Civilinė byla Nr. e2A-341-1097/2025

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00097-2023-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.2; 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.3; 2.1.2.4.2.1; 2.1.2.4.2.7; 3.3.1.19.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Investvega“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės „Wisetime Enterprises Limited“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Investvega“ dėl skolos priteisimo ir uždarosios akcinės bendrovės „Investvega“ priešieškinį atsakovams „Wisetime Enterprises Limited“, A. B., B. C. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje – Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notaras Marius Stračkaitis, ,,Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas, atsakovės pusėje – uždaroji akcinė bendrovė ,,Invest Village“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė „Wisetime Enterprises Limited“ dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Investvega“ dėl skolos priteisimo, prašydama priteisti iš atsakovės 1 355 958,12 Eur skolą, 6 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Ieškovė nurodė, kad pagal 2000 m. birželio 1 d. paskolos sutartį D. B. A. L. (paskolos davėjas) suteikė O. V.  (paskolos gavėja) 1 000 000 Eur paskolą 5 metų laikotarpiui. 2005 m. rugsėjo 26 d. skolos perleidimo aktu D. B. A. L. reikalavimo teisę pagal paskolos sutartį perleido ieškovei. 2006 m. spalio 11 d. susitarimu paskolos gavėja O. V.  ir jos sutuoktinis A. B. pripažino, kad yra solidariai skolingi ieškovei pagal paskolos sutartį. 2006 m. rugpjūčio 7 d. ieškovė ir atsakovė UAB „Investvega“ sudarė kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovė reikalavimo teisę pagal paskolos sutartį perleido atsakovei, o atsakovė įsipareigojo už tai sumokėti ieškovei 1 000 000 Eur per 12 mėnesių. Ieškovės teigimu, atsakovė savo įsipareigojimų nėra įvykdžiusi, todėl ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovės likusią 874 988,42 Eur skolą ir 480 969,70 Eur palūkanas, t. y. iš viso 1 355 958,12 Eur.

3.       Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. gegužės 3 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.

4.       Atsakovė UAB ,,Investvega“ teismui pateikė prieštaravimus, prašydama priimtą preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 7 d. su ieškove sudarė kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurios 2 straipsnį atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 1 000 000 Eur per 12 mėnesių nuo šios sutarties pasirašymo. 2006 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė, veikdama kaip vienintelė atsakovės akcininkė, priėmė sprendimą priimti iš 2006 m. rugpjūčio 7 d. kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytų skolininkų O. V.  ir A. B. skolos pagal 2000 m. birželio 1d. paskolos sutartį grąžinimą nekilnojamuoju turtu. Vykdant šį sprendimą, atsakovė su skolininkais sudarė 2006 m. rugsėjo 11 d. sutartį, kuria skolininkai perdavė atsakovei 9 nekilnojamo turto objektus, padengdami savo skolą atsakovei. Sudarant sutartį nurodyta perduotų turto objektų bendra vertė – 1 000 000 Eur, tačiau ši vertė nustatyta ne rinkos kaina, o ieškovės, kaip vienintelės atsakovės akcininkės, sprendimu. Perduodamų objektų vidutinė rinkos vertė buvo 446 353 Eur, tačiau ieškovė, veikdama kaip vienintelė atsakovės akcininkė, nesąžiningai nustatė perduodamo turto vertę ir nepagrįstai bei neteisėtai įpareigojo atsakovę prisiimti dvigubai didesnę prievolę nei perduota turto, t. y. įpareigojo atsakovę sudaryti jai visiškai nenaudingą ir jos tikslams prieštaraujantį sandorį. Atsakovė taip pat argumentavo, kad ieškovės reikalavimas priteisti 480 969,70 Eur palūkanas už praleistą skolos grąžinimo terminą pareikštas praleidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 10 dalyje nustatytą sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą, todėl turi būti atmestas. Be to, ieškovės reikalavimai mažintini 83 459 Eur ieškovės skolos atsakovei dydžiu pagal 2007 m. sausio 2 d. nuomos sutartį Nr. N-07/02, 2007 m. sausio 2 d. nuomos sutartį Nr. N-07/03, 2012 m. sausio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-12/02-01, 2012 m. sausio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-14/01-20.

5.       Atsakovė UAB ,,Investvega“ pateikė priešieškinį atsakovams „Wisetime Enterprises Limited“, A. B., B. C. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir, patikslinusi reikalavimus, prašė pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2006 m. rugpjūčio 7 d. „Wisetime Enterprises Limited“ ir UAB „Investvega“ sudarytą kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartį, 2006 m. rugsėjo 11 d. UAB „Investvega“ ir O. V.  bei A. B. sutartį, taikyti restituciją, priteisiant O. V.  ir A. B. iš atsakovės UAB „Investvega“ 460 921,38 Eur.

6.       Atsakovė nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 7 d. kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartis pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, visiškai neatitiko atsakovės interesų ir buvo sudaryta dėl piktavališko ieškovės atstovo (pradinio kreditoriaus) susitarimo su atsakovės atstovu (skolininku). Skola, kildinama iš 2000 m. birželio l d. paskolos sutarties tarp kreditoriaus D. B. A. L. ir solidarių skolininkų O. V. bei A. B., skolos perkėlimo aktu buvo perkelta ieškovei, patvirtinant, kad ieškovė atsiskaitė su pradiniu kreditoriumi. Tačiau pradinio kreditoriaus pranešimas, kad ieškovė su juo atsiskaitė, nesant kitų patvirtinančių duomenų, kelia pagrįstų abejonių, nes turimi duomenys nepatvirtina, jog ieškovė būtų turėjusi finansines galimybes ar turto įvykdyti tokio dydžio prievolę. Sandorio realumas nepatvirtintas objektyviais duomenimis, kas yra būtina sąlyga spręsti dėl ieškovės reikalavimo teisės perdavimo atsakovei teisėtumo. Apie šio sandorio fiktyvumą liudija ir tai, kad ieškovė, suėjus skolos grąžinimo terminui, nuo 2005 metų nesiėmė veiksmų atgauti 1 000 000 Eur skolą. Ieškovė iš esmės nevykdė komercinės ūkinės veiklos ir buvo kontroliuojama pradinio kreditoriaus, kuris veikė ieškovės vardu sudarant visus sandorius, 2006 m. rugpjūčio 7 d. kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta fiktyvaus ir niekinio sandorio tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės pagrindu. Ieškovė, veikdama per savo atstovą, pradinį kreditorių, veikė nesąžiningai, nes priėmė sprendimus atsakovės vardu ir sudarė atsakovei visiškai nenaudingus sandorius, pasinaudojant ta aplinkybe, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė buvo kontroliuojamos pradinio kreditoriaus, ir sukūrė atsakovei niekuo nepagrįstą prievolę sumokėti ieškovei l 000 000 Eur, kurios vykdymui perdavė 460 921,38 Eur vertės turto, apgaulingai nurodydama, kad šio turto vertė 1 000 000 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir nutarties esmė

7.       Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. kovo 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-98-730/2025 pakeitė 2023 m. gegužės 3 d. preliminarų sprendimą: priteisė ieškovei „Wisetime Enterprises Limited“ iš atsakovės UAB „Investvega“ 874 988,42 Eur skolą, 262 496,52 Eur kompensuojamųjų palūkanų (iš viso – 1 137 484, 90 Eur), 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. balandžio 24 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; atmetė atsakovės UAB „Investvega“ priešieškinį; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. balandžio 2 d. nutartimi ištaisė Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. kovo 20 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje, kuria paskirstytos šalių bylinėjimosi išlaidos, padarytą rašymo apsirikimą ir priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Investvega“ 7 960,04 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovei UAB „Investvega“ iš ieškovės – 1 386,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovei pagal priešieškinį B. C. iš ieškovės pagal priešieškinį UAB „Investvega“ – 5 540 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui ,,Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialui iš UAB „Investvega“ – 12 342 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė valstybei iš UAB „Investvega“ 1 369,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už A. B. suteiktą garantuojamą teisinę pagalbą, 43,74 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, 3 026,58 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų vertimu; priteisė valstybei iš ieškovės „Wisetime Enterprises Limited“ 265,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų vertimu.

8.       Teismas atmetė priešieškinio reikalavimus, konstatavęs, kad atsakovė UAB „Investvega“ praleido bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams pareikšti, ir nenustatęs pagrindų šį terminą atnaujinti (CK 1.125 straipsnio l dalis, 1.127 straipsnio l dalis, 1.131 straipsnis). Teismas argumentavo, kad šiuo metu bendrovės vadovės pareigas vykdanti D. G. (G. ) bendrovės vadove buvo laikotarpiais nuo 2008 m. spalio 23 d. iki 2009 m. gegužės 7 d., nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2014 m. kovo 6 d., todėl, manydama, jog sudaryti sandoriai pažeidė bendrovės interesus ir būdama bendrovės vadovė, turėjo teisę ginčyti pačios bendrovės sudarytus sandorius. Turto perleidimo ir reikalavimo perleidimo sandoriai bendrovės vardu sudaryti daugiau kaip prieš 18 metų. Be to, ginčo sandorius sudarė pati bendrovė tokiomis sąlygomis, kokios buvo nustatytos 2006 m. rugpjūčio 8 d. UAB „Investvega“ akcininkės sprendimu, kuris yra galiojantis ir neginčijamas.

9.       Teismas nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartis kvalifikuotina kaip reikalavimo perleidimo sandoris (CK 6.101 straipsnis), o 2006 m. rugsėjo 11 d. sutartis – kaip skolos padengimo sandoris (CK 6.436 straipsnis). Teismas nustatė, kad atsakovė abu sandorius ginčija kaip neatitikusius atsakovės interesų ir atsakovei nenaudingus (CK 1.82 straipsnis), neatitikusius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų ir pažeidusius imperatyvius CK 1.5 straipsnyje nustatytus reikalavimus (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo perleidimo sutartį atsakovė taip pat ginčija kaip fiktyvų, neketinant sukurti jokių teisinių pasekmių sandorį (CK 1.86 straipsnis), sudarytą dėl piktavališko pradinio kreditoriaus susitarimo su skolininku (CK 1.91 straipsnis).

10.       Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė UAB „Investvega“ priešieškinyje neįrodinėjo aplinkybių, pagrindžiančių atsakovų pagal priešieškinį nesąžiningumą, teismas padarė išvadą, kad, nepaneigus „Wisetime Enterprises Limited“, O. V. (V.) bei A. B. sąžiningumo prezumpcijos, ginčijami sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais CK 1.82 straipsnio pagrindu. Teismas nustatė, kad sandorių prieštaravimą juridinio asmens tikslams atsakovė grindžia ginčo sandorių neatitiktimi bendrovės interesams ir nenaudingumu, pasireškiančiu aplinkybėmis, jog atsakovei skolos padengimo sandoriu perduoto turto vertė faktiškai yra kur kas mažesnė nei atsakovės reikalavimo perkėlimo sutartimi perimtas įsipareigojimas sumokėti ieškovei 1 000 000 Eur už įgytą reikalavimo teisę į skolininkus O. V.  ir A. B.. Atsakovės argumentai, jog reali ginčo turto vertė jo perdavimo dieną ieškovei buvo 460 921,38 Eur, yra nepagrįsti, nes, teismo teigimu, įvertinus teismo eksperto išvadą, ieškovės pateiktą 2023 m. rugsėjo 18 d. konsultacinę išvadą, rašytinius įrodymus, nėra pagrindo nesutikti su eksperto nustatyta ginčo turto rinkos verte – 736 500 Eur (su eksperto pastaba, jog turto vertė gali būti ir žymiai didesnė). Teismas nurodė, kad pagal ieškovės pateiktą 2023 m. rugsėjo 18 d. konsultacinę išvadą ginčo turto vertė 2006 m. rugsėjo 11 d. buvo 1 100 000 Eur, pagal teismo ekspertizės išvadas ginčo turto vertė buvo 736 500 Eur (su eksperto pastaba, jog turto vertė gali būti ir žymiai didesnė, atsižvelgiant į parinktą lyginamąjį metodą), o atsakovės teigimu ir pagal jos pateiktą konsultacinę išvadą, perleisto turto vertė negalėjo viršyti 250 000 Eur, nes didesni sandoriai nurodytu laikotarpiu (2006 m. rugsėjo 11 d.) nebuvo būdingi rinkoje. Ištyręs ekspertizės akte nurodytus duomenis, atliktą ekspertizės tyrimo eigą, eksperto argumentaciją dėl pasirinktų lyginamųjų objektų ir jų vertinimo, teismas nesutiko su atsakovės argumentais dėl netinkamai taikyto lyginamojo metodo ginčo situacijoje ir (ar) netinkamų eksperto išvadų. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neatsižvelgė į eksperto nustatytus kriterijus ir paaiškinimus, kokios priežastys po eksperto atliktų korekcijų lėmė turto vertės pokytį, t. y. ginčo objekto unikalios ir pagal vertinamus objektus tik jam būdingos savybės (susisiekimas su Kuršių mariomis įrengtu kanalu, atstumas nuo Kuršių marių ir pan.). Ginčo objektas turi svarbų elementą, kuris turi neabejotiną įtaką jo rinkos vertei ir patrauklumui rinkoje – ginčo objektas įrengtu vandens kanalu ribojasi su Kuršių mariomis ir šalia esančia pakrante, nuo gyvenamojo pastato yra galimybė pasiekti Kuršių marias valtimi ir (ar) kitomis vandens transporto priemonėmis, fotografijos patvirtina, jog pastato aplinka yra visiškai sutvarkyta, nuo Kuršių marių jis nėra ribojamas jokiais kitais užstatytais statiniais. Eksperto lyginti objektai šios ypatybės neturėjo. Be to, eksperto vertinti objektai yra mažiau rinkoje patrauklioje lokacijoje Kuršių marių faktoriaus atžvilgiu, t. y. analizuoti objektai žymiai toliau nuo Kuršių marių. Eksperto vertinimu, šiuo atveju Kuršių marių faktorius turi 30–50 proc. įtaką didesnei turto vertei. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovė su eksperto skaičiavimais tiek dėl turto vertės, tiek dėl jame atliktų pagerinimų nesutinka, tačiau alternatyvių duomenų ir (ar) skaičiavimų nepateikė, neteikė prašymo skirti pakartotinę teismo ekspertizę byloje.

11.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo tariamuoju sandoriu, nurodydamas, kad 2006 m. rugpjūčio 7 d. buvo sudaryta atlygintinė reikalavimo perleidimo sutartis. 2010 m. rugsėjo 27 d. papildomu susitarimu prie šios sutarties nustatyta, kad atsakovės UAB „Investvega“ skola ieškovei „Wisetime Enterprises Limited“ bus sumokėta iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas vertino, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma, priešingai nei įrodinėja atsakovė, patvirtina, kad reikalavimo perleidimo sandoris nėra fiktyvus ir yra vykdomas, t. y. šalys pripažįsta jo pagrindu įgytas teises ir pareigas, nes jos yra ginčijamos teismuose, vyksta dalies perimtų reikalavimų perdavimas kitam juridiniam asmeniui, šio sandorio pagrindu atsiradusių teisių įgyvendinimui ir pareigų įvykdymo užtikrinimui yra priimami akcininko sprendimai ir sudaroma sutartinė hipoteka. Kompleksiškai vertinamos šios aplinkybės rodo, kad tikroji šalių valia yra atspindėta reikalavimo perleidimo sutartyje, t. y. tai, kad ieškovė siekė perleisti skolininkų O. V.  ir A. B. skolinį įsipareigojimą, o atsakovė UAB „Investvega“ – jį įgyti, turint tikslą įgyti skolininkams priklausantį nekilnojamąjį turtą. Atsakovė skolos padengimo sandoriu jau yra įgyvendinusi reikalavimo perleidimo sutartimi turėtą tikslą – atsakovei perėmus 1 000 000 Eur reikalavimo teisę į skolininkus O. V.  ir A. B., pastarieji, įvykdydami atsakovei kaip jų kreditorei turimą įsiskolinimą, perdavė atsakovei nekilnojamąjį turtą. Dėl to, teismo vertinimu, skolos padengimo sandorio nėra pagrindo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu. Teismo vertinimu, atsakovės argumentai dėl 2000 m. birželio 1 d. paskolos sutarties realumo neturi teisinės reikšmės, nes paskolos sutartis nėra nuginčyta, t. y. sutartis yra teisėta, galiojanti ir šalims turi įstatymo galią kol ji nebus nuginčyta, o tretiesiems asmenims patvirtina paskolos buvimo faktą, jog paskola buvo suteikta.

12.       Teismas nenustatė, kad 2006 m. rugsėjo 11 d. skolos padengimo sandoris prieštarautų atsakovės, kaip juridinio asmens, teisnumui. Atsakovė 2006 m. rugpjūčio 7 d. sutartimi perėmė reikalavimo teisę, įsipareigodama už šią teisę sumokėti 1 000 000 Eur ieškovei, siekdama įsigyti skolininkams pagal paskolos sutartį O. V.  ir A. B. priklausantį nekilnojamąjį turtą. Šį tikslą atsakovė įgyvendino sudarydama 2006 m. rugsėjo 11 d. skolos padengimo sandorį, nes skolininkai O. V.  ir A. B., įvykdydami atsakovei, kaip jų kreditorei, turimą įsiskolinimą, perdavė nekilnojamąjį turtą, kurį atsakovė siekė įgyti. Atsakovė už perimtą reikalavimo teisę į įsipareigojimą, t. y. faktiškai už jai perduotą nekilnojamąjį turtą, įsipareigojo sumokėti ieškovei „Wisetime Entreprises Limited“ 1 000 000 Eur, nes reikalavimo perleidimo sutartis buvo atlygintinė. Reikalavimo perleidimo sutarties atlygintinumas įstatymu nėra draudžiamas. Kaip nustatyta byloje, atsakovei perduoto ginčo turto rinkos vertė jo perdavimo metu buvo 736 500 Eur (su eksperto pastaba, jog turto vertė gali būti ir ženkliai didesnė). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog atsakovė ginčo nekilnojamąjį turtą naudoja savo ūkinei komercinei veiklai vykdyti, kas nuo nekilnojamojo turto perėmimo akivaizdžiai generuoja pajamas atsakovei.

13.       Teismas nusprendė nesant pagrindo atsakovės ginčijamą 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį kaip sandorį, sudarytą dėl piktavališko susitarimo. Teismas nesutiko su atsakovės teiginiais, kad piktavališką susitarimą sudarant sutartį rodo tai, jog pagal atsakovės balansą ji neturėjo finansinių prielaidų per 12 mėnesių išmokėti 1 000 000 Eur skolą ieškovei, nes 2005 m. bendrovė veiklos nevykdė, jos nuostoliai siekė 11 517 Eur, ilgalaikis turtas sandorio metu buvo 0, trumpalaikis turtas – 363 Eur, dirbo vienas darbuotojas – pats skolininkas A. B.. Priešingai, atsakovei nuosavybės teise pagal 2006 m. rugsėjo 11 d. skolos padengimo sandorį įgijus didelės vertės turtą, kuris buvo skirtas verslui vykdyti, atsakovės turtinė padėtis pagerėjo, nes ji turėjo galimybę iš jo naudojimo generuoti pajamas, vykdyti jame ūkinę komercinę veiklą, o verslui nepasisekus – turtą realizuoti ir atsiskaityti su ieškove „Wisetime Entreprises Limited“. Piktavališką tyčinį susitarimą paneigia ir aplinkybės, kad, pasibaigus reikalavimo perleidimo sutartyje nustatytam terminui sumokėti už perleistą reikalavimą, nebuvo imtasi priverstinio išieškojimo priemonių, o šis terminas 2010 m. rugsėjo 27 d. papildomu susitarimu pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. spalio 27 d., o atsakovė ir ieškovė „Wisetime Enterprises Limited“ sudarė Sutartinės hipotekos sandorį.

14.       Teismas nenustatė, kad atsakovės priešieškiniu ginčyti sandoriai būtų neatitikę teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų ir dėl to būtų pažeisti atsakovės interesai. Teisinga, protinga ir sąžininga, kad už nuosavybės teise įgyjamą nekilnojamąjį turtą yra prisiimamas įsipareigojimas sumokėti ieškovei „Wisetime Entreprises Limited“ 1 000 000 Eur sumą, iš esmės atitikusią perduoto turto rinkos vertę, buvusią jo perdavimo metu. 

15.       Teismas nusprendė esant pagrindą pakeisti 2023 m. gegužės 3 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-554-730/2023 (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 430 straipsnio 6 dalies 3 punktas) ir priteisti ieškovei iš atsakovės 874 988,42 Eur skolą. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad ieškovė, perleidusi reikalavimą pagal paskolos sutartį atsakovei UAB „Investega“, įgijo teisę į 1 000 000 Eur sumą, kurią atsakovė turėjo sumokėti per 12 mėnesių laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo momento. Vėliau šalys susitarė, kad minėta suma (1 000 000 Eur) bus išmokėta ieškovei iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal 2013 m. kovo 18 d. UAB ,,Investvega“ atskyrimo sąlygas, buvo atskirta UAB ,,Investvega“ dalis, kuri tęsia veiklą, turto, teisių ir pareigų bei finansinių įsipareigojimų dalį ir proporcingai šiai daliai priskirtų turto, teisių bei pareigų ir finansinių įsipareigojimų pagrindu sukuriant ir įsteigiant naują bendrovę UAB ,,Invest Village“. Po atsiskyrimo UAB „Invest Village“ iš UAB „Investvega“ perėmė ne tik turtą, teises ir pareigas, bet ir dalį įsipareigojimų pagal 2006 m. rugpjūčio 7 d. UAB „Investvega“ ir „Wisetime Enterprises Limited“ sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, kuri buvo lygi 431 640,00 Lt (125 011,58 Eur). Todėl atsakovės įsipareigojimas ieškovei sumažėjo iki 874 988,42 Eur. 

16.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad 874 988,42 Eur skolos suma turėtų būti sumažinta 83 459 Eur skolos pagal nuomos sutartis suma, nurodydamas, kad ieškovė atsiliepime į prieštaravimus nesutiko šia suma sumažinti savo pareikšto reikalavimo atsakovei, o atsakovė savarankiško reikalavimo nereiškė. Atsakovė turi teisę įstatymų nustatyta tvarka tokį reikalavimą ieškovei pareikšti atskiroje byloje.

17.       Teismas nurodė, kad atsakovė yra įgijusi prievolę sumokėti ieškovės reikalaujamą 874 988,42 Eur skolą, tačiau šios prievolės nevykdė, todėl laikoma pažeidusia prievolę, atitinkamai atsakovės atžvilgiu taikytina civilinė atsakomybė ir ji turi pareigą atlyginti įgytos prievolės pažeidimu padarytus nuostolius.

18.       Teismas pripažino, kad ieškovė turi į teisę į 6 proc. kompensuojamąsias palūkanas (CK 6.210 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis). Remdamasis CK 1.125 straipsnio 10 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, teismas taikė ieškinio senatį reikalavimui dėl palūkanų priteisimo, todėl palūkanas apskaičiavo už paskutinius 5 metus iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos (2023 m. balandžio 19 d.) ir priteisė 262 496,52 Eur (874 988,42 Eur x 6 proc. x 5 metai) palūkanų. Teismas priteisė šias palūkanas ieškovei iš atsakovės (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis), taip pat priteisė iš atsakovės priteisė 6 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

19.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Investvega“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės „Wisetime Enterprises Limited“ ieškinį ir patenkinti atsakovės UAB „Investvega“ priešieškinį, pripažįstant 2006 m. rugpjūčio 7 d. kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartį bei 2006 m. rugsėjo 11 d. sutartį niekinėmis ir negaliojančiomis; taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės UAB „Investvega“ 460 922,22 Eur solidariai B. C. (buv. C.) ir A. B.; priteisti iš ieškovės atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

19.1.                      Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė, kad apeliantė praleido bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą priešieškinio reikalavimams pareikšti. Apeliantei teisinės pasekmės dėl 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sandorio kilo tik po to, kai 2018 m. ieškovė ,,Wisetime Enterprises Limited“ kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo pagal hipotekos sutartį išdavimo ir apeliantė sužinojo apie ketinimus pradėti išieškojimą, t. y. kai niekinis sandoris sukėlė teisines ir faktines pasekmes.

19.2.                      Teismas neišnagrinėjo apeliantės pagrindiniu? argumentu? dėl ginčijamu? sandoriu? tikrojo tikslo ir neteisėtumo. Apeliantė priešieškinyje, baigiamojoje kalboje ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti siekiant apeiti įstatymą ir paslėpti neteisėtai gautas pajamas, slepiant mokesčius, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Teismas nepagrįstai nevertino apeliantės pateiktų rašytinių įrodymų, kurie patvirtina ginčo sandorius sudariusių asmenų tarpusavio ryšius, ju? suinteresuotumą ir motyvus veikti pažeidžiant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Šių aplinkybių analizė ir vertinimas buvo būtinas teisingam bylos išnagrinėjimui.

19.3.                      Teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino prievolės, iš kurios atsirado ginčijama reikalavimo teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku, realumo. Teismas nepagrįstai nepripažino 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutarties tariamu sandoriu, nes tiek reikalavimo perdavimo sandoris, tiek turto perdavimas už skolą yra fiktyvūs sandoriai – skolininkai nebuvo gavę 1 000 000 Eur paskolos turtui sukurti. Ginčijamu? sandoriu? šaliu? valia buvo nukreipta ne į teisiniu? santykiu? sukūrimą, o priešingais teisei tikslais, siekiant apeiti įstatymą ir išvengti teisinių pasekmių dėl vykdyto sukčiavimo mokesčių srityje. 2006 m. birželio 1 d. sutartis turi tiek apsimestinio, tiek tariamo sandorio požymių. Atsakovės pateikti banko išrašai nepatvirtina, kad B. L. A. D.(pradinis kreditorius) laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2005 m. suteikė atsakovams 1 000 000 Eur paskolą, minėti įrodymai patvirtina tik 413 790 Eur sumos pervedimą. 2005 m. rugsėjo 27 d. pranešimu dėl skolos perleidimo D. B. A. L. patvirtino, kad ieškovė sumokėjo 1 000 000 Eur pagal skolos perleidimo sutartį, tačiau neaišku, kokiu būdu bendrovė (ieškovė), neturinti nei turto, nei sąskaitos, nevykdanti jokios kitos veiklos (šios aplinkybės nebuvo ginčijamos byloje), atsiskaitė su D. B. A. L. už perleidžiamą reikalavimą. 

19.4.                      Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo perleidimo sutarties tariamumo, turėjo vertinti ir 2005 m. rugsėjo 26 d. skolos perleidimo aktą simuliacinio sandorio aspektu, nes, tariamai sumokėjus 1 000 000 Eur grynaisiais pinigais, be palūkanų, be garantijų, neįsitikinus skolos realumu, nesiimta veiksmu? ir nepriimta sprendimu? skolai atgauti, be to, 2006 m. balandžio 14 d. ieškovės vardu išduotas įgaliojimas D. B. A. L., kuriuo pastarasis skiriamas tikru ir teisėtu bendrovės atstovu. Teismas turėjo pagrindą spręsti ir pripažinti 2005 m. rugsėjo 26 d. skolos perleidimo aktą niekiniu ex officio (savo iniciatyva), kai jo negaliojimas yra akivaizdus, net ir nesant pareikšto atskiro reikalavimo.

19.5.                      Teismas, spręsdamas dėl niekinio santorio pagrindu?, turėjo spręsti ir dėl apsimestiniam sandoriui (CK 1.87 straipsnis) taikytinu? teisės normų. Apeliantė teikė įrodymus ir įrodinėjo aplinkybę, kad ieškovė nesprendė ir neveikė savarankiškai, buvo naudojama tik kaip statytinė ginčijamuose sandoriuose. Įrodymai byloje patvirtina, kad ieškovė nebuvo tikroji ginčijamo reikalavimo perleidimo sandorio šalis, nes ieškovės vadovai sandoriu? patys nesudarė, veiksmu?, išskyrus įgaliojimu?, leidžiančiu? įgaliotiniams savo nuožiūra ieškovės vardu priimti bet kokius sprendimus ir sudaryti bet kokius sandorius ir t. t., neatliko. Visus klausimus, susijusius su ieškove ir apeliante, po D. B. A. L. mirties sprendė tik A. B. ir D. G.  (G. ), įskaitant ir akcininku? sprendimus, apeliantės atskyrimą ir UAB „Invest Vilage“ įkūrimą. 

19.6.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti reikalavimo perleidimo sandorį tariamu, nes, neištyręs bylos įrodymu? ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, nepagrįstai nurodė, jog tiek ginčo sutarties pratęsimas, tiek akcininko sprendimas ir hipoteka, bei aplinkybė, kad sandorio pagrindu įgytos teisės ir pareigos yra ginčijamos teismuose, patvirtina sandorio realumą. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, kad: suėjus 12 mėn. skolos sumokėjimo terminui, skolos grąžinimo klausimu? nekilo; poreikis pratęsti pasibaigusią sutartį atsirado tik todėl, kad prasidėjus teismo procesams Vokietijoje prieš A. B., šis nusprendė įkeisti gyvenamąjį namą, siekdamas apsaugoti šeimos interesus nuo galimu? teisiniu? pasekmių; notarui paaiškinus, kad hipotekos sandorio sudarymui reikalingas nurodytos sutarties atnaujinimas, buvo sudarytas tiek minėtas pratęsimas, tiek hipotekos sutartis, pagal kurią vietoj 9 nekilnojamo turto vienetu?, perduotu? skolos dengimui, buvo įkeistas tik 1-as, t. y. tik tas, kuris tiesiogiai tarnavo šeimos poreikiams; skolos grąžinimo nebuvo ir po 2013 m. gruodžio 31 d.; visi ginčai kilo po to, kai 2018 m. nutrūko bendras A. B. ir D. G.  gyvenimas. Teismas nevertino, kad liudytoja D. G.  nurodė, jog nuomos sutartys buvo fiktyvios, sudarytos A. B. iniciatyva, nuomos mokesčiai nebuvo mokami, o šių sutarčių tikslas buvo užskaitos būdu nurašyti tariamą skolą pagal reikalavimo perleidimo sutartį. Teismas nevertino nurodytu? aplinkybių, nenustatė sutarčių tikslų ir jas sudariusiu? šaliu? vidinės valios, netyrė nurodytu? įrodymu?, todėl nepagrįstai sprendė dėl jų įrodomosios reikšmės.

19.7.                      Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.82 straipsnyje numatytu pagrindu kaip sandorius, prieštaraujančius bendrovės teisnumui, nes sandoriai buvo nenaudingi atsakovei.

19.8.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo reikalavimo perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnyje numatytu pagrindu kaip sandorį, sudarytą dėl piktavališko susitarimo. Nepagrįsta įrodymais teismo išvada, kad apeliantės turtinė padėtis pagerėjo. Nėra įrodymu?, kuriu? pagrindu galima būtu? daryti išvadą, jog apeliantė turėjo galimybę per 12 mėn. sumokėti 1 000 000 Eur skolą už perduoto turto naudojimą. Nepagrįstas teismo argumentas dėl galimybės realizuoti perduotą turtą, be to, net darant prielaidą, kad eksperto nurodyta turto vertė galėjo būti 736 500 Eur, matyti, kad, realizavus turtą už nurodytą kainą per 12 mėn., kaip nurodyta sutartyje, apeliantė būtu? patyrusi 263 500 Eur nuostolį.

19.9.                      Teismas nepagrįstai vadovavosi teismo ekspertizės akte nustatyta ginčo turto verte. Lyginamojo metodo parinkimas vertinant tris objektus, iš kuriu? 3-ias parinktas pažeidžiant analogiškumo principą?, iškreipia lyginamu? objektu? vertes. Lyginamosios vertės metodas netinkamai taikytas gyvenamųjų namu? vertės skaičiavimui, nes neatitiko Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindu? įstatymo ir Turto vertinimo metodikos normų. Ekspertas, nustatydamas turto vertes 2006 m., rėmėsi ir sandoriu, vykusiu 2024 m., ir tokiu būdu iškreipė nekilnojamo turto vertę, pažeidė pačią metodiką ir retrospektyvinės ekspertizės esmę. Remiantis ekspertizės akto duomenimis ir eliminuojant analogiškumo kriterijų neatitinkantį 3-ią objektą?, remiantis eksperto vertės skaičiavimo metodika, bendra 2006 m rugsėjo 11 d. sutartyje nurodyto perduodamo turto vertė būtų 460 922,22 Eur. Apeliantė nesutiko ir su eksperto išvada dėl ekspertizės akte teisiškai neregistruotu? pagerinimu? vertės įtraukimo į objektu? bendrą vertę. Teismas, spręsdamas dėl perduoto turto vertės, padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantė neteikė alternatyvių duomenų ir (ar) skaičiavimų, nes apeliantė teikė skaičiavimus ir įrodymus.

19.10.                      Teismas išvadas dėl perduoto turto vertės nepagrįstai grindė ieškovės pateikta 2023 m. rugsėjo 18 d. konsultacine išvada, kurioje nurodyta, jog ginčo turto vertė 2006 m. rugsėjo 11 d. buvo 1 100 000 Eur, nors šiame ieškovės pateiktame dokumente nurodyta, jog ši konsultacija dėl galimos turto kainos neatitinka nustatytų vertinimo dokumentų turinio ir formos, o yra tik informacinio pobūdžio dokumentas.

19.11.                      Nekritiškai vertinant eksperto išvadą, galima būtu? teigti, kad skolos padengimo sandoriu perduoto turto vertė nepagrįstai padidinta 326 000 Eur, tačiau, įvertinus eksperto padarytas metodikos taikymo klaidas, teigtina, jog nesąžiningais ir piktavališkais veiksmais apeliantei buvo sukurta prievolė išmokėti 1 000 000 Eur, apgaulingai nurodant, kad tokios prievolės vykdymui perduodamas 1 000 000 Eur turtas, nors tikėtina sandorio metu buvusi šio turto rinkos vertė buvo 460 922,22 Eur. Tiek D. B. A. L., tiek atsakovai A. B. ir O. V.  (V.) suprato ir žinojo, kad perduotas turtas sudaro mažiau kaip pusę nuo nustatytos prievolės apeliantei, tačiau, nepaisant to, nepagrįstai ir neteisėtai įpareigojo apeliantę prisiimti beveik du kartus didesnę prievolę (skolą), nei jai padengti perduoto turto vertė, t. y. įpareigojo apeliantę sudaryti jai visiškai nenaudingą, nesąžiningą ir neteisėtą sandorį. Tiek reikalavimo perleidimo sandoris, tiek skolos padengimo turtu sandoris sudaryti imituojant paskolos santykius, siekiant išvengti galimu? teisiniu? pasekmių dėl vykdyto sukčiavimo ir apsaugoti turtą. Tai buvo akivaizdžiai žalingi apeliantei sandoriai, sudaryti pažeidžiant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

20.       Atsakovas A. B. atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

20.1.                      Teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir tinkamai tai argumentavo.

20.2.                      Apeliantės argumentai, kad buvo apgaulingai nurodyta turto vertė, nepagrįsti įrodymais, o sudarant sutartį notarui buvo pateiktas vienintelio akcininko sprendimas, kuriame buvo nurodyta, kokie nekilnojamojo turto objektai priimami kaip prievolės įvykdymas.

20.3.                      Teismas pagrįstai nusprendė, kad sandoriai nėra fiktyvūs ir yra vykdomi. Šalys pripažįsta reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu įgytas teises ir pareigas, nes jos yra ginčijamos teismuose, vyksta dalies perimtų reikalavimų perdavimas kitam juridiniam asmeniui. Šios sutarties pagrindu atsiradusių teisių įgyvendinimui ir pareigų įvykdymo užtikrinimui yra priimami akcininko sprendimai ir sudaroma sutartinė hipoteka. Tikroji šalių valia yra atspindėta reikalavimo perleidimo sutartyje, t. y. ieškovė siekė perleisti skolininkų O. V.  ir A. B. skolinį įsipareigojimą, o apeliantė – įgyti šį skolinį įsipareigojimą, turint tikslą įgyti skolininkams priklausantį nekilnojamąjį turtą.

21.       Atsakovė B. C. atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

21.1.                      Teismas pagrįstai nusprendė, kad priešieškinis atmestinas dėl to, jog apeliantė praleido bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams pareikšti ir nenustatyta pagrindų šio termino atnaujinimui (CK 1.125 straipsnio l dalis, 1.127 straipsnio l dalis, 1.131 straipsnis).

21.2.                      Priešingai apeliantės teiginiams, teismas visapusiškai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes.

21.3.                      Nepagristi apeliantės argumentai, kad teismas turėjo pareigą vertinti paskolos sudarymo aplinkybes bei teisėtumą, pinigų grąžinimo garantijas. Apeliantei kelia abejones, ar paskoliniai santykiai tarp O. V.  ir D. B. A. L. iš viso egzistavo. Šioje civilinėje byloje pateiktos nuotraukos patvirtina statybos darbų atlikimo etapus ir jų rezultatą. Paskolinti iš D. B. A. L. pinigai buvo naudojami tik kaimo turizmo sodybos įkūrimui.

21.4.                      Įvertinus visus atliktus darbus, prieš sudarant 2006 m. rugsėjo 11 d. sutartį dėl skolos padengimo, perduodant apeliantei nekilnojamuosius daiktus, šalys tinkamai nustatė perduodamų daiktų vertę, kuri reali ir aiškiai yra didesnė už valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registre nustatytą vidutinę rinkos kainą. Teismas teisingai vertino 2023 m. rugsėjo 18 d. ieškovės pateikta konsultaciją Nr. 30902 dėl ginčo turto vertės nustatymo. Teismui 2024 m. spalio 25 d. pateiktame teismo ekspertizės akte nurodyta, kad bendra turto vertė 2006 m. rugsėjo 11 d. momentu buvo 736 500 Eur. Ekspertas padarė išvadą, kad turto vertė gali būti ženkliai didesnė (nes vertinami objektai pastatyti 2006 metais pagal naujausias tuometines technologijas, naudoti brangūs statybos komponentai). Teismas pagrįstai vadovavosi teismo eksperto nustatyta ginčo turto verte.

21.5.                      Teismas padarė teisingą išvadą, kad reikalavimo perleidimo sutartis nėra fiktyvus sandoris ir yra vykdoma. Šalys pripažįsta šios sutarties pagrindu įgytas teises ir pareigas, nes jos yra ginčijamos teismuose, vyksta dalies perimtų reikalavimų perdavimas kitam juridiniam asmeniui, šios sutarties pagrindu atsiradusių teisių įgyvendinimui ir pareigų įvykdymo užtikrinimui yra priimami akcininko sprendimai ir sudaroma sutartinė hipoteka.

21.6.                      Teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo apeliantės ginčijamo sandorio pripažinti negaliojančiu CK 1.86 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Apeliantė, sudarydama ginčo sandorius, perėmė reikalavimo teisę, įsipareigodama už šią teisę sumokėti 1 000 000 Eur ieškovei, turint tikslą įgyti skolininkams pagal paskolos sutartį priklausantį nekilnojamąjį turtą. Šį tikslą apeliantė įgyvendino, t. y. nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą, kurio rinkos vertė jo perdavimo metu buvo 736 500 Eur (su eksperto pastaba, jog turto vertė gali būti ir ženkliai didesnė), kuriame apeliantė vykdo ūkinę komercinę veiklą ir gauna pajamas.

22.       Ieškovė „Wisetime Enterprises Limited“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo palikti nenagrinėtą apeliacinio skundo dalį dėl teismo sprendimo dalies dėl 874 988,42 Eur skolos, 262 496,52 Eur kompensuojamųjų palūkanų (iš viso 1 137 484, 90 Eur), 6 proc. palūkanų priteisimo, o jeigu teismas nuspręs nagrinėti visą apeliacinį skundą, prašo atmesti apeliacinį skundą bei priteisti teismo išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

22.1.                      Apeliantė apeliaciniame skunde neginčija teismo sprendimo dalies dėl 874 988,42 Eur skolos, 262 496,52 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 6 proc. procesinių palūkanų priteisimo, todėl apeliantės prašymas atmesti ieškinį turėtų būti palinktas nenagrinėtas. Be to, šis reikalavimas nėra apmokėtas žyminiu mokesčiu.

22.2.                      Teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė praleido bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams pareikšti ir nenustatyta pagrindų šio termino atnaujinimui.

22.3.                      Apeliantė nepaneigė aplinkybių, kad paskolos perleidimo sutartis bei turto perdavimas apeliantei buvo sudaryti ne dėl baudžiamojo A. B. persekiojimo, o dėl B. C. (C.) ir A. B. skyrybų bei santuokinio turto ir prievolių pasidalijimo, nes nuo 2005 m. A. B. pradėjo bendrą gyvenimą su liudytoja D. G. .

22.4.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad paskolos sutartis nėra nuginčyta, todėl yra teisėta ir galiojanti. Apeliantė nenuneigė, kad iš D. B. A. L. gauta paskola buvo panaudota nekilnojamojo bei kilnojamojo turto įsigijimui, projektinės dokumentacijos paruošimo apmokėjimui, statybos bei rekonstrukcijos darbų apmokėjimui. Apie paskolos realumą bei jos panaudojimą parodė architektas, taip pat ir darbų prižiūrėtojas, be to, į bylą pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad paskolos realumą tikrino ne tik Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bet ir Klaipėdos apygardos prokuratūra, 2021 m. rugsėjo 15 d. priėmusi nutarimą nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį. Paskolos mokėjimas buvo atliekamas dalimis, o 2005 m. rugsėjo 26 d. visa skola jau buvo suteikta. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas privalėjo tikrinti pirminę prievolę – 2000 m. birželio 1 d. paskolos sutartį, nes ši sutartis nebuvo priešieškinio dalyku, nebuvo apmokėta žyminiu mokesčiu, todėl teismas neturėjo teisės peržengti priešieškinio ribas.

22.5.                      Apeliantė nepateikė įrodymų, kuriais būtų nustatyta, kad, kaip teigia apeliantė, tiek D. B. A. L., tiek A. B. ir O. V.  (V.) suprato ir žinojo, jog perduotas turtas sudaro mažiau kaip pusę nuo nustatytos prievolės apeliantei, tačiau, nepaisant to, nepagrįstai ir neteisėtai įpareigojo apeliantę prisiimti beveik 2 kartus didesnę prievolę (skolą) nei jai padengti perduoto turto vertė. Šiam apeliantės teiginiui prieštarauja į bylą pateikti rašytiniai įrodymai – 2023 m. rugsėjo 18 d. konsultacija dėl galimos turto kainos bei teismo eksperto turto vertintojo 2024 m. spalio 25 d. turto vertinimo ekspertizės aktas.

23.       Tretieji asmenys Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notaras Marius Stračkaitis ir ,,Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą teismo sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinio reikalavimas dėl 2006 m. rugsėjo 11 d. sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia bei restitucijos taikymo, o dėl likusios sprendimo dalies keitimo (naikinimo) spręsti teismo nuožiūra; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

23.1.                      Teismas pagrįstai apeliantės priešieškinio reikalavimus atmetė kaip pareikštus praleidus 10 metų ieškinio senaties terminą, o apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Priešingai nei nurodo apeliantė, nagrinėjamu atveju ne tik niekinio sandorio pasekmių pašalinimui, bet ir paties niekino sandorio sudarymo faktui konstatuoti, kai tai yra apsimestinis ar tariamas sandoris, yra taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris nagrinėjamu atveju yra praleistas. Apeliantė neginčijo tos aplinkybės, jog minėtą terminą yra praleidusi, neprašė šio termino atnaujinti. Apeliaciniu skundu apeliantė neginčija teismo padarytų išvadų, jog šio termino atnaujinimui nėra pagrindo.

23.2.                      Teismas išsamiai pasisakė dėl apeliantės nurodytų sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais motyvų bei teisinių argumentų. Apeliantės byloje įrodinėjamos aplinkybės, t. y. jog nagrinėjamu atveju buvo sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, išėjo už notaro, notarine tvarka tvirtinusio 2006 m. rugsėjo 11 d. sandorį, tuo metu galiojusių (ir šiuo metu galiojančių) teisės aktais nustatytų teisių, pareigų ir atsakomybės ribų. Notaras neturi jokių objektyvių galimybių nustatyti tokias aplinkybes, kaip bendras sandorio šalių melas. Notarui nebuvo objektyvaus pagrindo vertinti ir spręsti, kad dviejų šalių (kreditoriaus ir skolininko) laisva valia sudaromas sandoris, kuriame yra aiškiai išreikšta abiejų šalių suderinta valia, įskaitant, bet neapsiribojant, dėl perleidžiamo nekilnojamojo turto objektų vertės, galėtų prieštarauti apeliantės, kaip juridinio asmens, veiklos tikslams. Notaras neturi jokių objektyvių galimybių nustatyti sandorio šalių ir (ar) jų atstovų turimų piktavališkų susitarimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

25.       Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nenustatė absoliučių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir (ar) aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2, 3 dalys).

26.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės „Wisetime Enterprises Limited“ ieškinys atsakovei UAB „Investvega“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir atmestas atsakovės priešieškinis dėl 2006 m. rugpjūčio 7 d. sutarties dėl kreditoriaus reikalavimo perleidimo, 2006 m. rugsėjo 11 d. sutarties pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis, restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliaciniu skundu atsakovė argumentuoja, kad 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartis turėjo būti pripažinta negaliojančia kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), kaip tariamasis (CK 1.86 straipsnis) ir dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris (CK 1.91 straipsnis), o 2006 m. rugsėjo 11 d. sutartis turėjo būti pripažinta negaliojančia kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) ir juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis). Apeliantės vertinimu, pripažinus minėtus sandorius negaliojančiais, ieškinys turi būti atmestas.

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

27.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2000 m. birželio 1 d. paskolos sutartimi D. B. A. L., kaip paskolos davėjas, įsipareigojo suteikti paskolos gavėjai O. V.  (skolininkei) 1 000 000 Eur paskolą, išmokant dalimis per 5 metu? laikotarpį.

28.       2005 m. kovo 30 d. O. V.  įsteigė UAB „Investvega“, kurios direktoriumi buvo paskirtas A. B..

29.       2005 m. rugsėjo 26 d. skolos perleidimo aktu kreditorius D. B. A. L. perleido ieškovei „Wisetime Enterprises Limited“ teisę į 1 000 000 Eur skolą, kurią skolininkė O. V.  buvo skolinga kreditoriui D. B. A. L. pagal 2000 m. birželio 1 d. paskolos sutartį.

30.       2005 m. rugsėjo 27 d. pranešimu dėl skolos perleidimo sutarties suinteresuotiems asmenims D. B. A. L. patvirtino, kad ieškovė sumokėjo jam 1 000 000 Eur pagal skolos perleidimo sutartį, sudarytą 2005 m. rugsėjo 27 d.

31.       2005 m. gruodžio 29 d. ieškovė, atstovaujama A. B., įsigijo iš O. V.  100 proc. UAB „Investvega“ akcijų.

32.       2006 m. liepos 11 d. susitarimu dėl skolos perkėlimo O. V.  ir A. B. susitarė ir pripažino, kad jie solidariai skolingi ieškovei pagal 2000 m. birželio 1 d. paskolos sutartį ir paprašė ieškovės kaip skolos grąžinimą perimti jiems tiek asmenine, tiek bendrosios nuosavybės teise priklausantį nekilnojamą turtą.

33.       2006 m. rugpjūčio 7 d. ieškovė, atstovaujama D. B. A. L., sudarė su atsakove UAB „Investvega“, atstovaujama direktorės B. Z., reikalavimo perleidimo sutartį, kuria ieškovė perleido atsakovei teisę į 1 000 000 Eur skolą, kurią ieškovei buvo skolingi O. V.  ir A. B., o atsakovė UAB „Investvega“ įsipareigojo sumokėti ieškovei už įgyjamą reikalavimą 1 000 000 Eur per 12 mėnesių laikotarpį. 2010 m. rugsėjo 27 d. papildomu susitarimu prie 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutarties nustatyta, kad atsakovės UAB „Investvega“ skola ieškovei „Wisetime Enterprises Limited“ bus sumokėta iki 2013 m. gruodžio 31 d.

34.       2006 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė, atstovaujama D. B. A. L., veikdama kaip atsakovės UAB „Investvega“ akcininkė, priėmė sprendimą priimti iš 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytų skolininkų O. V.  ir A. B. skolos grąžinimą nekilnojamuoju turtu – perimant 9 nekilnojamo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė – 1 000 000 Eur.

35.       2006 m. rugsėjo 11 d. atsakovė UAB „Investvega“, atstovaujama direktorės K. M.,

36.       2006 m. rugpjūčio 7 d. ir 2006 m. rugsėjo 11 d. sandorių sudarymo metu UAB „Investvega“ vadovė, Juridinių asmenų registrui pateiktais duomenimis, buvo B. Z..

37.       2013 m. balandžio 30 d. UAB „Investvega“ akcininkė „Wisetime Enterprises Limited“ savo sprendimu patvirtino UAB „Investvega“ atskyrimo sąlygas ir UAB „Invest Village“ įsteigimą. Po atskyrimo UAB „Invest Village“ iš UAB „Investvega“, be tam tikro turto, teisių bei pareigų, perėmė ir dalį įsipareigojimų pagal 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį.

Dėl atsakovės priešieškiniu reiškiamiems reikalavimams (ne)taikytino ieškinio senaties termino

38.       Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

39.       Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties terminą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. ieškinio senaties termino eiga prasideda po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisių pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Tačiau galimi atvejai, kai asmuo apie savo teisės pažeidimą sužino vėliau, nei turėjo ar galėjo tai padaryti, jei būtų pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Tokiu atveju konkrečiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia laikoma diena, kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, nes asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų interesų suvaržymo (CK 1.2 straipsnis, 1.5 straipsnio 1 dalis).

40.       Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti arba ginčijami. Vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, todėl konkreti diena, kai asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą, tačiau savo teiginiams apie sužinojimo momentą pagrįsti asmuo turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ieškovo nurodytas aplinkybes turi vertinti pagal byloje esančių įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

41.       CK 1.134 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, kuriems ieškinio senatis netaikoma. Šiame sąraše nėra reikalavimų pašalinti niekinio sandorio pasekmes. Taigi, reikalavimai pašalinti niekinio sandorio pasekmes pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nėra priskirti prie reikalavimų, kuriems ieškinio senatis netaikoma. Situacija, kai sandorio pasekmių anuliavimas būtų galimas neribotą laiką, nesuderinama su teisinio tikrumo principu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad reikalavimui pašalinti niekinio sandorio pasekmes gali būti taikoma ieškinio senatis, tokiam reikalavimui pareikšti senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada sandoris pradėtas vykdyti, ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2006; 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2010 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2010).

42.       Nagrinėjamu atveju atsakovė, teikdama priešieškinį dėl 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutarties ir 2006 m. rugsėjo 11 d. sutarties pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis ir nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl praleisto ieškinio senaties termino šiems reikalavimams pareikšti, argumentuoja, kad apeliantei reikalavimo perleidimo sutarties teisinės pasekmės kilo tik po to, kai 2018 m. ieškovė kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo pagal hipotekos sutartį išdavimo ir apeliantė sužinojo apie ketinimus pradėti išieškojimą, t. y. kai niekinis sandoris sukėlė teisines ir faktines pasekmes.

43.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės skundo argumentai dėl senaties termino priešieškinio reikalavimams reikšti nepraleidimo atmestini kaip nepagrįsti.

44.       Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ginčo sandoriai buvo pradėti vykdyti iš karto po jų sudarymo, apeliantė žinojo apie nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą perleidimą, taip pat tai, koks turtas buvo perleistas, be to, pati tapo ginčo turto savininke. 2006 m. rugpjūčio 7 d. ir 2006 m. rugsėjo 11 d. ginčijamų sandorių sudarymo metu apeliantės UAB „Investvega“ vadovė Juridinių asmenų registrui pateiktais duomenimis buvo B. Z.. Nuo 2018 m. spalio 8 d. ir iki šiol UAB „Investvega“ vadovė yra D. G. , kuri bendrovei vadovavo ir ankščiau, tai yra laikotarpiais nuo 2008 m. spalio 23 d. iki 2009 m. gegužės 7 d., nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2014 m. kovo 6 d., nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d. Taigi, šiuo metu bendrovės vadovės pareigas vykdanti D. G. (G.), manydama, kad sudaryti sandoriai pažeidė bendrovės interesus, turėjo teisę ir galimybę ginčyti pačios bendrovės sudarytus sandorius, eidama bendrovės vadovės pareigas laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 23 iki 2009 m. gegužės 7 d., t. y. daugiau kaip prieš 16 metų, ir vėliau – nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2014 m. kovo 6 d. Patys reikalavimo teisės ir turto perleidimo sandoriai buvo sudaryti bendrovės vardu daugiau kaip prieš 18 metų. Atsižvelgiant į paminėtą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė UAB „Investvega“ praleido bendrąjį 10 metų senaties terminą priešieškinio reikalavimams pareikšti.

45.       Jei konstatuojamas ieškinio senaties praleidimo faktas, pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį svarstytinas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010). Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis.

46.       Teismas, spręsdamas dėl svarbių priežasčių (ne)buvimo, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020, 28 punktas).

47.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad apeliantė nenurodė ir nėra pagrindo konstatuoti aplinkybių, kurios sudarytų prielaidų pripažinti, jog ieškinio senaties terminas priešieškinio reikalavimams pareikšti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir, atitinkamai, dėl to turėtų būti atnaujintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į bylos medžiagą ir nustatytas faktines situacijos aplinkybes, praleisto senaties termino priešieškinio reikalavimams reikšti atnaujinimas šiuo atveju neatitiktų protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimų (CK 1.5 straipsnis).

Dėl 2000 m. birželio 1 d. paskolos sutarties ir 2005 m. rugsėjo 26 d. skolos perleidimo akto (ne)vertinimo

48.       Apeliantė argumentuoja, kad, nagrinėdamas dėl 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu kaip tariamo sandorio, pirmosios instancijos teismas apie ginčijamu? prievolių realumą turėjo spręsti ne tik remdamasis sutarties tekstu, bet ir įvertinti jos vykdymo aplinkybes, t. y. įsitikinti, kad sandorio tikrumas pagrįstas kitais byloje esančiais įrodymais, patvirtinančiais paskolos dalyko perdavimą. Apeliantės teigimu, tiek ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis, tiek turto perdavimas už skolą yra fiktyvūs sandoriai, nes skolininkai nebuvo gavę paskolos turtui sukurti: 2000 m. birželio 1 d. paskolos sutartis tarp D. B. A. L. ir O. V.  (V.) turi tiek apsimestinio, tiek tariamo sandorio požymių, nes nėra įrodymu? apie tai, kad kreditorius perdavė pagal nurodytą sutartį 1 000 000 Eur. Apeliantės nuomone, teismas, spręsdamas dėl ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties tariamumo, turėjo vertinti ir 2005 m. rugsėjo 26 d. skolos perleidimo aktą simuliacinio sandorio aspektu; teismas turėjo pagrindą spręsti ir pripažinti 2005 m. rugsėjo 26 d. skolos perleidimo aktą niekiniu ex officio, kai jo negaliojimas yra akivaizdus net ir nesant pareikšto atskiro reikalavimo.

49.       Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus pripažįsta nepagrįstais. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal to paties straipsnio 2 dalį paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

50.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad reikalavimo perleidimas (cesija) nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas, t. y. sutartimi, kuri yra cesijos esmė. Kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė buvo galiojanti cesijos sutarties sudarymo metu. Vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2009).

51.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi. Tai, kad pradinis kreditorius perleido naujajam kreditoriui reikalavimo teisę, kurios pats neturėjo, reiškia, kad cesijos sutarties sudarymo metu jos dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo (CK 6.3 straipsnio 4 dalis) ir, sudarant šią sutartį, pažeistas CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas. Tokia reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti kaip prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2022, 32 punktas; 2023 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-274-823/2023, 75 punktas).

52.       Taigi, nors apeliantė pagrįstai nurodo, kad, spręsdamas dėl reikalavimo perleidimo teisėtumo, teismas, be kita ko, turi įvertinti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė buvo galiojanti cesijos sutarties sudarymo metu, tačiau kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama sandorio teisėtumo prezumpcija, pagal kurią sandoris laikomas galiojančiu, nesant įstatymų nustatyta tvarka pareikšto reikalavimo pripažinti jį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2003). Pagal civilinio proceso teisėje įtvirtintą dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis), šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021, 12 punktas; 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022, 46 punktas). Kadangi bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia faktinis ieškinio (priešieškinio) pagrindas ir dalykas, būtent atsižvelgiant į šiuos elementus nustatytina, kas sudaro konkrečios bylos esmę, t. y. kokios teisės normos yra taikytinos ginčo santykiui ir kokios faktinės aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022, 80 punktas).

53.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ex officio teismas niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes taiko tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu yra akivaizdus. Bylos nagrinėjimo teisme, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo ribas nulemia ieškinio pagrindas ir dalykas. Todėl tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-428/2015; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 17 punktas; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019, 35 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021, 36 punktas; 2022 vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-611/2022, 42 punktas; 2023 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-823/2023, 83 punktas).

54.       Nagrinėjamu atveju apeliantė, priešieškiniu ginčydama 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį ir 2006 m. rugsėjo 11 d. sutartį, nereiškė reikalavimų dėl 2000 m. birželio 1 d. paskolos sutarties ir 2005 m. rugsėjo 26 d. skolos perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiais. Apeliantė, ginčydama ieškovės reikalavimo teisės turėjimą ir argumentuodama tai kaip pagrindą pripažinti ginčo sandorius fiktyviais, nurodė daug tirtinų faktinių aplinkybių, įskaitant susijusias su nenuginčytais ir šioje byloje neginčijamais sandoriais, iš kurių kildinama ieškovės reikalavimo teisė pagal paskolos sutartį (2000 m. birželio 1 d. paskolos sutartis, 2005 m. rugsėjo 26 d. skolos perleidimo sandoris). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai leidžia teigti, kad nagrinėjamu atveju 2000 m. birželio 1 d. paskolos sutarties ir 2005 m. rugsėjo 26 d. skolos perleidimo sandorio niekinis pobūdis nėra akivaizdūs ir dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti šių sandorių niekiniais ex officio, nesant proceso įstatymų nustatyta tvarka pareikšto priešieškinio reikalavimo, kuriuo šie sandoriai būtų ginčijami. Atitinkamai, apeliantės nurodytos aplinkybės dėl kreditoriaus ir skolininkės veiksmų, sudarant ir (ar) (ne)vykdant 2000 m. birželio 1 d. paskolos sutartį, neatitikties įprastam paskolų santykiu? dalyvių elgesiui, bendrojo atidaus, apdairaus bei rūpestingo asmens elgesio standartui, dėl 2000 m. birželio 1 d. ir 2005 m. rugsėjo 26 d. sandorių tikslu?, keliami klausimai dėl 2000 m. birželio 1 d. sutarties apsimestinio ir (ar) tariamo sandorio požymių (ne)buvimo, taip pat dėl to, ar nurodytais sandoriais buvo ketinama sukurti išoriškai nurodytus teisinius santykius ir siekiama jų pasekmių, ar kreditorius pagal paskolos sutartį D. B. A. L., nors ir nurodęs, kad 2005 m. rugsėjo 26 d. skolos perleidimo aktu perleido reikalavimo teisę ieškovei, realiai šių teisiu? atsisakė ir jas perleido, taip pat dėl 2005 m. rugsėjo 26 d. skolos perleidimo akto vertinimo tariamo sandorio aspektu, nepateko į šios bylos nagrinėjimo teisme ribas ir bylą nagrinėjęs teismas neturėjo pagrindo dėl jų pasisakyti. 

55.       Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepaneigė į bylą pateiktų duomenų, patvirtinančių pinigų pagal paskolos sutartį gavimo realumą. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. spalio 16 d. pranešimo apie mokestinį tyrimą matyti, kad tyrimo metu nustatyta, jog 2000 m. birželio 1 d. paskolos sutarties pagrindu B. C.ė (C.) laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2005 m. mokėjimo pavedimais gavo 2 339 046 Lt (541 503 Lt + 310 382 Lt + 1 184 929 Lt + 302 232 Lt) bei 1 113 754 Lt grynaisiais pinigais, iš viso 3 452 800 Lt, t. y. 1 000 000 Eur (15 t., b. l. 3–4). Paskolos realumą tikrino ir Klaipėdos apygardos prokuratūra, 2021 m. rugsėjo 15 d. priėmusi nutarimą nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį. Nors apeliantė nurodo, kad byloje nėra patikimų įrodymų dėl skolos buvimo bei dengimo, tačiau apeliantė nepaneigė, jog iš D. B. A. L. gauta paskola buvo panaudota įsigyjant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, ruošiant projektinę dokumentaciją, mokant už statybos bei rekonstrukcijos darbus. Paskolos realumą bei jos panaudojimą vystant nekilnojamojo turto objektus patvirtino liudytojas – architektas ir darbų prižiūrėtojas N. B.. Nors apeliantė apeliaciniame skunde ignoruoja aplinkybę, kad dalis pinigų buvo perduoti grynaisiais, kita vertus, atsiskaitymus grynaisiais pinigais patvirtina sandoriai dėl žemės sklypų įgijimo bei liudytojo N. B. parodymai dėl atsiskaitymų už statybos darbų atlikimą bei apdailą. Vertintina ir tai, kad iš 2005 m. rugsėjo 26 d. skolos perleidimo akto matyti, jog sandoris Kipre patvirtintas notariškai (1 t., b. l. 14–17), apeliantė nepaneigė aplinkybės, kad skola D. B. A. L. buvo sumokėta akcininko įnašu; priešingų duomenų byloje nėra.

56.       Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų ieškinio faktinio pagrindo ir ieškinio dalyko bei atsakovo pateiktų atsikirtimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino apeliantės atstovo priešieškinio reikalavimams pagrįsti baigiamosiose kalbose nurodytų naujų faktinių aplinkybių dėl neteisėtai gautų pajamų slėpimo, mokesčių slėpimo ir kt. Šių aplinkybių nėra teisinio pagrindo vertinti ir apeliacinės instancijos teisme. Atitinkamai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog 2000 m. birželio 1 d. paskolos sutartis nėra nuginčyta, todėl yra teisėta ir galiojanti.

Dėl 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutarties (ne)pripažinimo tariamu sandoriu

57.       Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis nepripažinti reikalavimo perleidimo sutarties tariamu sandoriu (CK 1.86 straipsnio 1 dalis), argumentuoja, kad teismas nepagrįstai, neištyręs bylos įrodymu? ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, nusprendė, jog tiek ginčo sutarties pratęsimas, tiek akcininko sprendimas ir hipoteka, bei aplinkybė, kad reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu įgytos teisės ir pareigos yra ginčijamos teismuose, patvirtina sandorio realumą. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad teismas neišanalizavo šalių tikrųjų ketinimų, motyvų, valios, tikslų, neištyrė, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir nepaneigiantys pirmosios instancijos teismo išvadų.

58.       CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris, sudarytas tik dėl akių, t. y. neketinant sukelti teisinių pasekmių, yra negaliojantis. Kasacinio teismo praktika aiškinant CK 1.86 straipsnio nuostatas yra nuosekliai suformuota ir plėtojama. Joje pažymima, kad sandorio – kaip teisinio veiksmo, kuriuo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas – esminis elementas yra tikras šalių ketinimas sukelti atitinkamas teisines pasekmes. Veiksmai, kuriems trūksta šio esminio valios elemento, nepripažįstami sandoriais. Tariamojo sandorio institutas taikomas tais atvejais, kai asmenys, siekdami tam tikrų tikslų, imituoja sandorio sudarymą – atlieka išoriškai sandorį atitinkančius veiksmus, tačiau realiai nesiekia sukurti sandorio esmę atitinkančio teisinio rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020, 26 punktas). Kasacinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad pagrindinis tariamojo sandorio požymis yra šalių valios simuliacija, kuria siekiama sukurti regimybę, jog buvo sudarytas sandoris, nors iš tiesų tokio ketinimo šalys neturėjo. Kai kuriais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų.

59.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad bylose dėl sandorio pripažinimo tariamuoju įrodinėjimo objektą sudaro dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, turi būti nustatyta, ar po sandorio faktiškai atsirado jam būdingos teisinės pasekmės – ar šalys realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, būtina aiškintis tikrąją sandorio šalių valią, jų elgesio motyvus bei tikslus. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tas, kad toks sandoris realiai nėra vykdomas

60.       Bylose dėl tariamųjų sandorių taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti, kad sandoris buvo tariamasis, tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokiu pagrindu grindžia savo reikalavimus, o atsakovui tenka pareiga įrodyti ginčijamo sandorio realų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015, 26 punktas).

61.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutarties fiktyvumas nebuvo įrodytas. Ši sutartis sukėlė teisines pasekmes tiek šalims, tiek tretiesiems asmenims, todėl negali būti laikoma tariamuoju sandoriu. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos medžiaga patvirtina, kad reikalavimo perleidimo sutartis buvo vykdoma, šalys pripažino jos pagrindu įgytas teises ir pareigas, jas ginčijo teismuose, vyko dalies perimtų reikalavimų perdavimas kitam juridiniam asmeniui, sutarties pagrindu atsiradusių teisių įgyvendinimui ir pareigų įvykdymo užtikrinimui buvo priimami akcininko sprendimai ir sudaroma sutartinė hipoteka. Šie veiksmai patvirtina šalių valią reikalavimo perleidimo sutartimi sukurti teisines pasekmes.

62.       Nagrinėjamu atveju 2006 m. rugpjūčio 7 d. sudaryta atlygintinė reikalavimo perleidimo sutartis, t. y. ieškovė „Wisetime Enterprises Limited“, atstovaujama D. B. A. L., sudarė su apeliante UAB „Investvega“, atstovaujama direktorės B. Z., reikalavimo perleidimo sutartį, kuria perleido teisę į 1 000 000 Eur skolą, o UAB „Investvega“ įsipareigojo sumokėti už įgyjamą reikalavimą 1 000 000 Eur per 12 mėnesių laikotarpį. 2010 m. rugsėjo 27 d. papildomu susitarimu prie 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutarties nustatyta, kad UAB „Investvega“ skola „Wisetime Enterprises Limited“ bus sumokėta iki 2013 m. gruodžio 31 d. Byloje nustatyta, kad UAB „Investvega“ 2006 m. rugsėjo 11 d. yra įgyvendinusi 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartimi turėtą tikslą, t. y. panaudojant perimtą 1 000 000 Eur skolos reikalavimo teisę į skolininkus B. C. ir A. B., perimti iš jų nekilnojamąjį turtą. Šioje byloje yra nagrinėjamas ieškovės reikalavimas priteisti jai iš atsakovės skolą, kildinamą iš 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutarties, kaip atlygintinio sandorio.

63.       Be to, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) iš Klaipėdos apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-84-513/2025 medžiagos nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 29 d. „Wisetime Enterprises Limited“, kaip UAB „Investvega“ akcininkė, atstovaujant D. G. (G.), nusprendė už 1 000 000 Eur skolą, atsiradusią pagal 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį, įkeisti „Wisetime Enterprises Limited“ naudai UAB „Investvega“ priklausantį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) 2010 m. spalio 27 d. UAB „Investvega“ ir „Wisetime Enterprises Limited“ sudarė Sutartinę hipoteką, pagal kurią 1 000 000 Eur skolos grąžinimas ieškovei pagal 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį buvo užtikrintas įkeičiant UAB „Investvega“ priklausantį nekilnojamąjį turtą. Antstolio Mindaugo Mažrimo kontoroje yra užvesta vykdomoji byla Nr. 0180/23/00227 pagal notaro vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą Nr. 1586, UAB „Investvega“ taikytas turto areštas, kurio mastas – 1 355 496,14 Eur. Nurodytoje byloje yra nagrinėjamas UAB „Investvega“ ieškinys dėl 2010 m. spalio 27 d. sutartinės hipotekos sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, Klaipėdos miesto 1-jo notarų biuro notaro Edgaro Sutkaus vykdomojo įrašo dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą dėl 874 988,42 Eur dydžio skolos ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo mokėjimo termino pabaigos iki visiško prievolės įvykdymo priverstinio išieškojimo iš UAB „Investvega“ „Wisetime Entreprises Limited“ naudai panaikinimo. Byla sustabdyta iki bus išnagrinėta ši byla.

64.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-35-971/2022 medžiagos nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 31 d. ieškovė ir atsakovė UAB „Investvega“ sudarė sutartį dėl reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos 2010 m. rugsėjo 27 d. tarp „Wisetime Enterprises Limited“ ir UAB „Investvega“ pakeitimo. Šia sutartimi buvo pakeistas skolos grąžinimo terminas ir numatyta, kad UAB „Investvega“ įsipareigoja sumokėti ieškovei už perleidžiamą reikalavimą 1 000 000 Eur sumą iki 2024 m. gruodžio 31 d. Šioje byloje buvo nagrinėjami ieškovės UAB „Investvega“ patikslintas ieškinys atsakovams Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notarui Edgarui Sutkui, „Wisetime Enterprises Limited“ dėl uždraudimo Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notarui išduoti vykdomąjį įrašą ir atsakovės „Wisetime Enterprises Limited“ priešieškinis ieškovei UAB „Investvega“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. 2022 m. spalio 11 d. sprendimu nurodytoje civilinėje byloje teismas nusprendė ieškovės UAB „Investvega“ patikslintą ieškinį atmesti, ,,Wisetime Enterprises Limited“ priešieškinį tenkinti ir pripažinti 2014 m. gruodžio 31 d. sutartį dėl reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos 2010 m. rugsėjo 27 d. tarp „Wisetime Entreprises Limited“ ir UAB „Investvega“, pakeitimo negaliojančia nuo sudarymo momento. Sprendimas įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismui bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka (civilinė byla Nr. e2A-97-538/2023), kurioje priimta 2023 m. vasario 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistu.

65.       Be to, 2013 m. balandžio 30 d. UAB „Investvega“ akcininkė „Wisetime Enterprises Limited“ savo sprendimu patvirtino UAB „Investvega“ atskyrimą ir UAB „Invest Village“ įsteigimą. 2013 m. gegužės 16 d. UAB „Investvega“ ir UAB „Invest Village“ sudarė priėmimo–perdavimo aktą, kuriuo patvirtino, kad UAB „Invest Village“ perima dalį įsipareigojimų pagal 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį. Po atsiskyrimo UAB „Invest Village“ iš UAB „Investvega“ perėmė ne tik turtą, teises ir pareigas, bet ir dalį įsipareigojimų pagal ginčo reikalavimo perleidimo sutartį (431 640 Lt, t. y. 125 011,58 Eur).

66.       Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, susijusias su šalių elgesiu, realiai naudojantis ginčo sandorio pagrindu įgytomis teisėmis bei pareigomis, nėra pagrindo pripažinti, jog ginčijama reikalavimo teisių perleidimo sutartimi šalys siekė imituoti sandorį ar kad jų valia buvo nesiekti teisinių padarinių. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti sandorį tariamuoju pagal CK 1.86 straipsnį.

67.       Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad reikalavimo perleidimo sutarties tariamumą įrodo aplinkybės, kad: suėjus sutartyje nustatytam 12 mėnesių skolos sumokėjimo terminui, skolos grąžinimo klausimu? nekilo; poreikis pratęsti pasibaigusią sutartį atsirado tik todėl, kad, prasidėjus teismo procesams Vokietijoje prieš A. B., šis nusprendė įkeisti gyvenamąjį namą, siekdamas apsaugoti šeimos interesus nuo galimu? teisiniu? pasekmių; notarui paaiškinus, kad hipotekos sandorio sudarymui reikalingas nurodytos sutarties atnaujinimas, buvo sudarytas tiek minėtas pratęsimas, tiek hipotekos sutartis, pagal kurią vietoj 9 nekilnojamojo turto vienetu?, perduotu? skolos dengimui, buvo įkeistas tik 1-as, t. y. tik tas, kuris tiesiogiai tarnavo šeimos poreikiams; skolos grąžinimo nebuvo ir po 2013 m. gruodžio 31 d.; visi ginčai, taip pat ir nurodyti teismo, kilo po to, kai 2018 m. nutrūko bendras A. B. ir D. G.  gyvenimas. Paminėtos aplinkybės pačios savaime, o taip pat vertinant jas pirmiau aptartų faktinių aplinkybių kontekste, negali būti vertinamos kaip suponuojančios išvadą, kad reikalavimo perleidimo sutartis buvo tariama, nes nepaneigia buvus šalių valią sukurti ginčo sutarties esmę atitinkantį teisinį rezultatą bei to, kad šalys ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas, o sutartis buvo realiai vykdoma. 

68.       Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojos D. G.  paaiškinimų, jog turto nuomos sutartys buvo fiktyvios, nuomos mokesčiai nebuvo mokami, o sutarčių tikslas buvo užskaitos būdu nurašyti tariamą skolą pagal reikalavimo perleidimo sutartį. Apeliantė nereiškė reikalavimo pripažinti nuomos sutartis fiktyviomis, todėl jų vertinimas fiktyvaus sandorio aspektu nepateko į šios bylos nagrinėjimo teisme ribas ir, atitinkamai, bylą nagrinėjęs teismas neturėjo pagrindo dėl jų pasisakyti.

69.       Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties tariamuoju sandoriu; apeliacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia.

Dėl ginčo sandorių (ne)pripažinimo prieštaraujančiais juridinio asmens teisnumui

70.       Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį, sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai.

71.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, jog jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją, ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sandorį sudarė viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pavyzdžiui, reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016, 34 punktas).

72.       CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nesiejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Tačiau, jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2013).

73.       Tai, ar sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas, žalingas privačiam juridiniam asmeniui, ar tokio sandorio palikimas galioti reiškia aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių, vertina teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Jeigu privataus juridinio asmens tikslas yra siekti pelno, net ir neatlygintinas sandoris ne visada prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslui, jei įrodoma ir nustatoma, kad iš tokio sandorio juridinis asmuo gavo arba galėjo gauti kitokią adekvačią naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017, 30 punktas).

74.       Minėta, kad viena iš aplinkybių, kurias turi įrodyti ieškovas, prašydamas pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu, yra kitos sandorio šalies nesąžiningumas. Nesąžiningumą, vadovaujantis šioje normoje įtvirtinta samprata, patvirtina žinojimas ar turėjimas žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Be to, vadovaujantis CK 1.82 straipsnio 1 dalimi, juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai. Aiškinant žodžio „tikrai“ reikšmę šioje kvalifikavimui reikšmingoje teisinėje lingvistinėje konstrukcijoje, atsakymas randamas normos, kaip teisinių santykių reguliavimo bendro instrumento, teisiniame turinyje, todėl teisinės lingvistinės konstrukcijos – „tikrai veikė nesąžiningai“, kuri vartojama paskutiniame CK 1.82 straipsnio 1 dalies sakinyje, ir „veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams“, kuri vartojama pirmajame sakinyje, yra tapačios pagal turinį. Įrodyti, kad veikta tikrai nesąžiningai, reiškia įrodyti, jog kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2012). Preziumuojama, kad kita sandorio šalis veikė sąžiningai, o kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese. CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija ginčams dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu nėra taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2012; 2024 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-421/2024, 61 punktas).

75.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais CK 1.82 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Nesutikdama su tokia teismo išvada, apeliantė nurodo, kad priešieškiniu ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 1.82 straipsnyje numatytu pagrindu, nes D. B. A. L., A. B. ir B. C. suprato ir žinojo, jog apeliantei skolininkų pagal paskolos sutartį perduoto turto vertė sudaro mažiau kaip pusę reikalavimo perleidimo sutartimi nustatytos prievolės apeliantei, tačiau, nepaisant to, veikdami nesąžiningai, įpareigojo apeliantę prisiimti beveik du kartus didesnę prievolę (skolą) nei jai padengti perduoto turto vertė. Apeliantės vertinimu, teismas nepagrįstai vadovavosi teismo ekspertizės akte nustatyta ginčo turto verte, taip pat savo išvadas turto vertės nepagrįstai grindė ieškovės pateikta 2023 m. rugsėjo 18 d. konsultacine išvada.

76.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog nebuvo įrodytas pagrindas pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais kaip prieštaraujančius apeliantės teisnumui; apeliacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia.

77.       Priešingai negu nurodo apeliantė, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo sandoriai yra akivaizdžiai apeliantei nenaudingi, žalingi pačiam juridiniam asmeniui, neatitinka apeliantės interesų dėl to, kad, apeliantės teigimu, 2006 m. rugsėjo 11 d. sutartimi perduoto turto vertė faktiškai yra kur kas mažesnė nei 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartimi apeliantės perimtas įsipareigojimas sumokėti ieškovei 1 000 000 Eur už įgytą reikalavimo teisę į B. C. ir A. B..

78.       Teismui 2024 m. spalio 25 d. pateiktame teismo ekspertizės akte nurodyta, kad bendra turto vertė 2006 m. rugsėjo 11 d. buvo 736 500 Eur (su eksperto pastaba, jog turto vertė gali būti ir ženkliai didesnė). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju negalima daryti vienareikšmiškų išvadų, kad ginčijami sandoriai apeliantei buvo akivaizdžiai nenaudingi, o tokių sandorių palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą apeliantei.

79.       Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi teismo ekspertizės akte nustatyta ginčo turto verte. Pagal laisvo įrodymų vertinimo principą net ir teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą būtina atsižvelgti į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba, priešingu atveju, motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės akto turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 48 punktas).

80.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi teismo ekspertizės akto turinį, neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad ekspertas, lyginamuoju metodu vertindamas tris objektus, iš kuriu? 3-ias, apeliantės vertinimu, yra parinktas pažeidžiant analogiškumo principą, iškreipė lyginamu? objektu? vertes, nes, apeliantės teigimu, nustatydamas turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertes turto perdavimo apeliantei metu (2006 m.), ekspertas rėmėsi ir sandoriu, vykusiu 2024 m. 

81.       Ekspertizė atlikta, be kita ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, galiojusiu vertės nustatymo metu (toliau – Įstatymas), 2006 m. galiojusia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtinta Turto vertinimo metodika (toliau – 1996 m. Metodika), taip pat galiojančios Turto vertinimo metodikos 42–45 straipsniais (toliau – galiojanti Metodika). Pagal galiojančios turto vertinimo Metodikos 43.2 papunktį, atliekant retrospektyvinį vertinimą, galima remtis tik tomis sąlygomis ir aplinkybėmis, turinčiomis įtakos vertinamo turto arba verslo vertei, kurios buvo iki nurodytos turto arba verslo vertės nustatymo dienos (praeityje); pagal 43.3 papunktį, turi būti vadovaujamasi tais teisės aktais ir dokumentais, kurie galiojo iki ir nurodytą turto arba verslo vertės nustatymo dieną (praeityje). Kaip pagrįstai nurodo apeliantė, ekspertas taikė 1996 m. Metodikos 21.1 papunktyje nustatytą palyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodą, kurio esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. 1996 m. Metodika 1996 ir galiojęs Įstatymas neribojo lyginamųjų objektų pasirinkimo laikotarpio (tai yra nebuvo apribojimo lyginamuosius objektus parinkti naudojant per paskutinius 36 mėnesius įvykusius analogiškus ar panašius turto sandorius).

82.       Kaip matyti iš ekspertizės akto, ekspertas nustatė tris vertinimo kriterijus atitinkančiu? objektus. Nors ekspertizės akte nurodoma, kad objektas Nr. 3 parduotas 2024 m. spalio mėn. už 202 734 Eur, tačiau ekspertizės akte taip pat nurodoma, jog, nustatant (duomenys neskelbtini), vertes, lyginamųjų objektų, kurie tinkami skaičiavimams, lyginimui, atranka, be kita ko, buvo atliekama pagal sandorio datą – lyginamieji objektai parduoti nuo 2003 m. sausio mėn. iki 2006 m. rugpjūčio mėn. Be to, iš akto matyti, kad ekspertas objektui Nr. 3 taikė 2004 m. IV ketvirčio laiko pataisos koeficientą. Dėl paminėto neatmestina, kad ekspertizės akto 37 ir 43 lentelėse nurodant objekto Nr. 3 pardavimo datą padarytas rašymo apsirikimas, o objektas parduotas 2004 m. IV ketvirtį.

83.       Be to, ekspertizės aktu nustatytą ginčo turto vertę pagrindžia ir kiti byloje esantys įrodymai, o tai sudaro pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą. Ieškovė 2023 m. rugsėjo 20 d. pateikė 2023 m. rugsėjo 18 d. konsultaciją Nr. 30902 dėl ginčo turto vertės nustatymo, kurioje nurodyta, kad tikėtina ginčo turto vertė jo perleidimo dieną (2006 m. rugsėjo 11 d.) galėjo būti apie 1 100 000 Eur. Įvertinus byloje pateiktas ginčo turto foto fiksacijas, kartu su konsultacijoje nurodytais turto vertinimo kriterijais, šalių paaiškinimais, nustatyta, jog atsakovai (skolininkai pagal paskolos sutartį) ginčo sklype atliko esminius turto pagerinimus: sklype išpiltas didelis kiekis žemių, įrengtas vandens kanalas, kelias, apie 430 kv. m žiedinė sankryža, giluminis šulinys, įrengti biologinių nuotekų valymo įrenginiai ir sklype esantys nekilnojamojo turto objektai. 

84.       Ekspertas pažymėjo, kad ginčo objekto vertė buvo nustatyta remiantis lyginamuoju metodu ir vertintojas nežino lyginamų objektų (namų ir aplinkui esančios teritorijos) būklės, taip pat nurodė, kad bent dviejų lyginamųjų objektų būklė yra ženkliai prastesnė nei vertinamo turto (yra žymus ekonominis nusidėvėjimas – senos statybos mūriniai namai, seni architektūriniai sprendimai). Ekspertas padarė išvadą, kad, jei būtų žinoma, jog lyginamųjų objektų būklė buvo blogesnė (atitiko VĮ Registrų centro teikiamus duomenimis apie objektą), ginčo turto vertė gali būti ženkliai didesnė (nes vertinami objektai pastatyti 2006 metais pagal naujausias tuometines technologijas, naudoti brangūs statybos komponentai). Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ginčo objektas – nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), turi svarbų išskirtinį elementą, kuris neabejotinai turi įtakos jo rinkos vertei ir patrauklumui – ginčo objektas įrengtu vandens kanalu ribojasi su Kuršių mariomis ir šalia esančia pakrante, nuo gyvenamojo pastato yra galimybė pasiekti Kuršių marias valtimi ir ar kitomis vandens transporto priemonėmis, pastatytas pastatas, kurio aplinka visiškai sutvarkyta, nėra užstatytas statiniais, yra iš esmės ant Kuršių marių kranto su atsiveriančiu niekaip neribojamu vaizdu į marias. Pažymėtina, jog eksperto lyginti objektai šios ypatybės neturėjo. 

85.       Nors apeliantė nesutinka su eksperto išvada dėl neregistruotu? pagerinimu? vertės (62 336 Eur) įtraukimo į objektu? bendrą vertę, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, su šiuo apeliantės apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti, nes, nevertinant visų atliktų pagerinimų, lyginamųjų objektų vertė neabejotinai sumažėtų, kas neatitiktų realiosios ir siekiamos nustatyti rinkos kainos ginčo laikotarpiu.

86.       Atsižvelgiant į tai, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, nenustačius pagrindo abejoti eksperto išvadomis ir jomis nesivadovauti, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai rėmėsi eksperto išvadoje nustatyta ginčo turto verte, o ne apeliantės pateiktais skaičiavimais dėl ginčo turto vertės. Apeliantė, nesutikdama su eksperto ginčo turto vertės skaičiavimais, neprašė skirti pakartotinę teismo ekspertizę. 

87.       Taip pat nesutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovės pateikta 2023 m. rugsėjo 18 d. konsultacine išvada dėl galimos turto kainos, nes vien aplinkybė, jog išvada neatitinka nustatytų vertinimo dokumentų turinio ir formos, o yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, nesudaro pagrindo šios išvados nevertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

88.       Nenustačius, kad ginčijami sandoriai prieštarauja apeliantės, kaip juridinio asmens, tikslams, t. y. jog minėti sandoriai yra akivaizdžiai nenaudingi, žalingi, neatitinka atsakovės interesų, nėra pagrindo spręsti, kad „Wisetime Enterprises Limited“, A. B., B. C. veikė nesąžiningai. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė priešieškinyje neįrodinėjo aplinkybių, pagrindžiančių „Wisetime Enterprises Limited“, B. C. bei A. B. nesąžiningumą.

89.       Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino ginčijamų sandorių negaliojančiais CK 1.82 straipsnyje nustatytu pagrindu. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.

Dėl reikalavimo perleidimo sutarties (ne)pripažinimo sandoriu, sudarytu dėl piktavališko susitarimo

90.       CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu sandoris, sudarytas dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi.

91.       Juridinių asmenų sandoriai sudaromi juridinių asmenų valdymo organų, pagal kompetenciją atstovaujančių privačiam juridiniam asmeniui. Atstovas privalo veikti pagal įgaliojimus ir atstovaujamojo interesais. Jeigu sandorį atstovas sudaro piktavališkai susitaręs su kita šalimi (jos atstovu) ir kenkia atstovaujamojo interesams, toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2014; 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023, 41 punktas).

92.       Piktavališkas susitarimas yra tyčinė veika, dėl kurios sudaryto sandorio sąlygos yra nenaudingos atstovaujamajam. Nustatant, ar yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltę tyčios forma. Sandorio, atstovo sudaryto nesant jo piktavališko susitarimo su kita šalimi, suklydus ar neapdairiai, negalima pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2014).

93.       Taigi, nagrinėjamu atveju ginčijama 2006 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartis galėjo būti pripažinta negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, nustačius, kad: pirma, šios sutarties sąlygos buvo nenaudingos apeliantei; antra, nenaudinga sutartis buvo sudaryta dėl tyčinio (piktavališko) ieškovės „Wisetime Entreprises Limited“ ir atsakovės atstovo susitarimo.

94.       Kvestionuodama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pagrindo apeliantės ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį nebuvimo, apeliantė nurodo, kad: 1) teismo išvada, jog apeliantės turtinė padėtis pagerėjo, nes ji turėjo galimybę naudoti ginčo sandoriais gautą turtą ir gauti iš to pajamas, vykdyti turte ūkinę komercinę veiklą, yra grindžiama abstrakčia prielaida, nepagrista įrodymais ir byloje netirtomis aplinkybėmis, kokias pajamas galėjo generuoti apeliantė; 2) nėra įrodymu?, kuriu? pagrindu galima būtu? daryti išvadą, kad apeliantė turėjo galimybę per 12 mėn. sumokėti 1 000 000 Eur skolą už perduotą turtą; šios aplinkybės nebuvo tiriamos ir nustatytos; 3) nepagrįstas teismo argumentas dėl galimybės realizuoti perduotą turtą: net darant prielaidą, kad eksperto nurodyta turto vertė galėjo būti 736 500 Eur, realizavus turtą už nurodytą kainą per 12 mėn., kaip nurodyta sutartyje, apeliantė būtu? patyrusi 263 500 Eur nuostolį; 4) skolos padengimo sutartyje nurodyta bendra perduodamo turto vertė ženkliai padidinta, nes bendra perduodamo turto vertė buvo 460 922,22 Eur, taigi, nesąžiningais ir piktavališkais veiksmais apeliantei buvo sukurta prievolė išmokėti 1 000 000 Eur, apgaulingai nurodant, kad tokios prievolės vykdymui perduodamas tokios pat vertės turtas.

95.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, pripažįsta, kad apeliantės argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo klausimu pagrįstumu.  

96.       Byloje nebuvo įrodyta, kad reikalavimo perleidimo sutarties sąlygos buvo nenaudingos UAB „Investvega“. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bendrovė reikalavimo perleidimo sutartimi perėmė reikalavimo teisę į skolininkus pagal paskolos sutartį, įsipareigodama už šią teisę sumokėti ieškovei 1 000 000 Eur. Nebuvo paneigta, kad šio sandorio tikslas buvo įgyti skolininkams pagal paskolos sutartį priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Šį tikslą UAB „Investvega“ įgyvendino sudarydama skolos padengimo sutartį, nes skolininkai pagal paskolos sutartį, įvykdydami UAB „Investvega“, kaip jų kreditorei, turimą prievolę pagal paskolos sutartį, perdavė nekilnojamąjį turtą, kurį apeliantė įgijo. Reikalavimo perleidimo sutarties atlygintinumas įstatymu nėra draudžiamas. Kaip nustatyta byloje, apeliantei perduoto ginčo turto rinkos vertė jo perdavimo metu buvo 736 500 Eur (su eksperto pastaba, jog turto vertė gali būti ir ženkliai didesnė). Kaip jau minėta, nenustatyta, kad ginčo sandoriai būtų prieštaravę UAB „Investvega“ teisnumui, taip pat nenustatyta, kad skolos padengimo sutartyje nurodyta bendra perduodamo turto vertė būtų padidinta.

97.       Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad piktavališką susitarimą sudarant reikalavimo perleidimo sutartį rodo tai, jog UAB „Investvega“ neturėjo galimybės per 12 mėn. sumokėti 1 000 000 Eur skolą už perduotą turtą. Vien 12 mėnesių terminas sumokėti skolą savaime nesudaro pagrindo vertinti, kad sutartis sudaryta dėl piktavališko susitarimo, nes, kaip minėta, apeliantė, sudarius abu ginčo sandorius, įgijo didelės vertės turtą, turėjo galimybę iš jo naudojimo generuoti pajamas arba turtą realizuoti ir atsiskaityti su ieškove. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, piktavališką tyčinį susitarimą paneigia aplinkybės, kad, pasibaigus reikalavimo perleidimo sutartyje nustatytam terminui apeliantei sumokėti už perleistą reikalavimą, nebuvo imtasi priverstinio išieškojimo priemonių, nors apeliantė turėjo didelės vertės nekilnojamojo turto, o šis terminas 2010 m. rugsėjo 27 d. papildomu susitarimu pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., 2010 m. spalio 27 d. sudarytas sutartinės hipotekos sandoris.

98.       Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra prielaidų konstatuoti buvus piktavališką sandorį sudariusių šalių atstovų susitarimą.

Dėl teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymo vertinant ginčo sandorių teisėtumą

99.       Apeliantė nurodo, kad ginčijami sandoriai sudaryti imituojant paskolos santykius, siekiant išvengti galimu? teisiniu? pasekmių dėl sandorius sudariusių tarpusavyje susijusių asmenų vykdyto sukčiavimo ir apsaugoti turtą, buvo akivaizdžiai žalingi atsakovei, atitinkamai pažeisti bendrieji teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje neįrodyta, jog ginčijami sandoriai būtų pažeidę nurodytus pamatinius teisės principus.

100.       Kaip jau minėta, UAB „Investvega“, sudarydama ginčo sandorius, perėmė reikalavimo teisę, įsipareigodama už šią teisę sumokėti 1 000 000 Eur ieškovei, tačiau įgydama nekilnojamąjį turtą, kurio vertė perdavimo metu buvo 736 500 Eur (su eksperto pastaba, jog turto vertė gali būti ir ženkliai didesnė). Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad teisinga, protinga ir sąžininga, jog už nuosavybės teise įgyjamą nekilnojamąjį turtą yra prisiimamas įsipareigojimas atsilyginti bei sumokėti sumą, kuri iš esmės atitiko perduoto turto rinkos vertę, buvusią jo perdavimo metu.

101.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į teismų praktiką, pagal kurią CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, kaip pagrindu ginčyti sandorį pagal CK 1.80 straipsnį, negalima remtis, nevertino ginčijamų sandorių CK 1.80 straipsnio aspektu, kaip pažeidžiančių CK 1.5 straipsnio nuostatas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje).

Dėl procesinės bylos baigties

102.       Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė bylos aplinkybes, teisingai pritaikė byloje aktualų teisinį reguliavimą ir vadovavosi aktualia teismų praktika, todėl padarė pagrįstas išvadas atmesdamas priešieškinio reikalavimus kaip neįrodytus. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė priešieškinio reikalavimus, apeliantei apeliaciniame skunde kitais pagrindais neginčijant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkintas ieškovės ieškinys, atmestinas apeliantės apeliacinio skundo reikalavimas atmesti „Wisetime Enterprises Limited“ ieškinį. Apeliantės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo apskųstą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

103.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

104.       Apeliacinį skundą atmetus, apeliantė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. 

105.       Ieškovė „Wisetime Enterprises Limited“ prašė priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, pagrindžiančių įrodymų, todėl šios išlaidos negali būti priteisiamos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

106.       Atsakovas A. B. 2025 m. rugsėjo 10 d. pateikė prašymą priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, t. y. 354,17 Eur (DOK-3819). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidos galėtų būti priteisiamos, jei prašymas dėl jų ir jas pagrindžiantys įrodymai būtų pateikti įstatymo nustatytu laiku (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis). Iš bylos medžiagos matyti, kad byla pagal apeliacinį skundą teisme skirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2025 m. rugsėjo 9 d. 9 val. Apie bylos nagrinėjimo laiką pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, 2025 m. rugsėjo 9 d. priėmė nutartį, kuria atidėjo sprendimo (nutarties) priėmimą ir paskelbimą iki 2025 m. spalio 9 d. 15.30 val. Atsakovo atstovavimo išlaidas patvirtinantys dokumentai teismui pateikti 2025 m. rugsėjo 10 d., t. y. po bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme ir minėtos teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutarties priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės patirtas 354,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas patvirtinantys įrodymai pateikti po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, nesant duomenų, jog objektyviai nebuvo galimybės bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus teismui pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

107.       Atsakovė B. C. pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 450 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (DOK-1450). Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje ,,Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 816,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, apmokant advokato teisines paslaugas (DOK-3755). Atsakovė ir trečiasis asmuo prašo priteisti jiems jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš apeliantės.

108.       Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte įtvirtinta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes.

109.       Nagrinėjamu atveju atsakovės B. C. ir trečiojo asmens ,,Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialo prašomos priteisti išlaidos teisinėms paslaugoms neviršija nustatytų Rekomendacijų 7, 8.11 punktuose, nėra nepagrįstai didelės, todėl priteistinos iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 302 straipsnis).

110.       Iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantei Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. balandžio 25 d. nutartimi buvo atidėtas 2 054 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (24 t., b. l. 78–80), todėl atidėtas žyminis mokestis priteisiamas valstybei iš apeliantės (CPK 84, 96 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei pagal priešieškinį B. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Investvega“ (juridinio asmens kodas 300100587) 1 450 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti trečiajam asmeniui ,,Ergo Insurance SE“, veikiančiam per Lietuvos filialą (juridinio asmens kodas 302912288), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Investvega“ (juridinio asmens kodas 300100587) 816,75 Eur (aštuonis šimtus šešiolika eurų 75 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės „Investvega“ (juridinio asmens kodas 300100587) 2 054 Eur (du tūkstančius penkiasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio. Ši suma turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.

Teisėjos                                                                        Dalia Kačinskienė

                                                                Rūta Latvelė