Administracinė byla Nr. P-94-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02979-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2022 pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NMA) direktoriaus 2020 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. PS1-878 „Dėl R. K. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą į lygiavertes 13,1 pareiginės algos koeficiento pareigas; 3) priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1       NMA Įsakymas dėl jo atleidimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes Įsakymo teisiniu pagrindu nepagrįstai nurodyta NMA reorganizacija, kuri neatitinka pertvarkos realumo ir pagrįstumo reikalavimų, buvo organizuota siekiant ne tobulinti įstaigos veiklą, tačiau susidoroti su pareiškėju ir kitais naujajam NMA direktoriui nepalankiais aukščiausiais vadovais; priimant Įsakymą padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai – informuojant jį apie naikinamą pareigybę ir pateikiant informaciją apie laisvas pareigybes buvo pažeistos imperatyvios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatos bei nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos; pažeidžiant VTĮ ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) imperatyvias nuostatas pareiškėjas buvo atleistas iš darbo, nors augina mažametį vaiką iki 3 m.

2.2       NMA direktorius vykdė mobingo veiksmus, o kadangi jie nedavė laukiamų rezultatų, buvo inicijuota nepagrįsta NMA reorganizacija, kuria pasinaudota pareiškėją atleisti iš užimamų pareigų. NMA direktoriaus 2020 m. balandžio 30 d. pranešime apie valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimą (toliau – ir Pranešimas) nebuvo nurodytos konkrečios jo pareigybės panaikinimo priežastys, neatskleista, kokių tikslų yra siekiama.

2.3       Reorganizacija buvo organizuojama ir vykdoma formaliai, nors nepasikeitė jokios NMA veiklos funkcijos, NMA nebuvo nustatyti nauji veiklos uždaviniai. Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamentas (toliau – ir Departamentas) išskaidytas į 2 atskirus departamentus, tačiau jiems nenustatyta jokių naujų funkcijų nei Departamento buvo vykdytos iki reorganizacijos. Vietoje panaikinto direktoriaus pavaduotojo, direktoriaus (duomenys neskelbtini) ir Departamento direktoriaus etatų įsteigta bent 10 naujų etatų, kas kelia abejones dėl to, ar buvo pasiektas reorganizacijos tikslas – optimizuoti ir efektyvinti procesus, ar pareiškėjo vykdytos funkcijos nėra perkeltos (dirbtinai išskaidytos) kitiems naujai įsteigtiems etatams, taip ne tik ne optimizuojant, bet dar labiau apsunkinant įstaigos darbą.

2.4       Laisvų pareigybių aprašymai buvo sudaryti įtraukiant diskriminacinio pobūdžio kriterijus, dirbtinai apribojant pareiškėjo galimybes užimti dabar einamoms pareigoms lygiavertę (arba kuo labiau jas atitinkančią) poziciją. Atsakovas nepagrindė poreikio nustatyti būtent tokius specifinius – išsilavinimo, užsienio kalbos ar patirties – reikalavimus, nenurodė, kodėl būtent šių pareigybių aprašymai turėtų išsiskirti iš visų kitų lygiaverčių NMA pareigybių, taip pat nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo pašalinti iš pareigybių aprašymų diskriminacinius kriterijus. Toks tendencingas atsakovo elgesys vertintinas kaip prieš pareiškėją nukreipta mobingo veiksmų tąsa, akivaizdžiai neteisėtas siekis su juo susidoroti.

2.5       Dirbdamas NMA direktoriaus (duomenys neskelbtini) jis savo darbą atliko labai gerai, buvo vertinamas tarnyboje, eilinio ir neeilinio vertinimo metu jam buvo keliamas pareiginės algos koeficientas. Turimas išsilavinimas ir aukšta kvalifikacija buvo pakankami ir tinkami užimti NMA kanclerio, Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento direktoriaus, patarėjo, Kaimo plėtros, žuvininkystės programų ir nacionalinės paramos departamento direktoriaus pozicijas, o atsakovas, dirbtinai nustatęs specialiuosius reikalavimus taip, kad jis jų neatitiktų, pažeidė pareiškėjo teises, užkirto kelią pasirinkti laisvą pareigybę ir taip išvengti atleidimo iš darbo.

2.6       2020 m. liepos 3 d. jam buvo įteiktas siūlymas užimti laisvas pareigas. Pareiškėjas įstaigos vadovui 2020 m. liepos 10 d. raštu nurodė, kad lygiaverčių pareigų reikalavimai yra pertekliniai, diskriminacinio pobūdžio ir pateikė prašymą ištaisyti nurodytus trūkumus. Šis jo prašymas atmestas, nurodant, kad pareigybių aprašymai nebus keičiami. Atsakovas 2020 m. liepos 29 d. registruotu paštu išsiuntė jam dar vieną laisvų pareigybių sąrašą ir siūlė iki 2020 m. liepos 30 d. pateikti prašymą dėl pareigų, į kurias jis norėtų būti perkeltas. Pranešimą apie šį registruotą laišką pareiškėjas gavo 2020 m. liepos 31 d. (pasibaigus siūlyme nurodytam terminui laisvai pareigybei pasirinkti), o laišką atsiėmė ir su jo turiniu susipažino 2020 m. rugpjūčio 4 d. Dėl tokių aplaidžių atsakovo veiksmų jis neturėjo objektyvių aplinkybių iki siūlyme nurodyto termino (2020 m. liepos 30 d.) pranešti, kokią laisvą pareigybę norėtų užimti, buvo atleistas jam nesuteikus galimybės išreikšti savo pasirinkimo.

2.7       Į pateiktą laisvų pareigybių sąrašą buvo įtrauktos ne visos reorganizuojamuose NMA padaliniuose esančios laisvos pareigybės. Atsakovas pažeidė teismų praktikoje nustatytą pareigą teikti išsamią informaciją, pranešti apie visas laisvas pareigas.

2.8       Jį atleidžiant buvo padaryta grubių procedūrinių pažeidimų, dėl kurių Įsakymas negali būti laikomas teisėtu. Pareiškėjas augina mažametį vaiką, todėl jam apie pareigybės panaikinimą turėjo būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Pareiškėjas iki 2020 m. gegužės 1 d. nebuvo tinkamai informuotas – pranešimas apie pareigybės naikinimą pareiškėjui pasirašytinai įteiktas tik 2020 m. birželio 1 d., jam grįžus į darbą po atostogų. Atleidimo metu (2020 m. rugpjūčio 10 d.) jis atitiko valstybės tarnautojo požymius, kuriam turi būti taikomos VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos garantijos.

3.       Atsakovas NMA atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo visas NMA turėtas bylinėjimosi išlaidas, jeigu tokių būtų.

4.       Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1.       Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2020 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 3D-251 buvo pakeista NMA struktūra. NMA direktoriaus 2020 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. PS1-673 ir 2020 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. PS1-790 patvirtinti NMA valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas ir pareigybių aprašymai. Nuo 2020 m. kovo 16 d. šalyje paskelbus ekstremaliąją situaciją pareiškėjui buvo suteikta galimybė dirbti nuotoliniu būdu. 2020 m. balandžio 30 d. 16:42 val. pareiškėjui el. paštu buvo siųstas Pranešimas apie pareigybės panaikinimą. Pranešimas kartu su lydraščiu pareiškėjui buvo išsiųstas registruotu laišku gyvenamosios vietos adresu. Registruotas laiškas pristatytas pareiškėjui 2020 m. gegužės 6 d. Personalo skyriaus vedėja trumpąja žinute (į darbinį mob. tel.) 2020 m. balandžio 30 d. 16:45 val. pareiškėją informavo, kad jam darbiniu el. paštu ir registruotu laišku yra išsiųstas Pranešimas. 2020 m. liepos 30 d. pareiškėjui įteiktas (į rankas) siūlymas užimti laisvas pareigas su priedu, kuriame išvardintos visos NMA esančios laisvos pareigybės ir nurodyta pasirinkti pareigybes, jeigu atitinka pareigybės keliamus reikalavimus ir buvo prašoma iki 2020 m. liepos 13 d. 17:00 val. pateikti rašytinį prašymą dėl pareigų, į kurias pareiškėjas norėtų būti perkeltas nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. Personalo skyriaus vedėja 2020 m. liepos 16 d. 14:42 val. el. laišku (darbiniu ir asmeniniu) informavo pareiškėją apie atsilaisvinusią pareigybę ir pasiūlė Kaimo plėtros, žuvininkystės programų ir nacionalinės paramos departamento Antrojo paramos administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę bei kartu nusiuntė pareigybės aprašymą. Šis pranešimas pareiškėjui buvo išsiųstas ir registruotu laišku. 2020 m. liepos 28 d. pareiškėjui buvo išsiųsti priminimai.

4.2.       NMA naujos struktūros pokyčiai įvyko dėl objektyvių priežasčių, kurios nėra susijusios su pareiškėju, prieš tai atlikus informavimo bei konsultavimo procedūras su darbuotojų atstovais. Pareiškėjas nepagrįstai siekia reorganizacijos metu panaikintos pareigybės priežastį pateikti kaip siekį jį atleisti. Pareiškėjas buvo tiesiogiai pavaldus NMA direktoriui, užduotys jam buvo teikiamos, kaip ir visiems NMA darbuotojams, naudojantis UVIS sistema, numatomi užduočių atlikimo etapai ir terminai. Šių ir panašaus pobūdžio užduočių atlikimui nebuvo būtinybės dalyvauti darbo grupių ir komisijų veiklose. NMA darbuotojams teisės suteikiamos, keičiamos ir panaikinamos, vadovaujantis informacinės sistemos naudotojų teisių sukūrimo, keitimo ir panaikinimo taisyklėmis. Pareiškėjas galėjo naudotis konfidencialių duomenų sistema (KDS), dokumentų valdymo sistema (DVS), galėjo šiose sistemose vizuoti, taip pat kiekvieną pirmadienį dalyvaudavo NMA vadovų susirinkimuose, kuriuose iš esmės pirmiausia ir yra sprendžiami įvairūs strateginiai organizacijos valdymo klausimai, teikiami pasiūlymai, įžvalgos, pristatomos įgyvendintos užduotys ir pavedimai ir pan. NMA kabinetai nėra vardiniai ar skirti konkrečioms pareigybėms. Darbuotojų perkėlimai tarp kabinetų yra NMA veiklos darbo ūkiniai klausimai. Tokie ir panašūs sprendimai buvo ir yra atliekami nuolat.

4.3.       Pareiškėjas buvo įspėtas laikantis 3 mėnesių termino. Pareiškėjui buvo suteiktas laisvas laikas naujo darbo paieškoms (2020 m. birželio 26 d., 2020 m. liepos 10 d., 2020 m. liepos 28 d. ir 2020 m. liepos 29 d.). Per laiko tarpą nuo Pranešimo pareiškėjui įteikimo dienos iki pareigybės panaikinimo datos atsakovas suteikė pareiškėjui išsamią informaciją apie laisvas pareigybes. Pareiškėjas savo nuogąstavimus ir nesutikimą dėl naujoms pareigybėms keliamų reikalavimų dirbtinumo buvo išreiškęs NMA 2020 m. liepos 13 d. el. laiške, į kurį NMA išsamiai ir argumentuotai atsakė 2020 m. liepos 14 d.

4.4.       Pareiškėjas neteikė prašymo būti perkeltas į lygiavertes arba į kuo labiau eitas pareigas atitinkančią poziciją, nepretendavo nei į vieną laisvą pareigybę, neatsakė į siųstus pranešimus apie atsilaisvinusias pareigybes. Naujai patvirtintų pareigybių aprašymai (NMA kanclerio, Kaimo plėtros, žuvininkystės programų ir nacionalinės paramos departamento direktoriaus, Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento direktoriaus) buvo parengti laikantis teisės aktų ir juose numatytos tvarkos. VTĮ nenustato detalios kitų pareigų siūlymo tvarkos. Pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta 2020 m. rugpjūčio 1 d., todėl jam nebuvo siūlytos Kaimo plėtros, žuvininkystės programų ir nacionalinės paramos departamento Antrojo skyriaus vedėjo pareigos, kurios atsilaisvino nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d. Minėta pareigybė 2020 m. rugpjūčio 1 d. buvo užimta, šias pareigas ėjo kitas valstybės tarnautojas. 

4.5.       VTĮ 49 straipsnio 1 dalis karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė yra naikinama, nustato garantiją tik paskyrimą į kitas to paties lygio ar žemesnes (valstybės tarnautojo sutikimu) karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Todėl siūlyti pareigybių, užimamų pagal darbo sutartį (Kaimo plėtros, žuvininkystės programų ir nacionalinės paramos departamento patarėjo), nebuvo teisinio pagrindo.VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatyta garantija valstybės tarnautojui, auginančiam vaiką iki 3 metų, nebūti atleistam, nėra absoliuti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1836/2014). NMA suteikė pareiškėjui galimybę tęsti tarnybą NMA, tačiau visų siūlymų pareiškėjas atsisakė. Pareiškėjas atitiko didžiąją daugumą pareigybių ir juose numatytų reikalavimų, kurios jam buvo siūlytos, ir objektyviai galėjo į jas pretenduoti. Tačiau nepretendavęs, sąmoningai atsisakė VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatytos garantijos.

2.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi (toliau – ir LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis) minėtą teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui iš naujo.

II.

3.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė.

4.       Teismas nustatė, kad NMA direktoriaus 2020 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. PS1-878 „Dėl R. K. atleidimo iš pareigų“ pareiškėjas, vadovaujantis VTĮ 6 straipsnio 1 dalimi, 49 straipsnio 1 dalimi, 51 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir 5 dalimi, 48 straipsnio 2 dalies 3, 4, 5 punktais, DK 65 straipsnio 5 dalimi, panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę, buvo atleistas iš NMA direktoriaus (duomenys neskelbtini) pareigų, atleidimo datą nukeliant į 2020 m. rugpjūčio 10 d. (dėl atostogų). 

5.       Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad NMA reorganizacija buvo fiktyvi, jos tikslas buvo tik pašalinti pareiškėją iš NMA, teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2020 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 3D-251 „Dėl Žemės ūkio ministro 2012 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. 3D-258 „Dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeista NMA struktūra. Įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1 ir 9 punktų, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 3D-17 „Dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų“ patvirtintų NMA nuostatų 18 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad ministras, būdamas politiku, atsakingu už Vyriausybės programoje įtvirtintų jam pavestos valdymo srities vystymo strateginių nuostatų įgyvendinimą, turi plačią diskrecijos laisvę ministerijos ir ministerijai pavaldžių institucijų darbo organizavimo ir struktūros sutvarkymo srityse.

6.       Teismas akcentavo, kad NMA struktūriniai pokyčiai ir funkcijų perskirstymas vyko realiai ir apėmė visą NMA struktūrą: Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamentas pertvarkytas į 2 departamentus – Kaimo plėtros ir paramos regionams departamentą ir Kaimo plėtros, žuvininkystės programų ir nacionalinės paramos departamentą; įkurtas Prevencijos ir saugos departamentas; panaikinti du Teisės departamento skyriai – Teisėkūros skyrius ir Pažeidimų prevencijos, administravimo ir rizikų valdymo skyrius, vietoje jų įsteigtas vienas Teisėkūros ir teisės taikymo skyrius; panaikintos 2 NMA direktorių pavaduotojų ir 2 NMA direktoriaus (duomenys neskelbtini)  pareigybės ir įsteigta NMA kanclerio pareigybė ir viena pavaduotojo pareigybė ir pan. Šias aplinkybes patvirtina Žemės ūkio ministro įsakymų turinys. Nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. buvo nuspręsta panaikinti, be kita ko, ir NMA direktoriaus (duomenys neskelbtini) pareigybę, kurią pareiškėjas užėmė.

7.       Teismas darė išvadą, kad NMA struktūriniai pertvarkai įgyvendinti buvo priimti kompetentingų asmenų sprendimai, pertvarka buvo reali. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo skundo teiginius, kad jo pareigybės panaikinimas buvo specialiai skirta priemonė su juo susidoroti, siekiant jį atleisti iš darbo ir pan. Teismas pažymėjo, kad teismui nėra suteikta teisė bylose ginčijamus teisės aktus ir veiksmus (neveikimą) vertinti politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl tokio pobūdžio skundo argumentai negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku. Įvertinęs NMA struktūrinių pertvarkymų teisėtumą ir realumą, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo vykdytų pertvarkymų sieti su pareiškėjo skunde nurodytu pareiškėjui galbūt vykdytu mobingu. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracini teismas, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinį skundą, pažeidimų dėl NMA struktūros pertvarkymo teisėtumo nenustatė.

8.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui buvo siūlomos kitos pareigos, todėl būtina įvertinti, ar pasiūlytos pareigos buvo lygiavertės toms, kurias pareiškėjas ėjo iki atleidimo. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikta medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas, kaip ir nustato VTĮ, buvo įspėtas laikantis 3 mėnesių termino. Pareiškėjui įspėjimo termino laikotarpiu buvo suteiktas laisvas laikas naujo darbo paieškoms (2020 m. birželio 26 d., 2020 m. liepos 10 d., 2020 m. liepos 28 d. ir 2020 m. liepos 29 d.). Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad NMA per laiko tarpą nuo pranešimo pareiškėjui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki pareigybės panaikinimo dienos suteikė jam išsamią informaciją apie laisvas pareigybes. NMA pareiškėjui pateikė sąrašą su 62 laisvų pareigybių, o, atsiradus papildomoms laisvoms pareigybėms, pateikė patikslintą sąrašą. Įvertinęs byloje pateiktą sąrašą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas atitiko didžiąją daugumą pareigybių ir juose numatytų reikalavimų, kurios jam buvo siūlytos, ir objektyviai galėjo į jas pretenduoti. Tačiau nepretendavęs sąmoningai atsisakė VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatytos garantijos. Pareiškėjas reorganizacijos metu nepretendavo nei į vieną NMA laisvą tiek lygiavertę, tiek žemesnę pareigybę, nors pareiškėjui buvo teikiama išsami informacija apie laisvas pareigybes tiek el. paštu, tiek registruotu paštu. Lygiavertės pareigybės buvo įsteigtos pagal tuo metu galiojusias pareigybės steigimo metodikas, atsižvelgiant į pareigybių funkcijas, kurios nustatytos atsižvelgiant į tokių pareigybių poreikį vykdant struktūrinius pertvarkymus ir šiuo pagrindu, atsižvelgiant į pareigybių pobūdį bei NMA pertvarkymų tikslus, besikeičiančius poreikius, nustatant specialiuosius reikalavimus. Teismas nustatė, kad reorganizacija buvo atlikta tesėtai.

9.       Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog NMA buvo pakeisti departamentų, kuriuose S. A. ir G. B. ėjo pareigas, pavadinimai, todėl minėti tarnautojai nebuvo perkelti į naujas pareigas pareiškėjo įspėjimo ir reorganizacijos laikotarpiu. Taip pat į bylą papildomai pateikti įrodymai patvirtina, kad E. R., laikinai eiti (duomenys neskelbtini)  pareigas buvo priimta laimėjus konkursą ir jau po reorganizacijos, kadangi reorganizacijos metu, kai šios pareigos buvo siūlytos ir pareiškėjui, nors jis į jas nepretendavo, buvo laisvos. V. Z. konkursą į Strateginio valdymo departamento (duomenys neskelbtini)  pareigas laimėjo jau po reorganizacijos. Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad į šias pareigas kandidatavo net 8 pretendentai, tačiau pareiškėjo kandidatūros tarp jų nebuvo.

10.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jam turėjo būti siūlomos pareigybės, kurios buvo įsteigtos po reorganizacijos. Teismas akcentavo, kad pareigybės buvo steigiamos pagal poreikį, siekiant įgyvendinti NMA keliamus tikslus. Vertindamas pareiškėjo teiginį, kad pareiškėjui turėjo būti pasiūlytos anksčiau eitos pareigos, teismas nustatė, jog pareiškėjui po NMA reorganizacijos, buvo pasiūlytos lygiavertės pareigos, jų neįvardijant direktoriaus (duomenys neskelbtini) pareigomis, į kurias pareiškėjas nepretendavo. Todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė likti valstybės tarnyboje, kuri įtvirtinta VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje.

11.       Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atliekant realius organizacijos struktūrinius pakeitimus ir panaikinus pareiškėjo pareigybę, pareiškėjui tinkamai pranešus apie jo užimamos pareigybės panaikinimą, taip pat pasiūlius pareiškėjui kitas lygiavertes pareigas ir pareiškėjui jų atsisakius, pareiškėjas buvo teisėtai ir pagrįstai atleistas iš užimamų pareigų. Todėl nėra pagrindo panaikinti Įsakymą ir tenkinti kitus pareiškėjo skundo reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, kad sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, teismas nurodė, kad nėra teisinio pagrindo atlyginti jam bylinėjimosi išlaidas.

III.

12.       Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašė: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą; 2) priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti NMA direktoriaus 2020 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. PS1-878 „Dėl R. K. atleidimo iš pareigų“, grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą į lygiavertes 13,1 pareiginės algos koeficiento pareigas; priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) jei teismas manytų, kad naujo sprendimo priėmimas apeliacinės instancijos teisme nėra galimas, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tai pat prašo priteisti iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

13.       Pareiškėjo apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1.       Teismas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo skundą, nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, priimtoje šioje byloje, pateiktų išaiškinimų ir taip neužtikrino vaiką iki 3 metų auginančiam pareiškėjui taikytinos VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos garantijos į darbo vietos išsaugojimą tinkamo įgyvendinimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjui buvo siūlomos visos laisvos pareigybės, įskaitant ir lygiavertes, tačiau neargumentavo, kokiu pagrindu konkrečias pareigybes pripažino lygiavertėmis, taip pat nevertino, ar pareiškėjas atitiko šių pareigybių aprašymų specialiuosius reikalavimus. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo įrodinėtų aplinkybių, kad šioms pareigoms buvo keliami itin aukšti, specifiniai reikalavimai, kurių pareiškėjas neatitiko ir dėl to neturėjo jokios galimybės pretenduoti į nurodytas pareigas. Teismas padarė bylos medžiagos neatitinkančią ir nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas pats nusprendė atsisakyti siūlomų pareigų.

16.2.       Teismas nurodė, kad pareigybės buvo įsteigtos pagal tuo metu galiojusias pareigybių steigimo metodikas, atsižvelgiant į jų funkcijas, pobūdį, NMA pertvarkymų tikslus, besikeičiančius poreikius. Tokia išvada nebuvo pagrįsta jokiais bylos duomenimis, teismas tiesiog perrašė atsakovo atsiliepimo teiginius. Pareiškėjas pažymi, kad, nors NMA nustatyti ginčijami reikalavimai per se (patys savaime) buvo galimi, tačiau jais buvo sukurta netiesioginės diskriminacijos situacija. Tiek NMA kanclerio, tiek Strateginio valdymo departamento direktoriaus pareigybių aprašymuose buvo nustatyti itin specifiniai, tokioms pareigoms nebūdingos darbo patirties – elektroninės informacijos saugos (kibernetinio saugumo) ir informacinių sistemų ar technologijų projektų valdymo srityje – reikalavimai, ir atsakovas (be deklaratyvių teiginių) nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų objektyvią būtinybę nustatyti būtent tokius reikalavimus. Tai, kad specifiniai specialieji reikalavimai NMA nebuvo būtini ir nepateisina vykdytų pertvarkų tikslo, patvirtina faktas, kad iškart po reorganizacijos dalis pareiškėjo ginčytų specialiųjų reikalavimų buvo pakeisti (supaprastinti). Pareiškėjas nurodė teismui ir pateikė tai pagrindžiančius duomenis, kad būtent po pareiškėjo atleidimo iš pareigų atsakovas sumažino NMA kanclerio ir Strateginio valdymo departamento direktoriaus pareigybių aprašymuose keltus specialiuosius reikalavimus (po sumažinimo pareiškėjas būtų juos atitikęs) ir į laisvas pareigas priėmė NMA dirbusius asmenis, kurių kvalifikacija žemesnė nei pareiškėjo. Nurodyti pakeitimai, nors ir atlikti jau po NMA reorganizacijos (po pareiškėjo atleidimo iš pareigų), yra aktualūs tinkamam ginčo išsprendimui ir teismo privalėjo būti įvertinti šioje byloje. Teismas, nurodytų faktinių bylos aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų neįvertindamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų kontekste, neužtikrino tinkamo bylos išnagrinėjimo, pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą teismą ir priėmė neteisėtą sprendimą.

16.3.       Teismas, nukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodytų išaiškinimų, netyrė ir nevertino, ar lygiavertės pareigybės, kurių specialiuosius reikalavimus pareiškėjas atitiktų, realiai egzistavo ir buvo pasiūlytos pareiškėjui. Skundžiamame sprendime nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo įrodinėtas aplinkybes, kad jis neatitiko laisvų pareigų sąraše nurodytų aukščiausių pareigybių specialiųjų reikalavimų, o pareigybės, kurioms keliamus reikalavimus pareiškėjas atitiko, nebuvo lygiavertės jo iki atleidimo eitoms pareigoms, be to, dalis NMA tarnautojų buvo perkelti į naujai įsteigtas pareigas, šių pareigų neįtraukiant į laisvų pareigų sąrašą, t. y. pareiškėjui nesudarant realios galimybės jų pasirinkti.

16.4.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, pritardamas atsakovo pozicijai, kad tiek S. A., tiek G. B. nebuvo perkelti į naujas pareigas. Anot teismo, NMA buvo pakeisti departamentų, kuriuose S. A. ir G. B. ėjo pareigas, pavadinimai, tačiau tai nebuvo naujos pareigos. Ši teismo išvada prieštaravo teismo nustatytai ir skundžiamame sprendime ne kartą nurodytai aplinkybei, jog reorganizacijos metu padaryti pokyčiai buvo realūs, apėmė visą NMA struktūrą, buvo perskirstytos funkcijos. Pareiškėjas pažymi, kad Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamentas, kurio (duomenys neskelbtini) funkcijas ėjo G. B., buvo suskaidytas į du naujus departamentus, o tai reiškia, kad suskaidžius departamentą į du, naujų departamentų (ir jiems vadovaujančių asmenų) funkcijos skyrėsi nuo pradinio departamento funkcijų – tapo siauresnės. Šiuo aspektu ir NMA savo procesiniuose dokumentuose teikė argumentus, kokie pokyčiai buvo atlikti pertvarkant Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamentą į du naujus departamentus. Taigi bylos duomenys patvirtina, kad buvo atlikta daugiau pakeitimų nei tik pakeistas departamento pavadinimas. Pareiškėjo atstovė teismui pateikė pakartotinį prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, tačiau teismas nesiėmė jokių papildomų veiksmų, kad būtų realiai gauti dokumentai, kurie parodytų, kada tiksliai ir kokiu teisiniu pagrindu buvo atliktas S. A. ir G. B. perkėlimas į naujas atitinkamai Išteklių departamento (duomenys neskelbtini)  ir Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento (duomenys neskelbtini)  pareigas, taip pat, ar toks perkėlimas gali būti vertinamas kaip „pavadinimų pakeitimas“. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose ne kartą iškraipė informaciją arba nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, todėl teismas, priimdamas sprendimą vien atsakovo teiginių pagrindu, be jokių įrodymų, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus teismo sprendimo turiniui.

16.5.       Skundžiamame sprendime teismas nepasisakė dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodyto aspekto, ar atsakovas turėjo realią galimybę įsteigti pareigybę, lygiavertę tai, kurią pareiškėjas ėjo iki atleidimo ir kurios specialiuosius reikalavimus pareiškėjas atitiko. Lygiavertė pareigybė, kurios specialiuosius reikalavimus pareiškėjas atitiktų, pareiškėjui nebuvo pasiūlyta. NMA struktūros pokyčius, patvirtintus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2020 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 3D-251 „Dėl Žemės ūkio ministro 2012 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 3D-258 „Dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“ (ginčui aktualūs pakeitimai) taip pat inicijavo bei siūlymą dėl naujos struktūros ministrui 2020 m. kovo 26 d. raštu Nr. BR6-1848 pateikė NMA. Vadinasi NMA, rengdama naujos struktūros projektą turėjo realią galimybę spręsti, kokias naujas pareigybes įsteigti, atitinkamai, galėjo įsteigti pareigybę, lygiavertę pareiškėjo iki reorganizacijos eitoms pareigoms.

16.6.       Teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų dėl jam siūlomų užimti pareigybių, iš kurių NMA būtų galėjusi spręsti, ar pareiškėjas atitinka specialiuosius reikalavimus, keliamus pareigybėms. Tačiau pareiškėjas pažymi, kad jis teismui pateikė išrašą iš Valstybės tarnybos valdymo informacinės sistemos, kuriame nurodyti duomenys apie pareiškėją, prie kurių prieigą turi ir NMA, akivaizdžiai ir neginčijamai patvirtino, kad Valstybės tarnautojų registre buvo visi duomenys, reikalingi patikrinti pareiškėjo atitiktį lygiaverčių pareigybių specialiesiems reikalavimams, be to, didžiąją dalį šių duomenų į registrą įvedė pati NMA, vykdydama jai teisės aktų nustatytas pareigas.

16.7.       Nesilaikydamas proceso teisės normų ir nepaisydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų, teismas konstatavo ir skundžiamame sprendime net kelis kartus pakartojo, kad pareiškėjas pats sąmoningai atsisakė pretenduoti į laisvas pareigybes ir dėl to neteko įstatyme nustatytų garantijų darbuotojams, auginantiems mažamečius vaikus. Tokia teismo išvada padaryta ir bylą teisme nagrinėjant pirmą kartą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo pripažinta nepagrįsta, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikta išvada tapo privaloma pirmosios instancijos teismui. Teismas, remdamasis iš esmės vien atsakovo pateiktais paaiškinimais, o pareiškėjo pateiktus įrodymus ignoruodamas, jų nevertindamas ir dėl jų nepasisakydamas, nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

16.8.       Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka pareiškėjas nurodo, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos, atsakovo teikiami procesiniai dokumentai yra klaidinančio pobūdžio, byla nagrinėjama antrą kartą, o skundžiamas sprendimas dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų yra akivaizdžiai nepagrįstas ir neteisėtas, todėl, siekiant galutinai išsiaiškinti bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

14.       Atsakovas NMA atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo netenkinti pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir iš pareiškėjo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

15.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą akcentavo, kad:

18.1.       Teismas, išnagrinėjęs visus administracinėje byloje esančius įrodymus, aiškiai nurodė, jog visa byloje esanti medžiaga leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teisė likti valstybės tarnyboje, auginant vaiką iki 3 metų, nėra absoliuti, o jos įgyvendinimas priklauso ne tik nuo NMA, bet nuo pareiškėjo veiksmų, šiuo atveju – neveikimo. NMA neturėjo pareigos ir negalėjo steigti „dirbtinės“ pareigybės pareiškėjui dėl to, kad jis augino vaiką iki 3 metų – NMA privalėjo ne tik įgyvendinti struktūrinių pertvarkymų tikslus, bet ir nepažeisti teisės aktų reikalavimų vykdant struktūrinius pertvarkymus, o veikdama aktyviai bei sąžiningai ne vieną kartą siūlė pareiškėjui visas laisvas pareigas (tiek lygiavertes, tiek žemesnes). Pavyzdžiui, pareiškėjas turėjo galimybę pretenduoti į Teisėkūros skyriaus vedėjo pareigas, kurias užėmus jis ne tik būtų išsaugojęs darbo vietą, socialines garantijas augindamas vaiką iki 3 metų, bet ir beveik tokį patį darbo užmokestį. Tačiau pareiškėjas į jam pasiūlytas laisvas pareigybes net nebandė pretenduoti. Atsakovas tinkamai įgyvendino visas jam tenkančias pareigas ir, pareiškėjui atsisakius pretenduoti į bet kokias laisvas pareigas, teisėtai ir pagrįstai atleido pareiškėją iš pareigų.

18.2.       Pareiškėjo nurodomi teiginiai, kad NMA turėjo informaciją apie jo kalbų mokėjimą, yra nepagrįsta, nes informacija apie turimą kalbų lygį bei kiti dokumentai, pagrindžiantys atitikimą specialiesiems reikalavimams, teikiami pretenduojant į laisvas pareigas. Pareiškėjui savo iniciatyva nusprendus nei į vieną iš laisvų pareigų nepretenduoti, NMA neturėjo jokios galimybės patikrinti, ar pareiškėjas atitinka pareigybėms keliamus reikalavimus. Pareiškėjo argumentas, kad pareigybės buvo kurtos fiktyviai nustatant tokius reikalavimus, kurių pareiškėjas neatitiktų (pvz. anglų k. mokėjimo nustatymas, neva žinant, kad pareiškėjas moka tik prancūzų k.), yra visiškai nepagrįstos ir laikytinos tik pareiškėjo nuomone. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017, atsakovas pažymi, kad teismų praktikoje yra aiškiai nurodyta, jog specialieji reikalavimai nėra ir negali būti individualizuojami pagal asmenį. Jie nustatomi, atsižvelgiant į konkretų poreikį, atsakomybes, funkcijas, tikslus, kt.

18.3.       S. A. nebuvo perkeltas į naujas pareigas. Departamento, kuriam (duomenys neskelbtini)  S. A., pavadinimas buvo pakeistas iš Bendrųjų reikalų departamento į Išteklių departamentą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (iki struktūrinių pertvarkymų ir po jų nustatytų pareiginių nuostatų) matyti, kad šiam valstybės tarnautojui funkcijos liko nepakitusios tik sumažėjo viena funkcija, tačiau tai nebuvo naujos pareigos. G. B. taip pat nebuvo perkelta į naujas pareigas. Buvo pakeistas tik departamento pavadinimas iš Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento į Kaimo plėtros, žuvininkystės programų ir nacionalinės paramos departamentą, tačiau G. B. ėjo tas pačias – (duomenys neskelbtini) pareigas, o jau po reorganizacijos, 2020 m. rugpjūčio 12 d. NMA direktoriaus įsakymu Nr. PS1-918 buvo laikinai perkelta į Kaimo plėtros, žuvininkystės programų ir nacionalinės paramos departamento (duomenys neskelbtini)  pareigas.

18.4.       Tai, kad struktūriniai pertvarkymai buvo realūs ir sprendimas dėl struktūrinių pertvarkymų buvo priimtas tinkamo subjekto, patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2892-438/2021, kuri buvo inicijuota kito buvusio NMA darbuotojo ir kurioje buvo sprendžiamas klausimas, susijęs su ta pačia reorganizacija.

18.5.       Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, teismas išnagrinėjo visus klausimus, kuriuos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo iškėlęs nutartyje, kuria grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Teismas aiškinosi galimybę ir aplinkybes perkelti pareiškėją į lygiavertes pareigas, siekiant užtikrinti pareiškėjui tenkančias garantijas, kaip valstybės tarnautojui, auginančiam vaiką iki 3 metų. Teismas buvo nurodęs atsakovui pateikti visus įrodymus ir paaiškinimus, kuriuos šis gali pateikti. Atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus bei šalių pateiktus paaiškinimus, atsakovas pateikė visus įrodymus ir paaiškinimus, patvirtinančius byloje nurodytas aplinkybes, todėl didžiausias dėmesys ir buvo skiriamas tiek lygiaverčių pareigų siūlymui, tiek pareiškėjo garantijų užtikrinimui, o ši išvada yra neatsiejama nuo aplinkybės, kad pareiškėjas pats atsisakė bet kokių jam siūlomų pareigų (tiek lygiaverčių, tiek žemesnių). Teismas, priimdamas sprendimą, neprivalėjo atskirai pasisakyti dėl kiekvieno byloje ištirto įrodymo.

16.       Atsakovas NMA, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartį, kuria buvo atnaujintas bylos nagrinėjimas, pateikė rašytinius paaiškinimus ir papildomus įrodymus. Pareiškėjas R. K., atsižvelgdamas į atsakovo pateiktus dokumentus, taip pat pateikė savo poziciją, išdėstytą rašytiniuose paaiškinimuose.

IV.

17.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2022 (toliau – ir LVAT nutartis) pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmetė.

18.       Teisėjų kolegija, iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad NMA struktūriniai pokyčiai ir funkcijų perskirstymas vyko realiai ir apėmė visą NMA struktūrą, buvo atlikti kompetentingo subjekto – ministro priimto įsakymo pagrindu, o pareiškėjo pareigybė (NMA direktoriaus (duomenys neskelbtini), II lygmens) buvo panaikinta.

19.       LVAT, vadovaudamasis aktualia teismų praktika, pažymėjo, kad vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Be to, teismas nėra kompetentingas visa apimtimi patikrinti atsakovo atliktos pertvarkos teisėtumą, įvertinti atleisto iš tarnybos asmens galimybes pretenduoti į apskritai visas pareigybes; teismas, nagrinėdamas individualų ginčą, vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius įrodymus byloje, tačiau negali, tirdamas visas įmanomas pareiškėjo nurodytas prielaidas, revizuoti atsakovo atliktų pertvarkymų visa apimtimi; ginčo nagrinėjimas teisme šiuo aspektu turėtų apsiriboti tik tokių faktų vertinimu, kuriuos pareiškėjas konkrečiai nurodo kaip pažeidžiančius jo teises.

20.       LVAT, įvertinęs Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies, 51 straipsnio 6 dalies nuostatas, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas priskirtinas prie subjektų, kuriems taikytina minėta garantija.

21.       LVAT, įvertinęs Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos garantijos aspektu formuojamą praktiką, nurodė, kad nustatytų garantijų taikymas negali riboti darbdavio diskrecijos teisės pertvarkyti struktūrą taip, kad būtų kuo efektyviau įgyvendinamos jam pavestos funkcijos su optimaliomis sąnaudomis.  Nustačius, kad buvo pasiūlyta lygiavertė pareigybė tai, kurią valstybės tarnautojas ėjo iki atleidimo, o pareiškėjui jos atsisakius be objektyvių priežasčių, konstatuojama, jog pareiškėjas sąmoningai atsisakė garantijos, kuri jam yra suteikta pagal VTĮ 51 straipsnio 6 dalį; kitoks šios normos aiškinimas būtų nepagrįstas, kadangi, pripažinus šioje teisės normoje įtvirtintą draudimą kaip absoliutų, įstaiga realiai negalėtų atlikti struktūrinių pakeitimų, be to, atsirastų galimybė piktnaudžiauti šia garantija.

22.       LVAT nurodė, kad VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos garantijos aiškinimas atskleidžiant jos esmę turi būti grindžiamas įstatymo leidėjo siekiamu tikslu užtikrinti ne tik dirbančių tėvų – valstybės tarnautojų interesų apsaugą, bet a priori mažamečių vaikų iki 3 metų amžiaus interesų į materialinį aprūpinimą ir socialinę apsaugą, taigi, valstybės tarnautojui siūlomos galimybės pasilikti valstybės tarnyboje lygiavertėse pareigose turi būti vertinamos būtent įstatymo leidėjo siekiamų tikslų aspektu. Sprendžiant, ar atliekant institucijos struktūros pertvarką, buvo tinkamai pasiūlytos valstybės tarnautojui, auginančiam vaiką iki 3 metų, kurio pareigybė naikinama, pareigos naujoje struktūroje, jų lygiavertiškumas turi būti įvertinamas ne vien pagal formaliuosius kriterijus (pareigybės lygmuo, vadovaujamas pobūdis ir kt.,), bet ir įstatyme numatytos garantijos siekiamų tikslų tinkamo įgyvendinimo aspektu. Toks vertinimas lemia, kad nesant galimybės užimti formaliai lygiavertes pareigas, tinkamu pasiūlymu gali būti pripažintas ir žemesnės pareigybės siūlymas, kai tokiu būdu yra užtikrinamas įstatyme numatytų tikslų įgyvendinimas, toks aiškinimas laikytinas atitinkančiu Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies nuostatas. LVAT atkreipė dėmesį, kad priešingai aiškinant aptariamą garantiją – t. y. kad besąlygiškai turi būti konkrečiam valstybės tarnautojui naujoje struktūroje numatyta tik lygiavertė pareigybė, būtų dirbtinai suvaržoma atsakovo diskrecija formuoti institucijos struktūrą atsižvelgiant į jos įgyvendinamas funkcijas ir siekiamus tikslus, pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, reikštų neproporcingus reikalavimus atsakovui.

23.       LVAT, spręsdamas dėl tinkamo VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje bei 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų garantijų užimti lygiavertes pareigas, kai valstybės tarnautojo pareigybė yra panaikinama, realizavimo, pažymėjo, kad atsakovui tenka pareiga pagrįsti, kad įstatyme nustatytą pareigą jis įgyvendino tinkamai, t. y. lygiavertės, o jų nesant – žemesnės pareigybės buvo pasiūlytos realiai. Nepakanka valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, pateikti sąrašą laisvų pareigybių, turi būti pasiūlytos lygiavertės pareigybės, kurių bendruosius ir specialiuosius reikalavimus asmuo atitinka; kai tokių nėra galimybės pasiūlyti, turi būti siūlomos žemesnės, kurių bendruosius ir specialiuosius reikalavimus asmuo atitinka. LVAT atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad jam negali būti žinoma informacija apie atleidžiamo valstybės tarnautojo išsilavinimą, kompetencijas, patirtį, kalbų mokėjimą ir t. t., nes pareiškėjas ilgą laiką ėjo atsakingas pareigas NMA, taigi tokie duomenys atsakovui turi būti žinomi, be to, atsakovas dėl trūkstamos informacijos galėjo kreiptis į pareiškėją.

24.       LVAT nustatė, kad pareiškėjas buvo išsamiai informuotas apie pareigybės panaikinimą; 2020 m. liepos 3 d. pareiškėjui įteiktas (į rankas) siūlymas užimti laisvas pareigas su priedu, kuriame išvardintos visos NMA esančios laisvos pareigybės ir nurodyta pasirinkti pareigybes, jeigu atitinka pareigybės keliamus reikalavimus; papildomai 2020 m. liepos 16 d. jis buvo informuotas apie atsilaisvinusią Kaimo plėtros, žuvininkystės programų ir nacionalinės paramos departamento Antrojo paramos administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę. Pareiškėjo 2020 m. liepos 13 d. el. laiško turinys patvirtina, kad jis buvo išsamiai susipažinęs su laisvų pareigų sąrašu bei pareigybėms keliamais reikalavimais. Nepaisant aplinkybės, kad atsakovo pasirinktas laisvų pareigybių pasiūlymo būdas (viso sąrašo pateikimas) neatitiko įprastos panašiais atvejais taikomos praktikos, LVAT konstatavo, kad nėra pagrindo tokio siūlymo vertinti kaip iš esmės netinkamo ir savaime ribojančio pareiškėjo teises pasirinkti laisvą pareigybę, kurios specialiuosius ir bendruosius reikalavimus jis atitiktų.

25.       LVAT pažymėjo, kad sprendžiant, ar buvo aplinkybės, kurios tapo objektyvia kliūtimi pareiškėjui pretenduoti į lygiavertes pareigas, nepakanka apsiriboti formaliu vertinimu, kad laisvų pareigybių sąraše jos buvo nurodytos, tačiau pareiškėjas jų nepasirinko. Tinkamam įstatyme nustatytos garantijos įvykdymui pagrįsti turi būti nustatyta, ar pareigybių aprašymuose pagrįstai nustatyti specialieji reikalavimai, ar tam egzistavo objektyvios priežastys, ar konkrečiu atveju jos netapo pareiškėjui formalia kliūtimi pasirinkti lygiavertes pareigas.

26.       LVAT įvertino pareiškėjo ir atsakovo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui teiktuose paaiškinimuose nurodytus argumentus dėl NMA kanclerio ir Strateginio valdymo departamento direktoriaus pareigybių aprašymuose nurodytų specialiųjų reikalavimai pakeitimus bei pareiškėjo argumentus dėl galimybės užimti NMA kanclerio (III lygmuo) pareigybę, taip pat įvertino Kanclerio pareigybės aprašyme numatytas veiklos sritis ir funkcijas,, o vertindamas NMA kanclerio pareigybei nustatytus specialiuosius reikalavimus, akcentuodamas atsakovo diskreciją pasirinkti geriausiai pareigybės aprašyme numatytoms funkcijoms atlikti atitinkantį specialistą, nurodė neturintis pagrindo vertinti, kad juos nustatant buvo pažeisti metodikos reikalavimai, kad jų nustatymas būtų nesusijęs su numatytomis funkcijomis ar pareigybei keliamais uždaviniais. Teismas pažymėjo,kad jis negali perimti viešojo administravimo subjektui priskirtos kompetencijos, todėl neturi spręsti dėl vienos ar kitos pasirinktos alternatyvos tikslingumo, kai tokie pasirinkimai atitinka teisės aktų reikalavimus. LVAT, vadovaudamasis aktualia teismų praktika, nurodė, kad sprendžiant dėl valstybės tarnautojo pareigybei nustatytų specialiųjų reikalavimų neproporcingumo, teismas tai turėtų pagrindą konstatuoti tik išimtinai akivaizdaus, visuotinai suprantamo ir pripažįstamo fakto atveju.

27.       LVAT, konstatavęs, kad nėra pagrindo vertinti, jog atsakovas institucijos struktūrinių pertvarkymų metu naujai įsteigtoms pareigybėms nustatydamas bendruosius ir specialiuosius reikalavimus veikė nepažeisdamas jam suteiktos diskrecijos, nepagrįstais laikytini pareiškėjo argumentai, kad specialieji reikalavimai pareigybei buvo nustatyti siekiant formaliai užkirsti kelią jam užimti naujai steigiamą pareigybę ar pripažintini diskriminaciniais. LVAT pareiškėjo teiginius, kad jo turimas išsilavinimas (vadyba) nebuvo įtrauktas į išsilavinimo alternatyvų sąrašą, kad darbo patirtis elektroninės informacijos saugos (kibernetinio saugumo) politikos srityje buvo nustatyta siekiant eliminuoti jo galimybes pasirinkti aptariamą pareigybę, laikė jo subjektyvia nuostata, bei konstatavo, kad šios pareigybės pareiškėjas negalėjo užimti, nes atleidimo iš valstybės tarnybos metu neatitiko jai keliamų specialiųjų reikalavimų.

28.       LVAT analogiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl jo galimybės užimti Strateginio valdymo departamento direktoriaus pareigybę (III lygmuo), kuriai keliamų specialiųjų reikalavimų jis neatitiko.

29.       LVAT konstatavo, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog Kaimo plėtros, žuvininkystės programų ir nacionalinės paramos departamento direktoriaus (III lygmuo) pareigybei (nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d.) buvo nepagrįstai nustatytas tik dviejų studijų krypčių (žuvininkystės ir ekonomikos) alternatyvos, anglų kalbos mokėjimo B2 lygiu reikalavimas, tarptautinio bendradarbiavimo srities patirtis, kvestionuoja atsakovo diskreciją pasirinkti geriausiai pareigybės aprašyme numatytoms funkcijoms atlikti atitinkantį specialistą, bei pažymėjo, kad ir šiuo atveju nėra pagrindo iš esmės vertinti, kad atsakovo pasirinkimas būtų neatitinkantis teisės aktų reikalavimų bei pareigybei nustatytų funkcijų įgyvendinimui būtinų gebėjimų. LVAT analogiškai vertino ir pareiškėjo argumentus dėl Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento direktoriaus (III lygmuo) pareigybei (nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d.) nustatytos dviejų studijų krypčių (žuvininkystės ir ekonomikos) alternatyvos bei anglų kalbos mokėjimo B2 lygiu reikalavimo pagrįstumo. Šių pareigybių, taip pat Prevencijos ir saugos departamento direktoriaus (III lygmuo), Informacinių technologijų departamento direktoriaus (III lygmuo) pareigybių, pareiškėjas negalėjo užimti, nes neatitiko joms keliamų specialiųjų išsilavinimo ir kitų (darbo patirties pareigybės aprašymuose nustatytose srityse) reikalavimų.

30.       LVAT pažymėjo, kad pareigybių aprašymuose padarytus keitimus po pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos atsakovas grindė metodikos reikalavimų pasikeitimais, poreikiu prisitaikyti prie vykdomų funkcijų, iškilusių nenumatytų aplinkybių, kaip pvz. COVID-19, padidėjusių darbų krūvių, atsiradusių naujų finansinių mechanizmų, fondų (EURI, pereinamojo laikotarpio, kt.), prieš kiekvieną konkursą, nepriklausomai nuo pareigybės lygio. LVAT pažymėjo, kad metodikoje nustatyti bendrieji reikalavimai valstybės tarnautojų pareigybių aprašymams, suteikiant institucijai plačią diskreciją pasirinkti konkrečias studijų kryptis, konkrečios užsienio kalbos mokėjimą, patirties ir kompetencijų bei kitus reikalavimus, ir tokie pasirinkimai visais atvejai turi būti pagrįsti objektyviais poreikiais, t. y. konkrečiai valstybės tarnautojo pareigybei pavestų funkcijų vykdymu, jo veiklos sritimi, tikslais ir pan.

31.       LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino NMA kanclerio pareigybės aprašymo pakeitimų, padarytų 2021 m. kovo 10 d., nes po pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas (virš 7 mėnesių), todėl jie negali būti siejami išimtinai su pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos aplinkybėmis. LVAT nurodė, kad atliktų pakeitimų vertinimas reikštų neproporcingą atsakovo kompetencijos suvaržymą, nepateisinamą ribojimą priimti reikalingus sprendimus objektyviai keičiantis aplinkybėm, bei nurodė neturintis pagrindo abejoti atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, nulėmusiomis poreikį keisti pareigybių aprašymus. LVAT pažymėjo, kad Strateginio valdymo departamento direktoriaus pareigybės aprašymą NMA pakeitė 2020 m. spalio 28 d., taip pat praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui po pareiškėjo atleidimo (3 mėnesiams), todėl vertino, kad nei pareigybės aprašymui nustatytų specialiųjų reikalavimų, nei vėliau padarytų pakeitimų nėra objektyvaus pagrindo vertinti kaip išimtinai nulemtų su pareiškėjo atleidimu iš valstybės tarnybos sietinomis aplinkybėmis. 

32.       LVAT, įvertinęs pirmosios instancijos teismo išvadas dėl galimybių siūlyti pareiškėjui Išteklių departamento direktoriaus (III lygmuo) bei Kaimo plėtros, žuvininkystės programų ir nacionalinės paramos regionams departamento vyresniojo patarėjo pareigybė (VI pareigybės lygmuo), kurioms keliamus reikalavimus jis būtų atitikęs (kad jos negalėjo būti siūlomos pareiškėjui, nes, atsižvelgiant į beveik nepasikeitusias šių išlikusių pareigybių funkcijas, jos buvo pasiūlytos anksčiau šias pareigas ėjusiems asmenims), nurodė, kad organizacijos struktūrinių pertvarkymų metu, kai išlieka valstybės tarnautojo pareigybė bei jai priskirtos funkcijos iš esmės nepasikeitusios, valstybės tarnautoją atleisti iš valstybės tarnybos ar jo išlikusią nepakitusią pareigybę siūlyti kitam asmeniui nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai minimų pareigybių nebuvo įtraukęs į laisvų pareigybių sąrašą ir nesiūlė pareiškėjui. LVAT pažymėjo, kad nagrinėjamus atveju, kai Išteklių departamento direktoriaus (III lygmuo) pareigybės bei Kaimo plėtros, žuvininkystės programų ir nacionalinės paramos regionams departamento vyresniojo patarėjo pareigybės (VI pareigybės lygmuo) funkcijos iš esmės nepasikeitė, šiose pareigybėse valstybės tarnybą tęsti pagrįstai buvo palikti valstybės tarnautojai, prieš tai užėmę analogiškas pareigas ir vykdę analogiškas funkcijas.

33.       LVAT reikšminga pripažino atsakovo nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjas turėjo objektyvią galimybę pasirinkti kurią nors iš siūlomų pareigybių sąrašo žemesnę pareigybę. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas, jo teigimu, negalėjo pasirinkti lygiaverčių pareigybių, neturi būti vertinama kaip jo teisių pasinaudoti įstatyme nustatyta garantija paneigimas, nes jis galėjo rinktis žemesnes pareigas, kurios bendruosius ir specialiuosius reikalavimus jis atitiko – pavyzdžiui, atsakovo nurodomas Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pareigas (V lygmuo). Jas užėmęs pareiškėjas ne tik būtų išsaugojęs darbo vietą, socialines garantijas augindamas vaiką iki trejų metų, bet ir beveik tokį patį darbo užmokestį. Pareiškėjas nenurodė argumentų, kodėl nesirinko šios pareigybės, neneigė, kad, nepaisant jos žemesnio lygmens, ji yra vadovaujančio pobūdžio, beveik tokio paties darbo užmokesčio – taigi iš esmės atitinkanti pareiškėjui taikytinos Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 6 dalyje numatytos garantijos esmę. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjui buvo galimybė rinktis ir daugiau pasiūlytų žemesnio lygmens pareigybių, į kurias jis galėjo pretenduoti.

34.       LVAT padarė išvadą, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino, jog NMA struktūros pertvarka buvo atlikta kompetentingo subjekto, kad pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta realiai; atsakovas naujai įsteigtoms pareigybėms bendruosius ir specialiuosius reikalavimus nustatė tikslingai, siekdamas pasirinkti geriausiai pareigybės aprašyme numatytoms funkcijoms atlikti atitinkantį specialistą bei vadovaudamasis metodikos reikalavimais. Pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas, kad VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtina garantija į darbo vietos išsaugojimą pažeidžiamiems asmenims turi būti įgyvendinama sąžiningai, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas atitiko didžiąją daugumą jam realiai pasiūlytų žemesnio lygmens pareigybių ir jose numatytų bendrųjų bei specialiųjų reikalavimų ir objektyviai galėjo į jas pretenduoti; pareiškėjas nedalyvavo konkursuose užimti laisvas pareigybes, kurios buvo lygiavertės jo anksčiau eitoms pareigoms; nepretenduodamas sąmoningai atsisakė VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatytos garantijos.

V.

35.       Pareiškėjas R. K. 2022 m. rugpjūčio 21 d. padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2022, prašydamas, atnaujinus procesą ir, ištaisius padarytus pažeidimus, priimti naują sprendimą apeliacinės instancijos teisme: patenkinti pareiškėjo R. K. skundą, panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2020 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. PS1-878 „Dėl R. K. atleidimo iš pareigų“, grąžinti pareiškėją R. K. į valstybės tarnybą į lygiavertes 13,1 pareiginės algos koeficiento pareigas; priteisti pareiškėjo R. K. naudai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; o jei teismas manytų, kad naujo sprendimo priėmimas apeliacinės instancijos teisme nėra galimas, – perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

36.       Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas šiais argumentais:

39.1.       Priimant LVAT nutartį buvo padarytas esminis materialinės teisės taikymo pažeidimas, dėl kurio buvo priimta neteisėta nutartis (ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas). LVAT nutartyje pažeidė VTĮ 2 straipsnio 3 dalies nuostatą ir pernelyg plečiamai išaiškino, kas laikytina lygiavertėmis pareigomis, taip paneigdamas aiškią įstatymų leidėjo valią. Šios nuostatos kartu su VTĮ 49 straipsnio 1 dalimi ir 51 straipsnio 6 dalimi turėtų būti aiškinamos taip, kad tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, visų pirma turėtų būti siūloma užimti kitas lygiavertes, t. y. tos pačios įstatyme nustatytos grupės, pareigybes. Įstatymų leidėjas valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis įtvirtino specialiąją garantiją valstybės tarnautojams, auginantiems vaikus iki 3 metų, užimti lygiavertes pareigas, kai jų pareigybė yra naikinama – jiems privalo būti siūlomos lygiavertės pareigos, kurios VTĮ aiškiai apibrėžtos kaip priklausančios tai pačiai pareigybių grupei. Ir tik nesant realios galimybės pasiūlyti lygiavertes pareigas (tą byloje turi įrodyti tarnautojo užimamas pareigas naikinanti institucija) gali būti pasiūlytos kitos, žemesnės, pareigos. Valstybės tarnybos departamentas, atsakingas už VTĮ nuostatų tinkamo taikymo priežiūrą, yra išaiškinęs, kad net jeigu valstybės tarnautojas, auginantis vaiką iki trejų metų, atsisako siūlomų pareigų arba toje pačioje įstaigoje ar jos struktūriniuose padaliniuose nėra laisvų pareigų, kurių bendruosius ir specialiuosius reikalavimus toks valstybės tarnautojas atitinka, jis negali būti atleistas iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama), iki vaikui sueis treji metai.

39.2.       LVAT, netinkamai taikydamas ir aiškindamas materialiosios teisės normas, LVAT nutartyje: (i) be teisinio pagrindo išplėtė VTĮ įtvirtintą lygiaverčių pareigybių apibrėžimą, taip paneigdamas VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatytą garantiją, nes pagal LVAT išaiškinimą, iš esmės bet kokios laisvos pareigybės pasiūlymas tarnautojui galėtų būti laikomas tinkamu; (ii) pareiškėjo atleidimą pripažino teisėtu, nors jam nebuvo pasiūlyta nei viena lygiavertė pareigybė, kuriai keliamus reikalavimus jis būtų atitikęs, ir atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad neturėjo realių galimybių ir objektyviai negalėjo pasiūlyti pareiškėjui laisvą pareigybę, lygiavertę jo eitoms pareigoms; (iii) atsakomybę dėl tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, taikytinų garantijų tinkamo įgyvendinimo perkėlė pareiškėjui, nors VTĮ tokia pareiga nustatyta atsakovui.

39.3.       Pripažindamas, kad formalieji kriterijai nėra esminiai, vertinant siūlomos pareigybės lygiavertiškumą, LVAT paneigė aiškias įstatymo nuostatas, tinkamu lygiaverčių pareigų pasiūlymu pagal VTĮ 51 straipsnio 6 dalį de facto pripažino iš esmės bet kokių pareigų, galinčių suteikti materialinį aprūpinimą ir socialinę apsaugą, pasiūlymą, nors tokios nuostatos teisės aktuose tiesiogiai nėra įtvirtintos, priešingai, įstatymų leidėjas eksplicitiškai yra įtvirtinęs draudimą mažametį vaiką auginantį tarnautoją atleisti iš pareigų.

39.4.       LVAT išaiškinimas ir LVAT nutartyje suformuota praktika viena vertus neatitinka įstatymų leidėjo valios padidinti valstybės tarnybos patrauklumą potencialiems darbuotojams, užtikrinant tarnybos santykių stabilumą, bei pritraukti į laisvas pareigybes jaunus asmenis, auginančius mažamečius vaikus. Kita vertus, LVAT pateiktas lygiaverčių pareigų vertinimas visiškai pakeičia VTĮ nustatytos garantijos būti perkeltam į lygiavertes pareigas esmę ir prasmę, ją paneigia, pažeidžia teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių principus.

39.5.       LVAT nutartyje padarytas esminis VTĮ 49 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nes liko neįvertinta, ar pareiškėjui galėjo būti pasiūlyta lygiavertė pareigybė, ir kodėl tai nebuvo padaryta.

39.6.       LVAT nutartyje nurodė, kad NMA pareiškėjui pasiūlytų laisvų lygiaverčių pareigybių aprašymuose nustatyti specialieji išsilavinimo, darbo patirties, užsienio kalbos mokėjimo reikalavimai buvo nustatyti laikantis Metodikos nuostatų, tačiau pareiškėjo turima kvalifikacija šių specialiųjų reikalavimų neatitiko, todėl jis tokių pareigybių negalėjo pasirinkti. Tokia išvada iš esmės reiškia, kad pareiškėjui realiai nebuvo pasiūlyta jokia lygiavertė pareigybė, bet byloje nebuvo nustatyta jokių atsakovo pažeidimų, padarytų atleidžiant pareiškėją iš pareigų.

39.7.       LVAT netinkamai taikė VTĮ 51 straipsnio 6 dalį, neužtikrino, kad garantija į darbo vietos išsaugojimą būtų įgyvendinama sąžiningai, t. y. NMA imantis tokių organizacinių priemonių ir taip perskirstant funkcijas, kad pareiškėjui būtų suteiktos būtent lygiavertės pareigos toms, kurias jis ėjo iki pareigybės panaikinimo.

39.8.       Tvirtindama laisvų pareigybių aprašymus, NMA privalėjo įvertinti tarnautojų, kurių pareigybės bus naikinamos, turimą išsilavinimą, darbo patirtį ir kitą kvalifikaciją bei į juos atsižvelgti – sąžiningai ir atsakingai nustatyti, ar tarnautojų kvalifikacija nėra tinkama užimti laisvas pareigas (į tai atsižvelgti rengiant pareigybių aprašymų specialiuosius reikalavimus). Jeigu tarnautojų, kurių pareigybės naikinamos, kvalifikacija pagrįstai nebuvo pakankama ir neatitiko institucijos poreikių, NMA turėjo svarstyti dėl kitos, konkretaus tarnautojo kvalifikaciją atitinkančios lygiavertės pareigybės, įsteigimo. Ir tik tokiu atveju, jei konkrečiais duomenimis būtų įrodyta, kad tarnautojo kvalifikacija nėra pakankama laisvoms lygiavertėms pareigybėms užimti ir nėra jokių objektyvių galimybių įsteigti tarnautojo, kuriam taikoma garantija į darbo vietos išsaugojimą, kvalifikaciją atitinkančią naują pareigybę (tokios pareigybės įsteigimas realiai prieštarautų reorganizacijos tikslams), institucija galėtų teisėtai (nepažeidžiant VTĮ 49 str. 1 d. reikalavimų) siūlyti tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, užimti žemesnes pareigas.

39.9.       NMA, atleisdama pareiškėją iš pareigų, pirmiau nurodytų jai iš teisinio reguliavimo kylančių pareigų nevykdė, nesudarė realios galimybės pareiškėjui užimti laisvas lygiavertes pareigas, o jo skundą dėl neteisėto atleidimo iš pareigų nagrinėję teismai neišnagrinėjo skundo argumentų dėl VTĮ 49 straipsnio 1 dalies ir 51 straipsnio 6 dalies pažeidimo NMA nesiimant jokių veiksmų, kad pareiškėjui būtų pasiūlytos būtent lygiavertės pareigos. Taip buvo padarytas esminis tiek materialiosios teisės normų, tiek pareiškėjo, kaip mažametį vaiką auginančio valstybės tarnautojo, teisių pažeidimas.

39.10.       LVAT nutartyje tik formaliai nurodė, kad lygiaverčių pareigybių aprašymai atitiko Metodikos reikalavimus, tačiau nevertino, ar NMA dėjo pastangas, kad pareiškėjui taikoma garantija būtų įgyvendinta. Teismas visiškai nenagrinėjo pareiškėjo argumentų, kad vykstant reorganizacijai galėjo būti nustatyti pareiškėjo turimą kvalifikaciją atitinkantys dalies lygiaverčių pareigybių (NMA kanclerio, Strateginio valdymo departamento direktoriaus) aprašymų specialieji reikalavimai. Tokių reikalavimų (papildomo alternatyvaus išsilavinimo ir darbo patirties) nustatymas nebūtų paneigęs reorganizacijos tikslų ir nebūtų pažeidęs NMA interesų, nes atitinkamus pakeitimus NMA pati padarė praėjus keletui mėnesių po reorganizacijos. Pasibaigus reorganizacijai atliktas pareigybių aprašymų specialiųjų reikalavimų pakeitimas (reikalavimų, kuriuos pareiškėjas jau būtų atitikęs nustatymas) akivaizdžiai įrodė, kad NMA turėjo galimybes užtikrinti tinkamą VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos garantijos įgyvendinimą, tačiau sąmoningai to nepadarė.

39.11.       Teismų praktikoje, aiškinant VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos garantijos taikymą, yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar specialieji reikalavimai, kurių tarnautojas neatitinka, yra esminiai, t. y. ar jų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius. Teismai nurodytų reikšmingų aplinkybių netyrė ir dėl tokio esminio VTĮ 49 straipsnio 1 dalies ir 51 straipsnio 6 dalies taikymo pažeidimo buvo priimtas neteisingas sprendimas.

39.12.       Teismas apskritai nevertino, ar NMA galėjo įkurti naują pareigybę, lygiavertę pareiškėjo eitoms pareigoms, kuriai keliamus reikalavimus pareiškėjas atitiktų. Tiek iš konkrečios VTĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatos, tiek iš ją aiškinant suformuotos teismų praktikos matyti, kad institucija turi dėti aktyvias pastangas ir įkurti naują lygiavertę pareigybę. Jeigu tokia pareigybė negali būti įkurta, institucija privalo nurodyti aiškias priežastis, dėl ko negali įvykdyti institucijai kylančių pareigų. NMA neįkūrė lygiavertės pareigybės, kuriai keliamus specialiuosius reikalavimus pareiškėjas atitiktų, ir byloje nepateikė visiškai jokių argumentų, kodėl tai nebuvo padaryta. Teismas, atitinkamai, neišnagrinėjo su nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis susijusių pareiškėjo argumentų ir taip iš esmės neužtikrino pareiškėjo pažeistų teisių gynybos, o tai suponuoja proceso atnaujinimą ne ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto, bet taip pat ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

39.13.       LVAT nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas turėjo objektyvią galimybę pasirinkti kurią nors iš siūlomų pareigybių sąrašo žemesnę pareigybę. Pareiškėjui nepasirinkus nelygiavertės, gerokai žemesnės pareigybės, teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas sąmoningai atsisakė VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nurodytos garantijos. Tokia išvada buvo ne tik pažeistas VTĮ 51 straipsnio 6 dalies reglamentavimas, bet ir paneigta garantijos esmė, ji tapo iš esmės neveikianti.

39.14.       NMA nevykdė pareigos pasiūlyti lygiavertę pareigybę, kurios reikalavimus pareiškėjas atitiktų – byloje nustatyta ir pripažinta, kad pareiškėjo kvalifikacija atitiko tik žemesnėms pareigybėms, nei jo eitos NMA direktoriaus (duomenys neskelbtini) pareigos, keliamus specialiuosius reikalavimus; pagal VTĮ 49 straipsnio 1 dalį žemesnės pareigos tarnautojui gali būti siūlomos tik tada, jeigu nėra galimybės pasiūlyti lygiavertes pareigas, o byloje apskritai nebuvo tirta, kad tokia galimybė neegzistavo; „artimiausio“ lygmens pasiūlyta pareigybė, į kurią pareiškėjas realiai galėjo pretenduoti ir kurią teismas pripažino tinkamu pasiūlymu – Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pareigos (V lygmuo), nors ši pareigybė gerokai skiriasi nuo pareiškėjo eitų II lygmens pareigų tiek savo funkcijomis, atsakomybėmis, darbo pobūdžiu, tiek mokamu darbo užmokesčiu. Nurodyti argumentai patvirtina, kad ne pareiškėjas, o atsakovas nesiėmė būtinų veiksmų, kad pareiškėjui taikytina garantija į darbo vietos išsaugojimą būtų įgyvendinta tinkamai.

39.15.       LVAT nutartyje nukrypo nuo savo praktikos (ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktas), bei suformavo klaidingą praktiką. LVAT nesilaikė šioje administracinėje byloje to paties teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. priimtoje nutartyje pateiktų išaiškinimų dėl lygiavertės pareigybės įsteigimo galimybių; dėl atsakovo pareigos pareiškėjui suteikti lygiavertes pareigas ir kt.

39.16.       Bylą iš naujo nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, prieštaraudamas LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje padarytai išvadai, nusprendė, kad pareiškėjas sąmoningai atsisakė jam priklausančios garantijos. Tokiam sprendimui pritarė ir LVAT 2022 m. gegužės 20 d. nutartyje. Šios išvados padarytos byloje nesant jokių kokybiškai naujų įrodymų, kurie būtų galėję nulemti kitokį situacijos vertinimą. LVAT, nagrinėdamas tapačias aplinkybes, toje pačioje byloje priėmė du vienas kitam prieštaraujančius sprendimus be jokio objektyvaus pagrindo.

39.17.       LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje taip pat pateikė nurodymus pirmosios instancijos teismui, kokios reikšmingos aplinkybės privalės būti ištirtos ir įvertintos bylą nagrinėjant iš naujo, t. y. (i) ar atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo realią galimybę, nepakenkdamas įvykdytos reorganizacijos tikslams, įsteigti pareigybę, lygiavertę tai, kurią pareiškėjas ėjo iki atleidimo ir kurios specialiuosius reikalavimus pareiškėjas atitiko, (ii) ar tuo metu buvo tokios laisvos pareigybės įsteigtos; ir (iii) ar šios pareigybės realiai buvo pasiūlytos pareiškėjui. Nei pirmosios instancijos teismas, nei LVAT 2022 m. gegužės 20 d. nutartyje kitos šio teismo teisėjų kolegijos pateiktų išaiškinimų nesilaikė, reikšmingomis pripažintų aplinkybių netyrė, todėl byloje liko neįvertintos lygiavertės pareigybės (ne)pasiūlymo pareiškėjui aplinkybės, tokios pareigybės įsteigimo galimybės, nuo kurių tiesiogiai priklausė pareiškėjo galimybės gauti tinkamą lygiaverčių pareigų pasiūlymą. Ignoruodami LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarties nurodymus teismai ne tik nesilaikė savo praktikos, iki galo neatskleidė bylos esmės, bet ir teismų praktiką formuoja netinkama linkme – institucijos struktūrinių pertvarkymų nevertinant iš esmės, darosi praktiškai neįmanoma tinkamai pasinaudoti garantija į darbo vietos išsaugojimą.

39.18.       Pareiškėjo atleidimo iš pareigų atveju apskritai nebuvo įvertinta, ar NMA dėjo pastangas, kad pareiškėjui būtų pasiūlyta lygiavertė pareigybė, kuriai keliamus reikalavimus jis atitiktų, o tokios nesant, kad būtų įkurta nauja lygiavertė pareigybė, taip pat, kad laisvų lygiaverčių pareigybių aprašymuose nustatant specialiuosius reikalavimus būtų atsižvelgta į pareiškėjo turimą išsilavinimą, darbo patirtį ir kitą reikšmingą kvalifikaciją.

39.19.       Aplinkybė, kad teismas neatsakė į tokį vieną iš pagrindinių (esminių) pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, taip pat suponuoja būtinybę atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu – teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs – sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

39.20.       Teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškėjas įrodė, kad tiek reorganizacijos metu, tiek kurį laiką po jos buvo laisvos NMA kanclerio, taip pat Strateginio valdymo departamento direktoriaus pareigos, kurios buvo užimtos tik vėliau, sumažinus joms keliamus specialiuosius reikalavimus, kuriuos pareiškėjas jau būtų atitikęs. Teismams šių aplinkybių nevertinus LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarties išaiškinimų kontekste, ne tik nukrypta nuo LVAT praktikos, bet ir iškreipta institucijos bei atleidžiamo tarnautojo teisių ir pareigų pusiausvyra, institucija iš esmės atleista nuo jai tenkančių pareigų vykdymo (lygiavertės pareigybės pasiūlymo), pripažįstant, kad bet kokių laisvų pareigybių nurodymas laisvų pareigybių sąraše ir formalus tokio sąrašo pateikimas yra pakankamas. Teismų praktikos formavimas šia linkme paneigia VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos garantijos taikymą VTĮ reglamentuota prasme – siūlant užimti laisvas lygiavertes pareigas, nes kone bet kokių laisvų pareigų pasiūlymas pripažįstamas tinkamu, o atsakomybė už garantijos neveiksmingumą perkeliama ne VTĮ nurodytų lygiaverčių (ir tik nesant galimybės – žemesnių) pareigų nepasiūliusiai institucijai, o iškart gerokai žemesnių (taigi – netinkamų) pasiūlytų pareigų atsisakiusiam tarnautojui.

39.21.       LVAT 2022 m. gegužės 20 d. nutarties išvada, kad pareiškėjas sąmoningai atsisakė garantijos, neatitinka nuoseklios LVAT praktikos. Ankstesnėse bylose sąmoningas atsisakymas buvo konstatuojamas nustačius aplinkybę, kad tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, buvo pasiūlytos lygiavertės pareigos – atsisakymas užimti pasiūlytas pareigas teismo kvalifikuotas sąmoningu garantijos atsisakymu byloje nustačius, kad atsakovas pasiūlė pareiškėjui lygiavertę pareigybę tai, kurią jis ėjo iki atleidimo, o pareiškėjas jos atsisakė be objektyvių priežasčių.

39.22.       Sprendžiant ginčą dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų esminė sąlyga nurodytai teismų praktikai taikyti – lygiaverčių pareigų pasiūlymo pareiškėjui faktas – nebuvo nustatyta. Tai reiškia, kad, neturėdamas galimybės pasinaudoti garantija užimti lygiavertes pareigas, pareiškėjas negalėjo jos atsisakyti. LVAT, vienodai vertindamas skirtingas situacijas, pažeidė teismo precedento taikymo taisykles.

39.23.       LVAT 2022 m. gegužės 20 d. nutartyje taip pat nukrypta nuo teismų praktikoje pateikto išaiškinimo dėl lygiavertės pareigybės sampratos. Administracinėje byloje, kurioje analogiškai kaip ir šioje byloje, buvo sprendžiamas asmeniui, auginančiam vaiką iki trejų metų, nustatytos garantijos į darbo vietos išsaugojimą taikymo klausimas, buvo konstatuota, kad lygiavertės karjeros valstybės tarnautojo pareigos yra to paties lygio ir tos pačios kategorijos pareigos. Šioje byloje teismas nustatė, kad atsakovas pasiūlė pareiškėjai pasirinkti 3 žemesnės kategorijos pareigas (A lygis, 12 kategorija) nei užėmė pareiškėja iki jos užimtos pareigybės panaikinimo (A lygis, 18 kategorija), o tai, anot teismo, negali būti vertinama kaip teismo nurodytas tinkamas pareiškėjos pažeistų teisių apgynimo būdas. Kadangi esminės cituojamos bylos ir šios bylos aplinkybės sutampa (tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, augina vaiką iki 3 metų, laikotarpiu iki atleidimo pasiūlomos laisvos pareigos, šios pareigos žemesnės kategorijos (priklauso žemesnei pareigybių grupei), pripažintina, kad LVAT nukrypo nuo nurodytos praktikos, be pagrindo išplėtė lygiaverčių pareigybių sąvoką ir padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjui pateiktas gerokai žemesnių pareigų pasiūlymas buvo tinkamas ir atitiko pareiškėjui taikomos garantijos esmę.

37.       Pareiškėjas R. K. 2022 m. rugsėjo 23 d. pateikė prašymą „Dėl pareiškėjo pateiktų prašymų atnaujinti procesą administracinėse bylose Nr. A-1127-492/2022 ir Nr. A- 1811-415/2022“, kuriame pakartoja prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2022 nurodytas aplinkybes dėl šią bylą pakartotinai nagrinėjusių teismų padarytų materialiosios teisės normų pažeidimų bei dėl to, kad teismai, pakartotinai nagrinėdami šią bylą, neatsižvelgė į LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarties išaiškinimus, bei nurodė, kad minimoje byloje nebuvo užtikrintas objektyvumas ir nešališkumas, bylą nagrinėję teisėjai nesivadovavo įstatymų nuostatomis, ir tokie bylą pakartotinai nagrinėjusių teisėjų veiksmai pažeidė teismo sprendimo privalomumo, teismų praktikos tęstinumo, teisėjų pareigingumo principus. Pareiškėjas prašo teismo ištirti minėtą bylą nagrinėjusių teisėjų veiksmus, bei užtikrinti, kad tokie pažeidimai nebūtų daromi nagrinėjant pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2022 .

VI.

38.       Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra pateikė atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo pareiškėjo R. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą, bei priteisti atsakovui iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

39.       Atsakovo atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

42.1.       Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nepateikia nei jokių naujų argumentų, nei jokių akivaizdžių įrodymų, kreipimąsi į teismą grįsdamas tuo pačiu ir vieninteliu argumentu – kad jam nebuvo pasiūlytos jokios lygiavertės pareigos, nors šį klausimą jau du kartus nagrinėjo LVAT.

42.2.       Nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokios akivaizdžios nukrypimo nuo materialiųjų teisės normų aplinkybės, teismo padarytos išvados ir / ar akivaizdūs įrodymai, kadangi sprendimą dėl aplinkybės, kad atsakovas ėmėsi visų priemonių, siekdamas išlaikyti pareiškėjui garantijas, tačiau pats pareiškėjas jų visų atsisakė, teismas priėmė ne tik tinkamai aiškindamas teisės normas, bet ir remdamasi suformuota teismų praktika ir administracinėje byloje esančiais įrodymais.

42.3.       Teismai nagrinėjamu atveju buvo tinkamai ir išsamiai įvertinę visas byloje esančias aplinkybes bei pateiktus įrodymus, pagrįstai sprendė, kad VTĮ nedraudžia naikinti auginančio iki trejų metų vaiką karjeros valstybės tarnautojo pareigybės, tačiau šiai valstybės tarnautojų grupei įstatymų leidėjas be bendrųjų garantijų, kurios nustatytos VTĮ, nustato ir specialiąsias garantijas, pagal kurias valstybės tarnautojas, auginantis vaiką iki trejų metų, negali būti atleistas iš pareigų VTĮ 56 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu (valstybės tarnautojo pareigybė naikinama), išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama. Teismas, nurodydamas, kad ir teismų praktikoje yra konstatuota, jog pripažinus VTĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatoje įtvirtintą draudimą kaip absoliutų, įstaiga realiai negalėtų atlikti struktūrinių pertvarkymų, o tuo būtų pažeistas viešojo administravimo subjektui suteiktos diskrecijos teisės organizuoti savo struktūrą, inter alia (be kita ko) panaikinti valstybės tarnautojo pareigybes, įgyvendinimas.

42.4.       Atsižvelgiant į LVAT suformuotą praktiką, atsakovas atliko visas tiek pagal VTĮ, tiek pagal teismų praktiką jam tenkančias pareigas: I) siūlė pareiškėjui visas NMA esančias laisvas pareigybes, tiek artimas lygiavertėms, tiek žemesnės kategorijos; II) visas laisvas pareigybes siūlė iki pareiškėjo pareigybės NMA panaikinimo dienos (t. y. 2020 m. rugpjūčio 1 d.); III) NMA pareigas siūlė aktyviai, o aktyvumas pasireiškė keliais aspektais: (1) NMA neapsiribojo tik tam tikromis, išskirtinėmis pareigybėmis, kurių bendruosius ir specialiuosius reikalavimus pareiškėjas būtų galėjęs atitikti; (ii) NMA siūlė šias pareigas keletą kartų; IV) teismų praktikoje nėra nustatyta prievolė įstaigai siūlyti valstybės tarnautojui tik lygiavertes pareigas ar pareiškėją į tokias pareigas tiesiog paskirti, ar juo labiau – tokias pareigybes įsteigti, jei tokių nėra ir poreikis jas steigti taip pat neegzistuoja. Todėl NMA ir siūlė visas laisvas pareigas, kurias pareiškėjas būtų galėjęs užimti vadovaujantis VTĮ nuostatomis ir siekiant išlaikyti pareiškėjui tenkančias VTĮ 51 str. 6 d. numatytas garantijas.

42.5.       Teismas itin reikšminga laikė aplinkybę, kad pats pareiškėjas atsisakė savo teisių į jam, kaip valstybės tarnautojui, tenkančias VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nurodytas garantijas, nepasirinkdamas absoliučiai jokių jam siūlytų pareigų. Pareiškėjas dar kartą bando įrodyti, kad atsakovas jį privalėjo perkelti į lygiavertes pareigas ir to nepadaręs neteisėtai atleido pareiškėją iš pareigų. Tačiau pareiškėjas visiškai ignoruoja aplinkybę, kad LVAT praktikoje jau yra išaiškinta, kad pripažinus pareiškėjo teisę likti tarnyboje net ir panaikinus jo pareigybę, kaip absoliučią, įstaiga realiai negalėtų atlikti struktūrinių pertvarkymų.

42.6.       Teisė būti perkeltam į lygiavertes pareigas nėra ir negali būti absoliuti ir šią aplinkybę ne kartą patvirtino tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek LVAT. Pareiškėjas turėjo visas galimybes, kaip ir kiti valstybės tarnautojai, pretenduoti į laisvas, jam visais įmanomais būdais (tiek registruotu paštu, tiek el. paštu) siūlytas pareigas, tačiau pats pasirinko savo elgesio modelį ir taip veikdamas pats atsisakė jam tenkančių garantijų.

42.7.       Pareiškėjas, kaip prašymo atnaujinti procesą pagrindą nurodydamas aplinkybę, kad LVAT pažeidė apeliacinės instancijos teismo nutarties privalomumo principą, t. y. neatsižvelgė į LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, nukrypo nuo dominuojančios praktikos, ir suformavo klaidingą praktika, dar kartą, vadovaudamasis absoliučiai tais pačiais argumentais, bando įrodyti, kad LVAT nesiaiškino pirmą kartą LVAT nurodytų aplinkybių dėl lygiavertės pareigybės pasiūlymo pareiškėjui. Administracinė byla pakartotinai buvo nagrinėta būtent tik dėl šio – garantijų pareiškėjui užtikrinimo – klausimo, ir šį klausimą išsamiai išnagrinėjo ne tik Vilniaus apygardos administracinis teismas, bet ir LVAT, ne tik išklausydamas žodinius abiejų šalių paaiškinimus, argumentus išdėstytus procesiniuose dokumentuose, bet ir įvertindamas papildomus rašytinius paaiškinimus, taigi, teismai nenukrypo nuo teismų praktikos, bet ir išanalizavo absoliučiai visus administracinėje byloje esančius klausimus, pasitelkdami ne tik šalių paaiškinimus, bet ir išsamius įrodymus.

42.8.       LVAT nagrinėjo kiekvieną pareigybę atskirai, siekdamas įsitikinti, kad atsakovas tinkamai atliko visas jam tenkančias pareigas ir išnaudojo visas galimybes ir priemones, kad pareiškėjas liktų valstybės tarnyboje, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas netyrė paskyrimo į lygiavertes pareigas klausimo ir nukrypo nuo dominuojančios suformuotos teismų praktikos. Pareiškėjui buvo siūlomos absoliučiai visos pareigos, kurios tuo metu buvo laisvos, o „dirbtinas“ pareigybės, kuri nebūtų buvusi reikalinga viešojo administravimo subjekto struktūroje, įsteigimas būtų neteisėtas, nepagrįstas, neatitinkantis nei pagrindinių viešojo administravimo principų, nei kitų valstybės tarnautojų teisių bei teisėtų interesų.

42.9.       Nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei vienas iš elementų, kuris pagrįstų proceso atnaujinimo instituto taikymą iš esmės, kadangi neegzistuoja jokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti procesą. Formuojant priešingą praktiką, proceso atnaujinimo institutas netektų prasmės ir savo išskirtinumo, nes bet kuri iš ginčo šalių, bet kada, išnagrinėjus ginčą LVAT galėtų kreiptis dėl proceso atnaujinimo. Administracinėje byloje neegzistuoja nei materialinių, nei proceso normų pažeidimai, LVAT nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, todėl nėra jokio teisinio pagrindo atnaujinti procesą.

42.10.       Pareiškėjas nurodo, kad neišnagrinėjus LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje ir pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, susijusių su lygiaverčių pareigybių įsteigimų ir jų pasiūlymu pareiškėjui, buvo iš esmės neapgintos pareiškėjo pažeistos teisės, o tai suponuoja proceso atnaujinimą ne tik ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktų, bet taip pat ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Atsakovas nesutinka su šiais pareiškėjo argumentais.

42.11.       Pareiškėjo teiginys, kad teismo nutartis yra be motyvų, yra visiškai nepagrįstas. Pareiškėjui buvo užtikrintos visos garantijos, pasiūlytos visos pareigos, įskaitant ir artimas lygiavertėms, kurias galėjo užimti pareiškėjas, bet pats sąmoningai atsisakė šios teisės, o LVAT tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo visus klausimus, dėl kurių, 2021 m. rugsėjo 1 d. LVAT nutarties pagrindu, administracinė byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo. LVAT ištyrė visus įrodymus, išanalizavo abiejų šalių teiktus išsamius paaiškinimus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą LVAT nutartį. Visi pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai pasirinkti itin formaliai, jų nepagrindžiant ir neįrodant.

42.12.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai. Teismas išnagrinėjo visus esminius bylos klausimus, išsamiai ištyrė visus įrodymus ir motyvuojamojoje dalyje rėmėsi padarytomis išvadomis. Todėl šio proceso atnaujinimo pagrindas, taip pat neegzistuoja.

42.13.       Iš pareiškėjo argumentų akivaizdu, kad jis iš esmės nesutinka su LVAT 2022 m. gegužės 20 d. nutartimi, o jo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl situacijos byloje vertinimo. Prašyme nurodyti motyvai liudija, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau teisės aktai nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI

40.       Pareiškėjas R. K. siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2022 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

41.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 40713/04).

42.       Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

43.       Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

44.       Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

45.       Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

46.       Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

47.       Pareiškėjas prašo atnaujinti administracinės bylos Nr. A-1127-492/2022 procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

48.       Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir 3) toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

49.       Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015).

50.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

51.       Pareiškėjas teigia, kad LVAT nutartyje pažeidė VTĮ 2 straipsnio 3 dalies nuostatą ir pernelyg plečiamai išaiškino, kas laikytina lygiavertėmis pareigomis, taip paneigdamas aiškią įstatymų leidėjo valią, taip pat LVAT nutartyje padarytas esminis VTĮ 49 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nes liko neįvertinta, ar pareiškėjui galėjo būti pasiūlyta lygiavertė pareigybė ir kodėl tai nebuvo padaryta, be to, LVAT nepagrįstai pakeitė įgyvendinant VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatytą garantiją šalims tenkančių pareigų pusiausvyrą.

52.       Valstybės tarnybos įstatymo (ginčijamo Įsakymo priėmimo metu galiojusi įstatymo redakcija) 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad lygiavertės pareigos – tai pačiai įstaigų vadovų ir karjeros valstybės tarnautojų pareigybių grupei priklausančios pareigos. VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas ar įstaigos vadovas, išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, kurio pareigybė naikinama, su jo rašytiniu sutikimu paskiriamas į kitas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jeigu tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas raštu sutinka, – į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Pagal VTĮ 51 straipsnio 6 dalį, nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) ar įvaikį (įvaikius) iki 3 metų, negali būti atleisti iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 10, 12, 15 ir 18 (išskyrus atvejus, kai valstybės tarnautojas pateikia pasiūlymą jį į pareigas priimančiam asmeniui dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu) punktuose nurodytais pagrindais.

53.       Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytu teiginiu, kad LVAT nutartyje pažeidė VTĮ 2 straipsnio 3 dalies nuostatą ir pernelyg plečiamai išaiškino, kas laikytina lygiavertėmis pareigomis (LVAT nutarties 33 p.), bei pažymi, jog LVAT nutarties 33 punkte apeliacinės instancijos teismas nevertino VTĮ 2 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl lygiaverčių pareigų apibrėžimo, bet, atsižvelgdamas į VTĮ 49 straipsnio 1 dalies formuluotę, padarė pagrįstą išvadą, kad, nesant galimybės užimti formaliai lygiavertes pareigas, tinkamu pasiūlymu gali būti pripažintas ir žemesnės pareigybės siūlymas, kai tokiu būdu yra užtikrinamas įstatyme numatytų tikslų įgyvendinimas, ir toks aiškinimas laikytinas atitinkančiu Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija nesutinka, kad LVAT nutartyje tokiu aiškinimu tinkamu lygiaverčių pareigų pasiūlymu pagal VTĮ 51 straipsnio 6 dalį pripažino iš esmės bet kokių pareigų, galinčių suteikti materialinį aprūpinimą ir socialinę apsaugą, pasiūlymą, kadangi VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje, esant nustatytoms sąlygoms, yra numatyta galimybė valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, siūlyti ne tik lygiavertes, bet ir žemesnes pareigas, todėl LVAT nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad abi šios alternatyvos, atsižvelgiant teisės aktuose nustatytas jų įgyvendinimo sąlygas, yra tinkamos, tačiau nepasisakė, kad jos yra vertintinos kaip lygiaverčių pareigų siūlymas.

54.       Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytu argumentu, kad LVAT nutartyje padarė VTĮ 49 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes liko neįvertinta, ar pareiškėjui galėjo būti pasiūlyta lygiavertė pareigybė, ir kodėl tai nebuvo padaryta.

55.       Minėta, VTĮ 49 straipsnio 1 dalis numato galimybę siūlyti valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, užimti lygiavertę pareigybę tik tokiu atveju, kai tokių pareigybių yra. Atkreiptinas dėmesys, jog VTĮ 9 straipsnio 4 dalis nustato, kad į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialiuosius reikalavimus, nustatytus teisės aktuose ar pareigybės aprašyme. Pažymėtina, jog LVAT nutartyje (LVAT nutarties 36-47 p.) itin išsamiai išanalizuotos aplinkybės, ar pareiškėjui galėjo būti pasiūlytos laisvos lygiavertės pareigybės, atsižvelgiant į toms pareigybėms nustatytus specialiuosius reikalavimus, bei pareiškėjo galimybės jas užimti, todėl pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepagrįstai teigia, kad buvo padarytas akivaizdus VTĮ 49 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

56.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytų argumentų, kad teismas apskritai nevertino, ar NMA galėjo įkurti naują pareigybę, lygiavertę pareiškėjo eitoms pareigoms, kuriai keliamus reikalavimus pareiškėjas atitiktų, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas 2021 m. gruodžio 7 d. nutartyje nustatė, kad reorganizacijos metu lygiavertės pareigybės buvo įsteigtos pagal tuo metu galiojusias Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos pareigybės steigimo metodikas, atsižvelgiant į pareigybių funkcijas, kurios nustatytos atsižvelgiant į tokių pareigybių poreikį vykdant struktūrinius pertvarkymus ir šiuo pagrindu, atsižvelgiant į pareigybių pobūdį bei NMA pertvarkymų tikslus, besikeičiančius poreikius, nustatant specialiuosius reikalavimus. Pareigybės buvo steigiamos ir konkursai į jas buvo vykdomi pagal poreikį, todėl ir specialieji reikalavimai nustatomi pagal pareigybės steigimo metu galiojančias metodikas ir pareigybės poreikį. LVAT nutartyje pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui ir pažymėjo, kad vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje (LVAT nutarties 29-30 p.). LVAT nutartyje taip pat pažymėjo, kad teismas negali perimti viešojo administravimo subjektui priskirtos kompetencijos, todėl neturi spręsti dėl vienos ar kitos pasirinktos alternatyvos tikslingumo, kai tokie pasirinkimai atitinka teisės aktų reikalavimus. LVAT nutartyje nurodyta, kad sprendžiant dėl valstybės tarnautojo pareigybei nustatytų specialiųjų reikalavimų neproporcingumo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas tai turėtų pagrindą konstatuoti tik išimtinai akivaizdaus, visuotinai suprantamo ir pripažįstamo fakto. Tokių faktų nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta.

57.       Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą teigia, kad teismas nepagrįstai pakeitė šalims tenkančių pareigų pusiausvyrą įgyvendinant VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatytą garantiją, kadangi atsakovas nevykdė visų jam pagal VTĮ nuostatas tenkančių pareigų, nesiėmė aktyvių veiksmų, kad pareiškėjui sudarytų realias galimybes pasinaudoti VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta garantija – neįkūrė ir nepasiūlė pareiškėjui laisvos lygiavertės pareigybės, neįrodė, kad tokia pareigybė negalėjo būti įkurta.

58.       Minėta (žr. šios nutarties 59 p.), kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog atsakovas, institucijos struktūrinių pertvarkymų metu naujai įsteigtoms pareigybėms nustatydamas bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, veikė nepažeisdamas jam suteiktos diskrecijos, todėl atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad specialieji reikalavimai pareigybei buvo nustatyti siekiant formaliai užkirsti kelią jam užimti naujai steigiamą pareigybę ar pripažintini diskriminaciniais, t. y. teismai konstatavo, kad NMA reorganizacijos metu lygiavertės pareigybės buvo įsteigtos atsižvelgiant į pareigybių funkcijas, kurios nustatytos atsižvelgiant į tokių pareigybių poreikį vykdant struktūrinius pertvarkymus ir šiuo pagrindu, atsižvelgiant į pareigybių pobūdį bei NMA struktūrinių pertvarkymų tikslus, besikeičiančius poreikius, nustatant specialiuosius reikalavimus, taigi, teismai nagrinėjamoje byloje nenustatė aplinkybių, kad NMA turėjo galimybę, siekdama struktūrinių pertvarkymų vykdymo tikslų, įsteigti lygiavertę pareigybę, kuriai keliamus specialiuosius reikalavimus pareiškėjas atitiktų. Teisėjų kolegija nesutinka, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatinėjamos aplinkybės, ar pareiškėjui nebuvo galimybės pasiūlyti lygiavertes pareigas, nes, minėta, ši aplinkybė buvo detaliai išanalizuota bylą nagrinėjusių teismų (žr. šios nutarties 58 p.). 

59.       Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat nesutinka, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytas pagrindas atnaujinti procesą (jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų), kurį pareiškėjas grindžia aplinkybe, kad byloje nebuvo nagrinėjamas klausimas, kodėl NMA neįkūrė ir pareiškėjui nepasiūlė lygiavertės pareigybės. Kaip minėta, bylą nagrinėję teismai pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl lygiaverčių pareigybių įkūrimo būtinybės, be to, vien tam tikrų argumentų neaptarimas teismo procesiniame dokumente savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime apskritai.

60.       Įvertinus pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu dalį, konstatuotina, kad jis nagrinėjamu atveju neįrodė sąlygų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktui taikyti, t. y. šiuo pagrindu atnaujinti procesą. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas iš esmės siekia bylos aplinkybių (duomenų) vertinimo iš naujo, tačiau sprendžiant dėl proceso atnaujinimo bylos aplinkybės (duomenys) nėra vertinami iš naujo, nes proceso atnaujinimo institutas nėra skirtas dar kartą bylą išnagrinėti iš esmės, o yra skirtas tik įvertinti, ar nėra proceso atnaujinimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, t. y., kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

61.       Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, t. y. procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

62.        Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama LVAT praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P-97-502/2015, Nr. P-106-525/2015, ir kt.). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

63.       Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo teigia, jog LVAT nesilaikė šioje administracinėje byloje to paties teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. priimtoje nutartyje pateiktų išaiškinimų, kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir nagrinėjamos bylos kontekste nevertino nagrinėjamu atveju esminių aplinkybių, inter alia, (i) ar atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo realią galimybę, nepakenkdamas įvykdytos reorganizacijos tikslams, įsteigti pareigybę, lygiavertę tai, kurią pareiškėjas ėjo iki atleidimo (t. y. NMA direktoriaus (duomenys neskelbtini)), ir kurios specialiuosius reikalavimus (išsilavinimo, vadovaujamo darbo patirties, darbo patirties ir jo trukmės, užsienio kalbos) pareiškėjas atitiko, (ii) ar tuo metu buvo tokios laisvos pareigybės įsteigtos; ir (iii) ar šios pareigybės realiai buvo pasiūlytos pareiškėjui.

64.       Teisėjų kolegija nesutinka su šiais pareiškėjo argumentais, ir pažymi, jog bylą nagrinėję teismai nustatė, kad NMA struktūriniai pokyčiai ir funkcijų perskirstymas vyko realiai ir apėmė visą NMA struktūrą: pertvarkytas Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamentas į du departamentus (Kaimo plėtros ir paramos regionams departamentą ir Kaimo plėtros, žuvininkystės programų ir nacionalinės paramos departamentą); įkurtas Prevencijos ir saugos departamentas; panaikinti du Teisės departamento skyriai (Teisėkūros skyrius ir Pažeidimų prevencijos, administravimo ir rizikų valdymo skyrius, vietoj jų įsteigtas vienas Teisėkūros ir teisės taikymo skyrius); panaikintos dvi NMA direktorių pavaduotojų ir dviejų NMA direktoriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės ir įsteigta NMA kanclerio pareigybė ir viena pavaduotojo pareigybė. Taigi, bylą nagrinėję teismai nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad NMA, atsižvelgdama į struktūriniais pertvarkymais siektus tikslus, turėjo galimybę įsteigti pareigybę, lygiavertę tai, kurią pareiškėjas ėjo iki atleidimo (t. y. NMA direktoriaus (duomenys neskelbtini)), kurios specialiuosius reikalavimus (išsilavinimo, vadovaujamo darbo patirties, darbo patirties ir jo trukmės, užsienio kalbos) pareiškėjas atitiktų, nes byloje buvo nustatyta, kad lygiavertės pareigybės buvo įsteigtos atsižvelgiant į pareigybių funkcijas, kurios nustatytos atsižvelgiant į tokių pareigybių poreikį vykdant struktūrinius pertvarkymus ir šiuo pagrindu, atsižvelgiant į pareigybių pobūdį bei NMA pertvarkymų tikslus.

65.       Minėta, kad bylą nagrinėję teismai detaliai išanalizavo NMA struktūrinių pertvarkymų metu įsteigtas laisvas pareigybes, galimybes jas siūlyti užimti pareiškėjui, ir pareiškėjui teiktus siūlymus, bei nustatė, kad pareiškėjui buvo pateikta informacija apie visas laisvas pareigybes, įskaitant ir lygiavertes, t. y. NMA kanclerio, Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento direktoriaus, Kaimo plėtros, žuvininkystės programų ir nacionalinės paramos departamento direktoriaus, Informacinių technologijų departamento direktoriaus, Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento direktoriaus, Prevencijos ir saugos departamento direktoriaus, Strateginio valdymo direktoriaus pozicijos, tačiau pareiškėjas reorganizacijos metu nepretendavo nei į vieną NMA laisvą pareigybę, kuriai keliamus reikalavimus jis atitiko.

66.       Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, atmestinas pareiškėjo teiginys, kad pareiškėjo atleidimo iš pareigų atveju apskritai nebuvo įvertinta, ar NMA dėjo pastangas, kad pareiškėjui būtų pasiūlyta lygiavertė pareigybė, kuriai keliamus reikalavimus jis atitiktų, o tokios nesant, kad būtų įkurta nauja lygiavertė pareigybė, taip pat, kad laisvų lygiaverčių pareigybių aprašymuose nustatant specialiuosius reikalavimus būtų atsižvelgta į pareiškėjo turimą išsilavinimą, darbo patirtį ir kitą reikšmingą kvalifikaciją, kadangi, minėta, pareiškėjui buvo siūlomos pareigybės, kurių specialiuosius reikalavimus jis atitiko, tačiau pareiškėjas neišreiškė pageidavimo jų užimti. Šiuo atveju taip pat negalima konstatuoti, kad yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, nes, minėta, bylą nagrinėję teismai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

67.       Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad nagrinėjamoje byloje LVAT, nagrinėdamas tapačias aplinkybes, toje pačioje byloje priėmė du vienas kitam prieštaraujančius sprendimus be jokio objektyvaus pagrindo, kadangi LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas, nepretendavęs į laisvas pareigybes, sąmoningai atsisakė VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje numatytos garantijos, bei pažymėjo, kad LVAT, antrą kartą nagrinėdamas šią bylą, negalėjo prieštarauti šiai išvadai, be to, LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje buvo nurodęs, jog atsakovas turėjo imtis tokių organizacinių priemonių ir taip perskirstyti institucijos funkcijas, kad pareiškėjui būtų suteiktos lygiavertės pareigos toms, kurias jis ėjo.

68.       Teisėjų kolegija pažymi, jog LVAT, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje konstatavęs, kad atsakovas turėjo imtis tokių organizacinių priemonių ir taip perskirstyti institucijos funkcijas, kad pareiškėjui būtų suteiktos lygiavertės pareigos toms, kurias jis ėjo, nepadarė išvados, kad nagrinėjamu atveju atsakovas minėtos prievolės neįvykdė, tačiau konstatavo, kad šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintos. LVAT, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas, nepretendavęs į laisvas pareigybes, sąmoningai atsisakė VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje numatytos garantijos, tokį savo vertinimą siejo su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas tokią išvadą, neįvertino visų bylos aplinkybių (žr. šios nutarties 66 p.), todėl panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, bei grąžino bylą nagrinėti iš naujo.

69.       Teisėjų kolegija pažymi, jog teismai, pakartotinai išnagrinėję šią bylą, įvertino LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje nurodytas aplinkybes (žr. šios nutarties 67-68 p.), Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimas ir LVAT 2022 m. gegužės 20 d. nutartis grindžiami byloje nustatytais faktiniai duomenimis ir tinkamu aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taikymu, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad LVAT, du kartus išnagrinėjęs bylą, priėmė vienas kitam prieštaraujančius sprendimus.

70.       Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą teigia, kad LVAT nutartyje nukrypo nuo ankstesnės praktikos, t. y. netinkamai apibrėžė lygiavertes pareigas, taip pat neteisingai vertino sąmoningo garantijų atsisakymo konstatavimo aplinkybes.

71.       Pareiškėjas nurodo, kad ankstesnėse bylose sąmoningas garantijų atsisakymas buvo konstatuojamas nustačius aplinkybę, kad tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, buvo pasiūlytos lygiavertės pareigos toms, kurias jis ėjo iki atleidimo, ir pareiškėjas jų atsisakė be objektyvių priežasčių (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2404-261/2020; 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-261/2022).

72.       Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos Nr. eA-2404-261/2020 aplinkybes (kad pareiškėjui pasiūlius užimti lygiavertes pareigas, ir pareiškėjui jas atsisakius užimti, pareiškėjas sąmoningai atsisakė garantijos, kuri jam yra suteikta pagal VTĮ 51 straipsnio 6 dalį), pažymi, jog, nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios, kadangi administracinėje byloje Nr. eA-2404-261/2020 buvo vertinama tik pareiškėjo galimybė užimti lygiavertes pareigas, bei jų atsisakymas, o galimybė užimti žemesnes pareigas (kaip nagrinėjamoje byloje) nebuvo vertinama.

73.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl administracinės bylos Nr. A-767-261/2022 aplinkybių, pažymi, kad šioje byloje pareiškėjui buvo siūloma pasirinkti ne tik iš lygiaverčių, bet ir iš žemesnio lygio pareigybių (iš viso iš 73 pareigybių), o pareiškėjui atsisakius jas užimti ir objektyviai nebegalint suteikti lygiaverčių pareigų ir identiškų anksčiau buvusių tarnybos sąlygų, teismas konstatavo, kad atsakovas kilusiame ginče teisės aktuose nustatytų reikalavimų, įskaitant pareiškėjui numatytų garantijų ir darbo užmokesčio skaičiavimą, nepažeidė. Pažymėtina, kad šioje byloje, kaip ir nagrinėjamoje byloje, sąmoningu garantijos atsisakymu buvo laikomas ne tik lygiaverčių, bet ir žemesnio lygio pareigų atsisakymas, taigi, LVAT nutartyje nenukrypo nuo ankstesnės praktikos.

74.       Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3089-815/2021 buvo konstatuota, jog nustačius, kad atleistas tarnautojas atsisakė užimti jam pasiūlytas laisvas nelygiavertes pareigas, pareiškėjas realizavo savo teisę nesutikti su jam siūlomomis nelygiavertėmis pareigomis, todėl pareiškėjo atsisakymas užimti nelygiavertes pareigas LVAT nutartyje nagrinėjamoje byloje nepagrįstai buvo traktuojamas kaip sąmoningas garantijos atsisakymas. Pažymėtina, kad pagal VTĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatas tarnautojas bet kuriuo atveju gali nesutikti su jam siūlomomis pareigomis (ar tai būtų lygiavertės, ar žemesnio lygio pareigos), todėl LVAT, 2022 m. gegužės 20 d. nutartyje nagrinėjamoje byloje konstatavęs, kad sąmoningas socialinių garantijų atsisakymas (arba teisės nesutikti realizavimas) galimas ir tuo atveju, kai karjeros valstybės tarnautojas atsisako lygiaverčių pareigų, ir tuo atveju, kai, nesant galimybių užimti lygiavertes pareigas, atsisakoma užimti siūlomas žemesnes pareigas, nenukrypo nuo savo ankstesnės praktikos.

75.       Pareiškėjas taip pat teigia, jog LVAT nutartyje nukrypo nuo ankstesnės praktikos, suformuotos administracinėse bylose Nr. eA-2611-146/2016 ir Nr. A-492-285/2014, nes netinkamai (plečiamai) apibrėžė lygiavertes pareigas. Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje lygiaverčių pareigų apibrėžimas pagal VTĮ nuostatas nebuvo vertinamas (žr. šios nutarties 56 punktą), tačiau buvo konstatuota, jog, nesant galimybės užimti formaliai lygiavertes pareigas, tinkamu pasiūlymu gali būti pripažintas ir žemesnės pareigybės siūlymas, kai tokiu būdu yra užtikrinamas įstatyme numatytų tikslų įgyvendinimas, ir toks aiškinimas laikytinas atitinkančiu Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad administracinėje byloje Nr. eA-2611-146/2016 buvo nagrinėjama situacija, kai pareiškėjos pažeistos teisės ir garantijos turėjo būti atkurtos anksčiau priimtuose prejudicinę reikšmę turinčiuose įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nurodytais pareiškėjos teisių gynimo būdais, kurie negali būti tapatinami su situacija, kuria viešojo administravimo subjektas vykdo struktūrinius pertvarkymus ir siūlo lygiavertes ar žemesnes pareigas laikydamasis VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytų procedūrų ir terminų, taigi, akivaizdu, jog pareiškėjo nurodytos administracinės bylos, ir nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės nėra tapačios. Administracinėje byloje Nr. A-492-285/2014 buvo ginčijamas atsakovo priimtas įsakymas dėl prastovos pareiškėjai paskelbimo, taigi, šios bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės taip pat nėra tapačios.

76.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas prašyme nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo formuojamos praktikos. Pareiškėjas taip pat nenurodė konkrečių teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kurias apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs. Tai reiškia, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

77.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

78.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2022 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

79.       Pareiškėjas teismui taip pat pateikė prašymą „Dėl pareiškėjo pateiktų prašymų atnaujinti procesą administracinėse bylose Nr. A-1127-492/2022 ir Nr. A- 1811-415/2022“, kuriame nurodė, kad administracinę bylą Nr. A-1127-492/2022 pakartotinai nagrinėję teisėjai neužtikrino objektyvaus ir nešališko bylos nagrinėjimo, nesivadovavo įstatymų nuostatomis, ir tokie teisėjų veiksmai pažeidė teismo sprendimo privalomumo, teismų praktikos tęstinumo, teisėjų pareigingumo principus.

80.       Teisėjų kolegija pažymi, kad minėto pareiškėjo prašymo argumentai dėl bylą pakartotinai nagrinėjusių teisėjų neobjektyvumo, materialinių ir procesinių teisės normų pažeidimų yra siejami su teismo priimtu pareiškėjui nepalankiu procesiniu sprendimu bei nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Aplinkybė, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas ar neobjektyvumas, nes teisminiame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas bylą pakartotinai nagrinėjusių teisėjų neobjektyvumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018).

81.       Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta pagrindų tenkinti pareiškėjo prašymo ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2022, konstatuotina, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

82.       Atsakovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau šiame prašyme nedetalizavo ir nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl šiuo atveju NMA buvo būtina pasitelkti advokato pakalbą, rengiant atsiliepimą į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą, kadangi Nacionalinėje mokėjimų agentūroje yra Teisės departamento Teisinio atstovavimo skyrius, taigi, atsakovas nagrinėjamu atveju nepatvirtino, kad neturėjo galimybių valstybės tarnybos pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą.

83.       Kadangi klausimas dėl proceso atnaujinimo pagal pareiškėjo prašymą nėra sudėtingas tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu, nereikalaujantis specialių teisinių žinių, be to, prašymas atnaujinti procesą iš esmės grindžiamas apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kurie jau buvo išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, NMA nėra nurodžiusi jokių teisiškai svarbių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad NMA buvo būtina pasitelkti advokato pagalbą ir nepakako NMA vidinių administravimo pajėgumų, todėl netenkinamas atsakovo prašymas atlyginti patirtas išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. K. prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2022 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2022 pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Jolanta Malijauskienė

        Iveta Pelienė

Dalia Višinskienė