas Kybartų PN, 2014 m. gruodžio 8 d. sudarė sutartį Nr. 6448 su UAB „Tele2“ dėl judriojo ryšio paslaugų teikimo, nes tai patvirtina byloje surinkti įrodymai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, dėl kurių nebuvo pripažinta pagrįsta pareiškėjo pozicija, jog Sutartis Nr. 6448 neatitinka Viešųjų pirkimų įstatymo 2 straipsnio 32 dalies ir 34 dalies nuostatų, nes ja nebuvo siekiama įgyti jokių paslaugų Kybartų PN naudai ir interesams, kad ši sutartis savo turiniu nėra Kybartų PN sutartis, todėl ji neturėjo būti registruojama.

165.       Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie jo nurodomą susiklosčiusią praktiką Kybartų PN, sudarant sutartis su mobiliojo ryšio operatoriais, ir byloje surinktus įrodymus, t. y. įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutarties nurodymus, kad reikia išsiaiškinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie jo nurodytą ilgametę praktiką, o jei tokia praktika yra, tai kokia ji ir kokią jos egzistavimas turi (jei turi) nagrinėjamos bylos kontekste. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog tuo atveju, jei bus nustatyta, kad kiti įstaigos vadovai sudarinėjo tokias pat sutartis, nesilaikydami teisės aktų reikalavimų, tai turi būti konstatuota, kad pareiškėjas nepadarė tarnybinio nusižengimo. 

166.       Taip pat byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Sutartimi Nr. 1430 Kybartų PN buvo suteikti 4 abonentiniai numeriai, kuriuos pareiškėjas perdavė naudotis artimiems asmenims, kurie, pareiškėjo leidimu, šiais numeriais naudojosi apie trejus metus ir vienuolika mėnesių. 

167.       Pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog Kybartų PN buvo susiklosčiusi tokia praktika, kad abonentiniai numeriai būdavo perduodami artimiems asmenims, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių įrodymų šiuo aspektu, o apeliaciniame skunde kalba apie perdavimą naudotis darbuotojams.

168.       Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatyme bei Etikos kodekse įtvirtintą nesavanaudiškumo principą, įvertino ir pareiškėjo argumentus, jog buvo atsiskaitoma už minėtų abonentinių numerių naudojimą iš asmeninių lėšų, ir pagrįstai nurodė, kad Kybartų PN nuostatuose nenumatyta judriojo ryšio paslaugų teikimo privatiems asmenims veikla, privačių asmenų atsiskaitymų už judriojo ryšio paslaugas administravimas, todėl sutarties su UAB „Tele2“ pagrindu įgytus abonentinius numerius perdavus tretiesiems asmenims, šios sutarties pagrindu administravimui (sąskaitų gavimas, lėšų apmokėti sąskaitas surinkimas, sąskaitų apmokėjimas ir kt.) naudojamas Kybartų PN darbuotojų laikas ir kiti ištekliai vertintini kaip Kybartų PN sąnaudos, kurios yra pareiškėjo neteisėtų veiksmų pasekmė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo argumentų, kurie paneigtų šią išvadą. 

169.       Įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas, naudodamasis tarnybine padėtimi, vairuotojui R. K. davė nurodymus, nesusijusius su Kybartų PN vykdomomis funkcijomis: 2015 m. liepos 7 d. tarnybiniu automobiliu vežti R. B. į Marijampolėje esančius sodus; 2016 m. balandžio 21 d. vežti pareiškėją į Klaipėdoje esančią Lietuvos saugios laivybos administraciją; 2016 m. balandžio 26 d. vežti pareiškėjo asmeninius dokumentus į Klaipėdoje esančią Lietuvos saugios laivybos administraciją, 2016 m. gegužės 31 d. vežti jo pažįstamą Z. P. į Kaune esančias Kauno klinikas, taip pat automobilio kelionių lapuose nurodė neteisingus duomenis, susijusius su šiomis kelionėmis, konstatuotina, kad pareiškėjas pažeidė Kybartų PN direktoriaus pareigybės aprašymo 7.7 punktą, nustatantį, jog pareiškėjas suteikti įgaliojimai duoti nurodymus ir įpareigojimus darbuotojams, užtikrinant tinkamą įstaigai pavestų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimą; Valstybės tarnybos 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą nesavanaudiškumo principą; kitus 2016 m. spalio 26 d. išvadoje nurodytus teisės aktus, reglamentavusius tarnybinio transporto naudojimą. 

170.        Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas vienas iš svarbiausių valstybės tarnautojų veiklos etikos principų – nesavanaudiškumo principas, reiškiantis, kad valstybės tarnautojas privalo vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas valstybės politiko pareigas ar atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai, savo draugams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4653-858/2017).

171.       Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad už 2016 m. spalio 26 d. išvadoje nurodytus tarnybinius nusižengimus pareiškėjui nepagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, pažymėtina, jog Statuto 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos – gali būti skiriama už: 1) šiurkštų tarnybinį nusižengimą, apibrėžtą Valstybės tarnybos įstatyme; 2) tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai šiam pataisos pareigūnui nors vieną kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Tai reiškia, kad griežčiausia tarnybinė nuobauda taikytina, kai tarnybinis nusižengimas yra šiurkštus, t. y. itin netoleruotinas, arba pasikartojantis (su išlyga, kad prieš tai buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas).

172.       Pagal Valstybės tarnybos įstatymo

 29 straipsnio 4 dalį tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Pažymėtina, kad atleidžiant iš tarnybos tarnautoją dėl to, jog jis padarė kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, reiškia, kad valstybės tarnautojas pakartotinį tarnybinį nusižengimą turi padaryti po to, kai jam yra paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas ir ši nuobauda galioja.

173.       Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje apibrėžta, kad šiurkštus tarnybinis nusižengimas – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1–10 punktuose nurodyta kokie pažeidimai laikytini šiurkščiais. Šis sąrašas nėra baigtinis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-231/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-875/2011; kt.). Minėtos įstatymo normos 10 punkte nustatyta, kad šiurkščiu pažeidimu laikomi „kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms“, t. y. pažeidimai, kurie neišvardyti 1–9 punktuose, tačiau atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje pateiktą šiurkštaus šiurkštus tarnybinio nusižengimo apibrėžimą. 

174.       Aiškindamas Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tam, jog  Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnyje nustatytų pareigų pažeidimai būtų pripažinti šiurkščiais tarnybiniais nusižengimais, yra būtina nustatyti, kad juose taip pat yra šiurkštumo elementai, t. y. įstatymų ypatingai saugomų vertybių pažeidimo elementai (žr., pvz., 2013 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1354/2013; 2014 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje A756-825/2014; kt.).  Kiekvienu atveju, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, taikant bendruosius teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijus, turi būti patikrinta, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyti tarnybiniai pažeidimai  gali būti traktuojami kaip šiurkštūs tarnybiniai nusižengimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-283/2011; 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-771/2010; kt.).

175.       Nagrinėjamu atveju pripažintini pagrįstais tiek atsakovės, tiek pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškėjo padaryti nusižengimai, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi (Kybartų PN suteiktų abonentinių numerių perdavimas artimiems asmenims ir nevienkartinis tarnybinio transporto naudojimas asmeninėms reikmėms (kartu su neteisėtų nurodymų davimu vairuotojui bei neteisingu automobilio kelionės lapų pildymu)) yra šiurkštūs pažeidimai, už kuriuos taikytina tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos.

176.       Šiuo atveju pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad iš 2016 m. spalio 26 d. išvados buvo pašalinti motyvai, jog pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, kad pareiškėjas atlygino žalą už du automobilio panaudojimus, nekeičia reikalo esmės, nes byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti įtikinimą išvadą, jog pareiškėjas, pažeisdamas atsakovės ir pirmosios instancijos teismo nurodytus teisės aktų reikalavimus, padarė šiurkščius nusižengimus.

177.       2016 m. spalio 26 d. išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas ir tuo pagrindu, kad jam per dvylika paskutinių mėnesių buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (nurodyta Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalis), tačiau šioje išvadoje nėra įvardyti pažeidimai, kuriuos pareiškėjas padarė po to, kai atsakovė 2016 m. rugsėjo 16 d. įsakymu pareiškėjui paskyrė tarnybinę nuobaudą. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pakartotinai padarė tarnybinius nusižengimus (kad pareiškėjo veikoje yra pakartotinumas).

178.       Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad už nustatytus jo padarytus tarnybinius nusižengimus jam paskirta per griežta nuobauda (atleidimas iš tarnybos), pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nr. A520-1838/2012; kt.). Tarnybiniai nusižengimai vertinami ir tarnybinės nuobaudos už juos skiriamos atsižvelgiant į kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1366/2009; kt.).

179.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad atsakovė pagrįstai pareiškėjui paskyrė tarnybinę nuobaudą (atleidimą iš tarnybos), kuri yra adekvati pareiškėjo padarytiems pažeidimams, pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, konkrečiai nurodė, dėl kokių priežasčių yra konstatuojama, jog atsakovė tinkamai parinko tarnybinę nuobaudą. 

180.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vertindamas paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumą ir teisėtumą, akcentavo pareiškėjo statusą (įstaigos vadovas), kuris jam suponavo aukštesnį negu paprastai kitų pareigūnų atsakomybės laipsnį už įstaigai pavestų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimą, jos darbo organizavimą, planavimą, koordinavimą ir veiklos kontrolę, teisės aktų reikalavimų laikymąsi (tokia nuostata apie pareiškėjo statusą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje eA-1934-629/2018). Kadangi pareiškėjas padarė du šiurkščius tarnybinius nusižengimus, kuriais diskreditavo bausmių vykdymo sistemą ir jos institucijas, netinkamai pritaikė galiojančius teisės aktus, nevykdė jų reikalavimų, akivaizdžiai rodė netinkamą pavyzdį vadovaujamam personalui, siekė savanaudiškų tikslų, duodamas neteisėtus nurodymus pavaldiems darbuotojams ir naudodamas valstybės turtą asmeniniams ar artimųjų poreikiams tenkinti, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl paskirtos nuobaudos adekvatumo padarytiems pažeidimams yra pagrįsta.

181.       Pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie tarnybinių patikrinimų išskaidymą šiuo atveju nepaneigia pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo.

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

182.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (šiuo aspektu žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

183.       Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Artūras Drigotas

 

 

Dalia Višinskienė

 

 

Virginija Volskienė