Civilinė byla Nr. e2A-440-450/2021
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00097-2020-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.4; 2.6.8.11.1; 2.6.10.2.4.1; 3.3.1.20
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugsėjo 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. R. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Archyvita“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Archyvita“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Bona Domus“ ir A. J..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. R. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) pripažinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Archyvita“ 2019 m. spalio 2 d. pranešimu inicijuotą 2019 m. kovo 8 d. preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento (lot. ab initio); 2) iš atsakovės priteisti 57 396,80 Eur nuostolius, 5 procentų dydžio procesines palūkanas; 3) bylinėjimosi išlaidas.
2. Ginčas byloje kilo dėl preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties aiškinimo bei ieškovo teisės reikalauti žalos atlyginimo nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Ieškovas ieškinį grindė ieškovo, atsakovės ir trečiojo asmens UAB „Bona domus“ 2019 m. kovo 8 d. sudaryta preliminaria pirkimo–pardavimo sutartimi (toliau – Sutartis) dėl negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpos), perleidimo joje numatytomis sąlygomis. Pagal Sutartį šalys įsipareigojo Sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė parduotų, o ieškovas pirktų Patalpas (Sutarties 1.1. punktas). UAB „Bona Domus“ tinkamai įvykdžius Sutarties 2.1. punkte nurodytus įsipareigojimus ir pateikus pardavėjui atitinkamą nekilnojamojo turto registro išrašą, atsakovė ne vėliau kaip per 30 dienų įsipareigojo priimti visus sprendimus ir atlikti veiksmus reikalingus tam, kad sudaryti pagrindinę sutartį dėl Turto pardavimo ieškovui (Sutarties 2.2. punktas). Ieškovas nurodė, kad UAB „Bona domus“ įvykdė įsipareigojimus ir pilnai užbaigė daugiabučio namo statybas; 2019 m. rugsėjo 11 d. statybos užbaigimo aktu Nr. ACCA-20-190911-00283 daugiabutis namas buvo pripažintas tinkamu naudoti. Atsakovė 2019 m. spalio 2 d. raštu Nr. 1R-94 informavo ieškovą, jog tinkamai neįvykdžius Sutarties 2.1 punkto reikalavimo iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. pilnai pabaigti daugiabučio namo statybas, pripažinti tinkamu naudoti ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre (statybos darbai užbaigti 2019 m. rugsėjo 11 d.; Nekilnojamojo turto registre duomenys užregistruoti 2019 m. spalio 7 d.), Sutartis nuo 2019 m. spalio 8 d. vienašališkai nutraukiama; ieškovas yra vienintelis UAB „Bona Domus“ akcininkas ir vadovas, todėl būdamas suinteresuotas, kad Sutartis būtų įvykdyta, turėjo imtis visų priemonių, jog įmonė įsipareigojimus įvykdytų nustatytais terminais. Ieškovas teigia, kad dėl termino praleidimo buvo kaltas ne jis, o UAB „Bona Domus“, tai lėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, todėl, atsakovės manymu, ieškinį dėl nuostolių atlyginimo ieškovas turėtų reikšti savo vadovaujamai įmonei, o ne atsakovei. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės Sutarties nutraukimu, atsakovei 2019 m. spalio 8 d. pateikė pretenziją dėl neteisėto Sutarties nutraukimo ir vengimo sudaryti pagrindinę turto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria pareikalavo atsakovės atšaukti neteisėtą Sutarties nutraukimą ir imtis veiksmų Sutarties 2.2. punkte numatytoms pareigoms įvykdyti, t. y. atlikti visus veiksmus reikalingus sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį. Šią pretenziją atsakovė atmetė; vėliau ieškovas iš viešai prieinamų duomenų sužinojo, jog vykdydama 2019 m. spalio 2 d. preliminarios sutarties Nr. PPS-05 sąlygas, atsakovė 2019 m. spalio 31d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. D2-4133 pardavė Patalpas A. A. ir A. A.. Ieškovas nurodo, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę Patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, ir nepagrįstai vienašališkai nutraukė Sutarties vykdymą; dėl atsakovės nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė nuostolius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apygardos teismas 2020 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas padarė išvadą, kad pagal Sutarties 2.1 ir 2. 2 punktus, buvo susitarta dėl organizacinių ir procedūrinių klausimų, kuriuos atlikus galėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis. Šalys konkretaus termino, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė Patalpų pirkimo–pardavimo sutartis, nenumatė. Sutartyje nėra nurodyta, kad trečiajam asmeniui praleidus Sutarties 2.1 punkte nurodytą terminą ar praleidus Sutarties 2.2 punkte numatytą 30 dienų terminą, šalių pareiga sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigtų. Be to, Sutarties 5.1 ir 5.2 punktuose šalys numatė pardavėjo ir pirkėjo atsakomybę, nepagrįstai šiems vengiant sudaryti pagrindinę sutartį ilgiau nei 2 (du) mėnesius. Esant šiems duomenims, teismas padarė išvadą, kad Sutartyje nebuvo numatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, todėl vertino, jog pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta per metus nuo Sutarties sudarymo.
5. Teismas nustatė, kad atsakovė UAB „Archyvita“ 2019 m. spalio 2 d. raštu informavo UAB „Bona Domus“ direktorių A. R., jog neįvykdžius Sutarties 2.1 punkto reikalavimų, Sutartis nuo 2019 m. spalio 8 d. vienašališkai nutraukiama; taip pat pateikė valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2019 m. spalio 2 d. išrašą, kuriame nurodytas patalpų baigtumas – 77 procentai.
6. Teismas vertino, kad ieškovas nevengė sudaryti pagrindinės sutarties – pastatas pripažintas tinkamu naudotis 2019 m. rugsėjo 11 d.; statybos užbaigimo aktas ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla perduota pastate įsteigtai daugiabučių namų savininkų bendrijai, jog bendrija įregistruotų statybos užbaigimą nekilnojamojo turto registre; ieškovas veikė sąžiningai ir aktyviai siekė sudaryti pagrindinę sutartį, o trečiojo asmens UAB „Bona Domus“ procedūrinio termino, numatyto Sutarties 2.1 punkte, praleidimas, nebuvo priežastimi nesudaryti pagrindinės sutarties.
7. Teismas konstatavo, kad dar galiojant 2019 m. kovo 8 d. Sutarčiai, atsakovė tarėsi dėl tų pačių pastatų pardavimo kitam asmeniui – A. A., su ja 2019 m. spalio 2 d. sudarė kitą preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, o vėliau, patalpas jai pardavė už 30 000 Eur. Tokį atsakovės elgesį teismas vertino kaip nesąžiningą ir nepagrįstą, vengiant su ieškovu sudaryti pagrindinę sutartį.
8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu šalis nutraukė sutartį dėl to, kad kita šalis ją pažeidė, ir per protingą terminą sudarė nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį, tai ji turi teisę reikalauti iš sutartį pažeidusios šalies kainų skirtumo bei kitų vėliau atsiradusių nuostolių atlyginimo. Vadovaujantis šia teisės norma, ieškovas kainų skirtumą turėtų skaičiuoti pagal nutrauktą (nesudarytą) sutartį pakeičiančią sutartį, jeigu jis tokią būtų sudaręs, o ne pagal galimą Patalpų rinkos vertę. Be to, ieškovas skaičiuodamas patalpų rinkos vertę, remiasi UAB „Ober-Haus“ duomenimis, kur nurodyta komercinės paskirties – prekybos patalpų pardavimo kainomis, kai atsakovė pardavė negyvenamas patalpas – pagalbinę patalpą, tai iš esmės savo verte nėra tapatūs turtiniai vienetai. Nors ieškovas byloje prašė skirti ekspertizę Patalpų rinkos vertei nustatyti, tačiau jo prašymas buvo atmestas, nes šių patalpų rinkos vertės nustatymas prarastos galimybės vertei nustatyti taikant CK 6.258 straipsnio 5 dalį, teismo vertinimu, teisinės reikšmės neturės.
9. Nors ieškovas nurodo, kad įsigydamas Patalpas už itin mažą kainą pagrįstai tikėjosi gauti kompensaciją už taikos derybose padarytas nuolaidas, kurią sudaro skirtumas tarp sutartinės Patalpų kainos ir Patalpų rinkos vertės, tačiau įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti nepateikia.
10. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teisme 2019 m. balandžio 3 d. civilinėje byloje Nr. e2-547-273/2019 patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią UAB „Bona domus“ atsisakė visų pareikštų reikalavimų A. J. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, o atsakovė A. J. atsisakė visų priešieškinio reikalavimų dėl skolos priteisimo. Kauno apylinkės teisme 2019 m. kovo 28 d. civilinėje byloje Nr. e-888-800/2019 pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovui A. R. dėl skolos priteisimo buvo patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią ieškovė A. J. atsisakė ieškinio reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad sudarant taikos sutartis šalys dėl Patalpų pardavimo bei kainos nustatymo nesitarė, be to, UAB „Archyvita“ nedalyvavo ir jokių konkrečių įsipareigojimų ieškovo atžvilgiu nebuvo priėmusi, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog preliminarioji pirkimo – pardavimo sutartis buvo taikaus susitarimo neatskiriama dalis. Be to, pasiekti susitarimai minėtose civilinėse bylose, teismo vertinimu, nepagrindė ieškovo prašomų priteisti nuostolių dydžio.
11. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė reikalaujamų priteisti netiesioginių nuostolių dydžio, todėl reikalavimą priteisti 57 396,80 Eur atmetė kaip nepagrįstą bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir pažymėjo, kad ieškovas preliminariojoje sutartyje numatytos baudos bei nuostolių, apskaičiuojamų kitais būdais, priteisti neprašė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
12. Atsakovė UAB „Archyvita“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1318-273/2020 motyvuojamąją dalį apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais ir ieškovo ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Nors teismas priėmė atsakovei palankų sprendimą, atsakovė nesutinka su sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarytomis išvadomis dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti, ieškovo sąžiningo ir aktyvaus elgesio, siekiant sudaryti pagrindinę sutartį, bei atsakovės nesąžiningumo ir nepagrįsto vengimo sudaryti pagrindinę sutartį.
12.2. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo motyvais, kuriais buvo konstatuota, jog :
12.2.1. 2019 m. kovo 8 d. preliminarioje pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo numatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti;
12.2.2. Ieškovas niekada nevengė sudaryti pagrindinės sutarties, veikė sąžiningai ir aktyviai siekdamas sudaryti pagrindinę sutartį, o trečiojo asmens UAB „Bona Domus“ procedūrinio termino, numatyto Sutarties 2.1 punkte praleidimas, nebuvo priežastimi nesudaryti pagrindinės sutarties;
12.2.3. Atsakovės elgesys vertintinas kaip nesąžiningas ir nepagrįstas, vengiant su ieškovu sudaryti pagrindinę sutartį.
12.3. Teismas, konstatuodamas faktą, jog Sutartyje nebuvo nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, apsiribojo bendrųjų sutarčių aiškinimo taisyklių aiškinimu, nemotyvuodamas išvados byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.
12.4. Sutarties 2.1. ir 2.2. punktai yra nurodyti skyriuje „2. Pagrindinės sutarties sudarymas“, kuriame nurodomi konkretūs terminai ir veiksmai tam, kad būtų sudaryta pagrindinė sutartis. Aptarta parduodamo turto kaina bei sumokėjimo tvarka, t. y. visos sąlygos būtinos pagrindinei sutarčiai sudaryti.
12.5. Nesutinka su teismo išvada, kad Sutartyje nenumačius pagrindinės sutarties sudarymo termino, taikytinas CK 6.165 straipsnio 5 dalyje numatytas reglamentavimas, jog sutartis turėjo būti sudaryta per metus nuo Sutarties sudarymo.
12.6. Trečiasis asmuo UAB „Bona Domus“ buvo Sutarties šalimi, todėl jai praleidus Sutarties 2.1. punkte numatytą terminą, sutartis pasibaigė. Įstatyme yra įtvirtintas preliminarios sutarties pasibaigimas, todėl jo atkartoti Sutartyje nereikia. Dėl šios priežasties teismo išvada, kad Sutartyje nenurodžius, jog Sutartis pasibaigs, praleidus Sutarties 2.1 terminą, laikytina, kad Sutartyje nebuvo numatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, prieštarauja materialinės teisės normoms.
12.7. Sutarties 2.1. ir 2.2 punktuose šalys terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti apibrėžė įvykių visuma – daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimu, daugiabučio gyvenamojo namo pripažinimu tinkamu naudotis bei šio fakto įregistravimu nekilnojamojo turto registre. Šie visi įvykiai turėjo būti atlikti ne vėliau kaip iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. Pagrindinė sutartis, jeigu preliminari sutartis būtų buvusi vykdoma tinkamai, vėliausiai turėjo būti sudaryta iki 2019 m. rugpjūčio 31 d.
12.8. Ieškovas A. R., pasirašant Sutartį, buvo vienintelis trečiojo asmens UAB „Bona domus“ akcininkas ir direktorius, t. y. asmuo atsakingas už šio juridinio asmens veiklą bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymą. Esminė sąlyga, nuo kurios priklausė visi tolimesni veiksmai, buvo ne vėliau kaip iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. užbaigti daugiabučio gyvenamojo namo statybas, pripažinti jį tinkamu naudotis ir atitinkamai įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Ginčo byloje dėl to, kad Sutarties 2.1 punkte nurodytos pareigos buvo įvykdytos tik 2019 m. spalio 7 d., nėra. Suėjus Sutarties 2.1 numatytam terminui, nei UAB „Bona Domus“, nei ieškovas nesikreipė į atsakovę su prašymu pratęsti preliminarios sutarties terminą, t. y. elgėsi pasyviai, žinodami, kad sutartinių įsipareigojimų neįgyvendino ir pažeidė Sutartį.
12.9. Tik 2019 m. rugsėjo 12 d. elektroniniu paštu ieškovas atsiuntė apeliantei pranešimą, kad yra išduotas statybos užbaigimo aktas ir prisegtas vietomis neįskaitomas statybos užbaigimo aktas, kuris buvo be datos, registracijos numerio ir atsakingų asmenų patvirtinimų ir parašų. Pažymėtina, kad Sutarties 2.2 punktu šalys buvo susitarusio, jog atsakovei turės būti pateiktas nekilnojamojo turto registro išrašas, patvirtinantis apie statybos užbaigimą, o ne statybos užbaigimo aktas. Be to, elektroninis laiškas buvo siųstas trečiajam asmeniui A. J. (ji nebuvo preliminarios sutarties šalimi), o ne UAB „Archyvita“ direktorei S. V., kaip tai numatyta Sutarties 6.6 punkte. Todėl teismas neturėjo pagrindo teigti, jog elektroniniu laišku išsiųstas pranešimas buvo tinkamas ir sąžiningas ieškovo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymas.
12.10. Atsakovė 2019 m. spalio 2 d., praėjus 14 dienų po ieškovo atsiųsto elektroninio laiško dėl tariamo tinkamo sutartinių įsipareigojimų įvykdymu, dar kartą patikrino VĮ „Registrų centro“ duomenis ir pamatė, jog statyba nėra užbaigta. Priešingai nei nurodė teismas, ieškovas neveikė sąžiningai ir aktyviai tam, kad pagrindinė sutartis būtų sudaryta preliminarioje sutartyje nurodytomis sąlygomis ir tvarka.
12.11. Byloje nustatyta, kad ieškovas ir jo vadovaujama įmonė UAB „Bona Domus“ sutartinius įsipareigojimus įvykdė tik po to, kai atsakovė pranešė, jog neketina sudaryti pagrindinės sutarties, t. y. jeigu vis dėlto būtų vertinama, kad Sutartyje nebuvo nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, atsakovė apie neketinimą sudaryti pagrindinę sutartį pranešė, praleidus 2.1 punkte numatytą terminą. Kai atsakovė 2019 m. spalio 2 d. su A. A. sudarė naują preliminarią sutartį, ji laikė, kad ankstesnė preliminari sutartis yra pasibaigus. Derybos su A. A. vyko po Sutarties pasibaigimo. Preliminari sutartis buvo sudaryta įsitikinus, kad ieškovas prisiimtų įsipareigojimų nėra įvykdęs bei jį informavus, jog pagrindinė sutartis su juo dėl praleistų terminų nebus sudaroma. Su A. A. sudarant preliminarią sutartį buvo nurodyta, jog parduodamos patalpos yra nebaigta statyta. Atsakovė vertina, kad ji neatliko veiksmų, kuriuos būtų galima pripažinti nesąžiningais.
13. Ieškovas A. R. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1318-273/2020 bei ieškovo ieškinį dėl nuostolių atlyginimo tenkinti – priteisti ieškovui iš atsakovės 57 396,80 Eur nuostolius; bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Ieškovas nesutinka su teismo išvada, kad neįrodė reikalaujamų priteisti nuostolių dydžio.
13.2. Nesutinka su teismo išvadomis, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog preliminarioji Sutartis buvo taikaus susitarimo neatskiriama dalis; jog pasiekti susitarimai minėtose civilinėse bylose nepagrindžia prašomų priteisti nuostolių dydžio.
13.3. Sutartis buvo dalis teisminės mediacijos metu pasiekto susitarimo dėl taikaus visų ginčų tarp ieškovo, atsakovės bei trečiųjų asmenų užbaigimo, todėl šiuo atveju ieškovas prarado galimybę gauti kompensaciją už mediacijos rezultate atsakovei padarytą nuolaidą, kurią sudaro kainos skirtumas tarp sutartinės Patalpų kainos (7 000 Eur) ir Patalpų rinkos vertės. Taigi, pagal ginčo šalių sudarytas taikos sutartis bei teisminės mediacijos procese sutartas taikos sutarties sąlygas, atsakovė turėjo sumokėti ieškovui piniginę kompensaciją, kurios dydis yra Patalpų rinkos kaina atėmus 7 000 Eur. Ši šalių taikaus susitarimo sąlyga buvo įforminta ginčo Patalpų preliminaria Sutartimi. Todėl būtina nustatyti tikrąją Patalpų vertę, skiriant teismo ekspertizę.
13.4. Teismas atsisakė priimti ieškovo teiktus įrodymus, galinčius patvirtinti teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, atsisakė tenkinti prašymą skirti teismo ekspertizę, todėl teismo padarytos išvados dėl įrodinėjimo dalyko – nuostolių dydžio neįrodymo nebuvo pagrįstos byloje surinktais duomenimis.
13.5. Teikiant ieškinį ieškovas neturėjo ir negalėjo turėti kitos informacijos apie Patalpų rinkos kainą, nei pateikti UAB „Ober-Haus“ viešai teikiamus nekilnojamojo turto rinkos duomenis, pagal kuriuos Patalpų rinkos kaina buvo įvertinta 64 396,80 Eur suma, todėl prarastą galimybę ieškovas įvertino 57 396,80 Eur (64 396,80 – 7 000). Patekti į ginčo Patalpas ir atlikti jų vertinimą ieškovas neturėjo galimybių, nes ginčo Patalpos nuosavybės teise priklausė atsakovei. Atsisakydamas skirti teismo ekspertizę tikrajai patalpų rinkos kainai nustatyti, teismas užkirto kelią ieškovui įrodinėti patirtų nuostolių dydį.
13.6. Minimalūs ieškovo patirti nuostoliai sudarytų 23 000 Eur (30 000 – 7 000), kadangi teismas nustatė, kad atsakovei neteisėtai atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį su ieškovu, 2019 m. spalio 31 d. tarp atsakovės ir A. A. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ginčo patalpos buvo parduotos už 30 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai (CK 6.251 straipsnio 1 dalis), teismas turėjo skirti teismo ekspertizę ir sudaryti galimybę įrodyti realų dėl atsakovės nesąžiningų veiksmų patirtų nuostolių dydį. Atsisakydamas skirti ekspertizę teismas padarė grubų procesinių teisės normų pažeidimą, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.
13.7. Nepagrįsta teismo išvada, kad vadovaujantis CK 6.258 straipsnio 5 dalimi, ieškovas kainų skirtumą turėtų skaičiuoti pagal nutrauktą (nesudarytą) sutartį pakeičiančią sutartį, jeigu jis tokią būtų sudaręs, o ne pagal galimą patalpų rinkos vertę.
13.8. Plėtojant praktiką dėl prarastos galimybės piniginės vertės nustatymo pripažinta, kad šis kainų skirtumo principas yra ne vienintelis prarastos galimybės piniginės vertės apskaičiavimo būdas. Tais atvejais, kai sąžininga preliminariosios sutarties šalis nesudaro pagrindinės sutarties su trečiuoju asmeniu, kainų skirtumo principas apskaičiuojant nuostolius objektyviai negali būti taikomas. Prarasta galimybė, priklausomai nuo situacijos, galėtų būti apskaičiuojama kitais būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2013).
13.9. Teismas pagrįstai vertino, kad ieškovas nevengė sudaryti pagrindinę sutartį, veikė sąžiningai ir aktyviai siekdamas sudaryti pagrindinę sutartį, tuo tarpu atsakovės veiksmus ir elgesį vertino kaip nesąžiningus ir nepagrįstus, vengiant su ieškovu sudaryti pagrindinę sutartį. Taigi, yra tiek faktinis, tiek teisinis pagrindai ieškovo patirtiems nuostoliams atlyginti, tačiau teismas nepagrįstai taikė CK 6.258 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą kainų skirtumo principą, kadangi ginčo atveju ieškovas, kaip sąžininga preliminarios Sutarties šalis, nesudarė pagrindinės sutarties su trečiuoju asmeniu, t. y. šiuo atveju CK 6.258 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas kainų skirtumo principas objektyviai negali būti taikomas.
13.10. Sutartis buvo dalis teisminės mediacijos metu pasiekto susitarimo dėl taikaus visų ginčų užbaigimo – taikiu susitarimu mainais į trečiojo asmens UAB „Bona Domus“ reikalavimų trečiajam asmeniui A. J. atsisakymą ir trečiojo asmens UAB „Bona Domus“ įsipareigojimą baigti daugiabučio namo statybas, teisės aktuose nustatyta tvarka pripažinti jį tinkamu naudoti bei atitinkamai įregistruoti nekilnojamojo turto registre, atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovui patalpas už itin mažą (7 000 Eur) kainą, todėl Sutartis yra ginčo šalių taikaus susitarimo neatskiriama dalis.
13.11. Vadovaujantis CK 6.258 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu kainų skirtumo principu kaip kriterijumi, turi būti siekiama apskaičiuoti tikrus ir realius nuostolius dėl preliminariosios Sutarties neįvykdymo. Ginčo atveju ieškovas prarado galimybę gauti sutarto dydžio piniginę kompensaciją už mediacijos rezultate atsakovei padarytą nuolaidą, kurią sudaro kainos skirtumas tarp sutartinės patalpų kainos (7 000 Eur) ir patalpų rinkos vertės. Dėl to precedentai suformuoti bylose, kuriose nutrauktą preliminarią sutartį pakeičianti sutartis buvo sudaryta arba galėjo būti sudaryta, šioje byloje netaikytini.
13.12. Tą pačią dieną (taikaus susitarimo dieną), tarp tų pačių šalių sudaryta preliminari Sutartis buvo teisminės mediacijos rezultate šalių pasiekto taikaus susitarimo neatskiriama dalis.
13.13. Teismas nepriėmė ieškovo teiktų įrodymų – duomenų iš mediacijos proceso, nevertino Sutarties sudarymo bei jos vykdymo aplinkybių, todėl neatskleidė tikrosios tarp šalių kilusio ginčo esmės, todėl priimta neteisinga ir nepagrįsta išvada, kad šalių pasiekti taikūs susitarimai civilinėse bylose nepagrindžia ieškovo prašomų priteisti nuostolių dydžio.
14. Atsakovė atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo: atsisakyti priimti su apeliaciniu skundu teikiamus rašytinius įrodymus; netenkinti prašymo dėl ekspertizės skyrimo; apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
14.1. Teismas aiškiai išdėstė motyvus ir argumentus, kodėl preliminari pirkimo – pardavimo sutartis nėra ir negali būti vertinama kaip neatsiejama taikaus susitarimo, pasiekto mediacijos proceso eigoje, dalis.
14.2. Išnagrinėtose bylose atsakovė nedalyvavo, jos atžvilgiu jokių reikalavimų pareikšta nebuvo, sudarant taikos sutartis atsakovė jokių įsipareigojimų ieškovo atžvilgiu neprisiėmė. Nebūdama civilinių bylų šalimi, mediacijos procese atsakovė taip pat nedalyvavo, todėl negalėjo pažeisti taikos sutarčių, kurių šalimi ji nebuvo. Preliminarioje sutartyje jokios sąlygos, apibrėžiančios ieškovui tariamai mokėtinos kompensacijos dydį ir jos apskaičiavimo tvarką, nėra.
14.3. Teismas, įvertinęs ieškovo teiktus prašymus dėl ekspertizės skyrimo, pagrįstai ir motyvuotai atsisakė ją paskirti. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovas 2020 m. rugsėjo 28 d. pateikė prašymą skirti ekspertizę užduodant klausimą: kokia būtų negyvenamųjų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), rinkos vertė, jeigu jos būtų gyvenamosios paskirties, todėl teismas pagrįstai atsisakė paskirti ekspertizę byloje motyvuodamas tuo, jog nekilnojamojo turto registro išraše ginčo patalpos yra įregistruotos kaip negyvenamosios patalpos ir kitaip vertinti jų nėra teisinio pagrindo.
14.4. Teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė netiesioginių nuostolių dydžio, o prarastos galimybės piniginės vertės apskaičiavimas turi būti pagrįstas realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis (hipotetinėmis) pajamomis ar išlaidomis.
14.5. Aplinkybė, kad ieškovas pageidavo nuostolių dydį įrodinėti kaip skirtumą tarp preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties kainos ir 2019 m. spalio 31 d. tarp atsakovės ir A. A. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties kainos, ieškovas pareiškė tik apeliaciniame skunde. Atitinkamai atsakovė neteikė atsikirtimų dėl to, kodėl 2019 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartyje buvo numatyta 30 000 Eur kaina, kokie atsakovės atlikti veiksmai ir patalpų pagerinimai bei kitos priežastys lėmė kainos pasikeitimą.
14.6. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – Mediacijos įstatymas) 17 straipsnio 1 dalį, pagrįstai atsisakė priimti ieškovo teikiamus įrodymus, susijusius su mediacijos proceso metu vykusiu šalių susirašinėjimu.
14.7. Byloje yra pateikta 2019 m. kovo 8 d. teisminės mediacijos metu sudaryta taikos sutartis. Kaip matyti iš taikos sutarties sąlygų, šalys susitarimo, kad ieškovui kaip kompensacija atsižvelgiant į A. J. atitenkantį turtą ir statybos užbaigimo išlaidas atitenka negyvenamosios patalpos Sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka, nesudarė; tokio susitarimo tarp šalių nėra.
14.8. Apeliaciniame skunde pareikštas prašymas dėl ekspertizės skyrimo turėtų būti atmestas, kadangi ieškovas nepagrindė tikėtinumo jos metu nustatyti byloje reikšmingus duomenis. Formuluojamam klausimui atsakyti yra reikalingi papildomi įrodymai, kurie nebuvo teikti ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
14.9. Teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį iš dalies ir priteisti 21 000 Eur netiesioginius nuostolius, kadangi tokio prašymo ieškovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nereiškė, o atsakovė atitinkamai neteikė atsikirtimų bei juos pagrindžiančių įrodymų.
15. Ieškovas atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
15.1. Teismas padarė teisingą išvadą, kad 2019 m. kovo 8 d. tarp ieškovo, atsakovės ir trečiojo asmens UAB „Bona Domus“ sudarytoje Sutartyje nebuvo numatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, todėl vertinama, jog pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta per metus nuo Sutarties sudarymo.
15.2. Teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovės pareiškimas apie Sutarties nutraukimą vertinamas kaip atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį.
15.3. Teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovas nevengė sudaryti pagrindinės sutarties, veikė sąžiningai ir aktyviai siekė sudaryti pagrindinę sutartį, o trečiojo asmens UAB „Bona Domus“ procedūrinio termino, numatyto Sutarties 2.1. punkte, praleidimas nebuvo priežastimi nesudaryti pagrindinės sutarties.
15.4. Teismas teisingai nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog dar galiojant Sutarčiai, atsakovė tarėsi dėl tų pačių patalpų pardavimo kitam asmeniui, su juo sudarė kitą preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, o po to šias patalpas ir pardavė, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad toks atsakovės elgesys vertintinas kaip nesąžiningas ir nepagrįstas vengimas su ieškovu sudaryti pagrindinę sutartį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto
16. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas ieškovės ieškinį dėl nuostolių atlyginimo priteisimo atmetė. Ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, t. y. pagal apeliaciniuose skunduose nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Apeliaciniuose skunduose šalys iš esmės nesutaria ir skirtingai aiškina preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas bei ieškovės teisę reikalauti nuostolių atlyginimo nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
18. Apeliantas A. R. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus duomenis – šalių susirašinėjimą, vykusį mediacijos proceso metu, ir šiuos dokumentus apeliacinės instancijos teismo prašo priimti į bylą ir vertinti juos su kitais įrodymais, esančiais byloje.
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šį ieškovo prašymą pirmosios instancijos teismas yra išsprendęs, atsisakydamas priimti ieškovo teikiamus duomenis iš mediacijos proceso.
20. Bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan.
21. Kita vertus, CPK 314 straipsnyje nustatytas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 347/2014).
22. Ieškovas, pateikdamas duomenis iš vykusio mediacijos proceso, siekia įrodyti, kad preliminari ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutartis buvo teisminės mediacijos rezultate pasiekto taikaus susitarimo neatskiriama dalis, t. y. ieškovui už teisminės mediacijos metu vykusiose taikos derybose padarytas nuolaidas kaip kompensaciją atsakovė įsipareigojo perleisti ginčo patalpas už itin mažą ir rinkos kainos neatitinkančią sumą (7 000 Eur); derybų rezultate padarytas nuolaidas sudarė skirtumas tarp sutartinės patalpų kainos ir patalpų rinkos vertės.
23. Kaip teisingai atsiliepime nurodė atsakovė, duomenys, gauti mediacijos metu, negali būti įrodymais civiliniame procese, išskyrus Mediacijos įstatyme nustatytus atvejus (CPK 177 straipsnio 5 dalis). Atitinkamai Mediacijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas, jeigu ginčo šalys nesusitarė kitaip, ginčo šalims, mediatoriams ir mediacijos paslaugų administratoriams laikyti paslaptyje visą mediacijos ir su ja susijusią informaciją, išskyrus informaciją, kurios reikia siekiant patvirtinti ar įvykdyti mediacijos metu sudarytą taikos sutartį, ir informaciją, kurios neatskleidimas prieštarautų viešajam interesui.
24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo teikiamus dokumentus, sprendžia, kad, viena vertus, šių dokumentų priėmimo klausimas jau buvo išspręstas pirmosios instancijos teisme, jokių naujų aplinkybių, kodėl mediacijos proceso metu gauti duomenys turėtų būti priimti, ieškovas nenurodė; ieškovas nepateikė šalių sutikimo dėl mediacijos medžiagos viešinimo kitose bylose; kita vertus, vadovaujantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos „Liteko“, todėl apeliacinės instancijos teismui šalių sudaryta taikos sutartis yra prieinama ir jis ją vertins, todėl teisėjų kolegija ieškovo teikiamų mediacijos metu gautų duomenų į bylą nepriima.
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
25. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas A. R. (pirkėjas), atsakovė UAB „Archyvita“ (pardavėja) ir trečiasis asmuo UAB „Bona Domus“ (statytoja) 2019 m. kovo 8 d. sudarė Sutartį, pagal kurią sutarties šalys susitarė dėl negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), perleidimo joje numatytomis sąlygomis. Preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi šalys įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė parduotų, o ieškovas pirktų patalpas (Sutarties 1.1 punktas). UAB „Bona domus“ įsipareigojo savo jėgomis ir lėšomis, ne vėliau kaip iki 2019 m. rugpjūčio 1 d., pilnai baigti daugiabučio namo statybas, bei teisės aktuose nustatyta tvarka pripažinti jį tinkamu naudoti ir atitinkamai įregistruoti nekilnojamojo turto registre (Sutarties 2.1 punktas). UAB „Bona Domus“ tinkamai įvykdžius Sutarties 2.1. punkte nurodytus įsipareigojimus ir pateikus pardavėjui atitinkamą nekilnojamojo turto registro išrašą, atsakovė ne vėliau kaip per 30 dienų įsipareigojo priimti visus sprendimus ir atlikti visus veiksmus reikalingus tam, kad sudaryti pagrindinę sutartį dėl turto pardavimo ieškovui (Sutarties 2.2 punktas).
26. Byloje taip pat nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 11 d. statybos užbaigimo aktu Nr. ACCA-20-190911-00283 daugiabutis namas buvo pripažintas tinkamu naudoti; statybos užbaigimo aktas ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla buvo perduota daugiabučiame name įsteigtai Daugiabučių namų savininkų bendrijai, kad ji įregistruotų statybos užbaigimą nekilnojamojo turto registre. Apie šias aplinkybes ieškovas atsakovę informavo 2019 m. rugsėjo 12 d. ir 2019 m. rugsėjo 17 d. elektroniniais laiškais ir persiuntė atsakovei statybos užbaigimo akto kopiją. Atsakovė 2019 m. spalio 2 d. raštu Nr. 1R-94 informavo ieškovą, jog tinkamai neįvykdžius Sutarties 2.1 punkto reikalavimo iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. pilnai pabaigti daugiabučio namo statybas, pripažinti tinkamu naudoti ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre, Sutartis nuo 2019 m. spalio 8 d. vienašališkai nutraukiama.
27. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės Sutarties nutraukimu, 2019 m. spalio 8 d. atsakovei pateikė pretenziją dėl neteisėto Sutarties nutraukimo ir vengimo sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pareikalavo atsakovės atšaukti neteisėtą Sutarties nutraukimą ir imtis veiksmų Sutarties 2.2. punkte numatytoms pareigoms įvykdyti, t. y. atlikti visus veiksmus reikalingus sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovė 2019 m. spalio 24 d. atsakymu atmetė ieškovo pretenziją kaip nepagrįstą, kadangi ieškovas nesiėmė maksimalių pastangų įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus dėl pastato statybos užbaigimo numatytais terminais ir sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Vėliau ieškovas iš viešai prieinamų duomenų sužinojo, jog vykdydama 2019 m. spalio 2 d. preliminarios sutarties Nr. PPS-05 sąlygas, atsakovė 2019 m. spalio 31d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. D2-4133 pardavė patalpas kitiems asmenims.
28. Dėl nurodytų faktinių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra, ginčas tarp šalių kilo dėl pagrindinės sutarties sudarymo termino, nes šalys skirtingai aiškina preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties 2.1 ir 2.2 punktų reikšmę, kurie numato pagrindinės sutarties sudarymo sąlygas.
Dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti
29. CK 6.165 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią. CK 6.165 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 4–5 dalys).
30. CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės, kurių esminė – sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.
31. Nagrinėjamu atveju pagal Sutarties 2.1 punktą šalys buvo sutarusios, kad UAB „Bona Domus“ savo jėgomis ir lėšomis ne vėliau kaip iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. visiškai užbaigs namo statybas bei teisės aktų nustatyta tvarka pripažins jį tinkamu naudotis bei atitinkamai įregistruos nekilnojamojo turto registre. Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Sutartyje tinkamas įsipareigojimų įvykdymas apėmė trijų veiksmų visumą: statybos užbaigimą, pastato pripažinimą tinkamu naudotis, duomenų įregistravimą nekilnojamojo turto registre. Tuo tarpu, Sutarties 2.2 punktu atsakovė įsipareigojo priimti visus sprendimus ir atlikti visus veiksmus reikalingus tam, kad būtų sudaryta pagrindinė sutartis, ne vėliau kaip per 30 dienų, kai UAB „Bona Domus“ tinkamai įvykdys Sutarties 2.1 punkte numatytus įsipareigojimus ir pateiks atsakovei atitinkamą nekilnojamojo turto registro išrašą.
32. Atsakovės teigimu, šalys preliminariojoje pirkimo–pardavimo sutartyje buvo susitarusios dėl termino – pagal Sutarties 2.1 ir 2.2 punktus atsakovė ne vėliau kaip per 30 dienų įsipareigojo priimti visus sprendimus ir atlikti visus veiksmus reikalingus pagrindinei sutarčiai sudaryti ir jis pasibaigė 2019 m. rugpjūčio 31 d.
33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais atsakovės argumentais, nes preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 5.1 ir 5.2 punktuose numatyta pardavėjo ir pirkėjo atsakomybė nepagrįstai šiems vengiant sudaryti pagrindinę sutartį ilgiau nei 2 (du) mėnesius, vadinasi, šalių atsakomybė nesiejama su Sutarties 2.1 ir 2.2 punktuose nurodytų veiksmų atlikimu, priešingai, nustatoma šalims teisė vienašališkai nutraukti Sutartį rašytiniu pareiškimu įspėjus kitą šalį ne vėliau kaip prieš septynias dienas, kai šalys delsia sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ilgiau nei du mėnesius. Vertinant visą preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties tekstą sistemiškai, nesuabsoliutinant lingvistinio aiškinimo metodo, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais, išaiškino šalių sudarytos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 2.1 ir 2.2 punktus ir padarė pagrįstas išvadas, jog šalys preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi nebuvo susitarusios dėl konkretaus termino, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė patalpų pirkimo–pardavimo sutartis; nenumatė, kad trečiajam asmeniui praleidus Sutarties 2.1 punkte nurodytą terminą ar praleidus Sutarties 2.2 punkte numatytą 30 dienų terminą, pasibaigtų šalių pareiga sudaryti pagrindinę sutartį, todėl pagrįstai vertino, jog Sutartyje nebuvo numatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti ir pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta per metus nuo preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, t. y. iki 2020 m. kovo 8 d.
Dėl atsakovės apeliacinio skundo
34. Apeliaciniame skunde atsakovė be kita ko kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, kuria teismas ieškovo elgesį pripažino sąžiningu ir aktyviu siekiant sudaryti pagrindinę sutartį, tuo tarpu, atsakovės – nesąžiningu ir nepagrįstu vengiant sudaryti pagrindinę patalpų pirkimo–pardavimo sutartį.
35. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teismui nagrinėjant civilinę bylą ir priimant sprendimą sąžiningumo principas taikomas kartu su teisingumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek ikisutartiniuose santykiuose (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis).
36. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nevengė sudaryti pagrindinės sutarties, veikė sąžiningai ir aktyviai siekdamas sudaryti pagrindinę sutartį (2019 m. rugsėjo 11 d. buvo pasirašytas statybos užbaigimo aktas Nr. ACA-20190911-00283; ieškovas 2019 m. rugsėjo 12 ir 17 d. elektroniniais laiškais kreipėsi į atsakovę informuodamas, jog įvykdė prisiimtus įsipareigojimus ir atsakovė vykdytų įsipareigojimus; UAB „Bona Domus“ ir A. R. 2019 m. spalio 8 d. atsakovei pateikė pretenziją dėl neteisėto 2019 m. kovo 8 d. preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir vengimo sudaryti pagrindinę sutartį, kurioje nurodė, kad visi pastato statybos darbai užbaigti, pastatas pripažintas tinkamu naudotis 2019 m. rugsėjo 11 d., o statybos užbaigimo aktas ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla perduota pastate įsteigtai daugiabučių namų savininkų bendrijai, jog ji įregistruotų statybos užbaigimą nekilnojamojo turto registre, nes tik ji gali pateikti atitinkamą prašymą, be to, pretenzijoje nurodė, kad statybos užbaigimo registracija baigta 2019 m. spalio 7 d.), o trečiojo asmens UAB „Bona Domus“ procedūrinio termino, numatyto Sutarties 2.1 punkte praleidimą, teismas nelaikė priežastimi nesudaryti pagrindinės sutarties.
37. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad esminė sąlyga, nuo kurios priklausė visi tolimesni veiksmai, buvo ne vėliau kaip iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. užbaigti daugiabučio gyvenamojo namo statybas, pripažinti jį tinkamu naudoti ir atitinkamai įregistruoti nekilnojamojo turto registre; pagrindinė sutartis, jeigu preliminari sutartis būtų buvusi vykdoma tinkamai, vėliausiai turėjo būti sudaryta iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas faktą, jog preliminariojoje pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti apsiribojo tik bendrųjų sutarčių aiškinimo taisyklių nurodymu, niekaip nemotyvuodamas išvados byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.
38. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktas).
39. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas atsakovės ginčijamas aplinkybes, viena vertus, rėmėsi šalių byloje pateiktų ir surinktų įrodymų visetu, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, padarytas išvadas tinkamai motyvavo. Kita vertus, pati atsakovė apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kuo, atsakovės požiūriu, pasireiškė netinkamas įrodymų tyrimas teisme, kokie įrodymai teismo buvo įvertinti pažeidžiant jų vertinimo taisykles ir kuo pasireiškė toks pažeidimas (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), kokiais įrodymais teismas nepagrįstai rėmėsi arba kokius nepagrįstai atmetė ir kodėl, kokie byloje surinkti įrodymai, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teikė pagrindą teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Be to, kaip buvo nurodyta šios nutarties 33 punkte, pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad šalys preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi nebuvo susitarusios dėl konkretaus termino, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė patalpų pirkimo–pardavimo sutartis, nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių, nustatytų CK 6.193 straipsnyje.
40. Vadinasi, tuo metu, kai atsakovė UAB „Archyvita“ 2019 m. spalio 2 d. raštu informavo UAB „Bona Domus“ direktorių A. R., kad neįvykdžius Sutarties 2.1 punkto reikalavimų, preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis nuo 2019 m. spalio 8 d. vienašališkai nutraukiama, dar nebuvo pasibaigęs pagrindinės sutarties sudarymo terminas, kuris suėjo 2020 m. kovo 8 d. Todėl darytina išvada, kad atsakovė nepagrįstai nutraukė Sutartį prieš terminą, veikė nesąžiningai, nes vienerių metų nuo preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti nebuvo pasibaigęs. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo šią aplinkybę, pripažindamas, jog atsakovė veikė neteisėtai 2019 m. spalio 2 d. raštu pranešdama apie Sutarties nutraukimą. Atsakovės nesąžiningumas pasireiškė nepagrįstu preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimu ir 2019 m. spalio 2 d. naujos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties dėl ginčo patalpų, pagal kurią šalys susitarė pagrindinę sutartį sudaryti ne vėliau kaip iki 2019 m. gruodžio 1 d. už 30 000 Eur, sudarymu su kitu asmeniu – A. A.. Taigi, atsakovė teisėtai pripažinta nesąžininga ir pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ieškovo elgesį pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes: 2019 m. rugsėjo 11 d. buvo pasirašytas statybos užbaigimo aktas Nr. ACA-20190911-00283; ieškovas 2019 m. rugsėjo 12 d. ir 2019 m. rugsėjo 17 d. elektroniniais laiškais kreipėsi į atsakovę informuodamas, kad įvykdė prisiimtus įsipareigojimus ir atsakovė vykdytų įsipareigojimus; UAB „Bona Domus“ ir A. R. 2019 m. spalio 8 d. atsakovei pateikė pretenziją dėl neteisėto 2019 m. kovo 8 d. preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir vengimo sudaryti pagrindinę sutartį, kurioje nurodė, jog visi pastato statybos darbai užbaigti, pastatas pripažintas tinkamu naudotis 2019 m. rugsėjo 11 d., o statybos užbaigimo aktas ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla perduota pastate įsteigtai daugiabučių namų savininkų bendrijai, jog ji įregistruotų statybos užbaigimą nekilnojamojo turto registre, nes tik bendrija gali pateikti atitinkamą prašymą, be to, pretenzijoje nurodė, kad statybos užbaigimo registracija baigta 2019 m. spalio 7 d., tai nesudaro pagrindo vertinti, jog ieškovas būtų vengęs sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Priešingai, ieškovas veikė aktyviai, sąžiningai, Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus atliko, kai pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminas dar nebuvo pasibaigęs. Todėl atsakovės argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl ieškovo apeliacinio skundo
41. Ieškovo teigimu, preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis buvo dalis teisminės mediacijos metu pasiekto susitarimo dėl taikaus visų ginčų tarp ieškovo, atsakovės bei trečiųjų asmenų užbaigimo, todėl šiuo atveju ieškovas prarado galimybę gauti kompensaciją už mediacijos rezultate atsakovei padarytą nuolaidą, kurią sudaro kainos skirtumas tarp sutartinės patalpų kainos (7 000 Eur) ir patalpų rinkos vertės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
42. Visų pirma, nurodytina, kad 2019 m. kovo 8 d. taikos sutartimi, patvirtinta Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 3 d. civilinėje byloje Nr. e2-547-273/2019, šalys susitarė ir UAB „Bona Domus“ bei ieškovas įsipareigojo savo jėgomis ir lėšomis ne vėliau kaip iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. pilnai užbaigti daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) statybas bei teisės aktuose nustatyta tvarka pripažinti jį tinkamu naudotis bei atitinkamai įregistruoti jį nekilnojamojo turto registre (Taikos sutarties 1.1 punktas). A. J. įsipareigojo savo jėgomis ir lėšomis užtikrinti UAB „Verslo paslaugų centras“ reikalavimų į UAB „Bona domus“ padengimą (Taikos sutarties 1.2 punktas). Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, taikos sutartimi UAB „Bona domus“ atsisakė pareikštų reikalavimų A. J. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, atsakovė A. J. atsisakė priešieškinio reikalavimų dėl skolos priteisimo. Kauno apylinkės teisme 2019 m. kovo 28 d. civilinėje byloje Nr. e-888-800/2019 pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovui A. R. dėl skolos priteisimo buvo patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią ieškovė A. J. atsisakė ieškinio reikalavimų, tačiau išnagrinėtose bylose ir sudarant taikos sutartis šalys dėl ginčo patalpų pardavimo bei kainos nustatymo nesitarė; nenumatė jokių įsipareigojimų tokiu būdu ieškovui už kažką kompensuoti ar atlyginti. Antra, atsakovė UAB „Archyvita“ kaip juridinis asmuo minėtuose susitarimuose nedalyvavo ir jokių konkrečių įsipareigojimų ieškovo atžvilgiu nebuvo prisiėmusi ir nors A. J. buvo atsakovės vadovė, tačiau bylose ji dalyvavo ir taikos sutartis sudarė kaip fizinis asmuo. Vadinasi, ieškovas neįrodė aplinkybės, kad pagal ginčo šalių sudarytas taikos sutartis bei teisminės mediacijos procese sutartas taikos sąlygas atsakovė turėjo sumokėti ieškovui piniginę kompensaciją, kurios dydis yra patalpų rinkos kaina atėmus 7 000 Eur ir tokia šalių taikaus susitarimo sąlyga buvo įforminta ginčo patalpų preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis buvo taikaus susitarimo neatskiriama dalis.
43. Ieškovas rėmėsi paprastuoju nuostolių paskaičiavimo metodu, nurodydamas, kad pateikiant ieškinį, patalpų rinkos kaina buvo įvertinta 64 396,80 Eur suma, todėl savo prarastą galimybę įvertino 57 396,80 Eur (64 396,80 – 7 000).
44. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti.
45. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama galimybė atlyginti nuostolius negautų pajamų forma, kai neįvykdoma dėl sutarties kurios nors šalies kaltės preliminarioji sutartis, tačiau negautų pajamų apskaičiavimas ikisutartiniuose santykiuose turi savitumų, palyginti su jų apskaičiavimu pagrindinių sutarčių neįvykdymo atvejais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose yra konstatavęs, kad be tiesioginių nuostolių, sąžiningos preliminariosios sutarties šalies nuostoliais taip pat gali būti pripažinta prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti. Gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Taigi turi būti nustatyti kaltė bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių. Taikant ikisutartinę atsakomybę siekiama nukentėjusią šalį sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t. y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų sudaryta. Kainų skirtumas (t. y. prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė) nustatomas palyginus kainą, kuria pagrindinė sutartis būtų buvusi sudaryta su trečiaisiais asmenimis, jei nebūtų vykusios derybos su nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi, ir sudarytos pagrindinės sutarties kainą. Pažymėtina, kad kainų skirtumo principas yra tik vienas, bet ne vienintelis galimų prarastos galimybės piniginės vertės apskaičiavimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2009; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2010; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2013).
46. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodyta nuostata, jeigu šalis nutraukė sutartį dėl to, kad kita šalis ją pažeidė, ir per protingą terminą sudarė nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį, tai ji turi teisę reikalauti iš sutartį pažeidusios šalies kainų skirtumo bei kitų vėliau atsiradusių nuostolių atlyginimo. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, jog ieškovas nuostolius turi teisę įrodinėti ne tik kaip kainų skirtumą pagal nutrauktą (nesudarytą) sutartį pakeičiančią sutartį, jeigu jis tokią būtų sudaręs, o ir kitu būdu.
47. Taigi, ieškovas teisingai nurodo, kad kainų skirtumas (t. y. prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė) nėra vienintelis galimų prarastos galimybės piniginės vertės apskaičiavimo būdas, tačiau, viena vertus, ieškovas rėmėsi kainų skirtumo principu, t. y. prarastą galimybę įvertinęs 57 396,80 Eur (64 396,80 – 7 000). Kita vertus, įrodinėdamas negautas pajamas, ieškovas turėtų įrodyti prarastos galimybės piniginę vertę dėl atsakovės nesąžiningų veiksmų nesudarant pagrindinės patalpų pirkimo–pardavimo sutarties ir ši vertė turi būti pagrįsta realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis (hipotetinėmis) pajamomis ar išlaidomis. Vertindama ieškovo prašomus atlyginti nuostolius šiuo aspektu kaip ieškovo nurodomą kompensaciją už taikos derybose padarytas nuolaidas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas neįrodė galimai patirtų nuostolių, nes kaip minėta, išnagrinėtose bylose bei sudarant taikos sutartis šalys dėl patalpų pardavimo bei kainos nustatymo nesitarė, t. y. nesitarė kompensuoti ir apskritai neminėjo ieškovo nurodomų praradimų (nuostolių), su kuriais ieškovas sieja savo prarastą galimybę. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė nuostolių, nes pasiekti susitarimai kitose civilinėse bylose nepagrindžia ieškovo prašomų priteisti nuostolių fakto ir dydžio. Be kita ko, nurodytina ir tai, jog prašomų atlyginti nuostolių ieškovas taip pat nesiejo su nutrauktoje preliminariojoje pirkimo–pardavimo sutartyje šalių sulygta atsakomybės apimtimi.
48. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad minimalūs ieškovo patirti nuostoliai sudaro 23 000 Eur (30 000 – 7 000), kadangi teismas nustatė, jog atsakovei neteisėtai atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį su ieškovu, 2019 m. spalio 31 d. tarp atsakovės ir A. A. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ginčo patalpos buvo parduotos už 30 000 Eur.
49. Nurodytina, kad apeliacijos paskirtis – neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė (CPK 301 straipsnis). CPK 312 straipsnyje imperatyviai nurodyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat įstatymas draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas nagrinėjant teismo sprendimo priėmimo metu buvusias aplinkybes ir pagal byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėdamas tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo.
50. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas nereiškė reikalavimo priteisti minimalius patirtus nuostolius, kuriuos skaičiuoja kaip skirtumą tarp preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties kainos ir tarp atsakovės bei pirkėjos A. A. 2019 m. spalio 31 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties kainos. Naujo reikalavimo nurodymas apeliaciniame skunde reiškia, kad toks reikalavimas byloje turėtų būti sprendžiamas naujais aspektais, atsižvelgiant į nurodomas naujas aplinkybes, kurios nebuvo tiriamos ir vertinamos pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina ir nenagrinėja ieškovo nurodytų argumentų šiuo aspektu.
51. Ieškovas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atsisakymą tenkinti ieškovo prašymą skirti teismo ekspertizę ir pakartotinai prašo apeliacinės instancijos teismo skirti teismo ekspertizę ginčo patalpų, adresu (duomenys neskelbtini) rinkos vertei nustatyti.
52. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašydamas skirti ekspertizę pirmosios instancijos teisme jos atlikimą siejo su patalpų rinkos vertės nustatymu, jeigu patalpos būtų gyvenamosios paskirties, tačiau prašymas pirmosios instancijos teisme buvo atmestas konstatavus, jog nekilnojamojo turto registro išraše ginčo patalpos yra įregistruotos kaip negyvenamosios patalpos ir kitaip vertinti jų nėra teisinio pagrindo. 2020 m. spalio 6 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovo atstovas pakartotinai paprašė skirti ekspertizę patalpų rinkos vertei nustatyti; šį prašymą pirmosios instancijos teismas atmetė, konstatavęs, kad ekspertui formuluojamas naujas klausimas, kuris iš esmės keičia tiek faktinį, tiek teisinį ieškinio pagrindimą, o tai išeina už nagrinėjamo ieškinio ribų.
53. Viena vertus, iš nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad ieškovo prašymas skirti teismo ekspertizę jau buvo išspręstas pirmosios instancijos teisme; kita vertus, ieškovo prašymas skirti ekspertizę ginčo patalpų rinkos vertei nustatyti nesusijęs su nustatytomis aplinkybėmis, nes ieškovas neįrodė, jog ieškovui už teisminės mediacijos metu vykusiose taikos derybose padarytas nuolaidas kaip kompensaciją atsakovė įsipareigojo perleisti ginčo patalpas už itin mažą ir rinkos kainos neatitinkančią kainą, todėl nagrinėjamu atveju nėra tikslinga skirti ieškovo prašomą ekspertizę ginčo patalpų rinkos vertei nustatyti, apeliantui neįrodžius patirtų nuostolių fakto ieškinyje nurodytu faktiniu pagrindu.
Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
54. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes, bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją, teisingai aiškino šalių sudarytos sutarties nuostatas, rėmėsi aktualia teismų praktika, o apeliantų apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovo ir atsakovės apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
55. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Todėl netenkinus apeliantų apeliacinių skundų, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su apeliacinių skundų parengimu, apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos, tačiau sprendžiama dėl išlaidų, patirtų dėl priešingos šalies apeliacinio skundo, atlyginimo.
56. Atsakovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame išskirtos atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą patirtos išlaidos – 1 200 Eur. Šių išlaidų realumą, tikrumą ir pagrįstumą patvirtinantys duomenys pateikti (sąskaita už teisines paslaugas, mokėjimo nurodymas). Atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų ribų, kilusio ginčo sudėtingumą, atsakovės prašomos priteisti išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįstos, todėl šios išlaidos priteisiamos atitinkamai iš tų proceso dalyvių dėl kurių yra patirtos, t. y. šiuo atveju iš ieškovo. Kiti proceso dalyviai prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepateikė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Archyvita“ (juridinio asmens kodas 135761379) 1 200 Eur (tūkstantį du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Gintaras Pečiulis
Asta Radzevičienė
Antanas Rudzinskas