Administracinė byla Nr. eA-554-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02976-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 23.1; 23.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. M. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja M. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. KS-57 ,,Dėl M. M.“ ir priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja paaiškino, kad Komisija ginčijamu sprendimu nusprendė, kad ji, būdama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus vyriausioji specialistė, dalyvaudama rengiant dokumentus, susijusius su jos sutuoktiniu ir nuo šių procedūrų nenusišalindama, taip pat nustatyta tvarka ir terminais nepapildžiusi privačių interesų deklaracijos duomenimis apie savo sutuoktinį, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 7 straipsnio 1 dalies bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.
3. Pareiškėja teigė, kad ji jokiais veiksmais nedarė įtakos ir nesudarė išskirtinių sąlygų sutuoktiniui pateikti prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nacionalinės (D) vizos išdavimo. Dokumentai buvo pateikti bendra tvarka, sulaukus savo eilės, tuo metu galėjusiam priimti dokumentus valstybės tarnautojui. Pareiškėjos teigimu, ji netvarkė sutuoktinio dokumentų, nerengė lydraščių dėl Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) siunčiamų dokumentų. Tai patvirtina lydraščiuose nurodomos rengėjų žymos. Lydraštį dėl bylų leidimams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išsiuntimo parengė E. U., o nacionalinei (D) vizai gauti – V. S.
4. Pareiškėja paaiškino, kad 2016 m. kovo 7 d. grįžusi iš atostogų ji buvo informuota, kad Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus viršininkė susirgo ir laikinai vykdyti skyriaus viršininkės funkcijas teks jai; šių funkcijų atlikimas yra numatytas jos pareigybės aprašyme. Dėl laikino nedarbingumo darbe nebuvo ir laikinai Migracijos valdybos viršininko pareigas ėjusios E. P. Lydraščiai tiek dėl nacionalinės (D) vizos, tiek dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pasirašyti pagal kompetenciją, nesudarant jokių išimtinių sąlygų sutuoktiniui, ir buvo priimti bei išsiųsti kartu su siunčiamais kitų užsieniečių dokumentais.
5. Pareiškėjos teigimu, tiek Migracijos valdybos viršininko pareigas laikinai einanti E. P., tiek Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus viršininkė į darbą grįžo 2016 m. kovo 14 d., tą pačią dieną pareiškėja informavo vadovus apie santuokos sudarymą, pateikė santuokos liudijimą Vilniaus AVPK Personalo skyriui.
6. Pareiškėja pažymėjo, kad Migracijos valdyba nepriima sprendimų dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar nacionalinių (D) vizų išdavimo bei nedalyvauja sprendimų rengimo procedūroje. Komisija neįvertino, kad pareiškėja neatliko nei vieno veiksmo, nustatyto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Leidimų laikinai gyventi aprašo) III skyriuje, t. y. dokumentus bendra tvarka priėmė tuo metu dokumentų priėmimo salėję dirbęs valstybės tarnautojas, o pareiškėja tuo metu atostogavo.
7. Pareiškėjos manymu, Komisija nevertino leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje procedūros niuansų, formaliai konstatuodama pažeidimą. Nagrinėjamoje situacijoje būtina vertinti ne tik formalią lydraščio pasirašymo fakto reikšmę, bet ir tai, kokią įtaką tokio lydraščio pasirašymas sukelia konkretaus sprendimo priėmimui. Šiuo konkrečiu atveju lydraščiu buvo persiųsta daug prašymų kompetentingam subjektui sprendimui priimti, lydraštis nedaro jokios įtakos paties sprendimo priėmimui, pareiškėja nedalyvavo sprendimo priėmimo procedūroje. Lydraštis savo funkcine prasme skirtas atsekamumui užtikrinti, patvirtina faktą, kas, kada ir kam buvo išsiųsta bei koks dokumentų kiekis buvo siunčiamas. Tuo tarpu, Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata reikalauja nustatyti poveikį konkrečiam sprendimui.
8. Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime į skundą (b. l. 27–29) prašė pareiškėjos skundą atmesti.
9. Atsakovas teigė, kad pareiškėja nepagrįstai Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje interesų konflikto apibrėžime vartojamą sąvoką „sprendimas” tapatina su Lietuvos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 11 dalyje pateikta „administracinio sprendimo” definicija. Komisijoje ir teismų praktikoje nagrinėjant analogiškas bylas Įstatyme nurodyta sąvoka „sprendimas” suprantama kaip bet kokie asmens veiksmai, atliekami jam einant pareigas valstybės tarnyboje.
10. Atsakovas pastebėjo, kad pareiškėja neginčija pavėluoto interesų deklaravimo fakto, skunde dėl to nepasisako, todėl neaišku, kodėl ji prašo panaikinti visą skundžiamą Komisijos sprendimą.
11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja veikė būdama viešųjų ir privačių interesų konflikto, kaip jį apibrėžia Įstatymo nuostatos, situacijoje, tačiau Įstatyme įtvirtintos pareigos vengti interesų konflikto ji neįvykdė. Šios aplinkybės yra visiškai pakankamos pripažinti, kad buvo pažeistos imperatyvios Įstatymo nuostatos. Pareiškėja, veikdama šioje situacijoje dėl jos sutuoktiniui ir jai pačiai asmeniškai rūpinčio klausimo negalėjo išlikti objektyvi ir nešališka.
12. Atsakovas pažymėjo, kad iki užsieniečio bylos išsiuntimo Migracijos departamentui Migracijos tarnybos atsakingi pareigūnai privalo atlikti tam tikrus dokumentų ir duomenų patikrinimo veiksmus. Dokumentų persiuntimas Migracijos departamentui patvirtina, jog pateikti dokumentai atitinka teisės aktais nustatytus reikalavimus sprendimui priimti ir yra viena iš būtinų sprendimui priimti procedūros dalių. Tokiu būdu lydraščio pasirašymas įgauna teisinę galią, o jį pasirašęs pareigūnas patvirtina ir atsako už pateiktų dokumentų atitiktį nustatytiems reikalavimams.
13. Atsakovo teigimu, Komisijos sprendimo dalykas yra tik pareiškėjos elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms įvertinimas. Todėl pareiškėja, savo šališką elgesį teisindama Migracijos departamentui priskirta kompetencija, nagrinėjamu atveju išeina iš šio administracinio ginčo ribų. Prievolė vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto yra tiesioginė ir tik personalinė kiekvieno valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens pareiga. Įstatymo nuostatų prasme pažeidimo kvalifikavimui neturi reikšmės, ar atitinkamą sprendimą ruošia ir (ar) priima vienas asmuo, ar asmenų kolektyvas. Atsakomybė atsiranda kiekvienam asmeniui, kurio atžvilgiu kyla interesų konfliktas, prisidėjusiam prie tokio sprendimo priėmimo.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu (b. l. 79–85) pareiškėjos skundą atmetė.
15. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad 2016 m. kovo 4 d. buvo įregistruota pareiškėjos ir G. A. santuoka, kuris tą pačią dieną Vilniaus AVPK Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą ir leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Dokumentus priėmė Užsieniečių reikalų skyriaus vyresnioji specialistė V. S. Pareiškėja pasirašė Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus vedėjui skirtą Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. kovo 7 d. raštą Nr. 10-S-50187 „Dėl nacionalinės vizos D išdavimo“, kurio rengėja nurodyta specialistė V. S., bei kuriuo buvo siunčiamas ir M. M. sutuoktinio prašymas išduoti nacionalinę vizą. Pareiškėja taip pat pasirašė Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus vedėjui skirtą Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. kovo 10 d. raštą Nr. 10-S-53326 „Dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo“. Šiuo raštu buvo siunčiamas užsieniečių, pateikusių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sąrašas, kuriame įvardytas ir pareiškėjos sutuoktinis. Pareiškėja ryšį su sutuoktiniu G. A. privačių interesų deklaracijoje nurodė 2016 m. balandžio 25 d., t. y. praleidusi Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą.
16. Atsižvelgęs į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir faktines bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjai atliekant tarnybines pareigas, dalyvaujant prašymų gauti nacionalinę vizą ir leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo procese, kurie susiję ir su jos privačiais interesais, atsirado konkrečios tarnybinės veiklos aplinkybės, dėl kurių, vertinant jas kartu su minėtomis pareiškėjos asmeninį suinteresuotumą ir privatų interesą patvirtinančiomis aplinkybėmis, išreiškiančiomis prielaidas interesų konfliktui kilti, konstatuotinas interesų konfliktas. Pareiškėja nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtinto reikalavimo vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, bei pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.
17. Teismas nurodė, jog pareiškėjos paaiškinimus, kad ji neturėjo galimybės informuoti tiesioginio savo vadovo apie sudarytą santuoką dėl to, kad Užsieniečių reikalų skyriaus viršininko ir Migracijos valdybos viršininko pareigas laikinai ėjusios E. P. dėl laikino nedarbingumo nebuvo darbe, paneigia Komisijos nustatytos aplinkybės, kad Migracijos valdybos viršininko pareigas nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 10 d. ėjo Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyriausioji specialistė S. B., taigi pareiškėja turėjo galimybę jai pareikšti apie nusišalinimą.
18. Teismas akcentavo, kad jokios reikšmės neturi aplinkybė, ar asmens, patekusio į viešųjų ir privačių interesų konfliktą, balsas buvo lemiamas priimant (ar nepriimant) atitinkamą sprendimą. Tai, kad, pareiškėjos teigimu, ji nepriėmė galutinio sprendimo, pareiškėjos asmeninio suinteresuotumo ir privataus intereso nepaneigia bei interesų konflikto situacijos nepašalina. Teismas atmetė pareiškėjos argumentą, kad ji vien tik pasirašydama lydraščius nepažeidė Įstatymo nuostatų. Teismo vertinimu, pareiškėjos lydraščių pasirašymas laikytinas prašymų teikimu kompetentingom institucijoms ir yra sprendimo svarstymo procedūros dalis.

III.

19. Pareiškėja apeliaciniame skunde (b. l. 93–99) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2016 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. KS-57 ,,Dėl M. M.“ ir priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas skunde išdėstytais argumentais.
20. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 101–102) prašo apeliacinį skundą atmesti.
21. Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, papildomai nurodoma, kad pareiškėjos teiginiai apie tai, kad ji atostogavo, kad jos sutuoktinis buvo aptarnautas bendra tvarka, nepaneigia Komisijos nustatyto fakto, jog ji, vykdydama savo tarnybines pareigas, nenusišalino nuo Vilniaus AVPK Migracijos valdybai priskirtų funkcijų, susijusių su sprendimo dėl jos sutuoktinio priėmimu, vykdymo. Pareiškėja nepateikė argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, jos nuomone, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Atsakovo nuomone, pareiškėjos teiginiai, kad ji nedalyvavo tenkinant jos sutuoktinio pateiktus prašymus ir kad jos veiksmai buvo nereikšmingi, nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2016 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. KS-57 ,,Dėl M. M.“, kuriuo pripažinta, kad Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus vyriausioji specialistė M. M., dalyvaudama rengiant dokumentus, susijusius su jos sutuoktiniu, ir nuo šių procedūrų nenusišalindama, taip pat Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nepapildžiusi privačių interesų deklaracijos duomenimis apie savo sutuoktinį, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 7 straipsnio 1 dalies bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teisėtumo.
23. Visų pirma teisėjų kolegija pabrėžia, kad, siekiant suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, suteikti viešiesiems interesams pirmenybę prieš privačius interesus ir tokiu būdu užtikrinti valstybinėje tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumą, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtintos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, bendrosios prievolės.
24. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 str. 2 d.).
25. Iš šių teisės normų matyti, kad jose asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, yra nustatytos šios elgesio taisyklės: 1) draudimas dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą; 2) pareiga informuoti savo institucijos vadovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą bei pareikšti apie nusišalinimą nuo tokio sprendimo priėmimo; 3) institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.
26. Iš šių teisės normų matyti, kad joje įtvirtintos elgesio taisyklės asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, tampa privalomos ir turi būti vykdomos tais atvejais, kai atsiranda situacija, atitinkanti interesų konflikto, kylančio tarp privačių ir viešųjų interesų, kriterijus. Šie kriterijai yra nustatyti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 2–3 dalyse, pagal kurias privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis ir valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 straipsnyje apibrėžta šio įstatymo paskirtimi. Interesų konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Taigi įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino pirmiau minėtas teisines priemones, kurių turi laikytis asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-3154/2011, 2013 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-602-230/2013, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-518/2013, 2013 m. birželio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-525-998/2013 ir kt.).
27. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad interesų konfliktas yra situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.
28. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija prižiūri, kaip asmenys vykdo šio įstatymo nuostatas <...>, kaip tai yra įtvirtinta Įstatymo 23 staipsnyje. Taigi Vyriausioji tarnybinės etikos komisija sprendžia klausimą, ar asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, nepažeidžia profesinės etikos, kurios tam tikros taisyklės bendros visiems valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims yra įtvirtintos Įstatyme, turinčiame užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, pažeidę konkrečias taisyklės įtvirtintas Įstatyme, pažeidžia savo profesinę etiką.
29. Teisinės atsakomybės nustatymas už profesinės etikos pažeidimą turėtų užtikrinti profesionalumą vykdant tam tikras funkcijas, saugoti šios profesijos prestižą. Teisinės atsakomybės taikymas suponuoja išvadas, kad asmens profesinių pareigų atlikimas nesuderinamas su šios profesijos prestižu. Taigi teisinės atsakomybės, kuriai atsirasti nėra nustatytas konkretus veikų ar pažeidimų sąrašas (kaip minėta yra nustatytos taisyklės bendros visiems valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims, taigi bendro pobūdžio prievolės), taikymas kiekvienu atveju susijęs su vertinimu, ar konkrečiu atveju yra daromi pažeidimai, nesuderinami su konkrečia profesija, t. y. ar yra daromi akivaizdūs profesiniai pažeidimai. Pažeidimas yra akivaizdus, kai be gilesnės analizės galima konstatuoti, kad yra pažeidžiamas teisės aktas.
30. Minėta, kad Įstatymo 3 straipsnis įtvirtina asmens, dirbančio valsybinėje tarnyboje, prievolę nešališkai atlikti savo tarnybines pareigas. Asmens, dirbančio valsybinėje tarnyboje, nešališkumą turėtų užtikrinti konkrečių taisyklių, įtvirtintų Įstatymo 11 straipsnyje (pareiga nusišalinti) laikymasis. Įstatymo 3 straipsnis įtvirtina asmens, dirbančio valsybinėje tarnyboje, prievolę priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu. Konstitucinis asmenų lygybės principas ir turėtų būti užtikrinamas, be kita ko, asmenims, dirbantiems valsybinėje tarnyboje, nešališkai atliekant savo tarnybines pareigas.
31. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėja dalyvaudama priimant sprendimus, susijusius su jos sutuoktinio teisėmis, ir neatlikdama jokių veiksmų, įtvirtintų Įstatymo 11 straipsnyje (pareiga nusišalinti), akivaizdžiai pažeidė įstaymo reikalavimus, kartu ir profesinę etiką. Neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui pareiškėjos motyvai, jog ji nedalyvavo galutinio sprendimo priėmime, kad ji tik pasirašydavo lydraščius, kuriais buvo sprendžiamas jos sutoktinio ir kitų asmenų dokumentų persiuntimas kompetetingai institucijai sprendimo priėmimui. Įstatymo 11 straipsnyje nustatyta asmens, dirbančio valsybinėje tarnyboje, pareiga nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, neturėtų būti suprantama pernelyg siaurai, o sprendimo priėmimas neturėtų būti suprantamas tik kaip galutinio sprendimo priėmimas remiantis konkrečią sritį reguliuojančiu detaliu reglamentavimu. Minėta, kad 11 straipsnyje nustatyta asmens, dirbančio valsybinėje tarnyboje, pareiga nusišalinti, skirta užtikrinti nešališkumo reikalavimą, o iš kitos pusės nesudaryti jokių prielaidų konstitucinio asmenų lygybės principo pažeidimui, kartu ir jokių konkrečių neigiamų pasekmių atsiradimui asmenims, kurių klausimą nagrinėja asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje. Pareiškėja vykdydama savo pareigas valstybinėje tarnyboje nesilaikė minėtų konkrečių taisyklių, nustatančių jos pareigą nusišalinti nuo klausimo, susijusio su jos asmeniniu interesu, nagrinėjimo, o kartu pažeidė ir bendrą Įstatyme įtvirtintą nešališkumo pareigą.
32. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija teisingai nustatė faktines aplinkybes ir turėjo faktinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėja pažeidė Įstatymo reikalavimus, todėl turėjo pagrindą taikyti Įstayme nustatytą atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs teisinį reglamentavimą bei jo taikymo praktiką, teisingai sprendė, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija tinkamai taikė materialinės teisės normas, procedūrinių taisyklių nepažeidė, todėl pagrįstai paliko sprendimą galioti. Todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.