Civilinė byla Nr. 3K-3-351/2014 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00582-2011-4
Procesinio sprendimo kategorija 36.2
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB DnB NORD banko ieškinį atsakovei V. D. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Z. V.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2007 m. gruodžio 12 d. kredito sutarties pagrindu ieškovas suteikė trečiajam asmeniui Z. V. 110 000 Lt kreditą. Sutartyje nustatyta, kad kreditas grąžintinas 2025 m. gruodžio 31 d.; Z. V. įsipareigojo bankui mokėti 0,08 proc. delspinigių už laiku negrąžinto kredito nesumokėtas palūkanas. Atsakovė 2007 m. gruodžio 12 d. laidavimo sutartimi solidariai įsipareigojo atsakyti už prievolių pagal Kredito sutartį tinkamą įvykdymą. Kadangi kredito gavėja netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal kredito sutartį, tai pradelstai skolai atsiskaityti kelis kartus buvo pratęstas terminas, tačiau, per papildomą terminą nepadengus skolos, bankas 2012 m. kovo 16 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį.
Ieškovas kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės 121 996,28 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teise iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad nors trečiojo asmens Z. V. prievolių įvykdymas užtikrintas jai priklausančio turto įkeitimu, bet kreditorius turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones taikyti. Bankas 2012 m. kovo 23 d. pareiškimu kreipėsi į Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš trečiojo asmens Z. V. įkeisto turto.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 121 966,28 Lt skolos, 5497 Lt bylinėjimosi išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (121 966,28 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. kovo 2 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad šalių pasirašyta laidavimo sutartimi atsakovė įsipareigojo solidariai atsakyti ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, jeigu jis neįvykdys visos, dalies prievolės ar netinkamai ją vykdys. Esant solidariajai skolininkų pareigai, kreditorius teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip. Nagrinėjamu atveju pagrindinio skolininko prievolė užtikrinta nekilnojamojo turto įkeitimu ir atsakovės sutartiniu laidavimu, todėl kreditorius turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones taikyti. Teismas pažymėjo, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško skolininkių prievolių įvykdymo, todėl nepagrįsti atsakovė teigia, jog bankas praleido trijų mėnesių terminą. Kai kredito sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Laidavimo galiojimas iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Dėl to teismas atmetė atsakovės motyvą, kad laidavimas pasibaigęs CK 6.88 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi atmetė atsakovės apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, remdamasi kasacinio teismo praktika, nurodė, kad kai kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra sutarę, kad laidavimas galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl neterminuoto laidavimo, t. y. iki visiško skolininko prievolių įvykdymo, todėl laidavimas galioja tol, kol ieškovui bus įvykdyta prievolė pagal kredito sutartį.
Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė skolos grafiką, kuriuo pagrindžiamas negrąžinto kredito, nesumokėtų palūkanų ir delspinigių dydis. Kolegija pažymėjo, kad nors atsakovė nesutinka su reikalaujama suma, tačiau nepateikia įrodymų, paneigiančių nurodomos skolos dydį. Dėl to kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia nesumokėtas pagal sutartį sumas, priskaičiuotas palūkanas ir delspinigius (delspinigiai apskaičiuoti ne daugiau kaip už 180 dienų).
Kolegija nustatė, kad kredito gavėjas ir laiduotojas nuo 2010 m. vasario mėn. nesilaikė kredito sutarties sąlygų bei nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl sutartis vienašališkai buvo nutraukta; Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 16 nutartimi išaiškino, jog kredito sutarties sąlygos, kurių pagrindu bankas buvo nutraukęs šią sutartį, yra nesąžiningos vartotojo atžvilgiu, ir pripažino sutarties bendrosios dalies 44 ir 46.1 punkto sąlygas negaliojančiomis ab initio; priėmus tokią nutartį, bankas atnaujino kredito sutartį; bankas 2011 m. lapkričio 24 d. pranešimais nustatė kredito gavėjai ir laiduotojai terminą iki 2012 m. sausio 24 d. pašalinti sutarties pažeidimus ir sumokėti pradelstas sumas; 2012 m. sausio 26 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą kreditorius nurodė terminą iki 2012 m. kovo 5 d. pradelstoms skoloms sumokėti; kredito sutartis nutraukta tik po minėtų pranešimų pateikimo; Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartyje, kuria teismas atmetė atsakovės Z. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutarties dėl įkeisto nekilnojamojo daikto arešto, konstatuota, jog kredito sutartis nutraukta teisėtai. Atsižvelgusi į tokias aplinkybes, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog kredito sutartis buvo teisėtai nutraukta, todėl ieškovas turėjo teisę kreiptis į teismą skolai iš laiduotojo prisiteisti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasatorė teigia, kad teismas netinkamai aiškino kreditoriaus teisę pasirinkti, iš kurio asmens reikalauti grąžinti kreditą, nes buvo pažeista tokių reikalavimų pateikimo tvarka ir terminai. Pagal ieškovo ir trečiojo asmens kredito sutartį prievolė grąžinti suteiktą paskolą yra terminuoto pobūdžio. Bankui vienašališkai nutraukus kredito sutartį, trečiajam asmeniui atsirado prievolė grąžinti visą suteiktą paskolą su apskaičiuotomis palūkanomis ir delspinigiais. Nuo šio momento kreditoriui atsirado teisė pasirinkti prisiteisti skolą iš skolininko arba laiduotojo. Kadangi kreditoriaus ir skolininko prievolė terminuota, tai ir laidavimas – terminuotas. Tačiau, nutraukęs sutartį su trečiuoju asmeniu, bankas nesikreipė daugiau kaip tris mėnesius į teismą dėl skolos priteisimo ir jos išieškojimo iš atsakovės, taip praleisdamas trijų mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimui laiduotojui pareikšti (CK 6.88 straipsnio 1 dalis). Kasatorė mano, kad laiduotojas solidariai atsakingas prieš kreditorių visą paskolos sutarties galiojimo laikotarpį ir tris mėnesius pasibaigus sutarčiai ar ją nutraukus. Dėl to teismai netinkamai taikė CK 1.127 straipsnio 2 dalies nuostatą, nes, bankui nutraukus kredito sutartį, buvo nustatytas kitoks terminas prievolei įvykdyti, todėl nuo šio momento turi būti pradėtas skaičiuoti ieškinio senaties terminas laiduotojui. Kadangi bankas praleido ieškinio senaties terminą, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasatorė pažymi, kad toks terminas gali būti atnaujinamas, tačiau bankas nepateikė tokio prašymo ir nenurodė termino praleidimą pagrindžiančių aplinkybių. Kasatorė nurodo, kad teismo motyvuose nurodyta klaidinga aplinkybė, jog laidavimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys susitarė, apie laidavimo galiojimą iki visiško paskolos grąžinimo, neprieštarauja CK normoms. Pagal CK 1.125 straipsnio 12 dalį draudžiama nustatyti kitokius nei Kodekse nustatytus ieškinio senaties terminus ir kitokią jų skaičiavimo tvarką.
2. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.3K-7-364/2010, kurioje pažymėta, jog kreditorius turi teisę reikalauti iš laiduotojo įvykdyti prievolę nelaukiant įkeisto turto pardavimo iš varžytynių, jeigu laidavime numatyta, kad laiduotojas yra solidarusis skolininkas. Šioje nutartyje neaptarti terminai tokiam reikalavimui pareikšti, nepareikštas ir nenagrinėtas reikalavimas ieškinio senačiai taikyti.
3. Kasatorė nesutinka su teismo išvada remtis ieškovo pateikta skaičiuote dėl palūkanų ir delspinigių apskaičiavimo. Ieškovas patikslintu ieškiniu pateikė skolos grafiką, tačiau, kasatorės nuomone, delspinigiai apskaičiuoti neteisingai, nes skaičiuoti nuo nulinės skolos: 2010 m. vasario 26 d. nurodoma skola 0, o už ją apskaičiuota 13,25 Lt, 9,79 Lt, 31,60 Lt delspinigių; atitinkamai nepagrįstai apskaičiuoti nuo nulinių skolų delspinigiai lentelės eilutėse Nr.24, 27, 30, 33, 36, 39, 42, 45, 48, 51, 64, 57, 60, 63, 66, 69. Tai nemažos sumos ir turi būti atimtos iš apskaičiuotų delspinigių sumos. Kasatorė nurodo, kad abejoti delspinigių teisingumu verčia tai, kad siųstų įspėjimo raštų turinyje skolininkui ir laiduotojui nurodomos kitokios mokėtinos sumos nei pateiktos ieškinyje. Esant nesutaptims, teismas turėjo reikalauti patikslinti skaičiuotes arba dėl tos dalies ieškinį palikti nenagrinėtą. Kasatorė mano, kad banko skuba išsiieškoti iš laiduotojo, o ne iš pagrindinio skolininko įkeisto turto (kurio užtektų skolai padengti), didina išlaidas skolininkui, nes laiduotojas turės teisę, atlyginęs jo prievolę, prisiteisti ir jo patirtas teismo išlaidas (šioje byloje jos yra 5497 Lt).
4. Kasatorė nurodo, kad procesas, prasidėjęs prieš laiduotoją, yra neteisėtas, nes Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi panaikino Hipotekos teismo nutartį ir pripažino kredito sutarties nutraukimą neteisėtu. Taigi, išieškojimas iš skolininko ir paskolos sutarties nutraukimas teismo buvo pripažinti neteisėtais, todėl bankas, nenutraukęs sutarties su skolininku, negalėjo reikšti laiduotojui reikalavimo visa apimtimi. Tokia pradėta teismo procedūra dėl skolos išieškojimo iš laiduotojo buvo neteisėta, kartu neteisėtos ir teismo sprendimu priteistos 5 proc. metinės palūkanos nuo 2011 m. kovo 2 d., nes Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi paskolos sutarties nutraukimas pripažintas neteisėtu. Be to, kreipimosi į teismą dieną ieškinys buvo ne 121 966,28 Lt, o 116 756,67 Lt. Nurodyta 121 966,28 Lt suma atsirado teisme tik 2012 m. kovo 28 d. patikslinus ieškinį. Dėl to bankas nepagrįstai ir neteisėtai praturtėjo, nes 2011 m. kovo 2 d. neturėdamas reikalavimo į 121 966,28 Lt, prisiteisė nuo šios sumos procesines palūkanas.
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl laidavimo pabaigos ir kreditoriaus teisės pareikšti reikalavimą laiduotojui įgyvendinimo
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai aiškino kreditoriaus teisę pasirinkti, iš kurio asmens reikalauti grąžinti kreditą, pažeidė tokių reikalavimų pateikimo tvarką ir terminus. Kasatorė, nesutikdama su ieškinio reikalavimais, teigia, kad kreditorius nepradėjo išieškoti skolos iš pagrindinio skolininko, nors įkeisto turto užtektų banko reikalavimui patenkinti. Kasatorės nuomone, kreditoriaus veiksmai, kuriais siekiama išieškoti skolą iš laiduotojo, nepagrįsti ir didinantys išlaidas skolininkui. Pasisakydama dėl kasacinio skundo argumento dėl laidavimo ir hipotekos, kaip prievolių užtikrinimo būdų, santykio, teisėjų kolegija pažymi, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Jeigu ko kita nenustatyta laidavimo sutartyje, tai skolininkas, laiku neįvykdęs pagrindinės prievolės, ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosiose teisės normose kreditoriui suteikiama teisė pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB Swedbank v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. G. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-193/2014; kt.). Šios bylos atveju pagrindinės skolininkės Z. V. prievolės, kilusios iš kredito sutarties, įvykdymas užtikrintas jos nekilnojamojo turto hipoteka bei kasatorės laidavimu pagal sutartį, įtvirtinančią jos solidariąją prievolę. Laidavimo sutartyje nustatyta kreditoriaus (banko) teisė pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti. Taigi, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, kuris kartu yra ir įkaito davėjas, tiek laiduotojas. Dėl to konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kreditoriaus teisės pasirinkti asmenį prievolei įvykdyti, materialiosios teisės normų nepažeidė. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad išieškojimo dydis, prievolę priverstinai vykdant iš kelių solidariųjų bendraskolių turto, kontroliuojamas vykdymo procese.
Kasaciniame skunde taip pat keliamas laiduotojo įsipareigojimo pagal laidavimo sutartį termino klausimas – kasatorės nuomone, kreditoriaus ir pagrindinio skolininko prievolė terminuota, todėl, ją nutraukus, ši baigėsi, o kreditorius praleido terminą kreiptis dėl skolos priteisimo iš laiduotojo. Pasisakydama dėl šio kasacinio skundo argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme nustatytas bendrasis principas, jog laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant teisės normas dėl terminuotos laidavimo sutarties galiojimo, nurodyta, kad CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kredito sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai netaikomas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Swedbank“ v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012; 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. UAB ,,SV Investicija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-459/2012). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad trečiojo asmens ir ieškovo kredito sutarčiai užtikrinti pasirašytoje kasatorės ir ieškovo laidavimo sutartyje suformuluota sąlyga, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. Vadovaudamasi pirmiau aptarta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išvadai, jog CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikytinas – pagal ieškovo ir kasatorės sutartį laidavimas galioja tol, kol bus ieškovui įvykdyta prievolė pagal kredito sutartį, pagrįsti tinkamai aiškino ir taikė laidavimo pabaigą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Konstatavus, kad šiuo atveju nepasibaigęs įsipareigojimo pagal laidavimo sutartį terminas, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų dėl senaties termino ieškiniui pareikšti, šio termino skaičiavimo, nes jie neturi nagrinėjamam ginčui teisinės reikšmės.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. G. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010), nes joje neaptarti terminai reikalavimui laiduotojui pareikšti. Pripažindama šį argumentą nepagrįstu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacine tvarka peržiūrimos apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys (CPK 340 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas kasatorės nurodoma nutartimi nesirėmė – ja vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Be to, pirmosios instancijos teismas šia nutartimi rėmėsi ne argumentams dėl termino ieškiniui laiduotojui pareikšti, o spręsdamas dėl kreditoriaus teisės reikalauti iš laiduotojo įvykdyti prievolę nelaukiant įkeisto turto pardavimo iš varžytynių, kai laidavimo sutartyje nustatyta, kad laiduotojas yra solidarusis skolininkas, įgyvendinimo teisėtumo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentas dėl nukrypimo nuo teismų praktikos laidavimo pabaigos klausimu nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada praktikoje reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija. Ji, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, turi pagrindą pripažinti, kad šioje byloje kasatorės kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio skundo specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus. Dalis kasacinio skundo teiginių nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jie neatitinka CPK nustatytų reikalavimų motyvuoti kasacijos pagrindus (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokiais vertintina kasacinio skundo dalis, kurioje nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo rėmėsi ieškovo pateikta skaičiuote dėl palūkanų ir delspinigių skaičiavimo, proceso prieš laiduotoją neteisėtumo, pripažinus kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir pan. Dėl to teisėjų kolegija šioje skundo dalyje išdėstytų teiginių neanalizuoja ir detaliau dėl jų nepasisako.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, patikrinus apskųstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu, pagrindo jį naikinti arba pakeisti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 26,76 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. sausio 17 d. nutartimi buvo tenkintas kasatorės prašymas ir atidėtas dalies 2939 Lt žyminio mokesčio mokėjimas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Dėl to iš kasatorės priteistina valstybei 2939 Lt žyminio mokesčio. Iš viso iš kasatorės valstybės naudai priteistina 2965,76 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 2965,76 Lt (du tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt penkis litus 76 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė
Dalia Vasarienė