Civilinė byla Nr. 2A-1301/2012

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4; 44.5.2.5

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys netenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-2021-560/2011 pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Prezidentei ir Teisėjų tarybai dėl atleidimo iš teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovė V. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Prezidentei ir Teisėjų tarybai dėl atleidimo iš teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir prašė: panaikinti Teisėjų tarybos 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimą Nr. 13P-149-(7.1.2) patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą; pripažinti neteisėtu ieškovės atleidimą iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų Lietuvos Respublikos Prezidentės 2010 m. lapkričio 5 d. dekretu Nr. 1K-528; priteisti ieškovei iš atsakovo Lietuvos valstybės vidutinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką; priteisti ieškovei iš atsakovo Lietuvos valstybės 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad Teisėjų taryba 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 13P-149-(7.1.2) patarė Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, ką Lietuvos Respublikos Prezidentė 2010 m. lapkričio 5 d. dekretu Nr. 1K-528 ir padarė. Teisėjų taryba 2010 m. spalio 29 d. posėdyje nagrinėjo klausimą „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti V. S. iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą“. Teisėjų tarybos narių balsai pasiskirstė tokiu būdu: už balsavo 10; prieš - 7; susilaikė - 0. Teisėjų tarybos pirmininkė po šių balsavimo rezultatų viešai paskelbė, kad Lietuvos Respublikos Prezidentei nepatarta atleisti V. S. iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Šį teisėjų tarybos nutarimą paskelbė ir masinės informacijos priemonės. Nepaisant to, 2010 m. lapkričio 10 d. surašytame teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdžio protokole įrašytas kitokio turinio nutarimas „Informuoti Lietuvos Respublikos Prezidentę, kad sprendimas dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti V. S. iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nepriimtas, kadangi nebuvo surinktas reikalingas sprendimo priėmimui Teisėjų tarybos narių balsų skaičius“. Kad 2010 m. lapkričio 10 d. surašytas Teisėjų tarybos protokolas neatitinka tikrovės, patvirtina ir 2010 m. lapkričio 5 d. vykusio Teisėjų tarybos neeilinio posėdžio protokolas, surašytas 2010 m. lapkričio 12 d., kuriame užfiksuota, jog „vyksta diskusija dėl priimto sprendimo praėjusiame posėdyje. Kai kurie nariai išsako nuomonę, kad praėjusiame posėdyje buvo priimtas sprendimas ir dar kartą svarstyti šio klausimo nereikėtų“. Ieškovei šių diskusijų klausytis nebuvo leista. Ieškovės nuomone, Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdis yra teisėtas, nes jame dalyvavo daugiau kaip pusė, tai yra 17 Teisėjų tarybos narių (Teisėjų tarybos darbo reglamento 25 p.). Šiame posėdyje Teisėjų taryba nesurinko reikiamo balsų skaičiaus tam, kad patartų Lietuvos Respublikos Prezidentei ieškovę atleisti. Šis nutarimas buvo priimtas, paskelbtas bei įsigaliojo 2010 m. spalio 29 d. (Teisėjų tarybos darbo reglamento 44 p.), todėl Teisėjų taryba neturėjo jokio pagrindo 2010 m. lapkričio 5 d. priimti naujo nutarimo tuo pačiu klausimu. Be to, Teisėjų tarybos 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimas Lietuvos Respublikos Prezidentei buvo perduotas nepasirašytas Tarybos pirmininkės ir sekretoriaus (Teisėjų tarybos darbo reglamento 16.2 p.). Ieškovei buvo pateiktos 2 nutarimo kopijos, viena - pasirašyta, kita – nepasirašyta, o šiose kopijose buvo skirtingai įrašyti nutarimo numeriai. Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretas dėl ieškovės atleidimo buvo paskelbtas tą pačią dieną. Lietuvos Respublikos Prezidentūros internetinėje svetainėje šis dekretas buvo be registracijos numerio. Tokiu skubotu nepasirašyto Tarybos nutarimo perdavimu Lietuvos Respublikos Prezidentei buvo siekiama išvengti dar vieno neeilinio Teisėjų tarybos posėdžio, kuriame galėjo būti reikalaujama dar kartą balsuoti ir panaikinti 2010 m. lapkričio 5 d. priimtą nutarimą. Ieškovė taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko R. P. teikime dėl drausminės bylos iškėlimo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, nes jos perkeltos iš Generalinės prokuratūros analogiško teikimo, kuriame nurodyta, kad duomenys yra gauti, atliekant operatyvinį tyrimą, kuris ieškovės atžvilgiu 2008 m. spalio 17 d. buvo pradėtas neteisėtai, nes sutikimą tam davė Generalinio prokuroro pavaduotojas, o ne pats Generalinis prokuroras. Neteisėto tyrimo metu gauti duomenys (operatyvinė informacija, telefoninių pokalbių įrašai) negali būti leistinais įrodymais, sprendžiant drausminės atsakomybės klausimą (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 9 d. sprendimas admin. byloje Nr. A-3-750-2004). Tačiau 2010 m. lapkričio 5 d. Teisėjų tarybos posėdyje Teisėjų tarybos pirmininkė, skaitė telefoninių pokalbių turinį. Ieškovė pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime konstatavo, kad tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų inter alia dėl atleidimo iš pareigų teisėjo, savo poelgiu pažeminusio teisėjo vardą, minėta speciali teisėjų institucija privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą. Teisėjų taryba 2010 m. lapkričio 5 d. nutarime neįvardino ieškovės neteisėtų veiksmų turinio, nenurodė, kokius Teisėjo etikos kodekso reikalavimus ji pažeidė. Teisėjų taryba neatliko jos kompetencijai priskirtos pareigos aiškiai išdėstyti motyvus, dėl kurių priėmė ginčijamą nutarimą. Teisėjų tarybos 2010 m. lapkričio 5 d. posėdžio protokole nenurodyti aiškūs motyvai, ieškovės konkretūs veiksmai ir elgesys, tai yra objektyvaus pobūdžio faktai, kurie turėjo būti nustatyti ir įvertinti kaip neatitinkantys Teisėjų etikos kodekso reikalavimų (Konstitucinio Teismas 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas). Ieškovė atkreipė dėmesį, kad nors ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-403-09 baigtas 2010 m. rugpjūčio 9 d., tačiau ieškovė, sprendžiant drausmės bylos iškėlimo klausimą, neturėjo teisės susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, susijusia su nedarbingumo pažymėjimo išdavimo aplinkybėmis J. S. , kadangi ieškovė nebuvo ikiteisminio proceso dalyvė. Apie nedarbingumo pažymėjimo išdavimo J. S. aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu surinkta bylos medžiaga įforminta atskiru bylos tomu Nr. 5, kuriame yra 138 lapai, tačiau prokuroras Teisėjų etikos ir drausmės komisijai pateikė tik 60 lapų ikiteisminio tyrimo medžiagos, kuri yra tendencinga ir neatitinka tikrovės. Prokuroro pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė pasinaudojo savo tarnybine padėtimi ir prašė V. J. tarpininkauti, jog gydytoja D. N. išduotų fiktyvų nedarbingumo pažymėjimą dukrai J. S. , bei to prašė gydytojos D. N. tiesiogiai. D. N. ir V. J. apklausų protokoluose yra ypatingai sureikšmintos ieškovės, V. J. ir D. N. pareigos. Iš šių apklausos protokolų pašalinus pareigų pavadinimus ir palikus tik pavardes, protokolų turinys nesukeltų prielaidų teiginiams apie naudos siekimą sau ar savo šeimos nariams. Ieškovė, prašydama gydytojos sesers paklausti, ar ši priims J. S. , nenusižengė nei teisei, nei teisingumo principams, nesiekė naudos sau ar savo šeimos nariams. Ieškovei jokios naudos neatnešė nedarbingumo pažymėjimo išdavimas, o J. S. , nors ir yra ieškovės dukra, ji nėra ieškovės šeimos narys. Ieškovė į V. J. kreipėsi ne kaip teisėja į sekretorę, bet kaip į senai pažįstamą asmenį. Ieškovės atleidimo iš teisėjos pareigų procedūra pradėta praėjus beveik dvejiems metams nuo tariamo Teisėjo etikos kodekso normų pažeidimo. Teisėjo etikos kodekso normų pažeidimų turinys yra identiškas ieškovei pareikštiems įtarimams nusikaltimų padarymu. Teisėjų taryba nesugebėjo atsiriboti nuo prokurorų atliekamo ikiteisminio tyrimo, vadovavosi šiame tyrime surinkta ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri nėra įvertinta baudžiamojo proceso normų numatyta tvarka ir neturi prejudicinės galios. Teisėjų taryba turėjo atskirai surinkti pakankamai duomenų apie ieškovės veikos faktus, kurie prieštarauja Teisėjų etikos kodeksui. Kadangi ieškovės atleidimas iš teisėjos pareigų buvo sąlygotas valstybės institucijų (teismų), pareigūnų (teisėjų) veiksmais, ieškovei turi būti atlyginta turtinė žala, kurią sudaro prarastas atlyginimas, bei 100 000 Lt neturtinė žala, kurią ieškovė patyrė dėl išgyvenimų, streso, sveikatos pablogėjimo, nedarbingumo lygio, pasireiškusio kraujotakos ir emocinės pusiausvyros sutrikimu. Be to, ieškovės atleidimo iš teisėjos pareigų procedūra buvo plačiai nušviesta masinėse informacinėse priemonėse, dėl ko visuomenėje apie ieškovę susiformavo neigiama nuomonė, nukentėjo ieškovės profesinė reputacija.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinio netenkino.

Teismas nurodė, kad pagal Teismų įstatymą, Teisėjų tarybos posėdyje tarybos nariai gali pradėti nutarimų priėmimo procedūras tik tuo atveju, jei Teisėjų tarybos posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip 11 narių, o nutarimas tam tikru klausimu laikomas priimtu, kai ne mažiau kaip 11 narių balsuoja už tokio nutarimo priėmimą. Nagrinėjamu atveju Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdyje, kuriame dalyvavo 17 Teisėjų tarybos narių, buvo nagrinėjamas klausimas, ar patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš teisėjo pareigų, pažeminus teisėjo vardą. Balsuojant dėl nutarimo priėmimo šiuo klausimu, 10 Teisėjų tarybos narių balsavo „už“, 7 – „prieš“, o susilaikiusiųjų nebuvo. Teismas sprendė, kad Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdis buvo teisėtas, nes jame dalyvavo daugiau nei pusė Teisėjų tarybos narių. Tuo tarpu nutarimas dėl to, ar patarti atleisti ieškovę iš teisėjo pareigų, pažeminus teisėjo vardą, nebuvo priimtas, nes už tai, kad patarti atleisti balsavo 10 narių, o už tai, kad nepatarti – 7. Taigi, šiam nutarimui priimti nepakako įstatyme numatyto 11 balsų kvorumo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas atmetė ieškovės argumentus, jog Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdyje buvo priimtas nutarimas, kuriuo nuspręsta nepatarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš teisėjo pareigų, kaip prieštaraujančius įstatyminėms nuostatoms, įtvirtinančioms Teisėjų tarybos nutarimui priimti būtiną narių balsų kvorumą. Teismas pažymėjo, kad įstatymo leidėjas nėra įtvirtinęs Teisėjų tarybos pirmininkei pareigos Teisėjų tarybos nutarimus ar jų tam tikras dalis paskelbti viešai žodžiu, todėl ieškovės interpretacijos dėl Teisėjų tarybos pirmininkės viešų pasisakymų apie Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdį ir jo metu priimtą/nepriimtą nutarimą atmetami kaip niekaip neįtakojantys paties Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdžio teisėtumo ir fakto, kad šio posėdžio metu nebuvo priimtas nutarimas dėl klausimo, ar patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš teisėjo pareigų, pažeminus teisėjo vardą. Teisėjų tarybai 2010 m. spalio 29 d. nepriėmus jokio nutarimo minėtu klausimu, Teisėjų taryba teisėtai 2010 m. lapkričio 5 d. susirinko į neeilinį posėdį, kuriame turėjo neginčijamą prerogatyvą priimti nutarimą dėl to, ar patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš teisėjo pareigų, pažeminus teisėjo vardą. Kadangi šiame posėdyje dalyvavo daugiau kaip pusė Teisėjų tarybos narių ir daugiau kaip pusė balsavo už patarimą atleisti ieškovę iš teisėjo pareigų, pažeminus teisėjo vardą, šis nutarimas laikomas priimtu, nepažeidžiant įstatymo leidėjo įtvirtintų taisyklių, apibrėžiančių Teisėjų tarybos nutarimų priėmimo procedūras. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad ginčijamas Teisėjų tarybos nutarimas buvo perduotas Lietuvos Respublikos Prezidentei nepasirašytas, bei kad Lietuvos Respublikos Prezidentė ginčijamą dekretą priėmė skubotai, kaip neįrodytus.

Pasisakydamas dėl ginčijamo Teisėjų tarybos nutarimo turinio teisėtumo, teismas nurodė, kad remiantis Teismų įstatymo 121 straipsnio 6 dalimi, Teisėjų tarybos darbo reglamento 31 punktu, Konstitucinis Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu yra pagrindas išvadai, jog Teisėjų taryba, priimdama nutarimą dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų, pažeminus teisėjo vardą, tokį nutarimą turi argumentuoti. Nagrinėjamu atveju Teisėjų taryba ginčijamame nutarime aiškiai konstatavo, jog Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja V. S. atliko neteisėtus veiksmus, kurių pagrindu nesirgusiai dukrai J. S. be teisėto pagrindo, be medicininės apžiūros, buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, bei padėjo nuslėpti šio neteisėto nedarbingumo pažymėjimo išdavimo faktą. Teisėjų taryba ginčijamame nutarime taip pat nurodė, kad toks teisėjos elgesys įvertintas kaip nesuderinamas su teisėjo garbe, neatitinkantis Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, pakenkęs teismo autoritetui bei pažeminęs teisėjo vardą. Todėl teismas ieškinio argumentus, kad ginčijamame Teisėjų tarybos nutarime nebuvo įvardinti konkretūs faktai kaip ieškovė pažemino teisėjo vardą, atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus (CPK 12 ir 178 str.).

Pasisakydamas dėl įrodymų, kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas Teisėjų tarybos nutarimas, teisėtumo, teismas pažymėjo, kad pati ieškovė savo ieškinyje nurodė, jog ji kreipėsi į V. J. tam, kad ši tarpininkautų išduodant ieškovės dukrai nedarbingumo pažymėjimą. Be to, Teisėjų tarybos 2010 m. rugsėjo 24 d. posėdyje ieškovė nurodė, kad teiravosi V. J. , ar gydytoja galėtų išduoti nedarbingumo pažymėjimą be ieškovės dukros, kadangi ši turi pabaigti surašyti teismo posėdžių protokolus. Taigi, pati ieškovė, savo ieškinio argumentais bei paaiškinimais, duotais Teisėjų tarybai, patvirtino, jog ji inicijavo neteisėtą nedarbingumo pažymėjimo išdavimo jos dukrai procedūrą, kuomet nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas, neapžiūrėjus pačios pacientės. Šis teisėjos poelgis (faktas), vertinant teisėjos drausminės atsakomybės klausimą, yra nustatytas atskirai nuo baudžiamosios bylos ar operatyvinio tyrimo metu surinktos medžiagos, todėl teismas ieškinio argumentus, kad nagrinėjant ieškovės kaip teisėjos drausminės atsakomybės klausimą, buvo remtasi tik ta medžiaga, kuri buvo surinkta atliekant operatyvinį tyrimą bei ikiteisminį tyrimą, atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus (CPK 12 ir 178 str.). Teismas sutiko su ginčijamame Teisėjų tarybos nutarimo išvada, kad ieškovė, inicijavusi nedarbingumo pažymėjimo išdavimą nesirgusiai dukrai J. S. be teisėto pagrindo bei padėjusi nuslėpti šio neteisėto nedarbingumo pažymėjimo išdavimo faktą, tokiu savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Atsižvelgdamas į išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Teisėjų tarybos 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimas Nr. 13P-149-(7.1.2) dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, yra teisėtas, argumentuotas ir priimtas, nepažeidžiant jokių procedūrų, todėl ieškinys dalyje dėl šio nutarimo panaikinimo atmetamas kaip nepagrįstas. Teismo nuomone, netenkinus pagrindinio ieškinio reikalavimo dėl ginčijamo Teisėjų tarybos nutarimo panaikinimo, atitinkamai netenkinami išvestiniai ieškovės reikalavimai dėl jos atleidimo iš teisėjos pareigų pripažinimo neteisėtu Lietuvos Respublikos Prezidentės 2010 m. lapkričio 5 d. dekretu, vidutinio atlyginimo už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį bei neturtinės žalos priteisimo.

Teismas netenkino ieškovės atstovo prašymo dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes prašyme nėra nurodyta kokioms konkrečiai Konstitucijos nuostatoms prieštarauja Lietuvos Respublikos Prezidentės 2010 m. liepos 28 d. dekretas Nr. 1K-434 ir 2010 m. lapkričio 5 d. dekretas Nr. 1K-528 (CPK 3 str. 3 d.). 

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas nustatė, kad Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdis buvo teisėtas, tačiau atmetė ieškovės argumentą, jog minėtame Teisėjų tarybos posėdyje buvo priimtas nutarimas, kuriuo nuspręsta nepatarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš teisėjo pareigų, kaip prieštaraujančius įstatyminėms nuostatoms, įtvirtinančioms Teisėjų tarybos nutarimui priimti būtiną narių balsų kvorumą. Kad Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdyje buvo priimtas ir paskelbtas nutarimas, jog nepatarta atleisti ieškovę iš teisėjo pareigų, pažeminus teisėjo vardą, patvirtina minėto posėdžio garso įrašas, 2010 m. lapkričio 5 d. Teisėjų tarybos posėdžio garso įrašas, Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėjos S. C. , buvusios Teisėjų tarybos pirmininkės L. G. interviu žurnalistams. Tačiau teismas, išnagrinėjęs bylą, šių įrodymų visiškai nevertino. Nors teismas sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs teisėjų tarybos pirmininkei pareigos paskelbti viešai teisėjų tarybos nutarimus ar jų dalis, tačiau, kad Teisėjų tarybos pirmininkė paskelbė 2010 m. spalio 29 d. posėdyje priimtą nutarimą, aiškiai girdėti Teisėjų tarybos posėdžio garso įraše. Teismo sprendimo nuoroda į tai, kad Teisėjų tarybos pirmininkė neįgaliota paskelbti apie priimtą nutarimą, yra tiesiog absurdiška. Tokio įgaliojimo jai joks įstatymas ir negali suteikti, tai tiesiog jos pareiga paskelbti balsavimo rezultatą ir nutarimą sprendžiamu klausimu. Teismas konstatavo, kad 2010 m. spalio 29 d. Teisėjų tarybos posėdis buvo teisėtas, dalyvaujančių narių kvorumas taip pat buvo, todėl negali būti situacijos, kai esant dalyvaujančių asmenų kvorumui, nepriimamas joks sprendimas balsuojant visiems posėdyje dalyvaujantiems asmenims. Teismo nuoroda į tai, kad sprendimo priėmimui reikalinga balsuoti „už“ ne mažiau, kaip 11 Teisėjų tarybos narių, aiškiai prasilenkia su sveika logika ir įstatymo suvokimu. Teismas nenurodė ir negalėjo nurodyti konkrečios įstatymo normos, kuri įpareigotų Teisėjų tarybą tuo pačiu klausimu balsuoti keletą kartų, t. y. tol, kol už siūlomą nutarimo projektą balsuos ne mažiau 11 tarybos narių. Kad priimtas nutarimas 2010 m. spalio 29 d. Teisėjų tarybos posėdyje, abejonių nebuvo. Diskusija tarp Teisėjų tarybos narių buvo tik dėl nutarimo turinio, t. y. kas konkrečiai jame turi būti įrašyta. Jau priėmus nutarimą, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, G. K. suklaidino teisėjų tarybos narius, sakydamas, kad nereikia nutarime nurodyti motyvų, kodėl nepatarta, o užtenka nurodyti tik tai, kad neužteko balsų skaičiaus patarti atleisti. Šias aplinkybes patvirtina 2010 m. spalio 29 d. Teisėjų tarybos posėdžio garso įrašas, tačiau teismas jo nevertino ir nieko nepasisakė sprendime.
2. Teismas nevertino, kokiu pagrindu 2010 m. lapkričio 2 d. Teisėjų tarybos pirmininkė pakeitė teisėjų tarybos nutarimą ir išsiuntė Lietuvos Respublikos Prezidentei raštą NR. 369-254 (7.1.10), nurodydama, kad Teisėjų taryba informuoja, kad klausimas dėl V. S. atleidimo iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, bus svarstomas kitame Teisėjų tarybos posėdyje. Teisėjų tarybos nariai 2010 m. spalio 29 d. posėdyje tokio turinio nutarimo nepriėmė. Nurodytas aplinkybes patvirtina ir tai, kad 2010 m. lapkričio 5 d. buvo sušauktas neeilinis Teisėjų tarybos posėdis.
3. Teismas taip ir nenurodė, kurioje 2010 m. lapkričio 5 d. Teisėjų tarybos nutarimo vietoje yra minimi argumentai, kokie konkrečiai ieškovės neteisėti veiksmai nustatyti. Minėtame nutarime konstatuota, kad V. S. atliko neteisėtus veiksmus, tačiau Teisėjų taryba jų neįvardino. Teismas nurodė, kad reikalavimai nurodyti, kokius konkrečius veiksmus atliko ieškovė, nekeliami tokio pobūdžio Teisėjų tarybos nutarimo turiniui. Tačiau teismas nenurodė įstatymo, kuris reglamentuotų minėtų nutarimų turinį, todėl reikėtų laikytis bendrų visiems nutarimams keliamų reikalavimų, nurodant ne tik pažeistą aktą, bet ir jo straipsnį, dalį.
4. Teisėjų etikos ir drausmės komisija ir Laikinoji komisija nagrinėjo taip pat baudžiamosios bylos medžiagą ir V. J. paaiškinimą, rašytą Panevėžio apygardos administracinio teismo pirmininkui, kuriame ji aiškina, kaip ji suprato mano žodžius. V. J. , atliekant ikiteisminį tyrimą buvo apklausta du kartus, jos duoti paaiškinimai skiriasi. Be to jos paaiškinimai skiriasi ir nuo gydytojos D. N. , tačiau Teisėjų taryba į šias aplinkybes visai neatsižvelgė. Todėl teismo išvada, kad teisėjos poelgis nustatytas atskirai nuo baudžiamosios bylos, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Nepagrįstai teismas sprendime nurodė, kad ieškovė kreipėsi į V. J. , kad ši tarpininkautų išduodant dukrai nedarbingumo pažymėjimą. Ieškovė V. J. prašė tik paklausti šeimos gydytojos dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo ir neprašė nei jos, nei gydytojos fiktyvaus nedarbingumo pažymėjimo. Klausimo pateikimas nėra nusikalstamas ar neteisėtas veiksmas. Teisėjų tarybos 2010 m. rugsėjo 24 d. posėdyje L. G. pažymėjo, kad visa nagrinėjama medžiaga yra ikiteisminio tyrimo medžiaga ir jos negali viešinti, kadangi nenori sulaukti iš prokurorų kaltinimo.
5. Generalinės prokuratūros prokuroras J. L. 2010 m. gegužės 14 d. rašte Nr. 17.2-9294 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui R. P. nurodė, kad ikiteisminis tyrimas Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjos V. S. atžvilgiu nėra pradėtas. V. S. nėra įtariama ar kaltinama nusikalstamos veikos padarymu, kad dėl teisėjo įgaliojimų sustabdymo procedūra nėra pradėta ir dėl įgaliojimų sustabdymo į kompetentingą instituciją nėra kreiptasi. Tačiau prokurorai sugalvojo kitą kelią kaip ieškovei pareikšti įtarimus. Pradžioje siekė, kad ieškovė būtų atleista iš pareigų, o tai pasiekus, buvo pareikštas kaltinimas, kad ieškovė tokiais pat veiksmais, kuriuos prokurorai savo teikime dėl drausmės bylos iškėlimo vertino kaip etikos pažeidimus, padarė ir nusikaltimą, nors po minėto rašto pateikimo jokios naujos aplinkybės nustatytos nebuvo.
6. Teisėjų tarybai nagrinėjant ieškovės veiksmus, ikiteisminis tyrimas jau buvo baigtas. Teisėjų tarybai nesuteikta teisė nagrinėti baudžiamąsias bylas. Tačiau jai nagrinėjant atleidimo iš teisėjos pareigų klausimą, net du kartus prokurorai siuntinėjo baudžiamosios bylos medžiagą. Generalinės prokuratūros prokuroras J. L. 2010 m. spalio 29 d. rašte Nr. 17.2-19456 nurodė, kad V. S. drausminės atsakomybės klausimui išspręsti yra pateikta visa medžiaga, esanti baudžiamoje byloje Nr. 07-1- 00403-09, tačiau pasirodo, kad J. L. ir Teisėjų tarybai rašė netiesą, nes 2010 m. lapkričio 4 d. prokuroras A. K. siunčia dar papildomą ikiteisminio tyrimo medžiagą. Jokios kitos medžiagos niekas nenagrinėjo. Įvertinus Teisėjų tarybos posėdžių protokolus, jų garso įrašus, akivaizdu, kad buvo nagrinėjama baudžiamoji byla. Tačiau ją išnagrinėjusi ir pakartotinai balsuodama dėl atleidimo iš teisėjos pareigų, teisėjų taryba taip ir nenustatė, kurie ieškovės veiksmai buvo neteisėti, kodėl atmetė visus jos paaiškinimus, kokiais įrodymais remiantis nustatė, kad jos dukra nesirgo jokia liga ir kokiais veiksmais ieškovė slėpė nedarbingumo pažymėjimo išdavimo faktą. Nenurodė nei vieno Etikos kodekso straipsnio, kurį ieškovė pažeidė. Teismas, kaip ir Teisėjų taryba nenurodė neteisėtų veiksmų, o tik perrašė tą pačią formuluotę „atliko neteisėtus veiksmus, kurių pagrindu buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas“.
7. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes tik Konstitucinis teismas turi kompetenciją spręsti dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės dekreto atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Ši Konstitucinio Teismo kompetencija yra reikšminga, sprendžiant reikalavimą dėl atleidimo iš teisėjos pareigų, nes tuo atveju, kai kyla abejonių dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretų turinio teisingumo atitikties Konstitucijai ar įstatymams, teismas negali jų taikyti kitaip, kol neišspręstas Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretų konstitucingumo klausimas.
8. Teismas darbo bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, tačiau to nedarė. Teisėjas, nagrinėjęs bylą, turėjo išankstinę nuomonę, todėl net nepastebėjo, jog byloje nėra pažymos apie atlyginimo vidurkį, kuri būtų reikalinga, tenkinant ieškinį. Nors neįskaitė, kas yra parašyta medicininėje pažymoje, tačiau papildomų įrodymų apie ieškovės sveikatos būklę po atleidimo iš pareigų nerinko. Dar nebaigus nagrinėti bylos, pareiškė, kad „viskas aišku“.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos Prezidentė prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo tokius nesutikimo su skundu motyvus:

1. Teisėjų taryba ištyrė ir įvertino Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. liepos 7 d. sprendime Nr. 18P-7 nurodytus faktus, Teisėjų tarybos sudarytos laikinosios komisijos 2010 m. spalio 26 d. išvadoje nurodytas aplinkybes bei įrodymus, kurie yra pateikti ir nagrinėjamoje byloje. Tai, kad Teisėjų taryba tyrė faktus ir juos vertino, patvirtina ir Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. ir 2010 m. lapkričio 5 d. posėdžių garso įrašų išklotinės. Taigi apeliantės argumentai, jog Teisėjų taryba nenustatė, kokie neteisėti veiksmai buvo atlikti ir jų nevertino, yra visiškai nepagrįsti.
2. Teisėjos veiksmai, kai ji prašo teismo, kuriame dirba, posėdžių sekretorės paslaugos, nesusijusios su teisėjo pareigų vykdymu - pagalbos neteisėtai gaunant nedarbingumo pažymėjimą savo dukrai, nėra suderinami su Teisėjų etikos kodekso reikalavimais. Asmuo, einantis teisėjo pareigas, turi suprasti, kad kiti asmenys, tiek pavaldūs, tiek nepavaldūs jam, gali priimti jį kaip autoritetingą, daug galių turintį asmenį, teisės specialistą, ir jaustis kaip negalintys atsisakyti vykdyti jų prašymus.
3. Dar iki kreipimosi į Teisėjų tarybą dėl patarimo atleisti teisėją V. S. iš pareigų, Respublikos Prezidentė ne tik susipažino su Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimu ir jame išdėstytais teiginiais, bet ir juos įvertino, nuspręsdama, kad toks teisėjos poelgis ne tik reiškia teisėjo vardo pažeminimą, bet ir yra toks, dėl kurio teisėjas negali toliau eiti šių pareigų. Šiuo atveju klausimo svarstymui ir sprendimo priėmimui Teisėjų taryboje prireikė ne vieno posėdžio ir daugiau nei keturių mėnesių. 2010 m. lapkričio 5 d. Respublikos Prezidentė gavo Teisėjų tarybos patarimą, kuris reiškė ne ką kitą, o tai, kad: pirma, V. S. iš tiesų padarė veiksmus, kurie nurodyti Teisėjų tarybos nutarime ir 2010 m. liepos 7 d. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendime Nr. 18P-7; antra, kad šiuo poelgiu V. S. tikrai pažemino teisėjo vardą. Po tokio Teisėjų tarybos nutarimo Respublikos Prezidentė nekeitė savo sprendimo ir pasirašė dekretą dėl teisėjos V. S. atleidimo.
4. Apeliaciniame skunde išdėstytas bylos faktinių aplinkybių vertinimas, susijęs su 2010 m. spalio 29 d. Teisėjų tarybos posėdžiu, yra subjektyvus ir grindžiamas išimtinai tik apeliantės interpretacija, ignoruojant objektyvius faktus ir teisės aktų nuostatas. Teismų įstatymo 121 straipsnio 4 dalis aiškiai ir vienareikšmiai nustato, kad Teisėjų tarybos nutarimas yra priimtas, jeigu jam pritarė daugiau kaip pusė visų Teisėjų tarybos narių. Tokio balsų skaičiaus įstatymas reikalauja visais be išimties atvejais - tiek nutarimui patarti atleisti teisėją iš pareigų priimti, tiek nutarimui patarti neatleisti teisėją iš pareigų priimti. Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdžio metu vykusio balsavimo rezultatai rodo, jog nurodytu klausimu nebuvo priimtas joks nutarimas, nes nei balsai „už“, nei balsai „prieš“ nesurinko pusės visų Teisėjų tarybos narių balsų skaičiaus, kaip to reikalauja Teismų įstatymo 121 straipsnio 4 dalis.
5. Teisėjų tarybos 2010 m. lapkričio 5 d. posėdžio metu vyko diskusija dėl 2010 m. spalio 29 d. posėdyje priimto sprendimo informuoti Respublikos Prezidentę, kad sprendimas dėl patarimo atleisti V. S. iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nepriimtas, kadangi nebuvo surinktas reikalingas sprendimo priėmimui Teisėjų tarybos narių balsų skaičius. Kadangi diskusijų metu Teisėjų tarybos narių nuomonės dėl to, ar praėjusiame Teisėjų tarybos posėdyje buvo priimtas sprendimas, išsiskyrė, buvo pateiktas pasiūlymas balsuoti, ar klausimas dėl teisėjos V. S. atleidimo iš pareigų turi būti svarstomas šiame Teisėjų tarybos posėdyje. Kaip nustatyta Teismų įstatymo 121 straipsnio 4 dalyje, Teisėjų taryba, atlikdama savo funkcijas, priima nutarimus. Už tai, kad būtų svarstomas klausimas dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti V. S. iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, balsavo 14, prieš - 6, susilaikė - 0 Teisėjų tarybos narių. Tame pačiame posėdyje jis buvo svarstomas, dėl jo balsuojama ir balsų dauguma priimtas nutarimas patarti Respublikos Prezidentei atleisti V. S. iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.
6. Kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas yra ne šalies prašymas, o pagrįsta teismo abejonė dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams. Tokia teismo abejonė turi būti aiškiai suformuluota ir tinkamai argumentuota. Konstitucinis Teismas 2007 m. gruodžio 20 d. nutarime išaiškino, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus, o pagal 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Nesant tokių abejonių, bylą nagrinėjantis teismas turi visus įgaliojimus aiškinti byloje taikytinų teisės aktų normas ir remdamasis jomis išnagrinėti bylą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Nacionalinė teismų administracija taip pat prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo tokius nesutikimo su skundu motyvus:

1. Teisėjų tarybai balsuojant dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti V. S. iš teisėjo pareigų 2010 m. spalio 29 d. posėdyje susidarė būtent Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 8 d. nutarime aptarta situacija, kurios nenumato ir netoleruoja Konstitucija, t. y. Lietuvos Respublikos Prezidentei kreipusis į Teisėjų tarybą patarimo dėl teisėjos atleidimo, Teisėjų taryba, turėdama konstitucinę pareigą patarti šalies vadovei, šios pareigos neįvykdė dėl procedūrinių priežasčių, t. y. nepriėmė jokio sprendimo pagal tuos balsų pasiskirstymo reikalavimus, kuriuos imperatyviai nustato Teismų įstatymas. Taigi, nebuvo priimta jokio nutarimo. Atsižvelgiant j tai, kad Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdyje nebuvo įvykdytos Teismų įstatymo nustatytos Teisėjų tarybos sprendimo priėmimo sąlygos ir nepriimtas joks nutarimas, 2010 m. lapkričio 5 d. ir buvo sušauktas neeilinis Teisėjų tarybos posėdis.
2. Teisėjų taryba, priimdama 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimą Nr. 13P-149-(7.1.2), kuriuo patarė Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti teisėją V. S. iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, aiškiai nurodė tokio savo sprendimo motyvus. Ginčijamame nutarime aiškiai nurodyta, kad Teisėjų taryba, įvertinusi 2010 m. liepos 7 d. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendime Nr. 18P-7 nurodytus faktus, Teisėjų tarybos sudarytos laikinosios komisijos 2010 m. spalio 26 d. išvadoje nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja V. S. atliko neteisėtus veiksmus, kurių pagrindu nesirgusiai dukrai J. S. be teisėto pagrindo, be medicininės apžiūros, buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, bei padėjo nuslėpti šio neteisėto nedarbingumo pažymėjimo išdavimo faktą. Todėl darytina išvada, kad apeliaciniame skunde dėstomi V. S. teiginiai, jog Teisėjų taryba 2010 m. lapkričio 5 d. nutarime nenurodė, koks jo elgesys įvertintas kaip nesuderintas su teisėjo garbe ir tokio vertinimo argumentų, yra nepagrįsti jokiais racionaliais argumentais.
3. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad Teisėjų taryba, priimdama ginčijamą nutarimą, tyrė ir vertino 2010 m. liepos 7 d. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendime Nr. 18P-7 nurodytus faktus, Teisėjų tarybos sudarytos laikinosios komisijos 2010 m. spalio 26 d. išvadoje nurodytas aplinkybes. Taip pat Teisėjų taryba 2010 m. rugsėjo 24 d. posėdyje išklausė pačios apeliantės paaiškinimus, įvertino iš Generalinės prokuratūros gautą visą su V. S. veiksmais dėl J. S. nedarbingumo pažymėjimo gavimo susijusią medžiagą, esančią baudžiamojoje byloje Nr. 07-00403-09. Šis apeliantės poelgis (anksčiau minėtų neteisėtų veiksmų atlikimas), vertinant teisėjos drausminės atsakomybės klausimą, buvo nustatytas atskirai nuo baudžiamosios bylos ar operatyvinio tyrimo metu surinktos medžiagos.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai – pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Nepažeistos ir kitos civilinio proceso bei materialinės teisės normos, todėl pripažinti skundžiamą teismo sprendimą neteisėtu ir/ar nepagrįstu nėra pagrindo. 

V. S. , pripažinus, kad ji savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, 2010 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės Dekretu Nr. 1K-528 buvo atleista iš teisėjo pareigų. Apeliantė mano, kad iš teisėjo pareigų ji atleista pažeidžiant teisėjo atleidimą reglamentuojančią tvarką, t. y. galiojant 2011 m. spalio 29 d. Teisėjų tarybos nutarimui Nr. 38P-16-(7.1.1) nepatarti Prezidentei dėl jos atleidimo tuo pačiu pagrindu, bei ginčo Teisėjų tarybos 2010 m. lapkričio 5 d. nutarime Nr. 13P-149-(7.1.2) patarti prezidentei dėl jos atleidimo iš teisėjo pareigų nenurodžius jos neteisėtų veiksmų ir konkrečios pažeistos Teisėjų etikos kodekso nuostatos.

Dėl Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d ir 2010 m. lapkričio 5 d. posėdžiuose priimtų nutarimų

Nagrinėjamoje byloje nustatyta: gavusi Prezidentės Dekretą dėl pritarimo atleisti teisėją V. S. iš tesiėjo pareigų, Teisėjų taryba ši klausimą svarstė 2010 m. spalio 29 d. posėdyje, tačiau nutarimo nepriėmė, nes nebuvo sprendimui priimti būtino Teisėjų tarybos narių skaičiaus. Apie tai informuota Prezidentė (1 t., 42-45 b. l.). 2010 m. lapkričio 5 d. Teisėjų taryba pakartotinai sprendė dėl patarimo Prezidentei atleisti apeliantę iš teisėjo pareigų neeiliniame posėdyje, ir priėmė nepalankų apeliantei nutarimą – patarti Prezidentei atleisti V. S. iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (1 t., 46-49).

Apeliantė kelia problemą dėl Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdyje priimto nutarimo reikšmės, teigdama, kad šiuo nutarimu buvo nepatarta Prezidentei ją (apeliantę) atleisti iš teisėjos pareigų, tačiau atsakovas – Teisėjų tarybą, nutarimo turinį ir esmę aiškina neteisingai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokie apeliantės teiginiai yra nepagrįsti.

Teismų tarybos nutarimų priėmimo tvarka nustatyta Teismų įstatyme bei Teisėjų tarybos patvirtintame Teisėjų tarybos darbo reglamente. Teismų įstatymo 121 straipsnio 4 dalyje įsakmiai nustatyta, kad Teisėjų tarybos nutarimas yra priimtas, jeigu jam pritarė daugiau kaip pusė visų Teisėjų tarybos narių. Ta pati nuostata įtvirtinta ir Teisėjų tarybos darbo reglamente (44 p.). Šiame reglamente esanti nuostata, kad Teisėjų tarybos posėdis yra teisėtas, jei jame dalyvavo daugiau kaip pusė Tarybos narių (26 p.), minėtų reikalavimų nekeičia ir jiems neprieštarauja, nes tam, kad nutarimas (vienoks ar kitoks) būtų priimtas posėdyje, kai jame dalyvauja ne visi Teisėjų tarybos nariai, o tik daugiau kaip pusė, balsuoti už jį (pritardami jam ar nepritardami) privalėtų visi dalyvaujantys nariai. Balsams pasiskirsčius, nutarimas laikomas nepriimtu, t. y. klausimas, dėl kurio buvo balsuojama, lieka neišspręstu. Draudimo jį spręsti pakartotinai, kad ir neeiliniame posėdyje, nėra.

Ginčijamame 2010 m. spalio 29 d. Teisėjų tarybos posėdyje dalyvaujant daugiau kaip pusė visų narių (17 iš 21), todėl posėdis galėjo įvykti, tačiau balsuoti už tai, kad patarti Prezidentei atleisti V. S. iš teisėjo pareigų ar nepatarti, privalėjo balsuoti vienuolika narių. Iš protokolo turinio akivaizdu, kad pasiskirstę balsai (10 ir 7) neatitiko teisės aktų reikalavimų. Esant tokiai situacijai, negalėjo būti priimtas nutarimas nei dėl patariamo, nei dėl nepatariamo, todėl nutarimas laikyti nutarimą nagrinėtu klausimu nepriimtu, teisės aktų reikalavimams neprieštarauja ir yra teisėtas. Jokie priimto nutarimo komentarai viešoje erdvėje negali pakeisti nei įstatymo reikalavimo, nei priimto nutarimo turinio, todėl įrodomosios reikmės nagrinėjamam ginčui neturi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad jei Teisėjų taryba, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, būtų priėmusi nutarimą patarti Prezidentei dėl V. S. atleidimo, tai būtų pagrindas tokį nutarimą pripažinti neteisėtų dėl jau paminėto teisinio reglamentavimo.

Apeliantė 2010 m. lapkričio 5 d. Teisėjų tarybos nutarimo, kuriuo patarta Prezidentei atleisti ją (apeliantę) iš teisėjo pareigų, neteisėtumą siejo su, jos nuomone, teisėtu ir galiojančiu 2010 m. spalio 29 d. Teisėjų tarybos nutarimu. Kitokių esminių faktinių ir teisinių pagrindų, dėl kurių ginčo nutarimą būtų galima pripažinti neteisėtu, nenurodė.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Teisėjų tarybos posėdžių ir nutarimų juose priėmimo tvarką reglamentuojančias nuostatas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad 2010 m. lapkričio 5 d. Teisėjų tarybos nutarimas patarti Prezidentei atleisti V. S. iš teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, teisėtas.

Dėl faktinių aplinkybių

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantė, pasinaudodama tarnybine padėtimi, per tarpininką bei tiesiogiai, be gydytojo apžiūros, parūpino nesirgusiai dukrai J. S. nedarbingumo pažymėjimą, išduotą 2008 m. lapkričio 6 d. Panevėžio miesto poliklinikoje, bei padėjo nuslėpti šio neteisėto nedarbingumo pažymėjimo išdavimo faktą.

Apeliantė buvo pripažinta tokiu savo poelgiu pažeminusi teisėjo vardą ir dėl to 2010 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės Dekretu Nr. 1K-528, patarus Teisėjų tarybai 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimu, atleista iš teisėjo pareigų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 str. 4 d., 115 str. 5 p. Teismų įstatymo 90 str. 5 p.).

Nagrinėjamoje byloje esančiais įrodymais: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. išvada ir teikimu Teisėjų etikos ir drausmės komisijai (1 t., 212-214, 219-220 b. l.), 2010 m. liepos 7 d. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. liepos 10 d. posėdžio protokolu ir sprendimu (1 t., 127-132 b. l.), Teisėjų tarybos Laikinosios komisijos išvada (1 t., 82-89 b. l.), Teisėjų tarybos posėdžių protokolais (1 t. 34-39,42-45, 46-49 b. l.), gydymo įstaigos dokumentais (1 t. 198-199 b. l.), liudytojų parodymais, duotais baudžiamojoje byloje Nr. 07-00403-09 (1 t., 91-101,111-115,123,169,174 b. l.) įrodyta, kad apeliantė padarė neteisėtą veiką, kuri pagrįstai kvalifikuota kaip veika, nesuderinama su teisėjo garbe, neatitinkanti Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, pakenkusi teismo autoritetui bei pažeminusi teisėjo vardą. Teisėjų etikos kodeksas nustato pagrindinius teisėjų elgesio principus. Apeliantė nustatytais neteisėtais veiksmais dalį jų šiurkščiai pažeidė (5 str. 7 p., 6 str. 2 p., 12 str. 2 p. ir 4 p. 13 str. 3 p. 14 str. 11 p.). Tokie Teisėjų etikos kodekso pažeidimai buvo nustatyti ir Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. liepos 7 d. sprendimu.

Taip pat nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tokius savo neteisėtus veiksmus iš dalies pripažįsta ir pati apeliantė, nesutikdama su šių veiksmų įvertinimu, savaip interpretuodama situaciją, neigdama piktnaudžiavusi teisėjo pareigomis (1 t., 1-6, 36-37, 43-44, 47-48 b. l).

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė jų vertinimą reglamentuojančių taisyklių ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantės veiksmus Teisėjų taryba išnagrinėjo visapusiškai ir įvertino teisingai. Apeliantė nepateikė naujų, minėtas faktines aplinkybes paneigiančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas nutarimas buvo pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis.

Iš Teisėjų tarybos posėdžių protokolų (1 t., 30-49 b. l.) akivaizdu, kad Teisėjų taryba visapusiškai ir objektyviai tyrė apeliantės veiksmus ne viename posėdyje, sudarė Laikinąją komisiją įvykio aplinkybėms ištirti, išklausė apeliantę tiesiogiai posėdžiuose. Byloje nėra duomenų, kad apeliantei buvo kliudoma susipažinti su Teisėjų tarybos nagrinėjama medžiaga, teikti įrodymus, pasiaiškinti. Ginčo nutarime patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti V. S. iš teisėjo pareigų nurodyti V. S. veiksmai, pateiktas jų įvertinimas bei tokios išvados pagrindimas, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Teisėjų taryba priėmė pagrįstą nutarimą, įvertinusi visas faktines aplinkybes ir įsitikinusi, kad apeliantė padarė veiką, kuri pažemino teisėjo vardą, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad priimant ginčo nutarimą Teismų įstatymo 120 straipsnio 3 punkto bei 121 straipsnio 6 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

Civilinio proceso kodeksas draudžia teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą, taikyti prieštaraujantį Kontitucijai įstatymą ar kitą teisės aktą ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje ir įpareigoja teismą krieptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ar toks teisės aktas (teisės norma) neprieštarauja Konstitucijai (CPK 3 str. 1 ir 3 d.).

Apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės 2010 m liepos 28 d. dekreto „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą“ ir 2010 m. lapkričio 5 d. dekreto „Dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo V. S. atleidimo“ atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams.

Teisėjų kolegija apeliantės prašymo netenkina, nes jis iš esmės grindžiamas byloje nagrinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis ir neargumentuotas.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011; ir kt.). Šiuo atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų įvertinimui ir neturi pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                     Alė Bukavinienė

Kazys Kailiūnas

                                                                                    Nijolė Piškinaitė