Civilinė byla Nr. 3K-3-519-313/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13859-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.39.2.6.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui V. P. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo V. P. .

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, dalies draudimo išmokos grąžinimą, draudėjui pažeidus draudimo sutartį, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 2809,82 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. spalio 17 d. Ukrainoje dėl transporto priemonės „Volkswagen Transporter“ valdytojo O. A. (O. A. ) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas automobilis „Ford Fusion“, priklausantis O. T. (O. T. ). Transporto priemonės „Volkswagen Transporter“ valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, draudėjas – V. P. . Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu ieškovė atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą išmokėdama 5619,63 Eur (19 403,46 Lt) draudimo išmoką. Atsakovas ir ieškovė, sudarydami transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, susitarė, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Draudėjas pažeidė minėtą sutarties reikalavimą, kadangi transporto priemonę eismo įvykio metu valdė O. A. , kurio gyvenamoji vieta yra Moldovos Respublikoje. Už šios draudimo sutarties sąlygos pažeidimą sutartyje nustatyta prievolė atlyginti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 56 punktu, Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 38 punktu, ieškovė reiškė reikalavimą draudėjui grąžinti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (2809,82 Eur), kadangi yra padaryti du draudimo sutarties pažeidimai – draudikei nepranešta apie transporto priemonės registracijos duomenų pasikeitimą (sutarties 1.5.1 punktas) ir transporto priemonę už Lietuvos Respublikos ribų vairavo asmuo, neturintis nuolatinės gyvenamosios ar darbo vietos Lietuvos Respublikoje (sutarties 1.5.2.5 punktas).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3. Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu atmetė ieškinį. Teismas konstatavo, kad transporto priemonės draudimo sutartis nėra pasirašyta atsakovo, todėl neįrodo, jog draudėjas akceptavo visas draudiko pasiūlyme esančias sutarties sąlygas. Teismas sprendė, kad draudimo sutarties sąlyga, kurioje įtvirtinta, kad, atsakovui sumokėjus draudimo sutartyje nurodytą draudimo įmoką, draudimo sutartis yra laikoma sudaryta ir patvirtina atsakovo supažindinimą su draudimo sutarties sąlygomis, negali būti laikoma pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad atsakovas iš tiesų buvo supažindintas su draudimo sutarties 1.5.2.5 punkto sąlyga. Teismas pažymėjo, kad draudimo sutartį su ieškove sudarė ne atsakovas, o jo tėvas V. P., byloje nėra įrodymų, kad atsakovas įgaliojo savo tėvą sudaryti draudimo sutartį. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimo pagrįstumo.
4. Teismas nustatė, kad atsakovas pranešė VĮ „Regitra“ apie transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimą užsienio gyventojui, ir sprendė, kad atsakovas nepraleido Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 76.3 punkte nustatyto termino įregistruoti duomenų pakeitimą, o pareiga informuoti ieškovę apie transporto priemonės registracijos duomenų pasikeitimą atsakovo nesaistė, nes jis nebuvo supažindintas su draudimo taisyklėmis.
5. Teismas pažymėjo, kad įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijime tarp išvardytų valstybių, kuriose suteikiama draudimo apsauga, nėra Ukrainos, todėl šioje šalyje ieškovė galbūt neturėjo pareigos mokėti draudimo išmokos už draudėją. Teismas atkreipė dėmesį, kad nurodžiusi, jog Ukraina nepriklauso Europos Sąjungai, ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovui buvo išduota žalioji kortelė, suteikianti draudimo apsaugą Ukrainoje, todėl padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, kokiu pagrindu išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui ir kuo remdamasi turi atgręžtinio reikalavimo teisę draudėjui ar apdraustajam.
6. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. kovo 23 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino, priteisdama ieškovei iš atsakovo 2809,82 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. liepos 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 179,26 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pirmosios instancijos teisme ir 63 Eur išlaidų atlyginimą apeliaciniame procese.
7. Vadovaudamasi TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas transporto priemonės savininkas, teisėjų kolegija sprendė, kad transporto priemonės valdytojas, teikiantis prašymą, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, sudarant draudimo sutartį yra laikomas šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų atstovu pagal įstatymą, todėl konstatavo, kad prašymą sudaryti draudimo sutartį ir kitą būtiną informaciją sutarčiai sudaryti pateikęs atsakovo tėvas laikomas atsakovo atstovu pagal įstatymą.
8. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad draudimo įmoka buvo sumokėta, jos sumokėjimas patvirtina draudimo sutarties sudarymą ir atsakovo susipažinimą su draudimo sutarties sąlygomis. Įvertinusi byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo atstovui V. P. buvo sudaryta galimybė susipažinti su draudimo sutarties sąlygomis, ir pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovo nevaržo draudimo sutartis.
9. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pagal draudimo sutarties 2.2.3 punktą apie nuosavybės teisės perėjimą neinformavus draudiko nei ankstesniam, nei naujajam savininkui, draudimo sutartyje nurodytam draudėjui tenka visos pasekmės. Nenustačiusi, kad atsakovas būtų perdavęs transporto priemonės savininkui O. A. dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, kolegija nurodė, kad iš draudimo sutarties atsiradusios teisinės pasekmės turi tekti atsakovui. Jeigu draudimo rizika padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo apie tai pranešti draudikui, o to nepadarius, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti iki 50 procentų dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos.
10. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovė išmokėjo draudimo išmoką dėl eismo įvykio Ukrainoje, kolegija sprendė, kad šalių sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis suteikė draudimo apsaugą ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje; kad atsakovui neįvykdžius draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovę apie draudimo rizikos padidėjimą, ieškovė, vadovaudamasi sutarties 2.2.3 punktu, pagrįstai reikalauja iš atsakovo grąžinti dalį draudimo išmokos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą, palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas, ir konstatavęs, kad draudimo sutartis buvo sudaryta atsakovo vardu veikiančio trečiojo asmens ir atsakovas buvo supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 1 dalį, 265 straipsnio 1 dalį, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą, kadangi vertino tik ieškovo apeliaciniame skunde nurodytus motyvus, o įrodymus, kuriuos sprendimu įvertino pirmosios instancijos teismas ir dėl kurių papildomai pasisakė kasatorius atsiliepime į apeliacinį skundų, atmetė, nenurodydamas argumentų, t. y. šių įrodymų iš viso nevertino. Byloje nėra duomenų, kad kasatorius pats ar per atstovą būtų kreipęsis į ieškovę dėl draudimo sutarties sudarymo. Priešingai, kasatorius niekam nebuvo suteikęs teisės apdrausti automobilį, atstovo jis neturėjo, pats asmeniškai į ieškovę nesikreipė. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad draudimo sutartį sudarė ieškovė ir trečiasis asmuo. Pareiga įrodyti tinkamą supažindinimą su standartinėmis ir individualiomis draudimo sutarties sąlygomis tenka ieškovei, tačiau ji šio fakto neįrodė.
2. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad draudimo sutartį sudarė kasatoriaus atstovas, nesiaiškino sutarties sudarymo aplinkybių, nesigilino, ar, sudarant sutartį, buvo išreikšta kasatoriaus valia, vadovavosi tik TPVCAPDĮ, nesivadovavo bendrosiomis sutarčių teisės nuostatomis, nustatančiomis sutarties galiojimo būtinąjį elementą – šalies valios išreiškimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad kasatorius būtų išreiškęs savo valią sudaryti draudimo sutartį. Ieškovė neįrodė, kad sudarė sutartį su kasatoriumi, priešingai, ieškovės atstovė patvirtino, kad draudimo sutartis buvo sudaryta su trečiuoju asmeniu ir draudimo įmoką sumokėjo trečiasis asmuo. Nei draudimo sutartis, nei mokėjimo kvitas nėra pasirašyti kasatoriaus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad draudimo sutartis iš tiesų yra sudaryta ne paties kasatoriaus, bet jo vardu, tačiau byloje nėra duomenų, jog kasatorius būtų suteikęs teisę kokiam nors asmeniui būti jo atstovu draudimo biure.
3. Apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri suformuota esant iš esmės skirtingoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013 pateiktu išaiškinimu ir nurodė, jog šalys draudimo sutartyje gali nustatyti ir papildomų sąlygų. Nurodytoje byloje nagrinėjamas siurprizinės sąlygos klausimas, tačiau skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatyta, kad atsakovas, sudarydamas draudimo sutartį, aktyviai derėjosi dėl jos sąlygų, o nagrinėjamoje byloje kasatorius nebuvo draudimo sutarties šalis, nevedė derybų dėl sutarties sudarymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008 ginčas kilo dėl patalpų draudimo sutarties, o 2011 m. sausio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2011 ginčas kilo dėl pirkimo–pardavimo sutarties. Apeliacinės instancijos teismo sprendime cituojamose nutartyse įstatymas buvo aiškinamas ir taikomas sprendžiant ginčą dėl kitokių faktinių aplinkybių, todėl teismas vadovavosi ginčo atveju precedentine nelaikytina kasacinio teismo praktika.
12. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Kasacinio skundo argumentai, susiję su atsakovo atstovavimu sudarant įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, yra nepagrįsti ir neatitinka TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisės normų reikalavimų. Pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalį draudikas privalo sudaryti draudimo sutartis su šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis, kurie patys ar per savo atstovą pateikė prašymus, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Transporto priemonės valdytojas, teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, sudarant draudimo sutartį yra laikomas šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų atstovu pagal įstatymą. Draudimo sutarčiai sudaryti reikalingus dokumentus ieškovei pateikė atsakovo tėvas V. P. , todėl Kauno apygardos teismas pagrįstai sprendė, kad būtiną draudimo sutarčiai sudaryti informaciją pateikęs atsakovo tėvas laikomas atsakovo atstovu pagal įstatymą.
2. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, susiję su atsakovo atstovo informavimu apie įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties nuostatas. Atsakovas neperdavė O. A. , naujam transporto priemonės savininkui, dokumentų, patvirtinančių sudarytą draudimo sutartį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1010 straipsnio 1 dalį, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu iš esmės pasikeičia draudimo sutartyje numatytos aplinkybės, dėl kurių padidėja ar gali padidėti draudimo rizika, apie tai draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus jis sužinojo. Pagal TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalį, jei pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui draudėjas perdavė naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, tokiu atveju naujajam transporto priemonės savininkui pereina draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį ir naujasis transporto priemonės savininkas nedelsdamas, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. Pagal draudimo sutarties 2.2.3 punktą apie nuosavybės teisės perėjimą neinformavus draudiko nei ankstesniam, nei naujajam savininkui draudimo sutartyje nurodytam draudėjui tenka visos pasekmės. Todėl iš šios draudimo sutarties atsiradusios teisinės pasekmės turi tekti atsakovui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pareigos drausti transporto priemones valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir šios pareigos vykdymo

13. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu susijusius santykius reglamentuoja specialusis – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo – įstatymas (CK 6.254 straipsnio 1 dalis).
14. Atsakingiems už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmenims ši sutartis privaloma, jie negali pasirinkti, sudaryti šią sutartį ar ne, t. y. naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi draudimo sutarties sudarymo metu).
15. Atsakingi už draudimo sutarties sudarymą asmenys, taip pat transporto priemonių valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalis).
16. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009; 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016).
17. Draudėjas – atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo, kuris kreipėsi pats ar per savo atstovą į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo arba kuris yra sudaręs tokią draudimo sutartį su draudiku (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 19 dalis).
18. Remiantis TPVCAPDĮ įtvirtinta draudimo sutarties sudarymo tvarka, draudikas privalo sudaryti draudimo sutartis su už draudimo sutarties sudarymą atsakingais asmenimis, kurie patys ar per savo atstovą pateikė prašymus, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Transporto priemonės valdytojas, teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, sudarant draudimo sutartį yra laikomas šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų atstovu pagal įstatymą (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalis). Įprastinė draudimo sutartis sudaroma prieš valstybinį transporto priemonės įregistravimą, jeigu ši transporto priemonė yra neapdrausta (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 4 dalis).
19. Apibendrindama nurodytas teisės normas, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas draudžia naudoti neapdraustas transporto priemones. Transporto priemonės savininkas privalo apdrausti naudojamą transporto priemonę ir yra už tai atsakingas, tačiau esamas teisinis reguliavimas nenustato pareigos už draudimo sutarties sudarymą atsakingam asmeniui transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudaryti išimtinai asmeniškai, – ši sutartis gali būti sudaryta per atstovą, kuris laikomas už draudimo sutarties sudarymą atsakingų asmenų atstovu pagal įstatymą.
20. Atsižvelgiant į tai, kad atstovo (nagrinėjamos bylos atveju veikiančio TPVCAPDĮ suteiktų teisių (įgalinimų) ribose) atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam ir jam tiesiogiai sukuria teises ir pareigas, nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai, kad atsakovas nebuvo supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis.
21. Teismai, įvertinę byloje esančius įrodymus, nustatė, kad atsakovas asmeniškai draudimo sutarties nesudarė (sutartis buvo sudaryta per atstovą), tačiau dalyvavo registruojant transporto priemonę VĮ „Regitra“, ir nenustatė, jog transporto priemonė buvo apdrausta kito draudiko. Fakto klausimai nėra kasacijos dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad įprastinė draudimo sutartis sudaroma prieš valstybinį transporto priemonės įregistravimą ir atsakovui neįrodžius, kad transporto priemonė buvo apdrausta kito draudiko, kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo argumentai, kad draudimo sutartis buvo sudaryta atsakovui nežinant. Priešingai – sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovui iš sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties kilo joje nustatytos draudėjo teisės ir pareigos.

Dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo bei iš šios sutarties draudėjui kylančių pareigų tinkamo vykdymo

22. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys, TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Sudarant šią sutartį turi būti vadovaujamasi, be kita ko, priežiūros institucijos – Lietuvos banko – 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (toliau – Sąlygos) (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (Sąlygų 3 punktas), tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms.
23. 2012 m. spalio 15 d. tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir trečiojo asmens – atsakovo tėvo V. P. sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, kuria buvo apdrausta atsakovui (kasatoriui) V. P. priklausančios transporto priemonės „Volkswagen Transporter“ valdytojų civilinė atsakomybė (toliau – Sutartis) 1.5.3 punkte, inter alia (be kita ko), nurodyta, kad aplinkybės, tiesiogiai susijusios su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, turinčios įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui, nurodytos Sutarties 1.5.1–1.5.2 punktuose.
24. Pagal Sutarties 1.5.1 punktą, draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į transporto priemonės registracijos duomenis. Draudimo rizikos pasikeitimu gali būti laikomas bet kurių transporto priemonės registracijos duomenų pakeitimas.
25. Sutarties 1.5.2 punktas apibrėžia riziką didinančias sąlygas, kuriomis transporto priemonė nėra ir nebus naudojama. 1.5.2.5 punktu draudėjas patvirtino, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje.
26. Draudėjas sutarties galiojimo metu turi informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą (CK 6.1010 straipsnio 1 dalis). Sąlygose nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, nurodyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką šių sąlygų 38 punkte nustatyta tvarka (36 punktas); laikoma, kad rizika padidėja ar sumažėja, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, ir jeigu draudikas nurodė ją draudimo sutartyje, kaip turinčią įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui (37 punktas); jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką (38 punktas).
27. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę iš draudėjo reikalauti grąžinti trečiajam asmeniui išmokėtą sumą. TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.
28. Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles (toliau – Taisyklės), atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu: draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (62.2 punktas).
29. Kasacinio teismo praktikoje, be kita ko, konstatuota, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Pagal Sąlygų 26 punktą draudimo įmoką apskaičiuoja draudikas; draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013).
30. Minėta, kad nagrinėjamos bylos atveju draudikės prisiimama rizika ir siūlomos paslaugos kaina buvo apribota sąlygomis, susijusiomis su transporto priemonės naudojimo vieta ir (ar) naudotojo gyvenamąja vieta.
31. Ankstesnėse kasacinio teismo nutartyse, priimtose bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl Taisyklių 62.2 punkto taikymo draudėjui nepranešus apie tai, kad transporto priemonė bus naudojama ne Lietuvos Respublikoje ir (ar) ne Lietuvos Respublikoje gyvenančio asmens, pagrįstu draudėjo grąžintinos draudimo išmokos dydžiu buvo pripažintos sumos, sudarančios 50 procentų draudimo išmokos sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2013).
32. Minėtose nutartyse suformuluota teisės aiškinimo taisyklė dėl draudiko teisės sieti draudimo riziką su transporto priemonės naudojimo vieta ir (ar) naudotojo gyvenamąja vieta buvo pakeista vėlesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015. Kasacinio teismo praktika, kuria draudžiama draudimo sutartyje įtvirtinti sąlygas, susijusias su transporto priemonės naudojimo vieta ir (ar) naudotojo gyvenamąja vieta, t. y. kuriomis transporto priemonės naudojimas už Lietuvos Respublikos ribų laikomas riziką didinančia aplinkybe, siejama su atvejais, kai transporto priemonės savininkas pats naudoja transporto priemonę užsienyje ar perduoda ją laikinai valdyti užsienyje gyvenančiam ir (ar) dirbančiam trečiajam asmeniui (draudimo sutartis nėra nutrūkusi). Taigi draudžiami draudimo sutarties šalių susitarimai, kuriais draudimo apsauga būtų apribojama teritorijos atžvilgiu, susitariant apdraustą transporto priemonę naudoti tik Lietuvos Respublikoje, o išvykimą į kitą ES valstybę narę įvardijant kaip riziką didinantį veiksnį, už kurį turi būti mokama papildoma draudimo įmoka. Tokiais atvejais draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos minėtos draudimo sutarties sąlygos pažeidimo atveju laikytinas nepagrįstu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-346-706/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-706/2015; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-969/2015).
33. Nagrinėjamos bylos atveju, skirtingai nei 32 punkte nurodytoje kasacinio teismo praktikoje, kaip riziką didinantis veiksnys įvardijamas transporto priemonės naudojimas ne kitos ES valstybės narės, o trečiosios valstybės teritorijoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta kasacinio teismo praktika susijusi su vienodos draudimo apsaugos galiojimu ES teritorijoje (TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalis), todėl trečiųjų šalių, kurios nėra ES valstybės narės, atveju teisė nedraudžia šalių susitarimų, kuriais draudimo apsauga būtų apribojama teritorijos atžvilgiu, susitariant apdraustą transporto priemonę naudoti tik Lietuvos Respublikoje, o išvykimą į kitą valstybę (ne ES šalį) įvardijant kaip riziką didinantį veiksnį, už kurį turi būti mokama papildoma draudimo įmoka. Nepaisant tokių susitarimų galimumo, keičiantis transporto priemonės savininkui (nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo kitam asmeniui atveju), kai naujajam savininkui teisės ir pareigos pagal sutartį nepereina ir draudimo sutartis nutrūksta, draudiko reikalavimas grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos minėtos draudimo sutarties sąlygos pažeidimo pagrindu laikytinas nepagrįstu naujojo savininko teisių ribojimu, todėl negali būti tenkinamas.
34. Kadangi Sutarties 1.5.2.5 punktas nagrinėjamos bylos atveju netaikytinas, draudiko interesą kontroliuoti draudimo riziką iš esmės užtikrina Sutarties 1.5.1 punkto sąlyga, nustatanti, kad draudimo rizikos pasikeitimu gali būti laikomas bet kurių transporto priemonės registracijos duomenų pakeitimas.
35. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį draudėjas ne tik turi pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, taip pat draudėjas sutarties galiojimo metu turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas, minėta, gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu iš draudėjo reikalauti grąžinti trečiajam asmeniui išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).
36. Byloje nustatyta, kad, sudarius Sutartį, tą pačią dieną atsakovas (kasatorius) V. P. transporto priemonę pardavė O. A. , gyvenančiam Moldovos Respublikoje. 2012 m. spalio 17 d. Ukrainoje dėl O. A. kaltės, vairuojant Lietuvoje iš atsakovo įsigytą automobilį, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas automobilis „Ford Fusion“, priklausantis O. T. .
37. TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui draudėjas perdavė naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, tokiu atveju naujajam transporto priemonės savininkui pereina draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį ir naujasis transporto priemonės savininkas nedelsdamas, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo pranešti raštu draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis.
38. Atitinkamai šalių sudarytos Sutarties 2.2.3 punkte nustatyta, kad pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui draudėjas įsipareigoja perduoti naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą Sutartį, bei nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, informuoti apie tai draudiką. Naujajam transporto priemonės savininkui atitenka draudėjo teisės ir pareigos pagal Sutartį. Naujasis savininkas nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis.
39. Taigi kai savininkas perleidžia apdraustą transporto priemonę ir naujajam savininkui perduoda galiojančios draudimo sutarties dokumentus, transporto priemonės draudimo teisiniai santykiai tęsiasi ir naujajam savininkui pereina visos draudėjo teisės bei pareigos pagal jau sudarytą sutartį. Apie tai šis privalo nedelsdamas pranešti draudikui ir su draudiku suderintomis sąlygomis ją pakeisti arba įstatymo nustatyta tvarka ją nutraukti bei sudaryti kitą transporto priemonės draudimo sutartį, nes vieną transporto priemonę apdrausti keliomis civilinės atsakomybės draudimo sutartimis draudžiama.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiga naujajam savininkui perduoti draudimo sutarties dokumentus buvo įtvirtinta Sutartyje, atsakovas (kasatorius) šios pareigos nevykdė (byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų perdavęs naujajam transporto priemonės savininkui O. A. dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį).
41. Jei buvęs savininkas naujajam savininkui draudimo sutarties dokumentų neperduoda, draudimo sutartis, nesant kitokio draudimo sutarties šalių susitarimo, pasibaigia ir naujasis savininkas, neperėmęs įgytos transporto priemonės draudimo dokumentų, privalo nedelsdamas sudaryti transporto priemonės civilinės atsakomybės sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2014).
42. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas (kasatorius) pažeidė draudėjui nustatytą pareigą pardavus transporto priemonę perduoti naujajam savininkui draudimo sutartį, 15 dienų terminas, per kurį draudikas turi būti informuotas apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, nagrinėjamos bylos atveju netaikytinas. Transporto priemonės savininko pasikeitimas vertintinas kaip draudimo rizikos padidėjimas dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, apie kurį draudikui turi būti pranešta ne vėliau, nei ji padidėja (Sąlygų 38 punktas). Draudimo sutarties pasibaigimo faktas nepašalina draudėjo pareigos nedelsiant informuoti draudiką apie transporto priemonės savininko pasikeitimą.
43. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas (kasatorius) pažeidė draudimo sutartyje nustatytą pareigą informuoti ieškovę (draudikę) apie draudimo rizikos padidėjimą, t. y. jis nepranešė ieškovei apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimą trečiajam asmeniui (Sutarties 1.5.1 punktas), taip pat nevykdė Sutartyje nustatytos pareigos naujajam transporto priemonės savininkui perduoti draudimo sutarties dokumentus (Sutarties 2.2.3 punktas), jam tenka Taisyklių 56.2 punkte nurodytos pasekmės (Sutarties 1.5.3, 2.2.3 punktai), todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas (kasatorius) privalo grąžinti ieškovei 50 procentų nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos sumos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
45. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų faktą ir dydį (105,14 Eur). Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos ieškovei iš kasatoriaus (CPK 93 straipsnis).
46. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 4,35 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) iš kasatoriaus V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 105,14 Eur (vieną šimtą penkis Eur 14 ct) kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti valstybei iš kasatoriaus V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,35 Eur (keturis Eur 35 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                                                                                                         Alė Bukavinienė

Birutė Janavičiūtė

Janina Stripeikienė