Administracinė byla Nr. eA-286-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00384-2015-8

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 15.8; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (akcinės bendrovės „Lesto“ teisių ir pareigų perėmėjas) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lesto“ (teisių ir pareigų perėmėjas akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lesto“ (bylos nagrinėjimo metu jo teises ir pareigas perėmė akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“) (toliau – ir bendrovė, pareiškėjas) patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) Palangos skyriaus 2015 m. kovo 30 d. išvadą Nr. 16SD-363-(14.16.104) (toliau – ir ginčijama išvada); 2) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Palangos skyrių bendrovei grąžinti sumokėtą 411,80 Eur sumą; 3) priteisti 21 Eur sumokėtą žyminį mokestį bei kitas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, jog 2014 m. spalio 22 d. tarp AB „Lesto“ ir L. S. buvo sudaryta naujo vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus tinklų paslaugos sutartis dėl vartotojai priklausančio garažo, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, elektros tinklų prijungimo prie bendrovės skirstomų elektros tinklų, todėl pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas suderinti servitutų nustatymo planus. Atsakovas 2015 m. sausio 20 d. raštu AB „Lesto“ pateikė Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo aktus, kuriais už servituto nustatymą žemės sklypams apskaičiuoti 411,80 Eur dydžio nuostoliai valstybės naudai. Manė, jog tokios kompensacijos reikalavimas dėl servituto nustatymo negalėjo būti reiškiamas nei bendrovei nei vartotojai, todėl nesutikdama su nuostolių apskaičiavimu 2015 m. vasario 26 d. kreipėsi į atsakovą , prašydama netaikyti vienkartinės kompensacijos už servituto valstybiniuose žemės sklypuose, adresais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palangoje, nustatymą. Atsakovas ginčijama išvada nusprendė, jog nuostoliai dėl servituto nustatymo turi būti taikomi. Pareiškėjas teigė, kad nuostoliai dėl servituto nustatymo nagrinėjamu atveju neturi būti taikomi, nes dėl servituto nustatymo konkretiems sklypams nei valstybė, nei atsakovas nepraras galimybės naudoti žemės sklypus pagal tikslinę jų paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, todėl prašė panaikinti ginčijamą išvadą.

Pareiškėjas papildomai nurodė, kad AB „Lesto“ yra visuomeninis elektros energijos tiekėjas ir skirstomų elektros tinklų operatorius, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir Elektros energetikos įstatymas) 75 straipsnio nuostatomis turi teisę tiesti naujus perdavimo, skirstomuosius tinklus ar įrengti elektros įrenginius tinklų operatoriui nuosavybės teise ar kitais pagrindais nepriklausančioje žemėje tik sudaręs sutartis su žemės savininku ar gavęs savininko sutikimą, arba įstatymų nustatyta tvarka nustačius žemės servitutą. Pabrėžė, jog ginčo žemės sklypams buvo nustatyti servitutai, o nuostoliai už servituto nustatymą gali būti atlyginami tik tada, kai jie yra patiriami. Manė, kad atsakovas, nustatydamas servitutus, netinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika). Pažymėjo, kad nuostoliai apskaičiuoti pagal Metodikos 9.2 punkte nurodytą formulę, ir įvertinti kaip nuostoliai dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jų dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra prarandama galimybė naudoti žemės sklypus ar jo dalis pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį. Paaiškino, jog žemės sklypai ilgam laikotarpiui yra išnuomoti autogaražų statybos ir eksploatavimo bendrijoms, gausiai užstatyti garažais, bendrovės numatytas tiesti požeminis elektros kabelis projektuotas šalia jau esančių pastatų ir esamo kelio, todėl valstybė ar atsakovas nepatiria jokių nuostolių, susijusių su bendrovės tinklų tiesimu per žemės sklypus. Paaiškino, kad vykdydama sutartinius įsipareigojimus, bendrovė sumokėjo atsakovo reikalaujamą 411,80 Eur sumą, tačiau tokie veiksmai negali būti laikomi atsakovo reikalavimo pagrįstumo pripažinimu. Akcentavo, jog dėl neteisėto atsakovo sprendimo patyrė tiesioginius nuostolius, taip pat buvo sukurta absoliuti pareiškėjo prievolė mokėti kompensaciją už servitutų valstybiniams žemės sklypams nustatymą.

Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, jog atsakovas pasiūlė servitutą nustatyti notarine sutartimi ir apskaičiavo nuostolius, kuriuos pareiškėjas sumokėjo tam, kad būtų operatyviai vykdomi sutartiniai įsipareigojimai su kliente L. S..

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (atstovaujama NŽT Palangos skyriaus) atsiliepimu nesutiko su pareiškėjo skundo reikalavimais. Paaiškino, jog 0,2708 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Palanga, valstybinės žemės patikėjimo teise valdomas NŽT, yra išnuomotas autogaražų eksploatavimo bendrijai „Greitis“, su kuria 1997 m. balandžio 2 d. sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N25/97-056. Nurodė, jog 0,0937 ha ploto valstybinės žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, yra išnuomotas garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai „Šviesa“, su kuria 1996 m. gegužės 20 d. sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N25/96-706. Pažymėjo, kad pareiškėjas sudarė paslaugos sutartį su L. S., kuri nėra valstybinės žemės sklypų nuomininkė, todėl pareiškėjos atliekami elektros įrenginių tiesimo darbai žemės sklype užtikrins tik vartotojos L. S. interesus ir servituto nustatymo vietoje apribos autogaražų eksploatavimo bendrijos „Greitis“ ir „Šviesa“ teises. Savo poziciją grindė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Specialiosios sąlygos) 20–22 punktais, kuriuose reglamentuotas elektros linijų apsaugos zonose atliekamų veiksmų draudimas. Laikėsi pozicijos, kad nustačius specialią žemės ir miško naudojimo sąlygą „Elektros linijų apsaugos zonos“, žemės sklypuose bus apribotos valstybinių žemės sklypų naudotojų teisės servituto nustatymo zonoje, nes šiuo metu tokia sąlyga minėtuose žemės sklypuose nenustatyta. Manė, kad nuostoliai dėl servituto nustatymo turi būti taikomi, todėl prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, jog būtent dėl tos priežasties, kad servituto nustatymu bus tenkinami išimtinai tik vartotojos L. S. interesai, o garažų bendrijos „Greitis“ ir „Šviesa“ patirs apribojimus, bus prarasta galimybė naudoti žemės sklypus pagal tiesioginę paskirtį. Pabrėžė, kad tai, jog pareiškėjas sumokėjo 411,80 Eur sumą, patvirtina, kad jis sutiko su nuostolių apskaičiavimu. Neprieštaravo servituto nustatymui sutartimi, tačiau manė, jog dėl servituto nustatymo yra patiriami nuostoliai, kurie yra pagrįstai apskaičiuoti.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo AB „Lesto“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas apžvelgė Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias žemės naudojimo elektros energetikos objektams tvarką, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.111 straipsnio 1 dalies,  4.112 straipsnio 1 dalies, 4.124 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 2 straipsnio 13 dalies, 23 straipsnio 2, 10 dalių nuostatas, apibrėžiančias servituto sąvoką, nustatančias servituto nustatymo tvarką ir kt.

Įvertinęs bylos aplinkybes ir pareiškėjo skundo reikalavimus, teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo būtent dėl nuostolių dėl servituto nustatymo teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčo dėl to, kad žemės sklypuose turi būti nustatomas servitutas, šalys nekelia. Ginčo dėl servituto nustatymo formos byloje taip pat nėra, tačiau atsižvelgęs į NŽT 2015 m. sausio 20 d. rašte Nr. 16SD-59-(14.16.104.) išreikštą poziciją dėl servituto nustatymo formos, t. y. pasiūlymą pareiškėjui sudaryti notarinę servituto sutartį, teismas sprendė, jog nagrinėjamas ginčas nepatenka į Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus servituto nustatymui administraciniu aktu. Padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai pasinaudojo Žemės įstatymo 23 straipsnio 10 dalyje numatyta teise sudaryti sandorį dėl valstybinės žemės servituto nustatymo.

Vadovaudamasis CK 4.129 straipsnio ir Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies nuostatomis, teismas pažymėjo, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011, 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 339/2014) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-93/2014) servituto nustatymo bylose ir nurodė, kad ši praktika tiesiogiai susijusi ir su instituciniu reikalavimu užtikrinti ribojamų nuosavybės teisių gynimą. Todėl nagrinėjamu atveju sprendė, kad servituto taikymo apimtis tarnaujančiam daiktui (valstybinės žemės sklypui, kurį patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba) turi būti vertinama per ekvivalentinės naudos kriterijų, t. y. ar valstybinės žemės patikėtinis, atsižvelgiant į taikomus apribojimus, nepraranda teisės į teisingą, ekvivalentį atlyginimą.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad NŽT pareiškėjui pateiktuose vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo aktuose nurodyta, jog nuostoliai patiriami dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo, ir atsižvelgęs į tai, kad nuostoliai apskaičiuoti taikant Metodikos 2.3 punktą, teismas pažymėjo, jog Metodika taikoma apskaičiuojant kompensacijas, mokamas už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad servitutas nustatomas ne administraciniu aktu, bet sandoriu, todėl sprendė, kad nuostoliai turėtų būti nustatomi šalių susitarimu. Atsižvelgęs į tai, kad nuostoliai apskaičiuoti taikant Metodiką, o pareiškėjas sutiko su nuostolių suma, nes ją sumokėjo, teismas padarė išvadą, kad pagal faktinę situaciją būtent šalių susitarimu tokie nuostoliai ir buvo apskaičiuoti. Pareiškėjo atstovės argumentą, kad nuostoliai buvo sumokėti siekiant nustatytais terminais įgyvendinti sutartinius įsipareigojimus dėl vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugų teikimo, teismas vertino kaip teisiškai nereikšmingą nuostolių atlyginimo kontekste. Sprendė, jog atsakovas pagal analogiją (jei servitutas būtų nustatytas administraciniu aktu) galėjo remtis Metodikos nuostatomis, nustatant nuostolių dydį dėl servituto nustatymo. Pažymėjo, kad byloje ginčo dėl nuostolių sumos nėra. Įvertinęs pareiškėjo argumentą, jog nagrinėjamu atveju nėra prarandama galimybė naudotis žemės sklypu, todėl jokie nuostoliai nepatiriami, teismas nusprendė, kad byloje turi būti nustatyta ar dėl servituto nustatymo atsakovas patiria/patirs nuostolius.

Atsižvelgęs į CK 4.129 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad pagrindai atlyginti nuostolius, patirtus dėl servituto, yra nuostolių faktas ir jų ryšys su servitutu.

Nagrinėjamu atveju servitutas nustatomas dėl teisės tiesti požemines elektros linijas minėtų žemės sklypų dalyse, todėl jiems būtų taikomi Specialiųjų sąlygų 20 ir 21 punktai, nustatantys draudimus ir apribojimus elektros linijų apsaugos zonose, t.y. bus nustatyti tam tikri nuosavybės teisės apribojimai. Teismas nurodė, kad pagal pateiktą situacijos vaizdą, projektuojama kabelinės linijos apsaugos zona, vertintina kaip specialioji žemės naudojimo sąlyga – elektros linijos apsaugos zona. Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų teismas nustatė, kad specialiosios sąlygos viešajame registre nėra įregistruotos, todėl tokių sąlygų nustatymas ir įregistravimas neabejotinai reikš nuosavybės teisių apribojimus, t. y. elektros apsaugos zonose bus draudžiamos Specialiųjų sąlygų 20, 21 punktuose nustatytos veiklos. Atsižvelgęs į aplinkybę, kad valstybinės žemės sklypai nuomos sutarčių pagrindais yra išnuomoti garažų bendrijoms „Šviesa“ ir „Greitis“, teismas sprendė, kad servitutų nustatymas neabejotinai reikš tarnaujančio daikto savininko (jo patikėtinio – NŽT) ir tarnaujančio daikto naudotojo (autogaražų bendrijos narių) nuosavybės (atitinkamai nuomos) teisių suvaržymus.

Teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog servitutų nustatymu išimtinai tenkinami tik elektros vartotojos L. S. interesai, o ji nėra minėtų garažų bendrijų narė.

Sprendė, kad servituto nustatymas ir jo įregistravimas viešajame registre (specialiųjų sąlygų nustatymas) lems servituto pagrindu nustatytų nuosavybės teisių apribojimą, t. y. bus prarandama galimybė naudoti žemės sklypo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį (nagrinėjamu atveju pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos).

Pagrįstu teismas pripažino pareiškėjo argumentą, jog kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl servituto turinio – suvaržymo pobūdžio ir apimties, tačiau nurodė, kad būtent nagrinėjamoje situacijoje aiškiai matyti, jog toks servituto turinys, kuriuo yra nustatomos elektros linijos apsaugos zonos, ir reiškia galimybės naudotis žemės sklypo dalimi pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimą. Atsižvelgęs į tai, kad remiantis Specialiųjų sąlygų 20–21 punktais, elektros apsaugos zonose draudžiama tam tikra veikla bei į tai, kad žemės sklypai yra nuomojami garažo bendrijoms, žemės sklypai yra gausiai užstatyti garažų statinių, teismas padarė išvadą, kad dėl servituto nustatymo įregistravus specialiąją žemės naudojimo sąlygą, bus apribotos garažo bendrijų nuomos teisės į dalį žemės sklypų. Todėl aukščiau nurodytų teisinių ir faktinių argumentų pagrindu teismas konstatavo, jog atsakovas pagrįstai apskaičiavo ir nusprendė taikyti nuostolius dėl servituto nustatymo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo turinys atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, ginčijamas aktas priimtas atsakovo kompetencijos ribose, akto turinys juridiškai pagrįstas, todėl naikinti ginčijamo administracinio akto nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgęs į padarytas išvadas, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimus grąžinti sumokėtus 411,80 Eur ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

Pareiškėjas AB „Energijos skirstymo operatorius“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti – panaikinti 2015 m. kovo 30 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus išvadą Nr. 16SD-363-(14.16.104.) ir įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Palangos skyrių bendrovei grąžinti sumokėtą 411,80 Eur sumą bei priteisti iš atsakovo apelianto (pareiškėjo) naudai 32 Eur dydžio sumokėtą žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, neatsižvelgė į svarbias byloje nustatytas aplinkybes ir joje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas neprieštarauja teismo nuomonei, jog nors ir buvo pasirinktas žemės naudojimo teisinių santykių įforminimo, t. y. servituto nustatymo, sutartimi (o ne administraciniu aktu) būdas, NŽT galėjo pagal analogiją pasinaudoti Metodikoje apibrėžtais nuostolių skaičiavimo būdais. Tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, pripažindamas NŽT tokią galimybę, visiškai nevertino, ar šia galimybe NŽT pasinaudojo tinkamai, t. y. ar konkretus skaičiavimo būdas pasirinktas teisėtai ir ar jis adekvatus faktinei situacijai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju patiriami nuostoliai dėl servituto nustatymo žemės sklypuose, apskaičiuoti vadovaujantis Metodikos 9.2 punkto 3 papunktyje nurodyta formule, t. y. įvertinti kaip nuostoliai dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo. Pasak pareiškėjo, byloje nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad NŽT, kaip žemės sklypų patikėtinė, dėl servituto nustatymo patirs nuostolių, kuriuos reikalaujama kompensuoti, tačiau teismas šių aplinkybių neanalizavo ir nevertino, nereikalavo, kad atsakovas šiuos faktus pagrįstų. Turint omenyje žemės sklypų paskirtį – kita, naudojimo būdą – komercinės paskirties objektų teritorijos, bei į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtintą Žemės naudojimo būdų turinio aprašą,  jokiai kitai paskirčiai ar jos sąlygojamam žemės sklypų naudojimo būdui žemės sklypai (be kita ko, ir teritorija, kuriai nustatomas servitutas) negalėtų būti naudojami – nepriklausomai nuo to, ar žemės servitutas juose nustatytas, ar nenustatytas. Todėl, pareiškėjo teigimu, servituto nustatymas pareiškėjo naudai nepanaikintų bei neapsunkintų galimybės naudoti žemės sklypus ar jų dalis.

2. Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, jog NŽT apskaičiuota vienkartinė kompensacija yra bendras sutarimas dėl nuostolių, patiriamų dėl servituto nustatymo, atlyginimo vien dėl to, kad bendrovė, apmokėjusi reikalaujamą sumą, išreiškė sutikimą. Nuostoliai buvo sumokėti, siekiant nustatytais terminais įgyvendinti sutartinius įsipareigojimus dėl vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugų teikimo. Pabrėžia, kad 411,80 Eur sumos sumokėjimas nereiškia, kad pareiškėjas pripažįsta šį NŽT reikalavimą pagristu, ir su juo sutinka. Sutartis dėl servituto nustatymo nėra pasirašyta, prievolė bendrovei mokėti 411,80 Eur dydžio kompensaciją už servituto nustatymą žemės sklypams sutartimi nėra nustatyta, kadangi nėra bendro šalių sutarimo dėl teisinio pagrindo tokią prievolę apskritai nustatyti.

3. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad specialiųjų sąlygų nustatymas ir įregistravimas viešajame registre neabejotinai reikš nuosavybės teisių apribojimus. Atsižvelgus į žemės sklypų paskirtį ir naudojimo būdą, iš teismui pateiktų įrodymų – situacijos plano ir vietovės fotonuotraukų – matyti, jog vieta, kur numatyta tiesti elektros kabelinę liniją, iš visų pusių yra apstatyta pastatais (garažais). Žemės sklypai ilgam laikotarpiui (iki 2045 m.) yra išnuomoti autogaražų statybos ir eksploatavimo bendrijoms. Požeminis elektros kabelis projektuotas šalia esamų pastatų ir kelio, todėl jokios realios galimybės naudoti likusias neužstatytas žemės sklypų dalis, be kita ko, ir projektuojamam kabeliui numatytą teritoriją, pagal tikslinę žemės sklypų paskirtį, naudojimo būdą ar pobūdį, nėra.

4. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad servituto nustatymas žemės sklypuose planuojamai tiesti bendrovės kabelinei linijai yra susijęs išimtinai su privačiais vieno elektros energijos vartotojo interesais ir pažeidžia ar riboja kitų žemės sklypų naudotojų interesus. Pažymi, kad teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad bendrovė vykdo visuomenei reikšmingą veiklą, elektros energijos tiekimas ir skirstymas per se yra ypatingai svarbus, nes juo tenkinami visuomenės poreikiai bei užtikrinamas viešasis interesas vartoti elektros energiją.

Pareiškėjas taip pat išsako argumentus, kad ginčijamas sprendimas yra svarbus pagrindas atitinkamiems centralizuotiems NŽT sprendimams priimti ir gali sukelti bendrovei nepageidaujamus nepagrįstus neigiamus realius finansinius padarinius, galinčius turėti įtakos ir viešajam interesui (bendrovės turimos išlaidos vėliau nustatyta tvarka įtraukiamos į elektros energijos kainos tarifą ir jas turi padengti visi Lietuvos elektros energijos vartotojai).

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir mano, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo visas reikšmingas bylai aplinkybes, rašytinius įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus, teismų praktiką, tai yra visiškai atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai neturėtų sudaryti pagrindo panaikinti ginčijamą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. ABTĮ Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį, teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo (tiek fizinis, tiek juridinis), manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1260/2012 ir kt.). Administracinių teismų praktikoje asmens suinteresuotumas suvokiamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą siekį apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-922/2013, 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1260/2012). Į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-364/2014). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtąją nuostatą, taip pat ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, pagal kurią skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, savo jurisprudencijoje yra ne vieną kartą pažymėjęs, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011; 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo nagrinėjamu atveju nukrypti nuo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamos praktikos, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, privalėjo nustatyti, kuo realiai pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. šiuo konkrečiu atveju įvertinti, ar pareiškėjo skundžiama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus 2015 m. kovo 30 d. išvada Nr. 16SD-363-(14.16.104) pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, kuo nors apriboja jo teises ar sukuria jam naujas teisines pareigas.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas su atsakovu siekė sudaryti sandorį dėl servituto valstybinei žemei nustatymo, todėl 2015 m. sausio 8 d. raštu  kreipėsi į NŽT Palangos skyrių, prašydamas suderinti servitutų nustatymo planus. NŽT Palangos skyriaus 2015 m. sausio 20 d. raštu Nr. 16SD-59 servitutų nustatymo planai buvo suderinti bei kartu pareiškėjui buvo išsiųsti Vienkartinės kompensacijos apskaičiavimo aktai, kuriuose pateiktos apskaičiuotos dėl servitutų atsiradimo patiriamos nuostolių sumos – 364,69 Eur ir 47,11 Eur. Tuo pačiu raštu pareiškėjui buvo paaiškinta, kad suderintų servitutų planų pagrindu turi būti parengta notarinė servituto sutartis, kurios projektą pareiškėjas turėtų pateikti NŽT Palangos skyriui suderinimui, o iki notarinės sutarties sudarymo turi būti apmokėti nuostoliai dėl servituto atsiradimo, kurių bendra suma – 411,80 Eur. Nesutikdamas su NŽT Palangos skyriaus apskaičiuotais nuostoliais, pareiškėjas 2015 m. vasario 26 d. raštu Nr. 43011-323 kreipėsi į atsakovą, prašydamas pranešti pareiškėjui apie galimą Žemės sklypų servituto sutarties sudarymo laiką ir datą, nereikalaujant tariamų nuostolių valstybei atlyginimo. Atsakydamas į pareiškėjo 2015 m. vasario 26 d. raštą, NŽT Palangos skyrius šioje byloje skundžiama išvada pareiškėjui išdėstė savo nuomonę ir aplinkybes, pagrindžiančias nuostolių atsiradimą dėl servituto nustatymo ir pažymėjo, kad NŽT Palangos skyriaus nuomone, nuostoliai dėl servituto nustatymo turi būti taikomi.

Servitutas yra daiktinė teisė, kuri suvaržo kito asmens nuosavybės teises (CK 4.111 str.). Žemės įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad žemės servitutas – teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Žemės įstatymo 23 straipsnis numato, kad žemės servitutai nustatomi CK nustatytais pagrindais. Tokie pagrindai išvardinti Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalyje – servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.129 str.)

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklostė teisiniai santykiai dėl atlygintino servituto nustatymo šalių susitarimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiama NŽT Palangos skyriaus 2015 m. kovo 30 d. išvada Nr. 16SD-363-(14.16.104) Nacionalinė žemės tarnyba, kaip valstybinės žemės savininko patikėtinė, tik išreiškė savo poziciją, kad neprieštarauja sutarties dėl servituto sudarymui, jei viešpataujančio daikto savininkas iš anksto atlygins apskaičiuotus nuostolius. Šiuo atveju pareiškėjas, kaip kita sandorio pusė, galėjo sutikti su NŽT siūlomomis sąlygomis ir tokiomis sąlygomis sudaryti sandorį, siūlyti kitokias sąlygas ir siekti kitokio susitarimo, arba nesutikti su NŽT siūlomomis sąlygomis ir kreiptis į teismą, kad servitutas būtų nustatomas teismo sprendimu. 

Įvertinus pareiškėjo skundžiamą NŽT Palangos skyriaus 2015 m. kovo 30 d. išvadą Nr. 16SD-363-(14.16.104), akivaizdu, kad ši išvada yra informacinio pobūdžio raštas, kuris neatitinka individualaus administracinio akto sampratos Viešojo administravimo įstatymo prasme. Skundžiama išvada nėra viešojo administravimo subjekto valinis patvarkymas pareiškėjo atžvilgiu, šalių nesieja pavaldumo ar administraciniai santykiai, pareiškėjui ši išvada jokių tiesioginių materialinių teisinių pasekmių nesukelia, niekaip nepakeičia jo teisių ir (ar) pareigų apimties, todėl spręstina, kad ji negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Šiuo atveju nėra administracinio ginčo, kuris gali būti nagrinėjamas pagal ABTĮ nuostatas. Nagrinėjamame ginče nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose ar panašiose bylose suformuotos praktikos.

Pastebėtina, jog Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (toliau – ir Specialioji kolegija) 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi nutarė, kad nagrinėjama byla yra teisminga administraciniam teismui, akcentuodama, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl kompensacijos nustatymo už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu. Atkreiptinas dėmesys, kad Specialioji kolegija, spręsdama rūšinio teismingumo klausimą, pilnai ir visapusiškai netyrė byloje esančių įrodymų ir nenagrinėjo bylos iš esmės, tokiu būdu neturėjo galimybės įvertinti skundžiamos išvados atitikimą individualiam administraciniam aktui keliamiems reikalavimams, turint omenyje, kad ginčo šalys siekia sudaryti sandorį dėl servituto nustatymo. 

ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas nustato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Įvertinus tai, jog skundžiama NŽT Palangos skyriaus išvada nesukelia pareiškėjui jokių materialinių teisinių pasekmių ir neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, byla turi būti nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Tuo tarpu įvertinus skundžiamos išvados turinį ir pareiškėjo reikalavimą įpareigoti NŽT Palangos skyrių bendrovei grąžinti sumokėtą 411,80 Eur sumą, pažymėtina, jog šie du reikalavimai yra visiškai savarankiški ir vienas su kitu nesusiję. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamoje 2015 m. kovo 30 d. NŽT Palangos skyriaus išvadoje nėra nurodyta nei mokėtina dėl servituto nustatymo nuostolių suma, nei jos apskaičiavimas, nei įpareigojimas pareiškėjui sumokėti minėtus nuostolius – šioje išvadoje tiesiog išdėstyta pareiškėjo neįpareigojanti institucijos nuomonė, pateikta reaguojant į gautą prašymą. Tai, kad pareiškėjas apskaičiuotą nuostolių sumą sumokėjo, rodo tik jo norą vykdyti sutartinius įsipareigojimus klientei, bet neužkerta kelio ginčyti nuostolių apskaičiavimo pagrįstumo bendrosios kompetencijos teisme.

Pareiškėjo reikalavimas dėl lėšų grąžinimo yra susijęs su nuostolių atlyginimu dėl servituto nustatymo sutartimi (skundžiama išvada nei servitutas nei nuostoliai dėl jo nustatymo apskritai nebuvo nustatinėjami), jis yra savarankiškas reikalavimas ir priskirtinas civilinio pobūdžio ginčams.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad buvo nustatyta, jog skundžiama NŽT Palangos skyriaus išvada, kaip nesukelianti pareiškėjui teisinių pasekmių, nėra ginčo administraciniame teisme objektas, o kitas skundo reikalavimas, kaip savarankiškas, ABTĮ nustatyta tvarka negali būti išnagrinėtas, nes jis yra civilinio pobūdžio ir nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, sprendžia, kad administracinė byla nutrauktina.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimas naikinamas ir administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012, 2010 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-421/2010). Nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tačiau iš esmės sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai. Todėl vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui teismo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (akcinės bendrovės „Lesto“ teisių ir pareigų perėmėjas) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.