Pranešėja
Danutė Kutrienė Civilinė
byla Nr. 2S-1371-275/09
Teisėjas
Vaidas Pajeda Procesinio
sprendimo kategorija 110.1.; 122.4.
(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2009 m. gruodžio 15 d.,
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, kurią sudaro
kolegijos pirmininkė ir pranešėja Danutė Kutrienė,
kolegijos teisėjai Rasa Gudžiūnienė ir Algirdas
Auruškevičius,
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo
ieškovo UAB „Dahlgera“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės
teismo 2009 m. liepos 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo
UAB „Dahlgera“ ieškinį atsakovui UAB „Laipstata“ dėl skolos ir netesybų
priteisimo.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Dahlgera“ kreipėsi į teismą su ieškiniu,
kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Laipstata“ 8 309,59 Lt skolos, 5 411,09
Lt grąžintinos nuolaidos, 897,44 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines
palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui taip pat prašė
taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir
kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai areštuoti pinigines lėšas,
priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Nurodė,
kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali
pasidaryti neįmanomas, kadangi reikalavimo suma yra didelė, atsakovas vengia
atsiskaityti, nebendradarbiauja, be to ieškovas nurodė, kad jam yra žinoma, kad
atsakovas yra skolingas ir kitiems kreditoriams.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo
esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009-07-24
nutartimi atmetė ieškovo UAB „Dahlgera“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo. Teismas nurodė, kad pagal teismų praktiką, sprendžiant
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikšminga aplinkybė yra šalies,
kurios turtui prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis (LApT
2008-01-31 nutartis c.b. Nr. 2-51/2008), t.y. taikant šią prezumpciją teismas
turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas
į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui
ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne (LapT 2007-09-06 nutartis c.b. Nr.
2-532/2007; LApT CBS 2007-01-25 nutartis c.b. Nr. 2-81/2007). Taigi,
sprendžiant šį klausimą gali būti nagrinėjama, ar reikalavimo suma yra didelė
atsakovui, bet ne ieškovui. Taigi, vien aplinkybė, jog reikalavimo suma yra
didelė ieškovui nėra ir negali būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos
priemones atsakovui. Be to reikalavimų dydis, nesant atsakovo veiksmų, kuriais
būtų siekiama slėpti turtą ar lėšas, nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui
įrodymas. CPK 178 str. įtvirtinta šalių pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis
grindžia savo reikalavimus. Teismas konstatavo, kad ieškovas nenurodė faktų ir
aplinkybių, patvirtinančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo
sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Vien ta
aplinkybė, kad atsakovas, ieškovo teigimu, vengia bendradarbiauti, nenurodant
jokių kitų motyvų ir jų nepagrindžiant įrodymais, nėra pakankamas teisinis
pagrindas konstatuoti, kad teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti negalimu. Vien ta aplinkybė, jog skolininkas galimai
turi kitų finansinių įsipareigojimų, nėra pagrindas taikyti laikinąsias
apsaugos priemones, nes jų taikymas ar netaikymas neįtakoja paties teismo
sprendimo įvykdomumo. Faktas, kad atsakovas turi kitų kreditorinių
įsipareigojimų, be kita ko, gali reikšti, jog atsakovas arba nepripažįsta
skolų, arba tarp šalių yra kilęs ginčas dėl skolų, arba kitas aplinkybes. Teismas
motyvavo, kad iš ieškovo pateiktos medžiagos nėra pagrindo daryti išvados, jog
atsakovas slepia turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą kitiems
asmenims, kitokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo
įvykdymą, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones negali būti
tenkinamas.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
Ieškovas UAB „Dahlgera“
atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009-07-24
nutartį ir išsprendus klausimą iš esmės apeliacinės instancijos teisme ieškovo
UAB „Dahlgera“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui UAB
„Laipstata“ patenkinti. Taip pat priteisti iš atsakovo ieškovo naudai jo
patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas
skundžiamoje nutartyje teisingai pažymi, kad taikant laikinąsias apsaugos
priemones teismas vertina reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, tačiau
atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes. Teismas
skundžiamojoje nutartyje šios taisyklės nepritaikė vertindamas tarp ginčo šalių
kilusius santykius. Visų pirma 14 618,12 Lt ieškinio suma yra pakankamai didelė
tiek ieškovui, tiek atsakovui, lyginant su pastarojo kaip juridinio asmens
įstatiniu kapitalu (10 000 Lt), taip pat turimais kitais finansiniais
įsipareigojimais (LApT 2009-07-16 nutartis c.b. Nr. 2-763/2009). Apeliantas
atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovas Nekilnojamojo turto registro duomenimis
neturi nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, ši aplinkybė taip pat turi
esminės reikšmės taikant didelės ieškinio sumos prezumpciją (LApT 2009-07-16
nutartis c.b. Nr. 2-763/2009). Atsakovo vengimas atsiskaityti pusantrų metų,
derybų keliu rasti taikų sprendimą, teikti duomenis apie savo galimybę ir ketinimus
grąžinti skolą ar užtikrinti ieškovui skolos grąžinimą papildomai suponuoja
pakankamai pagrįstą prielaidą, jog ieškinio reikalavimo suma yra pakankamai
didelė atsakovo finansinių galimybių ir ūkinės veiklos vykdymo atžvilgiu. Pirmosios
instancijos teismas taip pat pažymi, kad reikalavimo dydis, nesant atsakovo
veiksmų, kuriais būtų siekiama slėpti turtą ir lėšas, nėra grėsmės teismo
sprendimo įvykdymui įrodymas. Toks pirmosios instancijos teismo teiginys
akivaizdžiai prieštarauja LApT 2009-07-16 nutartyje c.b. Nr. 2-763/2009 suformuotai
teismų praktikai, jog taikant CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos
priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras
grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitinkinti tuo, kad
konkrečioje situacijoje grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio
grėsmės galimybė. Ši pirmosios instancijos teismo pozicija taip pat
prieštarauja teismų praktikoje susiformavusiai didelės ieškinio reikalavimo
sumos prezumpcijai (LApT 2008-05-08 nutartis c.b. Nr. 2-307/2008). Nei
įstatymas, nei teismų praktika nereikalauja pateikti neginčijamų įrodymų, jog
asmuo slepia savo turtą ir (ar) lėšas. Taip pat apeliantas pažymi ir tai, kad
atsakovo neveikimas, vengimas bendradarbiauti ir bent jau ieškovo informavimas,
kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis atsakovas ketina grąžinti skolą, negali būti
pagrindas pirmosios instancijos teismui skundžiamoje nutartyje teigti, jog nėra
atsakovo veiksmų, kuriais būtų siekiama slėpti turtą ar lėšas. Remiantis tokiu
atsakovo neveikimu, vengimu, veiklos vykdymo vietos neatskleidimu, darytina
išvada, kad šioje konkrečioje situacijoje esti galimo teismo sprendimo įvykdymo
apsunkinimo ar padarymo neįmanomu tikėtina grėsmė. Pirmosios instancijos
teismas atmetė ieškovo argumentus, pažymėdamas, jog vien ta aplinkybė, kad
atsakovas galimai turi kitų finansinių įsipareigojimų, nėra pagrindas taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, nes jų taikymas ar netaikymas nedaro įtakos
paties teismo sprendimo įvykdomumui. Teismas neprivalo turėti įrodymų, kad
ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti (LApT
2009-07-16 nutartis c.b. Nr. 2-76312009). Ieškinyje minimos aplinkybės, jog
atsakovas turi finansinių įsipareigojimų ir kitiems asmenims negali būti
vertinamas atskirai nuo tarp šalių kilusio ginčo. Minėtoje Lietuvos apeliacinio
teismo nutartyje pažymima, jog sprendžiant, ar ieškinio reikalavimo suma yra
didelė, yra vertinami ir lyginami kiti skolininko įsipareigojimai. Pirmosios
instancijos teismas savo ruožtu šios aplinkybės neįvertino kaip turinčios
teisinės reikšmės. Ieškovo žiniomis yra pradėtos kelios bylos atsakovo
atžvilgiu, kuriose atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai. Akivaizdu, kad
turto, kuriuo galimas būtų skolos grąžinimo užtikrinimas neturėjimas bei
finansiniai įsipareigojimai kitiems kreditoriams gali įtakoti atsakovą imtis
veiksmų, kuriais būtų apsunkintas skolų grąžinimas.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a:
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro
skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra
absoliučių teismo procesinio dokumento negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1
d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja
civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir
atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas
nevisiškai teisingai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo institutu. Pagrindas imtis priemonių užtikrinti
ieškinį – faktiniai duomenys, leidžiantys manyti, jog netaikius laikinųjų
apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos pasekmės, t.y. pasunkės ar
taps nebeįmanomas sprendimo, jei jis būtų palankus ieškovui, vykdymas. Tokie
duomenys gali būti susiję su prievolės dydžiu ar pobūdžiu (sutartinė,
deliktinė), skolininko asmeniu (jo turtine padėtimi, ūkine-komercine veikla).
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto skundo motyvais, kad šiuo atveju
vien dėl skolos sumos dydžio bei skolininko ūkinės-komercinės veiklos sutrikimų
egzistavo teismo sprendimo neįvykdymo arba apsunkinto įvykdymo prielaidos,
taigi ir pagrindas taikyti laikinus disponavimo turtu ar lėšomis apribojimus atsakovo
atžvilgiu. Pažymėtina, kad pareiškęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo ieškovas gali, bet neprivalo surinkti ir pateikti įrodymus apie atsakovo
nemokumą. Bendra įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklė
įtvirtinta CPK 178 str., paskirstant įrodinėjimo naštą taip pat reikia
atsižvelgti į tai, kuriai iš judviejų paprasčiau įrodyti reikšmingas
aplinkybes.
Kita vertus, Lietuvos teismų informacinės sistemos
LITEKO duomenimis Šiaulių apygardos teismo 2009-09-01 nutartimi skolininkui UAB
„Laipstata“ buvo iškelta bankroto byla ir paskirtas įmonės administratorius –
UAB „Valdsita“ (Šiaulių apygardos teismo c.b. Nr. B2-902-154/2009), o visas
skolininko turtas areštuotas. Vadovaujantis Įmonių
bankroto įstatymo 16 str. nuostatomis, nuo bankroto bylos iškėlimo dienos
laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra
pasibaigę, o visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai
reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui (Įmonių bankroto
įstatymo 15 str. 2 d.); kreditorių reikalavimai, kurių prašymu buvo pritaikyti
turto areštai, tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, visi
disponavimo turtu apribojimai (turto areštas) panaikinami, kadangi
bankrutuojančios įmonės turtą valdo, naudoja ir juo bei lėšomis disponuoja
administratorius (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 3 p.).
Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamos apylinkės
teismo nutarties panaikinimas, išsprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo klausimą iš esmės, susiklosčiusioje situacijoje neatitiktų specialiųjų
materialinių teisės normų – Įmonių bankroto įstatymo nuostatų, o apelianto
turtiniai interesai yra apsaugoti tokia pačia dalimi, kaip ir kitų skolininko
kreditorių interesai. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina
nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso
kodekso 321, 325, 329, 331, 336, 337, 339 str. kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos
24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Danutė
Kutrienė
Kolegijos teisėjai Rasa
Gudžiūnienė
Algirdas
Auruškevičius