Administracinė byla Nr. eA-305-502/2021
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00144-2019-7
Procesinio sprendimo kategorija 7.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl raštų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. vasario 18 d. kreipėsi į teismą su skundu, jį patikslino 2019 m. kovo 18 d., prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus (toliau – ir VSDFV Mažeikių skyrius) 2018 m. gruodžio 14 d. rašto Nr. (8.20)I-26198 „Dėl D. G. skolos valstybės biudžetui“ sprendimą dėl įsiskolinimo valstybės biudžetui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2019 m. sausio 24 d. raštą Nr. (9.8E)I-553 „Dėl fondo valdybos Mažeikių skyriaus veiksmų“.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad savo SODROS elektroninėje paskyroje 2018 m. lapkričio 19 d. rado paruoštą VSDFV Mažeikių skyriaus 2018 m. rugpjūčio mėnesio raštą apie įsiskolinimą Lietuvos valstybės biudžetui. Pareiškėjas išsiuntė užklausą, tačiau gavo neaiškius ir nesuprantamus atsakymus dėl duomenų pateikimo už laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. mokėtas įmokas vaikų išlaikymui. Praėjus ilgam laiko tarpui, pareiškėjas nerado mokėjimo kvitų ar kitų dokumentų, tik kai kuriuos bankinius pavedimus, todėl atsakovui pateikė tuos dokumentus, kuriuos rado, tačiau pareiškėjas vis tiek liko skolingas. Pareiškėjas nurodė, kad skolą, tuomet dar su Vaikų išlaikymo fondo darbuotoja, sulaukus mergaitėms pilnametystės ((duomenys neskelbtini)), suderino ir iš karto sumokėjo, o darbuotoja patikino, kad jokios skolos nėra ir pareiškėjas yra atsiskaitęs. 2012 m. rugsėjo mėnesį pareiškėjas su V. Č. antstolių kontora baigė ginčą dėl vykdymo išlaidų ir vykdomoji byla buvo užbaigta, gavus patikinimą, kad pareiškėjas nėra skolingas. 2018 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas parašė skundą VSDFV bei nurodė susidariusią problemą, kad yra suėjusi senatis, tačiau pareiškėjo skundas buvo atmestas.
3. Pareiškėjas, prašydamas taikyti ieškinio senatį, rėmėsi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 „Dėl priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių (toliau – ir Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklės) 69 punktu.
4. Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 24 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. AV-206/1198 iš skolininko D. G. vaikams P. G. bei D. G. išlaikyti nustatyta mokėti po 1/3 dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau kaip 1 MGL kiekvienam vaikui kas mėnesį išieškotojai L. G.. Kadangi skolininkas vaikams išlaikymo nemokėjo, L. G. kelis kartus kreipėsi į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administraciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo administracija) dėl vaiko išlaikymo išmokų skyrimo.
6. Apie paskirtas ir mokamas vaikų išlaikymo išmokas bei prievolę grąžinti skolą valstybės biudžetui ir apie vaikų išlaikymo išmokų mokėjimų nutraukimą, Fondo administracija D. G. pranešė registruotu laišku, išsiųstu 2012 m. gegužės 3 d. raštu Nr. (V1-2622/2010) D2-13543 „Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo“. Pagal L. G. prašymus valstybė buvo perėmusi D. G. pareigą mokėti lėšas vaikams išlaikyti, t. y. už laikotarpius nuo 2011 m. rugsėjo iki 2011 m. balandžio 30 d., nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. vaikų išlaikymo išmokų įsiskolinimas sudarė iš viso 1 114,80 Eur. Skolininkas D. G. Vaikų išlaikymo fondo administracijai 2011 m. lapkričio 8 d. sumokėjo 3 166,24 Lt (917,01 Eur skolos (888,84 Eur išmokų ir 97,24 Eur palūkanų).
7. Pagal L. G. 2011 m. spalio 20 d. prašymą Nr. D1-22467, antstolio V. Č. 2011 m. spalio 10 d. pažymą Nr. 0116/10/02112, Fondo administracija 2012 m. sausio 24 d. sprendimais Nr. V2-992, V2-994 paskyrė išmokėti pareiškėjo vaikams po 195 Lt (56,48 Eur) dydžio išmoką per mėnesį už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., kurią išmokėjo 2012 m. sausio 31 d. Taigi, po pareiškėjo skolos sumokėjimo 2011 m. lapkričio 8 d., Fondo administracija 2012 m. sausio 31 d. išmokėjo išmokas abiem vaikams už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., iš viso 225,96 Eur, kurių pareiškėjas valstybei nėra grąžinęs, todėl iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo skaičiuojamos palūkanos, o nuo 2018 m. sausio 1 d. delspinigiai. Pareiškėjas nei Fondo administracijai, nei VSDFV Mažeikių skyriui nėra pateikęs dokumentų, kurie patvirtintų, kad 2011 m. rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais vaikams teikė visišką išlaikymą po 420 Lt (121,64 Eur) per mėnesį.
8. Iš Fondo administracijos 2018 m. sausio 1 d. gautais duomenimis, D. G. įsiskolinimas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui yra 593,98 Eur, iš jų: 225,96 Eur išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų (už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d.) ir 368,02 Eur palūkanų (už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.). Laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. priskaičiuota 12,20 Eur delspinigių.
9. Atsakovas akcentavo, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pakeitimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, jog išmokėtos išmokos ir apskaičiuoti delspinigiai iš skolininko išieškomi Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais ir terminais. Tai blanketinė teisės norma, nukreipianti į Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytus skolų išieškojimo būdus ir terminus. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnyje reglamentuojamas į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių palūkanų bei baudų 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Pagal bendrąją materialinių teisės normų galiojimo laike taisyklę, teisės normos yra taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip. Pakeitimo įstatyme nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja nuo 2018 m. sausio 1 d., t. y. šio įstatymo galiojimas atgal nenustatytas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo vaikų išlaikymo išmokų įsiskolinimui, atsiradusiam iki 2017 m. gruodžio 31 d., senaties terminas negali būti taikomas. Taip aiškindamas Valstybinio socialinio draudimo įstatyme įtvirtinto 5 metų priverstinio išieškojimo senaties termino taikymą yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-220-552/2015.
10. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pagal iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusį vaiko išlaikymo išmokų išieškojimo teisinį reglamentavimą, vaiko išlaikymo išmokų ir palūkanų išieškojimo senaties terminas nei Vaikų išlaikymo fondo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. Al-179 patvirtintame Išmokėtų iš Vaikų išlaikymo fondo išmokų atgavimo iš skolininkų tvarkos apraše (toliau – ir Tvarkos aprašas) nebuvo reglamentuojamas. Pareiškėjas iki 2017 m. gruodžio 31 d. negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad po 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai įstatymo redakcijai, jo prievolei, kurios jis pažeisdamas teisės normas, nevykdė, bus taikomas senaties terminas. Pareiškėjo, kaip skolininko pareiga grąžinti valstybės išmokėtas išmokas, išieškojimą neapribojant jokiais terminais, yra įtvirtinta tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.204 straipsnio 3 dalyje, tiek iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusiame Vaikų išlaikymo fondo įstatyme (1 str. 1 d.), tiek Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatyme (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) (14 str.) ir yra skirta užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą.
11. VSDFV Mažeikių skyrius teismui pateikė 2019 m. gegužės 13 d. raštą Nr. (1.51E)DV-S-17851, kuriame patikslino pareiškėjo įsiskolinimo sumą Lietuvos Respublikai. Pateiktame rašte nurodė, kad VSDFV Mažeikių skyrius savo iniciatyva atliko už vaiko išlaikymo išmokų įsiskolinimą skaičiuojamų 5 proc. metinių palūkanų apskaičiavimo patikrinimą ir nustatė, kad Fondo administracija skolininkui palūkanas apskaičiavo neteisingai, t. y. Fondo administracijos apskaičiuotos palūkanos – 368, Eur, Fondo valdybos Mažeikių skyriaus perskaičiuotų palūkanų suma – 66,90 Eur. 2019 m. gegužės 13 d. duomenimis D. G. įsiskolinimas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui sudarė 305,06 Eur, iš jų: 225,96 Eur išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų skola (už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d.) ir 66,90 Eur palūkanų (už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.). Laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. priskaičiuota 12,20 Eur delspinigių.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo skola susidarė Vaikų išlaikymo fondo administracijai mokėjus išmokas pareiškėjo vaikų išlaikymui. Iš Vaikų išlaikymo fondo administracijos perimtais duomenimis 2018 m. sausio 1 d. pareiškėjo įsiskolinimas valstybės biudžetui buvo 593,98 Eur, iš jų: 225,96 Eur išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų (už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d.) ir 368,02 Eur palūkanų (priskaičiuotų iki 2017 m. gruodžio 31 d.). Apie susidariusį įsiskolinimą valstybės biudžetui pareiškėjas informuotas VSDFV Mažeikių skyriaus 2018 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. (8.20) I-24018. VSDFV Mažeikių skyrius, įvertinęs pareiškėjo 2018 m. lapkričio 26 d. pakartotinai pateiktą prašymą dėl skolos perskaičiavimo bei papildomus dokumentus, 2018 m. gruodžio 14 d. informavo, kad pateikti dokumentai jau buvo įvertinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos, perskaičiuojant pareiškėjo vaikų išlaikymo išmokų įsiskolinimą ir permoka L. G. nenustatyta.
14. VSDFV nurodė, kad Pakeitimo įstatymas 2 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja nuo 2018 m. sausio 1 d. Taigi, remiantis minėta nuostata, įstatymų leidėjas Pakeitimo įstatymui nustatė įprastą teisės aktų įsigaliojimo taisyklę – Pakeitimo įstatymo nuostatų galia yra nukreipta į ateitį. Nei Pakeitimo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatyme nėra nustatyta, kad iki 2017 m. gruodžio 31 d. susidariusioms vaikų išlaikymo išmokų skoloms materialinės teisės normos, reglamentuojančios skolų išieškojimą, yra taikomos atgaline data.
15. Nagrinėjamu atveju turi būti laikomasi lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principo. Pareiškėjas iki 2017 m. gruodžio 31 d. negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad po 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai minėto įstatymo redakcijai, jo prievolei, kurios jis pažeisdamas teisės normas nevykdė, bus taikomas senaties terminas. Pareiškėjo skunde nurodyto Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio bei Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 69 punkto nuostatos taikomos juridiniams faktams, atsiradusiems po 2018 m. sausio 1 d.
II.
16. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
17. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius, susijusius su vaikų išlaikymo išmokos išieškojimu, reglamentuoja Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymas bei Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatymas. Teismas apžvelgė Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktų, Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas.
18. Teismas nustatė, kad:
18.1 Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 8 d. atliko mokėjimą 3 166,24 Lt (917 Eur) Vaikų išlaikymo fondo administracijai. Kitų pareiškėjo mokėjimų, skirtų Vaikų išlaikymo fondo administracijai byloje nėra. Teismas vertino, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas sumokėjo už vaikų išlaikymą, padengtą vaikų išlaikymo išmokomis, už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 28 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. ir 2011 m. birželio mėnesį. Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 8 d. mokėjimu taip pat padengė palūkanas, kurios susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 28 d. iki 2011 m. balandžio mėn. ir 2011 m. birželio mėn. Palūkanų bendra suma sudarė 97,24 Lt (28,16 Eur).
18.2 L. G. 2011 m. spalio 15 d. kreipėsi į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondą su prašymu atnaujinti vaikų išmokų mokėjimą dukroms bei pateikė antstolio V. Č. pažymą „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“, kurioje nurodyta, kad 2011 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais antstolis išmokėjo po 314,20 Lt. 2012 m. sausio 24 d. Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktoriaus sprendimais Nr. V2-992 ir V2-994 „Dėl išmokos iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“ pareiškėjo dukroms 2011 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais išmokėta po 195 Lt, iš viso 780 Lt (225,92 Eur). Teismas vertino, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų padengęs 225,92 Eur įsiskolinimą, todėl sprendė, kad atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius pagrįstai reikalauja pareiškėjo padengti susidariusį įsiskolinimą Lietuvos Respublikos valstybei.
19. Apibendrindamas teismas nurodė, kad Vaikų išlaikymo fondo administracija, išmokėjusi vaikų išlaikymo išmoką, sumokėdavo lėšas vaikui išlaikyti, kurias privalo mokėti asmuo pagal teismo sprendimą ar teismo patvirtintą vaiko išlaikymo sutartį. Pareiškėjui tam tikrais laikotarpiais neskyrus išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams, išmokos buvo mokamos iš Vaikų išlaikymo fondo. Antstolis V. Č. 2012 m. rugsėjo 4 d. priėmė patvarkymą grąžinti vykdomąjį dokumentą, kuriame nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 3 d. skolininkas D. G. visiškai atsiskaitė. Todėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo vykdomasis dokumentas Nr. N2-325-127/2010 dėl išlaikymo išieškojimo buvo įvykdytas, pareiškėjo nepilnametėms dukroms gaunant visas pagal vykdomąjį dokumentą priteistas išlaikymo sumas. Dalis minėto vykdomojo dokumento buvo įvykdytas Vaikų garantinio fondo išmokomis, kurias pareiškėjas įpareigotas sumokėti.
20. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad šiuo atveju yra suėjęs 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią teisės normos dėl išieškojimo senaties taikymo pakeičia subjektines asmenų teises ir pareigas, ir tai yra materialinės teisės normos. Pagal bendrąją materialinių teisės normų galiojimo laike taisyklę, jos yra taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip. Siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Teismas vertino, kad pareiškėjas iki 2017 m. gruodžio 31 d. negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad po 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo redakcijai, pareiškėjo neįvykdytai prievolei bus taikomas senaties terminas. Teismas konstatavo, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo 2018 m. sausio 1 d. atsiradusiam vaikų išlaikymo išmokų įsiskolinimui, todėl iki minėtos datos neįvykdytai pareiškėjo prievolei senaties terminas netaikytinas.
21. Teismas pažymėjo, kad VSDFV Mažeikių skyrius 2018 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. (8.20) I-26198 „Dėl D. G. skolos valstybei biudžetui“ nurodė, jog pareiškėjo įsiskolinimas 2018 m. lapkričio 23 d. sudarė 593,98 Eur, iš jų: 225,96 Eur vaiko išlaikymo išmokų įsiskolinimas; 368,02 Eur – palūkanos. VSDFV Mažeikių skyrius 2019 m. gegužės 13 d. patikslino, kad pareiškėjo įsiskolinimas 2019 m. gegužės 13 d. sudarė 305,06 Eur, iš jų: 225,96 Eur vaikų išlaikymo išmokų skola, 66,90 Eur palūkanos ir 12,20 Eur delspinigiai. Teismas vertino, kad nors, atsakovas 2018 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. (8.20) I-26198 nurodė netikslią pareiškėjo įsiskolinimo valstybės biudžetui sumą, tačiau tai laikytina formaliu pažeidimu, nesudarančiu pagrindo naikinti patį skundžiamą raštą, nes nurodyta įsiskolinimo valstybei suma už vaikų išlaikymo išmokų išmokėjimą nepakito.
III.
22. Pareiškėjas D. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.
23. Pareiškėjo manymu, teismas nepakankamai įsigilino į visas išdėstytas aplinkybes ir klaidingai ir neteisėtai jas įvertino, o kai kurias aplinkybes net nenagrinėjo ir teismo sprendime apie jas net neužsimenama.
24. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog jis padengė 225,92 Eur įsiskolinimą. Pareiškėjas nurodo, kad jis 1 000 Lt įmoką išieškotojai sumokėjo 2011 m. spalio 24 d., kai mergaitės sulaukė pilnametystės ir pagrindai skirti Vaikų išlaikymo fondo lėšas buvo pasibaigę. Apie šį pavedimą ji 2011 m. lapkričio 10 d. informavo Vaikų išlaikymo fondą. Todėl Vaikų išlaikymo fondas, priimdamas 2012 m. sausio 24 d. sprendimą, privalėjo išlaikymo neskirti, nes įsiskolinimas buvo sumokėtas. Byla buvo antstolių žinioje ir jeigu dar buvo įsiskolinimas, jis turėjo būti išieškomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad 2011 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į Vaikų išlaikymo fondą dėl skolos padengimo, darbuotoja patvirtino, kad skolos nėra, nors L. G. prašymas skirti išmoką buvo teiktas 2011 m. spalio 20 d., apie kurį pareiškėjui nebuvo užsiminta ar kaip nors kitaip informuota. Visos nurodytos aplinkybės, pareiškėjo manymu, parodo Vaikų išlaikymo fondo darbuotojų priveltas klaidas ir nekompetenciją.
25. Pareiškėjas, remdamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsniu, Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 69 punktu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino. Pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendime nurodytos išnagrinėtos administracinės bylos kaip teismų praktika nieko bendro neturi su pareiškėjo skundo senatimi. Atsakovas teigė, kad „Apie paskirtas ir mokamas vaikų išlaikymo išmokas bei prievolę grąžinti skolą valstybės biudžetui ir apie vaikų išlaikymo išmokų mokėjimų nutraukimą, Fondo administracija D. G. pranešė registruotu laišku išsiųstu 2012 m. gegužės 3 d. raštu Nr. (V1-2622/2010) D2-13543 „Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo“. Tačiau pareiškėjas pažymi, kad jokio laiško ar informacijos anksčiau jis negavo ir tai patvirtinančių įrodymų taip pat nėra, nors pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą jį privalėjo informuoti.
26. Atsakovas VSDF Mažeikių skyrius atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytas faktines ir argumentus. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo kaip skolininko pareiga grąžinti valstybės išmokėtas išmokas, išieškojimą neapribojant jokiais terminais, yra įtvirtinta tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.204 straipsnio 3 dalyje, tiek iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusiame Vaikų išlaikymo fondo įstatyme (1 str. 1 d.), tiek Pakeitimo įstatyme (14 str.) ir yra skirta užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą.
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimą palikti nepakeistą. VSDFV atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui bei laikosi nuomonės, kad VSDFV Mažeikių skyrius pagrįstai reikalauja pareiškėją sumokėti susidariusį įsiskolinimą Lietuvos Respublikos valstybei. Remdamasis Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 5, 6 punktais, Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, nurodo, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju netaikytinas. Taip pat pažymi, kad pareiškėjo nurodytos teisės aktų nuostatos (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnis bei Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 69 punktas) taikomos juridiniams faktams, atsiradusiems po 2018 m. sausio 1 d. VSDFV manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines teises normas, motyvuotai ir pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
28. Ginčas byloje kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2018 m. gruodžio 14 d. rašto Nr. (8.20)I-26198 „Dėl D. G. skolos valstybės biudžetui“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. sausio 24 d. rašto Nr. (9.8E)I-553 „Dėl fondo valdybos Mažeikių skyriaus veiksmų“ teisėtumo ir pagrįstumo.
29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad VSDFV Mažeikių skyrius pagrįstai reikalauja pareiškėjo D. G. padengti susidariusį įsiskolinimą Lietuvos Respublikos valstybei, taip pat sprendė, kad po 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo redakcijai senaties terminas skaičiuojamas nuo 2018 m. sausio 1 d. atsiradusiam vaikų išlaikymo išmokų įsiskolinimui, todėl iki minėtos datos neįvykdytai pareiškėjo prievolei senaties terminas netaikytinas.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, mano, kad teismas nepakankamai įsigilino į visas išdėstytas aplinkybes ir klaidingai bei neteisėtai jas įvertino. Pareiškėjo teigimu, jis įsiskolinimą yra padengęs, be to šiuo atveju taikytinas 5 metų ieškinio senaties terminas išmokoms išieškoti.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
32. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas, savo SODROS paskyroje pastebėjęs atsakovo ruoštą raginimą Vaikų išlaikymo fondui sumokėti skolą, elektroniniu paštu 2018 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu informuoti, kaip atsirado skola ir delspinigiai. VSDFV Mažeikių skyrius 2018 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. (8.20)I-24018 „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėją informavo, kad jo bendras įsiskolinimas 2018 m. lapkričio 23 d. valstybės biudžetui yra 593,98 Eur, pareiškėjas yra skolingas už vaikui P. G. laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. išmokėtas išmokas – 112,98 Eur bei 184,01 Eur palūkanų, už vaikui D. G. laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. išmokėtas išmokas – 112,98 Eur bei 184,01 Eur palūkanų. Pareiškėjas, manydamas, kad atsakymo, iš kur atsirado skola, negavo, elektroniniu paštu 2018 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į atsakovą bei pateikė turimus mokėjimo nurodymus.
33. VSDFV Mažeikių skyrius 2018 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. (8.20)I-26198 „Dėl D. G. skolos valstybės biudžetui“, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, pareiškėją informavo, kad nenustatė permokos L. G., o pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai jau buvo įvertinti Vaikų išlaikymo fondo, priminė, kad pareiškėjo įsiskolinimas 2018 m. lapkričio 23 d. valstybės biudžetui yra 593,98 Eur, taip pat pažymėjo, kad, jeigu per 10 kalendorinių dienų nuo informacijos gavimo dienos pareiškėjas nepadengs įsiskolinimo, nepateiks prašymo dėl skolos išdėstymo dalimis arba dokumentų, įrodančių, kad sumokėjo teismo priteistą sumą vaiko išlaikymui, bus pradėtas skolos išieškojimas priverstine tvarka. Pareiškėjas šį VSDFV Mažeikių skyriaus atsakymą 2018 m. gruodžio 27 d. apskundė VSDFV, skunde nurodydamas, kad yra nepagrįstai kaltinamas įsiskolinimu valstybės biudžetui ir prašydamas nutraukti neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu. VSDFV, privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2019 m. sausio 24 d. rašte Nr. (9.8E)I-553 „Dėl Fondo valdybos Mažeikių skyriaus veiksmų“ konstatavo, kad VSDFV Mažeikių skyriaus veiksmai skaičiuojant ir išieškant skolą yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
34. Pareiškėjas minėtus VSDFV Mažeikių skyriaus 2018 m. gruodžio 14 d. ir VSDFV 2019 m. sausio 24 d. raštus apskundė teismui, teigdamas, kad visą skolą yra sumokėjęs, tačiau iš atsakovo gavo neaiškius ir nesuprantamus atsakymus dėl skolos susidarymo, o jo skundas VSDFV nepagrįstai buvo atmestas.
35. Pažymėtina, kad administraciniame teisme nagrinėjamos bylos dėl individualaus administracinio akto teisėtumo ribas apibrėžia ne tik pareiškėjo suformuluotas skundo dalykas, bet pirmiausiai procesas, kuris vyko viešojo administravimo institucijoje, kurios sprendimas, veiksmai ar neveikimas yra skundžiami administraciniam teismui, t. y. administraciniame teisme nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia suinteresuoto asmens kreipimasis dėl tam tikro sprendimo priėmimo ir viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas ar atlikti veiksmai. Administracinis teismas sprendžia dėl administracinių sprendimų ar veiksmų teisėtumo atsižvelgdamas į tai, koks prašymas buvo paduotas institucijai ir kokį sprendimą turėjo teisę priimti institucija nagrinėdama jai paduotą prašymą, ar priimtas sprendimas atitinka aukštesnės galios teisės aktus, ar šis sprendimas priimtas surinkus pakankamai faktinių duomenų, ar nagrinėjant klausimą nebuvo pažeistos procedūrinės taisyklės, o kartu ir besikreipiančio asmens teisės. Administracinis teismas neturi kompetencijos išspręsti klausimą, kuris nebuvo išnagrinėtas institucijoje, arba priimti administracinį sprendimą, nes byloje yra tikrinamas tik viešojo administravimo subjekto sprendimo, veiksmų ar neveikimo teisėtumas, t. y. vykdoma viešojo administravimo subjekto kontrolė (ABTĮ 3 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-704-602/2018).
36. Iš nutarties 32–33 punktuose nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV Mažeikių skyrių, siekė išsiaiškinti, iš kur atsirado skola, nurodyta jo SODROS paskyroje. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundžiamo VSDFV Mažeikių skyriaus rašto, kuriuo pateiktas atsakymas į pareiškėjo 2018 m. lapkričio 26 d. elektroniniu paštu atsiųstą paklausimą, turėjo vertinti, ar šis paklausimas laikytinas skundu ar prašymu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo prasme ir atitinkamai spręsti, kokia tvarka nagrinėtinas – kaip skundas pagal Viešojo administravimo įstatymo trečiąjį skirsnį, reglamentuojantį administracinę procedūrą, ar kaip prašymas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintas Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles. Teismas turėjo vertinti, kokius veiksmus pagal pareiškėjo pateiktą paklausimą atsakovas privalėjo atlikti, taip pat tai, ar atsakovo pateiktas atsakymas į pareiškėjo paklausimą atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus.
37. Pastebėtina ir tai, kad viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011). Administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami rekomendacinio, informacinio, konstatuojamojo pobūdžio viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-671/2011; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-29/13). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino, ar skundžiamas atsakovo raštas sukelia kokias nors realias teisines pasekmes.
38. Taigi, pirmosios instancijos teismas nevertino aukščiau aptartų byloje reikšmingų aspektų, o vertino aplinkybes, susijusias su Vaikų išlaikymo fondo administracijos priimtais sprendimais dėl išmokos iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo, išmokėtomis sumomis, bei VSDF Mažeikių skyriaus veiksmus, reikalaujant pareiškėją padengti susidariusį įsiskolinimą Lietuvos Respublikos valstybei, tačiau iš skundžiamo atsakovo rašto turinio matyti, kad toks reikalavimas jame nėra suformuluotas, t. y. šiame rašte nėra priimtas sprendimas priverstine tvarka išieškoti iš pareiškėjo laiku nesumokėtas išmokas, palūkanas ir priskaičiuotus delspinigius, skundžiamame atsakovo rašte, atsižvelgiant į pareiškėjo 2018 m. lapkričio 26 d. paklausimą, tik pateikta informacija apie susidariusį įsiskolinimą valstybės biudžetui, galimus institucijos veiksmus, pareiškėjui nepadengus įsiskolinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti motyvai galėtų būti aktualūs ir vertintini tuo atveju, jei byloje būtų ginčijamas konkretus atsakovo sprendimas dėl išmokų, palūkanų ir delspinigių iš pareiškėjo išieškojimo. Šiuo aspektu paminėtina, kad pagal Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, išmokėtos išmokos ir apskaičiuoti delspinigiai iš skolininko išieškomi Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais ir terminais. Socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo būdai nustatyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnyje.
39. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs ir neįvertinęs bylai reikšmingų aplinkybių, kurios turi esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo neišnagrinėti esminiai bylos klausimai negali būti nagrinėjami vien apeliacinės instancijos teisme.
40. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė