Civilinė byla Nr. e2A-2704-855/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03390-2022-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.2.6.; 2.4.2.9.2.; 3.3.1.18.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. lapkričio 24 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. S. ieškinį atsakovui P. Š., atstovaujamam biudžetinės įstaigos „Valakampių socialinių paslaugų namai“, dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe mirusio asmens vardu, nuosavybės teisės ir paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo, trečiasis asmuo – notarė A. A..
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė M. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: (i) pripažinti butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), asmenine mirusiosios J. Š. (mirusi (duomenys neskelbtini)) nuosavybe; (ii) panaikinti notaro 2021-12-09 mirusiajam S. Š. išduotą nuosavybės teisių liudijimą (notarinio reg. Nr. 9627) į 1/2 dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini).; (iii) panaikinti notaro 2021-12-29 atsakovui P. Š. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą (notarinio reg. Nr. 10300) į 1/2 dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini); (iv) priteisti iš atsakovo P. Š., atstovaujamo biudžetinės įstaigos (toliau – BĮ) „Valakampių socialinių paslaugų namai“, ieškovės M. S. naudai bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Mirusioji J. Š. 2017-06-08 sudarė Oficialųjį testamentą (notarinio reg. Nr. 2-5791), kuriuo visą jai nuosavybės teise priklausantį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų ir kuris priklausys jai mirties dieną, paliko savo seseriai – ieškovei M. S.. 2021-07-22 ieškovei išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Po testatorės J. Š. mirties ieškovei liko asmeninės nuosavybės teise priklausęs butas, esantis (duomenys neskelbtini).
1.2. Mirusioji J. Š. taip pat turėjo sūnų - atsakovą P. Š., kuris teismo sprendimu pripažintas neveiksniu, jo globėja buvo paskirta J. Š.. Po S. Š. mirties J. Š., kaip teismo paskirta P. Š. globėja, kreipėsi į notarų biurą dėl palikimo priėmimo ir P. Š. vardu priėmė S. Š. palikimą pagal paveldimo turto apyrašą. P. Š. po mirusiojo tėvo S. Š. mirties paveldėjo transporto priemonę, piniginių lėšų, skolą.
1.3. Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarė A. A., atsižvelgdama į tai, kad J. Š. ir S. Š. santuokos nutraukimo byloje Nr. 229-2508/1998 butas, adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo padalintas, S. Š. paveldėjimo byloje Nr. 284/2017, 2021-12-09 mirusiajam S. Š. išdavė nuosavybės teisės liudijimą į 1/2 dalį buto, adresu (duomenys neskelbtini). 2021-12-29 P. Š. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, notarinio reg. Nr. 10300, į 1/2 dalį nurodyto buto, paveldimo po tėvo mirties.
1.4. Ieškovės nuomone, notarė nepagrįstai ir neteisėtai padarė išvadą, jog ginčo butas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių S. Š. ir J. Š. nuosavybė. Butas testatorei J. Š. priklausė asmeninės nuosavybės teise. J. Š. dar prieš įsigydama butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, asmeninės nuosavybės teise buvo įsigijusi butą, adresu (duomenys neskelbtini) , už turėtus investicinius čekius pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą kaip asmeninę savo nuosavybę. Šis butas buvo parduotas M. B. 1995-02-17 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, o iš gautų piniginių lėšų iškart po to, t. y. 1995-03-01 sutarties pagrindu buvo nupirktas ginčo butas. Sutartyje pirkėja buvo nurodyta tik viena J. Š., jokių žymų apie tai, kad butas buvo perkamas kaip bendroji jungtinė ar dalinė nuosavybė su S. Š., nėra. S. Š. nuolat smurtavo prieš J. Š., ieškovė, kaip mirusiosios sesuo, labai gerai prisimena, jog J. Š. prieš įsigydama šį butą kėlė sąlygą, kad butas vardan jos ir sūnaus saugumo priklausys jai asmeniškai. J. Š. ir S. Š. santuokos nutraukimo byloje butas nebuvo dalinamas. J. Š. buvo sudariusi sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais, mokėjo visus priklausančius mokėti butui mokesčius.
1.5. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2952-37/2004 dėl buvusio sutuoktinio iškeldinimo buvo nustatyta, kad ieškovei J. Š. nuosavybės teise priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini), ieškovė yra įspėjusi nuomininką S. Š. apie nuomos sutarties nutraukimą, nes jis nemoka komunalinių mokesčių už teikiamas komunalines paslaugas, taip pat per nustatytą terminą neišsikeldino iš patalpų. Taigi, šiuo sprendimu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nusprendė iškeldinti atsakovą S. Š. iš ieškovei J. Š. nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), su visu jam priklausančiu turtu ir nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Šis teismo sprendimas nebuvo apskųstas ir įsiteisėjęs, t. y. įgyjęs res judicata galią, todėl nurodytoje civilinėje byloje yra nustatyta aplinkybė, kad ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė J. Š. asmeninės nuosavybės teise.
1.6. J. Š. valią įsigyti butą asmeninės nuosavybės teise patvirtina tai, kad santuokos nutraukimo byloje, taip pat iškeldinimo byloje nėra duomenų, kad tarp J. Š. ir jos sutuoktinio S. Š. būtų kilęs ginčas dėl Buto teisinės padėties, nuosavybės dokumentuose nenurodyta, kad šis turtas būtų įgyjamas kartu su sutuoktiniu S. Š., nenustatyta, kad S. Š. būtų piniginėmis lėšomis prisidėjęs prie šio buto įsigijimo. Ginčo buto J. Š. vardu įsigijimo dokumentuose nėra išreikšta valia įgyti ginčo butą bendros jungtinės nuosavybės teise. S. Š. pretenzijų dėl ginčo buto J. Š. nereiškė, santuokos nutraukimo byloje neteigė ir nepatvirtino, kad butas būtų įgytas kaip bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, iškeldinimo byloje S. Š. taip pat nepateikė jokios savo nuomonės ir prieštaravimo, kad nesutinka su minėtu sprendimu. Be to, S. Š. šiuo butu nesirūpino, mokesčių nemokėjo. Tuo tarpu J. Š. šiame bute gyveno iki savo mirties, juo rūpinosi, mokėjo visus priklausančius mokėti mokesčius, butą remontavo ir prižiūrėjo jį asmeniškai.
2. Atsakovas P. Š., atstovaujamas BĮ „Valakampių socialinių paslaugų namai“, pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. 2021-08-10 iš Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. gautas raštas, kuriame nurodyta, kad Vilniaus miesto 4-ajame notarų biure yra užvesta paveldėjimo byla pagal testamentą. Visas P. Š. motinos J. Š. turtas paliktas kitam asmeniui, bet ne mirusiosios sūnui P. Š.. Visgi, nepaisant paveldėjimo byloje pateikto testamento pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 5.20 straipsnį P. Š. turėtų teisę paveldėti pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš paveldėtojų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), kadangi palikėjo mirties dieną P. Š. buvo reikalingas išlaikymas.
2.2. Vėliau paaiškėjo, kad P. Š., (duomenys neskelbtini) mirus tėvui S. Š., įgijo paveldėjimo teisę į ½ buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), tačiau praleido palikimo priėmimo terminą. 2021-11-25 telefonu iš Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro gauta informacija, kad iš archyvo gavus P. Š. tėvo S. Š. turto paveldėjimo bylą paaiškėjo, jog mirus P. Š. tėvui S. Š., P. Š. įstatyminis atstovas J. Š. kreipėsi P. Š. vardu dėl mirusio tėvo turto dalies palikimo priėmimo (procesas užbaigtas ne iki galo, negautas nuosavybės teisės liudijimas). 2021-12-09 Vilniaus miesto 4-ajame notarų biure gautas nuosavybės teisės liudijimas mirusio P. Š. tėvo S. Š. turto dalies, pateiktas prašymas dėl daiktinių teisių ir juridinių faktų įregistravimo Registrų centre. 2021-12-29 Vilniaus miesto 4-ajame notarų biure gautas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, pateiktas prašymas dėl daiktinių teisių ir juridinių faktų įregistravimo Registrų centre. 2021-01-12 gautas Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad P. Š. vardu yra registruotas juridinis faktas – asmeninė nuosavybė į 1/2 buto dalį adresu (duomenys neskelbtini).
2.3. Iš ieškinio priedų matyti, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), kuris buvo įsigytas J. Š. būnant santuokoje su S. Š., nebuvo įregistruotas kaip asmeninė J. Š. nuosavybė. Bute, adresu (duomenys neskelbtini), sutuoktiniai gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį (tai patvirtina ieškinio priedai - kreipimaisi į policijos pareigūnus dėl galimo S. Š. smurto prieš sutuoktinę J. Š.). Taip pat į bylą nėra pateikta įrodymų, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), būtų pirktas už ieškovės mirusiosios sesers J. Š. investicinius čekius. Minėto buto pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, kad pirkėjas sumokėjo grynais pinigais. Neįmanoma nustatyti, ar pinigų suma, skirta buto pirkimui, buvo vieno iš sutuoktinių ar abiejų. Ieškovė nepateikia įrodymų, patvirtinančių, kad sutuoktiniai buvo pasidalinę turtą, o nesant turto pasidalinimo tarp sutuoktinių laikytina, kad visas turtas yra bendras. Nėra pagrindžiančių dokumentų, kad šis butas įgytas už asmenines J. Š. lėšas, taip pat nėra duomenų apie tai, kad J. Š. aiškiai išreiškė valią įgyti minėtą butą asmeninėn nuosavybėn. Buto pirkimo – pardavimo sutartis negali patvirtinti šio fakto, kadangi pagal tuo metu galiojusį įstatymą sutartį galėjo pasirašyti tik vienas iš sutuoktinių. Visas turtas, kurį sutuoktiniai įgyja sudarę santuoką, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Turtas iki ir po santuokos nutraukimo nebuvo padalintas.
2.4. Tai, kad ginčo butas buvo bendroji jungtinė nuosavybė, patvirtina faktas, kad, nepaisant galimo sutuoktinio smurto sutuoktinės atžvilgiu, S. Š. liko gyventi minėtame bute. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2952-37/2004 buvo sprendžiamas S. Š. iškeldinimo klausimas, o ne nuosavybės teisių į butą nustatymo klausimas.
2.5. Nesutinka su ieškinyje nurodomu bylinėjimosi išlaidų atlyginimu. Įstaigoje nenumatytos lėšos teisinėms išlaidoms, susijusioms su asmens paveldėjimo klausimais, todėl priteistos bylinėjimosi išlaidos būtų dengiamos iš P. Š. sukauptų asmeninių lėšų. P. Š. nuo vaikystės yra nustatyta sunki negalia, jis yra nedarbingas. Vienintelės P. Š. pajamos yra išmokos, kurių didžioji dalis tenka įstaigoje gaunamoms socialinėms paslaugoms dengti. Įstaiga, būdama P. Š. globėja ir turto administratore, atstovaudama jo interesus teisme veikia neatlygintinai, nesiekiant finansinės naudos. Finansinės bylinėjimosi naštos perkėlimas P. Š. būtų neproporcinga priemonė, pabloginanti jo finansinę situaciją ir sumažintų jo galimybes gerinti savo gyvenimo kokybę sukauptomis socialinių išmokų lėšomis.
3. Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarė A. A. pateikė atsiliepimą, kuriame prašo bylą nagrinėti jai nedalyvaujant pagal byloje esančius dokumentus, sprendimą priimti teismo nuožiūra.
3.1. Nurodė, kad ginčo butas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo įgytas S. Š. ir J. Š. santuokos metu, ištuokos metu padalintas nebuvo, todėl buvo laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Nustačius šias aplinkybes, S. Š. paveldėjimo byloje buvo išduotas Nuosavybės teisės liudijimas į santuokos su J. Š. metu įgytą turtą, t. y. ½ ginčo buto. Taip pat šioje byloje buvo išduotas Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, pagal kurį P. Š. po tėvo S. Š. mirties paveldėjo ½ buto.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš atsakovės M. S. 700 Eur BĮ „Valakampių socialinių paslaugų namai“ bylinėjimosi išlaidas, taip pat valstybei 13,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
5. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą bei šiuo klausimu aktualią teismų praktiką, darė išvadą, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas santuokos su S. Š. metu, todėl pagal 1991-05-28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (toliau – Butų privatizavimo įstatymas) ir tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso nuostatas tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, net nepaisant to, kurio iš sutuoktinių ir kokio pobūdžio lėšomis butas privatizuotas. Teismas pažymėjo, kad ir pati ieškovė iš esmės pripažįsta, kad butas suteiktas šeimai, teismo posėdžio metu nurodžiusi, kad J. Š. pirmumo teisę butui įgijo, kai gimė neįgalus sūnus P. Š., t. y. atsakovas byloje.
6. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aplinkybes, kad: 1995-03-01 Buto įgijimo sutartyje nėra nurodyta, kad butą J. Š. įgytų asmeninės nuosavybės teise; Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašuose taip pat nėra duomenų, kad kada nors būtų registruotas juridinis faktas, jog butas, adresu (duomenys neskelbtini), yra asmeninė J. Š. nuosavybė; pardavus privatizuotą butą naujai įgytame bute sutuoktiniai J. Š. ir S. Š. gyveno kartu; byloje nėra duomenų, kad S. Š. savo vardu būtų įgijęs atskirą būstą, bendrabučio kambarį ar pan.; 1998-01-20 UAB ,,Žirmūnų valda” J. Š. išduotoje pažymoje nurodyta, kad butu, adresu (duomenys neskelbtini), naudojasi trys asmenys – J. Š., vyras S. Š. ir sūnus P. Š., ir kt., sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą pripažinti butą, adresu (duomenys neskelbtini), asmenine J. Š. nuosavybe.
7. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, visų pirma, santuokos nutraukimo byloje šalių turto padalijimo klausimas nebuvo spręstas, kadangi tuo metu galiojęs Santuokos ir šeimos kodeksas nenumatė reikalavimo nutraukiant santuoką padalinti sutuoktinių turimą turtą, o antra, Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-2952-37/2004, kurioje buvo nutarta iškeldinti atsakovą S. Š. iš ieškovei J. Š. nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), dalykas buvo asmens iškeldinimas, o ne buvusių sutuoktinių santuokos metu įgytos nuosavybės – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), teisinis režimas, todėl sprendimas byloje neturi prejudicinės galios byloje, sprendžiant dėl buto pripažinimo asmenine J. Š. nuosavybe.
8. Atmetęs reikalavimą ginčo butą pripažinti asmenine mirusiosios J. Š. nuosavybe, pirmosios instancijos teismas atmetė ir iš šio reikalavimo kildinamus reikalavimus, t. y. panaikinti nuosavybės teisių liudijimą bei paveldėjimo teisės liudijimą į 1-2 dalį buto, adresu (duomenys neskelbtini).
9. Atmetęs ieškovės ieškinį, teismas iš ieškovės M. S. BĮ „Valakampių socialinių paslaugų namai“, atstovaujančiai P. Š., priteisė 700 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Taip pat iš ieškovės į valstybės biudžetą priteisė 13,44 išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliantė (ieškovė) M. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai, ieškovės naudai iš atsakovo P. Š. ir notarės A. A. priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Bylą nagrinėjęs teismas ginčą išsprendė iš esmės formaliai ir netinkamai taikydamas įstatymą, kas lėmė neteisėto teismo sprendimo priėmimą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis 1991-05-28 Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsniu, visiškai neatsižvelgė į tai, kad 4 straipsnyje tik nustatyta, kas gali įgyti privatizuojamą turtą, tačiau teismas visiškai nevertino to, kad Įstatymo 5 straipsnyje buvo nurodytos šios teisės įgyvendinimo sąlygos: t. y., kad tarp šeimos narių privalomai turėjo būti pasirašomas ir notariškai patvirtinamas susitarimas, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais), o tuo atveju jei ne visi šeimos nariai įgijo nuosavybės teisę į tą turtą, tai jie tuo privatizuotu turtu naudojasi tik kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai. Atsižvelgiant į tai, kad 1993-03-10 buto pirkimo-pardavimo sutartyje nėra jokio įrašo, kad butas perkamas kartu su S. Š. ir įgyjamas bendrojon jungtinėn nuosavybėn, nebuvo jokio J. Š. ir S. Š. susitarimo pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, o sutartis buvo sudaryta tik J. Š. vardu, S. Š. sandoryje nedalyvavo, leidžia daryti išvadą, kad S. Š. nedalyvavo buto privatizavimo procese ir neįgijo nuosavybės teisių į butą, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. J. Š. viena privatizavo butą ir tai buvo asmeninė jos nuosavybė.
10.2. Pirmosios instancijos teismas į bylą pateiktus rašytinius įrodymus vertino selektyviai, ignoruodamas tiek juridinį faktą, įregistruotą tuometiniame Nekilnojamojo turto registre, tiek 1995-02-17 pirkimo-pardavimo sutartyje (notarinio reg. Nr. 1-896) įtvirtintą faktą, kad parduodamas trijų kambarių butas priklauso J. Š. asmeninės nuosavybės teise. Tuo tarpu byloje esančių rašytinių įrodymų bei aplinkybių pagrindu (į bylą pateikti Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ 1995-02-15 pažymėjimas Nr. 051377, bei 1995-02-17 pirkimo-pardavimo sutartis (notarinio reg. Nr. 1-896), kuriuose nurodyta, kad visas butas, adresu (duomenys neskelbtini), J. Š. priklauso asmeninės nuosavybės teise; lėšos, t. y. 49 000 Lt suma, gauta už šio turto pardavimą buvo asmeninė J. Š. nuosavybė; iš karto po 1995-02-17 sandorio sudarymo, t. y. 1995-03-01, J. Š. įsigyja butą, adresu (duomenys neskelbtini), už 24 000 Lt kainą; S. Š. nedalyvauja šio sandorio sudaryme; Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ atliktos pastatų teisinės registracijos (buto (duomenys neskelbtini)) išvada, kuri patvirtina, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), yra įregistruojamas J. Š. vardu) turėjo būti padaryta išvada, kad ieškovė M. S. leistinais rašytiniais įrodymais paneigė CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją ir įrodė, jog jos sesuo J. Š. butą, adresu (duomenys neskelbtini), įgijo už asmenines lėšas ir asmeninėn nuosavybėn, dėl to buvo išreiškusi valią ir to siekė.
10.3. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesivadovavo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2004-04-16 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2952-37/2004, kuriame buvo nustatytos šios bylos nagrinėjimui teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių nagrinėjamoje byloje net nereikėjo atskirai įrodinėti, t. y. kad ieškovei J. Š. nuosavybės teise priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); kad ieškovė yra įspėjusi nuomininką S. Š. apie nuomos sutarties nutraukimą, nes jis nemoka komunalinių mokesčių; kad šiuo sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismas nusprendė iškeldinti atsakovą S. Š. iš ieškovei J. Š. nuosavybės teise priklausančių patalpų, adresu (duomenys neskelbtini). Priešingai nei aiškina pirmosios instancijos teismas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2004-04-16 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2952-37/2004 turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, nes minėtoje byloje sutapo įrodinėjimo dalykas, t. y. 2004 m. byloje buvo vertinama ir nustatinėjama, kam nuosavybės teise priklauso butas, adresu (duomenys neskelbtini); taip pat buvo nustatyta šios bylos nagrinėjimui reikšminga faktinė aplinkybė, kad ieškovei J. Š. nuosavybės teise priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); abejose bylose dalyvauja tie patys asmenys, nagrinėjamu atveju - mirusiųjų teisių ir pareigų perėmėjai (paveldėtojai).
11. Atsakovo P. Š. globėja BĮ „Valakampių socialinių paslaugų namai“ pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė atmesti ieškovės M. S. apeliacinį skundą kaip visiškai nepagrįstą, paliekant galioti nepakeistą pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą šioje byloje; priteisti iš ieškovės atsakovo P. Š. globėjos BĮ „Valakampių socialinių paslaugų namai“, padengusios atsakovui reikiamos teisinės pagalbos išlaidas, naudai visas atsakovo dėl šios civilinės bylos iškėlimo apeliacine tvarka patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Joks susitarimas dėl buto privatizavimo, kuriuo rėmėsi apeliantė, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintas taisykles, nebuvo sudarytas, o net jeigu toks susitarimas egzistuotų, remiantis tiek tuo metu, tiek šiuo metu galiojančiomis teisės normomis bei aktualia teismų praktika, jis negalėtų nei patvirtinti J. Š. asmeninės nuosavybės teisę į butą, adresu (duomenys neskelbtini), nei paneigti sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į minėtą santuokos metu privatizuotą butą.
11.2. Nesutiktina su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neanalizavo visų byloje esančių rašytinių įrodymų. Priešingai nei teigia ieškovė, bylos medžiagoje nėra nei vieno įrodymo apie tai, kad J. Š. būtų įsigijusi (privatizavusi) butą, adresu (duomenys neskelbtini), už jos turėtus investicinius čekius, kurie, anot ieškovės, pripažįstami asmeninėmis lėšomis ir asmeniniu turtu. Priešingai – buto privatizavimo sutartyje aiškiai nurodyta, kad už butą visa kaina sumokėta grynaisiais pinigais. Tuo tarpu duomenų ir įrodymų apie tai, kad santuokos metu butui privatizuoti skirti pinigai J. Š. priklausė asmeninės nuosavybės teise, byloje nėra. Be to, pagal Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnį, privatizuojant butus pagal Butų privatizavimo įstatymą, butai turi būti pripažįstami bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe nepriklausomai nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina. Taigi, šiuo atveju net nepaisant to, ar butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), santuokos metu buvo įgytas (privatizuotas) iš šeimai ar kažkuriam iš sutuoktinių priklausančių piniginių lėšų, ar už kažkurio sutuoktinio investicinius čekius (nors byloje ir nėra tą patvirtinančių įrodymų), jis laikytinas bendrąja jungtine J. Š. ir S. Š. nuosavybe.
11.3. Ieškovės argumentai, kad J. Š. asmeninės nuosavybės teisę į ginčo butą, esantį
adresu (duomenys neskelbtini), patvirtina tai, kad jis nebuvo dalinamas santuokos su S.
Š. nutraukimo metu, yra nepagrįsti, kadangi, kaip teisingai konstatavo pirmosios
instancijos teismas skundžiamame sprendime, sprendžiant santuokos nutraukimo bylą, galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui, nebuvo sprendžiamas turto padalijimo klausimas, nes jis net nebuvo iškeltas, t. y. nei vienai iš šalių nepareiškus ieškinio dėl turto padalijimo, jis taip ir liko nepadalintas, kas anuomet buvo įprasta praktika.
11.4. Visiškai nepagrįsti apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo prejudicinę reikšmę turinčiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2952-37/2004. Šioje minimoje iškeldinimo byloje nebuvo sprendžiamas nuosavybės teisinio režimo (asmeninis ar bendras turtas) klausimas, taip pat niekur teismo sprendime nėra konstatuota, kad ginčo butas priklauso J. Š. asmeninės nuosavybės teise. Be to, 2004 metų byloje atitinkamos
aplinkybės buvo nustatytos sprendimu už akių, todėl jos negali būti vertinamos kaip prejudicinės, nes tokiu sprendimu už akių įrodymai (kurių apimtis taip pat nėra žinoma) teismo vertinami tik formaliai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
14. Apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys, t. y. reikalavimas pripažinti butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), asmenine mirusios testatorės J. Š. nuosavybe ir iš šio reikalavimo kildinami reikalavimai panaikinti 2021-12-09 Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro mirusiajam S. Š. išduotą nuosavybės teisių liudijimą į ½ dalį šio buto, taip pat panaikinti 2021-12-29 atsakovui P. Š. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į ½ dalį to paties buto, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. Nagrinėjamu atveju ieškovė M. S. prašo pripažinti butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), asmenine jos mirusios sesers J. Š. nuosavybe, remiantis tuo, jog J. Š., dar prieš įsigydama ginčo butą, asmeninės nuosavybės teise buvo įsigijusi butą, adresu (duomenys neskelbtini), kuri pardavus gautas asmenines pinigines lėšas panaudojo ginčo Buto įsigijimui. Anot ieškovės, pastarąjį butą ((duomenys neskelbtini)) J. Š. įgijo už savo turėtus investicinius čekius pagal Butų privatizavimo įstatymą kaip asmeninę savo nuosavybę; šis butas buvo parduotas ir iš gautų piniginių lėšų iš esmės iš karto po pardavimo ji įsigijo ginčo butą, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovės nuomone, dėl nurodytų aplinkybių, t. y. kad visas butas, adresu (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausė J. Š., Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarė nepagrįstai ir neteisėtai, padariusi išvadą, jog ginčo butas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių S. Š. ir J. Š. nuosavybė, 2021-12-09 išdavė mirusiajam S. Š. bei 2021-12-29 P. Š. nuosavybės teisės liudijimus į ½ dalį ginčo buto.
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. Š. ir S. Š. santuoka buvo įregistruota (duomenys neskelbtini) ir truko iki (duomenys neskelbtini). Sutuoktiniams (duomenys neskelbtini) gimė sūnus – atsakovas P. Š.. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. Š. ir S. Š. jau keletą metų būnant susituokus, 1991-11-07 Vilniaus miesto valdybos potvarkiu Nr. 1884V „Dėl butų suteikimo“ buvo suteiktas butas, adresu (duomenys neskelbtini). Vėliau, šalims būnant santuokoje, 1993-03-10 sutarties pagrindu butas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas tuo metu galiojusio Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, t. y. pirkėjos J. Š. vardu įsigytas už 39 071 rublių, kuriuos, kaip nurodyta pirkimo sutartyje, pirkėja sumokėjo į N. Vilnios seniūnijos valdybos sąskaitą Nr. 1609201 APB N. Vilnios skyriuje grynais pinigais (kvito Nr. 0437-9, data – 1993-02-22). Vėliau, 1995-02-17, pirkimo-pardavimo sutartimi J. Š. šį butą, adresu (duomenys neskelbtini), pardavė už 49 000 Lt. 1995-03-01 pirkimo-pardavimo sutartimi J. Š. už 24 000 Lt įsigijo kitą butą, adresu (duomenys neskelbtini).
17. Taigi, iš nurodytų aplinkybių matyti, kad tiek pirminis butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris buvo nupirktas/privatizuotas 1993 metais, tiek butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris buvo nupirktas 1995 metais, pardavus ankstesnį butą, buvo įsigyti J. Š. ir S. Š. jau keletą metų būnant santuokoje, t. y. santuokos metu.
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Dėl to teismai, spręsdami dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, turi vadovautis 2000 m. CK normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-05-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-744/2002; 2003-06-16 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-705; 2005-02-07 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-44, 2005-11-14 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-57, kt.). Taigi, nors nagrinėjamoje byloje nurodytas turtas – abu butai - įgyti 1993 - 1995 m., t. y. galiojant tuometiniam Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – SŠK), tačiau ši byla dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine mirusio asmens nuosavybe, nagrinėjama pagal Civilinio kodekso normas, o tuo metu galiojusio SŠK normos šiuo atveju laikytinos specialiosiomis normomis.
19. Remiantis CK 3.88 straipsnio 3 dalimi, turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, o kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį, CK 3.88 straipsnio 3 dalį, normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas 2000 m. CK galiojimo metu. Iki šio kodekso įsigaliojimo įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalį, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006, ir kt.).
20. Tiek galiojusiame SŠK, tiek ir galiojančiame CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kasacinis teismas, aiškindamas dėl buto dalies, įgytos pagal Butų privatizavimo įstatymą pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe nuostatas yra akcentavęs, kad pagal bendrąją galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe; sutuoktiniai turėjo lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-916/2017).
21. Taigi, J. Š. ir S. Š. įgijus abu butus - tiek esantį adresu (duomenys neskelbtini), tiek esantį (duomenys neskelbtini), - esant santuokoje, nepaisant to, kad butai buvo užregistruoti J. Š. vardu, remiantis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu bei jį aiškinančia teismų praktika, laikytini bendrąja jungtine tuo metu buvusių sutuoktinių J. Š. ir S. Š. nuosavybe.
22. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintas taisykles. Pasak ieškovės, sudarant buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo sandorį, tarp J. Š. ir jos sutuoktinio S. Š. nebuvo sudarytas Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje numatytas susitarimas dėl to, kurio vardu ir nuosavybės teisėmis bus įgytas butas, o privatizavimo sutartis buvo sudaryta tik J. Š. vardu, S. Š. sandoryje nedalyvavo, kas reiškia, kad S. Š. nedalyvavo buto privatizavimo procese ir neįgijo nuosavybės teisių į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pasak ieškovės, vien ta faktinė aplinkybė, kad minėtas butas buvo privatizuotas santuokos metu ir butai privatizavimo procese buvo skiriami šeimai, kuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, automatiškai nesudaro pagrindo išvadai, kad šis butas dėl to tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Su šiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.
23. Viena vertus, sutiktina su apeliantės teiginiu, kad pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuojant turtą nuomininko šeimos nariai automatiškai netampa privatizuojamo buto bendrasavininkais. Kita vertus, kaip buvo numatyta Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje bei kaip pripažįsta pati ieškovė, buvo būtinas šeimos narių susitarimas, kieno vardu bus sudaroma pirkimo – pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku. Nagrinėjamu atveju tokio susitarimo, kaip matyti iš teismui pateiktos 2022 m. gegužės 13 d. Notarų rūmų pažymos Nr. S-197, nebuvo formaliai sudaryta, atitinkamai darytina išvada, jog nebuvo išreikšta tuometinių sutuoktinių valia dėl turto įsigijimo vien asmeninėn tik vieno iš jų nuosavybėn, todėl tokiu atveju taikytina prezumpcija, jog butas, adresu (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad butai, kuriuos sutuoktiniai įsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymą iki šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies papildymo (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis 1998-07-02 įstatymu Nr. VIII-847 papildyta sakiniu „Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kuriuo sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas“) taip pat laikomi bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes ši įstatymo pataisa apima ir turi būti taikoma butų privatizavimo santykiams, atsiradusiems nuo pat Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999-09-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/1999). Todėl, remiantis nurodytu, net jei ir egzistuotų tarp sutuoktinių susitarimas dėl buto privatizavimo, jis negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti sutuoktinių bendrosios/asmeninės nuosavybės teisių į santuokos metų privatizuotą minėtą butą.
25. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog J. Š. butus (pirma, esantį (duomenys neskelbtini), vėliau jį pardavus, už gautas (asmenines) lėšas įgijus kitą butą, adresu (duomenys neskelbtini)) įgijo už asmenines lėšas ir asmeninės nuosavybės teise, dėl to buvo išreiškusi valią ir to siekė.
26. Santuokoje už asmeninės nuosavybės teise priklausančias lėšas sutuoktinio įgytas turtas gali būti pripažįstamas asmenine jo nuosavybe tik tuo atveju, jei buvo įvykdyta CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta sąlyga – aiškiai išreikšta valia įgyti turtą būtent asmeninėn nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose. Taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesutaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012).
27. Pirmiausiai pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantė, byloje nėra nei vieno įrodymo, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), būtų įsigytas/privatizuotas išimtinai iš J. Š. asmeninių lėšų. Ieškovė nurodo, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), J. Š. buvo įgytas už pastarosios turėtus investicinius čekius, tačiau šiuos ieškovės teiginius paneigia Privatizavimo sutartyje esantys duomenys, t. y. pačioje buto, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartyje aiškus ir nedviprasmiškas įrašas apie tai, kad pirkėja už butą sumokėjo 39 071 rublius į N. Vilnios seniūnijos valdybos sąskaitą Nr. 1609201 APB N. Vilnios skyriuje grynais pinigais (kvito Nr. 0437-9, data – 1993-02-22). Taigi, esant tokiai formuluotei pačioje pirkimo – pardavimo sutartyje ir nesant jokių kitų įrodymų, įskaitant tiesioginį įrašą pačioje pirkimo – pardavimo sutartyje (nors jos 2 punkte buvo galimybė įrašyti, kiek sumokėta už perkamą butą „valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis“) dėl atsiskaitymo už butą formos (pvz., investiciniais čekiais, valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis), dėl lėšų, kuriomis buvo atsiskaityta už butą, pobūdžio, kilmės (ar tai asmeninės vieno iš sutuoktinių lėšos, ar bendros lėšos), nėra jokio, o juo labiau pakankamo, pagrindo išvadai, jog butas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas vien už asmenines J. Š. lėšas / čekius, atitinkamai kad jis laikytinas asmenine jos nuosavybė, ir pagaliau, kad jį pardavus, gautos lėšos taip pat laikytinos asmeniniu J. Š. įnašu į naujai nupirktą butą, adresu (duomenys neskelbtini).
28. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nei vienoje iš minėtų butų įsigijimo sutarčių nėra nurodyta, kad turtas įgyjamas asmeninėn vieno iš sutuoktinių nuosavybėn, taip pat tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta, įforminta bei išviešinta ir po ginčo buto įsigijimo; vien ta aplinkybė, kad kaip pirkėjas 1995 m. pirkimo – pardavimo sutartyje nefigūruoja S. Š. nereiškia, kad jis netapo turto bendraturčiu.
29. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti. Bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti būtina įvertinti ne tik pajamų ar turto šaltinį ir įgijimo laiką, bet ir naudojimo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018; 2021-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-313/2021). Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog bute, adresu (duomenys neskelbtini), gyveno tiek J. Š., tiek S. Š., tiek jų sūnus P. Š., kas reiškia, kad butas laikytinas šeimos gyvenamąja patalpa, naudojama šeimos poreikiams tenkinti. Dėl to darytina išvada, kad ginčo turtas atitinka bendrosios jungtinės nuosavybės paskirtį, nes buvo įsigytas bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti.
30. Apeliantė taip pat remiasi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-2952-37/2004, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl S. Š. iškeldinimo iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesivadovavo šiuo sprendimu, nors jame ir buvo nustatyti nagrinėjamai bylai reikšmingi prejudiciniai faktai, pvz., kad J. Š. nuosavybės teise priklauso butas, adresu (duomenys neskelbtini); kad J. Š. yra įspėjusi nuomininką S. Š. apie nuomos sutarties nutraukimą, nes jis nemoka komunalinių mokesčių; kad teismas nusprendė iškeldinti atsakovą S. Š. ir ieškovei J. Š. nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini).
31. Visų pirma, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo nesutikti, 2004 m. iškeldinimo byloje nebuvo sprendžiamas ginčo turto teisinio režimo (asmeninis ar bendras sutuoktinių turtas) klausimas, atitinkamai nebuvo teismo konstatuota, jog ginčo butas yra asmeninis ieškovės turtas.
32. Antra, byloje atitinkamos aplinkybės buvo nustatytos sprendimu už akių, taigi įrodymai teismo buvo vertinti formaliai, sprendimas buvo priimtas S. Š. nedalyvaujant. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką prejudicinių faktų taisyklė, reiškianti, kad nebereikia įrodinėti faktų, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, netaikytina teismo nutartims, išskyrus apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuriomis išsprendžiama byla, teismo sprendimams už akių bei teismo įsakymams. Šie dokumentai kitose bylose vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013).
33. Pagaliau, nagrinėjamu atveju byloje egzistuoja viešas interesas užtikrinti ir neveiksniu asmeniu esančio atsakovo P. Š., kuris buvo testatorės J. Š. bei jos buvusio sutuoktinio S. Š. sūnus, teises bei turtinius interesus, tuo pačiu abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyrą, kuri šiuo atveju, patenkinus ieškovės ieškinį, būtų pažeista ir iškreipta, kadangi atsakovas netektų nuosavybės teisės bent į dalį vienintelio savo gyvenamojo būsto, kuris buvo suteiktas jo tėvams jam gimus, tėvams gyvenant santuokoje, kuriame pats atsakovas ilgą laiką faktiškai gyveno. Kaip matyti iš bylos medžiagos, mirus J. Š., Vilniaus miesto 4-ajam notarų biurui vedant paveldėjimo bylą, nebuvo įgyvendinta neveiksnaus atsakovo teisė į privalomąją palikimo dalį (pagal notarės A. A. 2021-07-26 raštą nebuvo iki nustatyto termino kreiptasi dėl privalomosios palikimo dalies nustatymo), tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, patenkinus ieškovės ieškinio reikalavimus, atsakovas netektų nuosavybės teisės į ginčo buto dalį.
34. Nagrinėjamu atveju, nepaisant paveldėjimo byloje pateikto testamento, CK 5.20 straipsnyje yra nustatyta, kad palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau.
35. Testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Šis principas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų ir yra įtvirtintas CK 5.20 straipsnio 1 dalyje, kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, be adekvačios priežasties nušalina nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį. CK 5.20 straipsnio nuostatos taikytinos tik tuo atveju, kai paveldima pagal testamentą. Taigi, įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisę į privalomąją palikimo dalį, atitinkama apimtimi apribojo testamento laisvės principo veikimą. Įstatymų leidėjo nustatyta, kad teisę į privalomąją palikimą dalį turi tik CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, o testatorius šiems asmenims neskyrė turto arba skyrė mažiau negu pusę tos dalies, kuri tektų paveldint pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-05 nutartis civilinėje byloje 3K-3-258-219/2016).
36. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, spręstina, kad net jei ir laikytume, kad visas butas yra J. Š. asmeninė nuosavybė, atsakovas turėtų teisę į privalomą palikimo dalį – ½ dalį ginčo buto, adresu (duomenys neskelbtini), kurį, atsakovui P. Š. išdavus paveldėjimo teisės liudijimą po tėvo S. Š. mirties, kaip tik ir priklauso šiuo metu. Taigi, bet kuriuo atveju rezultatas būtų vienodas – atsakovas turėtų teisę į atitinkamą dalį buto, nepaistant motinos testamento.
37. Apibendrinant tai, kad išdėstyta aukščiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad santuokos metu įgytas (privatizuotas) butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo bendroji jungtinė sutuoktinių J. Š. ir S. Š. nuosavybė, todėl vėliau jį pardavus ir už gautas lėšas įsigijus kitą butą, adresu (duomenys neskelbtini), pastarasis taip pat laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių J. Š. ir S. Š. nuosavybė; tuo tarpu ieškovei nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nepaneigus šios bendrosios sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos, laikytina, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovės nei pagrindinio reikalavimo pripažinti butą, adresu (duomenys neskelbtini) asmenine mirusiosios J. Š. nuosavybe, nei iš to kylančių reikalavimų - panaikinti 2021-12-09 Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro mirusiajam S. Š. išduotą nuosavybės teisių liudijimą bei 2021-12-29 atsakovui P. Š. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į ½ dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).
Dėl bylos baigties
38. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą ir nurodė pakankamus argumentus, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos, byloje užtikrintos neveiksnaus asmens teisės bei abiejų ginčo šalių turtinių interesų pusiausvyra, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40. Atmetus apeliacinį skundą ir palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantės (ieškovės) patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos, tuo tarpu iš ieškovės M. S. ieškovo P. Š. globėjos BĮ „Valakampių socialinių paslaugų namai“ naudai priteistinos 600 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis), kurios pagrįstos teismui pateiktais rašytiniais įrodymais ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių.
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Apeliantės (ieškovės) M. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškovo P. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) globėjos biudžetinės įstaigos „Valakampių socialinių paslaugų namai“ (į. k. 190998090, buv. Rukeliškių g. 44, Vilnius) naudai 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Donata Kravčenkienė
Kristina Lysionok
Renata Volodko