
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. liepos 10 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės
(pranešėjos),
teisėjų:
Kęstučio Jucio, Reginos Gaudutienės,
sekretoriaujant
Gabrielei Samaškienei,
dalyvaujant
prokurorei Linai Beinarytei,
gynėjui
Algiui Girdučiui Šalavkai,
teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno
apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro ir nuteistojo G. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009
m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas
kaltu padaręs nusikalstamas veikas,
numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio
2 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu:
pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 1 metams;
pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą – 4 metams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies
2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant
švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams,
bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n
u s t a t ė :
G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m.
vasario 1 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), D.
J. priklausančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš asmeninių
paskatų, siekdamas nutildyti triukšmaujančią mažametę R. B.,
gim. 2004 m. sausio 14 d., tyčia kumščiu sudavė smūgį R. B. į
kaktos dešinę pusę, padarydamas jai poodinę kraujosruvą kaktos dešinėje pusėje,
bei tyčia kumščiu sudavė smūgį R. B. į nosies ir lūpų
sritį, padarydamas jai poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, sumušdamas
nosį ir lūpas, tokiu būdu padarydamas mažametei R. B. nežymų
sveikatos sutrikdymą;
be to, G. S. pripažintas kaltu
ir nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 1 d., ikiteisminio tyrimo metu
nenustatytą valandą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš asmeninių paskatų,
siekdamas atsigulti lovoje šalia D. J., kur gulėjo
mažametė R. B., gim. 2004 m. sausio 14 d., tyčia išmetė
ją per pirmame aukšte esančio buto (duomenys neskelbtini), kambario
langą į lauką, tokiu būdu padarydamas R. B. poaponeurotinę
kraujosruvą pakaušio srityje, pakauškaulio dešinės pusės įspaustinį lūžį,
galvos smegenų sumušimą, antro kaklo slankstelio panirimą, odos nubrozdinimą su
poodinėmis kraujosruvomis kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimą kairio
klubikaulio sparno srityje, poodinę kraujosruvą kairės blauzdos priekiniame
paviršiuje, t. y. padarydamas mažametei R. B. sunkų
sveikatos sutrikdymą.
Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus
prokuroras apeliaciniu skundu prašo
nuosprendį pakeisti: G. S., pripažintą kaltu padarius
nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 135 straipsnio 2
dalies 1 punkte, nubausti laisvės atėmimu:
pagal BK 140 straipsnio
2 dalį – 1 metams ir 2 mėnesiams;
pagal BK 135 straipsnio 2
dalies 1 punktą – 7 metams ir 3 mėnesiams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1,
2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę
paskirti laisvės atėmimą 7 metams ir 3 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti
pataisos namuose.
Prokuroras nurodo, jog teismas neteisingai paskyrė
bausmes ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį bausmių
skyrimą. Už nusikaltimą,
numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, teismas skyrė švelnesnę, negu baudžiamojo
įstatymo numatytas bausmės vidurkis, bausmę, o už nusikaltimą, numatytą BK 135
straipsnio 2 dalies 1 punkte, skyrė artimą
baudžiamojo įstatymo numatytam bausmės minimumui bausmę, tačiau tokio sprendimo
motyvų nenurodė. Skirdamas bausmes teismas netinkamai taikė baudžiamojo
įstatymo bendrosios dalies nuostatas, reikalaujančias įvertinti bausmių skyrimo
pagrindus, motyvuoti skiriamos
bausmės dydį, parinkti skiriamų bausmių dydžius, skaičiuojant nuo jų vidurkio. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo
įstatymo paskirtos neteisingos,
aiškiai per švelnios bausmės, kurias subendrinus paskirta aiškiai per švelni
galutinė bausmė.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 4
punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti bausmės skyrimo
motyvai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant
Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“
3.1.12 punkte išdėstyta, jog motyvuodamas konkrečią bausmę teismas nuosprendyje aprašo byloje
nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertina kiekvienos
iš jų reikšmę bei
nurodo, kurios ir kaip nulemia bausmės rūšį bei dydį.
Šiuo atveju skirdamas bausmę
teismas aptarė ne visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, jų neįvertino, nenurodė, kurios iš minėtų
aplinkybių nulėmė švelnesnių bausmių, negu baudžiamojo įstatymo sankcijose
nurodytų bausmių vidurkiai, skyrimą. Nuosprendyje akcentuojama, kad G. S. teistumas išnykęs, tačiau neatskleidžiama jį charakterizuojančios medžiagos esmė. Teismas
neaptarė kaltinamojo kaltės formos ir rūšies, padarytų nusikalstamų veikų
motyvų bei tikslų, nusikalstamų veikų stadijos.
Teismas pripažino vieną
kaltinamojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir nenustatė jokių jo atsakomybę lengvinančių
aplinkybių, tačiau vis tiek nusprendė skirti švelnesnes bausmes, negu baudžiamojo įstatymo,
numatančio atsakomybę už padarytas veikas, bausmių vidurkiai. Be to,
motyvuodamas paskirtų bausmių dydį, teismas naudojo vienaskaitą, lyg būtų aptariamas subendrintos bausmės
dydis, o ne bausmių už du nusikaltimus dydžiai. Tai prieštarauja baudžiamajame įstatyme numatytoms
bausmių skyrimo ir jų subendrinimo taisyklėms.
Teismas nuosprendyje nemotyvavo,
kodėl, esant
kaltinamojo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei ir nesant atsakomybę
lengvinančių aplinkybių, jam skiriamos švelnesnės, negu baudžiamojo įstatymo sankcijose numatytų
bausmių vidurkiai, bausmės. Teismas nenurodė, į kokią kaltinamąjį charakterizuojančią medžiagą
atsižvelgė skirdamas bausmę, kokią reikšmę parenkant bausmės dydį turi tai, jog
kaltinamojo teistumai išnykę.
Teismas privalėjo įvertinti, kad
kaltinamasis prieš mažametę padarė du baigtus tyčinius smurtinius nusikaltimus, vienas iš jų
priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Kaltinamasis veikas padarė dėl
žemų paskatų, siekdamas smurtu „nuraminti“ mažametę, tuo padarydamas didelės žalos jos sveikatai ir
asmenybės raidai. Kaltinamojo asmenybė iš esmės charakterizuojama patenkinamai,
byloje nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o atsakomybę
lengvinančių aplinkybių nenustatyta.
Nuteistasis G. S. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį
išteisinti. Nurodo, jog teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, teismo išvados
prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Duodamas parodymus apeliantas detaliai
išdėstė visas įvykio aplinkybes.
Teismo posėdyje prokuroras
prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti.
Nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro
skundą atmesti.
Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš
dalies, nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, G. S. kaltė
padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos
teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai
išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio
reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies
nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau skirdamas bausmę
už sunkų sveikatos sutrikdymą mažametei netinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą ir paskyrė aiškiai per švelnią bausmę.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Dėl nuteistojo G. S. apeliacinio skundo
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame
nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados,
išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė
išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes.
Teisėjų kolegijos nuomone, teismas padarė išvadas dėl G. S. kaltės, tiek nežymiai sutrikdant sveikatą mažametei,
tiek sunkiai sutrikdant sveikatą mažametei, jas pagrįsdamas nuosprendyje
išanalizuotais įrodymais.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nedetalizuoja, su
kokiais konkrečiais įrodymais ir
nuosprendžio motyvais nesutinka, kokias
aplinkybes iš naujo turėtų ištirti apeliacinės instancijos teismas, tačiau iš
apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neigia savo kaltę, todėl
svarbiausius jo kaltės įrodymus teisėjų
kolegija aptaria šiame nuosprendyje.
Apeliantas ginčija nežymiai bei sunkiai sutrikdęs
sveikatą mažametei R. B., tačiau byloje surinktų ir
pirmosios instancijos teisme patikrintų įrodymų visetas patvirtina, jog tai
padarė būtent G. S.
Teismas savo išvadas dėl G. S. kaltės nežymiai ir sunkiai sutrikdžius sveikatą
mažametei R. B. pagrindė liudytojų D. J., Ž. M.,
pačios nukentėjusiosios R. B. parodymais, specialisto
išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialistų paaiškinimais ir kitais bylos duomenimis bei šių duomenų analize.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad G.
S. iš asmeninių paskatų sudavė delnu į veidą mažametei R.
B., padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, o vėliau išmetė ją per langą,
tokiais veiksmais sunkiai sutrikdydamas sveikatą nukentėjusiajai.
Nors apeliantas savo kaltę neigė, tačiau negalėjo
paaiškinti, kaip vos trejų metų amžiaus R. B. vėlų
žiemos vakarą atsirado lauke ant sniego ir kas ją galėjo sužaloti.
Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes įvykio metu
G. S. ir D. J. pastarosios bute
girtavo. Liudytoja D. J. teisme parodė, jog su G. S. gėrė virtuvėje, o dukra bėgiojo tarp kambario ir
virtuvės. G. S. liepė vaiką nuraminti, nes neva skauda
galvą nuo keliamo triukšmo. Vėliau G. S. dukrą pastūmė,
ji atsitrenkė į šaldytuvą. Antrą kartą dukrai atbėgus į virtuvę, G. S. sudavė jai delnu į veidą. Dukrai ėmė bėgti kraujas.
Liudytoja nuprausė mergaitę ir paguldė į lovą, o pati atsigulė šalia. Prabudusi
pamatė, kad šalia guli G. S., o dukros nėra.
Nuteistasis G. S. teisme parodė,
jog mergaitė nuo motinos kelių krito aukštielninka ir susitrenkė galvą.
Nuteistojo versiją, kad mergaitė susižalojo, nukritusi
D. J. nuo kelių, paneigia ne tik liudytojos D. J. parodymai, bet ir specialisto išvada.
Specialisto išvados Nr. G-2149/07 (02) duomenys (t. 1,
b. l. 28) įrodo, jog R. B. konstatuoti sužalojimai galvos
veidinėje dalyje – poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, kaktoje, lūpų
sumušimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.
Taigi patikėjus nuteistojo parodymais, kad
nukentėjusioji susižalojo, krisdama nuo motinos kelių aukštielninka, negalima
paaiškinti, kaip atsirado sužalojimai mergaitės veide.
Be to, priešingai, nei teigia liudytoja D. J., G. S. niekada neužsiminė, jog
mergaitei bėgo iš nosies kraujas, tačiau įvykio vietos apžiūros protokolo
duomenys (t. 1, b. l. 5-10) įrodo, kad virtuvėje ant nulūžusios taburetės
viršaus matyti panašios į kraują dėmės.
Specialisto išvados Nr. S 109/08 (01) duomenys (t. 4,
b. l. 8-9) patvirtina, jog ant kėdės sėdimosios dalies yra R.
B. kraujo pėdsakai su 99,999999999 procentų tikimybe.
Šie įrodymai patvirtina liudytojos D.
J. parodymus ir paneigia nuteistojo išdėstytą versiją.
Nuteistasis G. S. nieko negalėjo
paaiškinti, kaip mergaitė atsirado lauke, nes teisme parodė atsigavęs tik
vedamas į policijos automobilį.
Šios aplinkybės kategoriškai negalėjo patvirtinti ir
liudytoja D. J.
Tačiau Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos
instituto Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. S 134/07
(01) duomenimis nustatyta, kad ant užuolaidos, G. S. bluzono,
D. J. džinsinių kelnių yra R. B. kraujas
su 99,999999999 procentų tikimybe (t. 1, b.
l. 53-54).
Nuteistasis G.
S. negalėjo paaiškinti, kaip atsirado kraujas ant jo rūbų.
Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas
padarė pagrįstą išvadą, jog G. S. kontaktavo
su nukentėjusiąja, o kontaktas įvyko, jam išmetant mergaitę per langą.
Šią išvadą patvirtina aplinkybė,
kad mergaitės kraujas rastas ant užuolaidos.
Nukentėjusioji R. B.,
dalyvaujant psichologui apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pamačiusi G. S. nuotrauką
pasakė: ,,Dėdė. Jis išmetė pro langą“.
Byloje atliktas mažametės nukentėjusiosios
R. B. parodymų patikimumo vertinimas (t. 3, b. l.
141-142), teisme apklaustos specialistės V. S. ir N. G.
Apeliantas savo skunde neginčija
nukentėjusiosios R. B. parodymų patikimumo, todėl jie
plačiau neanalizuojami.
Visos išdėstytos aplinkybės ir jas patvirtinantys
įrodymai teisėjų kolegijai nekelia abejonių, jog pirmosios instancijos teismas
pagrįstai pripažino G. S. kaltu nežymiai ir sunkiai
sutrikdžius sveikatą mažametei, o jo nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo
pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
Nuteistojo apeliacinio skundo motyvais nuosprendis
nekeičiamas.
Dėl bausmių
Prokuroro apeliacinis skundas pagrįstas ir tenkinamas
tik iš dalies.
Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio
skundo argumentu, kad surašydamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas
nepakankamai išsamiai motyvavo bausmių skyrimą. Teismas išdėstė svarbiausius
bausmių skyrimo motyvus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris dėl bausmių dydžio
nesutapo su prokuroro nuomone, tačiau tai nelaikytina BPK 305 straipsnio 1
dalies 4 punkto ir Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl
teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias
nuosprendžio surašymą“ 3.1.12 punkto esminiu pažeidimu.
Kita vertus, teisėjų kolegija pripažįsta teisingais
prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo
taikymo ir G. S. paskirtos bausmės už sunkų sveikatos
sutrikdymą mažametei bei galutinės aiškiai per švelnios bausmės.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė baudžiamojo įstatymo nuostatas, apibūdinančias bendruosius
bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalis), tačiau skirdamas bausmę G. S. už sunkesnį nusikaltimą jomis vadovavosi netinkamai.
Pagal BK 54 straipsnio nuostatas skirdamas bausmę
teismas turi laikytis trijų taisyklių, kurios visos kartu sudaro bausmės
skyrimo pagrindus: 1) bausmė skiriama pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios
dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką,
sankciją; 2) teismas vadovaujasi Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies
nuostatomis; 3) skirdamas bausmę teismas įvertina nusikalstamos veikos
pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus,
nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko
dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias
bei sunkinančias aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas, G. S.
paskirdamas mažesnes, negu bausmės vidurkiai,
laisvės atėmimo bausmes, iš esmės išskirtinę, dominuojančią reikšmę suteikė
nuteistojo asmenybei ir jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, t. y. dviem BK
54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms
aplinkybėms. Skirdamas bausmes teismas
akcentavo, kad G. S. laikomas neteistu, atsižvelgė į charakterizuojančią medžiagą (nors
nenurodė, į kokią) ir į atsakomybę sunkinančią aplinkybę.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, jog būtent šios aplinkybės leidžia manyti, kad pirmosios
instancijos teismas, už sunkų sveikatos sutrikdymą mažametei G.
S. paskirdamas mažesnę, negu bausmės vidurkis,
laisvės atėmimo bausmę, jos tinkamai neindividualizavo.
Pagal baudžiamąjį įstatymą individualizuojant bausmę visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms skiriama vienoda
teisinė reikšmė, todėl G. S. padaryto nusikaltimo
pavojingumo laipsnio, tyčios ir žemų paskatų, t. y. aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose,
negali neutralizuoti (ar sumenkinti) kaltininko asmenybė (BK
54 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
Nuosprendyje teismas nurodė, jog G.
S. padarė nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir labai sunkų (BK 11
straipsnio 6 dalis) nusikaltimus, tačiau pastarosios aplinkybės, t. y. padaryto
nusikaltimo pavojingumo laipsnio, pakankamai neįvertino.
Prokuroras iš dalies teisus apeliaciniame skunde
tvirtindamas, kad skiriant bausmes G. S. buvo
būtina įvertinti, jog padaryti du baigti tyčiniai nusikaltimai prieš mažametę,
kurių pasekmės padarė didelės žalos mažametės sveikatai ir asmenybės raidai;
nusikaltimai padaryti dėl asmeninių ir žemų paskatų; jis nusikaltimų
tiesioginis vykdytojas. Šios aplinkybės rodo
didesnį nusikaltimų pavojingumo laipsnį, o tuo pačiu turi reikšmės sprendžiant
bausmės dydžio klausimą.
Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nesunkus
nusikaltimas nepadarė mažametės sveikatai ir asmenybės raidai tokios didelės
žalos, kaip labai sunkus, jis yra aiškiai mažiau pavojingas, todėl už jį
paskirta bausmė bus aptarta atskirai.
G. S. teistumas išnykęs, t. y. jis laikomas neteistu. Jis
charakterizuojamas prieštaringai: charakteristikoje-pažymoje teigiama, kad
charakterizuojamas patenkinamai, tačiau ten pat nurodoma, jog girtauja su
asocialiais asmenimis, per metus tris kartus baustas administracine tvarka už
alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose (t. 2, b. l. 31). Byloje nėra
duomenų, kad G. S. sumokėjo paskirtas baudas (t. 2, b.
l. 28), todėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų
kodekso 36 straipsnio nuostatas jis turi galiojančių administracinių
nuobaudų.
Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių
aplinkybių.
Nuteistojo apsvaigimą nuo alkoholio nuosprendį priėmęs
teismas teisingai pripažino kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę padarant
abi nusikalstamas veikas, nes tai neabejotinai turėjo įtakos joms padaryti.
BK 61
straipsnio 1 dalyje yra nuoroda į tai, jog skirdamas bausmę teismas
atsižvelgia, ar nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę
sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę
sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.
To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas,
įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį,
pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka
švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį,
skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo
atsižvelgti, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį.
BK 61
straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio
sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja
motyvuoti atitinkamą sprendimą ir
nurodo, jog bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Prokuroras
tai traktuoja kitaip, kaip reikalavimą, esant atsakomybę sunkinančiai
aplinkybei ir nesant atsakomybę lengvinančios aplinkybės, skirti didesnę, negu
taikomo BK straipsnio sankcijoje numatytos
tam tikros bausmės rūšies vidurkis, bausmę. Tokia įstatymo traktuotė nėra tiksli, nes perkelia akcentą nuo bausmės
dydžio apskaičiavimo metodo į patį bausmės dydį. Aptariamoje situacijoje
įstatymo tekstas įsakmiai nereikalauja skirti tik tokios bausmės, kuri yra
didesnė, negu sankcijoje numatytas jos vidurkis. Tai matyti ir iš sisteminio BK normų aiškinimo, ir iš teismų
praktikos.
Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą,
kad nuteistajam G. S. skirdamas bausmę už sunkų sveikatos
sutrikdymą mažametei, teismas iš tiesų tinkamai neatsižvelgė į BK 54 straipsnio
2 dalyje išvardintų aplinkybių visumą, tų aplinkybių tinkamai neįvertino, be
to, skirdamas bausmę nesilaikė BK 61 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Už sunkų
sveikatos sutrikdymą mažametei R. G. S.
paskirtą artimą minimaliai baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmę
teisėjų kolegija laiko aiškiai per švelnia ir ją sugriežtina iki vidutinės
trukmės laisvės atėmimo bausmės.
Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog už
nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, teismas G.
S. taip pat paskyrė mažesnę, negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis,
bausmę, ir prašo ją griežtinti dviem mėnesiais.
Tokį prokuroro prašymą apeliacinės instancijos teismo
teisėjų kolegija atmeta.
Šiame nuosprendyje jau išdėstyti motyvai dėl bausmės
dydžio apskaičiavimo metodo. Atsižvelgusi į tai, kad: aptariamas nusikaltimas
priskiriamas prie nesunkių, taigi yra žymiai mažiau pavojingas už kitą G. S. padarytą nusikaltimą; byloje nėra duomenų, jog nežymus
sveikatos sutrikdymas mažametei jos sveikatai ir asmenybės raidai padarė
didelės žalos; prokuroras prašo paskirti nedaug griežtesnę bausmę; įvertinusi
abiejuose nuosprendžiuose išdėstytus bausmių skyrimo motyvus, teisėjų kolegija
laiko, kad už šį nusikaltimą teismo paskirta bausmė nėra aiškiai per švelni,
todėl jos dydžio nekeičia.
Prokuroro apeliacinį skundą iš dalies tenkinant ir
sugriežtinant bausmę už vieną nusikalstamą veiką, iš naujo paskiriama galutinė
subendrinta bausmė, taikant bausmių apėmimo būdą, nes padarytos nusikalstamos
veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms
nusikalstamų veikų kategorijoms pagal BK 11 straipsnį.
Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328
straipsnio 1, 2 punktais,
n
u s p r e n d ž i a :
Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio
22 d. nuosprendį pakeisti:
G. S. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą paskirtą
laisvės atėmimo bausmę padidinti iki 7 (septynerių) metų;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2
dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę bei skundžiamu nuosprendžiu paskirtą
bausmę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį subendrinti griežtesne bausme apimant
švelnesnę ir galutinę subendrintą bausmę G. S. paskirti
laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos
namuose.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistojo G. S. apeliacinį
skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkė
Violeta Ražinskaitė
Teisėjai
Kęstutis Jucys
Regina Gaudutienė