Administracinė byla Nr. eA-3111-442/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03628-2017-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 27.3; 27.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai, tretieji suinteresuoti asmenys – R. K., A. M. ir G. K. dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lietuvos rytas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Visuomenės informavimo etikos asociacijos (toliau – ir atsakovas) Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. EKS-42/17 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir priteisti UAB „Lietuvos rytas“ turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija 2017 m. rugsėjo 20 d. priėmė ginčijamą sprendimą, jog dienraštyje „Lietuvos rytas” paskelbtoje žurnalisčių R. K. ir A. M. publikacijoje „Naujas „žaliojo“ politiko skydas – raguoti žvėrys“ („Lietuvos rytas“, 2017 m. gegužės 6 d., Nr. 87/7805) (toliau – ir ginčo publikacija) buvo pažeistas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 20 straipsnis. Pažymėjo, kad G. K. neskundė ginčo publikacijos, tačiau Komisija sprendė dėl būtent joje padarytų galimų pažeidimų. Komisijos posėdyje G. K. atstovas patvirtino, kad naujienų portale www.lrytas.lt paskelbta skundžiama publikacija yra dviejų dalių: „Nauja politiko R. K. užgaida – raguoti žvėrys“ ir „R. K. įgeidžiai pašiurpino „žaliuosius“. Tačiau Komisija, ignoruodama G. K. skundo reikalavimus, sprendė ne dėl jos nurodytos publikacijos, o dėl kitoje visuomenės informavimo priemonėje paskelbtos ginčo publikacijos. Tiek ginčo publikacijoje, tiek publikacijose naujienų portale www.lrytas.lt buvo kritikuojamas Seimo narys R. K., o ne G. K. Jau patys ginčo publikacijos ir publikacijų naujienų portale pavadinimai aiškiai nukreipė į esminę publikacijų temą ir jų tikslą – Seimo nario R. K. kritika dėl nepriimtino elgesio su gyvūnais bei dėl jo veiksmų užimant (neatlaisvinant) partijos būstinės patalpas Panevėžyje. G. K. paminėta tik informacijos apie R. K. kontekste kaip jo „globotinė ar numylėtinė“, ir tiek, kiek reikalinga atskleisti pagrindinę publikacijų temą – kritiką R. K., kuris G. K. gina, panaudoja savo įtaką suteikiant pastarajai valstybines pareigas, nuslepiant nuo rinkėjų skandalingą informaciją. Informacija apie G. K., kiek jos reikėjo pagrindinei publikacijų temai atskleisti, jau anksčiau ne kartą buvo viešinama per įvairias visuomenės informavimo priemones, taip pat ir valdomas „Lietuvos ryto“ grupės įmonių. Būtent tose ankstesnėse publikacijose, kuriose atvirai kritikuojama G. K., buvo pateikta jos pozicija minėtais klausimais (žr. publikacijas „G. K. šalia R. K. vėl melavo apie studijas?“, „G. K. ryžosi viešai atgailai“, „R. K. numylėtinė G. K. turi skandalingų paslapčių“ ir kt.), todėl pakartotinis tų pačių situacijų komentavimas neturėtų prasmės. Vis dėlto G. K. buvo ieškoma, su ja iš tiesų buvo bandoma susisiekti ne tik tiesiogiai, bet ir per partijos, kuriai tuo metu priklausė, vadovus ir narius. Deja, kaip paminėta ir ginčo publikacijoje, pastangos buvo bevaisės. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos nuomone, kad teiginys, jog „G. K. kuriam laikui dingo“ ir kad „ją pastebėjo Tailando paplūdimiuose“, neapibūdina situacijos, jog su ja iš tiesų nebuvo galima susisiekti. Teigė, kad Kodekso 20 straipsnis nenurodo jokių formuluočių, kuriomis gali ar turi būti pranešama apie bandymus susisiekti su kritikuojamu asmeniu. Publikacija buvo autorinis kūrinys ir tik autorius sprendė, kokios raiškos priemonės yra vartotinos. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju nebuvo laikytasi turinio viršenybės prieš formą principo. Įgyvendinant turinio viršenybės principą šiuo atveju būtina ne formaliai suskaičiuoti ir išvardyti, kokiuose ginčo publikacijos teiginiuose minima G. K., o vertinti visas su tuo susijusias aplinkybes: kokiu tikslu ji paminėta ginčo publikacijoje, kokia tikroji ginčo publikacijos paskirtis, ankstesnės publikacijos šia tema ir kt., tačiau tai nebuvo padaryta.
3. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka.
4. Atsakovas paaiškino, kad 2017 m. rugsėjo 20 d. posėdyje Komisija išnagrinėjo G. K. skundą dėl R. K. ir A. M. publikacijos „R. K. įgeidžiai pašiurpino „žaliuosius“ ir nustatė, jog 2017 m. gegužės 6 d. laikraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbta R. K. ir A. M. publikacija „Naujas „žaliojo“ politiko skydas – raguoti žvėrys“ (ginčo publikacija). Vėliau ji buvo išskaidyta į dvi dalis ir pakeistais pavadinimais („Nauja politiko R. K. užgaida – raguoti žvėrys“ (lrytas.lt, 2017 m. gegužės 6 d.) ir „R. K. įgeidžiai pašiurpino „žaliuosius“ (lrytas.lt, 2017 m. gegužės 7 d.) paskelbta portale www.lrytas.lt. Publikacijoje buvo pasakojama, kaip R. K. šalia savo namų (duomenys neskelbtini) nelegaliai aptvėrė mišką ir, be kita ko, pasakojama apie G. K. Publikacijoje buvo teigiama: „Išsiskyrusi „valstietė“ rinkėjams pateiktoje biografijoje nurodė, kad yra ištekėjusi ir studijavo teisę Vilniaus kolegijoje, nors šioje mokymo įstaigoje nėra Teisės fakulteto. Praeityje iš picerijos seifo G. K. buvo pasisavinusi pinigų, dėl vagystės buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. „Lietuvos rytas“ rado liudininkę, kuri išsamiai papasakojo apie tuometės picerijos administratorės žygius. <...> Į įstatymus spjaunantis „valstiečių“ vedlys ir jo globotinė ir toliau kelia aistras Panevėžyje. Dėl galimų teisės aktų pažeidimų galvą suka Panevėžio miesto valdžia, mat buvę „valstiečių“ partijos nariai negrąžina miesto savivaldybei priklausančių patalpų raktų. Patalpas prašyta skirti Valstiečių ir žaliųjų sąjungos Panevėžio skyriaus veiklai. Tačiau skyriaus neliko ir jau suėjo terminas, kai nenaudojami kabinetai turi būti atlaisvinti. Jose šeimininkauja G. K.“, – kalbėjo valdančiajai koalicijai Panevėžio taryboje priklausantis T. J.“.
5. Atsakovas nurodė, kad galimybė pasiaiškinti, patikslinti netikslią ar paneigti klaidingą informaciją G. K. ginčo publikacijoje nesuteikta, kaip ir nebuvo nurodyta, kodėl tai nepadaryta. Komisijai pateiktuose raštiškuose paaiškinimuose ir Komisijos posėdyje pareiškėjo atstovė ir ginčo publikacijos autorės paaiškino, jog pagrindinė ginčo publikacijos tema – R. K. veikla, o G. K. buvo paminėta tik tarp kitko. Pasak autorių, su G. K. buvo bandoma susisiekti, tačiau nesėkmingai – apie tai ginčo publikacijoje buvo pažymėta, nurodant, jog G. K., nutrūkus karjerai Seime, kuriam laikui dingo. Įvertinusi visas nurodytas aplinkybes Komisija konstatavo, kad ginčo publikacijos teiginiai, jog G. K. melavo rinkėjams dėl savo išsilavinimo, kaip ir kaltinimai dėl neteisėto Panevėžio savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų užvaldymo ir praeityje galbūt įvykdytos vagystės, laikytini neigiama G. K. kritika, todėl ginčo publikacijoje jai turėjo būti suteikta galimybė paaiškinti faktus, patikslinti netikslią ir (ar) paneigti neteisingą informaciją arba turėjo būti aiškiai nurodyta, kodėl tai nebuvo padaryta. Komisijos nuomone, teiginys „Nutrūkus svaigiai, bet trumpai karjerai Seime 31 metų G. K. kuriam laikui dingo“ nelaikytinas tinkamu pranešimu skaitytojams, jog ginčo publikacijos autorės bandė susisiekti su G. K. ir (ar) kad joms tai nepavyko arba G. K. atsisakė su jomis bendrauti, komentuoti jai mestus kaltinimus, kadangi iš šio pranešimo net nebuvo aišku, ar tokie bandymai apskritai buvo. Todėl pagrįstai ir teisėtai buvo priimtas Komisijos sprendimas, kuriuo pripažinta, kad ginčo publikacijoje buvo pažeistas Kodekso 20 straipsnis, nustatantis, jog kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta galimybė paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją, o jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti šia galimybe, būtina apie tai pranešti tame pačiame kūrinyje.
6. Atsakovas pažymėjo, kad G. K. iš tiesų savo skunde nurodė, jog skundžia ne ginčo publikaciją, o portale lrytas.lt paskelbtą publikaciją „R. K. įgeidžiai pašiurpino „žaliuosius“ (lrytas.lt, 2017 m. gegužės 7 d.). Tačiau kartu su G. K. skundu pateiktoje skundžiamos publikacijos kopijoje buvo nurodyta, jog pirminis paskelbtos informacijos šaltinis yra laikraštis „Lietuvos rytas“, ir šią informaciją Komisijos posėdyje patvirtino pačios ginčo publikacijos autorės, nurodžiusios, jog laikraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbta publikacija vėliau buvo perspausdinta portale lrytas.lt, padalijus ją į dvi atskiras dalis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, portalo lrytas.lt redakcija šiuo konkrečiu atveju negalėjo atsakyti už galimus visuomenės informavimo etikos nuostatų pažeidimus, todėl Komisija sprendime pasisakė būtent dėl pirminiame informacijos šaltinyje – laikraštyje „Lietuvos rytas“ – paskelbtos ginčo publikacijos. Apie numatomą G. K. skundo svarstymą tinkamai informuotos buvo tiek UAB „Lrytas“, tiek ir UAB „Lietuvos rytas“, ir abiem šioms bendrovėms buvo tinkamai atstovaujama Komisijos posėdyje, todėl bet kokios pareiškėjo pretenzijos šiuo klausimu laikytos nepagrįstomis. Atsakovas pabrėžė, kad ginčo publikacijoje buvo teigiama, jog G. K. melavo rinkėjams, ji buvo kaltinama neteisėtu Panevėžio savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų užvaldymu bei praeityje galbūt įvykdyta vagyste. Tokia informacija, nepriklausomai nuo publikacijos tikslo, neabejotinai laikytina neigiama G. K. kritika, todėl, pagal Kodekso 20 straipsnio nuostatas, jai privalėjo būti suteikta galimybė į šią kritiką atsakyti arba turėjo būti nurodyta, kodėl tai nebuvo padaryta. Be to, Kodeksas reikalauja suteikti neigiamai kritikuojamam asmeniui atsakymo teisę toje pačioje publikacijoje, o ne kažkada anksčiau ar vėliau. Todėl pareiškėjo argumentas, jog pakartotinis tų pačių situacijų komentavimas neturi prasmės, atmestinas, juo labiau kad nė vienoje iš pareiškėjo skunde nurodytų publikacijų nebuvo kalbama nei apie neteisėtą patalpų užvaldymą, nei apie, tikėtina, įvykdytą vagystę. Atsakovas nurodė, jog nors Kodeksas nenustatė, kokiomis raiškos priemonėmis informacijos vartotojams turi būti pranešta, jog nepavyko susisiekti su kritikuojamu asmeniu, vis dėlto pranešimas privalėjo būti toks, kad vidutinis (statistinis) informacijos vartotojas suprastų, jog, pirma, su kritikuojamu asmeniu buvo bandoma susisiekti ir, antra, tai nepavyko arba kritikuojamas asmuo atsisakė bendrauti (komentuoti kaltinimus). Publikacijos teiginys, jog G. K. kuriam laikui dingo ir (ar) buvo pastebėta Tailando paplūdimyje, niekaip nesuponuoja išvados, jog ginčo publikacijos autorės bandė jai skambinti ir (ar) rašyti el. paštu, kaip ir to, jog šios jų pastangos buvo bevaisės, todėl laikyta, kad ginčo publikacijoje nebuvo pranešta apie galbūt nesėkmingus bandymus susisiekti su G. K.
7. Trečiojo suinteresuoto asmens G. K. atstovės su skundu nesutiko ir prašė Komisijos sprendimą palikti galioti. Nurodė, kad G. K. į atsakovą kreipėsi dėl publikacijų, paskelbtų portale www.lrytas.lt, ir tik nagrinėjant jos skundą paaiškėjo, kad pirminė informacija buvo paskelbta dienraštyje „Lietuvos rytas“. Sutiko su atsakovo pozicija, kad šiuo atveju atsakingas yra pirminis informacijos šaltinis. Pažymėjo, kad, nagrinėjant G. K. skundą, Komisijos posėdyje dalyvavo ir turėjo galimybę pasisakyti tiek UAB „Lrytas“, tiek UAB „Lietuvos rytas“. Atkreipė dėmesį, kad nė vienoje iš minimų publikacijų, t. y. nei UAB „Lrytas“, nei UAB „Lietuvos rytas“, G. K. nebuvo suteikta teisė atsakyti į kritiką. Be to, nė vienoje publikacijoje nebuvo atskleista, kodėl nebuvo pateikta G. K. komentaro. Taip buvo pažeista imperatyvi Kodekso 20 straipsnio nuostata. Aplinkybė, jog straipsnis buvo ne apie G. K., o apie Seimo narį R. K., nebuvo reikšminga, kadangi neabejotinai aštriai ir neigiamai kritikuota ir G. K.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. prašė skundą patenkinti. Nurodė, kad ruošdama publikaciją bandė susisiekti su G. K., tačiau jai nepavyko. Neabejojo partijos Panevėžio skyriaus pateikta informacija, todėl ja rėmėsi. Straipsnio tikslas buvo aprašyti padėtį Panevėžio skyriuje ir Seimo nario R. K. veiklą, tačiau niekas iš partijos oficialių asmenų situacijos nekomentavo.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. su skundu sutiko, prašė jį patenkinti. Nurodė, kad nors publikacijos buvo paviešintos 2017 m. gegužės mėnesį, tačiau aptariamą žurnalistinį tyrimą ji atliko ilgą laiką, todėl į bylą pateikė 2017 m. sausio mėnesio telefoninių pokalbių išklotines, kurios įrodė jos pastangas susisiekti su G. K. G. K. telefonu bendrauti atsisakydavo.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Lietuvos rytas“ skundą atmetė.
11. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors G. K. į atsakovą kreipėsi prašydama pripažinti, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Kodekso 3, 5 ir 20 straipsniai, o atsakovas Komisijos sprendimu pripažino pareiškėją pažeidus tik Kodekso 20 straipsnio nuostatas, tačiau G. K. skundo teismui dėl atsakovo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. EKS-42/17 nebuvo pateikusi, todėl šioje administracinėje byloje Komisijos sprendimas buvo nagrinėjamas pareiškėjo pateikto skundo ribose, t. y. buvo tikrinamas Komisijos sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas Kodekso 20 straipsnio aiškinimo ir taikymo prasme.
12. Teismas nustatė, kad Komisija, vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais bei 6 dalimi, nusprendė pripažinti, jog ginčo publikacijoje buvo pažeistas Kodekso 20 straipsnis, nustatantis, jog neigiamai kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta galimybė paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją, o jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti šia galimybe, būtina apie tai pranešti pačiame kūrinyje. UAB „Lietuvos rytas“ įpareigota paskelbti šį sprendimą laikraštyje „Lietuvos rytas“.
13. Teismas pažymėjo, kad Komisijos sprendimas priimtas išnagrinėjus G. K. 2017 m. gegužės 15 d. skundą ir nustačius, kad 2017 m. gegužės 6 d. laikraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbta R. K. ir A. M. publikacija „Naujas „žaliojo“ politiko skydas – raguoti žvėrys“ („Lietuvos rytas“, 2017 m. gegužės 6 d., Nr. 87/7805), kuri taip pat buvo išskaidyta į dvi dalis ir pakeistais pavadinimais paskelbta portale lrytas.lt: „Nauja politiko R. K. užgaida – raguoti žvėrys“ (lrytas.lt, 2017 m. gegužės 6 d.) ir „R. K. įgeidžiai pašiurpino „žaliuosius“ (lrytas.lt, 2017 m. gegužės 7 d.), kurioje buvo pasakojama apie R. K. ir G. K. Tokią išvadą (kad publikacijoje aprašoma G. K.) atsakovas padarė, įvertinęs ginčo publikacijos tekstą. Atsakovas nusprendė, kad ši informacija, jog G. K. melavo rinkėjams dėl savo išsilavinimo, buvo kaltinama neteisėtu Panevėžio savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų užvaldymu bei praeityje galbūt įvykdyta vagyste, laikytina neigiama šio asmens (G. K.) kritika, todėl jai turėjo būti suteikta galimybė paaiškinti faktus, patikslinti netikslią ir (ar) paneigti neteisingą informaciją arba turėjo būti aiškiai nurodyta, kodėl tai nebuvo padaryta.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutikimą su Komisijos sprendimu grindė iš esmės trimis argumentų grupėmis: dėl netinkamo subjekto, dėl Kodekso 20 straipsnio nuostatų taikymo (netaikymo) G. K. atžvilgiu ir dėl susisiekimo su G. K. galimybės nebuvimo.
15. Teismo buvo atmestas, kaip nepagrįstas nei teisės taikymo, nei fakto prasme pareiškėjo argumentas, kad Komisijai savo iniciatyva pradėjus nagrinėti galimą pažeidimą, apie tai turėjo būti informuotas UAB „Lietuvos rytas“. Teismas iš į bylą pateiktų 2017 m. rugsėjo 20 d. vykusio Komisijos posėdžio protokolo, advokatės A. I. 2017 m. rugsėjo 15 d. rašytinių paaiškinimų nustatė, kad Komisijos posėdyje tinkamai (per atstovę advokatę A. I.) buvo atstovaujamas tiek UAB „Lietuvos rytas“, tiek UAB „Lrytas“. Komisijos posėdyje buvo svarstomas publikacijų autorystės (pirminio šaltinio) klausimas, UAB „Lietuvos rytas“ turėjo galimybę pasisakyti šiuo klausimu, todėl nebuvo jokio pagrindo pradėti atskirą procedūrą. Nei Visuomenės informavimo įstatymo, nei Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamente, patvirtintame Visuomenės informavimo komisijos 2015 m. kovo 23 d. sprendimu (toliau – ir Komisijos darbo reglamentas), nebuvo apibrėžtos detalios svarstymo procedūros. Komisijos darbo reglamento 46 punkte nustatyta, kad procedūriniai klausimai, nenumatyti šiame reglamente, sprendžiami Komisijos posėdžiuose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas argumentų, jog turėjo būti pradėta atskira procedūra, nepagrindė jokiomis teisės aktų nuostatomis.
16. Teismo vertinimu, G. K. skunde Komisijai nurodyta konkreti visuomenės informavimo priemonė ir publikacija, dėl kurios skundžiamasi, bei pridėta publikacijos kopija vertintinos tik kaip atitiktis skundo turiniui ir formai keliamiems reikalavimams, t. y. kaip pagrindas Komisijai skundą priimti nagrinėti. Atsižvelgdamas į Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnyje ir Komisijos darbo reglamento 4 punkte apibrėžtas Komisijos funkcijas, į tai, kad UAB „Lietuvos rytas“, svarstant G. K. skundą Komisijos posėdyje, turėjo galimybę išreikšti poziciją, be kita ko, ir dėl tinkamo subjekto, teismas priėjo prie išvados, kad Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju buvo aiškinamos ir pritaikytos tinkamai, UAB „Lietuvos rytas“ pagrįstai pripažintas padariusiu pažeidimą, kaip pirmas paskelbęs neigiamą G. K. kritiką. Aplinkybė, jog G. K. į Komisiją kreipėsi dėl pirminę informaciją pakartojusio interneto portalo www.lrytas.lt publikacijos įvertinimo, teismo vertinimu, nelėmė Komisijos sprendimo neteisėtumo Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio taikymo prasme.
17. Teismas pažymėjo, kad Kodekso 20 straipsnio nuostatoje asmuo, kuriam turi būti suteikta galimybė pasiaiškinti, patikslinti ir / arba paneigti informaciją, apibrėžiamas vieninteliu kriterijum – neigiama kritika. Todėl teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad tokia galimybė netaikytina bet kuriam publikacijoje minimam asmeniui, tačiau atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, jog publikacijos tikslas, atspindėtas publikacijos pavadinime, apibrėžė asmenų, kurių atžvilgiu taikytinas Kodekso 20 straipsnis, ratą. Asmens kritika apibrėžta Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, kaip asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos.
18. Ginčo publikacijos pastraipos antraštė „Įstatymą pažeidė ir globotinė“ ir visa pastraipa, teismo nuomone, buvo neabejotinai kritikuojanti ir neigiamai charakterizuojanti G. K. Tokie apibūdinimai, kaip „R. K. numylėtinė G. K.“, „Išsiskyrusi „valstietė“ rinkėjams pateiktoje biografijoje nurodė, kad yra ištekėjusi ir studijavo teisę Vilniaus kolegijoje, nors šioje mokymo įstaigoje nėra teisės fakulteto“, „Praeityje iš picerijos seifo G. K. buvo pasisavinusi pinigų, dėl vagystės buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas“, „Paaiškėjo, kad 31 metų politikė (iš konteksto akivaizdu, kad kalbama apie G. K. – teismo pastaba) ne tik gyvena ne pagal kišenę, bet ir turi nuodėmių“, „Į įstatymus spjaunantis „valstiečių“ vedlys ir jo globotinė (iš konteksto akivaizdu, kad kalbama apie G. K. – teismo pastaba) ir toliau kelia aistras Panevėžyje“, „Kas valdo tas patalpas? Jose šeimininkauja G. K.“, apibūdina žmogų akivaizdžiai neigiamai, menkina dalykinę reputaciją. Teismas pabrėžė, kad pasirodžius publikacijai G. K. nebebuvo viešas asmuo (Seimo narė), todėl tokia G. K. aštriai kritikuojanti, neigiamai charakterizuojanti informacija, siekiant kritikuoti tik Seimo narį R. K., kaip teigė pareiškėjas skunde teismui, teismo įvertinta kaip perteklinė.
19. Atsižvelgdamas į publikacijos autorių saviraiškos laisvę (Kodekso preambulė, 1, 3, 5, 6, 22 str.), teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju žurnalistėms, siekusioms publikacijomis kritikuoti Seimo narį R. K. ir pasirinkusioms to tikslo siekimo būdą – aprašyti R. K. aplinką, akivaizdžiai neigiamai sukritikuojant G. K., buvo privalu, be kita ko, vadovautis ir Kodekso 20 straipsnio nuostata, įpareigojančia publikacijos autores suteikti galimybę G. K. paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją (Visuomenės informavimo įstatymo 15 str., 41 str.). Ginčo tarp proceso šalių, kad G. K. nebuvo suteikta galimybė paaiškinti, patikslinti, paneigti rengiamą informaciją, nebuvo.
20. Teismas pabrėžė, kad Kodekso 20 straipsnio nuostatos suponavo publikacijos autorių pareigą tame pačiame kūrinyje, t. y. ginčo publikacijoje nagrinėjamu atveju suteikti informaciją skaitytojui, kodėl nėra pateikiamas neigiamai kritikuojamo asmens atsakymas ar aprašomas asmuo atsisako tokia galimybe pasinaudoti. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad teiginys „Nutrūkus svaigiai, bet trumpai karjerai Seime 31 metų G. K. kuriam laikui dingo“ nelaikytinas tinkamu pranešimu skaitytojams, jog publikacijos autorėms nepavyko susisiekti su G. K. arba ji būtų atsisakiusi pasinaudoti atsakymo galimybe.
III.
21. Pareiškėjas UAB „Lietuvos rytas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos sprendimą.
22. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
22.1. Pareiškėjo teigimu, G. K. neskundė ginčo publikacijos, tačiau Komisija sprendimą priėmė tik dėl joje padarytų galimų pažeidimų, t. y. Komisija, ignoruodama G. K. skundo reikalavimus, sprendė ne dėl jos nurodytos publikacijos, o dėl kitoje visuomenės informavimo priemonėje (UAB „Lietuvos rytas“) paskelbtos ginčo publikacijos. Be to, teismas, spręsdamas klausimą dėl subjekto tinkamumo, rėmėsi Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tačiau pareiškėjas pažymėjo, kad minėto straipsnio nuostatose įtvirtinta, jog viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones. Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiu, kad „už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją“, nes byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimo, todėl Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnis šiame kontekste iš viso netaikytinas. Pirmosios instancijos teismo sprendime pateikti argumentai, kad neva pretenzijos nepagrįstos, nes esą buvo užtikrinta atsakymo teisė ir pan. neturi teisinės reikšmės, nes pareiškėjas klausimo dėl atsakymo teisės iš viso nekėlė nei skunde teismui, nei teismo posėdžio metu, o Komisija nagrinėjo pareiškėjos G. K. skundą, o ne atliko tyrimą savo iniciatyva.
22.2. Pareiškėjas pažymi, kad tiek ginčo publikacijoje, tiek publikacijose naujienų portale www.lrytas.lt buvo kritikuojamas Seimo narys R. K., o ne pareiškėja G. K. Šiuo konkrečiu atveju G. K. paminėta tik informacijos apie R. K. kontekste. Pareiškėjo įsitikinimu, tuo atveju, kai kalbama, jog asmuo „globoja“ kitą asmenį ar panaudoja savo įtaką, kad nuslėptų skandalingą informaciją apie globotinę, tuomet kritikuojama ne globotinė, o pats „globėjas“, t. y. R. K., tad šiuo atveju veikia ne R. K. globotine vadinama G. K., o pats R. K., todėl jo veikla ir kritikuojama (kaip apibrėžta Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 7 d.). Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo argumentu, kad G. K. nebuvo viešas asmuo, nurodo, kad G. K. ginčo publikacijos paskelbimo metu buvo valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė, iš šios partijos ji išstojo tik 2017 m. viduryje (publikacija paskelbta 2017 m. gegužės pradžioje). Be to, ji aktyviai reiškėsi Panevėžyje ir jos veikla, kaip matyti iš ginčo publikacijos turinio, buvo reikšminga visuomenei, todėl nepaisant pasitraukimo iš Seimo narės pareigų, to meto kontekste ji laikytina viešuoju asmeniu.
22.3. Pareiškėjo teigimu, su G. K. buvo bandoma susisiekti – kad tai buvo daroma ir kokiais būdais, patvirtino ir telefono pokalbių išklotinės ir liudytojo parodymai, tačiau šie įrodymai teismo nebuvo paneigti ar pripažinti netinkamais. Teismas tik nurodo, kad Kodekso 20 straipsnis suponuoja ne pareigą dėti visas pastangas surasti asmenį, o akcentuoja pareigą pateikti informaciją, kad tokio asmens surasti nepavyko (jei taip nutiko). Neaišku, kokiu pagrindu teismas daro tokią išvadą, nes tiek Kodekso apskritai, tiek jo 20 straipsnio paskirtis – užtikrinti įvairiapusišką problemų nagrinėjimą, pasitelkiant įvairias nuomones ir pan., o ne užtikrinti formalų „atsirašymą“, kad su asmeniu nebuvo galimybės susisiekti. Pareiškėjas nesutinka su tokia teismo pozicija, kadangi kasacinis teismas yra suformavęs itin plačią praktiką šiuo klausimu ir yra nurodęs, kad reikalavimai teisės aktuose nustatomi ne tam, kad kaip „savitikslės būtų atliktos formalios procedūros“, o siekiant (šiuo konkrečiu atveju) visuomenės informavimo tikslų ir principų, išplaukiančių iš Visuomenės informavimo įstatymo ir kito viešosios informacijos sklaidos reguliavimo, įgyvendinimo.
23. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija 2019 m. spalio 21 d. pateiktame rašte nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka remdamasis motyvais, išdėstytais atsiliepime Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovo Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. EKS-42/17 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“, kuriuo pripažinta, kad R. K. ir A. M. publikacijoje „Naujas „žaliojo“ politiko skydas – raguoti žvėrys“ („Lietuvos rytas” 2017 m. gegužės 6 d., Nr. 87/7805) buvo pažeistas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 20 straipsnis, teisėtumo ir pagrįstumo.
25. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.
26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog viešuoju interesu laikytinas interesas, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–335/2008; 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-580/2013; 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-211/2013).
27. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad konstitucinis reikalavimas, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, yra neatsiejamas ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai).
28. Siekiant užtikrinti viešąjį interesą (konstitucinį teisinės valstybės principą), nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti Kodekso, patvirtinto 2016 m. vasario 19 d. įvykusiame viešosios informacijos leidėjų ir skleidėjų organizacijų bei Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkime, teisinę galią (galiojimą), todėl išplėstinė teisėjų kolegija peržengia apeliacinio skundo ribas.
29. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.
30. Visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsnio 1 dalis nustato, jog etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Kodeksas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir šis įstatymas.
31. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, tačiau tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais, juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia (be kita ko) žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.). Antai kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimai).
32. Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas. Poįstatyminis aktas paprastai yra valdymo aktas. Juo realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Jis yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas).
33. Pareiga viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams, žurnalistams ir leidėjams savo veikloje laikytis profesinės etikos normų yra vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų (Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 d.). Šiame įstatyme nesant expressis verbis (tiesiogiai, konkrečiai apibrėžto) įtvirtinto viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, žurnalistų ir leidėjų profesinės etikos teisinio reglamentavimo, įstatymų leidėjas įgaliojo profesinės etikos normas, tiesiogiai darančias įtaką teisiniams santykiams viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo srityje bei reguliuojančias viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų elgesį, įtvirtinti Kodekse, t. y. poįstatyminiame teisės akte, kuris yra būtinas Visuomenės informavimo įstatymui įgyvendinti.
34. Norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 10 d.).
35. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, jog prie norminių teisės aktų priskiriami tie, kuriuose esama visuotinai privalomų bendro pobūdžio taisyklių. Čia svarbiausia ne tai, kokia konkrečia žodine forma atitinkama taisyklė yra suformuluota, o tai, kad remiantis jos tekstu būtų galima neabejotinai suprasti, jog kalbama apie tam tikriems subjektams skirtą nuorodą atitinkamomis sąlygomis veikti atitinkamu būdu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1994 m. liepos 15 d. nutarimai).
36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; 2013 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I858-7/2013; 2015 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-714-624/2015).
37. Atsižvelgdama į Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies ir 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose yra įtvirtinta viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, žurnalistų pareiga laikytis Kodekse nustatytų etikos normų, bei įvertinusi atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateikto Kodekso tekstą, išplėstinė teisėjų kolegija prieina išvadą, jog Kodeksas nustato privalomas elgesio taisykles (etikos normas), reguliuojančias viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo srityje atsirandančius teisinius santykius bei šių teisinių santykių subjektų elgesį.
38. Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalis nustato, kad Visuomenės informavimo etikos asociacija (toliau – ir Asociacija) savo veikla siekia užtikrinti Kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija. Šio įstatymo 461 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog Visuomenės informavimo etikos komisija (toliau ir – Komisija) – kolegialus Asociacijos sprendimus pagal šio straipsnio 3 dalyje numatytą kompetenciją priimantis organas.
39. Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Komisija atlieka šias funkcijas: 1) rūpinasi viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų profesinės etikos ugdymu; 2) nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę; 3) nagrinėja asmenų skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Kodekso nuostatas, taip pat nagrinėja viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų tarpusavio ginčus dėl Kodekso pažeidimų; 4) bendradarbiaudama su valstybės įstaigomis ir institucijomis užtikrina visuomenės raštingumo naudojantis visuomenės informavimo priemonėmis plėtrą, informacijos kritinio vertinimo ir analizės principų sklaidą; 5) organizuoja renginius visuomenės informavimo srities profesinės etikos klausimais, dalyvauja įgyvendinant valstybės institucijų strateginio planavimo programas, veiklos planus.
40. Į Komisiją gali kreiptis visi suinteresuoti asmenys (Visuomenės informavimo įstatymo 461 str. 4 d.). Komisija dirba pagal Komisijos patvirtintą darbo reglamentą. Komisija, priimdama sprendimus, turi teisę pasitelkti nepriklausomų ekspertų. Komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti skelbiami nedelsiant tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose Komisija nustatė šiuos pažeidimus, ir šio įstatymo 44 straipsnyje nustatyta paneigimo paskelbimo tvarka (Visuomenės informavimo įstatymo 461 str. 6 d.).
41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad visuomenės informavimo principų, tarp jų ir etikos normų bei Kodekso nuostatų, laikymasis yra kiekvieno viešosios informacijos rengėjo, skleidėjo, žurnalisto ar leidėjo pareiga, nepriklausomai nuo to, dalyvauja jis Asociacijos veikloje ar ne, yra jos narys ar juo nėra. Šios pareigos vykdymą prižiūri ir kontroliuoja Asociacija bei jos kolegialus organas – Komisija, kuri būtent ir nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė bet kurie viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę, taip pat nepriklausomai nuo to, dalyvauja jie Asociacijos veikloje ar ne, yra jos nariai ar jais nėra (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1651-629/2018).
42. Tai reiškia, jog Kodeksas yra taikomas rūšiniais požymiais apibrėžtiems asmenims (viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams, žurnalistams, leidėjams), t. y. individualiai neapibrėžtai asmenų grupei.
43. Kaip jau buvo minėta, Kodeksas nustato individualiai neapibrėžtai asmenų grupei (visiems viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams, žurnalistams ir leidėjams) privalomas elgesio taisykles (etikos normas). Taigi Kodekse nustatytos etikos normos yra privalomos ne tik jo priėmime dalyvavusioms organizacijoms bei jų nariams, tačiau nustato imperatyvus su minėtomis organizacijomis nesusijusiems viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams, žurnalistams bei leidėjams. Kodekso normų privalomumą užtikrina ir Komisija, kuri turi teisę priimti sprendimus dėl profesinės etikos pažeidimų, t. y. taikyti teisinio poveikio priemones. Tad Kodekse nustatytos elgesio taisyklės (etikos normos) yra visuotinai privalomos.
44. Apibendrinusi išdėstytus motyvus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog Kodeksas pagal nustatomų elgesio taisyklių pobūdį atitinka norminio teisės akto požymius.
45. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Šio įstatymo 5 straipsnyje numatyta, kad pagrindinės viešojo administravimo sritys yra: 1) administracinis reglamentavimas; 2) įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė (pavaldžių subjektų kontrolė, nepavaldžių subjektų priežiūra); 3) administracinių paslaugų teikimas; 4) viešųjų paslaugų teikimo administravimas; 5) viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas.
46. Pagal minėtas Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, bet kurios veiklos, apibrėžtos šio įstatymo 5 straipsnyje, vykdymas priskirtinas viešajam administravimui. Viena tokių viešojo administravimo sričių yra administracinis reglamentavimas, t. y. viešojo administravimo subjekto veikla, apimanti norminių administracinių aktų priėmimą įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 2 d.). Tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti (Viešojo administravimo įstatymo 6 str. 2 d.).
47. Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybės institucijoms ar įstaigoms, savivaldybių institucijoms ar įstaigoms, jų valstybės tarnautojams ir pareigūnams, valstybės ar savivaldybės įmonėms, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacijoms viešojo administravimo įgaliojimai gali būti suteikti įstatymais, tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, kai tame teisės akte nurodomas konkretus veikiantis ar numatomas steigti subjektas (prireikus – jo pavadinimas, paskirtis, teisinė forma, santykiai su kitais viešojo administravimo subjektais ir kt.) ir šiam subjektui nustatomi konkretūs viešojo administravimo įgaliojimai.
48. Visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Kodeksą tvirtina, keičia ar pildo viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkimas (toliau – ir atstovų susirinkimas). Atstovų susirinkimą šaukia, jo veiklą koordinuoja ne mažiau kaip 5 viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijos, veikiančios visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, bendru viešu pareiškimu. Atstovų susirinkime turi teisę dalyvauti ir visi kiti asmenys, tačiau balsavimo teisę atstovų susirinkime turi tik viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų, veikiančių visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovai. Atstovų susirinkimas vyksta ne anksčiau kaip po 30 dienų nuo šioje dalyje minėto viešo paskelbimo apie jį dienos. Atstovų susirinkimas Kodeksą tvirtina, keičia ar pildo vadovaudamasis atstovų susirinkimo darbo reglamentu. Kodeksą atstovų susirinkimą iniciavusių asmenų siūlymu atstovų susirinkimas tvirtina paprasta balsų dauguma. Kodekso arba jo pakeitimų ar papildymų projektus atstovų susirinkimą inicijavę asmenys viešai paskelbia ne mažiau kaip prieš 15 dienų iki atstovų susirinkimo dienos.
49. Šia Visuomenės informavimo įstatymo nuostata viešojo administravimo įgaliojimai norminio reglamentavimo srityje (priimti norminį teisės aktą (Kodeksą) būtiną Visuomenės informavimo įstatymo įgyvendinimui) yra suteikti Visuomenės informavimo etikos asociacijai ir viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijoms, veikiančioms visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus. Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1 punktas, reguliuojantis viešojo administravimo įgaliojimų suteikimo tvarką, nereikalauja, jog įstatyme, kuriuo yra suteikiami viešojo administravimo įgaliojimai, būtų privalomai nurodomas teisės subjekto pavadinimas. Visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje subjektų, kuriems yra suteikiami viešojo administravimo įgaliojimai, ratas nėra baigtinis, taip pat nėra nurodyti visų minėtų subjektų pavadinimai (konkrečiai įvardijama tik Visuomenės informavimo etikos asociacija), tačiau kiti subjektai yra apibūdinami aiškiai apibrėžtais požymiais (tai viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijos, veikiančios visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus). Taip pat Visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta ir viešojo administravimo įgaliojimų įgyvendinimo forma – Kodeksą tvirtina viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkimas.
50. Taigi Visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje nurodytų viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos veikla, susijusi su Kodekso priėmimu, pripažintina viešuoju administravimu.
51. Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 17 punktas nustato, kad Teisės aktų registro objektais yra įgaliotų atlikti viešąjį administravimą asociacijų, valstybės ar savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, valdymo organų priimti norminiai teisės aktai.
52. Nustačius, kad viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkime priimtas Kodeksas, kuris pagal nustatomų elgesio taisyklių pobūdį atitinka norminio teisės akto požymius, yra priimtas vykdant viešojo administravimo funkcijas, pripažintina, jog Kodeksas yra Teisės aktų registro objektas.
53. Teisėkūros pagrindų įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1–18 punktuose nurodyti teisės aktai registruojami ir oficialiai skelbiami Teisės aktų registre. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad teisės akto įregistravimas ir paskelbimas Teisės aktų registre laikomas oficialiu teisės akto paskelbimu.
54. Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad norminis teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data.
55. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad galioja tik paskelbti įstatymai.
56. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, savo aktuose yra konstatavęs, kad: įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas); įstatymų paskelbimas – būtina sąlyga jiems įsigalioti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas); įstatymu turi būti nustatyta įstatymų paskelbimo tvarka ir informacijos šaltinis, kuriame įstatymai turi būti paskelbti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas); įstatymų paskelbimas turi būti toks, kad teisės subjektai būtų tikri, jog paskelbtas įstatymas ir yra būtent tas, kurį priėmė Seimas arba kuris buvo priimtas referendumu; toks įstatymų paskelbimas yra oficialus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas); oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik įstatymams įsigalioti, bet ir tam, kad teisės subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimai); demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimai); įstatymai turi būti paskelbti viešai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas); teisė negali būti nevieša (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimai).
57. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“, atsižvelgiant į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 9 d. nutarimai).
58. Oficialus viešas viso teisės akto paskelbimas nėra savitikslis dalykas – tai reikalinga, kad teisės subjektai žinotų, koks yra atitinkamas teisės aktas, galėtų susipažinti su visu teisės aktu ir jį vykdyti. Taigi oficialaus viešo viso teisės akto paskelbimo paskirtis ir prasmė yra ta, kad jis tampa prieinamas teisės subjektams ir yra pašalinamos bet kokios abejonės dėl jo turinio autentiškumo. Įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti tokį su oficialiu teisės aktų paskelbimu susijusių santykių teisinį reguliavimą, kad teisės aktai būtų prieinami visiems teisės subjektams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas).
59. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui nurodė, jog apie Kodekso patvirtinimą 2016 m. vasario 29 d. – kovo 1 d. pranešė stambiausios visuomenės informavimo priemonės ir Asociacija savo interneto svetainėje, o 2016 m. kovo 7 d. Kodekso tekstas buvo paskelbtas Asociacijos interneto svetainėje bei apie tai 2016 m. kovo 8 d. buvo viešai pranešta per naujienų agentūrą „Baltic News Service“. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodytas Kodekso paskelbimas negali būti pripažintas oficialiu šio norminio teisės akto paskelbimu, nes toks Kodekso paskelbimas neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatymo normų, reguliuojančių teisės aktų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką.
60. Nors Kodeksas yra Teisės aktų registro objektas, tačiau jis nėra įregistruotas ir paskelbtas Teisės aktų registre, todėl Kodeksas nėra įsigaliojęs ir negali būti taikomas (Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 str. 2 d. 17 p., 19 str. 1 ir 3 d., 20 str. 1 d.).
61. Šio administracinio ginčo dalykas yra Komisijos sprendimas, kuriuo pripažinta, jog pareiškėjas pažeidė profesinę etiką (Kodekso 20 straipsnį).
62. Kaip matyti iš Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio, reglamentuojančio Visuomenės informavimo etikos komisijos veiklą, Komisija nagrinėja skundus dėl profesinės etikos pažeidimų, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę, priima sprendimus dėl Kodekso pažeidimų bei įpareigoja atsakingą viešosios informacijos leidėją ar skleidėją paskelbti tokį Komisijos sprendimą bei įgyvendinti paneigimo tvarką pagal Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnį, t. y. taiko poveikio priemones. Nors pagal savo paskirtį Komisija pirmiausia yra savitvarkos institucija, tačiau pagal pirmiau nurodytas funkcijas matyti, kad ji kartu vykdo ir viešajam administravimui priskirtinus įgaliojimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1316-1062/2019).
63. Atsižvelgdama į paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog Komisija, priimdama konkrečias teisines pasekmes sukeliančius sprendimus dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų (Visuomenės informavimo įstatymo 461 str. 6 d.), veikia viešojo administravimo srityje.
64. Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 5 dalis nustato, kad Komisija savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais teisės aktais, taip pat Kodeksu, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“.
65. Ginčijamas Komisijos sprendimas yra priimtas vykdant viešojo administravimo įgaliojimus, todėl šis sprendimas, be kita ko, turi atitikti ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatas.
66. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio dalyje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.
67. Komisijos 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. EKS-42/17 yra grindžiamas negaliojančio teisės akto (Kodekso) normomis, todėl savo turiniu prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai (aukštesnės galios teisės aktui), o tai yra pagrindas minėtą ginčijamą Komisijos sprendimą panaikinti (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
68. Šiuo pagrindu panaikinus ginčijamą teisės aktą, kitos pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nėra reikšmingos, todėl išplėstinė teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
69. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ skundą patenkinti.
Panaikinti Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. EKS-42/17 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Stasys Gagys
Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys
Virginija Volskienė