Civilinė byla Nr. 2A-520-553/2011

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-09740-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.9, 44.2.4.1, 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,

kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Almos Urbanavičienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-05-05 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Logopolijos polimerai“ ieškinį atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG dėl draudimo išmokos priteisimo ir nuostolių atlyginimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Logipolijos polimerai“ pareikštu ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG 10 484,06 Lt draudimo išmokos ir 50 857,67 Lt nuostoliams atlyginti, taip pat 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos ik teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad su atsakovu sudarė draudimo sutartį, pagal kurią buvo apdraustos ieškovo klientų iš NVS šalių neapmokėtos skolos ieškovui už pastarojo parduotus polimerinius gaminius. Atsakovas sutartyje nustatytu terminu nesumokėjo draudimo išmokos, dėl ko ieškovas patyrė nuostolius, t. y. privalėjo sumokėti naudos gavėjui – bankui, finansavusiam ieškovą pagal faktoringo sutartį, papildomai priskaičiuotus delspinigius ir palūkanas. Ieškovas nurodo, jog jis pateikė visus atsakovo reikalaujamus dokumentus, susijusius su draudiminiu įvykiu, taip pat įspėjo atsakovą dėl galimų nuostolių, atsakovui uždelsus mokėti draudimo išmoką, tačiau atsakovas išmokos laiku neišmokėjo.

Atsakovas iš dalies pripažino ieškinį, sutiko su ieškovo reikalavimu priteisti 10 484,06 Lt draudimo išmokos skirtumą, susidariusį dėl valiutos konvertavimo. Kitoje dalyje ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad draudimo išmoka sumokėta laiku, t. y. kai atsakovas išsiaiškino visas aplinkybes ir gavo visus reikalingus dokumentus, susijusius su draudiminiu įvykiu.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010-05-05 priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino visiškai ir nusprendė: 1) priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 10 484,06 Lt draudimo išmokos ir 50 857,67 Lt nuostoliams atlyginti, viso 61 341,73 Lt; 2) priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 6 proc. metinių palūkanų už priteistą 61 341,73 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2009-12-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 1 840,25 žyminio mokesčio; 4) priteisti iš atsakovo valstybės naudai 8,60 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teismas nustatė, kad pagal Draudimo sutarties dalies „Nuostolių atsiradimo priežasties modulis“ 3 punktą atsakovas įsipareigojo visais atvejais, išskyrus pirkėjo nemokumą, užfiksuoti nuostolius pagal draudimo sutartį, pasibaigus 5 mėnesių laikotarpiui po draudėjo pranešimo apie uždelstą skolą ir prašymo dėl intervencijos gavimo dienos, o draudimo išmoką išmokėti per 30 dienų pasibaigus aukščiau minėtam 5 mėnesių laikotarpiui, su sąlyga, kad draudėjas yra atsiuntęs visus rašytinius skolos įrodymus. Draudimo sutartyje numatyta nuostolių fiksavimo procedūra turi būti baigta draudikui priimant sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir nustatant mokėtinos draudimo išmokos dydį. Ieškovo pranešimai apie Bizi OOO uždelstą skolą pateiktas atsakovui 2008-11-12 ir 2009-02-27. Pagal šalių sudarytos draudamo sutarties sąlygas atsakovas privalėjo baigti nuostolių fiksavimo procedūrą 2009-04-12 ir 2009-07-27, o draudimo išmoką išmokėti ne vėliau kaip 2009-05-12 ir 2009-08-27. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas pažeidė draudimo sutartyje nustatytus nuostolių fiksavimo ir draudimo išmokos išmokėjimo terminus. Minėtoje draudimo sutartyje nėra numatyta draudiko teisė pratęsti nuostolių fiksavimo terminą. Draudimo įstatymas (toliau – DĮ) nereglamentuoja termino, per kurį draudikas privalo ištirti įvykį ir priimti sprendimą dėl šio įvykio pripažinimo draudžiamuoju. Tačiau nagrinėjamu atveju toks terminas yra numatytas ieškovo ir atsakovo sudarytoje draudimo sutartyje. Išnagrinėjęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovo ir atsakovo draudimo sutartyje nustatytus nuostolių fiksavimo ir draudimo išmokos mokėjimo terminus atsakovas praleido dėl savo kaltės, tuo pažeisdamas draudimo sutartį, taigi jis privalo atlyginti ieškovui nuostolius, padarytus sutartinių prievolių netinkamu vykdymu (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.205 straipsnis, 6.256 straipsnio 2 dalis). Teismas nustatė, kad draudimo išmokos išmokėjimo termino praleidimas sąlygojo papildomas ieškovo išlaidas, susijusias su faktoringo sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir AB DnB NORD banko, 9.1 punkte numatytų delspinigių bei 3.3 punkte numatytų palūkanų mokėjimu. Atsakovui sumokėjus draudimo išmoką naudos gavėjui, ieškovo prievolė mokėti palūkanas ir delspinigius nuo sumos, lygios draudimo išmokai, išnyko. Taigi atsakovo prievolės mokėti draudimo išmoką uždelsimo laikotarpiu ieškovo sumokėti delspinigiai ir faktoringo palūkanos už banko ieškovui sumokėtą ir ieškovo negrąžintą faktoringo avansą, laikytinos ieškovo nuostoliais, t. y. papildomomis išlaidomis, kurių tiesioginė priežastis yra atsakovo neišmokėjimas draudimo išmokos sutartyje nustatytu terminu (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Ieškovo sumokėtų minėtu laikotarpiu delspinigių suma sudaro 43 252,92 Lt, o palūkanų – 7 604,75 Lt. Viso dėl atsakovo prievolės mokėti draudimo išmoką termino praleidimo ieškovas patyrė 50 857,67 Lt nuostolių. Pagal Prekinio kredito draudimo taisyklių, esančių ieškovo ir atsakovo prekinio kredito draudimo sutarties dalimi, 6 punktą atsakovas privalėjo išmokėti ieškovui viso 903 502,92 Lt draudimo išmoką, o faktiškai išmokėjo 893 018,86 Lt, todėl liko skolingas 10 484,06 Lt draudimo išmokos. Šį draudimo išmokos skirtumą atsakovas pripažino teismo posėdžio metu. Draudimo išmokos skirtumas priteisiamas iš atsakovo ieškovo naudai šalių sudarytos prekinio kredito draudimo sutarties pagrindu.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2010-05-05 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškovo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas Nurodo, kad:

1. Atsakovas dėl pateisinamų priežasčių praleido terminą apeliaciniam skundui paduodi, todėl prašo jį atnaujinti.
2. Atsakovui nėra suprantama, už kokių procesinių dokumentų pristatymą jis turi atlyginti išlaidas, jeigu atsakovas dėjo visas pastangas laiku ir savo lėšomis atsiimti 2010-05-05 sprendimą.
3. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad draudimo sutartyje nėra numatyta draudiko teisė pratęsti nuostolių fiksavimo terminą ir kad atsakovas turėjo iš karto išmokėti ieškovui draudimo išmoką suėjus 5 mėnesių terminui, yra klaidinga ir nepagrįsta nei draudimo sutartimi, nei DĮ, nei jokiu kitu teisės aktu.
4. Atsakovas turėjo tirti įvykį ne tik vadovaudamasis ieškovo pateiktais dokumentais ir ne tik draudimo sutarties ribose, tačiau ir jokiu būdu neignoruojant DĮ imperatyvių reikalavimų (DĮ 82 straipsnio).
5. Atsakovas turėjo rimtų teisinių prielaidų itin kruopščiai atlikti tyrimus, kad būtų nustatyta, ar ieškovo pranešta skola, dėl kurios draudikas atliko įvykio tyrimą, faktiškai egzistuoja.
6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nebuvo informuotas apie įvykio administravimo eigą.
7. DĮ nesuteikia šalims teisės susitarti dėl įvykio tyrimo atlikimo ir draudimo išmokos išmokėjimo terminų. Vertinant draudimo sutartį ir DĮ nuostatas kompleksiškai, darytina išvada, kad atsakovui nėra nustatyto termino, per kurį turi būti atliktas įvykio tyrimas.
8. Teismas, netinkamai įvertinęs tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos draudimo sutarties sąlygas, nepagrįstai teigė, kad atsakovas praleido nuostolių fiksavimo teminą ir kad atsakovas galėjo įvykio ištyrimui reikalingą informaciją gauti anksčiau, kadangi skola dar negalėjo būti vertintina kaip draudiminis įvykis.
9. Visos teisės ir pareigos, kylančios iš faktoringo sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo tenka tik ieškovui ir naudos gavėjui AB DnB NORD bankui. Teismas nepakankamai gerai ištyrė ieškovo prašymą priteisti nuostolius pagrindžiančius įrodymus ir atitinkamai priėmė įrodymais nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
10. Ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp jo neva patirtų nuostolių pagal faktoringo sutartį, pagal kurią buvo finansuotos atsakovui praneštos uždelstos apmokėti sąskaitos faktūros, išrašytos nuo 2008-06-19 iki 2008-08-14, ir atsakovo neva kaltų veiksmų.
11. Atsakovui nėra suprantama, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui 10 484,06 Lt draudimo išmoką, kurią atsakovas jau yra sumokėjęs.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-05-05 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo ieškovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

1. Atsakovui buvo nepagrįstai atnaujintas terminas apeliaciniam skundui paduoti.
2. Procesinių dokumentų išlaidas pirmosios instancijos teismas galėjo patirti siųsdamas atsakovui ieškinį bei teismo šaukimą, todėl atsakovo argumentas, kad už sprendimo neatsiėmimą jis neturi atlyginti teismui išlaidas yra nepagrįstas.
3. Atsakovas per 5 mėnesius nuo pranešimo apie uždelstą skolą pateikimo dienos neatliko jokių skolos išieškojimo veiksmų, neprašė ieškovo pateikti jokių dokumentų, susijusiu su skola, t. y. atidėjo visą įvykio tyrimo procesą pasibaigus 5 mėnesių terminui, po kurio pabaigos įsipareigojo išmokėti draudimo išmoką ieškovui per 30 dienų, kaip tai numatyta Prekinio kredito draudimo liudijime (polise) GAC Nr.0255/07 (toliau – Draudimo sutartis). Atsakovas pripažįsta, kad ieškovas pateikė jam visus rašytinius skolos įrodymus per 30 dienų pasibaigus minėtam 5 mėnesių laikotarpiui, todėl draudimo išmoka turėjo būti išmokėta nepažeidžiant Draudimo sutartyje numatyto 30 dienų termino.
4. Atsakovas pripažįsta, kad ieškovas pateikė visus iš pastarojo prašomus dokumentus įvykio tyrimui. Atsakovas, sudarydamas Draudimo sutartį, turėjo įvertinti, kad jam prireiks dokumentų iš trečiųjų asmenų, ir nurodyti Draudimo sutartyje, kad draudimo išmoka išmokama po visų reikiamų dokumentų gavimo, o ne tik po ieškovo turimų dokumentų gavimo. Be to, atsakovas turėjo papildomai 5 mėnesių terminą, per kurį galėjo gauti iš trečiųjų asmenų visus būtinus dokumentus, taip siekdamas apsisaugoti nuo galimos rizikos, susijusios su Draudimo sutarties nuostatų pažeidimu. Tačiau atsakovas nepasinaudojo turimu laiko rezervu, o į trečiuosius asmenis pradėjo kreiptis tik suėjus draudimo išmokos mokėjimo terminui.
5. Atsakovas grindžia savo apeliacinį skundą naujomis aplinkybėmis dėl sąskaitų-faktūrų palyginimo, dėl vizitavimo pas skolininką BIZI OOO, dėl ieškovo sąsajos su trečiaisiais asmenimis, kurios nebuvo nurodytos pirmos instancijos teisme, bei pateikia naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmos instancijos teisme, todėl minėti atsakovo argumentai turi būti atmesti (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 306, 314 straipsniai)
6. Tai, kad atsakovas netinkamai informavo ieškovą apie įvykio administravimo eigą, konstatavo Draudimo priežiūros komisija.
7. Atsakovas nurodo, kad DĮ nesuteikia šalims teisės susitarti dėl draudimo išmokos išmokėjimo terminų. Pagal tokią atsakovo logiką, atsakovas gali įsipareigoti ieškovui išmokėti draudimo išmoką per Draudimo sutartyje nustatytą terminą, tačiau šis atsakovo įsipareigojimas negalioja, kadangi atsakovas neturėjo teisės įsipareigoti ieškovui dėl draudimo išmokos išmokėjimo terminų. Ieškovas pažymėjo, kad tarp šalių sudaryta sutartis turi joms įstatymo galią. Be to, atsakovas klaidina teismą nurodydamas, kad DĮ ir Draudimo sutartis numato vienodą terminą draudimo išmokai išmokėti. DĮ numato 30 dienų terminą, kuris skaičiuojamas nuo visų dokumentų pateikimo, o Draudimo sutartis numato 30 dienų terminą nuo 5 mėnesių termino pabaigos, su sąlyga, kad ieškovas pateikė turimus dokumentus.
8. CK numato, kad sutartį pažeidusiai šaliai kyla sutartinė civilinė atsakomybė ir jinai privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius. Todėl ieškovo reikalavimas atlyginti jo patirtus nuostolius yra pagrįstas. Atsakovas už savo įsipareigojimų nevykdymą atsako prieš ieškovą ir privalo jam atlyginti visus jo patirtus nuostolius, ir ne tik tuos, kurie kyla pagal faktoringo sutartį. Be to, ieškovas ne kartą informavo atsakovą apie galimus nuostolius bei jų dydį, kurie gali atsirasti dėl pavėluoto draudimo išmokos mokėjimo.
9. Atsakovas negali reikalauti įskaityti netesybas į nuostolius, kadangi ir palūkanos, ir delspinigiai yra ieškovo nuostoliai. Ieškovas nereikalauja iš atsakovo sumokėti netesybas. Be to, trečiasis asmuo AB DnB NORD bankas apskaičiavo ieškovui palūkanas ne už delsimą atsiskaityti, o kaip atlygį už suteiktą paskolą, o delspinigius kaip netesybas už delsimą atsiskaityti, todėl šiuo atveju nėra trečiojo asmens nuostolių, į kuriuos turėtų būti įskaitomos netesybos.
10. Teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo 10 484,06 Lt draudimo išmoką, kadangi atsakovo pateikta pavedamo kopija nėra patvirtina banko, todėl negali turėti teisinės galios prieš trečiuosius asmenis. Be to, atsakovas sumokėjo draudimo išmoką ne ieškovui, o AB DnB NORD bankui.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias draudiko pareigą atlyginti draudėjo patirtus nuostolius dėl pavėluoto draudimo išmokos išmokėjimo.

CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003-11-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2003 nurodė, kad skiriamasis draudiko veiklos požymis yra tai, kad jo veikla susijusi su tam tikra rizika, t. y. draudėjas moka draudimo įmokas, o draudikas rizikuoja, nes jis perima iš draudėjo pastarojo riziką – nuostolių atsiradimo tikimybę ir tam tikro jų dydžio galimybę. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei), sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-397/2001; 2008-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008; kt.). Draudimo santykių ypatumai lemia šių santykių dalyvių pareigą ypač glaudžiai bendradarbiauti ir kooperuotis, padedant įgyvendinti vienas kitam savo teises bei vykdyti pareigas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Pagal Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kai draudėjas vykdo ūkinę komercinę veiklą ar verčiasi savarankiška profesine veikla ir draudimo rizikos yra susijusios su šia veikla, kredito draudimo grupei priklausanti draudimo rizika laikoma didele. Ieškovas vykdė ūkinę komercinę veiklą, todėl, atsakovas, sudarydamas kredito draudimo sutartį, prisiėmė didelę draudimo riziką. Draudikas, būdamas savo srities profesionalas, savo ir kitų draudimo santykių dalyvių teisėtiems lūkesčiams bei teisiniam apibrėžtumui užtikrinti, turi įvertinti ne tik prašyme sudaryti draudimo sutartį esančią, bet ir kitą informaciją, kurią pateikia draudėjas, naudos gavėjas (kai pagal draudimo sutartį naudos gavėjas yra ne draudėjas, o trečiasis asmuo) ir pats reikalauti jų papildomos informacijos. Tik visiems draudimo sutarties sudarymu suinteresuotiems asmenims glaudžiai bendradarbiaujant, atskleidžiant sutartimi siekiamus tikslus ir kitą reikšmingą informaciją, galima pasiekti, kad būtų išvengta teisėtų lūkesčių neatitinkančios sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2011).

Ieškovas, siekdamas apdrausti savo riziką, susijusią su ieškovo prekių (polimerinių gaminių) pardavimu NVS šalyse, su atsakovu sudarė Draudimo sutartį (pasirašė Prekinio kredito draudimo liudijimą (poliusą) GAC Nr. 0255/07). Draudimo sutarties įžangoje nurodyta, kad šią sutartį sudaro: 1) šis dokumentas bei draudimo liudijimo (poliso) 9 skyriuje įvardinti Moduliai; 2) Globalliance prekinio kredito draudimo taisyklės Nr. 2; 3) ieškovo prašymas sudaryti šią sutartį (T. 1 b. l. 8). Nuostolių atsiradimo priežasties modulyje GAC/A8.01 nurodyta, kad šia sutartimi suteikiama apsauga pirkėjo neatsiskaitymo atveju (draudžiama rizika). Draudimo išmokos mokėjimas nustatytas šia tvarka: 1) pirkėjo nemokumo atveju, draudimo išmoka išmokama per 30 dienų nuo visų dokumentų, pavirtinančių skolą ir pirkėjo nemokumą, gavimo dienos; 2) kitais neatsiskaitymo atvejais draudimo išmoka yra apskaičiuojama pasibaigus 5 mėnesių laikotarpiui nuo draudėjo pranešimo apie uždelstą skolą ir prašymo dėl intervencijos gavimo dienos. Draudimo išmoka išmokama per 30 dienų pasibaigus šiam laikotarpiui, su sąlyga, kad draudėjas draudikui atsiuntė visus rašytinius skolos įrodymus. Pasak atsakovo, minėta Draudimo sutarties nuostata neįpareigojo atsakovo, 2008-11-12 ir 2009-02-27 gavus ieškovo pranešimus apie ieškovo skolininko delsimą atsiskaityti už prekes, 2009-05-12 ir 2009-08-27 sumokėti ieškovui draudimo išmokas (5 mėn. + 30 d. nuo ieškovų pranešimo apie susidariusią skolą dienos). Atsakovas pažymėjo, kad vienintelis jam taikomas ir privalomas terminas išmokėti draudimo išmoką yra DĮ 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas maksimalus 30 dienų terminas nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką, neįsitikinęs draudiminio įvykio buvimu (DĮ 82 straipsnio 3 dalis), todėl atsakovo nuomone, jis pagrįstai delsė (užklausdamas papildomos informacijos iš atitinkamų institucijų) išmokėti ieškovui priklausančią draudimo išmoką (paskutinė išmokos dalis išmokėta 2009-10-05), kol neįsitikino draudiminio įvykio buvimu. Tačiau šioje vietoje reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vadovaujantis DĮ 75 straipsnio 4 dalimi, Draudimo įstatymo V skyriaus „Draudimo sutartis ir bendrasis draudimas“ pirmajame, antrajame ir trečiajame skirsniuose numatytos nuostatos, reglamentuojančios draudimo sutartinius santykius, didelių draudimo rizikų draudimo sutartims taikomos tiek, kiek draudimo sutarties šalys nesusitarė kitaip. Draudimo įstatymo 82 straipsnis, reglamentuojantis draudimo išmokos išmokėjimo tvarką, yra išdėstytas pirmajame V skyriaus skirsnyje. Tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta Draudimo sutartis detalizuoja ir net gi sugriežtina (palyginus su DĮ 82 straipsniu) draudiko pareigos laiku sumokėti draudimo išmoką įgyvendinimo tvarką, kadangi nustato, kad 30 dienų terminas draudimo išmokai išmokėti pradedamas skaičiuoti ne nuo tada, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, o nuo tada, kai pasibaigia 5 mėnesių laikotarpis nuo draudėjo pranešimo apie uždelstą skolą ir prašymo dėl intervencijos gavimo dienos, su sąlyga, kad draudėjas draudikui atsiuntė visus rašytinius skolos įrodymus. Pažymėtina, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Tarp šalių sudaryta Draudimo sutartis yra galiojanti, nenuginčyta. Be to, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas minėtą Draudimo sutarties nuostatą, vadovaujasi CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisykle, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies (atsakovo) nenaudai ir jas priėmusios šalies (ieškovo) naudai. Atsakovo verslo interesas yra klientų pritraukimas siūlomų draudimo paslaugų naudojimui, todėl draudiko geros reputacijos ženklas yra ir rūpinimasis klientų interesais, jų pagrįstais lūkesčiais. Šiuo atžvilgiu aiškumas sutartiniuose santykiuose tarp atsakovo ir jo klientų yra būtina geros verslo praktikos formavimosi sąlyga. Draudimo sutartis savo pobūdžiu yra rizikos sutartis, atsakovas kontrahentui ją pateikia paprastai standartinėmis turinio sąlygomis, taigi atsakovui tenka sutarties sąlygų teisinio apibrėžtumo, jų suderinamumo viena kitai parengimo pareiga. Pareiga tirti įvykį (nustatyti, ar jis yra draudiminis ar ne) tenka draudikui (atsakovui). Išanalizavęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas dėjo maksimalias pastangas, bendradarbiavo su atsakovu, kad pastarasis būtų kuo skubiau informuotas apie ieškovui įsiskolinusį asmenį (BIZI OOO) ir jo skolas (kurių atsiradimo riziką prisiėmė atsakovas) (T.1, b. l. 24-71), tačiau atsakovo reakcija į minėtos informacijos pateikimą buvo pavėluota ir neatitiko ne tik šalims įstatymo galią turinčios Draudimo sutarties reikalavimų, bet ir protingų, pagrįstų ieškovo bei Draudimo sutarties naudos gavėjo (AB DnB NORD banko) lūkesčių. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas neįvykdė DĮ 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto įpareigojimo jam, kaip draudikui tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant reikiamas pastangas (šią aplinkybę taip pat konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011-09-02 priimdamas sprendimą administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Logopolijos polimerai“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Coface Austria Kreditversicherung AG (T. 2, b. l. 92)). Todėl nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo Draudimo sutarties Nuostolių atsiradimo priežasties modulio GAC/A8.01, t. y. šalių susitarimu sulygtos draudimo išmokos mokėjimo tvarkos, nuostatų aiškinti taip, kaip jos aiškinamos atsakovo apeliaciniame skunde.

Atsakovo teigimu minėtas 5 mėnesių laikotarpis skirtas tam, kad draudikas atliktų skolos, apie kurią jį informavo draudėjas, išieškojimo veiksmus ir tik po to, kai skolos per minėtą terminą nepavyktų išieškoti, draudikas užfiksuotų draudėjo galimai patirtą nuostolį ir tik nuo tada pradėtų nustatinėti, ar minėtas draudėjo nuostolis yra draudiminis įvykis. Su tokia apelianto pozicija galima būtų sutikti tuo atveju, jeigu byloje būtų nenuginčytų įrodymų, kad po to, kai ieškovas informavo atsakovą apie BIZI OOO įsiskolinimus ieškovui (2008-11-12 ir 2009-02-27 pranešimai (T.1, b. l. 24-26)), atsakovas, vadovaudamasis Draudimo sutarties Skolų išieškojimo modulio GAC/C1.02 (T. 1, b. l. 16) nuostatomis, ėmėsi aktyvių minėtos skolos išieškojimo veiksmų. Tačiau byloje tokių įrodymų nėra. Atsakovo pateikta Vizito pas skolininką BIZI OOO 2009-03-30 ataskaita (T. 1, b. l. 45) apeliacinės instancijos teismo vertinama kaip netinkamas įrodymas, kadangi nėra galimybės patikrinti, ar minėta ataskaita buvo surašyta būtent ta data, kuri joje nurodyta, be to, neaišku, ar minėtas vizitas iš tikrųjų įvyko. Ši ataskaita, kaip ir atsakovo argumentai dėl sąskaitų-faktūrų palyginimo, nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir atsakovas negynė savo pozicijos vadovaudamasis minėtais įrodymais nagrinėjant bylą pirmąja instancija, todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šie įrodymai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl atsakovo pareigos atlyginti ieškovui dėl pavėluoto išmokos išmokėjimo patirtus nuostolius pažymėtina tai, kad tarp ieškovo ir atsakovo Draudimo sutartis buvo sudaryta 2007-08-30, minėtos sutarties 11 punkte nurodant, kad naudos gavėjas pagal šią sutartį yra UAB „Hansa lizingas“ (T. 1, b. l. 11). 2008-01-28 Draudimo sutartis buvo papildyta ir pakeista jos 11 punkte nurodant, kad neatšaukiamas naudos gavėjas pagal šią sutartį yra AB DnB NORD bankas (T. 1, b. l. 22). Atitinkamai 2008-02-04 tarp ieškovo ir trečiojo asmens AB DnB NORD banko buvo pasirašyta Faktoringo sutartis Nr. K-5400-2008-48 (toliau – Faktoringo sutartis) (T. 1, b. l. 136-142), pagal kurią bankas įsipareigojo savo klientui (ieškovui) perduoti pinigus (sumokėti faktoringo avansą ir faktoringo rezervą) mainais už kliento piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu debitoriui (kuris perka prekes iš kliento), o klientas įsipareigojo perleisti bankui piniginį reikalavimą debitoriui ir įsipareigojo sumokėti bankui Faktoringo sutartyje numatytą atlyginimą (Faktoringo sutarties mokestį, priėmimo mokestį, faktoringo palūkanas (Faktoringo sutarties 3.3 punktas)) Faktoringo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Klientui (ieškovui) vėluojant bankui sumokėti Faktoringo sutartyje nurodytas sumas, jis privalėjo mokėti bankui po 0,05 proc. delspinigių už kiekvieną mokėti uždelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos (Faktoringo sutarties 9.1 punktas). Pagal ieškovo patikslintame ieškinyje pateiktą nuostolių paskaičiavimą per laikotarpį nuo 2009-05-13 iki 2009-10-04 ieškovui tenkančių sumokėti palūkanų ir delspinigių sumą pagal Faktoringo sutartį sudarė 50 857,67 Lt (T. 1, b. l. 133). Draudimo sutartis gali būti sudaryta trečiojo asmens naudai (CK 6.987 straipsnis). Pažymėtina, jeigu atsakovas (draudikas) tinkamai vykdytų sutartinius įsipareigojimus ir laiku, t. y. 2009-05-12 (kaip pagrįstai, vadovaudamasis Draudimo sutarties nuostatomis, tikėjosi ieškovas), ieškovui išmokėtų draudimo išmoką, ieškovui nebūtų tekę mokėti AB DnB NORD bankui nei anksčiau nurodytų palūkanų už ilgesnį naudojimąsi banko suteiktais pinigais, nei delspinigių už pareigos atlikti mokėjimus pagal Faktoringo sutartį laiku nevykdymą. Tokiu būdu, tarp šalių tarpusavio prievolių vykdymo pagal Draudimo ir Faktoringo sutartis yra neatsiejamas, priežastinis ryšys ir atsakovui netinkamai įvykdžius Draudimo sutartį, jam kyla pareiga atlyginti ieškovo pagal Faktoringo sutartį patirtus nuostolius (CK 6.247 straipsnis). Atsakovas, būdamas verslininkas ir savo srities profesionalas turi žinoti, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo at netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Ieškovo patirtų nuostolių dydis apskaičiuotas vadovaujantis Faktoringo sutartimi ir šio nuostolių paskaičiavimo atsakovas neginčija, todėl atsakovo argumentai dėl skirtingo Faktoringo sutarties numerio atmestini, kaip neturintys įtakos ieškovo nuostolių apskaičiavimo pagrįstumui.

Savo apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nurodė, kad 2010-04-21 bylos nagrinėjimo metu atsakovas pirmosios instancijos teismui ir ieškovui pateikė dokumentą (pavedimo kopiją), kuris patvirtina, jog 10 484,06 Lt draudimo išmokos dalis 2010-04-08 atsakovo buvo sumokėta naudos gavėjui AB DnB NORD bankui, todėl atsakovui nėra suprantama, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas ieškovui priteisė 10 484,06 Lt draudimo išmoką, kurią atsakovas jau yra sumokėjęs. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių atsakovo teiginį, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jau buvo žinoma, kad 10 484,06 Lt sumą atsakovas sumokėjo tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos Draudimo sutarties naudos gavėjui. 10 484,06 Lt sumos mokėjimo pavedimo kopija pateikta tik apeliacinės instancijos teismui (T. 2, b. l. 66), tačiau ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą neginčija to fakto, kad minėta pinigų suma 2010-04-08 buvo sumokėta naudos gavėjui AB DnB NORD bankui. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip buvo nurodyta anksčiau, draudimo sutartis gali būti sudaryta trečiojo asmens naudai (CK 6.987 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas priėmė negrįstą sprendimą iš atsakovo ieškovo naudai priteisdamas 10 484,06 Lt draudimo išmokos dalį, kurį pagal tarp šio ginčo šalių sudarytą Draudimo sutartį (11 punktas) priklausė naudos gavėjui AB DnB NORD bankui. Tokiu būdu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui netinkamai pritaikius materialines teisės normas, 2010-05-05 sprendimas šioje dalyje pakeistinas priimant naują sprendimą – atmesti ieškovo reikalavimą dėl 10 484,06 Lt draudimo išmokos pritesimo (CPK 330 straipsnis).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Iš atsakovo ieškovo naudai priteistas 1 840,25 Lt už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis mažintinas proporcingai ieškovo atmestų reikalavimų daliai (10 484,06 x 100 / 61 341,73 = 17 proc.; 1 840,25 – (1 840,25 x 17 / 100) = 1 527,41 Lt) iki 1 527,41 Lt. Už paduotą apeliacinį skundą atsakovas sumokėjo 1 895,72 Lt žyminio mokesčio (T. 2, b. l. 67), kuris mažintinas iki 1 840,25 Lt (CPK 80 straipsnio 4 dalis), 55,47 Lt grąžinant atsakovui. Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 3 dalimi, žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija vadovaudamasi teismo nutartimi. Iš ieškovo atsakovo naudai priteistina proporcingai patenkintų reikalavimų daliai už apeliacinį skundą sumokėto 1 840,25 Lt žyminio mokesčio dalis, t. y. 312,84 (10 484,06 x 100 / 61 341,73 = 17 proc.; 1 840,25 x 17 / 100 = 312,84 Lt).

Ieškovas apeliacinės instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė tokias išlaidas patvirtinančių dokumentų bei nurodė, kad byla nebus vedama per advokatą (T/ 2, b. l. 83). Atsakovas apeliaciniu skundu prašė priteisti iš ieškovo atsakovo naudai patirtas bylinėjimo išlaidas – 1 895,72 Lt sumokėto žyminio mokesčio. Atsakovas nurodė, kad byla bus vedama per advokatą arba kitą atsakovo atstovą, o įrodymai, patvirtinantys teisinių išlaidų dydį, bus pateikti teisminio proceso metu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui minėti įrodymai nebuvo pateikti. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, išlaidų advokato pagalbai apmokėti klausimas nėra sprendžiamas (CPK 98 straipsnis).

Pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (T. 1, b. l. 1), patirta 12,15 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurių dalis, proporcinga ieškovo patenkintiems reikalavimams, t. y. 10,06 Lt (12,15 – (12,15 x 17 / 100) = 10,06 Lt), priteistina iš atsakovo valstybės naudai (CPK 96 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ ).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 80, 93, 96, 325 – 331 straipsniais,

n u t a r ė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-05-05 sprendimą pakeisti – sprendimo dalį dėl 10 484,06 Lt draudimo išmokos priteisimo panaikinti ir šioje dalyje ieškinį atmesit.

Priteisti iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG ieškovo UAB „BI5“ (kuris Vilniaus apygardos 2011-12-09 nutartimi buvo pripažintas UAB „Logopolijos polimerai“ teisių perėmėju) naudai 6 (procentus) metinių palūkanų už priteistą 50 857,67 Lt (penkiasdešimties tūkstančių aštuonių šintų penkiasdešimt septynių litų 67 centų) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2009-12-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG ieškovo UAB „BI5“ naudai 1 527,41 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt septynis litų 57 centus) sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovo UAB „BI5“ atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG naudai 312,84 Lt (tris šimtus dvylika litų 84 centus) sumokėto žyminio mokesčio.

Grąžinti atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG 55,47 Lt (penkiasdešimt penkis litus 47 centus) žyminio mokesčio, 2010-06-22 pavedimu sumokėto už apeliacinį skundą.

Priteisti iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG valstybės naudai 10,06 Lt (dešimt litų 6 centus) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės pajamas.

Kitą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-05-05 sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                                                                                         Aldona Tilindienė

Teisėjos                                                                                                                                          Neringa Švedienė

Alma Urbanavičienė