Administracinė byla Nr.I-927-406/10
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00521-2010-5
Procesinio sprendimo kategorija 16.5
(S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugsėjo 2 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas
Gintaras Čekanauskas,
sekretoriaujant
Henrikai Žibutytei,
viešame
teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.
G. prašymą atsakovui Pravieniškių 2-iesiems pataisos namams-atvirajai
kolonijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie LR Teisingumo
ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir
n
u s t a t ė :
Pareiškėjas J. G. kreipėsi
į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo dėl 70 procentų priedų ir priemokų
ribojimo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį viso 2549,78 Lt.
Pareiškėjas
prašyme (b.l. 4-5) nurodė, kad laikotarpiu per 2007 - 2008 metus jam buvo
neišmokėta 2549,78 Lt darbo užmokesčio priemokų suma. Ši suma neišmokėta dėl Valstybės
tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatų taikymo kai priedų ir priemokų suma
negali viršyti 70 procentų pareiginės algos ir Tarnybos kalėjimų departamento
prie LR teisingumo ministerijos statuto 42 str. 1 d. , kuriame nurodoma, kad
priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“
(2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo
nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai
atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei
švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant
nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo
Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija ir
2007-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Atsižvelgiant į tai jog
Konstitucinio teismo pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d.
dalyje nustatyta 70 procentų riba prieštaravo Lietuvos respublikos
Konstitucijai, jam turėjo būti išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis,
netaikant 70 procentų ribos.
Atsakovas Pravieniškių 2-ieji
pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu (b.l. 12-15) prašė pareiškėjo
prašymą atmesti, nurodė jog atsakovas
išmokėdamas atlyginimą ir jo priedus Pareiškėjui vadovavosi ginčo laikotarpiu galiojusiais
teisės aktais t. y. veikė taip kaip pagal įstatymus turėjo ir privalėjo veikti. Prašė atsakovu
patraukti Lietuvos valstybę, kadangi pareigūnui atlyginimą teisės aktais nustato valstybė, o
įstaiga, kurioje pareigūnas dirba jį tik išmoka. Prašė atidėti sprendimo
vykdymą vienerių metų laikotarpiui dėl Lietuvos valstybės sunkios turtinės
padėties.
Prašymas tenkintinas.
Pareiškėjas J. G. teismo
prašo priteisti negautą darbo užmokestį už nepagrįstai apribotą priedų ir
priemokų mokėjimą. Reikalavimas kyla iš valstybės tarnybos teisinių santykių.
Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžių tarp proceso šalių nėra.
Atsakovo Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos parengtoje
pažymoje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio mėn. – 2008 m.
lapkričio mėn. pareiškėjai buvo neišmokėta 2147,83 Lt priemokų ir priedų dalis,
viršijanti 70 procentų pareiginės algos (b.l. 17-18).
Valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio
darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23
redakcija ir 2007-06-07 redakcija) VI skyriuje. Iki 2005-12-21 galiojusios Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo
nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos
taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo
nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nuo 2006-06-07 galiojusios Valstybės
tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams
valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus,
reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, jog priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negali viršyti 70
procentų pareiginės algos. Pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas ir
mokamas, vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės
tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija ir
2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio
reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus
tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties
metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai
jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo
23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) nustatytą
ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies
nuostatai, jog kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą
apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą
Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų
pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Konstitucinis Teismas,
analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį
valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą,
pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas
pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis
darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu
laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23
straipsnio nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001-07-12, 2004-12-13,
2007-03-20 nutarimai).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos
107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas
(ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento
aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai
oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas
(ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi
būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti
prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo
įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Ginčuose
dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų
laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą
reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės
normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki
to momento, kada teisė pareikšti prašymą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti
laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio
nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo
72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo, formuojančio vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus,
išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse administracinėje byloje Nr. A12-219/2004
K. Jefremova v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas,
administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 Linas Šarkis v. Kauno rajono
policijos komisariatas išdėstytos nuostatos, jog ginčuose dėl darbo
užmokesčio nepriemokų priteisimo ginčo šalių teisiniai santykiai nėra
pasibaigę, taikomos ir nagrinėjamoje byloje.
Valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarką reglamentuoja Valstybės
tarnybos įstatymas. Šio įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykius
ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai
valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų
nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Valstybės tarnybos įstatyme
nereglamentuotas terminas, per kurį valstybės tarnautojas gali pareikšti
reikalavimą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Darbo kodekso (toliau
– DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendras 3 metų ieškinio senaties
terminas DK reglamentuojamiems teisiniams santykiams, jeigu DK ir kiti
įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties
terminų. DK kitokio senaties termino, reikalavimams dėl darbo užmokesčio
priteisimo, nenumato. Todėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu
DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų senaties terminas taikytinas ir
valstybės tarnautojų reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo. Pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio
priteisimo kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams
pareikšti ( Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Darbo kodekso
298 straipsnyje numatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio
ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už
trejus metus. Pareiškėjui realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą
priklausančių sumų, atsirado pagrindas ginti pažeistas teises teisme.
Nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra Pravieniškių 2-ieji pataisos namai-atviroji kolonija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė 2005-12-21 ir 2010-06-07 nutartyse išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtose administracinėse bylose A1-638/2005 ir A662 – 1735-2010. Pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Konstatuota, kad pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008-12-09 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17,23, 26, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieštaraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs.
Nustatytų
faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjo prašymas
dėl priteisimo negauto darbo užmokesčio pagrįstas, todėl tenkintinas, J. G. priteistina 2549,78 Lt neišmokėto darbo užmokesčio pagal
pateiktą atsakovo pažymą.
Atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai
svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama
vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų
asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), teismas pažymi, kad Lietuvos
apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje
Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai
žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį
pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Teismas
pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip
pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 6
dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias
procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų
prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir
kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teismas konstatuoja,
kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Vadovaudamasis
Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88
str. 1 d. 2 p., teisėjas
n u
s p r e n d ž i a:
Prašymą
tenkinti.
Priteisti
pareiškėjai J. G. iš atsakovo Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos
neišmokėtą 2549,78 Lt (du tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt devynis
litus, 78 ct) darbo užmokesčio dalį.
Sprendimo
vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo
paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam
teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas
Gintaras
Čekanauskas