Administracinė byla Nr. A-788-146/2016
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00123-2015-9
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas Ž. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), kurį patikslino (b. l. 10), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpio nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. atitinkamais periodais jis buvo laikomas Tauragės AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė) pažeidžiant tesiės aktų nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis draudžia žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis. Šio įstatymo 44 straipsnyje nurodyta, kad suimtiesiems turi būti užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos atitinkančios Lietuvos higienos normas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 straipsnį suimtiesiems turi būti sudaryta saugi sveikatai aplinka. Pareiškėjas teigė, kad Areštinėje jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose nebuvo galimybės judėti, mankštintis, valgyti prie stalo. Tualetas atitvertas netinkamai, neįrengta atskira ventiliacijos sistema. Kamerose trūko šviesos. Pareiškėjas, nepilnametis asmuo, buvo laikomas su pilnamečiais, ne kartą teistais asmenimis. Pasivaikščiojimams buvo skiriama tik 1 valanda per parą. Pareiškėjas serga bronchine astma. Kamerose jam trūko oro, dusindavo, užeidavo astmos priepuoliai, skaudėjo galvą, negalėjo gerai išsimiegoti, dėl ko tapo irzlus ir nervingas.
Pareiškėjo teigimu, nurodyti pažeidimai prilygsta kalinimui nežmoniškoms sąlygoms ir pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis) – didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, jam pablogėjo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis nebegali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 14–18) Tauragės AVPK paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpio nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. atitinkamais (nurodytais) periodais Areštinės kamerose Nr.2 , Nr.3, Nr.4, Nr.5, Nr.7, kurių plotai nuo 6,74 kv. m (kamera ) iki 13,12 kv. m (2 kamera), buvo laikomas iš viso 50 parų.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte numatyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Atsižvelgiant į asmenų laikymo Areštinės specifiką, kamerose laikomų asmenų skaičius nėra stabilus (suimtieji kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, konvojuojami į teismus). Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas neilgai, nėra pagrindo sutikti, kad jam buvo padaryta neturtinė žala. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 54 punktą areštinėje laikomiems asmenims turi būti užtikrinta galimybė kasdien 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjui ši galimybė buvo suteikta. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo pajudėti ir pasimankštinti nepagrįsti.
Areštinės kamerose sanitariniai mazgai įrengti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų (toliau – ir Areštinių eksploatavimo reikalavimai) 29 punkto reikalavimų (plotas 100x142 cm su 120–130 cm aukščio pertvara). Policijos areštinėms taikomi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) reikalavimai. Pareiškėjo sulaikymo laikotarpiu Tauragės visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Tauragės VSC) Areštinėje atliko 4 sveikatos priežiūros patikrinimus, šių patikrinimų metu buvo nustatyti kai kurie pažeidimai, tačiau jie nesusiję su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis. Areštinės kameros vėdinamos per languose įrengtas orlaides, kamerose įrengtos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalai, suolai arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitariniai mazgai, praustuvės. Areštinių veiklos taisyklės nenustato reikalavimų kamerų baldų matmenims. Dėl pareiškėjo argumento, kad jis (nepilnametis asmuo) buvo laikomas kartu su pilnamečiais, atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į Bausmių vykdymo kodekso 52 straipsnio 1 dalyje nustatytą diskrecijos teisę, arešto ar laisvės atėmimo bausmę kartą jau atlikusius nepilnamečius laikyti atskirai nuo suaugusių. Pareiškėjo laikymo Areštinėje laikotarpiu, kol jis buvo nepilnametis, dėl kamerų užpildymo nebuvo galimybės pareiškėją laikyti atskirai iš viso 9 paras atskirais periodais (1 parą ir 2 kartus po 4 paras), tačiau dėl šios trumpai trukusios aplinkybės pareiškėjui negalėjo kilti neigiamos pasekmės. Areštinėje dirba bendruomenės slaugytoja, kuri pildo Sveikatos priežiūros ir medicininės pagalbos žurnalą. Pareiškėjo sveikata Areštinėje buvo tikrinama periodiškai. Iš įrašų minėtame žurnale matyti, kad pareiškėjas patikrinimų metu nusiskundimų dėl sveikatos niekada nepareiškė. Todėl jo skundo argumentai dėl laikymo Areštinėje poveikio sveikatai yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Policijos įstaigos administracija iš pareiškėjo dėl laikymo Areštinėje sąlygų jokių nusiskundimų nėra gavusi. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo skundas nepagrįstas įrodymais, patvirtinančiais, kad dėl laikymo sąlygų Areštinėje pareiškėjui būtų sukeltos neigiamos pasekmės, sveikatos sutrikimai. Taigi nėra visų būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti pagal CK 6.271 straipsnį.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu (b. l. 69–73) pareiškėjo Ž. B. skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 1 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš laikymo Areštinėje netinkamomis sąlygomis laikotarpio nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. atitinkamais periodais atlyginimo.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trim sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-614/2010).
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę, nei kiti, ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, Konvencijos 1 straipsnyje nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 straipsniu, lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (žr., pvz., EŽTT 2011 m. gegužės 1 d. sprendimą Ebcin v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001 m. gegužės 10 d. sprendimą Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95), 1998 m. rugsėjo 23 d. sprendimą A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala, patirta dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų, pasireiškė psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, sveikatos pablogėjimu, pasitikėjimo savimi sumažėjimu.
Ištyręs byloje pateiktus duomenis (b. l. 14–18, 20), teismas nustatė, kad Areštinės įvairiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Iš Tauragės AVPK pateiktų duomenų (b. l. 20) teismas nustatė, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas šiomis sąlygomis: kameroje Nr.2 (plotas13,12 kv. m) nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki 2012 m. lapkričio 6 d. su 3 asmenimis, pareiškėjui teko 3,28 kv. m kameros ploto; kameroje Nr.3 (plotas 12,68 kv. m) nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2013 m. birželio 20 d. su 3 asmenimis, pareiškėjui teko 3,17 kv. m kameros ploto; kameroje Nr.4 (plotas 12,60 kv. m) nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d. su 3 asmenimis, pareiškėjui teko 3,15 kv. m kameros ploto, nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. su 2 asmenimis, pareiškėjui teko 4,2 kv. m kameros ploto; kameroje Nr.5 (plotas 11,86 kv. m) nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2012 m. lapkričio 27 d. su 2 asmenimis, pareiškėjui teko 3,95 kv. m kameros ploto, nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. su 2 asmenimis, pareiškėjui teko 3,95 kv. m kameros ploto, nuo 2013 m. balandžio 23 d. iki 2013 m. balandžio 25 d. su 2 asmenimis, pareiškėjui teko 3,95 kv. m kameros ploto, nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2013 m. gegužės 21 d. su 3 asmenimis, pareiškėjui teko 2,97 kv. m kameros ploto, nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2013 m. liepos 19 d. su 2 asmenimis, pareiškėjui teko 3,95 kv. m kameros ploto, nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 4 d. su 3 asmenimis, pareiškėjui teko 2,97 kv. m kameros ploto; kameroje Nr.7 (plotas 6,74 kv. m) nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. lapkričio 17 d. su vienu asmeniu, pareiškėjui teko 3,37 kv. m kameros ploto. Iš šių duomenų teismas nustatė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas 33 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas.
Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad jis buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimų, teismas atsižvelgė į Tauragės VSC atliktų Areštinėje patikrinimų aktus. Iš Tauragės VSC 2011 m. kovo 31 d. patikrinimo akto Nr. AK-31 (b. l 23–25) nustatė, kad atlikus planinį patikrinimą buvo konstatuota, kad Areštinė eksploatuojama pagal HN 37:2009 reikalavimus. Iš Tauragės VSC 2013 m. rugpjūčio 29 d. patikrinimo akto Nr. AK-115 (b. l. 26–27) nustatė, kad atlikus neplaninį patikrinimą HN 37:2009 reikalavimų, pažeidimų kameroje Nr. 2 nenustatyta. Tauragės VSC 2013 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo akte Nr. AK-117 (b. l. 28–30) nurodyta, kad atlikus Areštinės planinį patikrinimą, buvo nustatytas HN 37:2009 20 punkto pažeidimas – visų kamerų sanitariniuose mazguose prie kriauklių nebuvo veidrodžių; kitų pažeidimų nenustatyta. Tauragės VSC 2014 m. lapkričio 11 d. patikrinimo akte Nr. AK-153 (b. l. 31–32) nurodyta, kad atlikus neplaninį patikrinimą, nustatyti HN 37:2009 21, 23 ir 48 punktų pažeidimai: kamerose Nr. 5 ir Nr. 8 įrengti neskaidraus stiklo langai, langai su orlaidėmis, kurios yra be stiklo, mechaninė patalpų vėdinimo sistema neveikia, kamerų langai nesandarūs. Iš Areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimo grafiko (b. l. 21) teismas taip pat nustatė, kad Areštinėje laikomi asmenys turi galimybę kiekvieną dieną 1 valandą pasivaikščioti gryname ore.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas priėjo prie išvadų, kad Tauragės VSC atliktų patikrinimų metu užfiksuoti kai kurie neatitikimai nesudaro pagrindo juos vertinti kaip asmens laikymą nežmoniškomis sąlygomis, asmens žeminimu, kankinimu, o pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, prilyginamais Konvencijos 3 straipsnyje reglamentuotam draudžiamam elgesiui. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, miego sutrikimus, galvos skausmus, bronchinės astmos paūmėjimą, tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad medicininių dokumentų apie jam nustatytus sveikatos sutrikimus pareiškėjas į bylą nepateikė. Priešingai, ištyręs byloje esančius Sveikatos priežiūros medicinos pagalbos suteikimo žurnalo įrašus (b. l. 34–59), teismas nustatė, kad pareiškėjo sveikata jo buvimo Areštinėje laikotarpiu periodiškai buvo tikrinama. Šiame žurnale nurodyta, kad sveikatos sutrikimais pareiškėjas nesiskundė. Teismas byloje nenustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos. Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip metams nuo to laiko, kai pasibaigė jo buvimo Areštinėje laikas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012 pažymėta, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir juntamas labiausiai, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo galbūt pažeistos teisės nesiėmė ginti daugiau nei metus, teismas jo patirtus neigiamus išgyvenimus nevertino tokiu mastu, apie kokį nurodoma skunde. Remdamasis nurodytais motyvais bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 1 000 Eur ir šią sumą priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės AVPK).
III.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 76–79) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismo sprendimas priimtas neišnagrinėjus bylai reikšmingų aplinkybių išsamiai, visapusiškai, objektyviai, nepagrindus motyvuotai teismo išvadų. kaip to reikalauja ABTĮ 81, 86 straipsniai ir 87 straipsnio 4 dalis. Teismas neteisingai nustatė pareiškėjo laikymo Areštinėje pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą minimalų kameros vienam asmeniui plotą. Apeliantas teigia, kad šioje teisės normoje numatytas kameros plotas Areštinėje pareiškėjui nebuvo užtikrintas 27 paras, o ne 33 paras, kaip nurodyta teismo sprendime. Teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjui priteisė būtent 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjui dėl jo laikymo Areštinėje 27 paras, esant mažiau nei nustatyta vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto normai (teko ne 3,6 kv. m, bet nuo 2,97 kv. m iki 3,37 kv. m), būtų sukeltos neigiamos pasekmės, sveikatos sutrikimai ar atsiradusi uždarų patalpų baimė, išdavoms, kad Tauragės AVPK atliko neteisėtus veiksmus ar buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai, nėra pagrindo. Teismas nenustatė, kad Tauragės AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikro laipsnio suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pažeidimo laikotarpis šiuo atveju nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Tauragės AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ar kitais klausimais ar kad suėmimo vykdymo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos. Apelianto teigimu, teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė ir nenustatė visų būtinų viešosios civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpio nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. atitinkamais periodais jis buvo laikomas Telšių AVPK areštinėje neužtikrinant jam tinkamų suėmimo sąlygų.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo skundą patenkino iš dalies, priteisdamas jam neturtinei žalai atlyginti mažesnę sumą nei prašė pareiškėjas. Atsakovo atstovo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas teismui nenustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama, be kita ko, ir į šį įstatymo reikalavimą.
Pareiškėjas skunde teismui prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikymą Tauragės AVPK areštinėje nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. periodiškai netinkamomis suėmimo vykdymo sąlygomis, nenurodė nei pažeidimo bendros trukmės, nei konkrečių periodų, nei kamerų numerių, tuos pačius nusiskundimus išdėstė dėl viso suėmimo vykdymo Areštinėje laikotarpio. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą pagrįstai detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2013 m. rugsėjo 30 d. Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. byloje Nr. A-525-197/2013).
Neturtinę žalą padariusios valstybės institucijos (Tauragės AVPK) neteisėtais veiksmais pareiškėjas skunde teismui nurodė jo laikymą perpildytose kamerose, netinkamą apšvietimą, netinkamą tualetų įrengimą, pasivaikščiojimo trukmę, nepilnamečio asmens laikymą kartu su pilnamečiais teistais asmenimis.
Atsakovo atstovas kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą pateikė duomenis apie pareiškėjo laikymo Tauragės AVPK areštinėje konkrečius laikotarpius, kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir nurodytais laikotarpiais laikytų asmenų skaičių. Pagal šiuos duomenis pareiškėjas per ginčui aktualų laikotarpį nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. atitinkamos trukmės periodais (nuo 1 iki 9 parų) buvo laikomas 11 kartų iš viso 50 parų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiuo laikotarpiu neužtikrinant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyto minimalus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto (3,6 kv.m) pareiškėjas buvo laikomas 33 paras. Apelianto nuomone, šis laikotarpis yra trumpesnis (27 paros).
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pirmiausia konstatuoja, tai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą netinkamai taikė materialinės teisės normas, kurios ginčo laikotarpiu nustatė minimalią gyvenamojo ploto normą vienam policijos įstaigos areštinės kameroje laikomam asmeniui.
Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose). Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles tvirtina teisingumo ministras. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Higienos normos HN 37:2009 6 punktas nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka [4.2, 4.22]. Nuoroda 4.2 nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, o nuoroda 4.22 - į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr.5-V-177 2 punktą 2007 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 5-V-356 (pakeistas 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 5-V-382), neteks galios įsigaliojus vidaus reikalų ministrui patvirtintinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tokios Taisyklės nėra patvirtintos, taigi atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr.5-V-177 2 punktą, teritorinių policijos įstaigų areštinėms iki šiol galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. 5-V-382 redakcija).
Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės. Pagal šių Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai.
Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovo atstovas, dėl minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui teritorinių policijos įstaigų areštinių gyvenamojoje patalpoje nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, kuris nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Pabrėžtina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 yra skirtas Kalėjimų departamentui pavaldžioms įstaigoms (tarp jų suėmimo vykdymo įstaigoms – tardymo izoliatoriams), o teritorinių policijos įstaigų areštinės Kalėjimų departamentui nepavaldžios. Tai atsispindi ir iš Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio, kuriuo kompetencija tvirtinti suėmimą vykdymo įstaigų (tardymo izoliatorių ir teritorinių policijos įstaigų areštinių) vidaus tvarkos taisykles pavesta toms ministerijoms (ministrams), į kurių administravimo sritį patenka tardymo izoliatoriai arba teritorinių policijos įstaigų areštinės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą - Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles, taip pat į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016 ir kt.). Į šią LVAT suformuotą praktiką nagrinėjamoje byloje turi būti atsižvelgta (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis), nes ginčui aktualiu laikotarpiu pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr.5-V-177 2 punktą, kurio 1 punkte nurodytų 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (pakeistu 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 5-V-382) patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių pripažinimo netekusiomis galios įsigaliojimo data siejama su įvardytu teisiškai reikšmingu faktu - Vidaus reikalų ministrui patvirtinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tokio teisėkūros subjekto (Vidaus reikalų ministro) patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo.
Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimo, kad jis Tauragės AVPK areštinėje buvo laikomas perpildytose kamerose, pagrįstumą, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas (Įsakymą Nr. V-124) ir nepagrįstai nurodydamas, kad policijos įstaigos areštinės kameroje ginčui aktualiu laikotarpiu minimalus plotas vienam asmeniui turėjo būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas neteisingai nustatė pažeidimo trukmę. Minėta, kad pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. Areštinės kamerose Nr.2, Nr.3, Nr.4, Nr.5, Nr.7 buvo laikomas iš viso 50 parų. Visą šį pareiškėjo laikymo Areštinėje laikotarpį, kuris susideda iš 11 epizodų, jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, numatytas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte (ne mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai).
Suėmimo vykdymo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui neužtikrinimu, vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Šiuo atveju visi pareiškėjo nusiskundimai, išskyrus dėl jo (nepilnamečio asmens) laikymo su suaugusiais, yra glaudžiai susiję su minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui neužtikrinimu.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta apimti, su pirmosios instancijos atliktu pareiškėjo nurodytų kitų nusiskundimų dėl suėmimo vykdymo sąlygų vertinimu sutinka iš dalies. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, gimęs 1995 m. vasario 9 d., kaip nepilnametis asmuo Areštinėje buvo laikomas iš viso 9 paras (2012 m. lapkričio 5-6 d., 2012 m. lapkričio 13-17 d., 2012 m. lapkričio 23-27 d.) ir jam šiais periodais teko atitinkamai 3,28 kv.m., 3,95 kv. m ir 3,37 kv. m. ploto (su baldais). Šiuo laikotarpiu galiojusio Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustatė, kad nepilnamečiams suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, kad šiuo aspektu taip pat konstatuotini atsakovo atstovo neteisėti veiksmai. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas (nepilnametis asmuo) Areštinėje buvo laikomas su suaugusiais nors Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytus suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai reikalavimus suimtieji ir nuteistieji nepilnamečiai uždaromi kamerose atskirai nuo suaugusiųjų (Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi priešingai nė teigia apeliantas, Tauragės AVPK neteisėti veiksmai (CK 6.271 straipsnio taikymo sąlyga) yra nustatyti. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas 50 parų neužtikrino pareiškėjui tinkamų suėmimo sąlygų minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, iš jų 9 paras nepilnamečiui suteiktinų pasivaikščiojimų skaičiaus per dieną aspektais, t.y. neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto. 29 straipsnio 1 dalies, Higienos normos HN 37:2009 6 punkto ir Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjas patyrė ankštų suėmimo sąlygų sukeltus nepatogumus, t.y. patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis).
Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prie Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Nustačius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. (per 1 metų ir 26 dienų laikotarpį) Areštinėje buvo laikomas iš viso 50 parų ir visą šį laikotarpį jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (5 kv. m), analizuojant šias aplinkybes detaliau pažymėtina, kad tai nebuvo nepertraukiamas laikymo Areštinėje minėtomis sąlygomis laikotarpis, o susidėjo iš 11 epizodų, kurių trukmė 1,2,9 paros (po vieną epizodą), 4 paros (2 epizodai), 3, 7 paros (po 3 epizodus) ir tarp šių epizodų yra intervalai nuo 6 parų iki 4 mėnesių, kuriais pareiškėjas nebuvo Tauragės AVPK areštinėje. Taigi šiuo atveju į minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimas pažeidimo intensyvumo prasme turi būti vertinamas kaip epizodiniai neteisėti veiksmai. Dėl nukrypimų nuo minimalaus ploto pažymėtina, kad artimiausiomis nustatytai gyvenamojo ploto normai (5 kv. m) sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas iš viso 23 paras (4,2 kv. m -7 paros nepertraukiamai, 3,95 kv. m -16 parų per 4 kartus), labiausiai nutolusiomis nuo minėtos ploto normos sąlygomis (2,97 kv. m) buvo laikomas 10 parų per 2 kartus (šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo pilnametis). Likusias 17 parų (4 epizodai) buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui teko atitinkamai nuo 3,15 kv. m iki 3,37 kv. m ploto. Iš šių duomenų matyti, kad pažeidimo intensyvumas skyrėsi ir pagal vienam asmeniui tekusį plotą, mažiausio nukrypimo sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas ilgiausiai, o didžiausio nukrypimo sąlygomis trumpiausiai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo laikymo sąlygas blogino kokie nors kiti suėmimo vykdymo sąlygų reikalavimus pažeidžiantys aplinkos veiksniai, išskyrus tai, kad tuo suėmimo vykdymo laikotarpiu, kol pareiškėjas buvo nepilnametis (3 laikymo areštinėje epizodai, o iš viso 9 paros) pareiškėjui buvo leista pasivaikščioti vieną kartą per dieną po 1 valandą, o ne du kartus. Dėl atsakovo atstovo argumentų, kad suimtųjų skaičius kameroje per parą kinta dėl jų iškvietimų pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapavimų į teismus, teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai pagrįsti tik Areštinės veiklos praktika, tačiau atsakovo atstovui nepateikus konkrečių duomenų apie šių aplinkybių įtaką pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygoms, teismas neturi galimybių tai įvertinti šioje byloje individualiai. Be to, pažymėtina, kad šios aplinkybė gali būti reikšmingos tik suėmimo vykdymo sąlygoms dieną. Byloje nėra duomenų, kad dėl laikymo kartu su suaugusiais minėtas 9 paras pareiškėjas (tuomet nepilnametis) patyrė kokių nors papildomų nepatogumų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų kaip nors išskyręs pareiškėją iš kitų suimtųjų ir siekęs pabloginti pareiškėjo jo Laikymo Areštinėje sąlygas. Remdamasi minėtomis byloje nustatytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo suėmimo vykdymo Areštinėje sąlygas nėra pagrindo pripažinti pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintus draudimus.
Atsakovo atstovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti pagal pirmiau nurodytas teisės aktų normas, t.y. neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais. Todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai vertino kai kurias aplinkybe bei neteisingai taikė kai kurias materialinės teisės normas, tačiau iš esmės priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su Tauragės AVPK neteisėtais veiksmais.
Teisėjų kolegija patikrinusi bylą nenustatė pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo kodėl priteisė pareiškėjui neturtinei žalai atlyginti 1000 Eur. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta kokias aplinkybes teismas nustatė ir kokiais motyvais bei kriterijais pagrindė priteistą piniginį atlygį neturtinei žalai atlyginti. Taigi šiuo atveju nagrinėjant bylą apeliacine tvarka vertintina tai, ar pirmosios instancijos teismo motyvai pagrindžia priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti kartu atsižvelgiant į nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatytas aplinkybes.
Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).
CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinei žalai atlyginti grindė argumentais, kad dėl netinkamų suėmimo vykdymo Areštinėje sąlygų jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, jam pablogėjo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis nebegali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas dėl netinkamų suėmimo vykdymo sąlygų patyrė nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus. Sutiktina iš esmės ir su tais pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nors pareiškėjas teigė, kad jam trūko oro, dusindavo, užeidavo bronchinės astmos priepuoliai, skaudėjo galvą, negalėjo gerai išsimiegoti, dėl ko tapo irzlus ir nervingas, tačiau tokių pasekmių, byloje nenustatyta. Atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, kad Areštinėje laikomų asmenų sveikatą Areštinėje periodiškai tikrina bendruomenės slaugytoja ir kiekvieno patikrinimo metu Areštinėje laikomų asmenų nusiskundimus įrašo į Sveikatos priežiūros medicinos pagalbos suteikimo žurnalą, tačiau pareiškėjas nusiskundimų dėl sveikatos niekada nepareiškė. Iš įrašų šiame žurnale matyti, kad kiekvieno sveikatos tikrinimo atveju atitinkamose žurnalo skiltyse įrašoma tikrinto asmens pavardė, tikrinimo data bei duomenys, ar Areštinėje laikomas asmuo patikrinimo metu pareiškė kokių nors nusiskundimų, taip pat širdies ir plaučių veiklos išklausymo duomenys. Minėtame žurnale yra duomenys apie tai, kad pareiškėjas visų patikrinimų atvejais pareiškė, kad nusiskundimų neturi. Pažymėtina, kad kai kuriais laikymo Areštinėje epizodais (nuo 2013 m. balandžio 2-9 d., 2013 m. gegužės 14-21 d., 2013 m. liepos 16-19 d., 2013 m. rugsėjo 17-20 d., 2013 m. spalio 1-4 d.) pareiškėjo sveikata buvo tikrinta po du kartus, taigi pareiškėjas, esant pagrindui, turėjo visas sąlygas pareikšti nusiskundimus, tačiau jų niekada nepareiškė. Įrašuose apie pareiškėjo širdies ir plaučių veiklos išklausymo duomenis jokių sutrikimų neužfiksuota (tais atvejais, kai vieno laikymo Areštinėje epizodo laikotarpiu sveikata buvo tikrinta du kartus, pareiškėjui nepareiškus nusiskundimų, šie duomenys nurodyti tik visų pirmųjų patikrinimų metu). Esant šioms aplinkybėms pareiškėjo teiginiai apie dusimą ir bronchinės astmos priepuolius Areštinėje vertintini kaip nepagrįsti įrodymais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praėjus daugiau nė metams (2015 m. kovo 2 d.) nuo paskutinio jo laikymo Areštinėje epizodo (2013 m. lapkričio 12-19 d.). Todėl jei pareiškėjui, kaip jis nurodė savo skunde pirmosios instancijos teismui, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, atsižvelgus į tai, kad jis kreipėsi į teismą praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui nuo išvykimo iš Areštinės, nėra pagrindo išvadoms, kad tarp šių galimų pareiškėjo būklių ir šioje byloje nustatytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, yra priežastinis ryšys. Bendravimo galimybių sumažėjimas Areštinėje yra suimtojo asmens teisinei padėčiai būdingas elementas, kurį lemia ne tik suėmimo vykdymo režimas, bet ir Baudžiamojo proceso kodekso normos. Taigi šiuo atveju CK 6.250 straipsnio prasme laikytina, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. laikymo neužtikrinant minimalaus ploto vienam asmeniui iš viso 50 parų per 11 laikymo Areštinėje epizodų, išsidėsčiusių per 1 metų ir 26 dienų laikotarpį, iš jų 9 paras (3 laikymo epizodais) suteikiant nepilnamečiui vieną pasivaikščiojimą per dieną, patyrė kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus. Įrodymų apie kitas pasekmes, priežastiniu ryšiu susijusias su minėtais neteisėtais atsakovo atstovo veiksmais, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti vertinamos kaip neturtinė žala, byloje nėra.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, taip pat byloje nustatytą pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, konstatuoja, kad tiek prašoma priteisti suma (10 000 Lt, t.y. 2 896, 20 Eur), tiek pirmosios instancijos teismo priteista suma (1 000 Eur) yra neproporcinga (pernelyg didelė) kompensuoti tuos nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, kuriuos pareiškėjas patyrė dėl byloje nustatytos nedidelės trukmės ir epizodinio, nedidelio intensyvumo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Nors nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad pažeidimo laikotarpio bendra trukmė yra ilgesnė (ne 33, o 50 parų), be to, pareiškėjui 9 paras nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti du kartus per dieną, tačiau teisėjų kolegija, tikrindama priteistos sumos žalai atlyginti pagrįstumą, atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į bylai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjo laikymas Areštinėje nebuvo vientisas, o susidėjo iš 11 atskirų trumpos trukmės epizodų, išsidėsčiusių per ilgesnį nė 1 metų laikotarpį. Tai mažina pažeidimo intensyvumą ir neigiamą poveikį pareiškėjui, o tuo pačiu turi įtakos kompensacijos, kuri priteistina kaip neturtinės žalos atlyginimas, dydžiui.
Sprendžiant dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismų praktikoje paprastai atsižvelgiama ir į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368), o nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543).
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu už patirtą neturtinę žalą laikytina 500 Eur suma.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą patenkina iš dalies ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui Ž. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Stasys Gagys
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė