Civilinė byla Nr. e2A-713-943/2020

           Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00012-2020-8

   Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1.; 10

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Vilijos Mikuckienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų K.L.E.Z., K. P. M. L., A. O.-E. I. skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2020 m. sausio 3 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtoje pagal pareiškėjų K.L.E.Z., K. P. M. L., A. O.-E. I. ieškinį atsakovei C. H. and P. L. dėl 2018 m. sausio 24 d. Atsiskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančia bei pagal C. H. and P. L. priešieškinį dėl Atsiskaitymo sutartyje numatytų sumų priteisimo solidariai iš ieškovių K.L.E.Z, K. P. M. L., A. O.-E. I., bylos nagrinėjime dalyvaujantis suinteresuotas asmuo R. M. I.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Byloje kilo ginčas dėl to, ar Vilniaus komercinio arbitražo teismas (toliau ir – Arbitražo teismas), išnagrinėjęs arbitražo bylą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal atsakovės C. H. and P. L. (toliau – CH.) priešieškinį ir jį tenkindamas iš dalies, nepažeidė suinteresuoto asmens R. M. I.. (toliau ir – R.), kurio nesaistė tarp ieškovių ir atsakovės sudarytas susitarimas – ginčus, kylančius iš (duomenys neskelbtini) Atsiskaitymo sutarties (toliau ir – Atsiskaitymo sutartis arba ginčijama sutartis) spręsti Arbitražo teisme, teisių ir teisėtų interesų. Taip pat abejojama, ar Vilniaus komercinio arbitražo teismas turėjo kompetenciją spręsti ginčą ir pagal suinteresuoto asmens priešieškinį, t. y. keliamas klausimas dėl Arbitražo teismo sprendimo galiojimo Komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 50 straipsnio 3 dalies 3, 5 ir 6 punktuose numatytu pagrindu.

2.       Nustatyta, kad 2018 m. sausio 24 d. K.L.E.Z (toliau ir – K.L.E.Z), A. O.-E. I. (toliau ir – AOI) ir K. P. M. L. (toliau ir – K.), sudarė Atsiskaitymo sutartį su CH., kurioje buvo suderinta šalių verslo santykių vykdymo ir tarpusavio atsiskaitymų tvarka.

3.       Atsiskaitymo sutartimi buvo numatyta, kad reali K.L.E.Z. prievolė CH. naudai, sudariusi 4 629 608 EUR sumą ir vykdytina tik K.L.E.Z. gavus lėšas iš savo veiklos – valstybinės žemės sklypų subnuomos, neatlygintinai buvo padidinta papildoma 2 500 000 GBP suma, įpareigojant K.L.E.Z. CH. naudai kiekvienais metais atlikti ne mažesnį kaip 1 000 000 GBP mokėjimą, nepriklausomai nuo konkrečių žemės sklypų subnuomos (ne)buvimo bei papildomai kiekvieną metų ketvirtį CH. naudai mokėti 6,5 procentų dydžio metines palūkanas, taip pat nepriklausomai nuo konkrečių žemės sklypų subnuomos (ne)buvimo. Atsiskaitymo sutartimi taip pat buvo nustatyta AOI ir K. solidari atsakomybė už K.L.E.Z. prievolių vykdymą pagal Atsiskaitymo sutartį.

4.       Atsiskaitymo sutartyje K.L.E.Z., AOI, K. ir CH. taip pat susitarė, jog bet koks ginčas, nesutarimas arba reikalavimas, kylantis iš Atsiskaitymo sutarties arba susijęs su Atsiskaitymo sutartimi, jos pažeidimu, nutraukimu arba galiojimu, bus sprendžiamas Vilniaus komerciniame arbitražo teisme pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo reglamentą.

5.       K.L.E.Z., AOI ir K., laikydamos Atsiskaitymo sutartį teisiškai ydinga, bei vadovaudamosios arbitražine išlyga, 2019 m. birželio 7 d. pateikė Arbitražo teismui ieškinį CH. atžvilgiu, prašydamos Atsiskaitymo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.82 straipsnio ir / arba 1.91 straipsnio pagrindu. Gindamasi nuo pareikšto arbitražinio ieškinio, atsakovė CH. 2019 m. birželio 7 d. pateikė priešieškinį, prašydama solidariai iš K.L.E.Z., AOI ir K. CH. naudai priteisti ginčijamoje Atsiskaitymo sutartyje numatytas pinigų sumas.

6.       Vykstant procesui Arbitražo byloje, K.L.E.Z. ir AOI kreditorė R. pateikė ieškinį Kauno apygardos teismui atsakovių K.L.E.Z., AOI, K., CH. ir trečiojo asmens FEZ D. L. atžvilgiu, prašydama Arbitražo byloje jau ginčijamą Atsiskaitymo sutartį pripažinti negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu bei taikyti restituciją.

7.       Pareiškėjos nurodė, kad bendrovė R. jau ne vieną dešimtmetį yra AOI ir K.L.E.Z. kreditorė, finansavusi AOI, jos dukterinių bendrovių, taip pat ir K.L.E.Z., veiklą. Vadovaujantis tarp R., AOI, K.L.E.Z. ir FEZ D. sudaryta (duomenys neskelbtini) Paskolos sutartimi (su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais), R. yra suteikusi 3 810 000 USD ir 250 000 EUR paskolą, o AOI, K.L.E.Z. ir FEZ D. yra įsipareigojusios šią paskolą grąžinti. Suteikta paskola R. nėra grąžinta. Sužinojusi apie sudarytą Atsiskaitymo sutartį ir ją vertindama kaip tiesioginį savo, kaip kreditorės, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, R. kreipėsi į Kauno apygardos teismą, K.L.E.Z., AOI, K. ir FEZ D. atžvilgiu inicijuodama bylą ir reikalaudama Atsiskaitymo sutartį pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu bei taikyti restituciją.

8.       K.L.E.Z., AOI ir K. inicijavus Arbitražo bylą dėl Atsiskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.82 straipsnio ir / arba 1.91 straipsnio pagrindu, o R. inicijavus actio Pauliana bylą dėl Atsiskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, paraleliai vyko du procesai dėl tos pačios Atsiskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančia – arbitražinis ir teisminis. Arbitražo byloje tuo pačiu buvo nagrinėjamas ir CH. arbitražinis priešieškinis dėl konkrečių sumų pagal Atsiskaitymo sutartį priteisimo.

9.       R., kadangi jos nesaistė Atsiskaitymo sutartyje K.L.E.Z., AOI, K. ir CH. sudaryta arbitražinė išlyga, į arbitražo bylos nagrinėjimą suinteresuoto asmens statusu nebuvo įtraukta.

II. Arbitražo teismo sprendimo esmė

10.       Vilniaus komercinis arbitražo teismas 2020 m. sausio 3 d. priėmė galutinį arbitražo sprendimą arbitražo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir – Arbitražo sprendimas).

11.       Arbitražo teismo sprendimu ieškovių ieškinys buvo atmestas, o priešieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies. CH. iš ieškovių K.L.E.Z., K. ir AOI solidariai priteista: 7 161 259,02 GBP, 8 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos sumos nuo 2019 m. birželio 7 d. iki visiško sumokėjimo, 38 070,76 Eur arbitražo rinkliavų, 88 521,33 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 8 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistų arbitražo rinkliavų ir bylinėjimosi išlaidų, nuo Arbitražo sprendimo priėmimo dienos iki visiško sumokėjimo.

12.       Arbitražo teismas spręsdamas dėl sutartyje, dėl kurios kilo ginčas, nustatytos arbitražinės išlygos galiojimo ir privalomumo arbitražo bylos šalims nustatė, kad ieškovės ir atsakovės arbitražo byloje neginčijo ginčo arbitruotinumo ir Arbitražo teismo jurisdikcijos, t. y. ginčo šalys sutiko, kad ieškinys ir priešieškinis priklauso Arbitražo teismo jurisdikcijai, todėl Arbitražo teismas nusprendė, kad jis, remiantis ginčijamos sutarties 43 straipsnio ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatomis, turi jurisdikciją nagrinėti tiek ieškinį, tiek ir priešieškinį.

III. Skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13.       Pareiškėjos K.L.E.Z., AOI ir K. (ieškovės pagal ieškinį ir atsakovės pagal priešieškinį arbitražo byloje) pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2020 m. sausio 3 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria CH. priešieškinis tenkintas iš dalies.

14.       Skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.                      Arbitražo teismas, spręsdamas tarp ieškovių ir CH. kilusį ginčą dėl CH. pareikšto arbitražinio priešieškinio, pažeidė imperatyvias KAĮ nuostatas, nes: neįvertino, kad arbitražinio priešieškinio pagrindu inicijuotas ginčas yra susijęs su arbitražo byloje nedalyvaujančio ir arbitražinės išlygos nesaistomo suinteresuoto asmens R. teisėmis ir pareigomis; nenustatė, kad arbitražiniu priešieškiniu inicijuotas ginčas yra nearbitruotinas. Šios aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti Arbitražo sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 ir 5 punktuose numatytu pagrindu.

14.2.                      Arbitražo teismo sprendimas naikintinas ir dėl sprendimu sukeltų teisinių padarinių, prieštaraujančių viešajai tvarkai. Jeigu Kauno apygardos teismas actio Pauliana byloje Atsiskaitymo sutartį pripažintų negaliojančia, tačiau civilinėje apyvartoje egzistuotų vykdytinas Arbitražo teismo sprendimas, tą pačią Atsiskaitymo sutartį pripažinęs galiojančia ir pagal ją priteisęs konkrečias sumas CH. naudai, susiklostytų situacija, prieštaraujanti fundamentaliems, konstituciniams teisinio tikrumo, saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams, o taip pat ir viešajai tvarkai.

15.       Suinteresuotas asmuo CH. (atsakovė pagal ieškinį ir ieškovė pagal priešieškinį arbitražo byloje) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16.       Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1.                       Arbitražo byloje jokie su R. teisėmis ir pareigomis susiję klausimai nebuvo sprendžiami, todėl tik tai, kad dėl Arbitražo teismo sprendimo gali pablogėti pareiškėjų finansinė padėtis, negali būti laikoma suinteresuoto asmens R. interesus įtakojančia aplinkybe.

16.2.                       Atsiskaitymo sutartyje buvo aiški arbitražinė išlyga, numatanti, kad visi ginčai, kylantys iš sutarties, yra sprendžiami Arbitražo teisme. Todėl tik tai, kad pareiškėjų kreditorius R. ginčija Atsiskaitymų sutartį kitais, nei Arbitražo byloje, pagrindais, nesudaro pagrindo teigti, jog CH., t. y. Atsiskaitymo sutartį sudariusio kreditoriaus, reikalavimai, kylantys iš sutarties, negali būti nagrinėjami arbitraže, kaip tai numato sutarties arbitražinė išlyga.

16.3.                       Suinteresuoto asmens teigimu, hipotetinė galimybė, kad teismas gali panaikinti Atsiskaitymo sutartį kitais pagrindais, nei buvo nagrinėjama arbitražo byloje, nesudaro pagrindo teigti, kad Arbitražo teismo sprendimas, kuriuo pagal Atsiskaitymo sutartį jau yra priteista skola, pažeidžia viešąją tvarką.

17.       Suinteresuotas asmuo R. M. I.. atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė jį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18.       Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Arbitražo teismui priėmus suinteresuotam asmeniui CH. palankų sprendimą, šis suinteresuotas asmuo įgijo galimybę vykdyti išieškojimą iš R. skolininko, taip jį paliekant nemokiu ir panaikinant bet kokią galimybę R. ateityje patenkinti savo reikalavimo teisę į skolininką, net ir actio Pauliana bylai pasibaigus R. naudai. Tokiu būdu R., kaip šalis, nedalyvavusi arbitražo procese, tampa saistoma Arbitražo bylos sprendimo neigiamų pasekmių.

18.2. Arbitražo teismas priėmė sprendimą, kuris nesuderinamas su teise į teisingą ir efektyvų teismą, kadangi Kauno apygardos teisme priimtas sprendimas tampa praktiškai neįgyvendinamu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Lietuvos apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl sprendimų, priimtų arbitražo teismo, peržiūrėjimo tvarkos ir ypatumų

19.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais, ji suteikia šalims galimybę perduoti ginčą nagrinėti šalių pasirinktiems profesionalams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015).

20.       Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio nacionalinio arbitražo teismo sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos įtvirtinti CPK III dalies XVI skyriaus bei Komercinio arbitražo įstatymo VIII skyriaus normose.

21.       Pagal CPK 301 straipsnio 5 dalį skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių arbitražų sprendimų yra pateikiami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui KAĮ nustatyta tvarka, o nagrinėjami mutatis mutandis taikant CPK III dalies XVI skyriaus nuostatas.

22.       Pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalį arbitražo sprendimas gali būti panaikinamas, jeigu: 1) viena iš arbitražinio susitarimo šalių pagal taikomus įstatymus buvo neveiksni arba arbitražinis susitarimas negalioja pagal šalių susitarimu taikomus įstatymus, o kai šalys dėl arbitražiniam susitarimui taikomų įstatymų nesusitarė, – pagal valstybės, kurioje buvo priimtas arbitražo teismo sprendimas, įstatymus; arba 2) šaliai, prieš kurią norima remtis arbitražo teismo sprendimu, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba kitaip nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus; arba 3) arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui. Jeigu galima atskirti ginčo dalį, kuri buvo perduota arbitražui, ta arbitražo teismo sprendimo dalis, kuria yra išspręsti arbitražui perduoti klausimai, gali būti pripažįstama ir vykdoma; arba 4) arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų; 5) ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui; arba 6) arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

23.       Iš KAĮ 50 straipsnyje įtvirtintų teisės normų sisteminės analizės matyti, kad Lietuvoje veikiančių arbitražų sprendimų teisminė priežiūra, kurios metu sprendžiama dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, vykdoma ne apeliacijos (angl. appeal) ar remisijos (angl. remission), o anuliavimo forma (angl. annulment). KAĮ nėra numatyta teisminės arbitražų sprendimų apeliacijos – teisinio proceso, kai prašoma arbitražo teismo priimtą sprendimą pakeisti tuo pagrindu, kad sprendimas yra pagrįstas teisės ar fakto klaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011). Taigi arbitražo teismų sprendimų tikrinimas faktų pervertinimo ir materialinė teisės taikymo aspektu Lietuvoje neleidžiamas.

24.       Anuliavimas, kaip arbitražo sprendimo teisminės priežiūros forma, nacionaliniam teismui suteikia įgaliojimus ex officio patikrinti, ar tarp šalių kilęs ginčas arbitruotinas, ar arbitražo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai (KAĮ 50 straipsnio 4 dalis). Tuo tarpu KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose numatyti arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai gali būti tikrinami tik esant vienos iš šalių prašymui.

25.       Faktas, kad arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindų patikrinimo procesinės taisyklės yra skirtingos, savaime lemia tai, kad teismas, spręsdamas ginčą dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, turi identifikuoti, į kurio (kurių) konkrečiai iš KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 – 6 punktuose išdėstytų vidaus arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindo taikymo sritį patenka šalies ginčijamos aplinkybės ir formuluojami argumentai. Reikalavimo kvalifikavimas lemia teismo procese taikytinas atitinkamas procesines patikrinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016).

26.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjos kreipėsi į teismą, prašydamos panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2020 m. sausio 3 d. sprendimo byloje Nr. 387 dalį, kuria buvo iš dalies patenkintas CH. priešieškinis ir iš pareiškėjų, remiantis šalis siejančia Atsiskaitymo sutartimi, suinteresuotam asmeniui priteistos atitinkamos sumos. Skunde teigiama, kad ginčijama apimtimi priimdamas sprendimą Arbitražo teismas neįvertino, kad priešieškinio pagrindu inicijuotas ginčas yra susijęs su arbitražo byloje nedalyvaujančio ir arbitražinės išlygos nesaistomo suinteresuoto asmens R. teisėmis ir pareigomis, neatsižvelgė į tai, kad arbitražiniu priešieškiniu inicijuotas ginčas yra nearbitruotinas, todėl, neatsisakęs savo kompetencijos nagrinėti šį ginčą, Arbitražo teismas priėmė sprendimą dėl nearbitruotino ginčo ir taip sukūrė viešajai tvarkai prieštaraujančius teisinius padarinius. Taigi byloje keliamas klausimas dėl arbitražinio priešieškinio arbitruotinumo ir prašomos panaikinti Arbitražo teismo sprendimo dalies atitikties viešajai tvarkai, skundžiamą Arbitražo teismo sprendimo dalį prašant panaikinti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3, 5 ir 6 punkte nustatytais pagrindais.

Dėl reikalavimo arbitražiniu priešieškiniu inicijuotą ginčą pripažinti nearbitruotinu ir arbitražinio susitarimo ribų

27.       Arbitruotinumas plačiąja prasme yra susijęs su klausimu, kokių subjektų ir kokie ginčai gali arba negali būti perduodami nagrinėti arbitražo teisme. Įstatyme reglamentuojama, kokie subjektai negali būti arbitražinio ginčo nagrinėjimo šalimis ir kokie ginčai negali būti nagrinėjami arbitražo teisme. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, arbitruotinumo teisinė kategorija yra susijusi su klausimu, kokių subjektų ir kokie ginčai pagal atitinkamos valstybės teisės aktus gali arba negali būti perduodami nagrinėti arbitraže. Pagal tai išskirtinos dvi sąvokos – subjektinis arbitruotinumas (arba arbitruotinumas ratione personae) ir objektinis arbitruotinumas (arba arbitruotinumas ratione materiae). Subjektinis arbitruotinumas reiškia tam tikrų subjektų galimybę sudaryti arbitražinius susitarimus ir spręsti ginčus arbitraže. Objektinio arbitruotinumo esmė ta, kad tam tikrų kategorijų ginčai negali būti nagrinėjami arbitraže dėl paties nagrinėtinų klausimų pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-469/2015, 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016).

28.       Pareiškėjų teigimu, arbitražiniu priešieškiniu inicijuotas ginčas yra nearbitruotinas, kadangi juo inicijuotas klausimas yra susijęs su arbitražo byloje nedalyvaujančio ir arbitražinio susitarimo nesaistomo suinteresuoto asmens R. teisėmis ir pareigomis, todėl Arbitražo teismui priėmus ir išnagrinėjus arbitražo bylą ir šioje dalyje, sprendimas turi būti panaikintas KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 ir 5 punkte nurodytais pagrindais. Šios teisės normos nustato, kad Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punktas) arba ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punktas).

29.       Nurodyti pareiškėjų argumentai glaudžiai susiję su KAĮ 12 straipsnio, kuriame reglamentuojami ginčai, kurie negali būti perduoti arbitražui, t. y. nearbitruotini, nuostatų vertinimu. Nors KAĮ arbitruotinumo sąvoka nėra vartojama, arbitruotinumas plačiąja prasme nustato, kokių subjektų ir kokie ginčai gali arba negali būti perduoti nagrinėti arbitražo teismui.

30.       KAĮ 12 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas ginčų, kurie negali būti sprendžiami arbitraže, baigtinis sąrašas. Nurodytos normos nustato, kad arbitražas negali spręsti ginčų, nagrinėtinų administracinių bylų teisena, ir nagrinėti bylų, kurių nagrinėjimas priskirtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai; arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos; arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo ir vartojimo sutarčių, išskyrus atvejus, kai arbitražinis susitarimas buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas (KAĮ 12 straipsnio 2 dalis); arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas (KAĮ 12 straipsnio 3 dalis).

31.       Subjektinis arbitruotinumas reiškia tam tikrų subjektų galimybę sudaryti arbitražinius susitarimus ir spręsti ginčus arbitraže ir siejamas su KAĮ 12 straipsnio 3 dalies taikymu. Subjektinio arbitruotinumo ribojimai paprastai yra susiję su asmenų, kuriems jie taikomi, statusu ir (arba) atliekamomis funkcijomis – daugelyje šalių pati valstybė arba valstybės ar savivaldybės kontroliuojami subjektai neretai neturi teisės sudaryti arbitražinių susitarimų arba jiems sudaryti privalo gauti atitinkamą leidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016 32 punktas).

32.       Objektinis arbitruotinumas siejamas su ginčo dalyku ir KAĮ 12 straipsnio 2 dalies taikymu. Ginčo objektinį nearbitruotinumą dažniausiai lemia keletas faktorių. Pirma – viešosios tvarkos faktorius. Tai iš esmės reiškia, jog valstybės požiūris į tam tikrų kategorijų teisinius santykius ir jų svarbą valstybės ir visuomenės gyvenimui ar atskiriems jų elementams sąlygoja ginčų, kylančių šių teisinių santykių pagrindu, eksplicitinį pašalinimą iš arbitražo sferos pagal atitinkamos valstybės teisę. Pagal šį kriterijų objektinio nearbitruotinumo teisinė kategorija iš esmės yra laikoma jurisdikciniu viešosios tvarkos atitikmeniu. Antra, objektinio arbitruotinumo ribojimai siejami su arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, efektyvumo problematika. Kadangi bylos nagrinėjimo arbitražu esmė yra sutartinė, šis ginčų sprendimo būdas gali būti neefektyvus kilus ginčui, susijusiam su trečiųjų asmenų (t. y. ne arbitražinio susitarimo šalių) teisėmis ir pareigomis, taip pat gali būti netinkamas tam tikrų asmenų teisių ir pareigų (pvz., darbuotojai, vartotojai ir kt.) teisių ir teisėtų interesų apsaugai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-469/2014). 

33.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su arbitražo byla ir tarp šalių kilusio ginčo pobūdžiu, nustatė, kad prašoma panaikinti Arbitražo teismo sprendimo dalimi buvo išspręstas ginčas dėl skolos priteisimo, t. y. dėl prievolinių teisinių santykių, kilęs tarp privačių juridinių asmenų, kuriuos siejo arbitražinis susitarimas, įtvirtintas Atsiskaitymo sutarties 43 straipsnyje. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis bei atsižvelgus į nutarties 29 – 32 punktuose aptartą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo išaiškinimus dėl jo, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje priešieškinio arbitruotinumo klausimas keliamas nepagrįstai, kadangi tarp šalių kilęs ginčas nepatenka į KAĮ 12 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas išimtis. 

34.       Nepaisant nustatytų aplinkybių, pareiškėjos siekia plečiamai aiškinti ir taikyti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 ir 5 punktuose numatytus arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindus, nurodydamos, kad Arbitražo teismui priėmus sprendimą dėl arbitražinio priešieškinio buvo pažeistos R., t. y. šalies nesaistomos arbitražinio susitarimo ir nedalyvavusios arbitražo procese, teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegijos vertinimu, skunde išdėstyti argumentai, kuriais keliamas ginčijamo Arbitražo teismo sprendimo dalies galiojimo klausimas, savo esme ir turiniu, yra susiję su arbitražinio susitarimo aiškinimo ir jo ribų nustatymo klausimais bei Arbitražo teismo kompetencija.

35.       Arbitražinis susitarimas – dviejų ar daugiau šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražo teismui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas (KAĮ 3 straipsnio 5 dalis). Kadangi arbitražinio susitarimo egzistavimas yra pagrindas arbitražo teismo jurisdikcijai, visuotinai pripažįstama, kad, pagal bendrąją taisyklę, nesant arbitražinio susitarimo, negalimas ir arbitražinis bylos nagrinėjimas. Ši idėja atsispindi KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punkte, pagal kurį Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, kad arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui.

36.       Nagrinėjamu atveju Vilniaus komercinio arbitražo teismas, spręsdamas, ar byloje keliami klausimai priklauso arbitražo teismo jurisdikcijai, pažymėjo, kad atsižvelgiant į Atsiskaitymo sutarties 43 straipsnyje šalių nustatytą arbitražinę išlygą, bei įvertinus tai, jog ginčas byloje kilęs iš nurodytos sutarties, o bylos šalys neginčija ginčo arbitruotinumo, yra pagrindas spręsti, kad Arbitražo teismas turi jurisdikciją nagrinėti arbitražinį priešieškinį (Arbitražo teismo sprendimo 5.1. punktas).

37.       KAĮ 19 straipsnio 2 dalis numato, jog šalies pareiškimas, kad arbitražinis teismas yra nekompetentingas spręsti ginčą, turi būti padarytas ne vėliau, nei pateikiamas prieštaravimas dėl ieškinio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004 išaiškino, kad pagal UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo tipinio įstatymo 4 straipsnį ir Lietuvos komercinio arbitražo įstatymo 6 straipsnį, laiku nepareiškus prieštaravimų dėl arbitražo teismo jurisdikcijos, ši teisė prarandama. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjos neginčijo Arbitražo teismo jurisdikcijos nagrinėti priešieškinį, o Arbitražo teismas pripažino turįs teisę nagrinėti tiek arbitražinį ieškinį, tiek ir arbitražinį priešieškinį, šis klausimas kvestionuojant Arbitražo teismo sprendimą negali būti keliamas, nes laikoma, kad pareiškėjos yra praradusios prieštaravimo teisę. Be to, pareiškėjos, atsiųsdamos arbitražo teismui atsiliepimą į CH. priešieškinį (Arbitražo bylos 6 t., b. l. 284-298), savo konkliudentiniais veiksmais sutiko su arbitražo teismo jurisdikcija ir šioje ginčo dalyje. Tokią išvadą patvirtina ir užsienio teismų bei arbitražo praktika (žr., pavyzdžiui, Case Law on UNCITRAL Texts (https://www.uncitral.org/clout/?lf=899&lng=en; toliau – CLOUT): byla Nr. 147; CLOUT, byla Nr. 148; CLOUT, byla Nr. 266; CLOUT, byla Nr. 185; CLOUT, byla Nr. 267; CLOUT, byla Nr. 321 CLOUT, byla Nr. 342; CLOUT, byla Nr. 358; CLOUT, byla Nr. 371; CLOUT byla Nr. 443). 

38.       Tačiau įvertinus tai, kad skundo argumentai dėl Arbitražo teismo jurisdikcijos spręsti priešieškinio reikalavimus glaudžiai susiję su kitais skundo argumentais, kurias grindžiamas prašymas panaikinti sprendimo dalį pirmiau nurodytais pagrindais, teisėjų kolegija vertina bei pasisako dėl skundo argumentų, kuriais nesutinkama su Arbitražo teismo sprendimo dalimi, kuria išspręsti ir arbitražinio priešieškinio reikalavimai tuo aspektu, kiek tai susiję su suinteresuoto asmens teisėmis.

39.       Pareiškėjos neneigia jas ir CH. siejusio arbitražinio susitarimo, tačiau mano, kad CH. priešieškinis negalėjo būti nagrinėjamas arbitražo teisme, nes juo keliami reikalavimai susiję su suinteresuoto asmens (pareiškėjų kreditoriaus) R. teisėmis ir pareigomis. Kadangi R. tarp pareiškėjų ir CH. galiojantis arbitražinis susitarimas nesieja, aptariamo ginčo (CH. priešieškinio) nagrinėjimas arbitražo teisme nebuvo galimas.

40.       Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų argumentais ir mano, kad jais ne tik siekiama išplėsti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 ir 5 punktuose nustatytus arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindus, bet ir, nepaisant šalių arbitražinio susitarimo esmės, susiaurinti jo taikymo galimybes.

41.       Nagrinėjamu atveju šalys Atsiskaitymo sutartyje sudarė arbitražinį susitarimą, kuriuo nustatė, kad „bet koks ginčas, nesutarimas arba reikalavimas, kylantis iš šios sutarties arba susijęs su šia sutartimi, jos pažeidimu, nutraukimu arba galiojimu, galutinai sprendžiamas Vilniaus komercinio arbitražo teisme“ (Atsiskaitymo sutarties 43 straipsnis). Taigi, šalys susitarė ne tik dėl arbitražo teisme nagrinėtinų ginčų rūšies („bet koks ginčas, nesutarimas arba reikalavimas“), bet ir dėl jų priskyrimo arbitražo jurisdikcijai pagrindo – sąsajumas su sutartimi („kylantis iš šios sutarties arba susijęs su šia sutartimi“). Tokia arbitražinio susitarimo konstrukcija, teisėjų kolegijos vertinimu, apima visus įmanomus ginčus, kokie realiai ar potencialiai gali kilti tarp arbitražinį susitarimą pasirašiusių bendrovių, susijusius su ginčo sutartimi. Todėl arbitražinis susitarimas aiškintinas taip, kad arbitraže turi būti sprendžiami su sutartimi susiję ginčai, jeigu sutarties ir ginčo teisinis ryšys yra pakankamai glaudus (t. y. nėra pernelyg nutolęs).

42.       Aptariama Arbitražo byla buvo nagrinėjama pagal K.L.E.Z., AOI ir K. ieškinį atsakovei CH., kuriuo ieškovės prašė Atsiskaitymo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.82 straipsnio ir / arba 1.91 straipsnio pagrindu bei pagal atsakovės CH. priešieškinį, kuriuo atsakovė prašė priteisti solidariai iš K.L.E.Z., AOI ir K. CH. ginčijamoje Atsiskaitymo sutartyje numatytas pinigų sumas.

43.       Teisėjų kolegijos vertinimu, Arbitražo teisme nagrinėtas priešieškinio reikalavimas yra neabejotinai susijęs su Atsiskaitymo sutartimi, kadangi materialinė teisė, kurią CH. gynė arbitražo teisme, atsirado teisinių santykių, kilusių ir Atsiskaitymo sutarties pagrindu. Šių teisėjų kolegijos išvadų nepaneigia skundo argumentai, kuriais teigiama, kad priešieškinio nagrinėjimas arbitraže pažeidė pareiškėjų kreditoriaus R. teises.

44.       Visų pirma, laikantis tokios pareiškėjų dėstomos pozicijos būtų nepagrįstai ribojamas šalių arbitražinio susitarimo taikymas. Kaip buvo nurodyta, pareiškėjos ir CH. arbitražinės išlygos taikymą siejo su vieninteliu pagrindu – sąsajumu su ginčo sutartimi. Išlygos, inicijuoti ginčo nagrinėjimą arbitražo teisme tik tuo atveju, jei klausimo nagrinėjimas neįtakos (tiesiogiai ar netiesiogiai) arbitražinio susitarimo šalių kreditorių teisių ir teisėtų interesų, nebuvo nustatyta. Be to, pareiškėjų siekiamas pagrįsti arbitražinės išlygos aiškinimas ne tik ribotų šalies galimybę pasinaudoti arbitražine išlyga, bet iš esmės paneigtų patį susitarimą spręsti iš sutarties kylančius ginčus arbitražo teisme, nes galimybė inicijuoti ginčą arbitražo teisme taptų sąlyginė (būtų galima tik tuo atveju, jei kreipimasis į arbitražo teismą nebūtų susijęs su sutarties šalies kreditorių interesais) ir praktiškai neįgyvendinama.

45.       Antra, prašant panaikinti arbitražo teismo sprendimą tuo pagrindu, kad juo buvo išspręsti su trečiųjų asmenų, kurių nesaisto arbitražinis susitarimas ir kurie nedalyvavo arbitražo bylos nagrinėjime, teisėmis ir pareigomis susiję klausimai, turi būti nustatyta ar, arbitražo teismo sprendimu buvo sukurtos, pakeistos ar panaikintos trečiųjų asmenų materialinės teisės ar pareigos. Šiuo atveju nustatyta, kad Arbitražo teismas nesprendė jokių klausimų, susijusių su R. teisėmis ir pareigomis, sprendimu nėra nustatyta jokių įpareigojimų suinteresuotam asmeniui. Pareiškėjos teigia, kad ginčijama sprendimo dalimi priteisus CH. naudai iš pareiškėjų (R. skolininkių) sumas pagal Atsiskaitymo sutartį, jis neturėtų galimybės atgauti skolos iš pareiškėjų tuo atveju, jei Kauno apygardos teismas priimtų R. palankų teismo sprendimą, kadangi Arbitražo teismo sprendimo įvykdymas nesibaigus procesui teisme, gali lemti pareiškėjų finansinės padėties pablogėjimą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu plečiamu KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkto aiškinimu, kadangi laikantis tokios pozicijos, arbitražo sprendimai galėtų būti naikinami esant bent hipotetinei galimybei, kad vykdant vienai iš bylos šalių palankų arbitražo sprendimą, gali pablogėti skolininkės finansinė padėtis ir dėl to nukentėti kitų, arbitražo byloje nedalyvavusių skolininkės kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus. Priešingu atveju kiekviename teismo procese turėtų dalyvauti ne tik asmuo, susijęs su priešinga šalimi prievoliniais teisiniais santykiais, bet ir kiekvienos proceso šalies kreditoriai, nes hipotetitiškai tai gali būti susiję su jų teisėmis ir pareigomis. Teismo vertinimu, galimybės atgauti skolas sumažėjimas ar išnykimas, negali būti siejamas su teismo sprendimo (turima omenyje ir arbitražo teismo sprendimą) vykdymu, kadangi prastą įmonės finansinę padėtį ir gebėjimą atsiskaityti su kreditoriais sąlygoja išimtinai įmonės priimami verslo sprendimai, mokėjimas efektyviai valdyti turtą ir atsakingai prisiimti finansinius įsipareigojimus. 

46.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad skunde nurodomose Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtose bylose ir nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nesutampa. Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-59-370/2016 arbitražo teismo sprendimas buvo panaikintas todėl, kad arbitražo teismas sprendė ne tik klausimus, kuriems buvo taikoma arbitražinė išlyga, tačiau ir kitus susijusius klausimus, kurie nebuvo perduoti arbitražui. Civilinėje byloje Nr. e2A-1185-370/2018 arbitražo sprendimas buvo panaikintas nustačius, kad šalių sudaryto arbitražinis susitarimo tikslas buvo arbitraže be ginčo pakeisti nekilnojamojo turto savininką ir šį faktą vėliau panaudojant prieš trečiuosius asmenis. Šiuo atveju teisėjų kolegija nustatė, kad aptariamoje arbitražo byloje priešieškiniu buvo sprendžiamas klausimas dėl skolos pagal šalis siejančią Atsiskaitymo sutartį priteisimo, kuriam taikoma arbitražinė išlyga, Arbitražo teismo sprendimu nebuvo nuspręsta dėl R. teisių, todėl nurodytose bylose pateiktas teisės aiškinimas nelaikytinas aktualiu nagrinėjamu atveju.

47.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų reikalavimas panaikinti Arbitražo teismo sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 ir 5 punktų pagrindais yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Dėl skundžiamo arbitražo teismo sprendimo dalies (ne)prieštaravimo viešajai tvarkai

48.       KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

49.       KAĮ

50.       Pagrindinis nustatytos viešosios tvarkos, kaip pagrindo panaikinti priimtą arbitražo teismo sprendimą, tikslas – apsaugoti fundamentalias valstybės teisinės sistemos vertybes nuo priimto ir įsiteisėjusio arbitražo teismo sprendimo teisinių padarinių, keliančių grėsmę toms vertybėms. Taigi viešoji tvarka tokiame procese turi būti suprantama siauriau nei nacionalinė viešoji tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012). Todėl sprendžiant, ar nacionalinio arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, vertintina jo atitiktis Lietuvos įstatymų pagrindiniams principams, t. y. bendriausioms ir universaliausioms imperatyviosioms normoms, nustatančioms subjektų tarpusavio santykių pagrindus, taip pat atsižvelgtina į tai, ar toks sprendimas iš esmės nepažeidžia svarbiausių tarptautiniu mastu pripažintų ir teisės saugomų vertybių, kurių apsaugą garantuojančios teisės normos yra ir Lietuvos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2011).

51.       Tuo pačiu išaiškintina, kad teismas, spręsdamas, ar prašomas panaikinti arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai, nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos, nes, pirma, tai nėra proceso dėl arbitražo teismo sprendimo apskundimo dalykas ir, antra, arbitražo teismo turinio vertinimas nepatenka į viešosios tvarkos išlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012,   2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-104/2011).

52.       Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimo dalies, kuria buvo išspręstas priešieškinio reikalavimas, prieštaravimą viešajai tvarkai pareiškėjos iš esmės kvestionuoja tuo aspektu, kad Arbitražo teismo sprendimu iš pareiškėjų CH. naudai priteisus skolą pagal Atsiskaitymo sutartį, Kauno apygardos teismo sprendimas, išnagrinėjus R. pareikštą ieškinį dėl Atsiskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu, taptų tik deklaratyvus, nesuteiktų R. realios teisminės gynybos bei įtvirtintų teisinę koliziją – teismui Atsiskaitymo sutartį pripažinus negaliojančia, civilinėje apyvartoje egzistuotų vykdytinas Arbitražo teismo sprendimas.

53.       Lietuvos apeliacinis teismas nesutinka su nurodytų argumentų pagrįstumu ir mano, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad ginčijama Arbitražo teismo sprendimo dalimi yra sukurta netoleruotina teisinė situacija, pažeidžianti ir (ar) apribojanti pareiškėjų ar suinteresuoto asmens (R.) teisę į teisminę gynybą.

54.       Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad tiek arbitražo bylos šalys, tiek ir R. įgyvendino savo galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų apsaugą inicijuodamos teisminius ginčus arbitraže ir teisme, todėl nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad R. nėra užtikrinta teisė į teisminę gynybą. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės šios teisės pažeidimą pareiškėjos sieja su galimybe ateityje įgyvendinti Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje byloje priimtą, galimai R. palankų teismo sprendimą, tačiau teisėjų kolegija išaiškina, kad tiek teismas, tiek ir arbitražas gali užtikrinti tik teisę įgyvendinti pažeistų ar ginčijamų teisių gynybą, nešališką bei kompetentingą ginčo situacijos įvertinimą, tačiau šios teisės įgyvendinimo galimybė negali būti aiškinama taip, kad teismas ar arbitražo teismas, išnagrinėjęs ginčą, privalo užtikrinti ir priimto sprendimo įvykdymą, kadangi kaip buvo išaiškinta (nutarties 45 punktas) tai priklauso nuo daugelio aplinkybių ir sėkmingo vykdymo proceso. Remiantis nurodytais argumentais nepagrįstais laikytini skundo argumentai, kad Arbitražo teismas, priteisdamas iš pareiškėjų CH. naudai atitinkamas sumas pagal Atsiskaitymo sutartį, turėjo įvertinti, ar tokiu sprendimu nebus apsunkintas Kauno apygardos teismo sprendimo įvykdymas ir, ar toks sprendimas prieštaraus Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje byloje priimtam teisiniam rezultatui, kadangi tokiems atvejams teisiškai sureguliuoti įstatymas numato įvykdytų teismo sprendimo (nutarčių) atgręžimo galimybę CPK 373 straipsnis, kuri taikoma ir arbitražo teismo sprendimams (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. eA2-1-381/2018).

55.       Papildomai pažymima, kad pareiškėjų kvestionuojami viešosios teisės pažeidimai formuluojami hipotetiškai ir perspektyviai, t. y. į ateitį. Šiuo metu Kauno apygardos teisme byla pagal R. ieškinį dar tik nagrinėjama ir jos baigtis nėra žinoma. Siekiant užtikrinti šio teismo sprendimo įvykdymą Kauno apygardos teismas 2020 m. sausio 8 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos uždraudė K.L.E.Z., CH., K. ir AOI laikinai vykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal 2018 m. sausio 24 d. Atsiskaitymo sutartį, įskaitant, bet neapsiribojant bet kokiais išieškojimo ir / ar Atsiskaitymo sutarties priverstinio vykdymo veiksmais (Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys apie Kauno apygardos teismo civilinę bylą Nr. e2-550-230/2020, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjų finansinę padėtį, todėl nėra pagrindo teigti, kad Arbitražo teismo sprendimo įvykdymas sukels pareiškėjoms sunkias finansines pasekmes, dėl ko būsimo, tikėtina R. palankaus, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįvykdomu. Remiantis išdėstytu laikytina, kad pareiškėjų argumentai dėl Arbitražo teismo sprendimu sukurtos viešajai tvarkai prieštaraujančios situacijos yra grindžiami tik hipotetiniais ir niekuo neparemtais argumentais, kurie nesudaro pagrindo skundžiamą arbitražo teismo sprendimo dalį panaikinti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkto pagrindu.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

56.         Nenustačius, kad skundžiama Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimo dalis prieštarauja viešajai tvarkai ir (ar) imperatyvioms teisės normoms, įvertinus, kad ginčijamu sprendimu nebuvo išspręsti jokie su R. teisėmis susiję klausimai, o priešieškinio nagrinėjimas, remiantis šalių arbitražinio susitarimo pagrindu, priklausė Arbitražo teismo kompetencijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad KAĮ 50 straipsnyje numatytų pagrindų panaikinti skundžiamą arbitražo teismo sprendimo dalį nėra, todėl pareiškėjų skundas dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2020 m. sausio 3 d. sprendimo dalies, kuria įvertinti priešieškinio reikalavimai, atmetamas. 

57.         Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi atmestas pareiškėjų skundas dėl arbitražo teismo sprendimo, netenkinamas ir pareiškėjų bei suinteresuoto asmens R., kuris atsiliepime palaikė skundo argumentus ir prašė tenkinti jo reikalavimus, prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

58.         CH. prašė priteisti iš pareiškėjų solidariai 3 294 EUR dydžio išlaidas, susijusias su skundo nagrinėjimu ir Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad prašomos atlyginti išlaidos buvo realiai patirtos.

59.         Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 7 punkte, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris šiuo atveju 2019 m. III ketvirtį (teisinės paslaugos suteiktos     2020 m. vasario – kovo mėnesiais), yra (buvo) 1 317,60 Eur. Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į skundą yra 1.3, t. y. gaunama suma – 1 712,88 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsiliepimą į skundą rengė advokatas, atstovavęs bendrovę ir bylos nagrinėjimo Arbitražo teisme metu, bei atsižvelgusi į nustatytą maksimalų dydį už atsiliepimo į skundą parengimą, mano, kad pagrįstas advokato suteiktų paslaugų vertės, laiko sąnaudų ir atlyginimo už paslaugas dydis šiuo atveju yra 1 712,88 Eur. 

60.         CH. prašo priteisti iš pareiškėjų bylinėjimosi išlaidas solidariai, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnis). CPK VIII skyrius, reglamentuojantis žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, mokėjimo bei jų paskirstymo tvarką, nenumato solidariosios atsakomybės pagrindų. Atsižvelgiant į tai ir remiantis kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-701/2015), teisėjų kolegija CH. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas solidariai iš pareiškėjų netenkina, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš pareiškėjų lygiomis dalimis, t. y. po 570,96 Eur iš kiekvienos pareiškėjos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 301 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsniu,

n u t a r i a :

pareiškėjų K.L.E.Z, K. P. M. L., A. O. – E. I. skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2020 m. sausio 3 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atmesti.

Priteisti C. H. and P. L., įmonės kodas (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis iš pareiškėjų K.L.E.Z, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), K. P. M. L., įmonės kodas (duomenys neskelbtini), A. O. – E. I., įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 1 712,88 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus dvylika eurų ir 88 centus) atstovavimo išlaidoms atlyginti, t. y. po 570,96 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt eurų ir 96 centus) iš kiekvienos pareiškėjos.

Teisėjai                                                Marius Bajoras

                                                Vilija Mikuckienė

                                                Egidija Tamošiūnienė