Civilinė byla Nr. 3K-3-356/2012 (S)
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorija 43.2
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. liepos 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (pranešėja), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros ieškinį atsakovams V. V.–P., V. V., P. V., K. V., B. P., K. P., V. A., S. D., V. L., V. V., V. V., V. K., A. F., O. F., J. D., V. Ž., R. D., A. M., E. K., A. C., V. K., S. B., R. B., V. V., A. Š., M. U., N. P., P. V. M., K. G., J. Ch., A. V., V. B., E. S., L. S., V. G., R. C., V. T., J. Š., A. B., I. R., A. D., V. P., R. M., T. L., E. G., V. G., V. Č., E. K., A. Z., V. D., I. R., N. V., Z. Č., V. P., E. O., G. A. M., J. S., A. V., tretieji asmenys Klaipėdos miesto savivaldybės Kontrolieriaus tarnyba, Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, Klaipėdos Vydūno vidurinė mokykla dėl lėšų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliami lėšų, išmokėtų savivaldybės tarybos nariams kaip atlyginimas už darbą, atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas, ir su šių pareigų vykdymu susijusių išmokų teisėtumo ir jų grąžinimo į savivaldybės biudžetą klausimai. Ieškovas, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovų priteisti į savivaldybės biudžetą šias lėšas: iš V. V.-P. – 11 917,25 Lt, V. V. – 25 706,52 Lt, P. V. – 11 972,91 Lt, K. V. – 22 243,76 Lt, B. P. – 26 915,56 Lt, K. P. – 11 820,63 Lt, V. A. – 11 849,86 Lt, S. D. – 18 156,31 Lt, V. L. – 18 444,14 Lt, V. V. – 12 183,47 Lt, V. V. – 12084,26 Lt, V. K. – 11 905,15 Lt, A. F. – 11 632,45 Lt, O. F. – 11 541,64 Lt, J. D. – 12 033,66 Lt, V. Ž. – 12 518,55 Lt, R. D. – 10 847,65 Lt, A. M. – 10 183,48 Lt, E. K. – 9018,83 Lt, A. C. – 8405,34 Lt, V. K. – 9760,24 Lt, S. B. – 9109,31 Lt, R. B. – 24 239,61 Lt, V. V. – 23041,26 Lt, A. Š. – 13530,49 Lt, M. U. – 6809,78 Lt, N. P. – 6657,50 Lt, P. V. M. – 7006,94 Lt, K. G. 7012,02 Lt, J. Ch. – 12435,04 Lt, A. V. – 17329,72 Lt, V. B. – 17 221,91 Lt, E. S. – 16 930,42 Lt, L. S. – 13 712,18 Lt, V. G. – 15 790,72 Lt, R. C. – 6540,24 Lt, V. T. – 16 707,59 Lt, J. S. – 16 095,12 Lt, A. B. – 17 033,84 Lt, I. R. – 14 157,73 Lt, A. D. – 7666,63 Lt, V. P. – 3836,39 Lt, R. M. – 16 711,75 Lt, T. L. – 11 476,39 Lt, E. G. – 2200 Lt, V. G. – 2870,00 Lt, V. Č. – 2870 Lt, E. K. – 23 825,00 Lt, A. Z. – 1821,00 Lt, V. D. – 1771,00 Lt, I. R. – 8578,00 Lt, N. V. – 11 345,00 Lt, Z. Č. – 11 345,00 Lt, V. P. – 250 Lt, E. O. 5900 Lt, G. A. M. – 13 020 Lt, J. S. – 7260 Lt, A. V. – 3960 Lt. Ieškinyje teigiama, kad, pažeidžiant Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatą, Klaipėdos miesto tarybos nariams nuo 2000 m. iki 2008 m. liepos 31 d. buvo mokami atlyginimai už laiką, kurį jie praleido savivaldybės tarybos, komitetų posėdžiuose, nors šiai kompensacijai gauti tarybos nariai nepateikė pažymų apie negautą atlyginimą pagrindinėje darbovietėje. Neteisėtai išmokėtos išmokos, skirtos kanceliarijos išlaidoms padengti ir atlyginimui už faktiškai dirbtą laiką, atliekant tarybos nario pareigas, sumokėti yra 689 209,24 Lt ir turi būti grąžinamos į savivaldybės biudžetą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškinio dalykas yra susijęs su viešuoju interesu, prokuroras yra tinkamas ieškovas byloje – jis turėjo teisę pareikšti ieškinį. Kadangi dalis ieškinio reikalavimų susiję su darbo užmokesčiu, tai šiems reikalavimams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinį prokuroras pareiškė 2009 m. sausio 28 d., patikslintą ieškinį (pakeistas ieškinio dalykas) – 2009 m. liepos 1 d., todėl teismas laikė, kad ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs – reikalavimas dėl savivaldybės tarybos narių išmokų, gautų kaip atlyginimas (užmokestis) už darbą atliekant tarybos nario pareigas, reiškiamas dėl išmokų, tarybos narių gautų nuo 2006 m. sausio 28 d., reikalavimas dėl išmokų, gautų su savivaldybės tarybos nario veikla susijusioms išlaidoms (kanceliarijos, pašto, telefono, transporto) apmokėti, reiškiamas nuo 2006 m. liepos 1 d.
Ieškinys grindžiamas be teisinio pagrindo įgytų lėšų grąžinimu, todėl ieškovui kyla pareiga įrodyti, kad tarybos nariai 689209,24 Lt lėšas gavo be teisinio pagrindo. Įvertinęs savivaldybės tarybos narių apmokėjimą už darbą reglamentuojančius teisės aktus, teismas padarė išvadą, kad 2002 m. lapkričio 22 d. įsigaliojusi Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies norma nesiejo tarybos narių atlyginimo už darbą savivaldybėje su atlyginimu už tą patį laiką pagrindinėje darbovietėje. Tarybos nariai faktiškai dirbo tarybos nario darbą, tačiau tuo pačiu metu nedirbo pagrindinėje darbovietėje, todėl dvigubo apmokėjimo už tą patį laiką atveju be pagrindo būtų mokėjęs kitas darbdavys, o ne savivaldybės taryba. Kadangi savivaldybės tarybos nario pareigų vykdymą reglamentuoja Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas ir Vietos savivaldos įstatymas, tai, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju kilo bendrosios ir specialiosios teisės normų kolizija. Vietos savivaldos įstatymas yra šiuo atveju specialusis įstatymas, todėl tarybos nariams apskaičiuojant apmokėjimą už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas pagrįstai buvo taikomos tuo metu galiojusio Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose atlyginimas tarybos nariams nebuvo siejamas su atlyginimu, mokamu už tą patį laiką pagrindinėje darbovietėje. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas tuo pagrindu, jog apskaičiuojant išmokas buvo pažeista Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostata, yra nepagrįstas.
Dėl reikalavimo priteisti išmokas, susijusias su išlaidomis kanceliarinėms ir kt. išlaidomis, teismas nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. 1-97 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narių veiklos apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ nustatyta tvarka nebuvo paskelbtas, todėl neįsigaliojo ir šio akto pagrindu negalėjo atsirasti kokių nors padarinių, t. y. negalėjo būti mokamos išmokos kanceliarinėms ir kt. išlaidoms. Tačiau ieškiniu prašomos priteisti sumos yra su darbo užmokesčiu susijusios išmokos, šių lėšų kaip be pagrindo įgytų lėšų CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu išreikalauti nėra galimybės. Atsakovų veiksmų šioje situacijoje teismas nevertino kaip neatitinkančių sąžiningo elgesio kriterijų. Tarybos nariai nėra atsakingi už priimtų sprendimų paskelbimą, todėl neprivalėjo domėtis, ar 2003 m. kovo 27 d. sprendimas yra paskelbtas ir įsiteisėjęs. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovai veikė nesąžiningai arba buvo padaryta sąskaitybos klaida, todėl laikė, jog nėra pagrindo išreikalauti iš atsakovų prašomas priteisti išmokas.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 2 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad išmokos, gautos su savivaldybės tarybos nario veikla susijusioms išlaidoms (kanceliarijos, pašto, telefono, transporto) apmokėti, atitinka CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte reglamentuojamas sumas, todėl negali būti išieškomos. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovai veikė nesąžiningai. Jie nežinojo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. 1-97 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narių veiklos apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ nebuvo įsiteisėjęs, ši aplinkybė paaiškėjo tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2010 m. liepos 2 d. nutartį. Konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, kitus apeliacinio skundo argumentus kolegija laikė teisiškai nereikšmingais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimą, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl lėšų, išmokėtų savivaldybės tarybos nariams kaip atlyginimas už darbo užmokestį, einant savivaldybės tarybos nario pareigas, teisinio pagrindo. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo normas. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos nariams už laiką, praleistą tarybos ir jos padalinių posėdžiuose, mokamas tik pagrindinėje darbovietėje negautas atlyginimas Vietos savivaldos įstatymo nustatytais pagrindais. Kasatoriaus nuomone, teisė į atlyginimą įgyjama tik tada, kai dėl šios veiklos tarybos narys netenka dalies ir visų pajamų pagrindinėje darbovietėje. Dokumentas, patvirtinantis tokios teisės pagrindą, yra pagrindinės darbovietės pažyma apie negautas pajamas. Nagrinėjamu atveju nė vienas atsakovas nėra pateikęs tokių pažymų, pagrindinėje darbovietėje jiems buvo išmokėtas visas atlyginimas, todėl užmokestis už darbą savivaldybės taryboje jiems buvo išmokėtas be teisinio pagrindo. Atsakovai, gavę šias pajamas, nepagrįstai praturtėjo iš miesto biudžeto. Teismai, kasatoriaus nuomone, Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies normą aiškino nesiedami jos su Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies norma, kurioje imperatyviai nustatyta, kad savivaldybės tarybos nariui atlyginimas gali būti mokamas specialiojo teisės akto (Vietos savivaldos įstatymo) nustatyto dydžio atlygis už darbą savivaldybės taryboje, tačiau jis negali būti didesnis už pagrindinėje darbovietėje negautas pajamas.
2. Dėl teisinio pagrindo apmokėti savivaldybės tarybos nario veiklos išlaidas ir atsakovų elgesio vertinimo. Kasatorius nurodo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 1-97 pagrindu savivaldybės tarybos nariams nuo 2003 m. kovo 27 d. buvo mokamos išmokos, skirtos kanceliarinėms, pašto, telefono ir kt. paslaugoms atlyginti. Savivaldybės atstovaujamų institucijų priimti teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje ar interneto puslapyje, jeigu aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-525-991/2010, konstatavo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės 2003 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. I-97 nebuvo paskelbtas vietinėje spaudoje, todėl negaliojo ir negalėjo sukelti teisinių padarinių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šios išmokos negalėjo būti atsakovams mokamos, tačiau nepagrįstai nurodė, jog nėra teisinio pagrindo šias išmokas iš atsakovų priteisti. Apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada sutiko. Kasatorius mano, kad šiuo atveju teismai, netinkamai vertindami įrodymus, neteisingai aiškino ir taikė CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą. Teismų nuomone, atsakovų veiksmai vertintini kaip atitinkantys sąžiningo elgesio kriterijus. Vietos savivaldybės tarybos nariai yra asmenys, vietos bendruomenės gyventojų išrinkti atstovauti įgyvendinant pirmiausia bendruomenės interesus. Dėl to atsižvelgiant į jų veiklos specifiką ir taikytinus jiems griežtesnius nei įprasta elgesio vertinimo kriterijus, laikytina, kad atsakovai ne tik turėjo žinoti atlyginimo už darbą tvarkos reglamentavimą, bet ir objektyviai galėjo tai sužinoti, tačiau to nepadarė. Teismai, darydami išvadą, kad atsakovai nėra atsakingi už priimtų sprendimų paskelbimą, nesivadovavo teismų praktika dėl asmens sąžiningumo vertinimo pagal jo informatyvumą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2010). Teismai, vertindami atsakovų sąžiningumą, neatkreipė dėmesio į tai, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 223 patvirtintame tarybos veiklos reglamente nustatyta, kad kompensacijai gauti tarybos nariai pateikia savivaldybės administracijos buhalterijai pažymas apie negautą atlyginimą pagrindinėje darbovietėje, nors vėlesnėse redakcijose šio nuostatos neliko.
3. Dėl ieškinio senaties ieškinio reikalavimams taikymo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškiniu reikalaujamos lėšos gali būti priteisiamos už trejus metus. Pagal CK 1.125 straipsnio nuostatą bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams taikytinas sutrumpintas terminas. Pagal DK 27 straipsnio 2 dalį iš darbo teisinių santykių atsiradusiems reikalavimams taikytinas trejų metų terminas. Kadangi ieškinio reikalavimas, teismų nuomone, buvo susijęs su darbo užmokesčiu, jiems taikė trejų metų terminą ir konstatavo, kad iš atsakovų gali būti priteisiamos lėšos tik už 2006–2008 metus. Kasatoriaus nuomone, išmokos, gautos savivaldybės nario veiklos išlaidoms apmokėti, nėra darbo užmokestis ( nėra atlyginamos už darbo teisinių pagrindu atliekamas darbo funkcijas), todėl turėtų būti priteisiamos už visą mokėjimo laikotarpį nuo 2003 m.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai R. B., V. V., I. R., B. P., A. V., V. V., V. K., E. K., J. D., J. Š., A. D., A. C., E. K., K. G., G. M., K. V., T. L., J. Ch., V. L., V. V. prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl lėšų, išmokėtų savivaldybės tarybos nariams kaip atlyginimas už darbo užmokestį, einant savivaldybės tarybos nario pareigas, teisinio pagrindo. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tarybos nariui kompensuojama už negautą atlyginimą pagrindinėje darbovietėje. Vietos savivaldos įstatyme kompensavimas nustatytas tik iki 2002 m. lapkričio 22 d. Nuo 2002 m. lapkričio 22 d. galiojimo šio įstatymo nuostatos redakcija kitaip reglamentavo šį klausimą – nustatyta ne kompensacija, o atlyginimas už darbą einant savivaldybės tarybos nario pareigas. Atsakovai daro išvadą, kad savivaldybių tarybų nariams turi būti atlyginama už jų pareigų atlikimą bendra tvarka, o jeigu dėl einamų pareigų asmuo patiria atlyginimo nuostolių, tai šie kompensuojami. Atsakovai mano, kad Vietos savivaldos įstatymas yra specialusis Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo atžvilgiu, be to, ir jo pakeitimai priimti vėliau, todėl nagrinėjamoje situacijoje turi būti taikomos šio įstatymo normos.
CK 6.241 straipsnyje nustatytos CK 6.237 straipsnio išimtys, t. y. atvejai, kai gauto turto negalima išreikalauti kaip įgyto be pagrindo. Vienas atvejų – kai išmokėta suma kaip darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. DK 224 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas išskaičiuoti permokėtą ir neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuotą darbo užmokestį, todėl atsakovai mano, kad teismai teisingai taikė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas.
2. Dėl teisinio pagrindo apmokėti savivaldybės tarybos nario veiklos išlaidas ir atsakovų elgesio vertinimo. Atsakovai teigia, kad teismai teisingai nurodė, kad nors Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimas nebuvo paskelbtas įstatyme nustatyta tvarka, todėl negalėjo sukelti teisinių padarinių – negalėjo būti mokamos tarybos nariams lėšos kanceliarinėms, pašto, kt. išlaidoms padengti, tačiau vėliau šis aktas buvo paskelbtas, taip kaip buvo paskelbti ir šio akto pakeitimai (2008 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. T2-298 ir 2009 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. T2-50). Išmokos kanceliarinėms ir kitoms paslaugoms atlyginti yra darbo užmokesčiui prilyginamos išmokos. Tiek pagal Vietos savivaldos įstatymo, tiek pagal Europos vietos savivaldos chartiją atsakovai turi teisę į šių išlaidų kompensavimą. Atsakovų elgesys nėra tyčinis. Byloje nepateikta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti atsakovų nesąžiningumą. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad tarybos narys turi pareigą organizuoti sprendimų paskelbimą ir tuo domėtis.
3. Dėl ieškinio senaties pateiktiems reikalavimams taikymo. Atsakovai nurodo, kad kasatorius nurodo tuos pačius argumentus dėl senaties taikymo kaip ir apeliaciniame skunde. Bylos kontekste šie argumentai teisiškai nereikšmingi, nes išmokos ir atlyginimas už darbą negali būti priteisti iš atsakovų kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė J. Simonavičiūtė prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl lėšų, išmokėtų savivaldybės tarybos nariams kaip atlyginimas už darbo užmokestį, einant savivaldybės tarybos nario pareigas, teisinio pagrindo. Savivaldybės nariams mokamų atlyginimų teisinis reglamentavimas pateiktas dviejuose įstatymuose. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tarybos nariui negautas atlyginimą pagrindinėje darbovietėje mokamas Vietos savivaldos įstatyme nustatytais pagrindais. Ši norma blanketinė, nukreipianti į Vietos savivaldos įstatymo normas, kuriose tarybos nario pareigų atlygintinumas nesiejamas su apmokėjimu pagrindiniame darbe. Už darbą savivaldybės nariui turi būti atlyginama nepriklausomai nuo to, ar jis yra sudaręs darbo sutartį.
2. Dėl teisinio pagrindo apmokėti savivaldybės tarybos nario veiklos išlaidas ir atsakovų elgesio vertinimo. Tarybos narių sprendimų paskelbimo klausimus svarstė administraciniai teismai ir jų nuomonės buvo prieštaringos: Klaipėdos apygardos administracinis teismas konstatavo, kad šis sprendimas neatitinka norminio administracinio akto požymių ir neturėjo būti skelbiamas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo priešingos nuomonės ir įpareigojo šį aktą paskelbti. Atlyginimas, gautas už savivaldybės tarybos nario pareigų atlikimą, yra teisiškai pagrįstas. Teismai pagrįstai nurodė, kad tarybos nariai nėra atsakingi už priimtų sprendimų paskelbimą, nes tai – ne jų pareiga; be to, atkreipia dėmesį į tai, kad vienas atsakovų N. Puteikis kreipėsi į prokuratūrą dėl to, kad tarybos nariai neteikė pažymų iš darboviečių dėl negautų pajamų, o ne todėl, jog aktas negalioja. Atsiliepime pažymima ir tai, kad privalu vertinti kiekvieno atsakovo elgesį atskirai, vertinant grupės asmens sąžiningumą, o ne kiekvieno konkretaus asmens, CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta sąžiningumo sąvoka prarastų prasmę.
3. Dėl ieškinio senaties. Teismai netaikė ieškinio senaties, todėl kasaciniame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip teisiškai nereikšmingi.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai S. B., V. Č. prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl lėšų, išmokėtų savivaldybės tarybos nariams kaip atlyginimas už darbo užmokestį, einant savivaldybės tarybos nario pareigas, teisinio pagrindo ir kitų kasacinio skundo argumentų. Teismai nenustatė atsakovų veiksmų nesąžiningumo. Be to, sąžiningumo konstatavimas yra fakto klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai veikė sąžiningai, iš jų negali būti išieškomos be pagrindo įgytas darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 dalį tarybos nariams už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas yra atlyginama (apmokama). Kasatorius nepagrįstai teigia, kad tarybos nariams taikytini griežtesni reikalavimai – tokie reikalavimai turėtų būti taikomi asmenims, atsakingiems už aktų paskelbimą. Tai, kad tarybos nariams buvo mokamas atlyginimas pagrindinėje darbovietėje, nereiškia, kad tarybos nariai nevykdo savo funkcijų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti atsakovų A. B., S. D., V. B. ir V. G. atsiliepimą į kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 347 straipsnio 3, 4 dalių, 351 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti atsakovo V. G. paaiškinimus dėl ieškovo kasacinio skundo kaip neatitinkančio CPK 347 straipsnio 3, 4 dalies reikalavimų, paduoto praleidus CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl atlyginimo (užmokesčio) savivaldybės tarybos nariams, išskyrus merą ir jo pavaduotoją, už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas, teisinio pagrindo ir mokėjimo sąlygų
Atlygintinumas už savivaldybės tarybos nario pareigų atlikimą įtvirtintas Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo Nr.VIII –1904 redakcija) ir Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (2000 m. spalio 12 d. įstatymo Nr.VIII-2018 redakcija), Europos vietos savivaldos chartijoje (toliau – Chartija).
Chartija parengta 1985 m. spalio 15 d., įsigaliojo nuo 1988 m. rugsėjo 1 d., tai yra tarptautinė konvencija, reikalaujanti, kad ją ratifikavusios Europos valstybės laikytųsi joje nustatytų taisyklių ir principų. Chartijoje išdėstomi bendri europiniai standartai tam, kad būtų ginamos bei plečiamos vietos savivaldų teisės bei laisvės. Lietuva Chartiją ratifikavo 1999 m. gegužės 25 d. įstatymu ,,Dėl Europos vietos savivaldos chartijos ratifikavimo“, įsigaliojusiu 1999 m. spalio 1 d. Ratifikavusi Chartiją Lietuva įsipareigojo suderinti vietos savivaldą reguliuojančius įstatymus su Chartijos nuostatomis ir laikytis visų joje įtvirtintų principinių reikalavimų. Chartijoje inter alia yra įtvirtintas atlygintinumo už išrinktų vietinės valdžios organų atstovų pareigų atlikimą, nustatant, kad šioms pareigoms turi būti skiriama atitinkama finansinė kompensacija už išlaidas, patirtas vykdant aptariamąsias pareigas, taip pat, esant reikalui, kompensacija už patirtus atlyginimo nuostolius ar atlyginimas už atliktą darbą ir atitinkama socialinė apsauga (Chartijos 7 straipsnio 2 dalis).
Pagal Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį (2003 m. birželio 3 d. įstatymo Nr. VIII-1904 redakcija) savivaldybių tarybų narių, kaip valstybės politikų, pagrindinėje darbovietėje negautas atlyginimas už laiką, praleistą tarybos, komitetų, komisijų, kolegijos posėdžiuose, taip pat laiką, praleistą vykdant kitas savivaldybės tarybos nario pareigas, mokamas Vietos savivaldos įstatymo nustatytais pagrindais. Šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, nukreipianti į kitą teisės aktą – Vietos savivaldos įstatymą. Šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (2000 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. VIII-2018 redakcija), nustatyta, kad tarybos nariams už laiką, praleistą savivaldybės tarybos, komitetų, komisijų, valdybos posėdžiuose, taip pat laiką, praleistą vykdant savivaldybės tarybos nario pareigas, mokama kompensacija;<...>tarybos nariai negali gauti kompesacijos už savivaldybės taryboje sugaištą laiką, jeigu už tą patį laiką jie gavo atlyginimą pagrindinėje darbovietėje. Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 9 d. įstatymo Nr. IX–839 redakcija) nustatyta, kad tarybos nariams už laiką, praleistą savivaldybės tarybos komitetų, komisijų, valdybos posėdžiuose, taip pat už laiką praleistą vykdant savivaldybės tarybos nario pareigas; mokama kompesacija,<...> tarybos nariai dirbantys valstybės ir savivaldybių įstaigose negali gauti kompensacijos už savivaldybės taryboje sugaištą laiką, jeigu už tą patį laiką jie gavo atlyginimą pagrindinėje darbovietėje.Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies (2002 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. IX-1172 redakcija) nauja redakcija pakeistas šio straipsnio pavadinimas ,,Kompensacijos tarybos nariams“ į ,,Tarybos narių veiklos apmokėjimas“ ir šia aptariamos teisės normos redakcija (galiojusią nuo 2002 m. lapkričio 22 d. iki 2008 m. spalio 1 d). jau nustatyta, kad už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas yra atlyginama (apmokama), be to, panaikintos buvusios įstatymo nuostatos, įtvirtinusios kompensavimą už veiklą savivaldybės taryboje ir kompensavimo sąlygas.
Taigi, pagal Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies (2000 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. VIII-2018 redakcija) nuostatą buvo nustatytas tarybos narių pagrindinėje darbovietėje negauto atlyginimo kompensavimo mechanizmas, tačiau vėliau pakeistoje Vietos savivaldos įstatymo (2002 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. IX-1172 redakcija, įsigaliojusi nuo 2002 m. lapkričio 22 d.) 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarybos nariams, išskyrus merą ir mero pavaduotoją, už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas yra atlyginama (apmokama).
Pagal pakeistą Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. IX-1172 redakcija) pavadinimą ir šio straipsnio 1 dalies normos turinį spręstina, kad savivaldybės tarybos nariams už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas apmokėtina, neatsižvelgiant į pagrindinėje darbovietėje gautą atlyginimą. To nepaneigia ir Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 3 dalies (nuo 2008 m. spalio 1 d. – atitinkamai šio straipsnio 4 dalis) nuostatos, pagal kurias savivaldybės tarybos komitetų ir valdybos posėdžių laiku, taip pat kitais savivaldybės reglamento nustatytais atvejais tarybos narys atleidžiamas nuo tiesioginio darbo ar pareigų bet kurioje institucijoje, įstaigoje įmonėje ar organizacijoje; taip pat šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad jeigu pagal mero potvarkį tarybos narys atstovauja savivaldybei už savivaldybės ribų – savivaldybės administracija Vyriausybės nustatyta tvarka apmoka jam komandiruotės išlaidas. Be to, tokia išvada grįstina ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535 redakcija, galiojusi nuo 2005 m. sausio 1 d.) nuostatomis, pagal kurias savivaldybės tarybos nariai, kaip valstybės politikai, draustini visų Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnyje nurodytų rūšių socialiniu draudimu.
Remiantis tuo, kas aptarta, konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai nustatė, jog iki Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies pakeitimo (2002 m. lapkričio 5 d. įstatymu Nr. IX 1172 ) buvo nustatytas savivaldybės tarybos narių pagrindinėje darbovietėje negauto atlyginimo kompensavimo mechanizmas, vėlesnėje įstatymo redakcijoje –už darbą savivaldybės taryboje atlyginimo (užmokesčio) mokėjimas. Ginčo santykiams taikytinoje Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (2002 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. IX-1172 redakcija) savivaldybės tarybos narių darbo, atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas, atlyginimo (užmokesčio) mokėjimas nesiejamas su pagrindinėje darbovietėje negautu darbo užmokesčiu.
Pagal Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatas tarybos nariams už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas atlyginimas (uždarbis) apskaičiuojamas pagal skelbiamą vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (VMDU) dydį, atsižvelgiant į faktiškai dirbtą laiką, kurio trukmė patvirtinama savivaldybės tarybos veiklos reglamente nustatyta tvarka. Šio atlyginimo dydį nustato savivaldybės taryba. Pažymėtina, kad reglamente nustatoma darbo laiko trukmė, už kurį mokamas atlyginimas (uždarbis) tarybos nariui, o įstatyme – atlyginimo (uždarbio) mokėjimas. Pirmosios instancijos teismo byloje konstatuota, kad savivaldybės tarybos nariams už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas atlyginimas (uždarbis) ginčo laikotarpiu buvo skaičiuojamas ir mokamas už faktiškai dirbtą laiką (darbo laiko apskaitos žiniaraščio, savivaldybės kontrolieriaus institucijos akto, savivaldybės kontrolierės pavaduotojos A. K. parodymų duomenimis). Kadangi byloje nekeliama klausimų dėl išmokėto atlyginimo (užmokesčio) dydžio nepagrįstumo, apmokėto darbo laiko trukmės ir pan., tai nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad atlyginimas (uždarbis) tarybos nariams už ginčo laikotarpį (2006-2008 m.) išmokėtas neteisėtai ir būtų teisinis pagrindas jį išieškoti į savivaldybės biudžetą. Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovų (tarybos narių) veiksmai vertintini kaip neatitinkantys sąžiningumo kriterijų, nes savivaldybės biudžetas dėl jų veiksmų patyrė nuostolių. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytus reikšmingus faktus, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovai gaudami atlyginimą (uždarbį) už savivaldybės tarybos nario veiklą padarė nuostolių savivaldybės biudžetui.
Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo ir Vietos savivaldos įstatymų nuostatas ginčo santykiams dėl savivaldybės tarybos nariams, atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas, atlyginimo (uždarbio) mokėjimo.
Dėl išmokų, susijusių su tarybos nario atliekama veikla, mokėjimo sąlygų ir teisinio pagrindo
Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 9 d. įstatymo Nr. IX-839 redakcija) nustatyta, kad tarybos nariui su jo veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, transporto išlaidoms kas mėnesį gali būti mokama išmoka, kurios dydis patvirtinamas tarybos veiklos reglamente nustatyta tvarka. Pagal 2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakciją 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms, kiek jų nesuteikia ar neapmoka tiesiogiai savivaldybės administracija, apmokėti kas mėnesį gali būti mokama išmoka; šios išmokos dydis tvirtinamas reglamento nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtų galima taikyti šią teisės normą ir spręsti, ar išmokos, susijusios su tarybos nario veikla, atsakovams (tarybos nariams) buvo išmokėtos pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti reikšmingus faktus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką išmokos, susijusios su kanceliarijos, pašto, telefono, interneto, transporto išlaidomis, yra tikslinės, kuriomis siekiama atlyginti tas išlaidas, kurių patiria tarybos nariai dėl jų funkcijų ypatybių, pvz., efektyvaus bendravimo su rinkėjais ir pan, ir kurių nepadengia savivaldybės administracija, t. y. padengti papildomas sąnaudas, kurių nepadengia tarybos nario gaunamas atlyginimas apmokėjimas už faktiškai dirbtą laiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-560/2009). Taigi, tokios mokamos savivaldybės tarybos nariams išmokos negali būti priskiriamos darbo užmokesčiui. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, konstatavę, kad tokios išmokos yra susijusios su darbo santykiais, sprendė, jog jos, nors ir išmokėtos nesant įstatyme nustatyta tvarka paskelbtam teisės aktui, tačiau negali būti išieškomos CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto tvarka. Darydami tokią išvadą, teismai nenustatinėjo teisiškai reikšmingų faktų dėl išmokų, susijusių su tarybos nario atliekama veikla, mokėjimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad išmokos, gautos savivaldybės tarybos nario išlaidoms apmokėti, nėra darbo užmokestis ir jam prilyginta išmoka, todėl nepriskirtinas sumoms, kurių negalima išieškoti (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Pagrįstu laikytinas ir kitas kasacinio skundo argumentas, kad, nepriskiriant šių išmokų atlyginimui (užmokesčiui), turi būti tikrinamas jų mokėjimo už visą laikotarpį (nuo 2003 iki 2008 metų) teisėtumas. Šiuo laikotarpiu buvo priimti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. 1-97 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narių veiklos apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. T2-298 bei 2009 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. T2-50, kuriais pakeistas ir papildytas 2003 m. sprendimas. Teismai laikė, kad 2003 m. sprendimas nebuvo paskelbtas, todėl nesukūrė teisinių padarinių. Pažymėtina, kad savivaldybės tarybos sprendimu nustatyto teisinio reglamentavimo subjektai –miesto savivaldybės tarybos nariai (priimantys tarybos sprendimus), administracijos direktorius ir administracijos struktūriniai padaliniai ir pan. – apie priimtą sprendimą žinojo. Dėl to vertintina, ar esant įstatyme nustatytai teisei į išmokas, savivaldybės tarybos sprendimu nustatytos išmokos dydis leidžia spręsti, kad išmokos, susijusios su tarybos nario veikla, išmokėtos be teisinio pagrindo. Be to, vėlesni šio sprendimo papildymai buvo paskelbti ir juose reglamentuota išmokų dydis ir mokėjimo tvarka, todėl teismas turėjo nustatyti ir vertinti teisiškai reikšmingus faktus ir spręsti, ar išmokos išmokėtos nepažeidžiant aptartų teisės aktų.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias išmokų mokėjimą ir sumas, kurių negalima išreikalauti, nesprendė dėl išmokų, susijusių su tarybos nario atliekama veikla, mokėjimo pagrįstumo, dydžio ir kitų su šiomis išmokomis susijusių aplinkybių. Dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dėl šių reikalavimų dalis naikintina ir perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi priimtų teismų sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 654,49 Lt. Teisėjų kolegijai nusprendus grąžinti bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutarties dalį dėl lėšų, gautų su savivaldybės tarybos nario veikla susijusioms išlaidoms apmokėti, išieškojimo panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti iš naujo Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti apeliacine tvarka.
Kita Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutarties dalis paliktina nepakeista.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Zigmas Levickis
Pranas Žeimys