Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [Iv-927-406-2010].doc
Bylos nr.: Iv-927-406/2010
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Kauno apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

Administracinė byla Nr.I-927-406/10

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00521-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

 (S)

 

          

 

                            KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S       

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

                                                                    2010 m. rugsėjo 2 d.

                                                                             Kaunas

 

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,

sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. prašymą atsakovui Pravieniškių 2-iesiems pataisos namams-atvirajai kolonijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie LR Teisingumo ministerijos dėl  neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir

 

n u s t a t ė :

 

Pareiškėjas J. G. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo dėl 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį viso 2549,78 Lt.

Pareiškėjas prašyme (b.l. 4-5) nurodė, kad laikotarpiu per 2007 - 2008 metus jam buvo neišmokėta 2549,78 Lt darbo užmokesčio priemokų suma. Ši suma neišmokėta dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatų taikymo kai priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos ir Tarnybos kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos statuto 42 str. 1 d. , kuriame nurodoma, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio  reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės  tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies   nuostatai. Atsižvelgiant į tai jog Konstitucinio teismo pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. dalyje nustatyta 70 procentų riba prieštaravo Lietuvos respublikos Konstitucijai, jam turėjo būti išmokėtas visas priklausantis  darbo užmokestis, netaikant 70 procentų ribos.

Atsakovas Pravieniškių 2-ieji pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu (b.l. 12-15) prašė pareiškėjo prašymą atmesti, nurodė jog atsakovas išmokėdamas atlyginimą ir jo priedus Pareiškėjui vadovavosi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais t. y. veikė taip kaip pagal įstatymus turėjo ir privalėjo veikti. Prašė atsakovu patraukti Lietuvos valstybę, kadangi pareigūnui atlyginimą teisės aktais nustato valstybė, o įstaiga, kurioje pareigūnas dirba jį tik išmoka. Prašė atidėti sprendimo vykdymą vienerių metų laikotarpiui dėl Lietuvos valstybės sunkios turtinės padėties.

Prašymas tenkintinas.

Pareiškėjas J. G. teismo prašo priteisti negautą darbo užmokestį už nepagrįstai apribotą priedų ir priemokų mokėjimą. Reikalavimas kyla iš valstybės tarnybos teisinių santykių. Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžių tarp  proceso šalių nėra. Atsakovo Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos parengtoje pažymoje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio mėn. – 2008 m. lapkričio mėn. pareiškėjai buvo neišmokėta 2147,83 Lt priemokų ir priedų dalis, viršijanti 70 procentų pareiginės algos (b.l. 17-18).

Valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) VI skyriuje. Iki 2005-12-21 galiojusios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nuo 2006-06-07 galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjui darbo užmokestis  buvo skaičiuojamas  ir mokamas,  vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio  reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės  tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies   nuostatai, jog kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus  valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001-07-12, 2004-12-13, 2007-03-20 nutarimai).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti prašymą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. Jefremova v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas,   administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 Linas Šarkis v. Kauno  rajono policijos komisariatas išdėstytos nuostatos, jog  ginčuose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo ginčo šalių teisiniai santykiai  nėra pasibaigę,  taikomos ir nagrinėjamoje byloje.

Valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarką reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Šio įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Valstybės tarnybos įstatyme nereglamentuotas terminas, per kurį valstybės  tarnautojas  gali  pareikšti  reikalavimą  dėl  negauto darbo užmokesčio priteisimo.  Darbo kodekso  (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems teisiniams santykiams, jeigu DK ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. DK kitokio senaties termino, reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo, nenumato. Todėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų senaties terminas taikytinas ir valstybės tarnautojų reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.  Pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti ( Darbo kodekso  27 straipsnio 2 dalis). Darbo kodekso 298 straipsnyje  numatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pareiškėjui realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų, atsirado pagrindas ginti pažeistas teises teisme.

Nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra Pravieniškių 2-ieji pataisos namai-atviroji kolonija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje  išdėstė  2005-12-21 ir 2010-06-07 nutartyse  išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtose administracinėse bylose A1-638/2005 ir A662 – 1735-2010. Pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Konstatuota, kad pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008-12-09 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17,23, 26, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieštaraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjo  prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis.  Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs.  

Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjo prašymas dėl priteisimo negauto darbo užmokesčio pagrįstas, todėl tenkintinas, J. G. priteistina 2549,78 Lt neišmokėto darbo užmokesčio pagal pateiktą atsakovo pažymą.

Atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), teismas pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teismas konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 d. 2 p., teisėjas

 

 

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Prašymą tenkinti.

Priteisti pareiškėjai J. G. iš atsakovo Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos neišmokėtą 2549,78 Lt (du tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt devynis litus, 78 ct)  darbo užmokesčio dalį.

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

 

 

 

Teisėjas                                                                                                                Gintaras Čekanauskas