Administracinė byla Nr. eA-910-502/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03060-2017-2
Procesinio sprendimo kategorija 7.6.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 31 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2017 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (10.16) 2R-1278 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4913 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus; 3) įpareigoti Skyrių skirti pareiškėjai Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotą vienkartinę draudimo išmoką tarnybos metu mirus T. S.
2. Pareiškėja paaiškino, kad kreipėsi į Skyrių su prašymu Įstatymo pagrindu išmokėti vienkartinę draudimo išmoką mirus apdraustajam. Prašymas buvo pateiktas dėl to, kad mirė pareiškėjos brolis, kuris būdamas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pagėgių policijos komisariato vyriausiuoju patruliu, vykdydamas tarnybines pareigas (duomenys neskelbtini) žuvo dėl eismo įvykio. Apdraustojo mirties metu buvo gyva apdraustojo ir pareiškėjos motina O. S., tačiau (duomenys neskelbtini) ji mirė, o pareiškėja, būdama jos pirmos eilės įpėdine, priėmė motinos palikimą. Skyrius 2017 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. PA_SP6-11200 apdraustojo žūtį pripažino draudžiamuoju įvykiu. Valdyba skundžiamą sprendimą motyvavo tuo, kad Valdybos teritoriniai skyriai, spręsdami nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimo draudžiamaisiais įvykiais bei draudimo išmokų skyrimo klausimus, vadovaujasi Įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintais Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Paveldėjimo klausimų Valdybos teritoriniai skyriai nesprendžia. Kokios išmokos iš Valstybinio socialinio draudimo biudžeto priklausė ar nepriklausė O. S. jos mirties dieną ir kas turi teisę jas paveldėti, yra ne įstatymo reguliavimo dalykas. Paveldėjimo klausimai sprendžiami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka, todėl skundo argumentų, susijusių su pareiškėjos teise paveldėti O. S. turtą, turtines, neturtines ir reikalavimo teises, šiame sprendime nepasisakoma.
3. Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu sprendimu Skyrius nepripažino pareiškėjos, kaip O. S. turto paveldėtojos, teisių į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, o Valdyba neteisėtai atsisakė spręsti pareiškėjos skundo motyvus dėl nepagrįsto Skyriaus paveldėjimo teisių vertinimo. Įstatymo 6 straipsnio 7 dalis nustato, kad sprendimus dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo, taip pat dėl išmokų nukentėjusiesiems skyrimo ir mokėjimo priima Valdybos teritoriniai skyriai ir Skyrius, vadovaudamasis šiuo Įstatymu, Nuostatais ir kitais teisės aktais. Pagal tokį teisinį reguliavimą Skyrius yra vienintelė institucija, valstybės įgaliota spręsti su apdraustojo asmens mirtimi susijusių valstybinio socialinio draudimo išmokų skyrimo klausimus, todėl ginčijami sprendimai iš esmės reiškia, kad pareiškėja neturi kitų teisinių priemonių įgyvendinti savo, kaip O. S. paveldėjimo teises ir teisėtus interesus į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Skundžiami sprendimai prieštarauja Įstatymo 6 straipsnio 7 daliai, 11 straipsnio 3 daliai, 25 straipsnio 5 daliai, 27 straipsniui, CK 5.1 straipsniui, o be to, Valdybos sprendimas prieštarauja Valdybos tikslams ir uždaviniams ir tokiu būdu pažeidžia pareiškėjos teisėtų lūkesčių principą ir viešąjį interesą. Skyriaus sprendimas atsisakyti pareiškėjai skirti draudimo išmoką tuo pagrindu, kad iki mirties apdraustojo motina nesikreipė dėl draudimo išmokos, yra neteisėtas. Tokiu motyvu materialinė teisė į draudimo išmoką bei jos atsiradimo pagrindas neteisėtai sutapatintas su procedūrine šios teisės įgyvendinimo tvarka ir priemone. Remiantis lingvistiniu, loginiu ir sisteminiu Įstatymo normų aiškinimu pripažintina, kad asmeniui, kuris patenka į Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nurodytų šeimos narių sudėtį, Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje ir 27 straipsnio 1 dalyje nustatytos teisės į vienkartinę draudimo išmoką įgijimui nereikia atlikti jokių veiksmų. Todėl asmens prašymas dėl draudimo išmokos išmokėjimo yra tik šios teisės į draudimo išmoką įgyvendinimo tvarkos priemonė. Priešingai negu pasisakyta Skyriaus sprendime, prašymas skirti draudimo išmoką neturi teisinės reikšmės draudimo išmokos atsiradimui, t. y. nesukuria teisės į draudimo išmoką. Kadangi teisės į vienkartinės draudimo išmokos gavimą atsiradimo teisiniu pagrindu yra apdraustojo mirties faktas ir momentas, ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo prašymo skirti draudimo išmoką pateikimo, o apdraustojo mirties metu buvo gyva jo motina O. S., konstatuotina, kad Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies ir 27 straipsnio 2 dalies pagrindu O. S. atsirado materialinė teisė į Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Įstatymas nenustato, kad Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus pasibaigtų mirus šios teisės savininkui, taip pat Įstatyme nėra nurodyta, kad ši teisė yra nepaveldima. Teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai įpareigoja viešojo administravimo subjektus savo reguliavimą vykdyti teisėtai, proporcingai, protingai, pagrįstai ir aiškiai. Todėl šiuos teisės principus pažeidžiantis administracinis aktas laikytinas prieštaraujančiu tikslams ir uždaviniams, dėl kurių jį priėmusi institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažintinas neteisėtu.
4. Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. gegužės 23 d. prašyme pareiškėja prašė neskirti išmokos jos brolio T. S. tėvui, o skirti išmoką jai, nes po motinos mirties ji paveldėjo motinos neįgyvendintą teisę į išmoką. Prie prašymo pareiškėja nepridėjo paveldėjimo teisės liudijimo apie palikimo priėmimą, liudijantį, kad jos motina O. S. priėmė sūnaus T. S. palikimą. Taigi, pareiškėja Įstatymo prasme nesanti mirusiojo asmens šeimos narė, prašė Skyriaus skirti jai vienkartinės draudimo išmokos dalį, į kurią T. S. mirties dieną turėjo teisę jo motina O. S., motyvuodama tuo, kad pareiškėja yra O. S. turto paveldėtoja, tačiau prie prašymo nepridėjo dokumento, liudijančio šį faktą. Prie skundo Valdybai pridėtas 2017 m. kovo 7 d. liudijimas apie palikimo priėmimą suteikia teisę pareiškėjai, kaip O. S. įpėdinei, gauti reikalingus dokumentus, pažymas ir informaciją apie mirusiajam priklausantį turtą, jo prievoles (įsipareigojimus). Valdybos sprendime nurodyta, kad dėl pažymos ar informacijos apie O. S. mokėtinas valstybinio socialinio draudimo išmokas gavimo pareiškėja turėtų kreiptis į Valdybos teritorinį skyrių bendra tvarka (pateikti prašymą dėl tokios pažymos išdavimo), o paveldėjimo klausimai sprendžiami Civilinio kodekso nustatyta tvarka, todėl dėl skundo argumentų, susijusių su pareiškėjos teise paveldėti O. S. turtą, turtines, neturtines ir reikalavimo teises, skundžiamame sprendime Valdyba nepasisakė. Pareiškėja prašo panaikinti ginčijamus sprendimus ir skirti jai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, vadovaudamasi iš esmės tais pačiais argumentais – kad paveldėjusi motinos turtą, ji paveldėjo ir motinos teisę kreiptis dėl išmokos. Toks prašymas yra nepagrįstas, kadangi, teikdama 2017 m. gegužės 23 d. prašymą Skyriui, pareiškėja nepateikė liudijimo apie motinos palikimo perėmimą (jis buvo išduotas tik 2017 m. rugpjūčio 22 d.), be to, pareiškėja nepagrįstai prašo skirti jai išmoką, nes jai įstatymų nustatyta tvarka galėtų būti išmokėtos tik tos išmokos, kurios buvo paskirtos, bet neišmokėtos jos motinai. Tačiau vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus pareiškėjos motinai nebuvo paskirta.
6. Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja, Įstatymo 27 straipsnio prasme, neesanti mirusiojo šeimos narė, pateikė prašymą Skyriui skirti jai vienkartinės draudimo išmokos dalį, į kurią T. S. mirties dieną turėjo teisę jo motina O. S., motyvuodama tuo, kad pareiškėja yra O. S. turto paveldėtoja. Prie 2017 m. gegužės 23 d. prašymo pareiškėja pridėjo 2017 m. vasario 20 d. liudijimą apie palikimo priėmimą, kuriame nurodyta, kad mirus T. S., palikimą priėmė O. S.. Skyrius 2017 m. birželio 8 d. sprendime Nr. (10.16)2R-1278 pareiškėjai pateikė informaciją, kad vadovaujantis Įstatymu ji negali būti priskirta mirusiojo asmens šeimos nariams, todėl skirti ir mokėti jai vienkartinę draudimo išmoką nėra teisinio pagrindo, o mirusiojo asmens motina O. S. nebuvo pateikusi prašymo dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo. Pareiškėja pagal Įstatymo 18 straipsnio nuostatas gali prašyti išmokėti jai tik tas išmokas, kurių negavo pats nukentėjusysis T. S., be ne O. S.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus 2017 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (10.16) 2R-1278 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4913 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus“ ir įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 23 d. prašymą. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
9. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus 2017 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. (10.16)2R-1278 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus“, Valdybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. (11.1)I-4913 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus“ teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjos teisės į Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotą vienkartinę draudimo išmoką tarnybos metu mirus T. S.
10. Teismas nustatė, kad Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas tarnybiniu pranešimu pripažino, jog Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pagėgių policijos komisariato vyriausiojo patrulio T. S. tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusius pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai ir yra priežastinis ryšys tarp tarnyboje atliktų pareigų ir pareigūno mirties. Šilutės rajono 1-ojo notaro biuro 2017 m. kovo 7 d. išduoto liudijimo apie palikimo priėmimą duomenimis, (duomenys neskelbtini) mirus O. S. palikimą priėmė įstatyminis įpėdinis – G. J. Liudijime nurodyta, kad šis dokumentas suteikia teisę iš visų valstybinių įmonių, įstaigų, organizacijų, privačių struktūrų, tame tarpe, bet neapsiribojant, iš Lietuvos Respublikoje registruotų bankų, fondų, gauti reikalingus dokumentus, pažymas, gauti visą informaciją apie mirusiajam priklausantį turtą, jo prievoles/įsipareigojimus. Šilutės rajono 1-ojo notaro biuro 2017 m. rugpjūčio 22 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo duomenimis, turtą, kurio savininkė yra O. S., paveldėjo G. J. Paveldimą turtą sudaro: ½ dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); transporto priemonė AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonė SUBARU LEGACY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); piniginės lėšos su priklausančiomis palūkanomis, esančios Šilutės kredito unijos sąskaitoje bei piniginės lėšos su priskaičiuotomis palūkanomis, esančiomis banko Swedbank sąskaitoje.
11. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 1, 2 straipsniais, 25 straipsnio 5 dalimi, 27 straipsnio 1, 2 dalimis, Nuostatų 47, 59 punktais.
12. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad teisės pateikti prašymą dėl vienkartinės draudimo išmokos atsiradimo momentu, t. y. Skyriaus 2017 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. PA_SP6-11200 apdraustojo žūtį pripažinus draudžiamuoju įvykiu, apdraustojo motina, turėjusi teisę gauti šią išmoką, jau buvo mirusi (O. S. mirė (duomenys neskelbtini)). Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog, pareiškėjai kreipiantis į Skyrių su 2017 m. gegužės 23 d. prašymu skirti vienkartinę draudimo išmoką, Skyriui buvo žinoma aplinkybė, kad O. S. mirusi, o jos palikimą priėmė įstatyminė įpėdinė – dukra G. J. Taigi, Skyrius, gavęs pareiškėjos prašymą išmokėti vienkartinę draudimo išmoką ir nustatęs, jog nėra pateiktas pareiškėjos teisę į vienkartinės draudimo išmokos išmokėjimą patvirtinantis dokumentas, turėjo per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo pranešti pareiškėjai, kokie dokumentai ar duomenys turi būti pateikti papildomai. Nagrinėjamu atveju atsakovas Valdyba atsiliepime teismui nurodė, jog pareiškėja, teikdama 2017 m. gegužės 23 d. prašymą Skyriui, nepateikė liudijimo apie motinos palikimo priėmimą (jis buvo išduotas tik 2017 m. rugpjūčio 22 d.), tačiau pareiškėjai kreipusis į Skyrių su 2017 m. gegužės 23 d. prašymu, jai nebuvo suteikta galimybė pateikti papildomus dokumentus išmokai skirti, nors, vadovaujantis Nuostatų 59 punktu bei gero viešojo administravimo principo imperatyvu, Skyrius tokią pareigą turėjo.
13. Teismas konstatavo, kad O. S. įgijo teisę į vienkartinę draudimo išmoką, tačiau šia teise nepasinaudojo, kadangi mirė, todėl O. S. teisę į vienkartinę draudimo išmoką įgijo jos paveldėtojai. Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad pareiškėjai kreipusis į Skyrių nebuvo priimti procedūriniai sprendimai, pagrindžiantys jos teisę į vienkartinę draudimo išmoką, nepaneigia šios teisės buvimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, priėjo prie išvados, kad Skyriaus 2017 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. (10.16) 2R-1278 bei Valdybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. (11.1) I-4913 yra nemotyvuoti ir nepagrįsti, todėl sprendimus panaikino, o Skyrių įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 23 d. prašymą skirti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus.
III.
14. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Į vienkartinę draudimo išmoką, numatytą Įstatymo 27 straipsnyje, ir periodinę draudimo išmoką, numatytą Įstatymo 26 straipsnyje, turi teisę ne pats nukentėjusysis dėl nelaimingo atsitikimo darbe asmuo, bet jo šeimos nariai. Pareiškėja, Įstatymo prasme nesanti mirusiojo asmens šeimos narė, prašė Skyriaus skirti jai vienkartinės draudimo išmokos dalį, į kurią T. S. mirties dieną turėjo teisę jo motina O. S. Mirusiojo asmens motina O. S. nebuvo pateikusi prašymo dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo, todėl pareiškėjos prašymas buvo netenkintas. Pareiškėja pagal Įstatymo 18 straipsnio nuostatas gali prašyti išmokėti jai tik tas išmokas, kurių negavo pats nukentėjusysis T. S., bet ne O. S..
14.2. Skunde teismui pareiškėjos prašymas panaikinti skundžiamus Skyriaus ir Valdybos sprendimus ir skirti jai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus argumentuojant tuo, kad ji yra paveldėjusi motinos turtą, yra nepagrįstas. Pareiškėja nepagrįstai prašo skirti jai išmoką, nes Įstatymas, kuriuo privalo Skyrius vadovautis, skiriant išmokas, nenumato tokios galimybės. Pareiškėjai galėtų būti išmokėta tik ta išmoka, kuri buvo paskirta, bet neišmokėta jos motinai.
15. Atsakovas Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą arba perduoti pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas, priimtas neįsigilinus į bylos esmę, pažeidus materialiosios ir procesinės teisės normas.
15.2. Atsakovas nepagrįstai yra įtrauktas į bylą antruoju atsakovu, nes tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjai sukelia Skyriaus sprendimas. Valdyba, kaip ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija (išnagrinėjusi pareiškėjos skundą ikiteisminė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir palikusi atsakovo sprendimą nepakeistą) šioje byloje turi būti laikoma trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
15.3. Nelaimingo atsitikimo darbe metu žuvęs apdraustasis T. S. buvo vidaus tarnybos sistemos pareigūnas. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 1 dalyje yra numatytas kompensacijų mokėjimas pareigūno šeimai pareigūno mirties atveju. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. kovo 24 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 85-IS-5 nurodyta, kad priimtas sprendimas išmokėti kompensaciją pareiškėjai. Tikėtina, kad pareiškėjai yra (bus) išmokėta viso dydžio kompensacija, nors teisę ją gauti taip pat turi ir žuvusiojo T. S. tėvas R. S. Be to, patenkinus pareiškėjos skundą ir išmokėjus jai vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dalį pagal Įstatymą, šią dalį (atitinkama sumą) pareiškėja turėtų grąžinti kompensaciją išmokėjusiai įstaigai. Kadangi priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato teisėms ir pareigoms, t. y. ši įstaiga teismo sprendimo pagrindu gali įgyti teisę išieškoti iš pareiškėjos sumą, kuria pagal Statuto 50 straipsnio 1 dalį turi būti mažinama pareiškėjai išmokėta kompensacija (be to, kad ji turėtų būti mažinama dar ir T. S. tėvui R. S. priklausančia kompensacijos sumos dalimi). Pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į šią aplinkybę, neįtraukė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tuo taip pat pažeisdamas procesines teisės normas.
15.4. Pirmosios instancijos teismas, neteisingai nustatęs skundo dalyką, išnagrinėjo bylą ne ta apimtimi ir ne tuo klausimu, kuriuo buvo skundžiamasi, neišsprendė ginčo iš esmės, o nukrypo į administracinės procedūros taisyklių nagrinėjimą, nustatė, kad pareiškėjai nebuvo suteikta teisė pateikti papildomus dokumentus, ir pan., nors šie klausimai šioje byloje net nebuvo keliami, be to, neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Tokio teismo sprendimo įvykdymas reikštų tik formalų teisingumą, neišspręstų tarp šalių kilusio ginčo, nes ginčas šioje byloje kilo ir vienkartinė draudimo išmoka pareiškėjai nebuvo skirta ne dėl to, kad pareiškėja nepateikė Skyriui paveldėjimo teisės liudijimo (šį dokumentą ji pateikė Valdybai), bet dėl to, kad, atsakovo ir Valdybos nuomone, pareiškėja, kaip O. S. turto paveldėtoja, nepaveldėjo O. S. teisės į Įstatyme numatytą išmoką, nes tokios teisės O. S. neturėjo (neįgijo). Šį ginčą pareiškėja inicijavo po to, kai buvo atsisakyta skirti ir išmokėti jai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus nesant tam teisinio pagrindo. Pareiškėja prašė išmokėti jai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus ne pagal Įstatymą (nes žinojo, kad į Įstatymo reguliavimo sritį ji nepatenka), bet pagal CK 5.1 straipsnio nuostatas. Pareiškėjos 2017 m. gegužės 23 d. prašyme Skyriui pareiškėja teigė žinanti, kad pagal Įstatymo 27 straipsnio 2 dalį ji, kaip T. S. sesuo, nėra jo šeimos narys (šeimos nariais yra laikomi tik tėvai, vaikai ir sutuoktinis), taip pat teigė žinanti, kad Įstatymo 18 straipsnyje aptarta tik tokia situacija, kai miršta pats nukentėjusysis, kad Įstatymas leidžia išmokėti paveldėtojams tik pačiam mirusiam dėl nelaimingo atsitikimo darbe asmeniui priklausiusias išmokas, o to asmens paveldėtojų, kurie vėliau mirė, paveldėtojams (t. y. pareiškėjai) Įstatymas išmokų nenumato. Pareiškėja pripažino, kad, kadangi jos atvejis nėra reglamentuotas Įstatyme, ji prašė taikyti „bendrąjį teisinį reguliavimą“, t. y. paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias normas. Pareiškėja padarė išvadą, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus pagal CK 5.1 straipsnį nelaikytina neatsiejamai susijusia su asmeniu, todėl gali būti paveldima kaip turtinė reikalavimo teisė. Pareiškėjos pateikti įrodymai (raštai) apie jos šeimos sudėtį, apie pareiškėjos gerus santykius su broliu bei apie tai, kad T. S. tėvas su sūnumi negyveno bei juo nesirūpino, neturėjo ir negalėjo turėti įtakos sprendimo priėmimui.
15.5. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo esminio klausimo, dėl kurio ir kilo pagrindinis ginčas šioje byloje – ar pareiškėjos motina O. S. iki savo mirties įgijo teisę į vienkartinę draudimo išmoką, ar ne. Įpareigojęs atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl išmokos skyrimo, teismas formaliai išsprendė bylą, nes teismo nurodytas dokumentas buvo pateiktas Valdybai ir jo netrūko, be to, įvykdžius tokį teismo įpareigojimą, pareiškėjos prašymas skirti jai išmoką vėl būtų atmestas, nes paveldėjimo liudijimas leidžia pareiškėjai paveldėti tik tai, ką turėjo pareiškėjos motina savo mirties dieną, o teisės į vienkartinę draudimo išmoką ji, kaip minėta, neturėjo. Vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama apdraustojo asmens šeimos nariams tik tuo atveju, jeigu egzistuoja visos Įstatymo numatytos sąlygos: 1) apdraustojo asmens mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe dieną asmuo yra (buvo) apdraustojo asmens šeimos narys (tėvas, motina, sutuoktinis ar vaikas); 2) apdraustajam asmeniui įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe yra pripažintas draudžiamuoju įvykiu; 3) asmuo kreipiasi dėl išmokos į Fondo valdybos teritorinį skyrių (pateikia prašymą); 4) prašymas skirti išmoką pateikiamas ne vėliau nei per 3 mėnesius nuo nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudžiamuoju įvykiu.
15.6. Palikimo atsiradimo momentu laikomas palikėjo mirties momentas, taigi paveldėti galima tik tai, ką mirties dieną turėjo palikėjas. Pareiškėja paveldėjo savo motinos O. S. turtą, turėtą O. S. jos mirties dieną, t. y. (duomenys neskelbtini). Tą dieną teisės į vienkartinę draudimo išmoką O. S. dar neturėjo, šiuo atveju ji būtų tą teisę įgijusi tik 2017 m. kovo 29 d. (kai buvo priimtas sprendimas pripažinti įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe draudžiamuoju įvykiu), tačiau neįgijo. Tuo atveju, jeigu nelaimingas atsitikimas būtų pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu, teisės į jokias išmokas jokie asmenys taip pat neįgytų.
15.7. Pareiškėja nepagrįstai teigia, jog ji paveldėjo motinos teisę pateikti prašymą skirti išmoką. Teisė pateikti prašymą yra procesinė teisė materialiosios teisės, t. y. teisės gauti išmoką, atžvilgiu. Asmuo negali įgyti procesinės teisės, jeigu jis neįgyja su ta procesine teise susijusios materialiosios teisės. Materialiosios teisės (t. y. teisės į vienkartinę draudimo išmoką, kurią galėjo įgyti, bet neįgijo pareiškėjos motina) pareiškėja po motinos mirties nepaveldėjo, todėl ir su šia teise susijusios procesinės teisės (teisės pateikti prašymą) pareiškėja taip pat nepaveldėjo.
16. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti Skyriaus apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Vadovaujantis lingvistiniu, loginiu ir sisteminiu Įstatymo normų aiškinimu, asmeniui, kuris patenka į Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nurodytų šeimos narių sudėtį, Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje ir 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė į vienkartinę draudimo išmoką įgyjama be jokių veiksmų atlikimo. Atsižvelgiant į tai, asmens prašymas dėl draudimo išmokos išmokėjimo yra tik šios teisės į draudimo išmoką įgyvendinimo tvarkos priemonė. Todėl prašymas skirti draudimo išmoką neturi teisinės reikšmės teisės į draudimo išmoką atsiradimui, t. y. nesukuria teisės į draudimo išmoką. Tokį aiškinimą patvirtina Įstatymo 25 straipsnio 5 dalis. Minėtą Įstatymo nuostatų aiškinimą taip pat patvirtina Nuostatai, kurių 88 punkte nurodyta, kad jeigu teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus turintis mirusiojo šeimos narys per Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytus terminus nesikreipia dėl išmokos skyrimo arba jos neatsisako, jam priklausanti išmokos dalis nedalijama kitiems teisę į išmoką turintiems šeimos nariams ir lieka neišmokėta. Tokiu būdu, šiame poįstatyminiame teisės akte tiesiogiai įtvirtinta, kad teisė į draudimo išmoką yra atskira ir nepriklausoma nuo prašymo skirti draudimo išmoką. Priešingu atveju, asmeniui nepateikus prašymo dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo, jam pagal Įstatymą tenkanti draudimo išmokos dalis turėtų būti dalijama kitiems suinteresuotiems asmenims. Teisės į draudimo išmoką atsiradimo savarankiškumą ir nepriklausomumą nuo prašymo skirti draudimo išmoką taip pat iš esmės patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai panašaus pobūdžio bylose (2014 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1137/2014; 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1660-552/2015). Aplinkybė, kad apdraustojo motina iki savo mirties nepateikė prašymo dėl draudimo išmokos skyrimo, teismo sprendimu teisingai įvertinta, kaip negalinti būti teisėtu pagrindu atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą. Pareiškėja, priimdama O. S. palikimą, taip pat paveldėjo O. S. teisę į Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienkartinę draudimo išmoką. Būtent šios pareiškėjos paveldėtos teisės į draudimo išmoką įgyvendinimui pareiškėja, laikydamasi Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatytos tvarkos, 2017 m. gegužės 23 d. pateikė prašymą Skyriui.
16.2. Įstatyme nėra imperatyvių nuostatų, jog Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus pasibaigtų mirus šios teisės savininkui. Įstatyme taip pat nėra nurodyta, kad ši teisė yra nepaveldima. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme yra nereglamentuotas šios teisės (ne)paveldėjimo klausimas, jis spręstinas vadovaujantis bendrosiomis paveldėjimo teisės nuostatomis.
16.3. CK 5.1 straipsnio 3 dalyje, kurioje išvardintos nepaveldimos asmens teisės, yra nurodytos tik teisė į alimentus ir pašalpas bei teisė į pensiją. Šiame nepaveldimų teisių sąraše nėra nurodyta teisių į socialinio draudimo išmokas, mokėtas pagal Įstatymą. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime išaiškinta, jog asmens teisė, kad jo turtas (įskaitant ir turtines teises) po mirties būtų paveldėtas, laikytina asmens konstitucinės teisės į nuosavybę sudedamąja dalimi.
16.4. Vadovaujantis CK 5.50 straipsnio 2 dalimi, įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimą. Pareiškėja paveldėjo visą apdraustojo motinos O. S. turtą. Tai įrodo byloje esantys Šilutės rajono 1-ojo notaro biuro notarės 2017 m. kovo 7 d. liudijimas apie palikimo priėmimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat 2017 m. rugpjūčio 22 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini).
16.5. Skyriaus ir Valdybos sprendimai taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių principą ir viešąjį interesą, prieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių viešojo administravimo subjektas buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjos G. J. teisės į vienkartinę draudimo išmoką, apdraustajam (pareiškėjos broliui) mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu.
18. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrių su 2017 m. gegužės 23 d. prašymu Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pagrindu skirti vienkartinės draudimo išmokos dalį, į kurią pareiškėjos brolio T. S. mirties dieną ((duomenys neskelbtini) žuvus nelaimingo atsitikimo tarnyboje metu) turėjo jo motina O. S., kuri mirė (duomenys neskelbtini), motyvuodama tuo, kad pareiškėja yra O. S. turto paveldėtoja. Skyrius 2017 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. (10.16)2R-1278 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus“ nusprendė neskirti pareiškėjai vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus motyvuojant tuo, kad mirusiojo motina O. S. nepateikė prašymo skirti išmoką apdraustajam mirus bei, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nėra T. S. šeimos narys. Valdyba 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. (11.1)I-4913 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus“ konstatavo, kad Skyriaus 2017 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. (10.16)2R-1278 yra teisėtas ir naikinti jį nėra teisinio pagrindo, pažymėdama, kad paveldėjimo klausimai sprendžiami Civilinio kodekso nustatyta tvarka, todėl dėl skundo argumentų, susijusių su pareiškėjos teise paveldėti O. S. turtą, turtines ir reikalavimo teises, šiame sprendime nepasisakoma.
19. Pareiškėja skunde prašė šiuos Skyriaus ir Valdybos sprendimus panaikinti, taip pat suformulavo reikalavimą įpareigoti Skyrių skirti pareiškėjai Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotą vienkartinę draudimo išmoką.
20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu abu prieš tai paminėtus administracinius sprendimus panaikino, įpareigodamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 23 d. prašymą, konstatuodamas, kad Skyriaus 2017 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. (10.16)2R-1278 bei Valdybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. (11.1)I-4913 yra nemotyvuoti ir nepagrįsti.
21. Kaip minėta, pareiškėjai nepalankių sprendimų priėmimą – atsisakymą skirti jai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam (pareiškėjos broliui) mirus, lėmė tai, kad mirusiojo motina O. S. nepateikė prašymo skirti išmoką apdraustajam mirus bei, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nėra T. S. šeimos narys.
22. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, yra Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas. Šio įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d.) 27 straipsnio 1 dalis numatė, kad apdraustajam asmeniui mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 60 šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesio, dydžių. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. To paties straipsnio 2 dalis nustatė, kad mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal nuolatinės formos studijų programą studijuojantys studentai – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau kaip iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė).
23. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į pareiškėjos skundą, byloje surinktus įrodymus, įvertinęs Įstatymo 1, 2 straipsniuose, 25 straipsnio 5 dalyje, 27 straipsnio 1, 2 dalyse, Nuostatų 47, 59 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad 2017 m. kovo 29 d. sprendimu pripažinus įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu, apdraustojo motina O. S. įgijo teisę į vienkartinę draudimo išmoką, tačiau šia teise nepasinaudojo, kadangi mirė, todėl O. S. teisę į vienkartinę draudimo išmoką įgijo jos paveldėtojai. Teismas priėjo prie išvados, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjai kreipusis į Skyrių nebuvo priimti procedūriniai sprendimai, pagrindžiantys jos teisę į vienkartinę draudimo išmoką, nepaneigia šios teisės buvimo. Pareiškėjai kreipiantis į Skyrių su prašymu skirti vienkartinę draudimo išmoką, Skyriui buvo žinoma aplinkybė, jog O. S. mirusi, o jos palikimą priėmė įstatyminė įpėdinė – dukra G. J., tačiau jai nebuvo suteikta galimybė pateikti papildomus dokumentus išmokai skirti.
24. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo pagrįstumą, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad aplinkybė, jog apdraustojo motina iki savo mirties nepateikė prašymo dėl draudimo išmokos skyrimo, negali būti teisėtu pagrindu atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą skirti jai vienkartinę draudimo išmoką. Pareiškėja, priimdama O. S. palikimą, taip pat paveldėjo O. S. teisę į Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienkartinę draudimo išmoką. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja, kaip O. S. turto paveldėtoja, prie prašymo negalėjo pridėti dokumento, patvirtinančio faktą, kad ji paveldėjo motinos neįgyvendintą teisę į išmoką, ir pareiškėjos pridėtame paveldėjimo pagal įstatymą liudijime negalėjo būti nurodyta, kad pareiškėja paveldi ir vienkartinę draudimo išmoką, nes apdraustojo motina O. S. (šeimos narė Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies prasme), turėjusi teisę į šią vienkartinę draudimo išmoką, šia teise nespėjo pasinaudoti, kadangi mirė prieš pripažįstant įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu. Tačiau vien ta aplinkybė negali būti aiškinama kaip užkertanti kelią pareiškėjai siekti įgyvendinti savo teisę į vienkartinę draudimo išmoką (jos atitinkamą dalį).
25. Įvertinus tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad nebuvo pagrindo priimti pareiškėjai nepalankų sprendimą – neskirti pareiškėjai vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam (pareiškėjos broliui) mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu.
26. Teisėjų kolegija pažymi, jog Valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad jos procesinė padėtis byloje turėtų būti trečiasis suinteresuotas asmuo, o ne atsakovas, tačiau, įvertinus tai, jog šiuo atveju byloje dalyvavo ir tinkamas atsakovas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šios aplinkybės galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir tai nesuteikia pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
27. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino Įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl asmenų teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus bei šios teisės įgyvendinimo.
28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismai nėra viešojo administravimo institucijos ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, dėl ko negali įpareigoti viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o gali tik pavesti iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Todėl pirmosios instancijos teismas, panaikinęs šioje byloje ginčijamus sprendimus, pagrįstai įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 23 d. prašymą.
29. Atsižvelgus į tai, tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė