Civilinė
byla Nr. 2A-203/2010
Procesinio sprendimo kategorija:
21.1; 29.1; 21.2; 30.8; 30.10; 31.2 (S)
LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
S
P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno ir Egidijaus
Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
sekretoriaujant Joanai
Tamašauskienei,
dalyvaujant ieškovo Kauno
miesto savivaldybės atstovei R. K.,
atsakovui V. B.,
atsakovo V. B. atstovei
advokatei D. Ž.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso
tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės
apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 9 d.
sprendimo, kuriuo civilinėje byloje Nr. 2-540-605/2009 atmestas ieškovų Kauno
miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ieškinys atsakovams UAB
„Tomis“ ir V. B. dėl pirkimo-pardavimo sutarties ir priėmimo-perdavimo akto
pripažinimo negaliojančiais bei dėl iškeldinimo. Trečiasis asmuo byloje notarė
A. U.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
ieškovai kreipėsi į teismą ir,
patikslinę ieškinį, prašė pripažinti negaliojančiais 2005 m. gruodžio 30 d.
pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 19KU-8664 bei 2005 m. gruodžio 30 d.
priėmimo-perdavimo aktą Nr. 19KU-8665; iškeldinti atsakovą UAB „Tomis“ iš
pastatų (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad UAB „Tomis“ su Kauno miesto
savivaldybe sudarytos žemės nuomos sutarties pagrindu valdė žemės sklypą, kuriame
yra ginčo pastatai. Kauno m. apylinkės teismas civilinėje byloje Nr.
2-1852/2001, kurioje vyko ginčas dėl minimų pastatų, 2001 m. liepos 2 d.
nutartimi patvirtino taikos sutartį, kuria bendrovė ,,Tomis“ įsipareigojo iš ginčo
pastatų išsikelti. Nežiūrint galiojančios nutarties UAB „Tomis“ 2005 metais
padavė teismui pareiškimą, kuriuo prašė nustatyti tų pačių pastatų sąžiningo ir
nepertraukiamo valdymo faktą. Kauno m. apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 2 d.
sprendimu (c. b. Nr. 2-9914-364/2005) nustatė UAB „Tomis“ nuosavybės teisės į
ginčo pastatus pagal įgyjamąją senatį, faktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
2007 m. vasario 20 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje dėl
nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir perdavė ją
nagrinėti Kauno m. apylinkės teismui, kuris 2008 m. gegužės 19 d. sprendimu (c.
b. Nr. A2-948-521/2008) panaikino 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimą, kuriuo buvo
nustatytos UAB „Tomis“ nuosavybės teisės, ir pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo
atmetė. Ieškovai nurodė, kad nagrinėjant atnaujintą bylą jie sužinojo, jog UAB
„Tomis“ 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ginčo patalpas
pardavė atsakovui V. B.. Ieškovų teigimu, šis sandoris yra niekinis,
prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei,
todėl pripažintinas negaliojančiu. Ieškovai taip pat nurodė, kad V. B. 2006 m.
sausio 1 d. sudarė neatlygintino naudojimosi negyvenamosiomis (ginčo)
patalpomis sutartį, pagal kurią ką tik įgytus pastatus, neterminuotam laikotarpiui
perleido tam pačiam juridiniam asmeniui – pardavėjui UAB „Tomis“. Tai, kad
pirkimo-pardavimo sandoris yra tariamas, ieškovų nuomone, patvirtina atsakovo
sudarytos paskolos sutartys bei aplinkybės, kad 320 000 Lt už perkamą turtą V.
B. sumokėjo grynais pinigais iki sandorio sudarymo ir kad turtas buvo
perleistas labai greitai. Ieškovų teigimu V. B. nebuvo pakankamai atidus,
nesidomėjo UAB „Tomis“ sąžiningumu dėl įgyto turto, todėl negali būti laikomas
sąžiningu įgijėju.
Kauno
apygardos teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Sprendime
teismas išdėstė motyvus:
1. Ieškovai neįrodė, kad
atsakovo V. B. ginčo turto valdymas yra nesąžiningas. Byloje esantys rašytiniai
įrodymai patvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu, t. y. 2005 m.
gruodžio 30 d. jokių apribojimų perleisti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį
turtą nebuvo. Notarės patvirtintoje ginčijamoje 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo
– pardavimo sutartyje pardavėjo atstovas pareiškė, kad parduodamas turtas niekaip
neapsunkintas. VĮ Registrų centro Kauno filialo išduotos pažymos patvirtina,
kad ginčijamo sandorio sudarymo metu jokių įrašų apie apribojimus perleisti
nekilnojamąjį turtą nebuvo, Kauno apskrities viršininko administracija dėl
sudaromo sandorio sutiko.
2. Ieškovų nurodytos aplinkybės, kad atsakovas V. B. 2005
m. gruodžio 30 d. ginčijamu sandoriu įsigijęs pastatus, tuoj pat sudarė
panaudos sutartį ir leido pastatais naudotis pardavėjui, nepatvirtina jo
nesąžiningumo, nes savininkas turi teisę perduoti daiktą neatlygintinai
naudotis kitam asmeniui (CK 6.632 str.). Ieškovų nurodytos aplinkybės dėl
imituojamo pinigų skolinimosi (paskolos sutarčių), dėl prieštaraujančio
protingumo principui grynųjų pinigų sumokėjimo juridiniam asmeniui iki sandorio
sudarymo, laikytinos tik prielaidomis.
3. Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas
nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado
dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 str. 2 d.). Tardymo valdybos prie
Kauno m. VPK 2001-10-10 nutarime nutraukti baudžiamąją bylą nurodyta, kad
byloje nėra objektyvių įrodymų, jog UAB „Tomis“ apgaulės būdu užvaldė svetimą
turtą stambiu mastu.
4. Atmetus ieškinio reikalavimą dėl sandorio
pripažinimo negaliojančiu, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą dėl UAB „Tomis“
iškeldinimo iš pastatų.
Atsakovas Kauno
miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio
9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
Skunde išdėsto argumentus:
1. Teismas nepagrįstai nustatė,
jog ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo jokių apribojimų dėl pastatų valdymo,
naudojimo, disponavimo. Kartu su pareiškimu dėl nuosavybės teisių įgijimo,
atsakovas UAB „Tomis“ pateikė teismui Nekilnojamojo turto registro išrašus,
kuriuose buvo nurodyta, kad ginčo turtas priklauso valstybei, patikėjimo teise
valdomas Kauno miesto savivaldybės ir yra išnuomotas UAB „Tomis“. Lietuvos
Aukščiausiasis teismas 2007 m. vasario 20 d. nutartyje konstatavo, jog teismai,
nagrinėdami bylą padarė aiškią įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės normų
taikymo klaidą. Kasacinis teismas pabrėžė, kad viešosios nuosavybės teise
priklausantis turtas įgyjamąją senatimi negali būti įgytas. Įsiteisėjusiais
teismų sprendimais nustatyta, kad UAB „Tomis“ nebuvo perleidžiamų pastatų
savininkas.
2. Teismas nepagrįstai nustatė,
kad V. B. yra sąžiningas įgijėjas. Atsakovas apygardos teisme pripažino, kad
nepasidomėjo, kokiu pagrindu bendrovei „Tomis“ priklauso perleidžiami pastatai,
taigi nesielgė apdairiai ir rūpestingai, neišnaudojo visų priemonių įsitikinti,
kad kita sutarties šalis elgiasi sąžiningai.
3. Aplinkybė, kad ginčo
sandoriui pritarė Kauno apskrities viršininko administracija nepaneigia
sandorio neteisėtumo fakto.
4. Aplinkybė, kad turtas kitą
dieną po ginčo sandorio buvo perleistas pardavėjui, patvirtina, jog
pirkimas-pardavimas buvo tariamas. Į bylą pateiktos atsakovo sudarytos paskolos
sutartys vertintinos kaip siekimas pridengti tariamą sandorį.
Lietuvos
Respublikos Vyriausybė pateikė prisidėjimą prie apeliacinio skundo, kuriame
nurodo, kad su skundo argumentais ir reikalavimais sutinka.
Atsakovas V. B.
pateiktu atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o apygardos teismo
sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad sudarant sandorį Registrų centro
pateiktoje pažymoje jokių apribojimų turtui nebuvo įrašyta, ieškovas dėl ginčo
pastatų į teismą kreipėsi tik po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. 2001 m.
liepos 2 d. sudarius taikos sutartį, Kauno miesto savivaldybė nekontroliavo UAB
„Tomis“ įsipareigojimų vykdymo, statiniais nesirūpino, todėl kaltinimai
atsakovui nepagrįsti. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog turto perleidimas kitą
dieną tam pačiam pardavėjui, įrodo šalių nesąžiningumą. Ginčo sutarties 8 punktu
pardavėjas įsipareigojo atlaisvinti parduodamą turtą iki 2006 m. kovo 1 dienos.
Panaudos sutartis buvo pasirašyta dėl to, kad 2005 m. gruodžio 30 ir 31
dienomis neprižiūrimuose pastatuose įsikūrė asocialūs asmenys.
Atsakovas UAB „Tomis“
atsiliepimu prašo skundą atmesti. Nurodo, kad apeliaciniame skunde pakartoti
ieškinio argumentai, apeliantas nenurodo konkrečių teisės normų, kurias
netinkamai taikė pirmosios instancijos teismas.
Apeliacinis
skundas tenkinamas.
Byloje nustatyta, kad atsakovui
UAB „Tomis“ 2005 m. rugsėjo 2 d. teismo sprendimu buvo nustatytas nuosavybės
teisės į aštuonis pastatus, kurie nuosavybės teise priklausė Lietuvos
Respublikai, o patikėjimo teise Kauno miesto savivaldybei, įgijimo pagal
įgyjamąją senatį, faktas. Sprendimas įsiteisėjo, bet buvo panaikintas 2008 m.
gegužės 19 d. teismo sprendimu, atmetant pareiškėjo UAB „Tomis“ pareiškimą dėl
įgyjamosios senaties fakto nustatymo. 2005 m. rugsėjo 2 d. teismo sprendimo
galiojimo metu atsakovas UAB „Tomis“ 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo
sutartimi ginčo pastatus pardavė atsakovui V. B.. Ieškovai Kauno miesto
savivaldybė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo 2005 m. gruodžio 30 d.
pirkimo-pardavimo sutartį ir tos pačios dienos priėmimo-perdavimo aktą
pripažinti negaliojančiais, o atsakovą UAB „Tomis“, kuris ginčo pastatais
naudojasi panaudos sutarties pagrindu, iškeldinti. Pirmosios instancijos
teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovo V.
B. ginčo turto valdymas yra nesąžiningas ir tuo remdamasis atmetė ieškinio
reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu.
Ieškovai
Lietuvos Respublika ir Kauno miesto savivaldybė, teigiantys, kad turi
nuosavybės teisę į ginčo pastatus (savininkas ir patikėtinis), prašydami
pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ir iškeldinti atsakovą iš
pastatų, iš esmės pareiškė prašymą išreikalauti nekilnojamus daiktus iš svetimo
neteisėto valdymo (CK 4.95 str.). Nagrinėdamas bylą apygardos teismas taikė CK
4.96 straipsnį, reglamentuojantį daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo. Kadangi
ieškovų ir paskutinio daiktų įgijėjo atsakovo V. B. prievoliniai santykiai
nesiejo, pagrįstai ieškinys buvo pareikštas ir nagrinėjamas kaip vindikacinis. Tačiau
teismas neatkreipė dėmesio, kad CK 4.95 – 4.97 straipsniai reglamentuoja daikto
išreikalavimą iš neteisėto valdymo. Tai reiškia, kad paminėtos normos
taikytinos tik tuomet, jei paskutinis daikto valdytojas yra neteisėtas, t. y.
tik neteisėto valdytojo atžvilgiu gali būti taikomas sąžiningumo kriterijus,
nes iš teisėto valdymo daiktas negali būti paimamas (CK 4.93 str.). O tam, kad
būtų nustatytas valdymo teisėtumas, reikalinga patikrinti jo pagrindo –
sandorio, kuriuo daiktas buvo įgytas, teisėtumą. Pažymėtina, kad sprendžiant
dėl sandorio negaliojimo, yra sprendžiama dėl prievoliniais santykiais
susijusių šalių veiksmų, todėl šioje stadijoje daiktinės teisės normos, reglamentuojančios
daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, netaikomos. Kitaip tariant įgijėjo
sąžiningumas ar nesąžiningumas nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl
sandorio teisėtumo. Į sąžiningumo kriterijų atsižvelgiama sprendžiant
vindikacinį ieškinį, jei nustatomas daikto įgijimo pagrindo (sandorio)
neteisėtumas. Iš prijungtos Kauno m. apylinkės teismo civilinės bylos Nr.
A2-948-521/2008 matyti, kad atsakovui UAB „Tomis“ nuosavybės teisė į pastatus,
kuriuos jis ginčijama 2005 m. gruodžio 30 d. sutartimi pardavė atsakovui V. B.,
buvo pripažinta 2005 m. rugsėjo 2 d. teismo sprendimu, kuris panaikintas 2008
m. gegužės 19 dieną. Panaikintas teismo sprendimas, kaip ir niekinis sandoris,
negalioja nuo jo priėmimo momento ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių
(CPK 760 str. 1 d.). Todėl konstatuotina, kad UAB „Tomis“ nebuvo įgijęs
nuosavybės teisės į ginčo pastatus. Atkreiptinas dėmesys, jog UAB „Tomis“
žinojo, kad vėliau panaikintu 2005 m. rugsėjo 2 d. teismo sprendimu jam
nuosavybės teisė buvo nustatyta nepagrįstai, nes Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas 2007 m. vasario 20 d. nutartyje konstatavo, kad UAB „Tomis“ žinojo, jog
pastatus valdo nesąžiningai, neteisėtai ir neturi teisės valdyti juos kaip
savininkas. Todėl panaikinus 2005 m. rugsėjo 2 d. teismo sprendimą –
retroaktyviai panaikinus UAB „Tomis“ nuosavybės teisę, jo su atsakovu V. B. sudaryta
pirkimo-pardavimo sutartis vertintina kaip sandoris, sudarytas asmens,
neturėjusio teisės perleisti daiktą. Tokia teisinė situacija atitinka CK 6.307
straipsnio 1 dalies nuostatas ir yra pagrindas ginčijamą sutartį pripažinti
negaliojančia. Minėta, kad tik išsprendęs šį klausimą teismas galėjo nagrinėti
vindikacijos ir pirkėjo (atsakovo V. B.) sąžiningumo klausimą.
Šalia
aplinkybės, kad atsakovas UAB „Tomis“ ginčijama sutartimi atsakovui V. B.
pardavė jam nepriklausantį turtą, ieškovai procesiniuose dokumentuose išdėstė
visą eilę argumentų, jų nuomone pagrindžiančių ginčijamos sutarties negaliojimą
kitais pagrindais. Apygardos teismas ieškovų argumentus aptarė, pripažino nepagrįstais
ir ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija, įvertinus bylos medžiagą, sprendžia, jog
pirmosios instancijos teismo išvados yra klaidingos. Skundžiamame sprendime
teisingai konstatuota, kad formalių kliūčių sudaryti ginčijamą
pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo. Tai reiškia, kad sutarties sudarymo metu
minėtas 2005 m. rugsėjo 2 d. teismo sprendimas galiojo, parduodami pastatai
buvo įregistruoti kaip atsakovo UAB „Tomis“ nuosavybė, notarei buvo pateiktos
VĮ registrų centro pažymos be istorijos su įrašytu vieninteliu savininku - UAB
„Tomis“. Tačiau apygardos teismas nepakankamai įsigilino ir todėl netinkamai
įvertino ieškovų argumentus, liečiančius ginčijamo sandorio teisines pasekmes,
kurios pasireiškia ne tik formaliais požymiais (nagrinėjamu atveju tai
sutarties pasirašymas, pastatų įregistravimas pirkėjo vardu, atsakovų
įrodinėjamas pinigų sumokėjimas) bet apima ir sutarties šalių valią sudarant
sutartį bei sandorio teisinę prigimtį atitinkančias teisines pasekmes - ar
sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas.
Byloje nustatyta, kad atsakovas V. B., 2005 m. gruodžio 30 d. sutartimi
įsigijęs pastatus, 2006 m. sausio 1 d. sudarė panaudos sutartį ir šia sutartimi
leido naudotis įsigytais pastatais tam pačiam juridiniam asmeniui – pardavėjui
UAB „Tomis“. Teismas tokią situaciją nelaikė ydinga, nes savininkas turi teisę
savo nuožiūra valdyti, naudoti disponuoti savo turtu, tame tarpe ir suteikti jį
panaudai. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į kitas šį aspektą
charakterizuojančias aplinkybes. Dėl panaudos sutarties atsakovas V. B.
paaiškino, kad ją sudarė laikinai, siekdamas apsaugoti įsigytą turtą, nes
pastatuose jau kitą dieną po įsigijimo apsigyveno asocialūs asmenys. Įrodymai
apie šį faktą – grėsmę pastatams - į bylą nepateikti. Kaip matyti iš vėlesnės
įvykių eigos panaudos sutartis nebuvo laikina – iš apeliacinės instancijos
teismui pateiktų dokumentų matyti, kad ji šalių susitarimu nutraukta tik 2009 m
rugpjūčio 27 d. t. y. praėjus beveik ketveriems metams po jos sudarymo, kai 2005
m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties 8 punkte įrašyta pardavėjo pareiga
atlaisvinti parduodamą turtą iki 2006 m. kovo 1 dienos. Atsakovas V. B. teigė
norėjęs įsigytuose pastatuose vystyti savo verslą, tačiau visą minėtą laiką
jokių veiksmų šiuo tikslu neatliko. Procesiniuose dokumentuose atsakovas
teigia, kad V. B. atsakovui UAB „Tomis“ leido naudotis tik dalimi įsigyto
turto, o kita dalimi naudojasi ji pats. Vėl gi argumentas nepagrįstas įrodymais
– į panaudos sutartį įrašyti visi pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyti
pastatai, o duomenų, kad kuriuos nors iš jų naudotų atsakovas V. B., byloje
nėra. Priešingai, ieškovų pateiktas 2008 m. lapkričio 24 d. aktas Nr. 60-12-484
patvirtina, jog ginčo pastatais naudojasi ir juos išnuomoja kitiems asmenims
išimtinai atsakovas UAB „Tomis“. Atkreiptinas dėmesys ir į ginčijamų pastatų
įsigijimo kainą – 320 000 Lt. Atsakovai teigia, kad ginčijamos sutarties
sudarymo metu tokia buvo reali pastatų vertė, o V. B. procesiniuose
dokumentuose papildomai teigia, kad jo prašymu vertintojai buvo nustatę 300 000
– 350 000 Lt vertę. Tačiau rašytinių įrodymų apie tokį įvertinimą byloje nėra,
o iš notarui pateiktų dokumentų matyti, kad oficialus pastatų perkainojimas
buvo atliktas prieš pat ginčijamo sandorio sudarymą – 2005 m. gruodžio 12 d. ir
bendra visų pastatų vidutinė rinkos vertė buvo nustatyta 2 007 300 Lt. Tai
viešo registro duomenys, kurie, kaip ir vertinimo ataskaita, laikomi
teisingais, kol nėra nuginčyti (CK 4.262 str., LR Turto ir verslo vertinimo
pagrindų įstatymo 24 str. 3 d.). Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad atsakovų
sudaryta pastatų pirkimo-pardavimo sutartis, po kurios sudarymo perleisti
pastatai nedelsiant grąžinti naudotis jų pardavėjui, iki šios dienos nesukėlė
realių teisinių pasekmių. O turint omenyje šioje nutartyje jau paminėtą
aplinkybę, kad atsakovas UAB „Tomis“ žinojo, jog po 2005 m. rugsėjo 2 d. teismo
sprendimo pastatus valdo nesąžiningai bei neteisėtai, yra pakankamas pagrindas
išvadai, jog šalys ne tik realiai neįgijo civilinių teisių ir pareigų, bet ir
neketino sudaryti realų sandorį t.y. nesiekė sukurti teisinių pasekmių. Tikroji
sandorio šalių valia buvo formaliai pakeisti nesąžiningai įgytų daiktų
savininką. Vadinasi ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tik dėl
akių. Toks sandoris yra tariamas ir negalioja (CK 1.86 str. 1 d.).
Kadangi
šioje civilinėje byloje sprendžiamą ieškinį dėl sutarties pripažinimo
negaliojančia pareiškė ne prievolinių teisinių santykių dalyvis (ne sutarties
šalis) o daiktų, kurie parduoti trečiajam asmeniui, savininkas, ieškinys yra
vindikacinis ir išreikalaujant turtą turi būti sprendžiamas paskutinio įgijėjo
sąžiningumo klausimas. Kaip minėta, ginčijamos sutarties sudarymui visi
reikalingi dokumentai buvo paruošti nepriekaištingai, todėl konstatuojant
sutarties negaliojimą pagal CK 6.307 straipsnį (kai pardavėjas parduoda jam
nepriklausantį daiktą) nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovai pateiktais
įrodymais paneigė pirkėjo – atsakovo V. B. sąžiningumo prezumpciją. CK 6.307
straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog pripažinus sutartį negaliojančia šio
straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, daiktas grąžinamas savininkui, išskyrus
atvejus, numatytus CK 6.96 straipsnyje. O kadangi CK 6.96 straipsnio 2 dalis
draudžia išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo, CK 6.307
straipsnio pagrindu ieškovų vindikacinis reikalavimas netenkintinas. Tačiau
nustačius, kad ginčijama sutartis yra tariamasis sandoris, kurio šalys siekė
tik sudaryti sandorio regimybę, bet neketino sukurti ir faktiškai nesukūrė
teisinių pasekmių, yra pagrindas išvadai, jog pirkėjas – atsakovas V. B. – net
ir nežinodamas, kad UAB „Tomis“ sudaro sutarti dėl ne jam priklausančio daikto,
yra nesąžiningas. Taigi nustačius, kad atsakovas V. B. yra neteisėtas
valdytojas, o preziumuojamas sąžiningumas paneigtas jo dalyvavimu sudarant
tariamą sandorį, taikytinas CK 4.95 straipsnis, įtvirtinantis savininko teisę
išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisto valdymo.
Pirmosios
instancijos teismas klaidingai įvertino bylos aplinkybes, ko pasėkoje
netinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir, atmesdamas ieškinį, bylą
išsprendė neteisingai. Tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą (CPK
330 str.). Sprendimas naikinamas ir, remiantis išdėstytais motyvais, priimamas
naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Tenkinant
ieškinį atsakovų sudarytas tariamasis sandoris - 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo
sutartis pripažįstama negaliojančia (CK 1.86 str. 1 d.). Pripažinus
negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį tenkinamas ir ieškinio reikalavimas
pripažinti negaliojančiu išvestinį sutarties šalių sudarytą dokumentą -
parduoto turto perdavimo-priėmimo aktą. Pagal CK 1.86 straipsnio 2 dalį ir 1.80
straipsnio 2 dalį tariamiesiems sandoriams turi būti taikoma restitucija.
Kadangi pripažįstant negaliojančiu tariamąjį sandorį sprendžiama dėl sandorio
šalių, iš atsakovo UAB „Tomis“ atsakovui V. B. priteisiama pirkimo-pardavimo
sutartyje įvardinta ir atsakovų įrodinėjama pastatų pirkimo kaina - 320 000 Lt.
Tačiau taikoma tik vienašalė restitucija, nes atsakovas UAB „Tomis“ nuginčyta
sutartimi pardavė ne jam, o valstybei priklausantį turtą. Todėl jau aptartų
motyvų pagrindu tenkinamas vindikacinis ieškinys ir iš atsakovo V. B.
išreikalaujami pastatai perduodami iki jų paėmimo pastatus patikėjimo teise
valdžiusiam juridiniam asmeniui – Kauno miesto savivaldybei. Kadangi pagal
bylos duomenis ginčo pastatai panaudos sutarties pagrindu yra perduoti
atsakovui UAB „Tomis“, į bylą pateiktas tik susitarimas dėl šios sutarties
nutraukimo, bet nėra duomenų apie pastatų palaisvinimą, tenkinamas ieškovų
reikalavimas dėl atsakovo UAB „Tomis“ iškeldinimo.
Tenkinant
apeliacinį skundą ir ieškinį išsprendžiamas bylinėjimosi išlaidų klausimas.
Ieškovai nuo žyminio mokesčio atleisti įstatymu. CPK 96 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo
atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai
ieškinio reikalavimų daliai. Nagrinėjamoje byloje ieškinio kaina nurodyta 320
000 Lt. Kadangi šiuo sprendimu išsprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo
sprendimo ir priimamas naujas sprendimas apeliacinės instancijos teisme, iš
atsakovų solidariai priteisimas valstybei žyminis mokestis nuo ieškinio sumos
už ieškinį ir už apeliacinį skundą (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d.).
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1
dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
Kauno
apygardos teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują
sprendimą.
Ieškinį
patenkinti.
2005
m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 19KU-8664)
sudarytą uždarosios akcinės bendrovės „Tomis“ ir V. B., pripažinti
negaliojančia.
2005
m. gruodžio 30 d. turto perdavimo-priėmimo aktą (notarinio registro Nr. 19KU-8665)
sudarytą uždarosios akcinės bendrovės „Tomis“ ir V. B., pripažinti
negaliojančia.
Taikyti
restituciją ir iš atsakovo UAB „Tomis“ atsakovui V. B. a.k. (duomenys
neskelbtini) priteisti 320 000 Lt (tris šimtus dvidešimt tūkstančių litų).
Pastatus,
esančius (duomenys neskelbtini), perduoti Kauno miesto savivaldybei.
Atsakovą
UAB „Tomis“ iškeldinti iš pastatų, esančių (duomenys neskelbtini).
Iš
atsakovų UAB „Tomis“ ir V. B. solidariai priteisti 14 400 Lt (keturiolika
tūkstančių keturis šimtus litų) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.
Sprendimo
nuorašą siųsti nekilnojamojo turto registrui.
Teisėjai Virginija
Čekanauskaitė
Kazys
Kailiūnas
Egidijus Žironas