Civilinė byla Nr. 3K-3-74/2007
Procesinio sprendimo kategorija 73.2.5.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. vasario 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Aloyzo Marčiulionio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB ,,Kamštinis namas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 11 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB ,,Kamštinis namas“ ieškinį atsakovui AB ,,Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB ,,Kamštinis namas“ teismui pateiktame patikslintame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ 16 190 Lt draudimo išmoką, 419,04 Lt palūkanų ir 6 proc. palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio pateikimo iki teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškinyje nurodyta, kad ieškovas su atsakovu sudarė 2004 m. gegužės 9 d. Transporto priemonių draudimo sutartį, kuria vieneriems metams dėl sutartyje išvardytų draudiminių įvykių, tarp jų ir vagystės, apdraudė lengvąjį automobilį ,,Ford Focus“, pagamintą 2001 m. (valst. Nr. ACE 729). Sutartyje nurodyta draudimo suma 35 000 Lt. 2005 m. gegužės 7 d. automobilis buvo pavogtas. Atsakovas sumokėjo 14 580 Lt draudimo išmokos sumą ir atsisakė sumokėti likusią sutartyje nurodytos draudimo sumos dalį. Atsakovas rėmėsi automobilių vertinimo metodiniu leidiniu, sudarytu UAB ,,Mažasis prekeivis“, ir apskaičiavo pavogto automobilio vertę draudimo sutarties sudarymo metu – 21 500 Lt. Atsakovas vadovavosi CK 6.1001 straipsnio 1 dalies nuostata, kad draudimo sutartis negalioja dėl tos draudimo sumos dalies, kuri viršija draudimo vertę, ir Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 II dalies 10.2.1.2. punkto nuostata, kad transporto priemonės vagystės atveju nuostoliu laikoma transporto priemonės vertė draudiminio įvykio dieną. Pagal nurodytą vertinimo leidinį automobilio rinkos vertė vagystės dieną buvo 16 200 Lt. Nuo šios sumos atsakovas, atėmęs draudimo sutartimi nustatytą 10 proc. išskaitą, nustatė 14 580 Lt draudimo išmoką. Taip atsakovas neįvykdė draudimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nes apskaičiavo draudimo išmoką ne pagal sutartyje nurodytą 35 000 Lt draudimo sumą. Ieškovas ieškinyje rėmėsi CK 6.998 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, kuria neleidžiama ginčyti draudimo sumos po draudimo sutarties sudarymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2006 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovui UAB ,,Kamštinis namas“ 4410 Lt draudimo išmoką, 112,32 Lt palūkanų ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 4410 Lt sumos bylos iškėlimo teisme dienos 2006 m. sausio 17 d. iki teismo sprendimo įvykdymo. Likusi ieškinio dalis netenkinta.
Teismas nustatė, kad šalys 2004 m. gegužės 9 d. sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį, kuria laikotarpiui nuo 2004 m. gegužės 11 d. iki 2005 m. gegužės 10 d. nuo avarijos, stichinės nelaimės, nelaimingų įvykių, trečiųjų asmenų tyčinės veikos ir vagystės apdraudė 2001 m. pagamintą lengvąjį automobilį ,,Ford Focus“ (valst. Nr. ACE 729) (b. l. 6). Automobilis buvo apdraustas 35 000 Lt draudimo suma su 10 proc. išskaita. 2005 m. gegužės 7 d. automobilis buvo pavogtas. Atsakovas automobilio vagystę pripažino draudiminiu įvykiu, tačiau ieškovui išmokėjo 14 580 Lt draudimo išmoką, o likusią draudimo išmokos dalį sumokėti atsisakė (b. l. 12). Byloje paskyrus ekspertizę lyginamosios vertės metodu nustatyta, kad JAV rinkai 2001 m. pagaminto automobilio ,,Ford Focus“ vidutinė rinkos vertė 2004 m. gegužės mėnesį, t. y. tuo laiku, kada buvo sudaryta draudimo sutartis, buvo 21 100 Lt. Atsižvelgdamas į tai, kad sutartyje nurodyta 35 000 Lt draudimo suma, teismas sprendė, kad draudimo suma viršijo draudimo vertę. Tuo remdamasis teismas taikė CK 6.1001 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad jeigu draudimo suma, nurodyta draudimo sutartyje, viršija draudimo vertę, tai draudimo sutartis negalioja dėl tos draudimo sumos dalies, kuri viršija draudimo vertę, t. y. sutartis negalioja dėl 13 900 Lt draudimo sumos dalies. Teismas per didelę sutartyje nurodytą draudimo sumą įvertino kaip atsakovo klaidą. Ieškovui iš atsakovo priteistiną 4410 Lt draudimo išmoką teismas apskaičiavo iš 21 100 Lt draudimo sumos atėmęs 10 proc. išskaitą ir atsakovo sumokėtą 14 580 Lt draudimo išmoką.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. liepos 14 d. nutartimi tenkino atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą ir netenkino ieškovo UAB ,,Kamštinis namas“ apeliacinio skundo ir nutarė pakeisti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 11 d. sprendimą, panaikinant sprendimo dalį, kuria iš atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškovui UAB ,,Kamštinis namas“ priteista 4410 draudimo išmoka, 112,32 Lt palūkanų ir 6 proc. metinių palūkanų, ir atmetant ieškinį, o kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad draudimo paskirtis yra nuostolių atlyginimas CK 6.251 straipsnio nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija rėmėsi UAB „Transporto studijos“ 2006 m. kovo 27 d. ekspertizės aktu, pagal kurį apdrausto automobilio vidutinė rinkos vertė 2004 m. gegužės mėnesį buvo 21 100 Lt, o 2005 m. gegužės mėnesį – 16 190 Lt. Atsižvelgiant į automobilio vertę dėl susidėvėjimo draudiminio įvykio dieną ir draudimo sutarties sąlygas, akivaizdu, kad atsakovas yra atlyginęs nuostolius, išmokėdamas 14 580 Lt draudimo išmoką. Aplinkybė, kad draudimo sutarties sudarymo dieną atsakovas suklydo dėl draudžiamo automobilio tikrosios vertės, o ieškovas, žinodamas apie automobilio tikrąją vertę, neįspėjo apie tai atsakovo, CK 1.5 straipsnio prasme nesudaro ieškovui pagrindo reikalauti, jog atsakovas atlygintų ieškovui didesnio, nei ieškovo faktiškai patirto, dydžio nuostolius.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas UAB ,,Kamštinis namas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 14 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų visiškai tenkinamas. Kasacinio skundo prašymas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, vadovavosi CK 6.251 straipsniu, motyvuodamas tuo, kad draudimo paskirtis yra nuostolių atlyginimas šio straipsnio nustatyta tvarka. Su tuo kasaciniame skunde sutinkama, tačiau nurodoma, kad draudimo teisės doktrina ir teismų praktika yra įtvirtinusi bendrąją nuostolių atlyginimo taisyklę, jog, praradus apdraustą transporto priemonę, draudimo išmoka yra lygi sutartyje nurodytai draudimo sumai, todėl galioja prezumpcija, jog draudimo sutartyje numatyta draudimo suma yra lygi apdrausto daikto vertei, todėl, daiktą praradus, draudimo išmokos dydį sudaro draudimo sutartyje numatyta draudimo suma. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai draudikas (atsakovas) įrodo, jog dėl tam tikrų priežasčių apdrausto daikto vertė po draudimo sutarties sudarymo sumažėjo ir jo praradimo momentu ji buvo mažesnė už draudimo sumą, nurodytą draudimo sutartyje. Kasatoriaus nuomone, atsakovas nepaneigė galiojančios prezumpcijos bei nepateikė jokių įrodymų apie pavogtos transporto priemonės vertės sumažėjimą, o įrodymais apie pavogto automobilio vidutinę rinkos kainą atsakovas įrodinėjo ne pavogto automobilio vertės sumažėjimą po sutarties sudarymo, o savo padarytą vertinimo klaidą draudimo sutarties sudarymo metu.
2. Teismai netinkamai taikė CK 6.998 straipsnyje įtvirtintą draudimą draudimo sutarties šalims ginčyti draudimo sumą po to, kai sudaroma draudimo sutartis, išskyrus šiame straipsnyje nurodytas išimtis. Teismai nustatė ir atsakovas pripažino, kad jis pats draudimo sutarties sudarymo metu nustatė draudžiamo automobilio vertę pagal patvirtintą vertinimo metodiką, bet padarė vertinimo klaidą, kuri išaiškėjo tik įvykus draudiminiam įvykiui. Tačiau civilinėje byloje nenustatyta CK 6.998 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių po draudimo sutarties sudarymo galima būtų atsakovui ginčyti draudimo sutartyje nurodytą draudimo sumą.
3. Teismai nepagrįstai vadovavosi CK 6.1001 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią negalioja draudimo sumos dalis, viršijanti draudimo vertę. Draudikas negali piktnaudžiauti nurodytoje teisės normoje suteikiama teise, t. y. suteikiama galimybe draudžiamą turtą įvertinti didesne verte, nei turtas realiai vertas, kad gautų kuo didesnes draudimo įmokas (premijas), o įvykus draudiminiam įvykiui taikyti CK 6.1001 straipsnio 1 dalį ir taip mažinti draudimo sumą bei, atitinkamai, draudimo išmokos dydį. Toks draudimo sutarties sąlygų keitimas, mažinant draudimo išmoką, atsakovui suteikia galimybę nukrypti nuo jo paties anksčiau padiktuotų draudimo sutarties sąlygų bei reiškia vienašalį sutarties pakeitimą, tai prieštarauja teisinio apibrėžtumo, sąžiningo sutarčių vykdymo principams.
4. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, bet visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Šioje teisės normoje įtvirtinta taisyklė susijusi su silpnesniosios šalies sutartiniuose santykiuose gynimo principu, reiškiančiu, kad, šalims esant nelygiavertėms viena kitai, tokių sutarties šalių lygiateisiškumu grindžiamas kiekvienos iš šalių interesų gynimas kompensuojamas kitais būdais - teismo aktyvesniu vaidmeniu procese išaiškinant šalių teises, nepaisant dominuojančios šalies buvimo, šalių interesų pusiausvyros užtikrinimu, griežtesnės sutartinės atsakomybės stipresniajai šaliai taikymu, atsižvelgus į didesnius reikalavimus, keliamus stipresniosios šalies profesinei veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje O. D. v. AB „Lietuvos draudimas", bylos Nr. 3K-3-1150/2003).
5. Teismai nukrypo nuo teismų suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. birželio 24 d. nutartyje civilinėje byloje N. P. v. UAB „Ergo Lietuva", bylos Nr. 3K-3-911/2002, išaiškino, kad automobilio praradimo atveju draudimo kompanijos atsisakymas išmokėti draudimo išmoką, lygią draudimo sumai, reikštų ne ką kitą, kaip jos pačios nustatytos automobilio vertės ginčijimą, o tai reikštų draudiko nesąžiningumą, nes jis ginčytų sutarties sąlygą, kurią pats padiktavo. Teisėjų kolegija pabrėžė ir tai, jog draudimo įmokos dydis priklauso nuo draudimo sumos - kuo didesnė draudimo suma, tuo didesnė prisiimama rizika ir - atitinkamai - tuo didesnė draudimo įmoka. Jeigu automobilio praradimo atveju draudimo kompanija išmokėtų mažesnę sumą nei draudimo suma, tai reikštų, kad draudimo kompanija nepagrįstai pasipelno draudėjo sąskaita. Šiuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu įtvirtinta nuostata, kad draudikui (atsakovui) atitenka visa galima rizika dėl draudžiamo turto vertės nustatymo.
6. Kasatoriaus teigimu, 2006 m. kovo 27 d. UAB „Transporto studijos“ ekspertizės akto išvadas apie pavogto automobilio vidutines kainas negalima laikyti objektyviomis ir teismai negalėjo jomis remtis darydami išvadas apie pavogto automobilio vertę ir apie atsakovo klaidą sudarant draudimo sutartį (CPK 218 straipsnis), nes: a) ekspertas apdrausto ir pavogto automobilio vertę nustatinėjo palyginamuoju vertės metodu ir nustatė tik vidutinę tos pačios markės automobilio rinkos kainą; b) ekspertas, nustatydamas pavogto automobilio vertę, nei draudimo sutarties sudarymo, nei draudiminio įvykio metu tiesiogiai nedalyvavo apžiūrint ir nustatant prarasto automobilio vertę; c) draudimo sutarties sudarymo dieną atsakovas pavogtą automobilį apdraudė kaip ,,Ford Focus“, kurio vertė atsakovo vertinimo metodikoje buvo didžiausia – 35 000 Lt, atsisakė mokėti visą draudimo sutartimi nustatytą draudimo išmoką nustatęs, kad pavogto automobilio modelis yra ,,Ford Usa Focus LX“ ir jo vertė yra 21 500 Lt., o ekspertizė nustatė, kad pavogto automobilio modelis buvo ,,Ford Focus SE“ - tokio modelio automobilio ar jo vertės atsakovo vertinimo metodikoje draudimo sutarties sudarymo dieną nebuvo nurodyta.
Atsiliepimu į ieškovo UAB ,,Kamštinis namas“ kasacinį skundą atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas“ prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. CK 6.1001 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai draudimo suma, nurodyta draudimo sutartyje, viršija draudimo vertę, tai draudimo sutartis negalioja dėl tos draudimo sumos dalies, kuri viršija draudimo vertę. Šioje normoje imperatyviai nurodyta, kaip turi būti sprendžiamos situacijos, kai draudimo suma, nurodyta draudimo sutartyje, viršija draudžiamo objekto vertę (draudimo vertę). Tokia taisyklė kyla iš nepagrįsto praturtėjimo ir pelno neleistinumo principo - vieno pagrindinių draudimo teisės principų, įtvirtinto ne tik kasatoriaus nurodomame, bet ir kituose CK straipsniuose (6.1000, 6.1002 straipsniai). Draudimo teisės aktuose ir mokslinėje literatūroje taip pat yra įtvirtintas kongruencijos (atitikimo) principas, kurio esmė - negali būti pretenduojama į didesnę draudimo išmoką negu draudėjas patyrė nuostolių (Draudimo įstatymo 88 straipsnis) (J. Galginaitis, R. Stankevičius. Draudimo teisė; Teisės institutas, Vilnius, 2005. P 72). Tai rodo tiesioginį draudimo sumos ryšį su draudimo verte.
2. CK 6.193 straipsnio 4 dalies taisyklė, susijusi su ekonomiškai silpnesnės šalies interesų apsauga aiškinant sutarties sąlygas silpnesnės šalies naudai, turėtų būti taikoma, kai sutarties sąlygos yra neaiškios ar dviprasmiškos, tačiau šalių ginčas yra ne dėl draudimo sutarties sąlygų aiškinimo. Be to, ieškovas, kaip pelno siekiantis juridinis asmuo, nelaikytinas ekonomiškai silpnesne šalimi.
3. Prezumpciją, kad draudėjui turi būti išmokama draudimo suma, draudikas turi teisę paneigti, tačiau jam tenka aplinkybių, patvirtinančių daikto vertės pasikeitimą po draudimo sutarties sudarymo, įrodinėjimo pareiga. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2000; UAB ,,Pozicija" v. AB ,,Lietuvos draudimas" išaiškinimai. Byloje įrodyta, kad apdrausto automobilio vertė draudimo sutarties sudarymo ir draudiminio įvykio metu pasikeitė, t. y. sumažėjo. Eksperto taikytu lyginamuoju vertės metodu (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 1 punktas) atliktos ekspertizės išvada yra teisinga ir pagrįsta.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 24 d. nutartyje civilinėje byloje N. P. v. UAB „Ergo Lietuva", bylos Nr. 3K-3-911/2002, suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės nagrinėjamoje byloje negali būti taikomos, nes skiriasi abiejų civilinių bylų esmė, faktinės ir teisinės aplinkybės. Išnagrinėtoje civilinėje byloje transporto priemonė buvo prarasta praėjus trumpam laikotarpiui (dviem mėnesiams) nuo draudimo sutarties sudarymo, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad per tokį trumpą laikotarpį automobilio vertė pasikeitė. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog toje pačioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akcentavo, kad automobilio vertė gali sumažėti dėl įvairių priežasčių, kaip, pavyzdžiui, po draudimo sutarties praeina ilgas laiko tarpas ir daikto vertė sumažėja dėl jo naudojimo ar natūralaus nusidėvėjimo. Jeigu atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas“ išmokėtų draudėjui visą draudimo sutartyje nustatytą draudimo sumą, kasatoriui būtų atlyginta daugiau, negu jis dėl draudiminio įvykio prarado, o tai reikštų nepagrįstą kasatoriaus praturtėjimą. Draudimo išmoka yra lygi dėl draudiminio įvykio patirtų draudėjo nuostolių dydžiui (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 88 straipsnis). Nurodytos nuostatos apsaugo draudiką nuo draudėjo ketinimų nepagrįstai pasipelnyti draudiko sąskaita.
5. Kasaciniame skunde nepagrįstai ginčijama ekspertizės išvada dėl automobilio vertės. Ši ekspertizė atlikta naudojant įstatyme nustatytą lyginamosios vertės metodą, kuris teismo eksperto buvo pasirinktas atsižvelgiant į vertinimo atvejį, vertinamo turto specifiką bei naudojimo paskirtį (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 1 dalis). Turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnis).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Draudėjas UAB ,,Kamštinis namas“ su draudiku AB ,,Lietuvos draudimas“ 2004 m. gegužės 9 d. sudarė automobilio ,,Ford Focus“, pagaminto 2001 m., draudimo sutartį nuo vagystės ir kitų draudiminių įvykių draudimo laikotarpiui nuo 2004 m. gegužės 11 d. iki 2005 m. gegužės 10 d. (b. l. 6-10). 2005 m. gegužės 7 d. įvykus nurodyto automobilio vagystei, dėl šio draudiminio įvykio AB ,,Lietuvos draudimas“ 2005 m. rugpjūčio 10 d. išmokėjo draudėjui UAB ,,Kamštinis namas“ 14 580 Lt draudimo išmoką (b. l. 11, 12). Šį draudimo išmokos dydį AB ,,Lietuvos draudimas“ apskaičiavo remdamasis ne draudimo sutartyje nurodyta 35 000 Lt draudimo suma, o analogiškų apdraustajam automobilių ,,Ford Focus“, pagamintų JAV rinkai, vidutine rinkos verte (b. l. 36-45). Šio automobilio rinkos vertė, nurodyta UAB ,,Mažasis prekeivis“ leidinyje ,,Naudotų automobilių rinkos kainos“, draudimo sutarties sudarymo metu buvo 21 500 Lt, o automobilio vagystės metu – 16 200 Lt (b. l. 40, 45), nuo šios sumos išskaičiavus draudimo sutartyje nurodytą 10 proc. besąlyginę išskaitą, draudiko sumokėta draudimo išmoka yra 14 580 Lt.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Draudimo sutartis savo pobūdžiu yra sutartis dėl prisiėmimo draudiminės rizikos, kurią draudikas įsipareigoja prisiimti ir dėl tokios rizikos sukelto draudiminio įvykio atveju sumokėti draudimo išmoką draudėjui. CK 6.997 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ne gyvybės draudimo atveju, išskyrus įstatymo numatytas išimtis, draudimo suma negali viršyti tikrosios draudžiamo turto ar turtinės rizikos vertės (draudimo vertės). Šioje teisės normoje įtvirtinta taisyklė kyla iš turto draudimo paskirties – drausti tik konkretaus apdrausto turto vertės galimą praradimą (sugadinimą), kurio dydis būtų proporcingas draudėjo patirtiems nuostoliams ir jų neviršytų. Dėl to prieš sudarydamas draudimo sutartį draudikas turi teisę apžiūrėti apdraudžiamą turtą, jeigu reikia, savo lėšomis paskirti ekspertizę jo vertei nustatyti (CK 6.994 straipsnio 1 dalis). Taip draudikas pagal draudžiamo daikto vertę apskaičiuoja draudimo sumą, kuria apribojamas draudiko įsipareigojimų kompensuoti draudėjo galimus nuostolius dydis. Draudiko teisė įvertinti apdrausto daikto vertę ir pagal ją apskaičiuoti draudimo sumą reiškia tai, kad aiškia draudimo suma sutarties šalys teisiškai apibrėžia apdraustų turtinių interesų apimtį. Atsižvelgiant į šalių sulygtas sutarties sąlygas, taip pat dėl teisinio apibrėžtumo ir nuspėjamumo draudiminio įvykio atveju draudimo išmoka turi būti apskaičiuojama laikantis sutartyje įrašytos draudimo sumos ir kitų sutarties sąlygų dėl draudimo išmokos dydžio.
Suformuotoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Mosola“ v. UAB ,,Drauda“, bylos Nr. 3K-3-760/2000; 2002 m. birželio 24 d. nutartis civilinėje byloje N. P. v. UAB ,,Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-911/2002; 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Manukas“ v. UAB ,,PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-671/2006) pripažįstama bendroji taisyklė, kad draudimo išmoka dėl transporto priemonės praradimo turėtų būti lygi draudimo sumai. Išimtį iš šios taisyklės galėtų sudaryti nebent tie atvejai, kai nuo draudimo sutarties sudarymo iki draudiminio įvykio dienos apdrausto daikto vertė sumažėja dėl tokio daikto sugadinimo ar jo nusidėvėjimo. Tokiais atvejais įrodinėti aplinkybes, kiek sumažėjo apdrausto daikto vertė, ją skaičiuojant nuo sutarties sudarymo metu apskaičiuotos to daikto draudimo sumos, turi draudikas.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas“ atsiliepime į ieškinį (b. l. 30) pripažino, kad dėl padarytos klaidos apskaičiuojant automobilio vertę draudikas neįvertino aplinkybės, kad draudžiamas automobilis ,,Ford Focus“ pagamintas ne Europos, o JAV rinkai; sudarant draudimo sutartį draudimo suma buvo nurodyta 35 000 Lt dydžio, tuo tarpu ši suma turėjo būti lygi 21 500 Lt dydžiui, ir atitinkamai draudiminio įvykio metu 2005 m. gegužės 7 d., atsižvelgiant į automobilio nusidėvėjimą, automobilio vertė turėjo būti ne 24 800 Lt, o 16 200 Lt. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad tokia atsakovo pozicija reiškia draudimo sumos, nurodytos draudimo sutartyje, ginčijimą. Draudikas, kaip pasiūliusi draudimo sutarties sąlygas draudėjui šalis, turi atsakingai apskaičiuoti draudimo sumą, kuri neviršytų draudžiamų turtinių interesų vertės. Jeigu draudikas nepagrįstai apskaičiuoja didesnę draudimo sumą dėl netinkamos draudžiamų turtinių interesų įvertinimo metodikos, vien tai nereiškia pagrindo ginčyti draudimo sumą ar atsisakyti vykdyti sutartį. Pagal CK 6.998 straipsnį draudimo suma po sutarties sudarymo gali būti ginčijama tik tuo atveju, jeigu draudikas, nepasinaudojęs savo teise įvertinti draudimo riziką, buvo apgautas dėl to, kad buvo nurodyta žinomai melaginga draudimo vertė arba buvo padaryta aritmetinė ar rašybos klaida. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad atsakovas pasinaudojo savo teise nustatyti draudžiamo automobilio vertę, pagal ją nustatydamas draudimo sumą, ir neįrodinėjama aritmetinė ar rašybos klaida, taigi nėra įstatyme nustatytų sąlygų sutartyje nurodytai draudimo sumai ginčyti.
Šioje byloje, teismui apskaičiuojant teisingą mokėtiną draudimo išmoką, turėtų būti atsižvelgta į automobilio nusidėvėjimą per laikotarpį nuo draudimo sutarties sudarymo iki draudiminio įvykio dienos, t. y. nuo 2004 m. gegužės 9 d. iki 2005 m. gegužės 7 d., jeigu atsakovas įrodytų apdrausto automobilio nusidėvėjimą dėl jo eksploatacijos ar dėl kitokių priežasčių įvykusį šio automobilio vertės sumažėjimą draudiminio įvykio dieną. Dėl to bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, vertindami šalių ginčą dėl teisingo dydžio draudimo išmokos sumokėjimo, turėjo mokėtiną draudiminę išmoką apskaičiuoti pagal sutartyje nurodytą draudimo sumą, t. y. pagal 35 000 Lt, nuo šios sumos išskaičiuojant įrodymais pagrįstą automobilio nusidėvėjimo vertę. Toks automobilio nusidėvėjimo nustatymas turi būti atliekamas įvertinus turinčias reikšmės įrodinėtinas byloje faktines aplinkybes. Kadangi apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas draudimo išmoką jos dydžio nesusiejo su sutartyje nustatyta draudimo suma, tai kasacine tvarka skundžiama šio teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.
Atsižvelgiant į tai, kad civilinėje byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva, o kasacinis teismas yra saistomas byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kasaciniame teisme sprendžiami tik teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis), dėl to byloje priimta kasacine tvarka skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis naikintina, bylą šiam teismui perduodant nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 14 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Janina Januškienė
Aloyzas Marčiulionis