Administracinė byla Nr. AS-629-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00330-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. A. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. A. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, D. Š., G. B., R. B., tretiesiems suinteresuotiems asmenims P. U., N. A. V., V. Š., Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarei L. A., Ignalinos rajono 2-ojo notarų biuro notarei D. Š. dėl sprendimų, paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja Teresė A. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2015 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 39S-179-(14.39.3.), kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į žemę, dalį dėl atlyginimo pinigais už 0,5591 ha žemės plotą ir įpareigoti NŽT per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į A. B. teisių perėmėjų D. Š., G. B., R. B. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 0.5591 ha dydžio sklypą Utenos apskrityje, Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti Utenos rajono Dūkšto apylinkės tarybos 1992 m. vasario 14 d. sprendimo dalį dėl žemės sklypo A. B. išplėtimo iki 3 ha, Utenos apskrityje, Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini), mažinant šį sklypą 0,5591 ha dydžiu; 3) panaikinti Utenos apskrities valdytojo 1996 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 45-2373 dalį dėl nuosavybės teisės A. B. atkūrimo į 3 ha žemės sklypą Utenos apskrityje, Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini), mažinant šį sklypą 0,5591 ha dydžiu; 4) panaikinti Ignalinos rajono notarų biuro (dabar – Ignalinos rajono 1-asis notarų biuras) notarės L. A. 1999 m. lapkričio 3 d. J. B. išduotą paveldėjimo teisės liudijimo reg. Nr. 7884 dalį dėl paveldėto 3 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone, sumažinimo 0,5591 ha dydžiu; 5) panaikinti Ignalinos rajono 2-ojo notarų biuro notarės D. Š. 2013 m. vasario 8 d. po J. B. mirties D. Š. (skunde nurodyta pavardė „Š.“ laikytina rašymo apsirikimu), G. B., R. B. išduotą paveldėjimo teisės liudijimo reg. Nr. 456 dalį dėl paveldėto 3 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone, sumažinimo 0,5591 ha dydžiu.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėja nurodė, kad gindama savo pažeistas teises ji visą laiką buvo aktyvi, dėl grąžintino žemės ploto daug kartų kreipėsi į įvairias įstaigas, tačiau pagalbos nesulaukė, taip pat kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, todėl manė, kad terminas NŽT 2015 m. liepos 10 d. sprendimui Nr. 39S-179-(14.39.3.) apskųsti praleistas dėl objektyvių priežasčių.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 25 d. nutartimi neatnaujino termino pareiškėjos skundui paduoti ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nustatė, jog pareiškėja dar 2014 m. gegužės 29 d. su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Utenos rajono Dūkšto apylinkės tarybos 1992 m. vasario 4 d. sprendimą, kuriuo A. B. suteikta asmeninio ūkio žemė, ir Utenos apskrities valdytojo 1996 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 45-2373, prašydama atnaujinti terminą skundui dėl šių administracinių aktų paduoti (administracinė byla Nr. I-1143-320/2014). Remdamasis administracinėje byloje Nr. I-1143-320/2014 bei nagrinėjamojoje byloje surinkta medžiaga, teismas konstatavo, jog pareiškėja terminą 1992 m. vasario 4 d. sprendimui bei 1996 m. liepos 18 d. sprendimui apskųsti praleido dėl savo pačios aplaidumo, nerūpestingumo, todėl šio termino neatnaujino. Nurodęs, jog pareiškėjos reikalavimai dėl paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo grindžiami tik 1992 m. vasario 4 d. sprendimo bei 1996 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 45-2373 neteisėtumu, todėl laikytini išvestiniais, teismas atsisakė priimti ir skundo reikalavimus dėl 1999 m. lapkričio 3 d. ir 2013 m. vasario 8 d. paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo.

Spręsdamas dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti NŽT 2015 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 39S-179-(14.39.3.) dalį, teismas pažymėjo, kad pareiškėja teismui pateiktame skunde nenurodė, kada ji gavo šį sprendimą. Teismas, įvertinęs NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus 2017 m. spalio 24 d. pateiktą informaciją, kad skundžiamas NŽT 2015 m. liepos 10 d. sprendimas Nr. 39S-179-(14.39.3.) pareiškėjai buvo išsiųstas registruotu paštu 2015 m. spalio 2 d., sprendė, kad terminas skundui dėl jo paduoti skaičiuotinas nuo 2015 m. spalio mėnesio ir šis terminas baigėsi 2015 m. lapkričio mėnesį. Pareiškėja su skundu į teismą kreipėsi tik 2017 m. spalio 13 d., t. y. beveik dvejus metus praleidusi terminą skundui paduoti. Įvertinęs Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP02)-16-T-4043-1885 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, teismas nustatė, kad pareiškėja prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą pateikė tik 2016 m. lapkričio 2 d., t. y. praėjus metams nuo skundžiamo sprendimo priėmimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė jokių priežasčių, dėl ko ji antrinės teisinės pagalbos nesikreipė anksčiau. Įvertinęs tai, kad pareiškėja ir po ginčijamo sprendimo priėmimo, nesutikdama su juo, raštais kreipėsi į NŽT, teismas sprendė, kad pareiškėja turėjo realias galimybes teisės aktų nustatytu terminu su skundu kreiptis į teismą ar bent pateikti prašymą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikti jai antrinę teisinę pagalbą. Be to, net ir priėmus 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, skundas teismui buvo pateiktas tik po 11 mėnesių. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad terminą skundui dėl NŽT 2015 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 39S-179-(14.39.3.) paduoti pareiškėja praleido ne dėl objektyvių priežasčių, o dėl savo pačios aplaidumo, nerūpestingumo, todėl šio termino neatnaujino ir šią skundo dalį taip pat atsisakė priimti.

III.

Pareiškėja Teresė A. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį ir priimti jos skundą.

Pareiškėja nurodo, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, susijusia su pareiškėjos reikalavimu panaikinti NŽT 2015 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 39S-179-(14.39.3.) (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjos teigimu, Valstybės garantuojamos teisininės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. lapkričio 11 d. sprendime klaidingai nurodyta, kad pareiškėja dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos dėl Sprendimo panaikinimo kreipėsi 2016 m. lapkričio 2 d., ir teigia, kad į Tarnybą pirmą kartą dėl Sprendimo ji kreipėsi 2015 m. lapkričio 10 d., prašydama skirti advokatą. Pareiškėja nurodo, kad 2015 m. gruodžio 2 d. Tarnyba nusprendė suteikti antrinę teisinę pagalbą, bet šio sprendimo negavo nei pareiškėja, nei paskirta advokatė, todėl laiku nebuvo pateiktas skundas. Pareiškėjos teigimu, ji į Tarnybą taip pat kreipėsi 2016 m. balandžio 18 d., 2016 m. liepos 18 d. ir 19 d., be to, 2016 m. spalio mėnesį kreipėsi į savivaldybę, 2016 m. spalio 27 d. vėl kreipėsi į Tarnybą ir 2016 m. lapkričio 11 d. buvo paskirtas advokatas, kuris surašė skundą ir teismui jį pateikė 2017 m. spalio 5 d. Pareiškėja nurodo, kad šias aplinkybes patvirtinantys dokumentai yra administracinėje byloje Nr. I-1153-426/2018 ir prašo šią administracinę bylą prijungti prie nagrinėjamos bylos.

Pareiškėja teigia, kad nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2017 m. spalio 5 d. advokatui rėkėjo surinkti daug duomenų, be to, pareiškėja norėjo ginčą išspręsti taikiai ir kelis kartus kreipėsi į NŽT.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskiruoju skundu ginčijama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarties dalis, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl NŽT 2015 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 39S-179-(14.39.3.) panaikinimo paduoti bei atsisakė priimti šią pareiškėjos skundo dalį, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja padavė atskirąjį skundą, kuriame teigia, kad skundo dėl NŽT 2015 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 39S-179-(14.39.3.) panaikinimo nepadavė dėl objektyvių nuo jos valios nepriklausančių priežasčių.

Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, ABTĮ nustato teismo teisę, bet ne pareigą sujungti bylas, o proceso dalyvių prašymai dėl bylų sujungimo teismui nėra privalomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-70/2014; 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-371/2014; 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-150/2014). Atsižvelgdama į tai, taip pat įvertinusi pareiškėjos atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjos prašymo prijungti prie nagrinėjamos bylos administracinę byloją Nr. I-1153-426/2018 teisėjų kolegija netenkina, nes sprendžiant individualų ginčą yra vertinami šioje byloje surinkti įrodymai.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia (be kita ko), yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, kad skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja praleido skundo dėl Nacionalinės NŽT 2015 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 39S-179-(14.39.3.) panaikinimo padavimo terminą, nes kreipėsi į teismą tik 2017 m. spalio 13 d.

Vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjos prašymu, administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant klausimus dėl praleistų procesinių terminų atnaujinimo, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažintinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis – tai, kad pareiškėja teigė buvusi aktyvi gindama savo pažeistas teises, dėl grąžintino žemės ploto daug kartų kreipėsi į įvairias įstaigas, tačiau pagalbos nesulaukė, taip pat kreipėsi pagalbos į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, nepripažino svarbiomis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą. Teismas nustatė, kad pareiškėja prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą pateikė tik 2016 m. lapkričio 2 d., t. y. praėjus metams nuo skundžiamo sprendimo priėmimo, nors ji turėjo realias galimybes teisės aktų nustatytu terminu su skundu kreiptis į teismą ar bent pateikti prašymą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikti jai antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktą medžiagą ir atskirojo skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pažymėtina, kad būtent pareiškėjai tenka pareiga įrodyti savo teiginių pagrįstumą, tačiau ji atskirajame skunde teigdama, jog pirmą kartą į Tarnybą dėl teisinės pagalbos, susijusios su NŽT 2015 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 39S-179-(14.39.3.) apskundimu, suteikimo ji kreipėsi ne 2016 m. lapkričio 2 d., kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o 2015 m. lapkričio 10 d., taip pat teigdama, kad 2015 m. gruodžio 2 d. Tarnyba nusprendė suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl NŽT 2015 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 39S-179-(14.39.3.) apskundimo, bet šio sprendimo negavo nei pareiškėja, nei paskirta advokatė, nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija šiuos pareiškėjos teiginius vertina kritiškai ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog pareiškėja prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą dėl Sprendimo apskundimo pateikė tik 2016 m. lapkričio 2 d.

Pareiškėjos teiginius, kad ji į Tarnybą taip pat kreipėsi 2016 m. balandžio 18 d., 2016 m. liepos 18 d. ir 19 d., be to, 2016 m. spalio mėnesį kreipėsi į savivaldybę, 2016 m. spalio 27 d. vėl kreipėsi į Tarnybą, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nereikšmingais, kadangi net ir įrodžius minėtas aplinkybes, būtų pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja dėl Sprendimo apskundimo į Tarnybą kreipėsi praėjus apytiksliai 5 mėnesiams ar daugiau po Sprendimo gavimo, todėl teisėjų kolegija dėl šių aplinkybių plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.). Kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, administracinių teismų praktiką, suformuotą analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. A. M. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.             

Teisėjai                             Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė