Civilinė byla Nr. e2-1110-931/2020 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22269-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 2.6.10.5.2.17; 3.2.6.5

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 8 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Agnė Stankevičienė,

sekretoriaujant Godai Varkauskaitei,

dalyvaujant ieškovo mažosios bendrijos atstovui advokatui J. S.,

atsakovo antstolio I. G. atstovui antstolio padėjėjui J. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo mažosios bendrijos „Legis LT“ patikslintą ieškinį atsakovui antstoliui I. G. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys byloje „Association of Underwriters known as Lloyds“, atstovaujamas uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Colemont draudimo brokeris“, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, T. Č.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovas mažoji bendrija „Legis LT“ patikslintu ieškiniu prašo priteisti ieškovui atsakovo antstolio I. G. 2420,26 Eur žalos, taip pat 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas 2007 m. pradėjo vykdyti vykdomąją bylą pagal 2007 m. birželio 22 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) viršininko sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš skolininko T. Č. individualios įmonės (kodas (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 60 508,79 Lt. Tačiau antstolis minėtoje vykdomojoje byloje išieškojimo veiksmus pradėjo ne tik vykdomajame dokumente nurodyto skolininko T. Č. individualios įmonės, tačiau ir jo savininko T. Č. atžvilgiu.

Ieškovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013, 2008 m. sausio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2008, 2012 m. liepos 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012, 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, 2015 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3- 313/2015).

Ieškovas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką antstolis negali subsidiariai nukreipti išieškojimo į individualios įmonės savininko turtą, jei įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu išduotame vykdomajame rašte individualios įmonės savininkas nėra įrašytas skolininku, jis nebuvo įtrauktas toje byloje dalyvaujančiu asmeniu ir teismo sprendime nespręsta dėl jo teisiu ir pareigu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. O. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3- 609/2013).

Nagrinėjamu atveju vykdomajame dokumente skolininku buvo nurodyta tik T. Č. Individuali įmonė, antstolis, kuriam keliami griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, negalėjo nukreipti išieškojimo į vykdomajame dokumente nenurodytą asmenį - T. Č., o tą padaręs veikė ultra vires, t. y. virš savo įgaliojimų. Tai, jog nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl negalimumo antstoliui be vykdomojo dokumento išieškoti iš individualios įmonės savininko buvo suformuota 2012 m., nešalina antstolio civilinės atsakomybės bei neteisėtų veiksmų, nes antstolis yra savo srities profesionalas. Antstolis atsako be kaltės, t. y. nesvarbu, kad nuo 2012 m. susiformavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri išaiškino, kad negalima išieškoti iš IĮ savininko be vykdomojo dokumento, nes tą numatantys teisės aktai (pvz., CPK 586 str. 2 d. numatanti, kad Be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama) galiojo visą laiką ir antstolis turi prisiimti atsakomybę, kad jis tuos teisės aktus pažeidė ir savo veiksmais padarė žalą.

Antstolio neteisėti veiksmai sąlygojo tai, kad iš T. Č. minėtoje vykdomojoje byloje neteisėtai buvo išieškota 2420,26 Eur suma, kuri laikytina ieškovo, perėmusio teises iš pradinio kreditoriaus, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patirta žala.

T. Č. žalą patyrė būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nes antstoliui jų neatlikus iš T. Č. nebūtų buvę išieškota 2420,26 Eur suma. Taigi, atsakovo neteisėti veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję su patirta žala.

Nagrinėjamu atveju atsakovas laikytinas kaltas dėl žalos padarymo, kol neįrodyta priešingai.

Ieškovo nuomone, 3 metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, kadangi T. Č. apie pažeidimą sužino tik 2017 m. pabaigoje, kuomet advokatas jį informavo apie antstolio išieškojimo iš jo neteisėtumą, bei kuomet gavo 2018 m. sausio 15 d. antstolio pažymą apie neteisėto išieškojimo mastą, t. y. sužinojo žalos dydį. Be to, antstolio neteisėti veiksmai buvo tęstiniai, dėl ko senatis atsinaujindavo. Jei teismas visgi laikytų, kad senatis praleista, teismo prašo senaties terminą atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d), nes T. Č. teisės turi būti ginamos, o terminas praleistas dėl svarbių priežasčių: T. Č. kaip fizinis asmuo, ne teisininkas neturėjo pagrindo abejoti antstolio kaip valstybės pareigūnui prilyginamo asmens veiksmų teisėtumu, taip pat neprivalėjo sekti ir žinoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aptariamu klausimu, todėl jis anksčiau negalėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą.

Tuo atveju, jeigu teismas spręstų, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas ir nėra pagrindo termino atnaujinti, kas reikštų, kad ieškovo pažeistos teisės bei teisėti interesai negali būti apginti žalos atlyginimo instituto pagalba, teismo prašo taikyti CK 6.237 str., 6.238 str. ir apginti pažeistus teisėtus ieškovo interesus, priteisiant ieškovui atsakovo neteisėtai išieškotas sumas.

Atsakovas su patikslintu ieškiniu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad 2018 m. sausio 15 d. pažyma Nr. S1 -39201 yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriame pateikti duomenys apie vykdymo procese išieškotas sumas, ji nėra nei dokumentas, pagrindžiantis T. Č. reikalavimo teisę į antstolį, nei dokumentas, pagrindžiantis ieškovo teisę į žalos atlyginimą.

Vykdomoji byla antstolio buvo užbaigta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 632 str. 1 d. 6 p. pagrindu, t. y. persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Nurodyta ir tai, kokia piniginių lėšų suma pervesta išieškotojai - Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri yra ir vienintelė kreditorė T. Č. individualios įmonės bankroto byloje.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartimi civ. b. Nr. (duomenys neskelbtini) bankrutuojančios individualios įmonės administratorei buvo leista nukreipti išieškojimą į T. Č. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Iš Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. išnagrinėtos civ. b. Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų matyti, kad T. Č. bankroto administratorei nurodė, jog jokio turto nei įmonė, nei jis pats, kaip įmonės savininkas, neturi. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) T. Č. individuali įmonė pripažinta pasibaigusia ir nurodyta išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro.

Pagal kasacinio teismo praktiką įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą individualiai įmonei yra apribojama ir įmonės savininko disponavimo jo turimu turtu teisė patvirtintų įmonės kreditorių reikalavimų ir bankroto bylos administravimo apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. b. 3K-3-337/2010).

Vykdymo procese išieškota suma, kuri buvo pervesta išieškotojai, nėra jokia žala. Priešingai, šia suma sumažėjo išieškotojos kreditorinis reikalavimas, kurio išieškojimą bankroto byloje buvo leista nukreipti į T. Č. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą.

Atsakovas pažymėjo, kad prašoma priteisti suma kaip žala buvo išieškota iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 pateiktų išaiškinimų.

Prašoma priteisti suma vykdymo procese buvo sumokėta geruoju ir išieškota iš areštuotos skolininkės sąskaitos.

Antstolio vykdomoji byla buvo pradėta mokesčių administratoriaus sprendimo pagrindu, todėl skolininko personalinės įmonės savininkui teisės ir pareigos vykdymo procese atsiranda ne teismo sprendimo, o teisės aktų pagrindu, kurie aiškiai reglamentuoja personalinės įmonės savininko atsakomybę ir numato antstoliui imperatyviai nukreipti išieškojimą į personalinės įmonės savininko turtą (CK 2.50 str. 4 d., CPK 673 str.; Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartis 2S-291-781/2016).

Dėl alternatyvus reikalavimo priteisti sumas kaip be pagrindo sumokėtas lėšas atsakovas pabrėžė, kad atsakovas dėl antstolio statuso negali būti laikomas asmeniu - skolos gavėju, kadangi visos į antstolio depozitinę sąskaitą įmokėtos piniginės lėšos nėra antstolio nuosavybė (LR Antstolių įstatymo 41 str. 3 d.), antstolis nėra galutinis lėšų (skolos) gavėjas, todėl jei ieškovas mano, kad T. Č. suklydo vykdydamas savo ir personalinės įmonės pareiga mokėti mokesčius į Valstybės biudžetą, atitinkamai ieškovas galėtų teikti analogišką reikalavimą VMI dėl tokių lėšų grąžinimo. Svarbu pažymėti, kad T. Č. individuali įmonė ir T. Č. prievolės mokėti mokesčius į valstybės biudžetą nepriklauso nuo atskiro mokesčių administratoriaus sprendimo – tai imperatyviai numato (numatė) galiojantys teisės aktai.

Mokestinės skolos mokėjimas Valstybės biudžetui negali sukelti ir nesukelia žalos mokesčių mokėtojui ar už jį atsakingiems asmenims, jei skolos atsiradimo pagrindas yra aiškiai apibrėžtas teisės aktais ir yra teisėtas, todėl šiuo atveju Vilniaus AVMI viršininko sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu išieškotos sumos T. Č. nesukėlė jokios žalos (tariamos). Priešingai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 26 d. nutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės bankrutuojančios T. Č. IĮ ieškinį T. Č. dėl žalos atlyginimo nustatyta, kad T. Č. IĮ skoliniai įsipareigojimai prieš kreditorius nepadidėjo, todėl įmonė realiai nepatyrė jokios žalos, tame tarpe ir dėl šios priežasties bankrutuojančios T. Č. IĮ ieškinys T. Č. buvo atmestas.

Antstolio atsakomybei atsirasti turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (nuostoliai). Ieškovas antstolio civilinės atsakomybės sąlygų neįrodė.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, T. Č. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su patikslintu ieškiniu sutinka ir prašo jį tenkinti.

Patvirtino, kad yra perleidęs savo reikalavimo teisę į antstolį I. G. ieškovui MB „Legis LT“. Paaiškino, kad įmonei iškėlus bankroto bylą, kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos. Advokatas informavo, kad pagal teisminę praktiką antstolio I. G. vykdytas išieškojimas iš asmeninių lėšų už T. Č. IĮ skolas buvo neteisėtas. Viską įvertinęs, T. Č. nusprendė, kad nenori su antstoliu ginčytis dėl neteisėtai išieškotų lėšų, todėl pardavė savo reikalavimą MB „Legis LT“. Patvirtino, kad iki 2017 m. pabaigos apie antstolio išieškojimo neteisėtumą iš jo kaip individualios įmonės savininko asmeninių lėšų nežinojo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė teismo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė patikslintame ieškinyje nurodytus argumentus ir prašė ieškinį tenkinti.

Atsakovo atstovas su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė atmesti atsiliepime nurodytų argumentų pagrindu.

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus apskrities VMI 2007 m. birželio 26 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) (vykdomoji byla, b. l. 14) pateikė antstoliui vykdyti 2007 m. birželio 22 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš skolininko T. Č. individualios įmonės (kodas (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 60 508,79 Lt.

2007 m. liepos 12 d. antstolio patvarkymu nutarta areštuoti skolininko T. Č. individualios įmonės ir jos savininko T. Č. turtą (vykdomoji byla, b. l. 17).

2007 m. liepos 12 d. ir 2007 m. liepos 16 d. patvarkymais nutarta areštuoti tiek įmonės, tiek įmonės savininko lėšas (vykdomoji byla, b. l 18, 21-22).

2007 m. rugpjūčio 8 d. T. Č. kreipėsi į antstolį, prašydamas leisti skolą ir vykdymo išlaidas sumokėti dalimis.

2017 m. gegužės 17 d. vykdomojoje byloje buvo priimtas patvarkymas Nr. S-17-8-4373 dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento gražinimo CPK 632 str. 1 d. 6 p. pagrindu. Iš antstolio 2018 m. sausio 15 d. pažymos Nr. S-39201 matyti, kad vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išieškota 2420,26 Eur, iš kurių 432,91 Eur panaudoti dengti vykdymo išlaidoms, 1987,35 Eur pervesti išieškotojui (Vilniaus apskrities VMI) (el. bylos, b. l. 11).

T. Č. 2019 m. sausio 3 d. reikalavimo perleidimo susitarimu (el. byla, b.l. 7) perleido naujajam kreditoriui MB „Legis LT“ turimą 2420,26 Eur reikalavimo teisę į antstolį I. G.

Dėl ieškovo teisės pareikšti ieškinį

Atsakovas kėlė klausimą dėl ieškovo teisės pareikšti ieškinį, atsakovas abejoja reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, kadangi joje nenurodytas joks teisinis pagrindas, leidžiantis T. Č. sudaryti tokią sutartį.

Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 str. 1 d.) ir gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 str. 2 d.). Prievolės dalykas gali turėti piniginę arba nepiniginę išraišką, tačiau jis turi atitikti prievolės dalykui keliamus reikalavimus (CK 6.3 str. 3 d.). Prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma (CK 6.3 str. 4 d.). Pagal teisės doktriną prievolinės teisės turinį sudaro kreditoriaus teisė reikalauti aktyvių veiksmų iš konkretaus skolininko.

Pagal LR CK 6.102 str. (1, 3 d.) draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas (pasibaigusi senatis, ir kt.), taip pat reikalavimą kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir kt.). Tačiau įstatymas nedraudžia perleisti ginčijamą teisę (CK 6.427 str.).

Nagrinėjamu atveju reikalavimas atlyginti ginčijamą individualios įmonei savininkui padarytą žalą, teismo vertinimu nėra priskirtinas prie minėtoj normoj nurodytų. Todėl toks reikalavimo teisės perleidimas buvo galimas.

Tuo tarpu atsakovo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2010 teismo teisėjų kolegiją konstatavo, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą individualiai įmonei yra apribojama ir įmonės savininko disponavimo jo turimu turtu teisė patvirtintų įmonės kreditorių reikalavimų ir bankroto bylos administravimo apimtimi. Kita vertus, jeigu bankrutuojančios individualios įmonės savininkas nepaiso disponavimo savu turtu teisės apribojimo ir turtą perleidžia tretiesiems asmenims, net ir po to, kai yra priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, išlieka įmonės savininko atsakomybė už šios įmonės neįvykdytas prievoles kreditoriams perleisto turto vertės apimtyje. Individualios įmonės savininko veiksmai, kai, įmonės turto nepakakus atsiskaityti su bankrutuojančios individualios įmonės kreditoriais, įmonės savininkas perleidžia tretiesiems asmenims savo turtą, apie kurį jis privalėjo pranešti administratoriui vykdydamas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto įpareigojimą, reiškia įmonės kreditorių interesų pažeidimą bei atitinka visas būtinas civilinei atsakomybei kilti sąlygas, nustatytas CK 6.246-6.249 straipsniuose.

Nagrinėjamu atveju T. Č. perleido ginčijama savo teisę į žalos atlyginimą.

Dėl žalos atlyginimo

Ieškovas 2019 m. liepos 24 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti nepagrįstai iš T. Č. išieškotas pinigų sumas kaip žalą. Ieškovo teigimu, antstolis be jokio teisinio pagrindo nukreipė išieškojimą į T. Č. individualios įmonės savininko turtą.

Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Aiškindamas ir taikydamas šią teisės normą kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad, sprendžiant ginčą dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos CK normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008, 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010, 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013). Dėl to nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos, bei įvertinti tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai.

Deliktinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymuose nustatyta, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą, taip grąžinant jį į padėtį, buvusią iki delikto padarymo, pagal visiško žalos atlyginimo principą restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017; 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019).

Sprendžiant dėl to, ar antstolis tinkamai vykdė jam įstatymų nustatytas pareigas, be kita ko, būtina vadovautis CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus, taip pat Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą taip pat vykdo antstoliai CPK nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju iš civilinės bylos ir prie jos pridėtos vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities VMI 2007 m. birželio 26 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) (vykdomoji byla, b. l. 14) pateikė antstoliui vykdyti 2007 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) išieškoti 60508,79 Lt mokestinę nepriemoką iš T. Č. individualios įmonės.

CPK 586 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Pagal CPK 587 straipsnio 10 punktą vykdomieji dokumentai yra kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai. Mokesčių administratoriaus sprendimas dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto atitinka šiuos kriterijus (Mokesčių administravimo įstatymo 106 str. 1 d. 4 p.), taigi jis laikytinas vykdomuoju dokumentu.

Priėmus sprendimą vykdymui ir nustačius, kad T. Č. individuali įmonė neturėjo pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipė į įmonės savininko T. Č. turtą ir darbo užmokestį.

Ieškovo teigimu, antstolis viršijo savo kompetenciją, nukreipdamas išieškojimą į individualios įmonės savininko T. Č. turtą ir darbo užmokestį.

Remiantis Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Tokio juridinio asmens turtas priklauso jam nuosavybės teise, o turtą sudaro individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs ir įmonei perduotas turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu. Kaip ir kiti juridiniai asmenys, individuali įmonė atsako pagal savo prievoles jai nuosavybės teise ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Tačiau tuo atveju, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka individualios įmonės turto, už jos prievoles atsako savininkas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Šios nuostatos reiškia, kad individuali įmonė ir jos savininkas yra savarankiški civilinių teisinių santykių subjektai, galintys prisiimti atskiras prievoles ir pagal jas atsakyti. Tik tuo atveju, jeigu individualios įmonės turto nepakanka, kyla įmonės savininko atsakomybė, t. y. jo atsakomybė už individualios įmonės prievoles yra subsidiari. Vykdymo procese išieškojimo iš individualios įmonės tvarką nustato CPK 673 straipsnis, pagal kurį jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą.

Byloje nustatyta, kad 2007 m. liepos 16 d. antstolis I. G. priėmė patvarkymą areštuoti T. Č. individualiai įmonei priklausančias lėšas (vykdomoji byla, b. l. 21) ir T. Č. priklausančias lėšas, esančias banko sąskaitose (vykdomoji byla, b. l. 22). Nei T. Č., nei T. Č. IĮ antstolio patvarkymo areštuoti T. Č. sąskaitas neskundė. Priešingai, 2007 m. rugpjūčio 8 d. antstolių kontoroje registruotas T. Č. prašymas leisti skolą ir vykdymo išlaidas sumokėti dalimis, mokant po 200 Lt kas mėnesį. Teismo vertinimu T. Č. sutiko su pareiga mokėti VMI paskaičiuotą individualiai įmonei susidariusią mokesčių nepriemoką.

Teismas sutinka, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjų B. J. ir kt. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-7-273/2012, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu, vykdant vykdomąjį dokumentą, paaiškėja, jog išieškojimas turi būti vykdomas ne tik iš vykdomajame dokumente nurodyto skolininko, bet ir trečiųjų asmenų (pvz., sutuoktinio), kurie nenurodyti vykdomajame dokumente ir dėl kurių nebuvo priimta teismo sprendimo, turto, tai antstolis neturi teisės priimti patvarkymo dėl išieškojimo iš šių asmenų. Prievolės pobūdžio nustatymas yra teismo, bet ne antstolio prerogatyva. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad iš individualios įmonės veiklos atsiradusių prievolių pobūdžio, asmenų, atsakingų pagal šias prievoles, bei jų atsakomybės atsiradimo pagrindų nustatymas nepatenka į vykdymo proceso apimtį, nes šie klausimai yra tiesiogiai susiję su teisių ir pareigų nustatymu ir gali būti išspręsti tik nagrinėjant konkrečią bylą teisme.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje byloje pateiktas išaiškinimas susijęs su indivudualios įmonės savininko sutuoktinės teisėmis ir pareigomis. Kasacinis teismas pateikęs išaiškinimą konstatavo, kad suinteresuotas asmuo S. Z., kaip individualios įmonės savininko sutuoktinė, nebuvo dalyvaujančiu asmeniu byloje ir bylą dėl skolos priteisimo nagrinėjęs teismas nėra priėmęs jokio sprendimo dėl jos teisių ir pareigų, tai apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas išieškojimo iš skolininko individualios įmonės vykdymo procese kilusį klausimą, neturėjo pagrindo nuspręsti dėl minėto suinteresuoto asmens prievolių buvimo ar nebuvimo. Teismo vertinimu, nurodytos Kasacinio Teismo bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios.

Tas pats pasakytina ir apie kitas ieškovo nurodytas Kasacinio Teismo nutartis. 2015 m. spalio 9 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-510-313/2015 buvo sprendžiamas klausimas dėl skolininko pakeitimo vykdymo procese, kai skolininkė individuali įmonė likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Kasacinis Teismas minėtoje byloje nenustatė juridinių faktų, sukuriančių individualios įmonės savininko A. G. prievoles įmonės kreditoriams.

Teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2013 ir 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 aplinkybės taip pat yra skirtingos nuo nustatytų nagrinėjamoje byloje, nes byloje Nr. 3K-3-609/2013 išieškojimas į įmonės savininko turtą negalėjo būti nukreiptas dėl to, kad skolininkas individuali įmonė buvo pertvarkyta į UAB, likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro ir nebuvo jos teisių ir pareigų perėmėjo, o išieškojimą antstolis vykdė pagal teismo sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą.

Nagrinėjamuoju atveju individuali įmonė nebuvo likviduota, vykdomasis dokumentas priimtas ne teismo, bet Vilniaus apskrities VMI sprendimo pagrindu, todėl aukščiau minėtu kasacinės instancijos teismo išaiškinimu neturėtų būti vadovaujamasi sprendžiant kilusį šalių ginčą.

Pažymėtina ir tai, kad antstolis išieškojimą į T. Č. IĮ savininko turtą nukreipė 2007 metais, pagal pateiktą išrašą paskutinis lėšų išieškojimas iš T. Č. darbo užmokesčio atliktas 2012  m. kovo 19 d. (2019 m. rugpjūčio 28 d. su atsiliepimu pateikti įrodymai.). pažymėtina ir tai, kad 2007 m. rugpjūčio 8 d. T. Č. sutiko su išieškojimo nukreipimu į jo turtą, pateikė prašymą leisti skolą VMI ir vykdymo išlaidas sumokėti dalimis. Į bylą pateikti antstolio išrašai patvirtina, kad dalį mokėjimų T. Č. atliko pats.

Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai remiais Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-291-781/2016, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl galimumo nukreipti išieškojimą iš individualios įmonės savininko turto pagal VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, priimtą tik individualios įmonės atžvilgiu.

Minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas rėmėsi CPK 673 straipsniu, pagal kurį jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą.

Teismas nurodė, kad išieškojimo iš individualios įmonės atveju įstatymas numato išieškojimo nukreipimą į individualios įmonės savininko turtą, todėl vykdomasis dokumentas dėl išieškojimo iš individualios įmonės yra pakankamas pagrindas nukreipti išieškojimą į individualios įmonės turtą, nepriklausomai nuo to, kad vykdomajame dokumente individualios įmonės savininkas nenurodytas kaip subsidiarus skolininkas.

Teismas nurodė, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2013 yra apsunkinamas išieškojimo procesas iš individualios įmonės, jeigu ši neturi pakankamai turto. Teismas pažymėjo, kad CPK 673 straipsnio norma iš esmės imperatyviai nurodo antstoliui nukreipti išieškojimą į įmonės savininko turtą, jeigu nepakanka įmonės turimų lėšų skolai dengti. Taigi įstatymų leidėjas yra numatęs išieškojimo iš individualios įmonės negalimumo teisines pasekmes jos savininkui, įtvirtinus galimybę nukreipti išieškojimą į savininko turtą. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamuoju atveju įmonės savininko atsakomybė atsiranda pagal įstatymą be atskiro teismo sprendimo.

Nagrinėjamu atveju byloje neginčijama aplinkybės, kad skolininkas T. Č. individuali įmonė turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą 2007 metais neturėjo.

Atsižvelgęs į aukščiau nurodytą tiek kasacinio teismo, tiek Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-291-781/2016 teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju antstolis vykdydamas išieškojimą pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) iš T. Č. individualios įmonės 60508,79 Lt mokestinę nepriemoką, įmonei neturint turto, pagrįstai remiantis CPK 673 straipsniu nukreipė išieškojimą į įmonės savininko turtą.

Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad antstolis I. G. netinkamai vykdė savo kaip antstolio funkcijas nesilaikydamas jo profesinei veiklai taikomų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų. Teismas daro išvadą, kad šiuo pagrindu T. Č. turtinė žala nepadaryta.

Dėl žalos, kurią ieškovas įvardija kaip vykdymo procese VMI naudai išieškotą mokesčių nepriemoką, paskaičiuota T. Č. individualiai įmonei, teismas pažymi, kad žala pagal įstatymus nepreziumuojama, taigi pareiga įrodyti žalos faktą ir dydį tenka šaliai, reikalaujančiai atlyginti žalą (CPK 178 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015). Žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-684/2016).

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi bankroto byla T. Č. individualiai įmonei iškelta pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos pareiškimą. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartimi patvirtintas 12 730, 54 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutarė leisti bankrutuojančios individualios T. Č. įmonės administratorei A. M. nukreipti išieškojimą į T. Č. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo VMI naudai geranoriškai sumokėtą ir iš T. Č. išieškotą nepriemokos dalį vertinti kaip jo patirtą žalą.

Pažymėtina, kad civilinei atsakomybei (bendraisiais atvejais) kilti yra būtinas įvardytų sąlygų visetas – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę. Byloje neįrodyta, kad antstolis atliko neteisėtus veiksmus, o ieškovas dėl tokių veiksmų patyrė nuostolių.

Dėl ieškinio senaties termino

Atsakovas prašė taikyti byloje sutrumpintą trejų metų senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK nustato sutrumpintą  trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gegužės 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017 nurodė, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą. Nesant teisių pažeidimo nėra pagrindo spręsti ir apie šalies sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie jį momentą. Todėl nėra pagrindo ir spręsti dėl ieškinio senaties taikymo.

Nagrinėjamu atveju nenustačius žalos (nuostolių) fakto, nėra pagrindo teigti, kad tarp šalių susiklostė civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, todėl teismas neturi pagrindo spręsti ir dėl T. Č. sužinojimo apie teisių pažeidimo laiką.

Dėl sąlygų, taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, egzistavimo

Ieškovas, tuo atveju, jeigu teismas taikytu CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą senaties terminą, prašė apginti pažeistas teises, nepagrįsto praturtėjimo instituto pagalba.

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.237 straipsnio normų taikymo prielaidas, nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolių atlyginimą, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011).

Nagrinėjamu atveju teismas reikalavimą priteisti žalą atmetė kaip nepagrįstą, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ir T. Č. patirtos žalos fakto.

2008 m. sausio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2008, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs, kad „ Vykdymo procese išieškojimą iš skolininkui priklausančio turto atlieka specialus viešosios teisės subjektas - antstolis. Įstatymas antstolį apibūdina kaip valstybės įgaliotą asmenį, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad antstolis vertinamas kaip išieškotojo atstovas prievolės įvykdymui gauti. Kai jis teisės aktuose nustatytomis sąlygomis ir tvarka gauna įvykdymą, yra pagrindas vertinti, kad įvykdymą gavo ir jo atstovaujamasis, t. y. išieškotojas pagal teismo sprendimą vykdomojoje byloje. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktą išaiškinimą dėl antstolio ir išieškotojo teisinio santykio, darytina išvada, kad skolininkas, išieškomą sumą pervedęs antstoliui, įvykdo prievolę išieškotojo interesais veikiančiam subjektui, todėl laikytina, jog skolininko prievolė pasibaigė tinkamu įvykdymu.

Teismas pažymi, kad pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, 81 punktą antstolis ar jo įgaliotas asmuo pinigines sumas, gautas pagal vykdomuosius dokumentus, ne vėliau kaip kitą darbo dieną privalo įnešti į antstolio depozitinę sąskaitą, o banko kvitus prisegti prie antstolio kvito šaknelės.Pagal 82 punktą visos vykdymo proceso metu geranoriškai sumokėtos ar priverstinai išieškotos išieškotinos sumos ir vykdymo išlaidos, įskaitant areštuoto turto saugojimo, pervežimo, atlyginimo ekspertams, vertėjams ir kitiems vykdymo procese dalyvaujantiems asmenims, skelbimų visuomenės informavimo priemonėse, banko pavedimų, mokamų paklausimų ir kitas išlaidas, kurias antstolis, atlikdamas antstolio funkcijas, privalo sumokėti tretiesiems asmenims, įmokamos į antstolio depozitinę sąskaitą. Draudžiama antstoliui, antstolio atstovui, pavaduojančiam antstoliui apskaityti ir naudoti depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas kitaip, nei nustatyta Civilinio proceso kodekse, Lietuvos Respublikos antstolių įstatyme ir šioje Instrukcijoje. Instrukcijos 83 punktas numato, kad antstolis išieškotas sumas paskirsto ir išmoka pagal išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą.

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą ir Kasacinio Teismo išaiškinimą, teismas konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad antstolis įgyja išieškotas sumas, kurios pervedamos į jo depozitinę sąskaitą. Ginčo byloje, kad antstolio išieškotos sumos buvo pervesto išieškotojui Vilniaus apskrities VMI, byloje nėra.

Atsakovas tiek atsiliepime į ieškinį nurodė, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad jei ieškovas mano, kad T. Č. suklydo vykdydamas savo ir personalinės įmonės pareigą mokėti mokesčius į Valstybės biudžetą, atitinkamai ieškovas galėtų teikti reikalavimą VMI dėl tokių lėšų grąžinimo. Tačiau ieškovas teismo posėdžio metu laikėsi pozicijos, kad ne ieškovo pareiga yra ieškoti asmens, kuriam antstolis pervedė nepagrįstai įgytas lėšas ir palaikė reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo pareikštą atsakovui antstoliui, vykdžiusiam išieškojimą VMI naudai.

Pažymėtina, kad nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas). Neįrodžius, kad atsakovas praturtėjo dėl ieškovo veiksmų, teismas dėl kitų sąlygų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.). Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsakovas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo dėl konkrečių patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl teismas daro išvadą, kad neįgyvendino CPK 98 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Procesiniai dokumentai byloje buvo siunčiami valstybės lėšomis. Jų suma sudaro 20,93 Eur. Ieškinį atmetus, šios išlaidos priteistinos valstybės naudai iš ieškovo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

ieškovo mažosios bendrijos „Legis LT“ ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo mažosios bendrijos „Legis LT“, j. a. k. 304959532, į valstybės biudžetą 20,93 Eur (dvidešimt eurų ir 93 cnt) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, sumokant į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Suma, priteista valstybei, turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą: LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ banke, LT74 4010 0510 0132 4763 Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje, LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, LT12 2140 0300 0268 0220 Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje, LT24 7300 0101 1239 4300 „Swedbank“, AB, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke. Įmokos kodas 5660. Sumokėjus išlaidas valstybės naudai, nedelsiant pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja                                                  Agnė Stankevičienė