Administracinė byla Nr. I-626-121/2014
Teisminio proceco Nr. 3-61-3-02109-2013-1
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 6.6.1; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius 2014 m. sausio 7 d.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijos Puzinskaitės, Henriko Sadausko ir Nijolės Žalnieriūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui R. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėjas R. R. kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1–6), kurį patikslino (b.l. 46–52), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2013-06-11 rašte Nr. (75)-18-1423 išdėstytą sprendimą netenkinti pareiškėjo 2013-05-22 prašymą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, neišmokėtos valstybinės pensijos dalį (44 165,92 Lt) nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01, kurią atsakovas atsisakė išmokėti 2013-06-11 raštu Nr. (75)-18-1423; 3) atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos paduoti.
Paaiškino, kad nuo 2007-10-16 jam buvo paskirta 1 945,93 Lt dydžio valstybinė pareigūno pensija (toliau – Pensija). Tačiau nuo 2010-01-01 atsakovas pradėjo mokėti sumažintą Pensiją, t.y. 467,02 Lt, kuri buvo sumažinta vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) nuostatas. Pasak pareiškėjo, taikant Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą ir Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, kurios prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, jo konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeistos.
Teigia, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Konstitucinis Teismas (KT) ne kartą pažymėjo, kad, neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. KT 2003-07-04 nutarime konstatuota, kad asmens reikalavimai išmokėti jam paskirtą Pensiją yra ginami ne tik pagal Konstitucijos 52 straipsnį, bet ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį.
Pasak pareiškėjo, tokiu būdu neteisėtai yra apribotas mokamos Pensijos dydis ir, remdamasis KT 2002-04-23 ir 2002-11-25 nutarimais, pažymi, kad sumažintos Pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t.y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija. Net ir tokiais išimtiniais atvejais Pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų: toks Pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą. Savo poziciją dėl neteisėtai sumažintos Pensijos grindžia ir KT 2000-06-30, 2002-11-25, 2012-02-06 nutarimais.
Tvirtina, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalį atsakovas pareiškėjui nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01 nepagrįstai sumažindamas jam priklausančią Pensiją, neišmokėjo 12 670,08 Lt Pensijos dalies, pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalį atsakovas – neišmokėjo 31 495,84 Lt paskirtos Pensijos.
Anot pareiškėjo, įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu, neatsižvelgdamas į kintančius valstybės ekonomikos rodiklius, nepagrįstai sumažino Pensijas pensininkams, nepaisant jų nuosavybės formos,
pasielgė neteisėtai. Tai sudarė neteisėtą pagrindą sumažinti pareiškėjo Pensiją ir tuo sukėlė pasekmes (turtinę ir neturtinę žalą (Civilinio kodekso 6.271 str.)).
Termino skundui paduoti praleidimo priežastimis nurodė tai, kad iki 2009-09-21 neturėjo jokio teisinio pagrindo manyti, kad Laikinasis įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Buvo įsitikinęs, jog tokio pobūdžio skundams terminas skaičiuojamas nuo KT 2012-02-06 nutarimo ir baigiasi 2015 m. rugsėjį. Be to, savo įsitikinimus grindžia ir Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) pirmininko 2010-06-30 įsakymu Nr. T-55, kuriame nurodyta, jog pratęsiami pradėtų pasiruošimų byloms nagrinėti terminai, neskiriamos bylos teisėjams. Atsižvelgęs į didelį VAAT krūvį ir savo įsitikinimus, jog terminas yra nepraleistas, neskubėjo teikti teismui skundo. Pažymi, kad terminas praleistas nežymiai.
Atsakovas ir atsakovės Valstybės atstovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD) atsiliepimuose į skundą ir į patikslintą skundą su skundais nesutinka, prašo juos atmesti kaip nepagrįstus (b.l. 17–18, 60–61).
Paaiškino, kad, įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjui paskirta (mokėtina) Pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalies ir 5 str. 1 dalies nuostatomis, taikant šio įstatymo 1 ir 2 prieduose nurodytas formules. KT 2004-12-13 nutarime konstatavo, jog visi teisinių santykių subjektai privalo vykdyti įstatymus tol, kol jie nėra pakeisti arba panaikinti arba nėra KT pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Tad VSD iki KT 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo, t.y. iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, mokėdamas pareiškėjui pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalies ir 5 str. 1 dalies nuostatas sumažintą Pensiją, tinkamai vykdė teisės aktų nuostatas. Pabrėžė, kad Pensijos dalies neišmokėjimas pareiškėjui buvo sąlygotas ne VSD veiksmų, nes šiuo atveju Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Laikinąjį įstatymą, kurio atitinkamos nuostatos KT buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, netinkamai reglamentavo Pensijos mokėjimo klausimus (LVAT 2012-07-23 nutartis byloje Nr. A-552-2747-12).
Taip pat atkreipė dėmesį, jog iki KT 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo, t.y. iki 2012 m. rugsėjo mėn., mokėdamas pareiškėjui pagal tuo metu galiojusias teisės aktų, reglamentuojančių valstybinių pensijų skaičiavimą ir mokėjimą, nuostatas, sumažintą valstybinę pensiją, VSD tinkamai vykdė teisės aktų nuostatas, nes, kol įstatymai nėra KT pripažinti prieštaraujančiais, tol jie yra vykdytini. Taigi, panaikinti 2013-06-11 rašte Nr. (75)-18-1423 išdėstytą sprendimą nėra teisinio pagrindo.
Terminas skundui pateikti atnaujinamas, skundas tenkinamas iš dalies.
Faktinės bylos aplinkybės.
Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad VSD 2007-10-16 sprendimu Nr. (67)-18-1882 „Dėl pareigūnų valstybinės pensijos skyrimo R. R.“ pareiškėjui nuo 2007-10-16 paskirta 1 945,93 Lt dydžio Pensija (b. l. 13, 25-26).
VSD 2013-05-27 buvo gautas pareiškėjo 2013-05-22 prašymas dėl paskirtos nustatyto dydžio Pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 ir 4 str. 1 dalis ir neišmokėtos Pensijos dydžio paskaičiavimo (b. l. 20–21).
VSD 2013-06-11 sprendime Nr. (75)-18-1423 pareiškėjui nurodė, kad, skaičiuodamas ir mokėdamas laikinai sumažintą Pensiją, vadovavosi tuo metu galiojančiais Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatomis ir Laikinojo įstatymo nuostatomis. Taip pat pažymėjo, kad iki 2012-02-06 KT nutarimo įsigaliojimo, t.y. iki 2012 m. rugsėjo mėn., mokėdamas sumažintą Pensiją, tinkamai vykdė galiojančių teisės aktų nuostatas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas išmokėti Pensijos nepriemoką negali būti tenkinamas (b. l. 9–10).
Pagal teismui pateiktą R. R. Pensijos paskaičiavimą, 2010–2012 metais pareiškėjui sumažinus Pensiją dėl Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalies taikymo, per 2010 metus pareiškėjui iš viso buvo priskaičiuota 18 680,88 Lt Pensijos, per 2011 metus - 19 544,88 Lt Pensijos, per 2012 metus - 12 453,92 Lt Pensijos.
Perskaičiavus Pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjui per 2010 metus iš viso buvo išmokėta 5 604,24 Lt Pensijos, per 2011 metus - 9 843,44 Lt Pensijos, per 2012 metus - 3 736,16 Lt Pensijos (b.l. 24).
Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.
Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjui valstybinės pareigūno pensijos nepriemokos, kuri susidarė dėl nekonstitucinėmis pripažintų įstatymo teisės normų taikymo, priteisimo (priteisimo).
Dėl termino kreiptis į teismą.
Pagal 2005-05-19 Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. X-209 45 str. 1 dalį VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Pensijų įstatymo 45 str. 2 dalyje nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.
Minėta, kad pareiškėjas pirmą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją gavo 2010 m. vasario mėnesį, tad termino kreiptis į teismą su skundu eiga prasidėjo 2010 m. vasarį, baigėsi 2013 m. vasarį, priklausomai nuo dienos, kurią gavo sumažintą pensiją. Pareiškėjas į teismą su skundu išmokėti jam pensijos nepriemoką kreipėsi 2013-06-19 (b.l. 1), t.y. praleidęs 3 metų terminą.
Teismas, nagrinėdamas šią bylą, įvertino praktiką, formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinių teisėjų kolegijų nutartyse administracinėse bylose Nr. A552-519/2013 bei A444-2232/2013.
LVAT nutartyje byloje Nr. A444-2232/2013 pasisakė, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008). Šiuo aspektu LVAT priminė, kad teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose bei 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos E. S. pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, 2000, p. 1) 47 straipsnyje. LVAT darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą. <...> pirmosios instancijos teismas neįvykdė jam tenkančių pareigų, bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą. LVAT pažymėjo, kad, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste pažymėjo ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).
Teismas šiuos LVAT argumentus vertina taip, kad administracinėse bylose dėl valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo teismas turi padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui teismui paduoti, nes nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai gali būti apribota teisė ginti galbūt pažeistas teises. Minėta, jog pareiškėjas tokį prašymą teismui yra pateikęs.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą argumentus, mano, jog jie yra pagrįsti ir sudaro pagrindą prašymui tenkinti. Teismas, priimdamas tokį sprendimą, nurodo, kad teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų iki šiol yra labai nevienoda, vieningos praktikos kol kas nėra, kas neabejotinai sudaro sunkumų pensijų gavėjams apsispręsti, kuomet suėjo terminas kreiptis dėl ginčo ikiteismine ir (ar) teismine tvarka. Tokioje situacijoje piliečiams objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai. Valstybėje susidarytų paradoksali situacija, jog dėl kiekvieno teisės akto pakeitimo (ypač jų pakeitimų, kuriais kaip nors keičiamos piliečių turėtų teisių apimtys), „dėl visa ko“ dera
kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas, darbdavius ir pan., nes gal kada nors ateityje šis teisės aktas (jo pakeitimas) Konstitucinio Teismo sprendimu bus pripažintas nekonstituciniu. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovės Valstybės atstovas nekelia skundo kreiptis į teismą termino praleidimo klausimo.
Todėl teismas atnaujina pareiškėjui R. R. terminą kreiptis su skundu dėl pensijos nepriemokos priteisimo.
Dėl skundžiamo VSD 2013-06-11 rašto Nr. (75)-18-1423 teisėtumo.
Pareiškėjas prašo panaikinti VSD 2013-06-11 raštą Nr. (75)-18-1423, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2013-05-22 prašymas išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, kaip neteisėtą.
Kolegija sutinka su atsakovo VSD argumentais, kad iki KT 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo, t.y. iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, mokėdamas pareiškėjui pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalies ir 5 str. 1 dalies nuostatas sumažintą Pensiją, jis tinkamai vykdė teisės aktų nuostatas, o Pensijos dalies neišmokėjimas pareiškėjui buvo sąlygotas ne VSD veiksmų, nes šiuo atveju Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Laikinąjį įstatymą, kurio atitinkamos nuostatos KT buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, netinkamai reglamentavo Pensijos mokėjimo klausimus (LVAT 2012-07-23 nutartis byloje Nr. A-552-2747-12). VSD, iki KT 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo, t.y. iki 2012 m. rugsėjo mėn., mokėdamas pareiškėjui pagal tuo metu galiojusias teisės aktų, reglamentuojančių valstybinių pensijų skaičiavimą ir mokėjimą, nuostatas, sumažintą valstybinę pensiją, tinkamai vykdė teisės aktų nuostatas, nes, kol įstatymai nėra KT pripažinti prieštaraujančiais, tol jie yra vykdytini, todėl panaikinti 2013-06-11 rašte Nr. (75)-18-1423 išdėstytą sprendimą nėra teisinio pagrindo.
Dėl reikalavimo priteisti Pensijos nepriemoką pagrįstumo.
Pareiškėjas yra buvęs VSD pareigūnas. 1994-12-22 Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 1 str. 3 dalyje (1995-07-04 įstatymo Nr. I-1012, 2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1013, 2006-12-12 įstatymo Nr. X-978 redakcija) nustatyta, k ad inter alia pareigūnų valstybinės pensijos skiriamos pagal specialiuosius įstatymus.
Toks įstatymas yra 2005-05-19 Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas Nr. X-212, kurio 4 str. 1 punkte nustatyta, kad pagal šį įstatymą skiriamos pareigūnų valstybinės pensijos inter alia už tarnybą (1 p.). Šio įstatymo 16 str. 6 dalyje (2005-12-23 įstatymo Nr. X-477 redakcija) nustatyta, kad pensininkui, kuris nėra vienas iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, taip pat nėra ūkininkas ar jo partneris pagal Ūkininko ūkio įstatymą, prie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, iki jis įgis teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją. Kai pensininkas įgyja šią teisę, šioje dalyje nurodytas priedas nebemokamas, neatsižvelgiant į valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, nuo tos dienos, nuo kurios jis tapo vienu iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, arba ūkininku ar jo partneriu.
2010 m. sausio 1 dieną įsigaliojo 2009-02-09 Laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kurio 1 str. 2 d. 1 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas inter alia pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 1 priede nustatyta koeficiento, taikomo apskaičiuojant valstybinių pensijų, rentų ir kompensacijų dalį, apskaičiavimo formulė K = 0,95, kai P < = 70 Lt; K = 1 – {0,05 + [(0,1 – 0,05): (200 – 70)] x (P – 70)}, kai 70 < = P < = 200 Lt; K = 1 – {0,1 + [(0,15 – 0,1): (800 – 200)] x (P – 200)}, kai 200 < = P < = 800 Lt; K = 1 – {0,15 + [(0,2 – 0,15): (1 800 – 800)] x (P – 800)}, kai 800 < = P < = 1 800 Lt; K = 0,8, kai P > = 1 800 (K – koeficientas; P – išmokos (išmokų sumos) dydis).
Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalyje (2010-02-11 įstatymo Nr. XI-680, 2010-10-26 įstatymo Nr. XI-1072 redakcija) nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos
kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka
mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012-06-30 įstatymu Nr. XI-2195 nuo 2012-09-01.
Laikinojo įstatymo 16 str. 4 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė iki 2010-07-01 parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą.
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija; 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“;
pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 str. 4 dalis tiek, kiek įstatymu nėra nustatyti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų esminiai kompensavimo elementai, neprieštarauja Konstitucijai;
nutraukė bylos dalį pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo – prašymus ištirti, ar Laikinojo įstatymo 16 str. 4 dalis tiek, kiek joje nenustatytas pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
Laikinasis įstatymas tiek, kiek jame nenustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
Laikinojo įstatymo 16 straipsnis tiek, kiek jame nenustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Dėl Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitikties Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas pasisakė, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pažymėtina ir tai, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems
valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 str. 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Konstitucinis Teismas nustatė, kad pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalies (2009-12-09 redakcija) nuostatas valstybinės pensijos perskaičiuojamos draudžiamųjų pajamų turintiems ir privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiamiems asmenims, dirbantiems tam tikrą
darbą, išskyrus asmenis, užsiimančius tam tikru verslu; jiems valstybinės pensijos dar kartą perskaičiuojamos pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 2 dalies nuostatas. Valstybines pensijas gaunantiems, tačiau nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems asmenims Laikinojo įstatymo 5 str. 1, 2 dalių (2009-12-09 redakcija) nuostatos netaikomos. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 str. 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.
Iš pasakyto darytina išvada, kad pareiškėjo Pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį jo interesų ir Konstitucijos ginamų teisių nepažeidė, todėl skundas šioje dalyje yra atmetamas, gi pareiškėjo Pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kuris pripažintas nekonstituciniu, laikytinas jo Konstitucijos saugomų teisių pažeidimu ir jos turi būti ginamos, tad pareiškėjui priteistina Pensijos dalis, sumažinta dėl šios teisės normos taikymo.
Pareiškėjui priteistiną Pensijos nepriemoką pagal atsakovo VSD išduotą pažymą (b.l. 24), kurios teisingumo pareiškėjas neginčija,sudaro skirtumas tarp pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį priskaičiuotos (perskaičiuotos) ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį dar kartą perskaičiuotos ir realiai išmokėtos pensijos, t.y. 31 495,84 Lt (13 076,64 + 9701,44 + 8717,76).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str., 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 str., teisėjų kolegija
n u s p r e n d ė :
atnaujinti R. R. skundo teismui padavimo terminą.
Pareiškėjo R. R. skundą patenkinti iš dalies. Priteisti R. R. (a.k(duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, 31 495,84 Lt (trisdešimt vieną tūkstantį keturis šimtus devyniasdešimt penkis litus 84 centus) valstybinės pareigūno pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 dienos iki 2012 m. rugpjūčio 31 dienos.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjai Egidija Puzinskaitė
Henrikas Sadauskas
Nijolė Žalnieriūnienė