Administracinė byla Nr. eA-712-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04907-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 14.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui Andriui Chudenkovui,

atsakovo Kultūros paveldo departamento atstovui A. U.,

trečiojo suinteresuoto asmens AB TEO LT atstovei I. V.

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „Sportas LTU“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „Sportas LTU“ skundą atsakovams Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo centrui, akcinei bendrovei „Teo LT“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „KNTP“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. A., A. M., E. G. M., L. G. M., D. P. dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai V. P. ir UAB „Sportas LTU“ padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2015 m. rugsėjo 8 d. aktą Nr. KPD-RM-2248 (toliau – ir Aktas) ir įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) iš Kultūros vertybių registro išregistruoti namą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas).
2. Pareiškėjai paaiškino, kad Tarybos priimtu Aktu Namas, kuriame, Tarybos vertinimu, 1904–1906 metais gyveno Jonas Jablonskis, buvo įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Šis Namas buvo pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe ir įregistruotas Kultūros vertybių registre kaip pavienis kultūros paveldo objektas, turintis archeologinę ir istorinę reikšmę. Namui suteiktas regioninio objekto reikšmingumo lygmuo. Akto 12 punkte nustatyta vertybės teritorija, kurios plotas buvo apibrėžtas kaip visas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotas, į kurį patenka ir statinys, priklausantis UAB „Sportas LTU“.
3. Pareiškėjų teigimu, Taryba neįvykdė reikalavimo savo funkcijas atlikti savarankiškai, šias funkcijas pavedė atlikti Tarybos nario statuso neturinčiam Kultūros paveldo centrui, kuriam tokia funkcija galėjo būti pavesta tik tokiu atveju, jeigu Tarybos nariai pripažįsta neturintys reikiamų kompetencijų. Aktas patvirtintas vadovaujantis ydingu (teisės normų reikalavimų neatitinkančiu) Tarybos posėdžio protokolu, Tarybos posėdžio metu neįvertinus tokių klausimų, kurie privalo sudaryti privalomą Tarybos posėdžio protokolo turinį. Klausimai dėl Namo ir aplink jį esančios teritorijos architektūrinio ir archeologinio vertingumo apskritai nebuvo svarstomi Tarybos posėdyje. Nė vieno iš Tarybos narių kompetencija nėra susijusi su carinės Rusijos laikotarpio Lietuvoje mokslinių tyrinėjimų patirtimi. Akte nurodyta Tarybos sudėtis neatitinka faktiškai 2015 m. rugsėjo 8 d. posėdyje dalyvavusių Tarybos narių sudėties, o tai patvirtina Tarybos 2015 m. rugsėjo 8 d. posėdžio protokolas. Į Aktą neįtrauktos atskirosios Tarybos narių nuomonės. Akte, skirtingai negu Tarybos 2015 m. rugsėjo 8 d. posėdžio protokole, nurodoma, kad Namui suteikiamas reikšmingumo lygmuo yra ne nacionalinis, o regioninis. Aktą pasirašė tik Tarybos pirmininkas R. P., nors kompetencija priimti sprendimus teisinės apsaugos suteikimo, vertingųjų savybių nustatymo klausimais suteikta tik Tarybai, o ne pavieniams jos nariams.
4. Pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad dar iki priimant ginčijamą Aktą teikė Tarybai įrodymus, jog Namas anksčiau turėjo kitą numerį (Nr. 22). Prieš priimant Aktą, jokiais tyrimais nebuvo pagrįstos Namo vertingosios savybės, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtintą Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašą (toliau – ir Aprašas). Nurodytos archeologinės vertingosios savybės neatitinka amžiaus cenzo reikalavimų. Nustatyta Namo, kaip vertybės, teritorija nepagrįstai apima ir kitus tame pačiame žemės sklype esančius pastatus. Iš Akto turinio nėra aišku, kokios Namo savybės laikytinos vertingomis.
5. Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Taryba paaiškino, kad skundas yra nepagrįstas, o Aktas surašytas laikantis teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – NKPAĮ) 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Todėl, apibrėžiant Namo teritorijos ribas, buvo vadovaujamasi minėtu įstatymo reikalavimu. Aktas yra parengtas pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-446 patvirtintą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formą (toliau – ir akto forma). Akto 7 punkte yra aiškiai ir detaliai nurodytos vertingosios Namo savybės. Akto 7.4 papunktyje numatyta, kad artimiausios kultūros paveldo objekto teritoriją ar vietovę supančios aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio vertingosios savybės – Vilniaus senojo miesto vieta su priemiesčiais (25504, A1610K). Namo apibrėžtų teritorijos ribų plane taip pat nurodyta pastaba, kad nekilnojamajai kultūros vertybei apsaugos zona nenustatyta, nes vertybė patenka į Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (25504, A1610K) teritoriją. Kadangi Namas patenka į Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais, saugomos kaip archeologinė vieta, teritoriją, o pagal NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalį kultūros paveldo objekto teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama, Namui nustatytas archeologinis vertingųjų savybių pobūdis.
7. Atsakovas nurodė, kad pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2015 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. Į-9 patvirtintų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos sudaromų nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 17 punktą nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir vertinimo taryba) aktas surašomas vienu egzemplioriumi, kurį pasirašo vertinimo tarybos pirmininkas. Taigi Nuostatuose nėra įtvirtintas reikalavimas, kad minėtą aktą pasirašytų visi vertinimo tarybos nariai. Pagal akto formą vertinimo tarybos aktą taip pat turi pasirašyti tik vertinimo tarybos pirmininkas. Vadovaujantis Aprašo 10 punktu, teisė pasirinkti konkrečius reikalingus tyrimus suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams. Taryba, vertindama, ar Namui suteikti teisinę apsaugą, atliko fiksavimo tyrimus, numatytus Aprašo 7.1 punkte, bei istorinės-meninės raidos tyrimus, numatytus Aprašo 7.2 punkte. Pagal Nuostatų 5.1 punktą būtent vertinimo taryba nustato nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes. Tai ir buvo atlikta 2015 m. rugsėjo 8 d. Tarybos posėdyje. Remiantis Nuostatų 16 punktu, vertinimo tarybų sprendimai priimami paprasta posėdyje dalyvaujančių vertinimo tarybos narių balsų dauguma balsuojant tik už arba prieš, posėdyje dalyvaujant bent vienam svarstomo klausimo atitinkamos srities vertinimo tarybos nariui, todėl nepagrįstas pareiškėjų teiginys, jog Taryba nevykdė reikalavimo savo funkcijas atlikti savarankiškai.
8. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
9. Departamentas nurodė iš esmės analogiškus argumentus kaip ir Taryba atsiliepime į pareiškėjų skundą. Departamentas taip pat prašė nagrinėjamoje byloje pakeisti jo procesinę padėtį iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens, kadangi ginčas kilo ne dėl Departamento sprendimų ar veiksmų teisėtumo, o Tarybos Akto teisėtumo ir pagrįstumo.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepimu prašė dėl pareiškėjų skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.
11. Administracija paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybė, būdama Namo bendraturte, nedisponuoja jokiais objektyviais ir patikimais duomenimis, kurie galėtų paneigti ginčijamo Akto teisėtumą ir teisingumą. Kaip matyti iš Tarybos atsiliepime pateiktų argumentų, ginčijamas Aktas buvo priimtas laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų. Pareiškėjai jokių Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ar sprendimų neginčijo ir reikalavimų Vilniaus miesto savivaldybei nereiškė, o Vilniaus miesto savivaldybei ar jos administracijos kompetencijai nepriskirta vertinimo tarybų kontrolė.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepimu prašė dėl pareiškėjų skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.
13. NŽT paaiškino, kad Vilniaus miesto skyrius 2014 m. liepos 1 d. gavo UAB „Sportas LTU“ prašymą sudaryti žemės sklypo dalies nuomos sutartį. Minėtame prašyme UAB „Sportas LTU“ nurodė, kad nuosavybės teise valdo pastatą-kavinę (duomenys neskelbtini) ir minėtas pastatas nėra priskirtas prie jokio žemės sklypo. 2015 m. kovo 20 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 49ŽN-99-(14.49.57) NŽT išnuomojo UAB „Sportas LTU“ dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini). NŽT nuomone, nagrinėjamoje administracinėje byloje nusprendus, kad Namas buvo pagrįstai pripažintas nekilnojamąja vertybe, jis turėtų būti saugomas kartu su jo užimama teritorija (žemės sklypu).
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo centras atsiliepime nurodė, kad teisinės apsaugos kultūros paveldo objektui suteikimo ar jos anuliavimo klausimas nėra priskirtas jam nagrinėti. Kultūros paveldo centras nepažeidė jokių teisės aktų ir pareiškėjų interesų, vykdė teisės aktų nustatytas funkcijas ir nagrinėjamu atveju neturėjo sprendžiamojo balso.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
16. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Tarybos Akto teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Teismas nustatė, kad Namas Kultūros vertybių registre buvo registruotas Tarybai nusprendus, jog šiai vertybei reikalinga teisinė apsauga. Namo registravimo pagrindas – ginčijamas Aktas. Aktu Namui buvo suteikta teisinė apsauga dėl to, kad jame 1904–1906 metais gyveno kalbininkas Jonas Jablonskis. Aktu Namas buvo pripažintas regioninės reikšmės pavieniu kultūros paveldo objektu su kartu jo užimama ir jam nustatyta teritorija (NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalis).
18. NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kultūros paveldo objekto teritorijos ir kultūros paveldo vietovės ribos apibrėžiamos remiantis istorinių ir kitų tyrimų duomenimis taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis. Teismas konstatavo, kad, apibrėžiant Namo teritorijos ribas, buvo vadovaujamasi minėtais NKPAĮ reikalavimais.
19. Aktas yra parengtas pagal akto formą. Akto 7 punkte, priešingai nei teigia pareiškėjai, yra aiškiai ir detaliai nurodytos vertingosios Namo savybės. Akto 7.4 papunktyje nurodyta, kad artimiausios kultūros paveldo objekto teritoriją ar vietovę supančios aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio vertingosios savybės – Vilniaus senojo miesto vieta su priemiesčiais (25504, A1610K). Namo apibrėžtų teritorijos ribų plane taip pat nurodyta pastaba, kad nekilnojamajai kultūros vertybei apsaugos zona nenustatyta, nes vertybė patenka į Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (25504, A1610K) teritoriją.
20. Vilniaus senojo miesto vieta su priemiesčiais atitinka Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo (toliau – ir Kriterijų aprašas) 7.1 punkte įtvirtintą amžiaus cenzą, o pagal NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalį kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, kuri nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Kadangi Namas patenka į Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais, saugomos kaip archeologinė vieta, teritoriją, o pagal NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalį kultūros paveldo objekto teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama, teismo vertinimu, Namui pagrįstai nustatytas archeologinis vertingųjų savybių pobūdis.
21. Pagal Nuostatų 17 punktą vertinimo tarybos aktas surašomas vienu egzemplioriumi, kurį pasirašo vertinimo tarybos pirmininkas. Taigi Nuostatuose nėra įtvirtintas reikalavimas, kad aktą pasirašytų visi vertinimo tarybos nariai. Pagal akto formą aktą taip pat turi pasirašyti tik vertinimo tarybos pirmininkas.
22. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Aprašo 10 punktu, teisė pasirinkti konkrečius reikalingus tyrimus yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams. Taryba, vertindama, ar Namui suteikti teisinę apsaugą, atliko fiksavimo tyrimus, numatytus Aprašo 7.1 punkte, bei istorinės-meninės raidos tyrimus, numatytus Aprašo 7.2 punkte.
23. Teismas atkreipė dėmesį, kad Kultūros paveldo centro atstovas, Tarybai balsuojant dėl teisinės apsaugos pastatui suteikimo, nebalsavo, nes to nenumato Nuostatai. Pagal Nuostatų 5.1 punktą būtent vertinimo taryba nustato nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes. Tai ir buvo atlikta 2015 m. rugsėjo 8 d. Tarybos posėdyje. Todėl teismas vertino kaip nepagrįstą pareiškėjų argumentą, kad Taryba nevykdė reikalavimo savo funkcijas atlikti savarankiškai.
24. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog adresas (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas gretimai posesijai, kurios adresas buvo (duomenys neskelbtini). Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjai nepagrįstai teigė, kad Hipotekos knygos plane nurodyto pastato fasado palyginimas su fasadu pastato, šiuo metu pažymėto 18-uoju numeriu (duomenys neskelbtini), įrodo, kad namas, 1904–1906 metais buvęs pažymėtas 20-uoju numeriu (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno Jonas Jablonskis, ir namas, šiuo metu pažymėtas 20-uoju numeriu (duomenys neskelbtini), yra du skirtingi namai.
25. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijamas Aktas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti ir įpareigoti Departamentą išregistruoti Namą iš Kultūros vertybių registro.

III.

26. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti arba pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
27. Pareiškėjai pabrėžia, kad viso teismo proceso metu rėmėsi tuo pačiu skundo faktiniu pagrindu, nurodydami, jog Tarybos nariai nevykdė procedūrų tinkamai, neatliko būtinų tyrimų, dėl to ginčijamu Aktu patvirtino sprendimą, kuris aiškiai neatitinka faktinių duomenų, t. y. Taryba suteikė apsaugą pastatui (Namui), kuriame Jonas Jablonskis negyveno 1904–1906 metais. Jonas Jablonskis gyveno ne name, tuo metu turėjusiame adresą (duomenys neskelbtini), o pastate, turėjusiame adresą (duomenys neskelbtini) (tai galėjo būti vienas iš pastatų arba dabartinėje (duomenys neskelbtini), arba dabartinėje (duomenys neskelbtini)). Šias aplinkybes patvirtina ir byloje pateikti detalūs duomenys, iš kurių aiškiai matyti, jog Namo adresas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) pasikeitė laikotarpiu nuo 1948 m. liepos 25 d. iki 1959 m. gruodžio 31 d.
28. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė įrodinėjimo dalyko šioje byloje, nepaskirstė proceso šalims įrodinėjimo naštos (teismas nepagrįstai atleido atsakovus nuo pareigos įrodyti atskiras aplinkybes, kuriomis jie rėmėsi kaip Akto priėmimo pagrindu), teismas pats nerinko įrodymų dėl bylos aplinkybių, netinkamai vertino įrodymus. Didžioji Sprendimo konstatuojamosios dalies apimtis yra skirta teisės aktų nuostatų citatoms, tačiau po šių citatų neseka jokia konkreti tokios citatos sąsaja su byloje surinktų duomenų analize, jų vertinimu.
29. Pareiškėjų nuomone, nagrinėjamoje byloje reikėjo nustatyti, dėl kokios priežasties Akto priėmimo interesantai 2014 m. gruodžio 30 d. prašyme „Dėl Jono Jablonskio gyvenimo vietos įamžinimo Vilniaus mieste“ nurodė, o Taryba pripažino, kad Jonas Jablonskis 1904–1906 metais gyveno adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat reikėjo nustatyti, ar yra tiesioginių įrodymų apie tai, kokiame pastate Jonas Jablonskis gyveno 1904–1906 metais. Kadangi tiesioginių įrodymų bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta, pirmosios instancijos teismo sprendimas galėjo būti grindžiamas tik netiesioginiais įrodymais. Pareiškėjų teigimu, turėjo būti nustatyta ir tai, ar su Namu jo teisinės apsaugos tikslais (kaip saugoma teritorija) yra susijusi visa žemės sklypo teritorija, įskaitant ir tą žemės sklypo plotą, kuris yra naudojamas UAB „Sportas LTU“.
30. Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
31. Taryba teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo administracinę bylą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog namas, 1904–1906 metais buvęs pažymėtas 20-uoju numeriu (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno Jonas Jablonskis, ir namas, šiuo metu pažymėtas 20-uoju numeriu (duomenys neskelbtini), yra du skirtingi pastatai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Aktu buvo suteikta teisinė apsauga ne tam pastatui, kuriame 1904–1906 metais gyveno Jonas Jablonskis, nes nenustatyta, kad po 1904–1906 metų buvo pakeistas adresas namo, dabar esančio (duomenys neskelbtini).
32. Tarybos nuomone, pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia tais pačiais archyviniais dokumentais ir argumentais, kurie buvo išsamiai išnagrinėti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo. Be to, pareiškėjai savo prielaidas grindžia vėlesniais archyviniais dokumentais už 1904–1906 metų laikotarpį ir būtent vėlesnio laikotarpio dokumentų pagrindu daro visiškai nepagrįstas ir neįrodytas prielaidas apie 1904–1906 metų laikotarpiu buvusią ir šiuo metu esančią pastato (duomenys neskelbtini), numeraciją. Pareiškėjų teikiami nauji dokumentai taip pat yra vėlesnio laikotarpio, todėl tokie duomenys niekaip nepaneigia ir negali paneigti Akto teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjų teikiami duomenys neatitinka įrodymų sąsajumo (liečiamumo) kriterijaus.
33. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo analogiškus argumentus kaip ir Taryba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą.
34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašo dėl pareiškėjų apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.
35. Administracija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Aktą priėmė kompetentingas subjektas, kuriam įstatymas suteikia teisę priimti sprendimus dėl nekilnojamojo turto (ir jo užimamos teritorijos) teisinės apsaugos ir pripažinimo kultūros vertybe. Pabrėžia, kad Vilniaus miesto savivaldybė, būdama Namo bendraturte, nedisponuoja jokiais objektyviais ir patikimais duomenimis, kurie galėtų paneigti ginčijamo Akto teisėtumą ir pagrįstumą.
36. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo dėl pareiškėjų apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.
37. NŽT iš esmės nurodo analogiškas aplinkybes kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą. Pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti vertinama, ar pareiškėjų prašomi prijungti nauji įrodymai negalėjo būti pateikti anksčiau, t. y. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

38. Byloje ginčas kilo dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2015 m. rugsėjo 8 d. akto Nr. KPD-RM-2248 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pareigos iš Kultūros vertybių registro išregistruoti namą, esantį (duomenys neskelbtini).
39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, be kita ko, konstatavęs, jog byloje nėra pateikta įrodymų, pareiškėjai nepagrįstai teigė, kad hipotekos knygos plane nurodyto pastato fasado palyginimas su fasadu pastato, šiuo metu pažymėto 18-uoju numeriu (duomenys neskelbtini), įrodo, kad namas, 1904–1906 metais buvęs pažymėtas 20-uoju numeriu (duomenys neskelbtini), ir kuriame gyveno Jonas Jablonskis, ir namas, šiuo metu pažymėtas 20-uoju numeriu (duomenys neskelbtini), yra du skirtingi namai.
40. Pareiškėjai apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino byloje pateiktos įrodymų visumos, dėl jo nepasisakė, todėl priėmė nemotyvuotą, nepagrįstą sprendimą.
41. Vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktą medžiagą teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad šioje byloje nėra ginčo dėl poreikio pagerbti kalbininko Jono Jablonskio indėlį į Lietuvos kultūros ir kalbos puoselėjimą, jos plėtrą. Taip pat nėra ginčo dėl poreikio ir siekio kultūros vertybe paskelbti namą, kuriame ši istorinė asmenybė tam tikru istorijos laikotarpiu gyveno taip pagerbiant jos atminimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Jono Jablonskio svarbą lietuvių kalbos raidai, tinkamas jo pagerbimas ir su tuo susijusių faktinių aplinkybių nustatymas laikytinas viešuoju interesu, kuris turi būti užtikrintas ir ginamas.
42. Vis dėlto byloje ginčas kilo, be kita ko, dėl to, kokiame konkrečiai name Jonas Jablonskis 1904 -1906 m. gyveno Vilniuje. Pareiškėjų teigimu, ginčijamame akte nurodytas namas, šiuo metu esantis adresu (duomenys neskelbtini), 1904-1906 m. turėjo kitą adresą, taigi nėra faktinio pagrindo pripažinti jį kultūros vertybe. Todėl šis ginčas turi būti išspręstas tinkamai įvertinus visus byloje esančius įrodymus, pašalinus tarp jų galimai esančius prieštaravimus.
43. Ginčijamame akte konstatuota, kad Jonas Jablonskis 1904 -1906 m. Vilniuje gyveno name, kurio adresas šiuo metu yra (duomenys neskelbtini). Iš byloje ginčijamo akto ir joje esančios medžiagos matyti, kad atsakovas šį aktą priėmė, be kita ko, remdamasis amžininkų prisiminimais, surinkta istoriografine medžiaga, Vilniaus miesto ir atitinkamų žemės sklypų planais. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog ginčijamą aktą atsakovas priėmė remdamasis prielaida, kad Vilniuje esančios (duomenys neskelbtini) gatvės numeracija nesikeitė nuo 1904 m. iki šių dienų.
44. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad Jonas Jablonskis 1904 -1906 m. gyveno Vilniuje, name, kurio adresas tuo metu buvo (duomenys neskelbtini). Šią faktinę aplinkybę patvirtina Marijos Šlapelienės, Julijos Jablonskytės-Petkevičienės ir kitų amžininkų atsiminimai (t. I, b.l. 175-185), taip pat Antano Sketerio 1906 m. rugpjūčio 25 d. atvirlaiškio, adresuoto Jonui Jablonskiui, kopija (t. VI, b. l. 10-11), šis laiškas taip pat minimas Julijos Jablonskytės-Petkevičienės prisiminimuose (t. VI, b.l. 7).
45. Vis dėlto pažymėtina, kad pareiškėjai, įrodinėdami aplinkybę, jog namas, 1904 – 1906 m. buvęs adresu (duomenys neskelbtini), ir šiuo metu tokiu pačiu adresu esantis namas, kurį atsakovas pripažino kultūros vertybe, nėra tas pats objektas, rėmėsi ne tik pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu hipotekos knygoje esančiame plane pateikto pastato fasado piešiniu, bet ir kitais duomenimis, be kita ko, informacija apie šiuo adresu esančio sklypo ir gretimų posesijų planus, šių posesijų ribų ir savininkų kaitą, juose esančius nekilnojamojo turto objektus, sovietų nacionalizacijos metu surašytus nacionalizacijos ir inventorizavimo aktus, juose nurodytas namų numeracijas ir pan., tačiau pirmosios instancijos teismas šių įrodymų nevertino, dėl jų nepasisakė.
46. Teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas, o 56 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad principo, jog teisingumą vykdo tik teismas vienas aspektų yra tas, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Būtent motyvuoti teismų sprendimai visuomenei padeda suvokti, kokias vertybes ir kokiu mastu gina teismas (žr. pvz., 2006 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N3-443/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 9). LVAT nurodo, kad bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina ginčo esmę sudarančių aplinkybių, netiria pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo, o šiuos reikalavimus atmeta nepateikdamas (neišdėstydamas) detalios priimto procesinio sprendimo motyvacijos, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p. (ABTĮ redakcija po 2016 m. liepos 1 d.) (žr., pvz., 2011 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2516/2011; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011). Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai. Taigi nemotyvuotas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.
48. Be to, proceso įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d. (ABTĮ redakcija po 2016 m. liepos 1 d.) (žr. pvz., 2007 m. birželio 4 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A403-568/2007). ABTĮ 80 ir 86 straipsniai įpareigoja pirmosios instancijos teismą išnagrinėti bylą visapusiškai ir objektyviai, surinkti ir ištirti bylai svarbius įrodymus bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Tai reiškia, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje privalu nurodyti: teismo nustatytas bylos aplinkybes; įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2 - 4 p.). Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.), o motyvų nebuvimas – pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.). Pirmosios instancijos teismas turi pareigą bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, t. y. priimti motyvuotą sprendimą (žr., pvz., 2010 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-724/2010).
49. Atsižvelgdama į pirmiau minėtas ABTĮ nuostatas ir nurodytą LVAT praktiką teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvykdė pareigos ištirti byloje surinktus įrodymus, įvertinti jų visumą ir tokio vertinimo pagrindu priimti motyvuotą sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų pobūdį ir apimtį, prasminga svarstyti kompleksinės istorinės urbanistinės-užstatymo evoliucijos ekspertizės (žr. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo 7 punktą) skyrimo klausimą (ABTĮ 61 straipsnis), ji leistų kompleksiškai įvertinti ir byloje surinktus amžininkų parodymus, ir joje esančią istorinę medžiagą, susijusią su ginčo namu, žemės sklypu, kuriame jis yra, ir greta buvusiomis posesijomis, ir jos išvadų bei kitų surinktų įrodymų pagrindu nuspręsti, ar bėgant laikui pasikeitė namo, kuris 1904-1906 m. buvo adresu (duomenys neskelbtini), numeracija.
50. Dėl pirmiau minėtos priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas. Byloje surinktų įrodymų vertinimas vien apeliacinės instancijos teisme galėtų būti traktuojamas kaip bylininkų teisės į apeliaciją pažeidimas, todėl byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų V. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „Sportas LTU“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Stasys Gagys

                            Irmantas Jarukaitis

                            Dalia Višinskienė