Civilinė
byla Nr. 3K-3-358/2008
Procesinio
sprendimo kategorija 126.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2008 m. spalio 13 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas
ir pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Egidijaus Laužiko,
sekretoriaujant
Viktorijai Valienei,
dalyvaujant
kasatoriaus (trečiojo asmens) kooperatinės bendrovės Lietuvos kooperatyvų
sąjungos atstovui advokatui Laimontui Gasiūnui,
atsakovui BKB
Kalvarijos vartotojų kooperatyvo atstovui advokatui Pauliui Markovui,
trečiajam asmeniui L. N. ir jo atstovui advokatui Nerijui Stukui,
trečiojo asmens L. M. atstovui advokatui Dainiui Burduliui,
žodinio proceso
tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens kooperatinės
bendrovės Lietuvos kooperatyvų sąjungos kasacinį skundą dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. vasario 21 d. nutarties, priimtos kooperatinės bendrovės
Kalvarijos vartotojų kooperatyvo bankroto byloje, peržiūrėjimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kauno
apygardos teismo 2004 m. kovo 23 d. nutartimi kooperatinei bendrovei Kalvarijos
vartotojų kooperatyvui iškelta bankroto byla.
Bankrutuojančios kooperatinės
bendrovės Kalvarijos vartotojų kooperatyvo administratorius prašė teismo išbraukti
iš kreditorių sąrašo kreditorius: L. N. ir kooperatinę
bendrovę Lietuvos kooperatyvų sąjungą, nes jų reikalavimai bankroto byloje jau
patenkinti.
Kauno apygardos
teismas 2007 m. lapkričio 9 d. nutartimi išbraukė kreditorius L.
N. ir kooperatinę bendrovę Lietuvos kooperatyvų sąjungą iš kooperatinės
bendrovės Kalvarijos vartotojų kooperatyvo kreditorių sąrašo. Teismas nurodė,
kad bendrovės pajininkė L. M. pervedė bendrovei 150 000 Lt su
kreditoriais atsiskaityti. Panaudodama šiuos pinigus bendrovė atsiskaitė su nurodytais
kreditoriais, todėl teismas nutarė juos išbraukti iš bendrovės kreditorių sąrašo.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nutartys
Kauno apygardos
teismas 2007 m. gruodžio 6 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2007
m. lapkričio 9 d. nutartį ir atmetė administratoriaus prašymą išbraukti
kreditorius iš patvirtinto kreditorių sąrašo. Teismas nurodė, kad bankrutavusios
kooperatinės bendrovės Kalvarijos vartotojų kooperatyvo pajininkė pervedė
kooperatyvui 150 000 Lt atsiskaityti su kreditoriais; iš šių lėšų buvo visiškai
atsiskaityta su kreditoriais. Teismas nurodė, kad priimant 2007 m. lapkričio
9 d. nutartį neįvertinta, ar pajininkė turėjo teisę pervesti lėšas bendrovei,
ar ji galėjo įvykdyti prievoles už bendrovę. Kauno apygardos teismas 2004 m.
lapkričio 30 d. priėmė nutartį pripažinti kooperatinę bendrovę Kalvarijos
vartotojų kooperatyvą bankrutavusia ir nutarta ją likviduoti dėl bankroto, t. y.
šiuo metu faktiškai yra vykdomas įmonės likvidavimas. Įmonių bankroto įstatymo
(toliau tekste – ĮBĮ) 31 straipsnyje nenustatyta teisės administratoriui gauti
kokias nors lėšas (sandorių ar kitais pagrindais) nei pardavus įmonės turtą.
Kreditorių reikalavimus administratorius gali tenkinti ĮBĮ 31 straipsnio 3
punkto nustatyta tvarka. Įmonės likvidavimo proceso metu nenustatyta galimybės
spręsti klausimus dėl įmonės veiklos tęstinumo, nes kreditoriai tokią galimybę
turėjo anksčiau ĮBĮ 23 straipsnio 6, 11 punktų pagrindu, pasirašydami taikos
sutartį, kuri buvo galima iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo
dienos (ĮBĮ 28 straipsnis). Pajininkų bandymas tęsti kooperatyvo veiklą,
pajininkei įnešant lėšas nuostoliams padengti ir su kreditoriais atsiskaityti,
prieštarauja ĮBĮ nuostatoms, todėl atsiskaitymo su kreditoriais pagrindas (pajininko
įneštos lėšos) neteisėtas ir negali būti pagrindu išbraukti kreditorius iš
patvirtinto kreditorių sąrašo. Pajininkės veiksmai įnešant papildomą pajinį
įnašą vertintini kaip neteisėti ir CK normų pagrindu, nes CK 2.111 straipsnyje nustatyta,
kad likviduojamas juridinis asmuo gali sudaryti tik tuos sandorius, kurie yra
susiję su juridinio asmens veiklos nutraukimu arba kurie numatyti sprendime
likviduoti juridinį asmenį. Be to, pajininkė negalėjo įvykdyti prievolės už
likviduojamą įmonę, nes ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta, kad
draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos
iškėlimo, tai reiškia, kad taip pat draudžiama trečiajam asmeniui po bankroto
bylos iškėlimo vykdyti bankrutuojančios įmonės prievoles be kreditoriaus
sutikimo. ĮBĮ 26 straipsnyje nenustatyta trečiojo asmens teisės be kreditoriaus
sutikimo perimti jo finansinį reikalavimą.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2008 m. vasario 21 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2007
m. gruodžio 6 d. nutartį. Kolegija nusprendė, kad bankroto instituto paskirtis
– apsaugoti pirmiausia nemokaus skolininko, nebegalinčio tinkamai įvykdyti savo
įsipareigojimus, kreditorių teises ir interesus. Kartu bankroto institutas
skirtas užtikrinti ir nemokaus skolininko interesus, kad būtų išsaugotas prekių
gamintojas, paslaugų teikėjas ir darbdavys, sudarant galimybę skolininkui
likviduoti didesnę dalį savo skolų, pertvarkyti savo veiklą ir atkurti
finansinį stabilumą. Kreditoriui pasiekus savo tikslą bankroto byloje, t. y.
įstatymų nustatyta tvarka patenkinus jo finansinį reikalavimą, jis nebeturi
finansinių interesų bankroto byloje. Kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai nustatė, kad su kreditoriais atsiskaitė pajininkė, nes prievoles
kreditoriams įvykdė pati bankrutuojanti įmonė. ĮBĮ 31 straipsnio 1 punkte administratoriui
suteikta teisė disponuoti įmonės turtu ir lėšomis, todėl administratorius gali
tiek sumažinti turimą įmonės turto masę, tiek ją padidinti. Šio straipsnio 1
dalies 3 punkte administratoriui suteikta teisė patenkinti patvirtintus
kreditorių reikalavimus, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad administratorius,
priimdamas gaunamas lėšas ir tenkindamas kreditorių reikalavimus, pažeidė šio
straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad
įstatymų nesuteikta teisės administratoriui priimti neatlygintinai perduodamas
lėšas. Juolab, kad šis veiksmas atitinka nurodytus ĮBĮ tikslus. Be to, Kauno
apygardos teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartimi buvo sprendžiamas klausimas
dėl kreditorių išbraukimo iš kreditorių sąrašo, neatlygintinis lėšų perdavimas
įmonei nebuvo skundžiamas, todėl teismas neturėjo teisės išplėsti bylos
nagrinėjimo ribų ir nagrinėti šį klausimą. Administratorius visiškai atsiskaitė
su visais kreditoriais, todėl kreditorių lygiateisiškumo principas nepažeistas.
Pajininkė L. M. neįstojo į bylą kreditore vietoj
kreditorių, kurių reikalavimai buvo patenkinti, t. y. neįvyko subjektų
pasikeitimas prievolėje ir ji jokių teisių neįgijo. Kreditorius L.
N. Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nutarties neskundė, prašė
išbraukti jį iš kreditorių sąrašo. Šio kreditoriaus reikalavimų patenkinimas,
nepažeidžiant ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytos tvarkos, ir išbraukimas iš
kreditorių sąrašo nedaro įtakos kito kreditoriaus – kooperatinės bendrovės Lietuvos
kooperatyvų sąjungos – interesams. Dėl šių aplinkybių teismas, panaikindamas
2007 m. lapkričio 9 d. nutartį, negalėjo naikinti nutarties
dalies, kuria buvo išspręstas klausimas dėl kreditoriaus L. N.
išbraukimo iš kreditorių sąrašo. Bankroto procesas nėra pasibaigęs priimant
sprendimą dėl įmonės pabaigos. Patenkinant kreditorių reikalavimus ir
atnaujinant įmonės mokumą pasiekiami bankroto įstatymo keliami tikslai, todėl
visų kreditorių visiškas finansinių reikalavimų patenkinimas yra galimas,
tikslingas ir įstatymo nuostatų nepažeidžia.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu
trečiasis asmuo kooperatinė bendrovė Lietuvos kooperatyvų sąjunga prašo
panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, palikti galioti Kauno
apygardos teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį ir priteisti iš
kooperatinės bendrovės Kalvarijos vartotojų kooperatyvo 1900 Lt bylinėjimosi
išlaidų. Nurodomi šie teisiniai argumentai:
1. Teismas,
priimdamas nutartį, neatsižvelgė į kooperatinės bendrovės Kalvarijos vartotojų
kooperatyvo bankroto proceso stadiją. Teismas, išnagrinėjęs bankroto bylą ir
nustatęs, kad įmonė negali atsiskaityti su savo kreditoriais, įmonės
komercinės-ūkinės veiklos tęsimas yra netikslingas (bet kokia jos tolimesnė veikla
bus nuostolinga, įmonė nesusitaria su kreditoriais dėl nuolaidų, kurios leistų
įmonei tęsti veiklą ir mažinti įsipareigojimus kreditoriams), pripažįsta įmonę
bankrutavusia ir priima nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto (ĮBĮ 30
straipsnio 1 dalis). Įmonės pripažinimas bankrutavusia reiškia, kad šis
juridinis asmuo nebegali ir ateityje nebegalės vykdyti jokios veiklos, o
pasibaigus likvidavimo stadijai jis turės būti išregistruotas iš Juridinių
asmenų registro. Likvidavimo procedūros atliekamos laikantis ĮBĮ septintajame
skirsnyje ir CK 2.106-2.113 straipsniuose nustatytų taisyklių. Likviduojamos
įmonės, jos kreditorių ir dalyvių veiksmai bei teisės turi būti nukreipti į kuo
operatyvesnį likviduojamos dėl bankroto įmonės užbaigimą. Likviduojama dėl bankroto
įmonė negali vykdyti jokios komercinės-ūkinės veiklos ir sudaryti sandorių,
išskyrus tuos, kurie yra susiję su įmonės veiklos nutraukimu (CK 2.111
straipsnis). Be to, ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytas 24 mėnesių terminas,
kuriam pasibaigus likvidavimo procedūra laikoma baigta, nepriklausomai nuo to,
ar bankrutavusi įmonė turi neparduoto turto, ar yra nepatenkintų kreditorių
reikalavimų ir pan. Pasibaigus šiam terminui įmonė yra laikoma likviduota ir
tai įgalina teismą priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos. Nuo 2006 m. gruodžio 7
d. kooperatinė bendrovė Kalvarijos vartotojų kooperatyvas laikomas likviduotu
ir turėjo būti priimtas atitinkamas procesinis sprendimas, leidžiantis išregistruoti
atsakovą iš Juridinių asmenų registro. Akivaizdu, kad tie veiksmai, kurie turi
ir gali būti atliekami įmonės bankroto stadijos metu, ir tos teisės, kurias
įmonė turi esant bankroto stadijai, nebegali būti kartojami pripažinus įmonę
bankrutavusia ir likviduojant ją dėl bankroto (ĮBĮ 30 straipsnio 1 dalis; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12
d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Turto bankas” v. AB ,,Oruva”, bylos
Nr. 3K-3-653/2005). Perėjimas iš įmonės bankroto į jos likvidavimą yra
negrįžtamas procesas, nes, priėmus nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto,
įmonės bankroto stadija baigiasi (ĮBĮ 30 straipsnio 1 dalis), todėl jokie
veiksmai ir sprendimai, kurie galėtų būti atliekami ar priimami bankroto etapo
metu, negali būti atliekami ar priimami likvidavimo stadijoje (išskyrus ĮBĮ
septintajame skirsnyje ir CK 2.106-2.113 straipsniuose nustatytas išimtis).
Be to, pagal CK
2.111 straipsnį prasidėjus likvidavimo procedūrai visi įmonės veiksmai turi
būti orientuoti į tos įmonės veiklos nutraukimą ir pasibaigimą, todėl įstatymas
draudžia likviduojamai įmonei sudaryti bet kokius kitus, su įmonės veiklos
nutraukimu nesusijusius, sandorius, nepriklausomai nuo to, ar sandoriai yra
vienašaliai ar dvišaliai, atlygintiniai ar neatlygintiniai. Likviduota įmonė
neturi teisės sudaryti absoliučiai jokių sandorių ar prisiimti įsipareigojimų,
nepaisant to, kad ji neišregistruota iš Juridinių asmenų registro. Teismas
neįvertino, kad įmonės bankroto ir likvidavimo stadijose tiek įmonės, tiek kitų
šių procesų dalyvių teisės skiriasi, todėl teismo išvados, kad likviduota įmonė
gali sudaryti sandorius ir gauti lėšas iki bus priimtas sprendimas dėl įmonės
pabaigos, nepagrįstai išplečia likviduoto juridinio asmens teises ir taip
pažeidžiamos kreditorių teisės, nes likviduota įmonė nėra pabaigiama teisės
aktų nustatyta tvarka.
2. Teismas
neteisingai traktavo pajininkės teisę pervesti bankrutuojančiai bendrovei lėšas
ir gautų lėšų išmokėjimo pagrindą. Kreditorių reikalavimams tenkinti negali
būti naudojamos neteisėtai gautos lėšos ar turtas. Priešingu atveju yra
pažeidžiamos kreditorių teisės gauti pagrįstą ir teisingą reikalavimų
patenkinimą teisės aktų nustatyta tvarka, ir kyla grėsmė, kad kreditoriams gali
atsirasti neigiamos pasekmės (pvz.: sandorių ginčijimas, restitucija, nuostoliai
ir pan.). Nei ĮBĮ, nei Kooperatinių bendrovių įstatymo, nei atsakovo įstatų nenustatyta
galimybės pajininkui atsiskaityti su likviduotos kooperatinės bendrovės
kreditoriais arba įmokėti atitinkamą pinigų sumą į bendrovės sąskaitą, skiriant
šias lėšas kreditorių reikalavimams tenkinti. Kooperatinės bendrovės pajininkas
bendrovei gali perleisti lėšas ar kitą turtą tik tokiais būdais: įmokėdamas
pajinį įnašą ir skolindamas lėšas (Kooperatinių bendrovių įstatymo 2, 3, 8, 13
straipsniai, įstatų 3.2, 3.6 punktai). Sumokėdamas stojamąjį mokestį ir
minimalų pajinį įnašą kooperatinės bendrovės Kalvarijos vartotojų kooperatyvo
narys įvykdo visus turtinius įsipareigojimus bendrovei. Norėdamas atlikti
papildomus pajinius įnašus pajininkas privalo gauti valdybos sutikimą atsakovo
įstatų 3.3 punkte nustatyta tvarka. Papildomas pajinis įnašas negali būti
didesnis kaip įstatų 3.6 punkte nustatytas maksimalus pajus, t. y. 2500 Lt.
Taigi L. M. neturėjo teisės įmokėti papildomų įnašų, nes ji
neturėjo kooperatinės bendrovės Kalvarijos vartotojų kooperatyvo valdybos, kuri
nuo Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 23 d. nutarties įsiteisėjimo dienos
neteko savo įgaliojimų, sutikimo. L. M. pavedimo negalima vertinti
kaip paskolos, nes jis neatitinka bendrovės įstatuose nustatytos skolinimosi iš
narių tvarkos ir dydžio (įstatų 2.3.7, 5.24.22 punktai). Toks lėšų perdavimas
negali būti traktuojamas ir kaip dovanojimo sutartis, nes kooperatyvas yra
juridinis asmuo, todėl jis negali priimti dovanos iš fizinio ar juridinio
asmens. Be to, į bankroto bylą nepateikta pinigų perdavimo rašytinės dovanojimo
sutarties, negauta pajininkės sutuoktinio sutikimo (CK 6.469 straipsnio 1 dalis,
6.471 straipsnio 1 dalis). Lėšų perdavimas negali būti laikomas ir parama
įmonei (Labdaros ir paramos įstatymo 3 straipsnio 2, 3 dalys, 7 straipsnis). Teismas,
gindamas viešąjį interesą, privalo vertinti, ar atsiskaitymai su kreditoriais
vyksta iš pagrįstai ir teisėtai gautų lėšų.
3. Pajininkė L. M. įvykdė prievolę kreditoriams už trečiąjį asmenį. Teismas
neįvertino prievolės įvykdymo turinio, tai turi esminę reikšmę sprendžiant, įvykdė
prievolę kreditoriui trečiasis asmuo ar skolininkas. Pajininkė aiškiai apibrėžė
lėšų mokėjimo tikslą – atsiskaityti su kreditoriais. Be to, prievolės už
trečiąjį asmenį įvykdymas lemia, kad trečiasis asmuo įgyja visas kreditoriaus
teises skolininko atžvilgiu, nebūtina atlikti jokių papildomų veiksmų trečiajam
asmeniui (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju pajininkė įvykdė prievoles
kreditoriams už bendrovę be jų sutikimo ir taip pagal įstatymą įgijo visas
kreditorių teises ir pareigas. Aplinkybė, kad ji nepateikė teismui prašymo
įtraukti ją į bankroto bylą kaip kreditorę, nepaneigia prievolės už trečiąjį
asmenį įvykdymo fakto ir neatima iš pajininkės įgytų teisių (CK 6.50 straipsnio
3 dalis).
4. Teismas
nepagrįstai susiaurino kooperatinės bendrovės Lietuvos kooperatyvų sąjungos,
kaip kreditorės, interesus ir teises. Bankroto proceso paskirtis – tai ne tik
kreditorių interesų patenkinimas. Bankroto procese turi būti siekiama kaip įmanoma
operatyviau užbaigti bankroto procedūras ir atkurti įmonės mokumą ir veiklą,
jeigu tai įmanoma padaryti iki teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia
priėmimo, o nesant tokios galimybės - likviduoti bankrutavusią įmonę. Taigi
pagrindinis bankroto proceso tikslas – išspręsti prisiimtų įsipareigojimų
negalinčio vykdyti ir taip nuostolius tretiesiems asmenims darančio ūkio
subjekto veiklos arba pabaigos klausimus ir esant galimybei patenkinti
kreditorių reikalavimus. Dėl to kreditorius turi teisę reikalauti, kad būtų
tiksliai laikomasi ĮBĮ reikalavimų ir per nustatytus terminus būtų išnagrinėta
bankroto byla, priimta teismo nutartis dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia,
likviduota dėl bankroto ir įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Kooperatinė
bendrovė Lietuvos kooperatyvų sąjunga bankroto procese turi pagrindinį interesą
- gauti pagristą, teisėtą ir teisingą kreditoriaus reikalavimų patenkinimą
teisės aktų nustatyta tvarka, ir šis interesas yra pažeistas.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą trečiasis asmuo L. N. prašo palikti
galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir kasacinį skundą atmesti. Jame
nurodoma, kad vienas iš esminių bankroto instituto tikslų – nemokaus
skolininko, nebegalinčio tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų, kreditorių
teisių gynimas ir interesų tenkinimas. Atsiskaitymu su kreditoriais yra
pasiekiamas esminis bankroto procedūros tikslas, todėl atsiskaitymas su
kreditoriais, laikantis kreditorių lygiateisiškumo principo, galimas bet
kurioje bankroto procedūros stadijoje, net ir pripažinus įmonę bankrutavusia. Nei
ĮBĮ, nei kitų teisės aktų nedraudžiama bankrutavusiai įmonei neatlygintinai
gauti lėšas ir jas paskirstyti kreditoriams. Be to, sudarytas sandoris nebuvo
ginčijamas. Bankroto bylos nagrinėjimas ir juridinis asmuo pasibaigia tik jį
išregistravus iš Juridinių asmenų registro (CK 2.95 straipsnio 3 dalis; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2003 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. G. v. BAB „Rėva“, bylos Nr. 3K-3-265/2003; 2005 m.
gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Finansų ministerijos
atstovas AB ,,Turto bankas“ v. LAB „Oncva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005). Neatlygintinas
lėšų perdavimas laikytinas pajininkės vienašaliu sandoriu, nesukeliančiu
pareigų bendrovei (ĮBĮ 31 straipsnio 1 punktas). Neatlygintinis gautų lėšų
atsisakymas būtų ne tik nenaudingas bendrovei, jos kreditoriams, bet ir
prieštarautų protingumo principui. Įmonės likvidavimo procedūrą reglamentuoja ĮBĮ
30-32 straipsniai, kurie yra specialiosios normos CK normų atžvilgiu, todėl CK
nuostatos, reglamentuojančios juridinio asmens likvidavimą, bankroto
procedūroje netaikomos. CK 2.111 straipsnis neturėtų būti aiškinamas kaip
draudžiantis administratoriui bankrutavusios įmonės likvidavimo procedūros metu
tenkinti šios įmonės kreditorių interesus, nes sandoriai, kuriais įmonė
atsiskaito su savo kreditoriais, įgalina operatyviau užbaigti bankroto procesą
ir pasiekti pagrindinį jo tikslą - visišką kreditorių reikalavimų patenkinimą. Pajininkės
lėšų perleidimas bendrovei atitiko CK įtvirtintą dovanojimo sutarties sampratą.
CK nenustatyta apribojimų juridiniam asmeniui būti apdovanotam, kai dovanotojas
yra fizinis asmuo. CK 6.469 straipsnyje nėra įsakmiai įtvirtintos nuostatos,
kad dovanojimo sutarties rašytinės formos nesilaikymas dovanojimo sutartį daro
negaliojančią (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.467 straipsnio
1 dalyje nustatyta, jog asmuo, dovanodamas turtą, gali nustatyti sąlygą, kad
šis turtas turi būti naudojamas tam tikram tikslui nepažeidžiant kitų asmenų
teisių ir teisėtų interesų. Kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartimi, priimta
civilinėje byloje UAB „Eurokortas“ v. BAB „Ekinsta“, bylos Nr.
3K-3-583/2005, kurios faktinės aplinkybės nesutampa su šios bylos faktinėmis
aplinkybėmis. Nemokios bendrovės pašalinimas iš ekonominės apyvartos, t. y.
šiuo atveju – bendrovės pabaiga išregistruojant ją iš Juridinių asmenų
registro, vertintina ne kaip buvusių įmonės kreditorių teisė, bet kaip vienas
iš galimų bankroto bylos užbaigimo būdų bankroto bylą nagrinėjančiam teismui
priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalis). Bankrutavusios
įmonės pabaiga, t. y. įmonės išregistravimas iš Juridinių asmenų registro,
nebeturi jokios įtakos kreditoriams, kurių turtiniai reikalavimai įmonės
atžvilgiu jau patenkinti. Pažymėtina, kad kooperatinė bendrovė Lietuvos
kooperatyvų sąjunga yra kooperatinės bendrovės Kalvarijos vartotojų kooperatyvo
kreditorė, todėl turi pagrindinį interesą - gauti pagrįstą, teisėtą ir teisingą
reikalavimų patenkinimą teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau šioje byloje siekia
skolininko pabaigos, t. y. elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo teisėmis
(CK 1.137 straipsnio 3 dalis).
Atsiliepimu į
kasacinį skundą kooperatinė bendrovė Kalvarijos vartotojų kooperatyvas prašo
palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir kasacinį skundą
atmesti. Jame nurodoma, kad pajininkės pinigų pervedimas lėmė kasatoriaus
interesų patenkinimą, o ne pažeidimą. Tai buvo vienintelis būdas patenkinti
kreditorių reikalavimus. Šioje byloje sprendžiamas teismo nutarties, kuria kreditoriai
išbraukti iš kreditorių sąrašo, pagrįstumo klausimas, t. y. vertinamas
atsiskaitymo su kreditoriais ir jų išbraukimo iš kreditorių sąrašo teisėtumas.
Sandorio (veiksmo), kurio pagrindu bendrovė gavo lėšas, teisėtumas neginčijamas
– šis sandoris galiojantis. Dėl to nėra teisinio pagrindo teigti, kad su
kreditoriais buvo atsiskaityta ir iš kreditorių sąrašo jie buvo išbraukti
neteisėtai. Nei ĮBĮ, nei kitų teisės aktų nedraudžiama atsiskaityti su
kreditoriais įmonės bankroto proceso likvidavimo stadijoje, nes tai
prieštarautų bankroto tikslams, kreditorių interesams, teisingumo ir protingumo
principams. Būtų negalima atsiskaityti su kreditoriais tik tuo atveju, jeigu
toks atsiskaitymas pažeistų kitų kreditorių teises. Kasacinis teismas yra
nurodęs, kad įmonės bankroto byla ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais,
įskaitant atsiskaitymą su kreditoriais, gali būti nutraukta bet kurioje
bankroto bylos stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje V. M. v. įmonė V. ir S. M. prekybos
centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007). L. M. nereiškia pretenzijų
bendrovei ar kreditoriams, nesiekia pakeisti nė vieno iš kreditorių, taip pat perimti
kreditorių reikalavimus. Šioje byloje kooperatinė bendrovė Lietuvos kooperatyvų
sąjunga elgiasi nesąžiningai, nes siekia kooperatinės bendrovės Kalvarijos
vartotojų kooperatyvo likvidavimo ir išregistravimo iš Juridinių asmenų
registro.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
1.Dėl bankroto
procedūrų ir jų paskirties.
Bankroto proceso
paskirtis – apsaugoti nemokaus skolininko, nebegalinčio tinkamai įvykdyti savo
įsipareigojimų, visų kreditorių teises ir interesus, t. y. tenkinti kreditorių
reikalavimus bankrutuojančios įmonės turtu, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei
likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio
bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje AB ,,Turto bankas” v. LAB ,,Oruva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005;
2007 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. G. v. BUAB ,,Revi“, bylos Nr. 3K-7-326/2007). Bankroto
bylos yra susijusios su viešuoju interesu – maksimaliai patenkinti
bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž.,
bylos Nr. 3K-7-192/2007). Kartu pažymėtina, kad nors pagal bankroto
procedūrų teisinio reglamentavimo prasmę iškėlus įmonės bankroto bylą
prioritetas teikiamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, tačiau
ir tokiu atveju turi būti racionaliai vadovaujamasi kreditoriaus ir skolininko
pareigų ir interesų pusiausvyros principu. Neneigiant kreditoriaus
prioritetinių teisių bankroto procedūrose, kreditoriaus interesas negali
neproporcingai dominuoti ar net lemti situaciją, kai neatsižvelgiama į kitų su
įmonės bankroto procedūromis susijusių ir teisėtą interesą turinčių asmenų teises
ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės
turto fondas v. UAB ,,Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008).
Teisminiu bankroto
procesu siekiama kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras,
nutraukiant bankroto bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais
likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių rejestro ĮBĮ
32 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje AB Turto bankas v. LAB ,,Oruva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005). Bankroto
bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad įmonė yra pajėgi įvykdyti prievoles,
bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta pagrindais, nurodytais ĮBĮ
27 straipsnio 1 dalyje. Toks teisių gynybos būdas bankroto byloje nevilkina
bylos nagrinėjimo ir atitinka byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyros
principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. individuali įmonė V.ir S. M. prekybos
centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007).
Šiomis teismų
praktikoje suformuluotomis nuostatomis dėl ĮBĮ aiškinimo kolegija remiasi nagrinėdama
kasacinę bylą. Kolegija nurodo, kad pirmiau nurodytomis nuostatomis
suformuluota prioritetinė būtent kreditorių teisių ir interesų apsauga bankroto
procedūrose bei operatyvaus bankroto procedūrų vykdymo ir jų užbaigimo,
siekiant išvengti teisinių santykių nestabilumo ir teisinio neaiškumo, kuriuos
sukelia ilgas bankroto procedūrų vyksmas, nuostata. Iš to išplaukia kita
apibendrinamoji išvada, kad būtent apeliacinės instancijos teismo 2008 m.
vasario 21 d. nutartimi, kuri yra kasacinio apskundimo objektas, pagrįstai
konstatuota, kad nurodyti tikslai pasiekti – surasta galimybė atsiskaityti su
bankrutuojančios įmonės–kooperatinės bendrovės Kalvarijos vartotojų kooperatyvo
visais kreditoriais, todėl galima užbaigti bankroto procedūras bankroto bylos
nutraukimu (ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Esant šioms aplinkybėms
pirmosios instancijos teismas 2008 m. vasario 29 d. nutartimi nutraukė
kooperatinės bendrovės Kalvarijos vartotojų kooperatyvo bankroto bylą.
2. Dėl kasatoriaus
teisių ir interesų pažeidimo pripažinus, kad kreditorių reikalavimai tenkinami
nepažeidžiant įstatymų reikalavimų.
Kiekvienas asmuo turi
subjektinę teisę nuspręsti, ar jo teisės ir įstatymų saugomi interesai yra
pažeisti, o jei pažeisti, tai ar reikalinga jų teisminė gynyba. Suinteresuoto
asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų
bet kieno teisę, tai tik galimybė kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo
subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tam, kad būtų apginti
viešasis interesas, kitų asmenų teisės ir įstatymo saugomi interesai, į teismą
gali kreiptis prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti
asmenys, kuriems tai daryti suteikta teisė įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje R. B. v. V. Ž.,
bylos Nr. 3K-3-552/2000; Teismų praktika 14, p. 129-132). Pagal
Kooperatinių bendrovių įstatymo 22 straipsnį kooperatinių bendrovių sąjungoms
įstatymu nesuteikta teisės ginti viešąjį interesą ar kitų asmenų teises ir
įstatymo saugomus interesus. Vadinasi, kasatorius byloje gali ginti tik savo
teises ir įstatymų saugomus interesus, jei jie yra pažeisti. Kasatorius neargumentuoja,
kaip šioje byloje apeliacinės instancijos teismo 2008 m. vasario 21 d.
nutartimi nustatyta teisine padėtimi pažeidžiami materialieji jo interesai,
teisės ir kaip konkrečiai varžomas kasatoriaus tikslų įgyvendinimas.
Kasatoriaus argumentas, kad kooperatinei bendrovei Kalvarijos vartotojų kooperatyvui
perduotos lėšos buvo priimtos be teisėto pagrindo, o šias priėmus ir jas
panaudojus atsiskaityti su kreditoriais, iš kurių vienas yra pats kasatorius,
buvo pažeistos jo teisės gauti pagrįstą, teisingą ir teisėtą kreditoriaus
reikalavimų patenkinimą teisės aktų nustatyta tvarka, yra deklaratyvaus
pobūdžio ir nepatvirtina kasatoriaus materialiųjų teisių ir įstatymo saugomų
interesų pažeidimo, o kasatorius, minėta, nėra viešojo intereso gynimo
iniciatyvos teisę turintis subjektas.
Sprendžiant dėl
kasatoriaus teisių ir interesų pažeidimo ir pripažinus, kad kreditorių
reikalavimai tenkinami nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, ir tai teikia
pagrindą nutraukti bankroto bylą, kolegija jau pasisakė konstatuodama, jog
bankroto bylos nutraukimas ĮBĮ nustatytais pagrindais galimas bet kurioje
bankroto bylos stadijoje. Pasisakydama dėl kitų kasacinio skundo argumentų
kolegija remiasi CPK 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kasacinė
funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose
nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kad kasacinis teismas
nenustatinėja bylos faktų.
Civilinių
teisinių santykių (tokie yra ir bankroto teisiniai santykiai) subjektai
turi teisę atlikti bet kokius veiksmus, jeigu jie nėra tiesiogiai draudžiami
įstatymo, neprieštarauja protingumo, teisingumo, sąžiningumo bei kitiems teisės
principams ir nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Tam, kad
civilinių teisinių santykių subjektas galėtų atlikti tam tikrus veiksmus,
nebūtina, jog teisės normose įsakmiai būtų įtvirtinta tokia galimybė. Taigi
civilinėje teisėje galioja principas, kad leidžiama viskas, kas tiesiogiai nedraudžiama
ir kas nepažeidžia bendrųjų teisės principų ir kitų asmenų teisių bei teisėtų
interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario
21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB ,,Rimeda“ ir
kt. bylos Nr. 3K-3-201/2001). ĮBĮ nenustatyta imperatyvaus draudimo gauti
lėšas atsiskaityti su kreditoriais, kai toks lėšų gavimas nepadidina
bankrutuojančios įmonės nemokumo, mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių
nuostolius. Byloje nustatyta, kad su kreditoriais atsiskaitė ne trečiasis
asmuo, o pati bankrutuojanti bendrovė, administruojama ĮBĮ nustatyta tvarka
paskirto administratoriaus, pateikusio teismui prašymą išbraukti iš kreditorių
sąrašo kreditorius, kurių interesai patenkinti. Su kreditoriais buvo
atsiskaityta lėšomis, kurių gavimas bendrovei nesukūrė jokių turtinių
įsipareigojimų ar kitokių privalomų vykdyti teisinių prievolių, t. y.
neapsunkino bankrutuojančios įmonės padėties, priešingai, ją iš esmės
palengvino, nes sudarė prielaidas bankroto procedūrų tikslams pasiekti -
atsiskaityti su kreditoriais ir spręsti bankroto bylos nutraukimo klausimą. Svarbi
yra ir kita aplinkybė, kad bendrovei perduotų lėšų kilmė patikrinta
Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus mokestinį tyrimą.
Esant legaliam lėšų perdavimo bendrovei faktui, nekonstatavus, kad perduotos
lėšos buvo pajinis įnašas, nėra svarbu tiksliai teisiškai kvalifikuoti lėšų
perdavimo pagrindą, t. y. kokio sandorio pagrindu buvo perduotos bendrovei
lėšos.
Taigi bankroto
procedūrų užbaigimu, atsiskaitant su visais bendrovės kreditoriais, ir prielaidų
bankroto bylai nutraukti sudarymu buvo pasiekti bankroto procedūrų tikslai,
kurie negali pažeisti kasatoriaus interesų.
Kasaciniame skunde
kasatorius savo argumentus grindžia taip pat nuorodomis į Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijų atitinkamas nutartis. Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad
nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas. Tą teismas daro ne a
priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines
aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo
pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik
konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas, minėta, yra ne aiškinimas a
priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Dėl
to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai turi precedentinę reikšmę tik
teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą,
kurią nagrinėdamas kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą.
Kolegija vadovavosi kasacinio teismo formuojama praktika, kasatoriaus nurodomos
kitos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijų nutartys įvairiais teisiniais aspektais ir faktinėmis
aplinkybėmis skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių, todėl
negali turėti precedentinės reikšmės nagrinėjamoje byloje.
Nurodytais motyvais kolegija
konstatuoja, kad nenustatyta CPK 346 straipsnyje įtvirtintų apeliacinės
instancijos teismo nutarties panaikinimą ar pakeitimą lemiančių pagrindų.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio
1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus
Grabinskas
Birutė
Janavičiūtė
Egidijus
Laužikas