Baudžiamoji byla Nr. 2K–156/2009
Procesinio sprendimo kategorijos
2.4.7; 2.3.6.4.5.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,
nuteistajam E. L.,
nuteistojo E. L. gynėjui Adomui Liutvinskui,
nuteisto juridinio asmens UAB „L“ atstovui A. S. ir gynėjui advokatui Stanislovui Butkevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. ir nuteisto juridinio asmens UAB „L“ atstovo A. S. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 9 d. išteisinamais nuosprendis panaikintas ir dėl kaltinimo dalies pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 270 straipsnio 2 dalį priimtas apkaltinamas nuosprendis: E. L. pripažintas kaltu pagal BK 270 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 10 400 Lt (80 MGL) dydžio bauda; UAB „L“ pripažinta kalta pagal BK 270 straipsnio 2 dalį ir nubausta 65 000 Lt (500 MGL) bauda. Priteista iš UAB „L“ 176 229 Lt gamtai padarytos žalos atlyginimo Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui.
Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria E. L. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, – dėl šio kaltinimo byla nutraukta.
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 9 d. nuosprendžiu E. L. išteisintas: pagal BK 270 straipsnio 2 dalį, neįrodžius dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu); pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu); juridinis asmuo UAB „L“ pagal BK 270 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu).
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo E. L. ir jo gynėjo A. Liutvinsko, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, nuteisto juridinio asmens UAB „L“ atstovo A. S. ir gynėjo S. Butkevičiaus, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo E. L. ir nuteisto juridinio asmens UAB „L“ atstovo kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, panaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, E. L. ir UAB „L“ nuteisti pagal BK 270 straipsnio 2 dalį už tai, kad E. L. 2005 m. spalio mėnesį (tiksli data ir laikas nenustatyti), pažeidė aplinkos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus: 1992 m. sausio 21 d. Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 5 dalies reikalavimus, pagal kuriuos nurodoma, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, eksploatuojantys ūkinės veiklos objektus ar vykdantys ūkinę veiklą, kai nereikalingas leidimas, privalo laikytis tokiems objektams bei veiklai nustatytų aplinkos apsaugos normatyvų ir standartų; 1998 m. birželio 16 d. Atliekų tvarkymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kur nurodoma, kad atliekos turi būti tvarkomos taip, kad nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai; 10 straipsnio 1 dalį, kur nurodoma, kad atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė turi turėti atliekų naudojimo ar šalinimo techninį reglamentą, detaliai apibrėžiantį visas atliekų priėmimo, saugojimo, naudojimo, šalinimo, aplinkos stebėsenos (monitoringo) ir kontrolės operacijas, užtikrinančias aplinkos apsaugą ir visuomenės sveikatos saugą; 12 straipsnio 1 dalį, reikalaujančią, kad įmonės, kurios surenka, saugo, šalina ar naudoja pavojingas atliekas, turi gauti licenciją Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka; 14 straipsnio 1 dalį, kur nurodoma, kad pavojingų atliekų susidarymo, surinkimo, saugojimo, vežimo, rūšiavimo, naudojimo, šalinimo metu negalima šių atliekų skiesti ir maišyti su jokiomis atliekomis ar medžiagomis; 15 straipsnį, nurodantį, kad saugomos arba vežamos pavojingos atliekos turi būti supakuotos ir paženklintos; 17 straipsnio 1 ir 2 dalis, nurodančias, kad pavojingos atliekos vežamos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytus pavojingų krovinių vežimo reikalavimus ir kad perduodant tvarkyti ar vežti pavojingas atliekas, privaloma turėti pavojingų atliekų specialios formos lydraštį; taip pat pažeidė 2003 m. gruodžio 30 d. aplinkos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ Nr. 722 51 punkto reikalavimą, kad atliekos, kurių susidarymas nėra tiesiogiai susijęs su gamybos procesais ir kurios susidaro nereguliariai (remonto metu, biuro įrangos keitimo ir priežiūros metu ir t. t.), jei jų tvarkymas nėra apibrėžtas leidime, įmonėse ir organizacijose turi būti rūšiuojamos ir tvarkomos, vadovaujantis šių atliekų tvarkymo reikalavimais arba savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimais; 55 punktą, kuriame nurodoma, kad saugomos, vežamos pavojingos atliekos turi būti supakuotos taip, kad nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai; 55.1 punktą, kuriame nurodoma, kad pakuotės, konteineriai turi būti sukonstruoti ir pagaminti taip, kad juose esančios pavojingos atliekos negalėtų išsipilti, išsibarstyti, išgaruoti ar kitaip patekti į aplinką; 58 punktą, kuriame nurodoma, kad vežant pavojingas atliekas būtina turėti pavojingų atliekų lydraštį, kuris pridedamas kaip priedas prie sąskaitos faktūros ir krovinio važtaraščio, patvirtinto Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka; 69 punktą, kuriame nurodoma, kad pavojingas atliekas naudojančios ar šalinančios įmonės visus pavojingų atliekų naudojimo ar šalinimo darbo etapus turi registruoti pavojingų atliekų naudojimo ar šalinimo įmonės darbo žurnale. E. L. davė nurodymus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems UAB „L“ darbuotojams sutvarkyti ir išvežti dviejų mazuto rezervuarų likusias dalis su naftos produktais – mazutu, priklausiusias UAB „L“, buvusias (duomenys neskelbtini); išvežus ir išpylus 4,4 t mazuto ir 60 t statybinio laužo, užteršto mazutu, į (duomenys neskelbtini) miesto ribose esančią UAB „X“ priklausančią teritoriją – lignino laukus – padaryta didelė 104 000 Lt žala gyvūnijai, augmenijai ir aplinkai.
Be to, panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl E. L. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu), apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį dėl E. L. nutraukė, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. L. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 2 d. apkaltinamąjį nuosprendį dėl esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir palikti galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 9 d. išteisinamąjį nuosprendį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teismų praktikos taikant šias Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, dėl to neužtikrino teisingumo vykdymo ir baudžiamojo proceso paskirties (BPK 1 straipsnis), pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą (BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalys); taip pat pažeidė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias asmuo negali būti laikomas kaltu, jei tai neįrodyta.
Kasatorius teigia, kad Panevėžio apygardos teismo išvados, pripažįstant kaltę, neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatų, argumentai yra prieštaringi ir netikslūs. Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas spėlionėmis ir prielaidomis, o ne objektyviais ir leistinais įrodymais. Be to, teismo išvados nemotyvuotos, dėl to padaryta BPK 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 ir 3 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies ir 331 straipsnio pažeidimų.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra nė vieno tiesioginio įrodymo, leidžiančio daryti išvadą, kad būtent E. L. bei jo vadovaujama įmonė „L“ ir jos darbuotojai padarė nusikalstamą veiką – pažeidė įvairius gamtosaugos įstatymus, išveždami dviejų mazuto rezervuarų dugnus su mazuto likučiais bei statybiniu laužu į lignino laukus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė kasatoriaus nusikalstamų veiksmų (veikimo ar neveikimo), asmenų, vykdžiusių pervežimą, ir transporto priemonių, kuriomis buvo vežamos užterštos medžiagos, taip pat nenustatė tikslaus nusikalstamos veikos padarymo laiko. Iš liudytojų K. M., R. P. ir A. J. parodymų matyti, kad ieškant, kas atvežė ir išpylė atliekas lignino laukuose, buvo tyrinėjamas kelias, kurio nelygiose vietose, ties pervažomis rasta žemių su mazutu dribsnių, panašių į lignino laukuose esančių sankaupų. Tačiau apie tai liudytojai sprendė tik vizualiai, o medžiagų cheminė sudėtis nebuvo nustatyta, todėl nėra pakankamo pagrindo teigti, kad minėti dribsnių pėdsakai rodo atliekų išvežimo vietą bei jų gabenimą, juo labiau kad jie jau buvo automobilių išvažinėti. Be to, minėtų liudytojų nuomone, žemių su mazuto priemaišomis pakeliui pribyrėjo vežant atliekas savivartėmis mašinomis, kai tuo tarpu UAB „L“ turi tik automobilius „Man“ su aukštais ir sandariais kėbulais, kuriais vežant atliekos negalėtų iškristi.
Kasatorius E. L. atkreipia dėmesį į tai, kad iš Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių rajono agentūros 2001 m. spalio 9 d. Aplinkos apsaugos įstatymo vykdymo patikrinimo akto matyti, jog nurodymai sutvarkyti pavojingas atliekas buvo duoti likvidacinės komisijos pirmininkui R. P., bet ne UAB „L“. Be to, šis aktas yra neteisėtas, nes juo nurodymai galėjo būti duoti UAB „K“, kuri pagal 2000 m. gruodžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo pastatus, jos teritorijoje buvo du UAB „L“ mazuto rezervuarai ir tik juos pašalinus būtų galima parengti detalųjį planą, pasidalyti teritorijomis; ši dalis tektų UAB „K“, kuri ir buvo atsakinga už pavojingų atliekų likvidavimą ir, yra pagrindo manyti, kad buvo suinteresuota neleistinu aplinkos sutvarkymu. Apie tai minėtos agentūros vedėjas K. M. turėjo žinoti. Kasatorius nurodo, kad nei jis, nei UAB „L“ neturėjo jokio motyvo padaryti inkriminuotą nusikalstamą veiką. Be to, UAB „L“ įsipareigojimą dėl atliekų sutvarkymo įvykdė iki 2005 m. rudens. Taigi neaišku, dėl kokių priežasčių atsakomybė perkelta kitiems asmenims. Į minėtas aplinkybes, tinkamai įvertintas pirmosios instancijos teismo, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad UAB „L“ turėjo tik dvi mazuto cisternas, o pagrindas po jomis, aikštelė, kurioje jos buvo, bendrovei nepriklausė. Atsižvelgiant į tai, kaltinime ir pasakyta, kad įmonės vadovas davė nurodymą sutvarkyti ir išvežti dviejuose mazuto rezervuaruose likusias dalis su naftos produktu – mazutu. Esant tokioms aplinkybėms bendrovės darbuotojai, o ir pati bendrovė neturėjo jokio tikslo vežti ne tik betono, geležies atliekų, bet ir po cisternomis ar aplink jas buvusio grunto, juo labiau kad ir aplinkos apsaugos tarnybos nurodymas buvo sutvarkyti tik pavojingas atliekas.
Kasatorius pažymi, kad minėtame Kauno rajono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių rajono agentūros 2001 m. spalio 9 d. Aplinkos apsaugos įstatymų vykdymo patikrinimo akte (T. 1, b. l. 21-22) nustatyta, jog AB „K G“ (esančios (duomenys neskelbtini)) mazuto sandėlyje dviejuose 400 m3 rezervuaruose yra 15–20 cm mazuto sluoksnis, t. y. 5–7 m3 mazuto; nulinė talpa užpildyta 80 proc., virš vandens – 0,2–0,35 m mazuto sluoksnis, tai – 10 m3 mazuto. 2005 m. lapkričio 18 d. tyrimų protokole Nr. 3AT-435 užfiksuota, kad naftos produktai, paimti iš UAB „L“ teritorijoje esančios mazuto saugyklos, palyginus juos su tyrimų protokole Nr. 3 AT-423 užfiksuotais mėginiais (iš lignino laukų bei UAB „L“ mazuto saugyklos teritorijos) – skirtingi. Kasatorius pabrėžia, kad tai reikšminga; mėginiai ir negali būti vienodi, nes UAB „L“ 2005 m. vasarą iš buvusių rezervuarų mazutą suvežė į savo teritoriją – rezervuarą, esantį (duomenys neskelbtini), o mėginiai buvo paimti iš nenustatytų asmenų suvežtų atliekų. Tai, kad mazutas buvo pervežamas vasarą, o ne rudenį, patvirtina liudytojų (tvarkiusių teritoriją darbininkų) G. K., N. M., E. K., A. U., R. M. parodymai, taip pat UAB „K“ darbuotojų S. N. (mačiusio darbininkus semiant mazutą iš cisternų ir kažkur vežant) ir K. R. paaiškinimai. Tačiau byloje netirta, koks likimas toje pačioje teritorijoje buvusios nulinės talpos, kurioje buvo toks pats kiekis (apie 10 t) mazuto, tariamai rasto laukuose. Tai, kad mazutas iki šiol tebėra UAB „L“ teritorijoje, patvirtina ir liudytojas K. M., kurio parodymais rėmėsi apygardos teismas.
Kasatoriaus manymu, svarbi yra liudytojo K. M. nuomonė, kad mazuto talpų pylimai stovėjo ant smėlio pagrindo, kad pylimo galėjo būti daugiau kaip 50 m3, todėl jei ši masė būtų buvusi kur nors išvežta, būtų buvusi rasta. Byloje nepateikta įrodymų, kad lignino laukuose išpiltose krūvose buvo smėlio priemaišų, nenustatyta, kokio kiekio buvo mazuto talpų pylimai, todėl išvada, kad atliekas su mazutu išpylė UAB „L“ – niekuo nepagrįsta. Kasatoriui kelia abejonių apeliacinės instancijos teismo argumentacija, kai remiamasi liudytojo K. R. parodymais apie tai, jog UAB „L“ išvežė statybų laužą neva 2005 m. rudenį, nes, pagal šio liudytojo parodymus, jis 2004 m. matė UAB „L“ darbininkus pjaustant cisternas (ši aplinkybė nesusijusi su kaltinimu). Be to, pats K. R. apie tai, kad viską išvežė UAB „L“, pareiškė tada, kai į jo įmonės teritoriją atvyko asmenys, sekę mazutu užterštos žemės pėdsakais (tai rodo prieštaravimą K. R parodymuose).
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus (kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti procesinėmis priemonėmis). Taigi išvados apie kaltę grindžiamos ir ne pagal baudžiamojo proceso normas gautu daiktiniu įrodymu – įvykio vietoje rastu metalo kampuočiu, kuris paimtas ir perduotas saugoti suinteresuotos bendrovės atstovams (t. y. paimtas ir saugotas neteisėtais būdais). Be to, pagal liudytojo A. J. parodymus, toks metalo kampuotis yra nuo valomųjų įrenginių, kurie priklauso UAB „K“. Minėti valomieji įrenginiai buvo apie 10–15 m atstumu nuo UAB „L“ metalinių rezervuarų. Kur dingo valomieji įrenginiai – nesiaiškinta, metalinių rezervuarų taip pat neliko, teritorija toje vietoje išlyginta.
Kasatorius nurodo, kad teismas, vertindamas gamtai padarytą žalą, dirbtinai nustatė rasto mazuto kiekį – tokį pat, koks buvo UAB „L“ priklaususiose cisternose. Byloje esanti medžiaga (Kauno rajono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių rajono agentūros 2001 m. spalio 9 d. Aplinkos apsaugos įstatymų vykdymo patikrinimo aktas) akivaizdžiai rodo, kad UAB „L“ cisternose galėjo būti tik apie 5–7 tonos mazuto. Tuo tarpu pagal liudytojų A. J bei AB „LI“ geodezininkės M. D. parodymus įvykio vietoje jo rasta apie 10 tonų; esą lignino laukuose buvo tokie jo kiekiai, kad vietomis net susikaupė mazuto akivarai. Kaltinime taip pat nurodyta, kad buvo išvežta ir išpilta 10 tonų mazuto. Taigi šie didesni kiekiai rodo, kad nėra pagrindo teigti, jog mazutas išvežtas iš UAB „L“ priklausiusių rezervuarų (kur mazuto buvo mažiau). Nepaneigti ir kasatoriaus bei UAB „L“ atstovo A. S. paaiškinimai, kad mazutas ir gruntas buvo išvežti iš nulinės talpos ir valomųjų įrenginių ir kad gruntas – iš kitai bendrovei priklausančios teritorijos. Tokias aplinkybes patvirtina ir 2001 m. spalio 9 d. aktas (T. 1, b. l. 21) bei R. P. parodymai apie mazuto kiekius.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad Panevėžio apygardos teismas ištyrė liudytojų parodymus, tačiau kai kuriais jų – UAB „L“ įmonės darbuotojų parodymais – nesirėmė, motyvuodamas tuo, kad jie suinteresuoti bylos baigtimi dėl asmeninių santykių. Tačiau dalis apklaustųjų jau nedirba minėtoje bendrovėje. Be to, šis teismas be pagrindo neatsižvelgė į pateiktus daiktinius įrodymus – važtaraščius (kai kurie jų ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo tirti), kuriuos pildė kiekvienas vairuotojas atskirai, todėl šie neturėjo priežasčių pateikti netikrus duomenis ar netinkamai pildyti dokumentus. Kasatoriaus nuomone, minėti įrodymai yra objektyvūs, todėl pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso teisės normų, reikalaujančių išvadas pagrįsti tinkamai ir teisingai įvertintų bylos įrodymų visuma. Tuo tarpu nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, esą išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas daliai įrodymų suteikė viršenybę prieš kitus įrodymus.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir taip pažeidė svarbias baudžiamosios atsakomybės nuostatas, įtvirtintas BK 2 straipsnio 4 dalyje, 3 straipsnio 2 dalyje. Apkaltinamajame nuosprendyje, kuris yra neteisėtas, konstatuotos tik tam tikros faktinės aplinkybės, apibendrinti įrodymai, o išvados dėl nusikalstamos veikos požymių buvimo ir veikos kvalifikavimo teisiškai nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas, įžvelgdamas E. L. veikoje BK 270 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą – aplinkos apsaugos bei pavojingų atliekų tvarkymo, gamtos išteklių naudojimo taisyklių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos teisės aktuose, pažeidimus, nenustatė neteisėtų įsakymų darbuotojams davimo fakto, darbuotojų veiksmų prisidedant prie neva padarytos nusikalstamos veikos, taip pat priežastinio ryšio tarp jų veikos ir padarinių.
BK 270 straipsnio 2 dalies dispozicija yra nukreipiamoji – tiesiogiai nurodanti į to paties straipsnio 1 dalį, todėl, nenustačius kaltinamojo kaltės įvykdžius BK 270 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, negalima priimti apkaltinamojo nuosprendžio pagal šio straipsnio 2 dalį. Kadangi minėto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, baudžiamajai atsakomybei kilti būtina sąlyga yra didelės žalos padarymas gyvūnijai, augmenijai arba kitų sunkių padarinių atsiradimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tik teoriniais galimos kilti žalos aplinkai apskaičiavimais (pateiktais Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento) nenustatė realios žalos dydžio. Preliminarūs skaičiavimai padaryti remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. D1-476 patvirtinta metodika dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo, taikant 31 punkto 5 formulę. Minėto poįstatyminio akto 19 punkte teigiama, kad faktinis išmestų (išleistų) į aplinką teršalų arba atliekų kiekis nustatomas tiesioginiais (instrumentiniais) matavimais, fiksuojant išmestų (išleistų) teršalų arba atliekų kiekį, bei teoriniais skaičiavimais. Jei nė vienu iš minėtų būdų to atlikti neįmanoma, į aplinką išmestų (išleistų) teršalų arba atliekų kiekis nustatomas vizualiai.“ Apkaltinamajame nuosprendyje pateiktas išpilto mazuto kiekio apskaičiavimas padarytas remiantis Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių rajono agentūros 2001 m. Aplinkos apsaugos įstatymo vykdymo patikrinimo akto duomenimis, tačiau neįsitikinus, ar tie duomenys atitinka tikrąją padėtį. Nuo 2001 m. iki 2005 m. mazuto kiekis cisternose galėjo pakisti. Pasak liudytojo K. M., mazuto kiekis (duomenys neskelbtini) esančiose cisternose netikrintas, o cisternose, esančiose (duomenys neskelbtini), buvo tikrinamas kasmet, tačiau jokių patikrinimo aktų nėra, be to, šis liudytojas neneigė, kad mazuto kiekis galėjo kisti. Taigi nebuvo nustatytos reikšmingos bylai aplinkybės (dėl mazuto kiekio). Kasatorius nurodo, kad iš tiesų (duomenys neskelbtini) buvusiose cisternose mazuto nebeliko, nes jis buvo pervežtas į „L“ teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), todėl negalėjo būti išpiltas lignino laukuose. Apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad mazuto kiekis cisternose nuo 2001 m. iki 2005 m. išliko toks pat, yra niekuo nepagrįsta prielaida, todėl ir žalos aplinkai dydis negalėjo būti tiksliai nustatytas, juo labiau pagal metodą, kurį teismas pripažino esant netinkamu ir juo nesirėmė; be to, teismas pripažino neleistinais įrodymais ir geodezinius matavimus. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad išpilto grunto kiekis taip pat apskaičiuotas remiantis ta pačia aplinkos ministro patvirtinta metodika, t. y. nustatant vizualiai. Realiai atsiradusi žala, jos pobūdis ir dydis gali būti nustatyti tik remiantis kvalifikuoto specialisto išvadomis, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepasinaudojo tokia įrodymų rūšimi. Kasatoriaus įsitikinimu, atlikti žalos aplinkai skaičiavimai tėra teoriniai ir menami, nepagrįsti objektyviais ir tikrais duomenimis, o spėliojimais ir šabloniškomis formulėmis, todėl gali parodyti tik galimos atsirasti žalos aplinkai dydį, bet ne realiai kilusios (tai nėra tapačios sąvokos).
Kasatorius pažymi, kad minėto aplinkos ministro įsakymo „Dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos“ 2 punkte nurodyta, jog ši metodika skirta įvertinti žalą aplinkai (jos komponentams), kuri pasireiškia tolimesnėje ateityje. Metodikos 3 punkte yra numatyta, kad nustatyti žalos atlyginimo dydžių skaičiavimo metodai neįvertina žalos, padarytos juridiniams ir fiziniams asmenims, jų turtui arba interesams. Jei dėl padaryto pažeidimo teritorijos (aplinkos komponento) savininkas ar gamtos išteklių naudotojas patiria tam tikrų nuostolių, jis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Taigi žalos atsiradimas ir jos dydis turi būti nustatinėjami ir įrodinėjami kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o ne aplinkos ministro įsakymu patvirtintomis metodikomis. Vadinasi, teismai negalėjo objektyviai nustatyti svarbiausios aplinkybės – žalos dydžio, neįrodė jos atsiradimo ir taip pat negalėjo pagrįsti civilinio ieškinio.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis neva galėjo (buvo suinteresuotas) padaryti nusikalstamą veiką todėl, kad pagal 2002 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „L“ ir UAB „K G“ (T. 1, b. l. 66), UAB „L“ turėjo sutvarkyti aplinką ir utilizuoti su kitais objektais įgytas dvi mazuto cisternas (rezervuarus), esančias (duomenys neskelbtini). Tai yra tik prielaidos, nes įsipareigojimas buvo susijęs su dviejų cisternų utilizavimu, kuris ir buvo įvykdytas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka 2005 metų vasarą (tai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas). Aplinkybė, kad UAB „L“, nupirkdama pastatus iš AB „K G“, įsipareigojo sutvarkyti aplinką, dar nereiškia, kad įmonė turėjo tikslą teršti aplinką bei išvežti gruntą, kuris nėra ir nebuvo UAB „L“ nuosavybė (žemė po talpomis buvo ir yra kitos bendrovės nuosavybė). Nuteistasis E. L. atkreipia dėmesį, kad įrodinėjant motyvą ir tikslą, kaip subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, didelę reikšmę turi kaltinamo asmens parodymai, tačiau Panevėžio apygardos teismas jais nesirėmė, nesigilino, kas skatino kaltininkus daryti nusikalstamą veiką ir kokio rezultato šie siekė. Taigi šis subjektyvusis požymis nenustatytas.
Kasatorius pažymi, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 270 straipsnio 2 dalį atsirasti būtina sąlyga yra aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimas. Nors teismas įžvelgė E. L. veiksmuose aplinkos apsaugos bei pavojingų atliekų tvarkymo, gamtos išteklių naudojimo taisyklių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos teisės aktuose, pažeidimus, tačiau susiedamas juos su neįrodyta veika, suklydo ir dėl to priėmė neteisėtą nuosprendį, pažeisdamas BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kasatorius įsitikinęs, kad šios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių nenustatyta tiek, kad jam atsirastų baudžiamoji atsakomybė.
Kasatorius taip pat nurodo, kad nepagrįstai panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria jis išteisintas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu). Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė, remdamasis BPK 3 straipsnio l dalies 6 punktu (kai baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo reikalavimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą). Kasatoriaus manymu, toks teismo sprendimas būtų pagrįstas, jeigu jis (E. L.) būtų padaręs šią nusikalstamą veiką, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad nėra įrodymų, patvirtinančių E. L. kaltę padarius minėtą nusikalstamą veiką. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant atsakomybės pagal BK 183 straipsnio 1 dalį klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo liudytojų U. parodymais, neleistinai gautais tendencingos apklausos metu (nes abu liudytojai apklausti tuo pačiu metu tyrėjos V. E. kabinete). Taigi apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti įrodymus dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nes nustatytos aplinkybės turėjo reikšmės vertinant duomenis ir dėl veikos, numatytos BK 270 straipsnio 2 dalyje.
Kasaciniu skundu nuteisto juridinio asmens UAB „L“ atstovas A. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 2 d. apkaltinamąjį nuosprendį dėl esminių BPK pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir palikti galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 9 d. išteisinamąjį nuosprendį.
Kasaciniame skunde pripažįstama, kad E. L. turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui – UAB „L“, priimti sprendimus šio asmens vardu ir kontroliuoti jo veiką, t. y. šie požymiai atitinka BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatas, apibūdinančias subjektą ir susijusias su juridinio asmens atsakomybe.
Kasatorius A. S. nesutinka su Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu todėl, kad inkriminuotos nusikalstamos veiklos, numatytos BK 270 straipsnio 2 dalyje, įmonė per savo vadovą E. L. nepadarė. Nebuvo teisinio pagrindo pripažinti E. L. kaltu, o nesant jo kaltės negali atsakyti ir UAB „L“. BK 20 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą.
Kasatorius pabrėžia, kad fizinio asmens (šiuo atveju – E. L.) veikimas įmonės interesais yra viena iš būtinų sąlygų pripažinti juridinį asmenį kaltu pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau apie tai nuosprendyje nepasisakyta, taip pat neįvardyti ir patys interesai, jų pobūdis.
UAB „L“ atstovo kasaciniame skunde nurodyti visiškai analogiški teiginiai ir argumentai, kaip ir nuteistojo E. L kasaciniame skunde, todėl jie nekartojami.
Nuteistųjų E. L. ir juridinio asmens UAB „L“ atstovo kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendis naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu).
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1 ir 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimų
Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį bei priėmė E. L. ir juridinį asmenį UAB „L“ apkaltinantį nuosprendį. Kaltinimai šiems asmenims – fiziniam ir juridiniam – susiję, tačiau visais atvejais, aprašant pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybes, būtina nurodyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, o po to atskleisti šios veikos turinį. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „L“ pateiktame kaltinime suformuluota, jog ši bendrovė pažeidė aplinkos apsaugos taisykles ir patraukta baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 270 straipsnio 2 dalį už jai vadovavusio bei jos veiklą kontroliavusio generalinio direktoriaus E. L. padarytą nusikalstamą veiką. Kaip teisingai pastebėta UAB „L“ atstovo kasaciniame skunde, juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę reglamentuoja BK 20 straipsnis, kuriame nurodyta, kad juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Taip pat juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl vadovaujančias pareigas ėjusio asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės. Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išdėstydamas pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybes, neįvardijo juridinio asmens (UAB „L“) ir nenurodė faktinių aplinkybių, pagal BK 20 straipsnio nuostatas apibrėžiančių juridinio asmens atsakomybę, taip pat – ir atitinkamų kaltinime pateiktų dalies svarbių nusikalstamos veikos aplinkybių. Šiuo aspektu dėl juridinio asmens atsakomybės, atsižvelgiant į minėtas BK 20 straipsnio nuostatas, nuosprendyje iš esmės nepateikti ir motyvai, pagrindžiantys UAB „L“ nuteisimą. Dėl išvardytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys neatitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių ir 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas turėtų ištaisyti minėtus trūkumus.
Be to, apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įrodymus įvertinti pagrindžiant tai išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Spręsdamas E. L. ir UAB „L“ kaltės ir baudžiamosios atsakomybės klausimus teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl E. L. inkriminuotų veiksmų – nurodymų davimo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems UAB „L“ darbuotojams sutvarkyti ir išvežti iš mazuto rezervuarų likusią naftos produktų dalį. Pasisakydamas apie tai apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, rėmėsi liudytojo G. K parodymais, tačiau išsamiai neatskleidė, kokios šio liudytojo parodytos aplinkybės patvirtina nurodymo sutvarkyti mazuto saugyklą faktą, G. K. parodymų nepalygino su kitais bylos duomenimis, taip pat nenurodė, kokias konkrečias aplinkybes patvirtina (ar paneigia) nuosprendyje minėti liudytojai E. K., A. U., N. M.
Sprendžiant atsakomybės pagal BK 270 straipsnį klausimą, svarbu nustatyti ne tik žalos dydį, bet ir tai, ar žala galima (BK 270 straipsnio 1 dalis), ar atsiradę padariniai realūs (BK 270 straipsnio 2 dalis). Nustatant šias reikšmingas aplinkybes ir pateikiant dėl to išvadas, teismas turėtų išsamiai išnagrinėti tiek byloje esančius rašytinius įrodymus – aplinkos apsaugos vykdymo patikrinimo aktus, tiek patikrinimus atlikusių asmenų paaiškinimus, apklausti geodezininkę M. D. dėl aplinkos užterštumo kiekio nustatymo pagrindimo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės pažeidė šioje nutartyje nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl to byla nagrinėtina iš naujo apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Vytautas Piesliakas
Dalia Bajerčiūtė