Baudžiamoji byla Nr. 1A-312/2013

                                                                      Proceso Nr. 1-97-1-00522-2012-2

                                                                      Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.2.3

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Viktoro Kažio,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorui Tomui Čepelioniui,

nuteistajai O. S.,

gynėjui advokatui  Rostislavui Polubianko,

nukentėjusiajam A. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo O. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimo bausme 2 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2012 m. birželio 22 d.

Iš nuteistosios O. S. priteista 17 618 litų 24 centai Valstybinei ligonių kasai už A. J. gydymo išlaidas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

O. S. nuteista už tai, kad 2012 m. birželio 20 d. apie 14 val. Šalčininkų rajone, Dainavos seniūnijoje, Dainavos kaime, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, kuris priklauso jos seseriai K. S. ir tėvui Č. S., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, asmeninio konflikto su savo sugyventiniu A. J. metu tyčia sudavė jam vieną kartą puodeliu į galvos sritį, apversto sulaužyto stalo koja ne mažiau kaip tris kartus sudavė jam į galvos sritį, padarydama pastarajam atvirą įspaustinį dešinio momenkaulio lūžį su galvos smegenų sumušimu ir tris muštines žaizdas kaktoje bei momens - pakaušio srityje, taip pat sudavė vieną kartą peiliu A. J. į pilvą, padarydama durtinę - pjautinę žaizdą kairėje pilvo pusėje su blužnies pažeidimu ir kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę. Šiais veiksmais O. S. sunkiai sutrikdė šeimos nario - savo sugyventinio A. J. sveikatą ir padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Nuteistoji O. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir paskirti jai kitos rūšies bausmę nei numatyta Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalyje.

Apeliantė nurodo, kad konfliktą pradėjo nukentėjusysis A. J., kuris į lėkštę, iš kurios ji tuo metu valgė, įmetė kažkokį daiktą, apvertė staliuką, norėjo juo suduoti, tačiau nepataikė. Nuteistosios teigimu, šie neteisėti nukentėjusiojo veiksmai išprovokavo jos veiksmus, kuriuos ji atliko dėl didelio susijaudinimo.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad O. S. galėtų būti paskirta kitos rūšies bausmė, nes ji su nukentėjusiuoju iš karto po įvykio susitaikė, kartu gyvena, veda bendrą ūkį. Be to, O. S. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, darbą, kurį dirbdama nori atlyginti ligonių kasai padarytą žalą. Nuteistoji nurodo ir tai, kad ji pakeitė gyvenimo būdą, stengiasi integruotis į visuomenę, sumokėti paskirtą 8 MGL baudą. Apeliantė teigia mananti, kad nusikalstama veika buvo jos netinkamo gyvenimo būdo pasekmė.

Nuteistoji nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi, jai paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neįvertino jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos 59 straipsnio 1 dalies 1, 2, 6 ir 10 punktuose, neatsižvelgė, kad ji dirba, darbe charakterizuojama teigiamai, geranoriškai moka paskirtą baudą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji, jos gynėjas ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Skundžiamu nuosprendžiu O. S. pagrįstai pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies  reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Apeliaciniame skunde neginčijamas minėtos nusikalstamos veikos  įrodytumas bei kvalifikavimas. Apeliantė nesutinka su už šį nusikaltimą paskirta bausme.

Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas nusikaltimo padarymo metu numatė ir šiuo metu numato laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 12 metų. Skundžiamu nuosprendžiu už šį nusikaltimą O. S. paskirta minimali sankcijoje numatyta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad O. S. padarė labai sunkų nusikaltimą, anksčiau ji yra teista, į neigiamai asmenį charakterizuojančias įskaitas neįrašyta, tačiau Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Dainavos seniūnijos charakterizuojama neigiamai. O. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltusi (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką ji padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė, kad O. S. susitaikė su nukentėjusiuoju, pripažino civilinį ieškinį ir ruošiasi atlyginti padarytą žalą, po nusikalstamos veikos padarymo pradėjo dirbti, kas rodo, kad ji stengiasi integruotis į visuomenę.

Nesutikdama su paskirta bausme, nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte (kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių), 2 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis), 6 punkte (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys) ir 10 punkte (veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai).

Visų pirma, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino, kad O. S. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltusi, todėl papildomai apie šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę nepasisakoma ir dar kartą į ją neatsižvelgiama.

Norint pripažinti, kad kaltininko atsakomybę lengvina tai, kad jis suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), svarbu nustatyti, kad buvo aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų.

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji parodė, kad įvykio metu greitąją medicinos pagalbą iškvietė jos sesuo J. S. (b. l. 32-33, t. 1). Liudytojos J. S. ir K. S. taip pat parodė, kad būtent liudytoja J. S. paskambino greitajai medicinos pagalbai, tuo pačiu teigė, kad medicinos darbuotojai buvo kviečiami ne nukentėjusiajam, o pačiai J. S., kuriai po kilusio konflikto skaudėjo pirštą (b. l. 51, 56-57, t. 1).  Tokius parodymus liudytoja J. S. davė ir pirmosios instancijos teisme (b. l. 177, t. 1), liudytoja K. S. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai yra teisingi (b. l. 178, t. 1). Pirmosios instancijos teisme nuteistoji iš pradžių kiek kitaip nei ikiteisminio tyrimo metu parodė apie greitosios pagalbos iškvietimo aplinkybes, teigdama, kad ji paprašė J. S., kad ši iškviestų sau ir nukentėjusiajam greitąją medicinos pagalbą, o ji (nuteistoji) pradėjo „tvarkyti galvą, kraują“ (b. l. 173, t. 1).  Tačiau atsakydama į užduotą klausimą, kodėl greitoji medicinos pagalba buvo kviečiama ne nukentėjusiajam, o jos seseriai, nuteistoji parodė, kad nebuvo reikalo sakyti, jog pagalba reikalinga dviem asmenims, „vis tiek atvažiuos“. Atvažiavus greitajai medicinos pagalbai, ji paprašė, kad būtų apžiūrėtas ir nukentėjusysis (b. l. 174, t. 1). Taigi šie byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, kad O. S. suteikė A. J. pagalbą arba kokiais nors aktyviais veiksmais siekė išvengti sunkesnių padarinių. Priešingai, sužalojusi A. J. ji elgėsi gana abejingai, nesistengė, kad šiam kuo greičiau būtų suteikta kvalifikuota medicininė pagalba. Aplinkybė, kad O. S. po padarytų sužalojimų (atviras įspaustinis dešinio momenkaulio lūžis su galvos smegenų sumušimu, 3 muštinės žaizdos kaktoje bei momens – pakaušio srityje, durtinės pjautinės žaizdos kairėje pilvo pusėje su blužnies pažeidimu ir kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę), kaip pati nurodė, plovė nukentėjusiajam galvą, taip pat neduoda pagrindo pripažinti, kad šiais veiksmais ji siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba jų nepadaugėtų.

Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) pripažįstama tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Sprendžiant apie provokuojančius veiksmus atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jam artimą asmenį, buvo smurtinių ar kitokių pavojingų veiksmų ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K- 377/2011, 2K-450/2011). Iš byloje apklaustų asmenų parodymų yra žinoma, kad konflikto metu nukentėjusysis iš tikrųjų puolė nuteistąją, todėl pastaroji spontaniškai puolė jį, suduodama stalo koja 3 smūgius į galvą. Ši aplinkybė nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje. Tačiau po šio spontaniško veiksmo, O. S. taip pat sudavė A. J. ir smūgį peiliu. Nors pati nuteistoji pirmosios instancijos teisme tiksliai negalėjo nurodyti kokiomis aplinkybėmis ji sudavė smūgį peiliu į pilvą, tačiau iš liudytojų J. S. ir K. S. parodymų matyti, kad O. S. smūgiavo peiliu po to, kai J. S. atitraukė besimušantį A. J. nuo O. S., jį laikė ir bandė išstumti iš namų (b. l. 176-177, 178, t. 1). Tokia įvykio seka neduoda pagrindo teigti, jog visuma O. S. veiksmų – 3 smūgiai stalo koja per galvą bei smūgis peiliu į pilvo sritį,  kuriais ji sunkiai sutrikdė A. J. sveikatą, buvo padaryti dėl provokuojančio ar rizikingo nukentėjusiojo elgesio. Pripažinus, jog smūgiai stalo koja buvo suduoti spontaniškai, konflikto metu, kurio iniciatorius buvo nukentėjusysis, nėra pagrindo teigti, kad ir tolimesnis smurto naudojimas prieš nukentėjusįjį, kuris jau realios grėsmės nekėlė, buvo atsakomoji reakcija į A. J. elgesį.

Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad O. S. atsakomybę lengvina tai, kad jos nusikalstama veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Norint konstatuoti šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, būtina nustatyti du momentus: 1) neteisėtus nukentėjusio asmens veiksmus prieš kaltininką; 2) kaltininko didelį susijaudinimą, kurį sukelia neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Be to, ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, jeigu kaltininko nusikalstami veiksmai seka iš karto po nukentėjusio asmens neteisėto poelgio kaip greitas atsakas į tai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-377/2011). Kaip jau buvo minėta ankščiau, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad O. S. smūgius stalo koja nukentėjusiajam į galvą sudavė spontaniškai, kai šis ją puolė, bandė suduoti. Su šiuo teiginiu apeliacinės instancijos teismas sutinka. Tačiau po to sekę nuteistosios veiksmai – smūgis peiliu, nelaikytini greitu atsaku į nukentėjusiojo neteisėtą poelgį. Kaip buvo nurodyta pasisakant dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nebuvimo, O. S. smūgiavo A. J. peiliu tuo metu, kai pastarąjį laikė jos sesuo, bandydama jį išstumti iš namų. Pažymėtina ir tai, kad didelis susijaudinimas arba fiziologinis afektas yra emocinė žmogaus būsena, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmų ir juos valdyti. Fiziologinė afekto būsena lengvina asmens atsakomybę, nes pripažįstama, kad žmogui esant kritinėje situacijoje, jam sunku rasti tinkamą išeitį iš susidariusios padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-510/2008). Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad nuteistoji nusikaltimą galėjo padaryti būdama staiga labai susijaudinusi esant kritiškai situacijai. Priešingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pačios nuteistosios apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes ji nesugebėjo tinkamai įvertinti situacijos ir į ją adekvačiai reaguoti. Ši aplinkybė pagrįstai pripažinta nuteistosios atsakomybę sunkinančia (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama sankcijos ribose. Švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę, kaip to prašo nuteistoji, skirti galima tik taikant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį arba 54 straipsnio 3 dalį, tačiau šių normų taikymui O. S. nėra įstatyme reikalaujamų sąlygų.

Asmeniui, kaltam padarius nusikalstamą veiką, skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, turi būti nustatytos Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje numatytos sąlygos. Skundžiamajame nuosprendyje nėra nustatyta, kad O. S. pati savo noru atvyko ir pranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, atlygino dalį ar visą padarytą turtinę žalą (šiuo atveju nepakanka vien tik civilinio ieškinio pripažinimo ir ketinimo ateityje atlyginti padarytą žalą) (Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis). Nesant bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, O. S. netaikytina ir minėto straipsnio 2 dalis, nes mažiausiai dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas yra būtina šios teisės normos taikymo sąlyga. To paties straipsnio 4 dalis reglamentuoja švelnesnės, negu įstatymo numatytos bausmės, paskyrimą asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant. Taigi, nei viena Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio dalis, suteikianti galimybę kaltininkui skirti švelnesnę už įstatymo numatytą minimalią bausmę, O. S. netaikytina.

Nors apeliantė teigia, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui, tačiau ir šis jos argumentas yra nepagrįstas. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių išimtinių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje nėra. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su teigiamai pasikeitusiu nuteistosios gyvenimo būdu, bei tai, kad ji susitaikė su nukentėjusiuoju, ketina atlyginti padarytą žalą,  kaip teisingai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, rodo, kad O. S. stengiasi integruotis į visuomenę. Tačiau šios aplinkybės nelaikytinos prioritetinėmis ir negali nulemti bausmės skyrimą ar nuvertinti kitus įstatymo reikalavimus bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą.

Vertinant nuteistajam paskirtą bausmę Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgiant į visus tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, nėra pagrindo laikyti, kad paskirta minimali 2 metų laisvės atėmimo bausmė už Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą, yra per griežta. Ši laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, kitoms reikšmingoms bausmės paskyrimui aplinkybėms bei neprieštarauja teisingumo principui. Todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio  1 dalies            1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistosios O. S. apeliacinį skundą atmesti.