Administracinė byla Nr. I-5121-1047/2016
(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04779-2014-7)
Procesinio sprendimo kategorija 1.10.8.2; 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui V. K. (V. K.), atsakovės atstovui Linui Ramanauskui, trečiojo suinteresuotojo asmens Vilniaus teritorinės muitinės atstovei J. M. (J. M.) ir trečiajam suinteresuotajam asmeniui V. V. (V. V.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus teritorinė muitinė, V. V., A. D., S. K., M. B., dėl sprendimų panaikinimo
n u s t a t ė:
Pareiškėjas R. S. (toliau – pareiškėjas) pateikė skundą (b. l. 1–4, 16–17), kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti: Mokestinių ginčų komisijos (toliau – MGK) 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. S-191(7-155/2014), Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 1A-294 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0066 bei grąžinti mokestinės prievolės įregistravimo pareiškėjui klausimą nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus teritorinės muitinės mokesčių apskaitos ir išieškojimo skyriaus pranešime apie į apskaitą įtrauktus mokėtinus mokesčius, nurodoma, kad solidariems skolininkams V. V., A. D., S. K., M. B. ir R. S. yra apskaičiuoti mokesčiai bei su jais susijusios sumos: 2972,00 Lt muito + 27240,00 akcizo + 7428,00 PVM + 11852,00 Lt akcizo delspinigių + 3232,00 PVM delspinigių kas bendrai sudaro 52 724,00 Lt iš kurių 15 084,00 sudaro delspinigiai (28,6 proc. skolos).
Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus teritorinė muitinė neteisingai apskaičiavo delspinigius už neteisėtai į bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2013-02-26 sprendimu baudžiamojoje byloje Nr. 1-35/2013, pareiškėjas kartu su kitais, buvo pripažintas kaltu dėl kontrabandos, t. y. neteisėtu į bendrijos muitų teritoriją prekių įvežimu. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2013-03-19 d. todėl, pareiškėjo manymu, būtent nuo šios dienos Vilniaus teritorinei muitinei galėjo atsirasti teisė laikyti, kad galimas mokestinis ginčas su skolininkais pasibaigė, nes kol vyko teisminis procesas ir nebuvo aiškus galutinis procesinis sprendimas, muitinei nebuvo atsiradusi teisė ne tik reikalauti priverstinai išieškoti nepriemokų, bet, nebuvo prasidėjęs ir delspinigių skaičiavimo terminas. Taigi Vilniaus teritorinė muitinė nenustatė nuo kada muitinei atsirado teisė reikalauti mokestinės nepriemokos už neteisėtai į bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes neįskaitant muito, nenustatė delspinigių skaičiavimo termino pradžios, netaikė 180 dienų delspinigių apskaičiavimo termino. Pasak pareiškėjo, toks delspinigių dydis atlieka ne kompensacijos, o kriminalinio nubaudimo funkciją.
Pareiškėjas teigia, kad Muitinės departamentas spręsdamas palikti Vilniaus teritorinės muitinės 2014-03-14 sprendimą Nr. 2TR-19-0066 turėjo ir privalėjo numatyti skolos išieškojimo socialines pasekmes kaltininkui – šiuo atveju solidariam skolininkui. Taip pat muitinė turėtų nustatyti aplinkybes, įrodančias, kad kiti skolininkai nepaliks vienam pareiškėjui prievolės padengimą.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad galutinis procesinis sprendimas jo atžvilgiu buvo priimtas tik 2013 m. birželio 28 d. (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis b. b. Nr. 1A-397/2013), t. y. pareiškėjas mano, kad nurodoma data vertinama, kaip teisės išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo diena. Muitinė tik 2014-03-14 sprendimu Nr. 2TR-19-0066 konstatavo, kad vadovaujantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 202 str. 3 d. 2, 3 p. pareiškėjas laikytinas skolininku muitinei. Taigi, konstatuotina, kad Vilniaus teritorinė muitinė 9 mėnesius nuo teisės įregistruoti skolą atsiradimo dienos nieko nedarė, tuo iš esmės piktnaudžiavo teise ir neteisėtai bei nepagrįstai priskaičiavo pareiškėjui delspinigius.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad MGK privalėjo vertinti ir tai, jog neteisėtai įvežtos cigaretės buvo sulaikytos įvežimo momentu, konfiskuotos bei sunaikintos. Bendrijos muitinės kodekso (tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92) 233 str. Nurodoma, kad skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas nurodė, kad delspinigius prašo skaičiuoti nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo, t.y. 2013-06-28, kad Muitinei teikė prašymus atleisti nuo prievolių, tačiau įrodymų į bylą nepateikė, gali pateikti vėliau, pareiškėjas nesumokėjo mokesčių po nuosprendžio paskelbimo, nes nežinojo, kad įvykdęs kriminalinę bausmę dar turi vykdyti mokestinę prievolę. Pažymėjo, kad muitinė ilgai delsė, kol suskaičiavo delspinigius, todėl elgėsi nesąžiningai, delspinigių dydis viršija pagrindinę sumą, pareiškėjas sutinka su dalimi muitinės sprendimo dėl kai kurių mokesčių. Teismui paprašius patikslinti pateiktus argumentus pažymėjo, kad teikia patikslintą skundą – nurodo, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti dar ir dėl to, kad neteisingai apskaičiuoti delspinigiai – neatsižvelgta į Europos centrinio banko palūkanų normą ir neteisėtai apskaičiuotas muitas, akcizai ir PVM dėl tų prekių, kurios buvo 2 epizoduose sunaikintos. Tą numato EB reglamento Nr. 295/2013 134 straipsnis. Anksčiau šių argumentų pateikti negalėjo, nes Reglamentas anksčiau negaliojo, o jis turi būti taikoma atgal. Taip pat pažymėjo, kad LVAT išaiškinimuose buvo kitokia faktinė situacija – ten prekių nebuvo, o šiuo atveju prekės buvo konfiskuotos, todėl turi būti taikomas Muitinės kodekso 233 straipsnis.
Atsakovas Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 44–46).
1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas) 202 straipsnio 1 dalies a) punktas reglamentuoja, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse pažymima, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę prekes bei bet kurie asmenys, kurie dalyvavo neteisėtai įvežant prekes ir žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas ir bet kurie asmenys, kurie įsigijo arba laikė atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojo (turėjo žinoti), kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-397/2013 apskųstas nebuvo, todėl jame konstatuoti faktai dėl pareiškėjo dalyvavimo nurodytose nusikalstamose veikose, cigarečių gabenimo bei laikymo fakto, cigarečių kiekio bei tos aplinkybės, kad rastos cigaretės buvo pažymėtos Baltarusijos Respublikos banderolėmis, neginčytinos, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas žinojo apie neteisėtai įvežamas prekes ir pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei.
Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jeigu prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu ar vėliau yra konfiskuojamos, skola muitinei išnyksta. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ginčo prekės – cigaretės buvo sulaikytos ne jų įvežimo metu, o vėliau, šioms cigaretėms jau patekus į bendrijos muitų teritoriją. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad cigaretės buvo sulaikytos ne pirmojoje jų įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie bendrijos išorinės sienos, o kelio „Vilnius-Medininkai“ atkarpoje, esančioje 20 km nuo Medininkų muitinės posto.
Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjui turi būti taikoma subsidiari atsakomybė. Teismas skirdamas pareiškėjui bausmę už nusikaltimo padarymą, nuosprendyje pažymėjo, kad pareiškėjas veikė bendrininkų grupėje, ir ši aplinkybė buvo pripažinta sunkinančia. Tokiu būdu, įvertinus tai, kad minėtas nuosprendis yra įsiteisėjęs, bendrininkavimo faktas neginčytinas ir taikytinas preziumuojant solidarią skolininkų atsakomybę.
Atsakovas pažymėjo, kad administratorius turėjo teisę skaičiuoti delspinigius už laikotarpį nuo prekių pateikimo į bendrijos teritoriją dienos iki skundžiamo sprendimo surašymo dienos.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas pažymėjo, kad sprendimai priimti remiantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, kurie nurodyti skundžiamuose sprendimuose. Trukmė neviršijo teisės aktų reikalavimų. Turi būti taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo skolos atsiradimo dieną. Atgal negalioja. Argumentai dėl Centrinio banko palūkanų normos abstraktūs, o delspinigių skaičiavimo trukmė priklauso nuo pareiškėjo elgesio – jei būtų sumokėjęs skolą, nebūtų skaičiuojami delspinigiai. Atleidimas nuo mokesčių galimas tik esant pareiškėjo prašymui, įstatymai jam nedraudžia kreiptis ir dabar, tačiau turi būti įstatyme numatyti pagrindai. Patikslinto skundo prašė nepriimti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 40–43). Pažymėjo, kad muitinė remdamasi Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies antrąją įtrauką, pareiškėją pagrįstai pripažino skolininku muitinei, kadangi jos ne tik žinojo apie neteisėtai akcizinių prekių (cigarečių) įvežimą, bet ir sudarė sąlygas šiai nusikalstamai veikai atlikti už tai gaudamas sutartą atlygį. Ikiteisminės ginčą nagrinėjusios institucijos pareiškėjo skundžiamuose sprendimuose detaliai išanalizavusios neteisėto akcizinių prekių įvežimo aplinkybes, nuosekliai ir išsamiai taikė teisės normas susidariusioje situacijoje.
Atkreipė dėmesį, kad baudžiamojoje byloje yra nustatytas neginčytinas bendrininkavimo faktas, ir teismo nuosprendyje pateikta pareiškėjo veiksmų kvalifikacija turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, šiuo atveju taikytina solidari bendraskolių atsakomybė.
Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (toliau – LVAT) nuosekliai laikomais pozicijos, jog 180 dienų terminas skaičiuojant delspinigius yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento. Teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A438-401/2010 pažymėjo, kad, kol nagrinėtas mokestinis ginčas nebuvo pasibaigęs galutiniu ir įsiteisėjusius procesinių sprendimų, nagrinėtu atveju nebuvo atsiradusi teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, todėl nebuvo prasidėjęs ir įstatyme numatytas 180 dienų delspinigių skaičiavimo terminas.
Vilniaus teritorinė muitinė taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neteisingai traktuoja Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnyje numatytų mokestinės prievolės pasibaigimo atvejų taikymą. Bendrijos muitinės kodekso (tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92) 233 str. Nurodoma, kad skola muitinei išnyksta, kai d) jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Šiuo atveju neteisėtai gabenamos prekės buvo sulaikytos jau įvežtos į bendrijos muitų teritoriją, kai prekės jau turėjo būti apmokestintos importo muitais ir kitais mokesčiais, todėl minėta nuostata nėra taikytina.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuotojo asmens Vilniaus teritorinės muitinės atstovė nurodė, kad ilga trukmė buvo ir dėl to, jog teismo nuosprendyje buvo klaidingai nurodytas M. B. asmens kodas, užtruko, kol buvo ištaisyta ši klaida. Vis dėlto, veikė teisės aktų nustatytų terminų ribose. Pažymėjo, kad delspinigiai skaičiuojami tik nuo PVM ir akcizo, jiems taikomi nacionaliniai įstatymai, o ne ES. Europos Teisingumo Teismas (toliau – ETT) 2009-04-02 byloje Nr. C-459/07 išaiškino konfiskuotų prekių sąvoką ir skundžiamuose sprendimuose tinkamai pritaikyti teisės aktai. Prašė patikslinto skundo nepriimti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo M. B. su pareiškėjo skundu sutiko, prašė jį tenkinti (b. l. 48–49). M. B. atsiliepimą iš esmės grindė tais pačiais kaip ir pareiškėjo skunde nurodytais motyvais.
Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo M. B. nedalyvavo, pateikė paaiškinimus el. paštu, kad yra išvykęs į užsienį reabilitacijai, dėl sveikatos sutrikimų daktarai jam pratęsė gydymą. Teismas pirmąjį kartą 2016-08-26 atidėjo teismo posėdį, nes trečiajam suinteresuotajam asmeniui M. B. teismo šaukimas buvo įteiktas tik prieš pat posėdį ir el. paštu buvo gauta informacija, kad M. B. serga. 2016-09-16 teismo posėdžio teismas nebeatidėjo, laikė, kad M. B. žinojo apie pirmojo teismo posėdžio datą, jam įteiktas šaukimas apie antrąją teismo posėdžio datą, taigi turėjo galimybę esant reikalui pasirūpinti atstovavimu. Taip pat teismas atsižvelgė į bylos nagrinėjimo trukmę, į kitų proceso dalyvių interesus neužvilkinti proceso, į faktą, kad byloje yra pateiktas M. B. atsiliepimas.
Tretieji suinteresuotieji asmenys V. V., S. K. ir A. D. per teismo nustatytą terminą atsiliepimų nepateikė.
Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotasis asmuo V. V. prašė skundą tenkinti, dėl patikslinto skundo spręsti teismo nuožiūra.
Teismo posėdyje tretieji suinteresuotieji asmenys S. K. ir A. D. nedalyvavo. Apie 2016-08-26 teismo posėdžio vietą, datą ir laiką jiems pranešta tinkamai siunčiant teismo šaukimus (jie įteikti tinkamai). Duomenų apie teismo šaukimų į teismo posėdį, vykusį 2016-09-16, nėra, tačiau teismas laiko, kad šie asmenys, žinodami apie pirmojo posėdžio datą, turėjo domėtis procesu ir nelaiko jų nedalyvavimo posėdyje kliūtimi nagrinėti bylą.
Skundas atmestinas.
Teismas teismo posėdžio metu atsisakė priimti patikslintą pareiškėjo atstovo teiktą skundą (suformuluoti nauji argumentai dėl skundžiamų sprendimų neteisėtumo – dėl neteisingai apskaičiuoto muito, akcizo ir PVM mokesčių bei dėl delspinigių skaičiavimo neaiškios tvarkos). Atsisakymo priimti patikslintą skundą motyvai yra šie: pirma, pareiškėjas nepateikė duomenų, kodėl tik 2016-09-16 teismo posėdyje iškilo būtinybė tikslinti skundžiamų sprendimų neteisėtumo argumentus. Reglamento 295/2013 įsigaliojimas, atsižvelgiant į jo priėmimo datą, taip ir į įsigaliojimo datą, negalėjo sukliudyti pareiškėjui anksčiau suformuluoti savo reikalavimus, juos pagrindžiančius argumentus ir pateikti teismui. Antra, pareiškėjas yra atstovaujamas profesionalaus atstovo (b. l. 85) – taigi jam turėjo būti išaiškintos visos jo teisės ir pareigos, taip pat profesionaliai patarta ir konsultuota skundo tikslinimo ir to darymo laiku klausimais. Trečia, teismas pažymi, kad skundas teismui pateiktas 2014-10-27, tikslintas 2014-11-17, taigi nuo to laiko buvo pakankamai laiko pareiškėjui kartu su profesionaliu atstovu suformuluoti konkrečius sprendimų neteisėtumo motyvus. Ketvirta, teismas atsižvelgia į kitų proceso dalyvių interesus – bylos nagrinėjimas ir taip yra užsitęsęs, paskirti teismo posėdžiai dėl įvairių priežasčių ne kartą jau buvo atidėti, todėl turi būti siekiama neužvilkinti bylos nagrinėjimo.
Taigi ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl MGK 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. S-191(7-155/2014), Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. 1A-294 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0066 teisėtumo bei sprendžiamas klausimas dėl mokestinės prievolės įregistravimo pareiškėjui grąžinimo nagrinėti iš naujo.
Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-35/2013 pripažino R. S. (a/k (duomenys neskelbtini) kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalyje, 1992 straipsnio 1 dalyje bei 228 straipsnio 2 dalyje. Nustatyta, kad pareiškėjas, piktnaudžiaudamas dėl turtinės naudos sau, padėjo 1 kartą neteisėtai per valstybės sieną gabenti akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, tokiu piktnaudžiavimu padarydamas didelę neturtinę žalą valstybei. Teismo taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjas, veikdamas priešingais tarnybai interesais, prisidėjo prie to, kad kontrabandinis cigarečių krovinys (6 000 pakelių cigarečių „Fest“), gabenamas automobiliu „(duomenys neskelbtini), neteisėtai patektų į Lietuvos Respublikos teritoriją ((Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. (7-1155/2014) (toliau – Komisijos byla), l. 17–32).
Pareiškėjas apskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-397/2013 nusprendė skundžiamą sprendimą pakeisti iš dalies: pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kad pareiškėjas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi sukurstytas R. S.. Apeliacinės instancijos teismas, taip pat nusprendė paskirti galutinę subendrintą bausmę – 120 MGL (15 600 Lt) dydžio baudą (Komisijos byla, l. 33–41).
2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0066 Vilniaus teritorinė muitinė konstatavo, jog vadovaujantis tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą 202 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 įtraukomis, pareiškėjas yra asmuo, žinojęs apie prekių (cigarečių) įvežimo į bendrijos teritoriją neteisėtumą, todėl laikytinas skolininku muitinei. Pareiškėjas Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu pripažintas atsakingu už įvežtas iš trečiųjų šalių importo muitais apmokestinamas ir muitinei nepateiktas prekes. Minėtu sprendimu įregistruota 2 972 Lt muito, 27 240 Lt akcizo bei 7 428 Lt pridėtinės vertės mokesčio nepriemoka. Taip pat, vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, už laiku nesumokėtus importo mokesčius apskaičiuota 11 852 Lt akcizo delspinigių ir 3 232 Lt PVM delspinigių (Komisijos byla, l. 12–16).
Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0066 jį apskundė Muitinės departamentui. Muitinės departamentas 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 1A-294 konstatavo, kad Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai, nurodydama faktines aplinkybes bei teisinį pagrindą, įregistravo skolą muitinei bei apskaičiavo mokestinę nepriemoką, todėl pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą nėra (Komisijos byla, l. 5–7).
Pareiškėjas dėl 2014 m. gegužės 29 d. Muitinės departamento sprendimo Nr. 1A-294 pateikė skundą MGK. Mokestinių ginčų komisija 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. S-191 (7-155/2014 „Dėl R. S. 2014-07-19 skundo“ nusprendė patvirtinti muitines departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014-05-29 sprendimą Nr. 1A-294 (Komisijos byla, l. 52–58). R. S. su minėtais sprendimais nesutinka ir prašo juos panaikinti. Mokestinės prievolės apskaičiavimas (šio apskaičiavimo teisingumas), išskyrus delspinigius, šioje byloje nėra kvestionuojamas, todėl teismas dėl jo nepasisako. Byloje ginčas vyksta dėl delspinigių skaičiavimo pradžios, trukmės, non bis idem (dvigubo baudimo draudimo) principo pažeidimo, dėl atleidimo nuo prievolės, prievolės solidarumo, dėl ilgo delsimo pareikalauti delspinigių ir dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo fakto vertinimo.
Dėl delspinigių skaičiavimo pradžios
Pareiškėjas teigia, kad delspinigiai galėjo būti pradėti skaičiuoti tik nuo 2013-02-26 Vilniaus apygardos teismo sprendimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-35/2013 įsiteisėjimo dienos, t.y. 2013-03-19 arba nuo 2013-06-28 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-397/2013 įsiteisėjimo. Atsakovas teigia, kad mokesčių administratorius turi teisę skaičiuoti delspinigius už laikotarpį nuo prekių neteisėto patekimo į Bendrijos teritoriją dienos.
Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnio 1 dalį, asmenims, pažeidusiems šio Įstatymo nuostatas, delspinigiai skaičiuojami Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Akcizų įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenys už šio įstatymo pažeidimus atsako Mokesčių administravimo įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Delspinigių skaičiavimą reglamentuojančio Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant muitinės deklaracijoje apskaičiuotą mokestį) (1 punktas), už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje) (2 punktas) bei už pagal mokesčių mokėtojo prašymą nepagrįstai grąžintą (įskaitytą) mokesčio permoką (išskyrus tuos atvejus, kai per daug grąžinama (įskaitoma) dėl mokesčių administratoriaus klaidos) (3 punktas). Šios teisės nuostatos reiškia, kad mokesčių mokėtojui, nevykdžiusiam ar netinkamai vykdžiusiam aptartą pareigą ir laiku nepervedant priklausančio mokesčio į valstybės biudžetą, atsirado nauja prievolė – sumokėti delspinigius už uždelstą laikotarpį. Delspinigių paskirtis – užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą (Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Mokesčių administravimo įstatymo 97 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per šio Įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per šio Įstatymo 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo. Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo jam dienos, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas arba šis straipsnis nenustato kito termino. Aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, t. y. nuo pažeidimo padarymo, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. Kadangi R. S. nevykdė pareigos teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti PVM bei akcizo mokesčius, jam pagrįstai buvo apskaičiuoti šių mokesčių delspinigiai.
Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto, 2 bei 3 dalių taikymo prasme muitinės skolos atsiradimo momentas yra siejamas su muitu apmokestinamų prekių neteisėtu įvežimu į Bendrijos muitų teritoriją. Būtent su tokio įvežimo data yra siejama pareigos sumokėti muito mokesčius atsiradimo diena, nuo kurios turi būti pradėti skaičiuoti tam tikrų mokesčių delspinigiai (Mokesčių administravimo įstatymo 96, 97 str.). Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antros įtraukos taikymo prasme pareiškėjas yra tinkamas tokios mokestinės prievolės (bei su jos atsiradimu siejamų delspinigių) mokėjimo subjektas, nes, dalyvavo neteisėtai įvežant prekes ir žinojo, kad toks prekių įvežimas neteisėtas. Pareiškėjo minimas teismo nuosprendis ir jo įsiteisėjimo data nagrinėjamoje byloje neturi pareiškėjo nurodytos reikšmės aptariamų delspinigių skaičiavimo pradžios nustatymo prasme. Todėl teismas pripažįsta, kad Vilniaus teritorinė muitinė šiuo aspektu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Jis atitinka ir LVAT praktiką (2016-01-26 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-285-143/2016).
Dėl delspinigių skaičiavimo trukmės
Pareiškėjas teigia, kad pagal MAĮ 98 straipsnio 2 dalį maksimalus delspinigių skaičiavimo terminas yra 180 dienų, kurio Vilniaus teritorinė muitinė nepagrįstai netaikė pareiškėjo atžvilgiu. Atsakovas teigia, kad pagal MAĮ 110 straipsnį skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Delspinigiai skaičiuojami pagrįstai.
LVAT praktikoje pažymima, kad MAĮ 98 straipsnio 2 dalis reglamentuoja delspinigių skaičiavimą už mokestinio ginčo laikotarpį (sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (kilus mokestiniam ginčui), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas) ir už laikotarpį po vietos mokesčių administratoriaus sprendimo įsiteisėjimo arba po mokestinio ginčo (delspinigiai skaičiuojami neilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstiniai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos (įsigalioja vietinio mokesčio administratoriaus sprendimas, nekilus mokestiniam ginčui, arba įsigalioja galutinis sprendimas mokestiniame ginče)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-442-754/2009 pažymėjo, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalį, delspinigiai pareiškėjui šiuo atveju gali būti skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Pareiškėjo ginčijami delspinigiai buvo apskaičiuoti už laikotarpį iki tada, kai teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką buvo atsiradusi. Todėl ginčijamų delspinigių skaičiavimo laikotarpiu minėtas 180 dienų terminas dar net nebuvo prasidėjęs ir negalėjo būti pažeistas.
Pareiškėjas skunde pareigos mokėti mokestį atsiradimo momentą neteisingai sutapatina su teisės privestinai išieškoti atsiradimo momentu, todėl, vadovaudamasis MAĮ 98 str. 2 dalies nuostatomis, nepagrįstai nurodo 180 dienų delspinigių skaičiavimo terminą. Teismas pažymi, kad, kol šis mokestinis ginčas nėra pasibaigęs galutiniu ir įsiteisėjusiu procesiniu sprendimus, nėra atsiradusi teisė privestinai išieškoti mokestinę nepriemoką, todėl nėra prasidėjęs ir įstatyme numatytas 180 dienų delspinigių skaičiavimo terminas. Delspinigiai pareiškėjui šiuo aspektu apskaičiuoti nepažeidžiant įstatymų.
Dėl non bis in idem (dvigubo baudimo draudimo) principo
Pareiškėjas teigia, kad jis už tą pačią veiką baudžiamas du kartus: pritaikius baudžiamąją atsakomybę ir reikalaujant sumokėti delspinigius.
Teismas pažymi, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas neeliminuoja mokestinės prievolės vykdymo. Remiantis LVAT praktika (administracinė byla Nr. A6-238/2007), pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su juo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktuose, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybe susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl pareiga mokėti mokesčius ir pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės nusižengimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar rezultato.
Taigi argumentas, kad buvo pažeistas non bis in idem (dvigubo baudimo draudimo) principas, nepagrįstas, nes byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo skirta kriminalinė bausmė bei pritaikyta fiskalinė atsakomybė už netinkamą mokestinių prievolių vykdymą. Byloje nagrinėjamu atveju fiskalinė atsakomybė apsiribojo tik atitinkamų mokesčių bei delspinigių priskaičiavimu už mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nebuvo paskirtos baudos už šių pažeidimų padarymą, kurios (baudos) ir galėtų būti vertinamos, kaip pakartotinis pareiškėjo nubaudimas už tą pačią veiką baudžiamojoje ir mokestinėje bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011; LVAT 2016 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-172-438/2016).
Dėl atleidimo nuo prievolės
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus teritorinė muitinė bei Muitinės departamentas turėjo savo iniciatyva nustatyti tokias sumas ir kapitalo apimtį, nuo kurių pareiškėjas gali būti atleidžiamas dėl socialinių pasekmių pareiškėjui.
Delspinigių skyrimo bei atleidimo nuo jų klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Šio įstatymo 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: <...> yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.“
Iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, kad joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose – Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje.
Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką <...> „priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: <...> sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis“. (LVAT 2016 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-172-438/2016).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, kad jis yra pateikęs prašymą atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo ir svarbiausia, kaip nurodyta ir skundžiamuose sprendimuose, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad atitinka teisės aktuose nustatytus kriterijus – egzistuoja sunki pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms valstybės institucijos neturi teisinio pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo, todėl jų priimti sprendimai šiuo požiūriu yra teisėti ir pagrįsti.
Dėl prievolės solidarumo
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus teritorinė muitinė bei Muitinės departamentas turėjo nustatyti visas aplinkybes, kad kiti solidarūs skolininkai nepaliks vienam pareiškėjui padengti visą prievolę.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-840/2013) dėl solidarios muitinės skolininkų atsakomybės yra pažymėjęs, jog Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis būtent ir numato, kad tuo atveju, kai vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jei solidariai atsako už tokią skolą. Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, sakydamas, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą Bendrijos muitinės kodekso 213 str., pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Nr. C-414/02). Šią poziciją patvirtina ir naujausia LVAT praktika (LVAT 2016 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-172-438/2016). Taigi nagrinėjamoje byloje pagrįstai skolininkai laikomi solidariaisiais skolininkais. Pažymėtina, kad solidari prievolė reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris jų skyrium, be to tiek ją visą, tiek jos dalį (Civilinio kodekso 6.6 straipsnis). Pagal Civilinio kodekso 6.9 straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Taigi teisės aktų reikalavimų šiuo aspektu Vilniaus teritorinė muitinė, Muitinės departamentas ir Mokestinių ginčų komisija nepažeidė.
Dėl ilgo delsimo pareikalauti delspinigių
Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus teritorinė muitinė 9 mėnesius nuo teisės įregistruoti skolą atsiradimo dienos delsė ir dėl to pareiškėjui priskaičiuotų delspinigių suma išaugo papildomai už 254 paras. Atsakovas teigia, kad teisės aktai nenumato galimybės neskaičiuoti delspinigių atsižvelgiant į institucijų, kurios įgaliotos vykdyti tyrimą bei priimti reikiamus sprendimus, procedūrų trukmę.
Teismas konstatuoja, kad, kaip jau buvo nurodyta šiame teismo sprendime, pareiškėjui muitinės skolos atsiradimo momentas yra siejamas su muitu apmokestinamų prekių neteisėtu įvežimu į Bendrijos muitų teritoriją. Būtent su tokio įvežimo data yra siejama pareigos sumokėti muito mokesčius atsiradimo diena, nuo kurios turi būti pradėti skaičiuoti tam tikrų mokesčių delspinigiai (Mokesčių administravimo įstatymo 96, 97 str.). Tik nuo pareiškėjo priklauso, ar jis sumokės skolą ir tada delspinigiai nebus skaičiuojami, ar nevykdys prievolės ir už tai jam bus skaičiuojami delspinigiai. Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas nesutrukdė pareiškėjui sumokėti mokesčius ir išvengti delspinigių priskaičiavimo. Aplinkybė, kad pareiškėjas nežinojo apie pareigą vykdyti mokestinę prievolę neatleidžia pareiškėjo nuo šios prievolės įvykdymo. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas net dabar, kai jau žino savo pareigą mokėti mokesčius, su dalimi jos sutinka, nepateikė duomenų, kad yra sumokėjęs bent dalį jam apskaičiuotos mokestinės prievolės.
Dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo fakto vertinimo
Pareiškėjas teigia, kad jam turėjo būti taikoma Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnis: skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Atsakovas teigia, kad cigaretės buvo sulaikytos ne jų įvežimo metu, o vėliau, šioms prekėms jau patekus į Bendrijos muitų teritoriją.
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendyje, kuris yra įsiteisėjęs, yra nustatyta, kad cigaretės sulaikytos kelio Vilnius-Medininkai atkarpoje, esančioje 20 km nuo Medininkų muitinės posto apie 03.50 val. 2010-05-15. Esant tokioms nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms teismas vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir LVAT praktika, pagal kurią ta aplinkybė, jog ginčo prekės vėliau buvo sunaikintos minėtai prievolei (dėl importo (muitų) skolos muitinei) jokios reikšmės neturi. Iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje C-230/08 matyti, kad aptariamu atveju skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. (LVAT 2016 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-172-438/2016).
Taigi šiuo aspektu teismas atmetą pareiškėjo argumentus dėl skundžiamų sprendimų neteisėtumo kaip nepagrįstus nei faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei teisės aktų nuostatomis.
Apibendrinant išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, kad skundo tenkinti nėra pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 p.). Taigi pareiškėjo R. S. skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus teritorinė muitinė, V. V., A. D., S. K., M. B., dėl sprendimų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Beata Martišienė