Administracinė byla Nr. A-2473-520/2015
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02419-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Šiaulių AVPK), 5 000 Lt (1 448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 3 d. buvo laikomas Šiaulių AVPK Joniškio rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Areštinė). Pareiškėjas nurodė, kad jam Areštinės administracija davė prastos būklės čiužinį, antklodę ir pagalvę; be to, čiužinys buvo drėgnas, dėmėtas, sulopytas. Areštinės kameroje buvo tamsu, prastas apšvietimas, nes nebuvo dieninės lempos; kameroje sunkiai atsidarė langai, dėl to negalėjo išvėdinti kameros. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atidarius duris ar langelį duryse, matėsi asmenys, esantys tualete, nes sanitarinis mazgas buvo nevisiškai atitvertas. Pareiškėjas taip pat skundėsi nemaloniu kvapu kameroje, kuris sklido iš sanitarinio mazgo. Pareiškėjo teigimu, jis kreipėsi į Areštinės viršininką su skundu dėl nežmoniškų laikymo sąlygų, tačiau į tai nebuvo sureaguota. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nebuvo pasiūlyta pasinaudoti dušu. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių žmogaus garbę ir orumą pažeidžiančių kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių AVPK, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 3 d. buvo laikomas Areštinės kameroje Nr. 3. Pristačius pareiškėją į Areštinę, jam buvo išduoti čiužinys, pagalvė bei antklodė, kurie atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) nuostatas. Minėti pareiškėjui išduoti reikmenys buvo tinkami naudoti bei dezinfekuoti. Pareiškėjas atsisakė pagalvės ir antklodės užvalkalų bei paklodės, nes turėjo savo patalynę. Atsakovo nuomone, Areštinėje laikomiems asmenims išduodamo minkštojo inventoriaus tinkamumą naudoti patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro Joniškio skyriaus 2014 m. birželio 26 d. patikrinimo aktas Nr. EPJ-66. Atsakovas pažymėjo, kad visose Areštinės kamerose, taip pat ir toje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas yra įrengtas laikantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 (toliau – ir Eksploatavimo reikalavimai). Dėl to pareiškėjo skundo argumentas, kad atidarius kameros duris ar žiūrint į kameros vidų pro langelį, galima matyti sanitarinį mazgą, yra nepagrįstas.
Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 7.12 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Tai, kad Areštinėje yra įrengtas dušas (yra galimybė Areštinėje laikomiems asmenims prausti visą kūną po dušu), patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro Joniškio skyriaus 2014 m. birželio 26 d. patikrinimo aktas Nr. EPJ-66. Atsakovo teigimu, pareigūnai, dirbę Areštinėje, teisės aktų nuostatų nepažeidė, o pareiškėjo teiginiai dėl jo galbūt pažeistos teisės į asmens higieną yra nepagrįsti, nes į Areštinę pristatytas pareiškėjas nepareiškė noro (nerealizavo savo teisės) nusiprausti po šiltu dušu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro Joniškio skyriaus 2014 m. birželio 6 d. patikrinimo akte Nr. EPJ-66 ir 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo akte Nr. EPJ-119 yra pateiktos išvados, jog atlikus patikrinimą Areštinėje, Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgęs į minėtas kompetentingos institucijos išvadas, atsakovas teigė, kad asmenų laikymo Areštinėje sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.
Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-39/2012 ir kt.) dėl neturtinės žalos atlyginimo suformuota praktika, pagal kurią, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Atsakovas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuota praktika, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas nepriteisiant piniginės kompensacijos gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių AVPK, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas nustatė, kad Areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimas reglamentuotas Eksploatavimo reikalavimų 29 punkte ir Higienos normos HN 37:2009 20 punkte, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Ši administracinių teismų praktikos kryptis, be kita ko, remiasi EŽTT jurisprudencija, aiškinančia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio turinį. Teismas pažymėjo, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendime Savenkovas prieš Lietuvą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad EŽTT akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas Aleksandr Makarov prieš Rusiją; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas Grishin prieš Rusiją; 2002 m. liepos 15 d. sprendimas Kalashnikov prieš Rusiją).
Įvertinęs pateiktas Areštinės kameros nuotraukas, teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta. Atsižvelgęs į sanitarinio mazgo vietą kameroje ir sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcijas, teismas padarė išvadą, kad nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 suformuota praktika, teismas vertino, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, dėl to Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas taip pat konstatavo, kad Šiaulių AVPK nesilaikė Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Rekomendacijos) 19.3 punkto, kuriame nustatyta, kad „kaliniai turi turėti greitą priėjimą prie sanitarinių įrenginių, kurie atitinka higienos ir privatumo reikalavimus“, reikalavimų.
Vertindamas pareiškėjui išduoto čiužinio, antklodės ir pagalvės būklę, teismas rėmėsi Kameroje dezinfekuotų daiktų registravimo žurnale Nr. 62.9.9 nurodytais duomenimis, kad 2014 m. rugsėjo 30 d. ir 2014 m. spalio 1 d. buvo dezinfekuojami čiužiniai, pagalvės bei antklodės; be to, Šiaulių visuomenės sveikatos centro Joniškio skyriaus 2014 m. birželio 26 d. patikrinimo akte Nr. EPJ-66 nustatyta, kad kamerose esantys asmenys minkštuoju inventoriumi yra aprūpinti, nešvarūs skalbiniai skalbiami skalbykloje, surašyta sutartis. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad iš surinktų rašytinių įrodymų negalima daryti išvados, jog Areštinėje buvo netinkamai įgyvendinami Higienos normos HN 37:2009 56–58 punktuose įtvirtinti reikalavimai.
Įvertinęs surinktus rašytinius įrodymus (Šiaulių visuomenės sveikatos centro Joniškio skyriaus 2014 m. birželio 26 d. patikrinimo aktą Nr. EPJ-66, Šiaulių visuomenės sveikatos centro Joniškio skyriaus 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo aktą Nr. EPJ-119, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriaus 2008 m. gruodžio 19 d. dirbtinės apšvietos matavimo protokolą Nr. FP(Š)-1041-671, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriaus 2008 m. gruodžio 19 d. santykinio drėgnumo nustatymo protokolą Nr. FP(Š)-1041-602, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriaus 2008 m. gruodžio 19 d. oro temperatūros nustatymo protokolą Nr. FP(Š)-1041-654, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriaus 2008 m. gruodžio 19 d. oro judėjimo greičio nustatymo protokolą Nr. FP(Š)-1041-602), teismas Areštinės kameroje Nr. 3 nenustatė Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo pasiūlyta pasinaudoti dušu, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo 2014 m. spalio 1 d. prašymą Areštinės viršininkui, sprendė, kad negalima daryti išvados, jog pareiškėjas prašė suteikti galimybę pasinaudoti savo teise prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Teismas, remdamasis EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendime Van de Hurk prieš Nyderlandus suformuota praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teismo vertinimu, pareiškėjas dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo Areštinės kameroje Nr. 3 galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jam būtų buvęs užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais Areštinės kameroje Nr. 3. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsniuose įtvirtintu reglamentavimu, rėmėsi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgė į pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, į pažeidimo trukmę (4 dienos), į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 100 Eur.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių AVPK, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nustatytas faktines aplinkybes, netinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės instituto ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, iš esmės sprendimą grindė tuo, kad Šiaulių AVPK nesilaikė Rekomendacijų 19.3 punkto reikalavimų, nes neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas ne kalėjime, o Areštinėje. Atsakovo teigimu, kalėjimas ir areštinė nėra tapačios asmens laisvės apribojimą teisės aktų nustatyta tvarka vykdančios įstaigos, nes skiriasi jų paskirtis ir patalpų įrengimo reikalavimai. Dėl to Šiaulių AVPK negalėjo pažeisti Rekomendacijų 19.3 punkto nuostatų, kurios taikomos Europos kalėjimams, o ne policijos areštinėms.
Atsakovas nurodo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsakovas paaiškina, kad visose Areštinės kamerose, taip pat ir toje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas yra įrengtas laikantis Eksploatavimo reikalavimų ir Higienos normos HN 37:2009 nuostatų. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tiktai pareiškėjo teismo posėdyje ir skunde nurodytomis aplinkybėmis bei aplinkybe, kad sanitarinis mazgas atitvertas sienele tik nuo gyvenamosios kameros dalies, tačiau netyrė, ar atidarius kameros duris ir ar žiūrint į kameros vidų pro langelį galima matyti sanitarinį mazgą. Atsakovo teigimu, negalima tokia situacija, kad atidarius kameros duris ar žiūrint į kameros vidų pro langelį būtų galima matyti sanitarinį mazgą, nes Areštinės kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Atsakovas savo poziciją taip pat grindžia Šiaulių visuomenės sveikatos centro Joniškio skyriaus 2014 m. birželio 26 d. patikrinimo aktu Nr. EPJ-66 bei 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo aktu Nr. EPJ-119, kuriuose pateiktos išvados, kad atlikus patikrinimą Areštinėje, Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nenustatyta.
Šiaulių AVPK nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas pažeidžia proceso dalyvių teises į pagrįstą, motyvuotą ir teisėtą iškelto ginčo išsprendimą, nes jis buvo priimtas visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikant materialiosios teisės normas, dėl to tokio sprendimo negalima laikyti teisėtu. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių AVPK, pareiškėjui A. P. pagal CK 6.271 straipsnį.
Pareiškėjas teigia, kad jis nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 3 d. buvo laikomas Areštinėje netinkamomis sąlygomis, dėl kurių patyrė 5 000 Lt (1 448,10 Eur) dydžio neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu, tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nenustatė, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas teigia, kad visose Areštinės kamerose, taip pat ir toje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas yra įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktų, todėl nėra atsakovo neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėjo atsirasti pareiškėjo nurodoma neturtinė žala. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, įskaitant įrodymų vertinimo taisykles, visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliacine tvarka yra ginčijama tik ta pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuri susijusi su pareiškėjo teisių naudojantis Areštinės kameroje įrengtu sanitariniu mazgu užtikrinimu. Atsakovas iš esmės nesutinka su aplinkybe, kad šiuo atveju buvo neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, kaip viena iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovo nuomone, jis turėjo pareigą įrengti Areštinės kamerose esančius sanitarinius mazgus laikydamasis Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir šią pareigą yra įvykdęs tinkamai, todėl valstybei civilinė atsakomybė taikyta nepagrįstai.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl ginčo esmės, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Taigi tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek pareiškėjui padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų 3 viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 1 punktu patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Taisyklių 6 p.). Pagal Taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime expressis verbis nenurodė, kad nagrinėdamas kilusį ginčą vadovavosi Taisyklėmis, tačiau pats atsakovas jomis grindė savo atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją, ir teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklės šiuo atveju yra taikytinos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas turėjo teisinę pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad užtikrintų pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu tualetu, t. y. tokiu tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.
Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo argumentus dėl Rekomendacijų, pažymi, kad jos yra rekomendacinio pobūdžio, t. y. nėra teisiškai privalomos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1717/2014), todėl pats savaime Rekomendacijų nesilaikymas negali pagrįsti valstybės civilinės atsakomybės taikymo. Tačiau, kaip yra išaiškinęs EŽTT, Europos kalėjimų taisyklės yra Europos Tarybos valstybėms narėms skirtos Ministrų Komiteto rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis Europos kalėjimų taisyklėmis taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr. EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimą Varnas prieš Lietuvą). Dėl to norint geriau suvokti atsakovo pareigas užtikrinant Taisyklių 7.13 punkte įtvirtintą pareiškėjo teisę buvimo Areštinėje metu naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas, verta atsižvelgti į Rekomendacijų nuostatas ir remtis jomis kaip papildomu šaltiniu.
Dėl pareiškėjo teiginių apie nesudarytas sąlygas privačiai naudotis tualetu teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra ginčo, kad sanitarinis mazgas kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas laikantis jo įrengimo techninius aspektus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, tačiau laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015). Pavyzdžiui, EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą Aleksandr Makarov prieš Rusiją). Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir vertino įrodymus, susijusius su aplinkybe, ar Areštinėje buvo sudarytos sąlygos pareiškėjui privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo laikomasi Taisyklių 7.13 punkto reikalavimų.
Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.
ABTĮ 57 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais.
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl naudojimosi tualetu sąlygų padarė įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo paaiškinimus šiuo aspektu ir atsižvelgęs į atsakovo pateiktose kameros nuotraukose (b. l. 90–92) užfiksuotą padėtį, t. y. sanitarinio mazgo poziciją kameroje ir jo atitvėrimo konstrukcijas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto. Šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto.
Atsakovas tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde nurodo bendro pobūdžio teiginį, jog sanitarinio mazgo kameroje, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, ir remiasi Šiaulių visuomenės sveikatos centro Joniškio skyriaus 2014 m. birželio 26 d. patikrinimo aktu Nr. EPJ-66 bei 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo aktu Nr. EPJ-119, kuriuose pateiktos išvados, kad atlikus patikrinimą Areštinėje, Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Šiaulių visuomenės sveikatos centro Joniškio skyriaus 2014 m. birželio 26 d. patikrinimo akte Nr. EPJ-66 yra nurodyta, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti pertvaromis, tačiau net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetas kameroje Nr. 3 buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų. Dėl to šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes bei ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Taigi atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie paneigtų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą ir jos taikymo pagrįstumą.
Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių atsakovo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė